Byla 1A-264-478/2016
Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Aušrai Rimkevičiūtei, nukentėjusiajam V. L., jo įgaliotajam atstovui Gintautui Tamulioniui, išteisintajam B. R., jo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, ekspertei S. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – ties ( - ), pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia kumščiu sudavė smūgį V. L. į veidą, tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.;

4Be to, B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., ties ( - ), iš chuliganiškų paskatų tyčia smogė V. L. į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, taip nesunkiai sutrikdydamas V. L. sveikatą, tai yra nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymu.

5Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu B. R. dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad B. R. veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, be to, jo veiksmuose nebuvo nei tiesioginės apibrėžtos, nei netiesioginės neapibrėžtos tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams.

6Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. L. prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir priimti naują - apkaltinamąjį - nuosprendį, pripažinus, kad B. R. padarė abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas; 2) visiškai patenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl išteisintojo įvykdytais nusikaltimais jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

7Apelianto teigimu, visiškai nepagrįstas skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog B. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs bei juose nėra jokių prieštaravimų, nurodant, kad jo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, skyrėsi iš esmės. Be to, pasak apelianto, visiškai neaišku, ką teismas norėjo pasakyti pavadindamas B. R. parodymus itin argumentuotais. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nesant jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų ar argumentuotų paaiškinimų, toks teiginys negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip tik deklaratyvus, jame įžvelgiant netgi tam tikrus teismo šališkumo požymius.

8Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuosprendyje išdėstyta išvada, kad V. L. parodymuose nėra jokių B. R. kaltės įrodymų. Tokia teismo išvada, nukentėjusiojo vertinimu, yra ne tik kad nepagrįsta, bet ir nelogiška, kadangi V. L., kaip nukentėjusiojo ir įvykyje nuo pradžios iki pabaigos dalyvavusio asmens, parodymuose kaip tik yra daugiausiai B. R. kaltę patvirtinančių duomenų, jo nuoseklius ir detalius parodymus patvirtino liudytojų K. A. S., B. T., V. Z., A. Š., L. L., A. L. ir J. L. teisiamojo posėdžio metu išdėstytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, vertinant jas tiek atsietai nuo nukentėjusiojo parodymų, tiek jų visumą. Šių asmenų parodymų vertinimas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad B. R. kartu su dviem draugais - liudytojais V. B. ir K. S., stovėdami gatvėje prieš V. L. namą, kėlė triukšmą, įžeidinėjo nukentėjusįjį, stovintį savo namų kieme, bei konstatuoti, kad B. R. po to, kai nukentėjusysis, išėjęs į gatvę, bandė jį sudrausminti, toliau jį įžeidinėjo ir pirmasis sudavė smūgį į veidą, visa tai įvyko gatvėje, priešais įvažiavimą į V. L. namų valdos sklypą.

9Pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo išteisintojo bei su juo kartu įvykio vietoje buvusių dviejų draugų parodymus pripažinti nuosekliais, itin argumentuotais ir neturinčiais jokių prieštaravimų. Kaip tik priešingai, visų trijų minėtų asmenų parodymai, susiję su įvykio metu rankose turėtomis gėrimų skardinėmis, taip pat su smūgių sudavimo aplinkybėmis tarpusavyje iš esmės skiriasi, be to, daugeliu atveju nebuvo nuoseklūs ir proceso eigoje. Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiojo teigimu, akivaizdžiai matyti, kad B. R. tokiu būdu siekia išvengti atsakomybės, o jo draugai stengiasi jam padėti. Todėl nesuprantama, kaip tokie prieštaringi ir nenuoseklūs parodymai gali teismui nekelti jokių abejonių, ir kaip gali teismas neturėti jokio pagrindo jais netikėti.

10Apelianto teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio visumos taip ir lieka neaišku, kokią iš tikrųjų išvadą teismas padarė išnagrinėjęs šią bylą: ar B. R. yra nekaltas dėl to, kad nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, ar jis yra nekaltas, kadangi veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tokios abejonės, apelianto teigimu, kyla vertinant skundžiamo nuosprendžio turinio bei jame išdėstytų motyvų visumą.

11Nesutikdamas su nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo argumentais, išteisintasis B. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo V. L. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

12Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartimi nukentėjusiojo V. L. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis panaikintas, baudžiamoji byla B. R. atžvilgiu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., esant B. R. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 str. 1 d. 9 p.), nutraukta ir nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį panaikino ir bylą iš naujo perdavė nagrinėti apeliacine tvarka, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino situacijos, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, kuris kilo tarp nukentėjusiojo V. L. ir B. R.. Šios aplinkybės, Aukščiausiojo teismo kolegijos vertinimu, yra svarbios, pavyzdžiui, vertinant B. R. bei jo draugų K. S. ir V. B. parodymų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, bylos duomenų patikimumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė vertinti V. L., jo vaikų, R. R. ir jo draugų parodymų kaip viseto kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Byloje nebuvo tirta, turėjo ar ne kokią nors įtaką B. R. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio kinologų grupės vyriausiojo patrulio N. B. asmeniniai santykiai, fiksuojant pirminius įvykio duomenis ir B. R. gynybinei versijai pagrįsti. Be to, apeliacinės instancijos teismui neatlikus papildomo įrodymų tyrimo ir nepašalinus prieštaravimų ir abejonių, keliamų V. L. apeliaciniame skunde, nepateikus B. R. inkriminuoto įvykio analizės, neištyrus B. R. padarytų sužalojimų mechanizmo, žalojusio įrankio savybių, jo identifikavimo, kas leistų spręsti apie B. R. keliamos gynybinės versijos bei nukentėjusiojo parodymų patikimumą, negalima traktuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šie esminiai baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

14Teismo posėdyje nukentėjusysis, jo įgaliotasis atstovas G. Tamulionis bei prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis B. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

15Nukentėjusiojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas.

16Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

17BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

18Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, kad B. R. veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, be to, jo veiksmuose nebuvo nei tiesioginės apibrėžtos, nei netiesioginės neapibrėžtos tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl B. R. nekaltumo neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos padarytos remiantis išimtinai išteisintojo B. R., jo draugų bei pareigūnų N. B. ir R. A. parodymais, visiškai neatžvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos visiškai nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo V. L., jo šeimos narių ir kaimynų parodymus, jų neanalizavo. Teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Toks nuosprendis negali būti pripažintas nei pagrįstu, nei teisėtu.

19Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį (netgi jeigu jame padarytos išvados dėl būtinosios ginties būtų pripažintos pagrįstomis) pirmosios instancijos teismas priėmė netinkamą procesinį sprendimą, kadangi Baudžiamojo proceso kodekso normos apylinkės teismo nuosprendyje nurodyto išteisinimo pagrindo nenumato (BPK 303 str. 5 d.). Teismui padarius išvadą, kad kaltininkas veikė neperžengdamas būtinosios ginties sąlygų, t. y. nustačius aplinkybę, numatytą BPK 3 str. 9 p. (BK 28 str. 2 d.), priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, bet nutartis bylą nutraukti (BPK 254 str. 4 d.), kas aptariamu atveju sudarytų savarankišką pagrindą skundžiamą nuosprendį panaikinti BPK 327 str. 1 p. pagrindu.

20Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog B. R. padarė BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytas nusikalstamas veikas, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

21Pagal teismų suformuotą praktiką, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

22Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, jog B. R. 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – ties ( - ), pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia kumščiu sudavė smūgį V. L. į veidą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

23Be to, B. R. 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., ties ( - ), iš chuliganiškų paskatų tyčia smogė V. L. į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, taip nesunkiai sutrikdydamas V. L. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

24Pirmosios instancijos teisme apklausiamas B. R. parodė, kad iki tos dienos V. L. nepažinojo, jokių piktumų tarp jų nebuvo. Jis su draugais, kurie yra jo kaimynai, ėjo iš Romainių, buvo „Maximoje“, ten pirko kiekvienas ką norėjo. Jie buvo blaivūs, jokio alkoholio nesinešė, nešėsi girą. Eidami kalbėjosi, niekas nerėkavo, nesikeikė, ėjo pro to vyro namą, buvo prie namo sklypo galo, kai išgirdo vyrišką balsą, šunys lojo. Jie sustojo, pamatė tą vyriškį savo kieme, jis to vyro paklausė, be jokių keiksmažodžių, ko šis nori. Vyras stovėjo prie savo namo durų, per kokius 5 metrus nuo vartelių, rūkė. Tada pamatė, kaip vyras metė savo cigaretę ir nuėjo į namą, o jie ėjo toliau. Kokius 100-150 metrų spėjo paeiti, ėjo neskubėdami, tada iš paskos jų išgirdo balsus, sustojo, atsisuko ir pamatė V. L.. Su juo buvo dar jo dukra, berniukas ir dar kažkoks vyriškis, su kapišonu, jie buvo kartu, ėjo link jų. Jis stovėjo pirmiau, o jo draugai toliau sustojo, V. L. priėjo prie pat jo, o kiti liko toliau. V. L. atėjo jam iš priekio, konkrečiai prie jo ir ėmė kaltinti, kad jis varto jo šiukšlių konteinerius, kad pas jį šiukšlina. Rankose lyg nieko jis neturėjo, jam sakė, kad nieko nedarė, tikrai nesikeikė, nieko nežino, niekas jokių saulėgrąžų nespjaudė. Jis buvo jų nusipirkęs. Tada tas vyras viena ranka suėmė jį už striukės, už peties, tada vėl ėmė sakyti, kad jis nieko čia nevartys ir nešiukšlins. Paprašė, kad jį paleistų. Matė, kad V. L. neblaivus, jautėsi kvapas. V. L. laikė jį kaire ranka už peties, tada dešine ranka iš už nugaros išsitraukė lazdą ir ėmė ja mojuoti. Ten ant žvyrkelio jau nebuvo šviesų, bet matė, kad ten tipinė policininko lazda, apie 40 cm., guminė. Tada jis ištrūko, jam dar kliuvo į šoną, į nugarą. Jo draugai tuo metu stovėjo, ten buvo ir V. L. vaikai. Jam pataikė į šoną, į nugarą, į antakį, į ranką. Užsimojimų buvo labai daug. Tada gindamasis trenkė V. L. vieną smūgį į veidą, nežiūrėjo, kur pataikė. Lazda tuo metu dar buvo V. L. rankose, kai jam į veidą sudavė. V. L. dukra ėmė rėkti „tėti, baik, tėti, baik...“, vyras nuėjo ir po to lazdą užsikišo. Jo veidas buvo visas kruvinas, jam prakirto kairį antakį. Veidą pasivalė su žole. Vyras nuėjo į namų pusę, jis paskambino savo globėjui, pasakė, kur yra, kas nutiko, ir tada nusekė paskui V. L.. Atvyko patrulių automobilis, išlipo N. B., jis jam viską paaiškino, kas nutiko. Jie jau nebuvo įvykio vietoje, buvo nuėję link to vyro namo, stovėjo prie namo sklypo galo. Kol kalbėjo su N. B., vyras išėjo iš namo. Lauke tada buvo daug žmonių, bet dabar jų atpažinti negali, jų neįsidėmėjo. K. ir V. irgi viską paaiškino, N. B. kalbėjo su V. L., pareigūnas viską užsirašė, tada jie savo noru susėdo į automobilį, ten V. L. kalbėjo, kad duoda jam 100 litų ir jie viską baigia. Prie jo gale sėdėjo N. B., visi nuvyko į PK. V. L. nuėjo toliau, o jis liko prie įėjimo. Jam iškvietė greitąją, nežino, ar V. L. kvietė greitąją. Jį vežė į klinikas, siuvo antakį. Klinikose jis buvo gal porą valandų, po to grįžo į PK. Jį iš klinikų atvežė N. B.. Nepamena, ar ten dar buvo V. L.. Kai grįžo į PK, parašė pareiškimą. Jo draugai į PK nevyko, namo išėjo. Kitą dieną kalbėjosi su draugais. Po kurio laiko jį iškvietė tyrėja. V. L. tikrai turėjo tą lazdą, visi ją matė, ji buvo 100%. Jam buvo pavojus, nežinia, kas būtų toliau, bet V. L. gavo į veidą ir nustojo jį talžyti. Kitaip V. L. būtų toliau jį talžęs ta lazda. Jo nuomone, jis turėjo pilną teisę jam tada suduoti, tą padarė gindamasis. Pareiškime parašė teisybę, visko nepamena, nes seniai buvo. Gal dabar viską geriau atsimena, kaip buvo. Juto 3-4 smūgius - į ranką, į antakį, į šoną, į nugarą gavo smūgius. Buvo šoko būsenoje, parašė, kad gavo smūgius į kaklą, bet ten negavo smūgių. Jo draugai turėjo giros skardines. Pareigūnams sakė, kad V. L. lazdą turėjo. N. B. yra jo krikšto mamos globėjas, jis yra jo šeimos narys, jie kartu gyvena (t. 2, b. l. 35-36).

25Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas B. R. parodė, kad 2013-11-03 jis buvo apsirengęs sportiniais drabužiais, treninginėm kelnėm ir juoda striukyte. Turbūt buvo su megztiniu ir striuke. Visi smūgiai jam buvo į galvą, bet jis užsidengė. Pirmas smūgis kliuvo į ranką, antras smūgis - į kairį antakį ir keletą kartų į nugarą. Smūgiai buvo suduoti su gumine lazda. Smūgis buvo į kairę ranką, jam pataikė į kairės rankos dilbį. Neatsimena, kas iš jų trijų ką nešėsi rankose. Kažkuris rankose turėjo alaus, kažkas giros, bet neatsimena, kas ką konkrečiai. 2013-11-03 pareiškime (t. 1, b. l. 23) nurodytas aplinkybes patvirtino, bet tvirtina ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus. Kai rašė pareiškimą, buvo bloga jo savijauta, jis buvo sutrikęs, ką tik buvo grįžęs iš Klinikų. Gal tie parodymai ir netikslūs. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 24) paaiškino, jog dabar nurodė tai, kas išlikę jo atmintyje, o prieš 2 m. atsiminė geriau. Dėl įtariamojo apklausos metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 113) paaiškino, kad šie parodymai kaip ir teisingi. Suvokia, kad parodymuose yra nesutapimų. Nesutapimai yra parodymuose dėl smūgių sekos, gal todėl, kad buvo ne vienas smūgis. Pirmosios instancijos teisme duotus parodymus (t. 2, b. l. 35-36) patvirtino ir paaiškino, kad tikrai neprisimena, ar nešėsi rankose giros, ar alaus skardines. Dabar bokso nelanko, neatsimena, ar 2013 m. lankė. Treniruotes lankydavo, kai suspėdavo, kas antrą dieną. Lankė kikbokso treniruotes. Varžybose yra dalyvavęs vieną kartą. Nežino, ar jo pavardė buvo skelbiama viešoje erdvėje. Pro V. L. namus ėjo trise, kai sustojo, V. L. ėjo tiesiai į jį. Neatsimena, kur tuo metu stovėjo, ar viduryje draugų, ar jiems iš šono. Kai V. L. jį puolė, jo draugai stovėjo ir žiūrėjo, jie nuo jo buvo apie 0,5-1 metro atstumu (t. 2, b. l. 157-158).

26Nors B. R. savo kaltę ir neigia, jo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais duomenimis: nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kuriuos teisėjų kolegija pripažįsta įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia B. R. kaltę bei leidžia atmesti jo pasirinktą gynybos versiją.

27Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis V. L. parodė, kad anksčiau kaltinamojo nepažinojo. 2013-11-03 vakare išėjo į lauką, į gatvės pusę, parūkyti. Pamatė garsiai kalbėjusius tris jaunuolius, ant žemės stovėjo skardinės. Kai jaunuoliai jį pamatė, jo atžvilgiu ėmė kažką negražiai sakyti. Jis paklausė, ar tai jam jie taiko. Tada vienas iš jų pasakė, kad nukentėjusysis išeitų į gatvę pakalbėti. Susinervinęs jis nuėjo į namus pasiimti telefono. Šeimos nariams pasakė, kad jaunuoliai jį užkabino gatvėje. Jis vėl išėjo į lauką, paskui jį išėjo sūnus ir dukra. B. R. tuo metu buvo agresyviausias. Išėjęs į gatvę paklausė, ko vaikinai nori. Su juo jie kalbėjo labai nemandagiai, įžūliai, gliaudė saulėgrąžas, spjaudė lukštus jam ant batų, tujino. Jo vaikai buvo šalia, jis ramino jaunuolius, kad taip nesielgtų. B. R. jam kažką atsakė. Tada jis B. R. paėmė už peties, pastarasis numušė jo ranką, pasakė „ateik čia, pydere“ ir jam smogė. Jis pajuto smūgį į nosį, apsvaigo, dar pajuto smūgį į barzdą, jam ėmė bėgti kraujas. Nematė, kas sudavė. Po antrojo smūgio jis sudavė B. R. ir pamatė, kad rankoje turi stacionarų telefoną. Tuo metu jis pamatė kaimyną B. T.. Tada jaunuoliai nuėjo, jo vaikai juos nusekė, o jis nuėjo namo skambinti policijai, nes lauke telefonas negaudė ryšio. Lauke susirinko kaimynai. Grįžęs į lauką, pamatė grįžtant savo vaikus. Vaikai sakė, kad girdėjo, kaip du jaunuoliai eidami sakė B. „skambink tėvui“. Vėliau visi jie grįžo atgal. Jis tuo metu stovėjo lauke su kaimynais, žmona, vaikais, kai vėl atėjo tie jaunuoliai. Visi laukė policijos. Atvykus pareigūnams, iš automobilio išlipo N. B., jis pakalbėjo su B. ir kitais dviem su juo buvusiais vaikinais. Tada priėjęs prie jo N. B. pasakė: „tu kaltas, sėsk į automobilį“ ir pasodino į automobilį. Priekyje šalia vairuotojo atsisėdo B.. Važiuojant N. B. pradėjo jam sakyti, kad dabar jis praras darbą, nuveš jį į Santaką. Jis buvo kruvinas, o jam pareigūnai nedavė jokios servetėlės. N. B. vis klausė B., kas jam padaryta. B. sakė, gal jam lūžo ranka, skauda ranką, nors jis jo rankai nieko nedarė. Atvežus į Santakos PK, juos pristatė budinčiam pareigūnui, jie ten kažką šnibždėjosi. Suprato, kad tai jis yra kaltinamas. Jam paskambinusi žmona pranešė, kad prie namų atvyko ekipažas, kurį jis kvietė, ir klausė, kur jis yra. Tie kiti pareigūnai pasakė, kad niekas kitas negalėjo atlikti jokio tyrimo. Po to tie pareigūnai atvyko į komisariatą. B. ten nebuvo, o jam liepė laukti budinčioje dalyje. Po pusvalandžio atvyko tyrėja, paėmė jo paaiškinimą ir pasakė eiti namo. Jis išsikvietė kaimyną, kuris jį nuvežė pas medikus, nes nė vienas pareigūnas jam med. pagalbos nesuteikė, nesiūlė. Traumatologiniame jam davė siuntimą vykti į klinikas, nes gal yra smegenų sutrenkimas, nuvykus ten, jis nelaukė, nes liepė laukti 4 val., su taksi grįžo namo. Į Santaką atvyko M., jis ėmė paaiškinimą dėl tų pareigūnų atvykimo ir jų veiksmų. Buvo atliekamas patikrinimas imuniteto tarnyboje. Tyrimas buvo nutrauktas po kokių 9 mėnesių todėl, kad B. pasinaudojo būtinosios ginties teise, tačiau jis tokį sprendimą apskundė, ir prokuroras vėl tęsė tyrimą, tada byla buvo perduota teismui. Tą dieną jis buvo tik butelį alaus išgėręs, jokio baliaus nebuvo, tą vakarą grįžo iš filmo, jis vairavo, nebuvo girtas, viską pamena. Rankoje laikė tik telefono ragelį. Gatvė yra apšviesta, nežino, ar matėsi, ką turi rankoje, bet tuo telefonu tikrai nebuvo užsimojęs. Su B. parodymais nesutinka. Vaikinai jį įžeidinėjo, negražiai kalbėjo. Po smūgio jis prisėdo, gėrė širdies lašų, tada kažkiek atsigavo. Nuo vaikinų alkoholio kvapo nejautė, nes pats buvo išgėręs alaus. Nieko kito daugiau rankose jis neturėjo, tik tą telefono ragelį, tie pareigūnai neklausė, ar ką nors rankose turėjo (t. 1, b. l. 188-189).

28Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis V. L. parodė, kad guminės lazdos neturi ir neturėjo. Jo niekas niekados apie guminę lazdą neklausė. Kai atvažiavo pirmas ekipažas, jie kalbėjosi tik su B. R. ir su jo draugais. Jam pasakė, kad jis yra kaltas ir liepė sėstis į automobilį. Policijoje niekada nedirbo. Dirbo tardymo departamente prie VRM iki 2003-05-01. Tardymo departamente lazdų neišduoda. Jokiose kitose struktūrose nedirbo.

29Nukentėjusysis teismo posėdžio metu pateikė apžiūrėti telefono ragelį, juodos spalvos „Topcom“ 15x4,5 cm. dydžio, ir paaiškino, kad turėjo šitą ragelį, jį laikė dešinėje rankoje. Po pirmo susitikimo su B. R., jis grįžo į namus pasiimti telefono ragelio. Po konflikto su B. R. buvo grįžęs į namus. Jeigu tai ne šitas ragelis, tai turėjo būti labai panašus ragelis. Jis tokius telefono ragelius yra pasilikęs du, kad su jais įsikrautų baterijas, kitus išmetęs (t. 2, b. l. 158-159).

30Liudytoja A. L. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad B. R. iki tos dienos nepažinojo. Įvykis buvo 2013-11-03. Tėtis išėjo į lauką parūkyti, po kelių minučių grįžo namo susinervinęs, kad prie vartų jį užkabinėja vaikinai. Visi nuėjo į kiemą, tėvas išėjo pirmas. Prie vartų, kiek toliau, stovėjo trys vaikinai, ten buvo ir B. R.. Ji su tėvu ir broliu J. išėjo pro vartus. B. spjaudė jiems ant batų saulėgrąžas, elgėsi nemandagiai, tėčiui sakė „tu“, keikėsi. Ji su tėčiu ramino B. R., kad negražu taip daryti. Tėvas suėmė B. R. už pečių, norėdamas jį nuraminti. Nepastebėjo, ar tėvas ką nors turėjo rankose. Tada vaikinas sudavė tėvui, tėvas jam sudavė atgal. Ji pamatė, kad tėčiui bėgo kraujas. Tėtis nuėjo namo skambinti į policiją, ji liko su broliu stovėti gatvėje. Tuomet atėjo kaimynas. Atėjo ir vaikinai, su kuriais konfliktavo tėtis. Atvyko policija, į lauką vėl išėjo tėtis. Pareigūnas priėjo prie tėčio ir pasakė: „tu kaltas, važiuojam su manimi“. Jie išvyko, pirmasis ekipažas išsivežė ir B.. Nežino, kur dingo kiti du vaikinai. Po to atvyko kitas policijos ekipažas. Pareigūnams pasakė, kad tėvą jau išsivežė, policininkai liko nieko nesupratę. Vėliau kaimynas B. vyko pasiimti tėčio. Nepamena, ar ėjo paskui vaikinus. Nepastebėjo, ar tėtis ką nors iš namų pasiėmė. Girdėjo, kaip B. draugai jį ragino skambinti savo tėčiui. Po įvykio vaikinai paėjo į dešinę, per kokius 15-20 m nuo jų namų. Tėvas jokios lazdos neturėjo (t. 2, b. l. 9-10).

31Pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 str., buvo balsu perskaityti liudytojo J. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas J. L. parodė, kad 2013-11-03, vakare, apie 21.00 val., buvo namuose, su mama ir sese A. namo pirmajame aukšte žiūrėjo televizorių. Tėtis grįžo namo iš kiemo parūkęs. Jis buvo susinervinęs, ką jis sakė, neatsimena. Tėtis su sese išėjo atgal į kiemą, jis išbėgo paskui juos. Kai išbėgo į kiemą, pamatė, kad gatvėje stovi trys vaikinai. Jų gerai neįsidėmėjo, neatpažintų. Du vaikinai buvo kiek atokiau. Vienas iš vaikinų ėjo link tėčio. Jis labai smarkiai keikėsi, spjaudė saulėgrąžas tėčiui ant batų. Tėtis jį ramino žodžiais, paskui paėmė jį už pečių. Tada šis vaikinas trenkė tėčiui kumščiu į veidą. Prieš trenkdamas jis dar kažką pasakė, bet ką konkrečiai, neatsimena. Tėtis šiam vaikinui sudavė atgal. Kad šis vaikinas jam būtų sudavęs dar kartą, nepastebėjo. Tėčiui ėmė bėgti kraujas iš nosies, ir jis iškart nuėjo namo. Visi trys vaikinai pradėjo lėtai eiti link ( - ). Jie su sese ėjo paskui juos, kad jie nepabėgtų iki policijos atvykimo. Sesuo ėjo pirma, jis ėjo paskui ją, prie jo dar atėjo kaimynas B.. Kiek paėjus, vaikinas, sudavęs tėčiui, ėmė skambinti mobiliojo ryšio telefonu. Ką jis tiksliai kalbėjo, neatsimena, bet suprato, kad jis kalba su savo tėčiu. Paskui vaikinai ėmė grįžti atgal link jo namų, jie taip pat grįžo atgal. Matė, kad tėtį sumušęs vaikinas ranka smarkiai trynė savo veidą. Jis suprato, kad veidą jis trinasi, kad būtų aiškiai matyti kraujo žymės. Labai greitai atvažiavo policijos automobilis. Policininkai į automobilį įsisodino tėtį ir jį sumušusį vaikiną. Kai išvyko šis policijos automobilis, po keleto minučių atvažiavo kitas policijos automobilis (t. 1, b. l. 88).

32Liudytoja L. L., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad B. R. nepažįsta. 2013-11-03, apie 21.00 val., jos sutuoktinis V. L. išėjo parūkyti į lauką. Po to jis grįžo ir pasakė, kad lauke prie jo kabinėjasi trys vaikinai. Jis apsirengė, pasiėmė nuo stalo telefoną, vėl išėjo į lauką, paskui jį išėjo vaikai. Ji nepastebėjo, kokį telefoną vyras pasiėmė. Po kokių 3-5 minučių sutuoktinis grįžo namo visas kruvinas, pasakė, kad gavo ir susmuko ant sofos. Jam pasidarė bloga. Atnešė vaistų nuo širdies, nuvalė kraują, bet kraujas toliau bėgo. Sutuoktinis vėl pasiėmė telefoną, mobilųjį, ir išėjo į lauką, ji išėjo paskui. Lauke buvo trys vaikinai, kaimynai. Vaikinai buvo atokiau. Maždaug po 15 minučių atvyko policijos pareigūnai. Vienas pareigūnas nuėjo prie vaikinų, po to atėjo prie sutuoktinio ir pasakė „važiuojam“. Sutuoktinis išvyko su jais, o po to atvyko kitas policijos ekipažas. Ji skambino sutuoktiniui, klausė, kur jis ir kas jį išsivežė, nes tik dabar atvyko policija. Sutuoktinis buvo nuvežtas į Santakos PK. A. sakė, kad matė, kaip tas vaikinas labai negražiai kalbėjo, ignoravo tėtį, minėjo, kad tėtis suėmė vaikiną už pečių ir liepė jam ramintis, tada vaikinas užsimojo ir trenkė tėčiui į nosį. Vėliau sakė, kad tas pirmas pareigūnas yra vaikino patėvis. Mano, jog pareigūnas matė, kad jos vyras kruvinas. Sutuoktinis buvo išgėręs vieną butelį alaus. Jis kitų žmonių neužkabinėja, tai vaikinai jį užkabino. Sutuoktinis lauke ant laiptų rūkė, buvo su megztiniu. Po to grįžo pasiimti striukės, telefono ir vėl išėjo į lauką, daugiau nieko nepasiėmė (t. 2, b. l. 10-11).

33Liudytojas K. A. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad B. R. anksčiau nebuvo matęs. Tą vakarą, išgirdęs garsų šuns lojimą, išėjo į kiemą ir pamatė gatvėje stovinčius tris vaikinus. Šunį uždarė į voljerą ir nuėjo namo, bet, išgirdęs lauke konfliktą, vėl išėjo į gatvę. Išėjęs į gatvę, pamatė, kaip tie vaikinai eina toliau, o kaimynas spaudo telefoną ir sako „nėra ryšio“. Pamatė, kad V. L. kruvinas, gavo į nosį. Paklausė, kuo gali padėti. V. L. pasakė, kad eina į namus pasiimti mobilų telefoną. Po to pamatė V. L. vaikus, einančius paskui tuos vaikinus. Grįžęs į savo kiemą matė, kad atvyko policijos ekipažas. Jie išsivežė V.. Nematė, ar išsivežė ir vaikinus. Po kiek laiko atvyko dar kitas policijos ekipažas. Suprato, kad šitą ekipažą kvietė V., o kas išsivežė V., nežinojo. Kai jis išėjo į lauką, V. L. buvo kruvinas. Matė, kad vaikinai turėjo skardines alaus. Nesimatė, kad V. L. ar tie trys vaikinai būtų buvę neblaivūs (t. 2, b. l. 11).

34Liudytojas B. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusysis V. L. yra jo kaimynas. Įvykio vakarą išgirdo lojant šunį, lauke jau buvo tamsu, išėjo į gatvę ir matė vaikštant V. L. sūnų, paties V. L. nebuvo. Sūnus jam pasakė, kad tėvą puola. V. L. dukters tuo metu ten nebuvo, nieko daugiau nebuvo. Paėjo toliau ir pamatė tris vaikinus, jie kažką kalbėjo, stovėjo, o jis su V. L. sūnumi vaikščiojo. V. L. tada jau ėjo kruvina nosimi namo nuo tų vaikinų pusės, buvo susinervinęs. Sakė, kad eina namo skambinti policijai. Jis kažką turėjo rankoje, tačiau ką, nepastebėjo. Į lauką vėl išėjo V. L., sakė, kad tuoj atvyks policija. Ji atvyko labai greitai, vienas pareigūnas išlipo ir nuėjo prie vaikinų, kažką su jais pakalbėjo. Tada pareigūnas priėjo prie V. L. ir pasakė „tu kaltas, važiuojam“. Išvažiavo V. L. ir vienas vaikinas. Lauke buvo kaimynų, V. L. sutuoktinė. Jie minėjo, kad vaikinai V. L. puolė, žodžiavosi. Tada atvyko kitas policijos automobilis. Nepastebėjo, ar V. L. buvo neblaivus. Kai ėjo namo, V. L. kažką rankoje turėjo, tikrai ne lazdą, o telefoną. Girdėjo, kad gatvėje buvo „šumas“, tikslios vietos pasakyti negali (t. 2, b. l. 20-21).

35Liudytojas A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad apie 21.00 val. išėjo pasivaikščioti su šunimi. Gatvėje pamatė tris vaikinus prie konteinerių, matė kaimyną savo kieme. Supratęs, kad kažkas vyksta, nuvedė šunį namo, o pats nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Matė, kad ką tik buvo susiėję V. L. ir vaikinai, kas būtent įvyko, nematė. Konfliktas, keiksmažodžiai buvo. V. matė jau einantį nuo vaikinų. Jis laikėsi už nosies, nuėjo namo, atsinešė mobilųjį telefoną. Atėjo kiti kaimynai, V. vaikai. Matė, kad kaltinamasis kažkam irgi skambino. Suprato, kad V. skambino policijai, kam skambino kaltinamasis, nežino. Greitai atvyko vienas policijos ekipažas. Išlipo vienas pareigūnas ir V. pasakė „tu man vaiko nedaužysi“, paėmė iš karto V. už parankių ir nuvedė pas save į automobilį iš kitos pusės. Jie išvyko, o tada atvyko kitas policijos ekipažas. Girdėjo riksmus „pydere, persimesime arba prasileisime...“. Vaikinai stovėjo, jie koliojosi, nematė, ar jie ką nors rankose turėjo. V. mobilųjį telefoną atsinešė jau po smūgio, jis skambino policijai. Įvykis buvo ten, kur statomi konteineriai, daugiau ties V. namu. Jų susidūrimas buvo greitas. Po to vaikinai paėjo toliau gatve nuo V. namo, o po to grįžo. Kad V. kruvinas, aiškiai matėsi. Nepastebėjo, kad kaltinamasis būtų kruvinas. V. L. rankose laikė tik mobilųjį telefoną (t. 2, b. l. 29-31).

36Liudytojas V. Z., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykį matė per langą. Per atvirą orlaidę išgirdo triukšmą, girdėjo keiksmus. Pro langą matė, kad stovėjo V. ir trys vaikinai. Du vaikinai stovėjo toliau, nesikišo. Trečias vaikinas stovėjo prieš V., jam grasino, jį stumtelėjo. Toliau įvykio nestebėjo. Tik kitą dieną V. jam pasakojo, kas įvyko, kad kažkas kažką metė į jo garažą, įvyko konfliktas. Viskas vyko ant kelio prie įvažiavimo į V. L. sklypą. Matėsi, kad vaikinas agresyvus, naglas, stūmė V., mojavo rankomis, šaukė ant V., buvo visokių keiksmažodžių. Jokios policijos nematė (t. 2, b. l. 21).

37Liudytojas V. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ėjo su B. R. ir K. S. iš parduotuvės, rankose nešėsi nusipirkę giros, traškučių, gumos. Beeinant gatve, nukentėjusysis jiems kažką šūktelėjo, tačiau jie negirdėjo ką, nes garsiai lojo šunys. Sustojo, bet vis tiek neišgirdo, ko jis nori. Nukentėjusysis nuėjo namo, o jie ėjo toliau. Paėję kokius 100 metrų nuo namo pamatė, kad nukentėjusysis juos atsiveja beveik bėgdamas, šaukė: „palaukit“. Su juo buvo dar vienas vyras ir mergina. Jie sustojo, B. buvo arčiausiai nukentėjusiojo. Šis ėmė kaltinti B., kad jie rėkauja, visaip išvadino. Jam atrodė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, kalbėjo nerišliai, buvo agresyvus. B. buvo ramus. Nukentėjusysis ėmė B. tampyti už rankos, kaltino, kad B. negražiai su juo elgėsi, negražiai kalbėjo. Taip jie kurį laiką tampėsi. Netrukus nukentėjusysis išsitraukė „bananą“, kuriuo trenkė B. 3-4 kartus, į veidą trenkė. B. bandė gintis, gindamasis sudavė nukentėjusiajam ranka į nosį. Viskas vyko labai greitai, nukentėjusysis mušė B.. Per tą laiką B. jam sudavė į veidą. Vyras užsikišo lazdą atgal už nugaros ir nuėjo. Jie su K. stovėjo nuo jų 3-4 metrų atstumu. B. tada kažkam skambino, ką kalbėjo, jie negirdėjo. Po to B. pasakė eiti atgal prie to namo. Nuėjus, atvyko du policijos pareigūnai. Prie jų priėjo vienas pareigūnas, jie pasakė, kas nutiko. Nukentėjusysis irgi kalbėjo su pareigūnais. Pareigūnai į automobilį įsodino B. su nukentėjusiuoju ir išvažiavo. Jie liko gatvėje. Nukentėjusysis tikrai turėjo „bananą“, juo mušė B.. Mergina vis ramino nukentėjusįjį, kad baigtų ir eitų namo. Jis rankose turėjo skardinę. Nukentėjusiajam kraujas nebėgo, o B. – atvirkščiai, bėgo kraujas iš antakio. Lazda B. pataikė į veido sritį, į ranką ir į šoną. B. gynėsi, sudavė vyrui, tada jis atsitraukė, užsikišo lazdą už nugaros ir nuėjo (t. 2, b. l. 31-32).

38Liudytojas K. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis, V. B. ir B. R. tą vakarą ėjo iš parduotuvės. Visi buvo blaivūs. Jis gėrė girą iš skardinės. Eidami tarpusavyje kalbėjosi, aplinkui garsiai lojo šunys. Nukentėjusysis kažką pasakė, jie atsisuko į jį, suprato, kad jis kažką sako jiems. Kažkuris iš jų nukentėjusiojo paklausė, kas yra, šis kažką atsakė. Parūkęs nukentėjusysis nuėjo į namą. Jie ėjo toliau, paėję apie 100-150 metrų pamatė, kad link jų ateina nukentėjusysis, mergina, dar vienas vyras. Sustojo supratę, kad jie kažką nori pasakyti. Nukentėjusysis priėjo prie B., suėmė jį už pečių ir tampė. Paleidęs dešinę savo ranką nuo B., iš už nugaros išsitraukė guminę lazdą ir smogė B. apie 3-4 smūgius. B. atsitraukė nuo jo, iš pradžių dangstėsi nuo smūgių ranka, o po to sudavė vyrui į veidą vieną kartą. Tada nukentėjusysis, mergina ir su juo buvęs vyras nuėjo. Nukentėjusysis sakė, kad eina skambinti policijai. Jis su V. paėjo kiek į priekį, o B. kažkam skambino. Nukentėjusysis lazdą vėl užsikišo sau už nugaros, kai ėjo į namą. Atvažiavo vienas policijos ekipažas, gatvėje buvo daugiau kitų žmonių. Priėję pareigūnams pasakė, kas nutiko. Pareigūnai išsivežė B. ir nukentėjusįjį. Tik vėliau sužinojo, kad atvykęs policijos pareigūnas yra B. giminaitis. Jie su V. nuėjo, nematė kas vyko po to. Matė, kad buvo prakirstas vienas B. antakis. Skardines jie laikė rankose, kai pamatė žmones ateinant, tada jas padėjo ant žemės. B. nepadėjo, nes jam ir pačiam gerai sekėsi gintis, nes jis lankė boksą, moka gintis. V. L. B. mušė lazda, dar prieš vieną kirtį B. smogė vyrui į nosį. Kai B. jam smogė, jis B. dar vieną kartą smogė. Tikrai matė lazdą pas nukentėjusįjį, lazda buvo juodos spalvos. B. nuo nukentėjusiojo gynėsi, sudavė jam į nosį. Nukentėjusysis tada lazdą užsikišo ir nuėjo. Nepastebėjo, koks nukentėjusiojo veidas buvo po B. smūgio, ar jis kraujavo (t. 2, b. l. 30-31).

39Liudytojas N. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad B. R. yra jo sutuoktinės sesers sūnus. Nukentėjusiojo iki įvykio nepažinojo. Budėjo su R. A., kai jam į mobilųjį telefoną paskambino B. ir pasiskundė, kad nepažįstamas vyriškis ( - ) su gumine policijos lazda jį primušė. B. pasakė, kad jis niekur neitų, paklausė adreso, sakė pasekti jį mušusį vyrą. B. buvo dar su dviem draugais. Minėjo, kad įvyko konfliktas su vyriškiu, kuris, išėjęs iš namo, mušė B. su „bananu“, o šis, neatlaikęs skausmo, sudavė tam vyrui. Įvykio vietoje buvo daugiau žmonių, atokiau buvo B. su draugais. Sustoję prie žmonių, pamatė ateinant B.. Jis buvo kruvinas, sakė, kad tas vyras jam sudavė „bananu“ per antakį, per šonus, visur. Tai girdėjo ir kiti šalia buvę asmenys. B. sakė, kad jis ėjo su draugais, o kažkas iš to namo kažką jiems pasakė, šunys lojo, neišgirdo, todėl vaikinai priėjo arčiau. Tada kilo konfliktas, nukentėjusysis nuėjo, o po to jie pamatė, kad jis juos atsiveja su policininko lazda. Jis B. pataikė į ranką, kai B. nuo jo dengėsi. Kaip suprato, B. buvo suduoti maždaug 4 smūgiai. B. antakis buvo praskeltas, lyg kairės pusės, dar B. skundėsi rankos skausmu. Nukentėjusysis mušė tik B.. B., negalėdamas toliau kentėti, sudavė vyrui atgal į nosį. Dar tuo metu, kai vyras jį mušė lazda, mergaitė sakė „tėti, baik“. Tada nukentėjusysis nuėjo. Matė, kad nukentėjusiojo nosis buvo kruvina. Nukentėjusysis buvo akivaizdžiai neblaivus. Užsirašė K. ir V. duomenis. Klausė nukentėjusiojo, kas nutiko, bet jis visiškai nieko nesakė ir nieko neaiškino, sutiko vykti į komisariatą. B. vyko su jais. Vykstant į komisariatą, jis sėdėjo gale su nukentėjusiuoju, B. sėdėjo priekyje su kolega. V. L. pirmas pripažino, kad jis yra kaltas, siūlė kaltinamajam 100 litų. Po to vis didino siūlomų pinigų sumą. B. tylėjo, taikytis nesutiko. Atvežė juos į komisariatą, surašė tarnybinius. Jokios medicininės pagalbos V. L. neprašė. B. vežė į ligoninę ir siuvo antakį. Vėliau, jo prašymu, jį paėmė iš ligoninės ir vėl atvežė į komisariatą. Nepamena, ar ten tuo metu buvo V. L.. Nukentėjusysis komisariate vaikščiojo, kaip pas save namuose. Į įvykio vietą buvo nuvykęs dar kitas policijos ekipažas. Nukentėjusysis aiškino, kad jis buvo supykęs ant jaunuolių, nes kažkada kažkas jam išvartė šiukšlių konteinerius, tai, būdamas neblaivus, išbėgo pamokyti. B. buvo blaivus. Nepamena, ar B. sakė, kad vyras atbėgo su lazda ar iš kažkur išsitraukė lazdą. Lazdos nematė (t. 2, b. l. 22-24).

40Liudytojas R. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad budint su N. B. viename ekipaže, jo kolegai kažkas paskambino į mobilųjį telefoną. Kolega pasakė, kad užpuolė jo sūnėną, ir vyko gelbėti B. R.. B. R. yra N. B. sutuoktinės sesers sūnus, buvo jį matęs anksčiau. Į įvykio vietą nuvyko per 10 minučių. Nuvykęs matė vaikinus, pagyvenusį vyrą, buvo dar kitų vyriškių bei, kaip jis suprato, V. L. dukra. Su kolega išlipo iš automobilio, priėję jaunuoliai aiškino, kad ėjo keliu namo. Išėjęs nukentėjusysis prie jų prisikabino, kaltino, kad jie varto konteinerius, šiukšlina. Jie išklausė abi puses. B. jiems viską paaiškino, kad jie nuėjo toliau ir nekreipė į vyriškį dėmesio, tačiau jis nubėgo namo ir atsinešė policininko lazdą. Nepastebėjo, kad nukentėjusysis būtų sumuštas, rankoje jis nieko nelaikė. V. L. pareigūnams sakė, kad tai tie trys jaunuoliai jį užpuolė. Nuo jo sklido alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli. Vaikinai buvo blaivūs, pas juos jokių skardinių nematė. Važiuojant girdėjo, kad per raciją kažkas kviečia policiją. Jie privalėjo kaltinamąjį ir nukentėjusįjį vežti į PK aiškintis aplinkybes. Važiuojant nukentėjusysis sakė viską baigti, kad jis pats kaltas, siūlė susitarti, prašė, kad B. sutiktų su juo taikytis, siūlė pinigų, bet B. nesutiko. Nukentėjusysis sakė, kad jis „gavo“ nuo jaunuolio, nematė, kad jis būtų kruvinas, gal jau buvo nusivalęs kraują. B. sakė, kad gindamasis jis tam vyrui sudavė. Jokios lazdos niekur nematė. B. sakė, kad nukentėjusysis lazda jam sudavė per galvą. N. B. į kaltinamojo ir nukentėjusiojo pokalbį nesikišo. B. buvo prakirstas antakis, bėgo kraujas, todėl iškvietė greitąją, kuri B. išsivežė į ligoninę siūti žaizdos. Vėliau B. pasiėmė iš ligoninės, nukentėjusiojo jau nematė. Nuvykę pranešė, kad atvažiavo. (t. 2, b. l. 21-22).

41Apeliacinės instancijos teisme apklausiama ekspertė L. B. paaiškino, kad byloje esančią (t. 1, b. l. 44-45) specialisto išvadą pradėjo kita ekspertė, bet ji mirė, todėl šią ekspertizę pabaigė ji. Šią išvadą patvirtina pilnai. Specialisto išvadą Nr. pG 635/14 (02) (t. 1, b. l. 47) patvirtino ir paaiškino, kad toks telefono ragelis, kurį pateikė nukentėjusysis, priklauso kietų, bukų daiktų grupei, todėl ji negali išdiferencijuoti daikto. Atliekant ekspertizę, B. R. ji nematė. Kraujosrūva kairės akies viršutiniame voke galėjo susidaryti užtekėjus kraujui iš muštinės žaizdos. O ant dilbio kraujosruva nedidelė, tačiau dėl rūbų neužsifiksavo žalojimo daikto forma, nes ilgas žalojimo daikto mechanizmas užsifiksuoja, bet buvo rūbai, todėl nėra. Dėl antakio sužalojimo negali nustatyti, ar sužalojimas padarytas gumine lazda, ar telefono rageliu, nes abu priklauso kietų, bukų daiktų grupei. Antakio sužalojimas galėjo atsirasti ir nukritus, nes tai atsikišusi veido dalis. Dilbis irgi galėjo susižaloti nukritus, nes sužalojimas taip pat kairėje pusėje. Šie sužalojimai galimi ir lazda, ir nugriuvus. Ne kiekvienas mechanizmas, trauminis poveikis gali palikti sužalojimus, nes tai priklauso nuo rūbų sluoksnio, smūgio jėgos. Ar, smūgiuojant į kaklą gumine lazda, būtų likęs sužalojimas, pasakyti negali, nes ant kaklo gal buvo šalikas, priklauso kokia striukė, koks kalnierius. Ant dilbio sužalojimas, pagal spalvą, galėjo būti padarytas iki 2 dienų laikotarpyje. Kuo ilgiau praeina laiko, tuo labiau kraujosruva geltonuoja. Pagal spalvą galėjo būti padaryta dviejų parų bėgyje iki apžiūros.

42Pareiškimu nustatyta, kad V. L. 2013-11-03 kreipėsi į policiją pranešdamas, kad 2013-11-03, apie 21 val., jam būnant namuose, ( - ), pro šalį ėjo trys vaikinai, kurie gėrė alų, pradėjo laidyti replikas, jį įžeidinėjo. Jam išėjus į gatvę ir pradėjus kalbėtis, vienas iš jų jam sudavė į veidą, ir jis sudavė atgal. Po to jis iškvietė policiją, tačiau paaiškėjo, kad jo kviestas ekipažas atvažiavo vėliau, o pirmas atvažiavo vaikino tėvas ir pristatė jį į komisariatą (t. 1, b. l. 50-51).

43Specialisto išvada Nr. G2880/13 (02) nustatyta, kad B. R. nustatyta viena muštinė žaizda kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, kairiajame dilbyje. Sužalojimai galėjo būti padaryto 2013-11-03. Sužalojimai padaryti ne mažiau 2 trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai padaryti kontakto su kietu, buku daiktu ar paviršiumi metu. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nugriūvant, tiek nuo pašalinės jėgos poveikio (t. 1, b. l. 44).

44Specialisto išvada Nr. pG 635/14 (02) nustatyta, kad pagal esamus medicininius duomenis pasakyti apie žalojančio daikto/įrankio individualias savybes negalima. B. R. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo taip pat galėjo būti ir guminė lazda (t. 1, b. l. 47).

45Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, kad nusikaltimo vieta yra ( - ), kuris aptvertas metaline tvora, nuo tvoros iki namo yra apie 5 m atstumas, nuo tvoros iki gatvės yra apie 5 m atstumas (t. 1, b. l. 52-53).

46Specialisto išvada Nr. G3028/13(02) nustatyta, jog V. L. nustatytas nosies kaulų lūžimas, kuris padarytas kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių ir yra būdingas tiesioginiam smūginiam kontaktui. Tikėtina, kad tai galėjo gautis suduodant kumštimi, spiriant koja ir pan. Nosies kaulų lūžimas padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje ir galėjo būti padarytas užduotyje nurodomu laiku, tai yra 2013-11-03. V. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 d. laikotarpiui. Sužalojimų, būdingų savęs žalojimuisi ar griūvant, V. L. nenustatyta (t. 1, b. l. 74).

47Nukentėjusiojo V. L. bei liudytojų B. T., V. Z. parodymų patikrinimo vietoje protokolais nustatyta, kad konfliktas tarp V. L. ir trijų vaikinų įvyko ( - ) ties įvažiavimu į kiemą (t. 1, b. l. 82-86, 93-95, 98-100), nukentėjusiojo ir liudytojų nurodyta nusikaltimo vieta sutampa.

48Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad B. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, itin argumentuoti, juose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų. Nukentėjusiojo V. L. parodymuose nėra jokių kaltinamojo kaltės įrodymų, liudytojų K. S., V. B., N. B. ir R. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, itin argumentuoti, juose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų, jie teismui nekelia jokių abejonių, jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Šiuose parodymuose taip pat nėra jokių B. R. kaltės įrodymų. Liudytojų K. A. S., B. T., V. Z., A. Š., L. L., A. L. ir J. L. parodymai tiesiogiai neprieštarauja nuosekliems ir argumentuotiems B. R., liudytojų K. S., V. B., N. B. ir R. A. parodymams, todėl jais netikėti teismas taip pat neturi jokio pagrindo.

49Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs išteisintojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinį, byloje esančius rašytinius įrodymus, su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus vertino kaip neįrodančius B. R. kaltės be jokio pagrindo, visiškai neatžvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, todėl pateikė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

50Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas B. R. parodymus vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo parodymai yra prieštaringi, viso tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, be to, juos paneigia ir kiti byloje ištirti įrodymai. Kaip teisingai nurodoma nukentėjusiojo V. L. apeliaciniame skunde, B. R. parodymų nuosekliais ir neturinčiais absoliučiai jokių prieštaravimų negalima pavadinti jau vien todėl, kad apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu B. R. nurodė, kad įvykio vietoje jo draugai turėjo alaus skardines (t. 1, b. l. 113), tuo tarpu duodamas parodymus teisme, B. R. nurodė, kad jie nešėsi girą, alkoholio neturėjo (t. 2, b. l. 35). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme B. R. vėlgi pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad kažkas turėjo alaus, kažkas giros (t. 2, b. l. 157). B. R. parodymų nenuoseklumą patvirtina ir tai, kad nurodydamas jam nukentėjusiojo V. L. padarytus sužalojimus, protokole – pareiškime B. R. nurodė, kad V. L. lazda jam vieną kartą trenkė į ranką, tada į kaklo sritį, dar vieną kartą į kairį šoną bei kairįjį antakį, (t. 1, b. l. 23), ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas B. R. parodė, kad V. L. užsimojo lazda ir trenkė jam vieną kartą į dešinę ranką, tada vieną kartą į kaklo sritį, dar kartą į kaklo sritį, vieną kartą į kairįjį šoną bei į kairįjį antakį (t. 1, b. l. 24). Šiuose dokumentuose taip pat užfiksuota, jog B. R. pripažino tą aplinkybę, jog V. L. jiems nurodė nešiukšlinti, nes jie valgė saulėgrąžas, nors kitose apklausose šios aplinkybės B. R. nenurodė, o teigė, kad V. L. jiems priekaištavo dėl išverstų konteinerių (t. 1, b. l. 113). Apklausiamas įtariamuoju, B. R. jau nurodė, kad V. L. ėmė jį tampyti už striukės, išsitraukęs guminę lazdą, ja mojavo, maždaug tris kartus sudavė jam smūgius, vieną smūgį atrėmė ranka, kitas smūgis kliuvo į šoną, trečias – į veidą (t. 1, b. l. 113), akistatos su nukentėjusiuoju metu jau teigė, kad V. L. jam sudavė 4-5 smūgius lazda, jam buvo praskeltas antakis, sumušta ranka, nugara, šonas (t. 1, b. l. 125-127). Pirmosios instancijos teisme B. R. nurodė, kad V. L. laikė kaire ranka už peties, jis ištrūko, dešine ranka V. L. mojavo lazda, kliuvo į šoną, į nugarą... užsimojimų buvo labai daug, pataikė į šoną, nugarą, antakį, ranką, juto 3-4 smūgius (t. 2 ,b. l. 35-36), o apeliacinės instancijos teisme B. R. jau teigė, kad visi smūgiai buvo į galvą, bet jis užsidengė, pirmas smūgis buvo į ranką, antras – į kairį antakį ir keletą kartų į nugarą (t. 2, b. l. 157-158). Nenuoseklūs B. R. parodymai ir dėl įvykio vietos: 100 m nuo V. L. namo (t. 1, b. l. 23, 24), 200-300 m (t. 1, b. l. 125-127), 100-150 m (t. 2, b. l. 35-36), kai tuo tarpu nukentėjusiojo V. L., liudytojų A. L., J. L. bei nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų B. T., V. Z. parodymais nustatyta, kad nusikaltimo vieta yra ties įvažiavimu į ( - ). B. R. parodymų prieštaringumą patvirtina ir specialisto išvada Nr. G2880/13 (02), iš kurios matyti, kad B. R. nustatyta viena muštinė žaizda kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, kairiajame dilbyje, t. y. užfiksuoti tik du sužalojimai (t. 1, b. l. 44), kurie, pasak specialistės L. B., galėjo gautis ir nugriuvus, nors pats nukentėjusysis neneigia sudavęs smūgį ranka, kurioje buvo telefono ragelis, B. R. į veidą. Taigi, atsižvelgiant į šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismo argumentai, jog B. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, itin argumentuoti, juose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų, vertintini kaip neteisingi.

51Liudytojų V. B. ir K. S. parodymus apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina kaip siekį padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės B. R.. Kaip jau minėta, paties B. R., liudytojų V. B. ir K. S. parodymus dėl vietos, kurioje įvyko konfliktas, paneigia nukentėjusiojo V. L. (t. 1, b. l. 82-86), liudytojų B. T. (t. 1, b. l. 93-95), V. Z. (t. 1, b. l. 98-100) parodymų patikrinimo vietoje nurodytos aplinkybės ir liudytojos A. L. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t. 2, b. l. 10). Vertinant liudytojų V. B. ir K. S. parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nors tiek V. B., tiek K. S., tiek ir pats B. R. viso proceso metu teigė, kad V. L. jam sudavė su gumine lazda, taip sudarydamas būtinosios ginties situaciją, tačiau šias aplinkybes paneigia liudytojų V. L., K. A. S., B. T. bei nukentėjusiojo V. L. parodymai. Nukentėjusysis V. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad įvykio metu rankoje, kuria smūgiavo B. R., jis laikė stacionarų nešiojamą telefoną. Šią aplinkybę pagrindžia ir kitų liudytojų parodymai, t. y. liudytojos L. L. parodymai, kad vyras pasiėmė telefoną ir išėjo į kiemą, (t. 2, b. l. 10), liudytojo K. A. S. parodymai, kad išėjęs į gatvę pamatė, kad tie vaikinai eina toliau, o V. L. spaudo telefoną ir sako „nėra ryšio“ (t. 2, b. l. 11), liudytojo B. T. parodymai, kad V. L. iš nosies bėgo kraujas, jis rankoje turėjo telefoną, kai ėjo namo, tikrai ne lazdą (t. 2, b. l. 20-21). Kad V. L. neturėjo lazdos, taip pat patvirtino ir jo vaikai A. L. bei J. L.. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir siekiant išsiaiškinti su kuo iš tiesų buvo suduotas smūgis B. R., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apžiūrėtas nukentėjusiojo pateiktas telefonas „Topcom“ bei apklausta ekspertė L. B., kadangi ši aplinkybė, ar V. L. rankoje turėjo lazdą ar telefoną, yra svarbi sprendžiant klausimą, ar buvo pagrindas B. R. gintis, ar ne, ar vis dėl to tai buvo abipusės muštynės. Ekspertė L. B., teisiamojo posėdžio metu apžiūrėjusi nukentėjusiojo pateiktą telefono aparatą „Topcom“, paaiškino, kad toks telefono ragelis priklauso kietų, bukų daiktų grupei, kaip ir guminė lazda, todėl ji negali atsakyti, ar sužalojimas buvo padarytas telefonu ar gumine lazda (t. 2, b. l. 159). Kolegijos vertinimu, tokie ekspertės parodymai tik dar kartą patvirtina nukentėjusiojo bei aukščiau minėtų liudytojų parodymus, jog smūgis B. R. buvo suduotas rankoje laikytu telefonu, o ne gumine lazda.

52Taigi, atsižvelgdamas į šių įrodymų visumą, aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog liudytojų K. A. S., B. T., V. Z., A. Š., L. L., A. L. ir J. L. parodymai tiesiogiai neprieštarauja nuosekliems ir argumentuotiems kaltinamojo B. R., liudytojų K. S., V. B., N. B., R. A. parodymams, ir konstatuoja, jog liudytojų V. B. ir K. S. parodymai prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, todėl juos vertintina kaip gynybinę versiją, siekį padėti draugui B. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

53Nagrinėjamu atveju, liudytojų N. B. ir R. A. parodymais aukštesnės instancijos teismas nesivadovauja ir juos atmeta, kadangi šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, nurodė aplinkybes, kurias jiems papasakojo pats B. R., be to, šių liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Bylos duomenimis, o ir paties B. R. parodymais nustatyta, kad B. R. ir N. B. yra šeimos nariai, N. B., būdamas policijos pareigūnu, gavęs B. R. pranešimą, kad jį sumušė, nepranešęs Kauno AVPK apie tai, kad vyksta į įvykio vietą, kartu su R. A. nuvyko į įvykio vietą, vienpusiškai, išklausęs tik B. R., nusprendė, kad dėl incidento yra kaltas V. L., abu konflikto dalyvius pristatė į Kauno m. Santakos PK. Nors tiek N. B., tiek R. A. teigė, kad jie aiškinosi aplinkybes su visais gatvėje buvusiais asmenimis, nematė, kad nukentėjusysis būtų kruvinas, tačiau šias aplinkybes paneigė visi proceso dalyviai, išskyrus liudytoją V. B., o liudytojo R. A. parodymų, kad jis irgi buvo išlipęs iš automobilio įvykio vietoje, nepatvirtino jokie kiti byloje apklausti proceso dalyviai.

54Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas visiškai nevertino bei neanalizavo nukentėjusiojo V. L. parodymų ir nepagrįstai juos atmetė, motyvuodamas, kad juose nėra jokių B. R. kaltės įrodymų. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo V. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duotus parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymai viso tyrimo metu buvo iš esmės nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis V. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad 2013-11-03, apie 21 val., trys jaunuoliai šalia jo namo, esančio ( - ), buvo pasidėję alaus skardines ant gatvės, elgėsi įžūliai, laidė jo atžvilgiu replikas, vadino jį rusiškais keiksmažodžiais, buvo nusiteikę agresyviai, jam bandant sudrausminti B. R., jis spjaudė saulėgrąžų lukštus jam ant batų, suėmus B. R. už peties, pastarasis sudavė kumščiu jam į nosį, tuomet sudavė B. R. ranka, kurioje laikė telefono ragelį. Nukentėjusiojo V. L. parodymus patvirtina liudytojų A. L. pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 10) ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 88), iš kurių matyti, kad B. R. elgėsi įžūliai, įžeidinėjo V. L., o pastarajam bandant jį apraminti ir suėmus už pečių, B. R. trenkė V. L. kumščiu į veidą, o V. L. sudavė B. R. atgal, jokios lazdos V. L. neturėjo. Po B. R. smūgio V. L. pradėjo bėgti kraujas. Nukentėjusiojo V. L. parodymus patvirtina ir liudytojo V. Z. parodymai, iš kurių matyti, jog B. R. stovėjo prieš V. L., jam grasino, jį stumtelėjo. Matėsi, kad vaikinas agresyvus, naglas, stūmė V., šaukė ant jo, buvo visokių keiksmažodžių, mojavo rankomis, nors buvo mažesnis (t. 2, b. l. 21). Nukentėjusiojo V. L. parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojų B. T. (t. 1, b. l. 93-95) bei V. Z. (t. 1, b. l. 98-100) parodymų patikrinimo vietoje duoti parodymai, šių liudytojų bei liudytojo A. Š. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t. 2, b. l. 20-21, 29-30), kurie, priešingai, nei nurodė B. R. ir jo draugai K. S. ir V. B., paaiškino, kad įvykis buvo ( - ) įvažiavimo į kiemą, o ne paėjus 100-150 m nuo V. L. kiemo, V. L. ėjo namo su kruvina nosimi, rankoje laikė telefoną. Šias aplinkybes patvirtino ir A. L., kuri paaiškino, jog išbėgusi į kiemą, pamatė, kad vaikinai stovėjo prie vartų, tik po smūgių jie pradėjo eiti tolyn, o ji juos sekė (t. 2, b. l. 10). Atsižvelgiant į išdėstytą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo V. L. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jokių prieštaravimų juose nenustatyta, jie teismui nekelia jokių abejonių, todėl jais netikėti aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad būtent nukentėjusiojo V. L. parodymuose, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, ir yra daugiausia duomenų, pagrindžiančių B. R. kaltę, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

55Taigi, bylos duomenimis, t. y. nukentėjusiojo V. L., liudytojų K. A. S., A. Š., V. Z., A. L. parodymais, J. L. parodymais ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog B. R., K. S. ir V. B. 2013 m. lapkričio 3 d., 21.00 val. ( - ), gatvėje, kėlė triukšmą, garsiai kalbėjo, keikėsi, laidė V. L., kuris tuo metu rūkė savo namo kieme, replikas, jį plūdo įvairiais keiksmažodžiais, vadino „pyderu“, kvietė išeiti į gatvę išsiaiškinti, nukentėjusiajam išėjus į gatvę ir bandant vaikinus sudrausminti, B. R. elgėsi įžūliai, spjaudė saulėgrąžas ant nukentėjusiojo batų, nukentėjusiajam V. L. suėmus B. R. už peties, B. R. sudavė V. L. kumščiu į nosį, sulaužydamas nosies kaulus ir tuo padarydamas V. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o V. L. ranka, kurioje buvo telefono ragelis, sudavė B. R. į veidą, prakirsdamas šiam antakį.

56Šių duomenų visumos kontekste kaip nepagrįsti vertinami ir skundžiamo nuosprendžio argumentai, B. R. veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

57Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).

58Kaip matyti iš bylos medžiagos, B. R., K. S. ir V. B. prie V. L. namo, gatvėje, kėlė triukšmą, garsiai kalbėjo, keikėsi, laidė V. L., kuris tuo metu rūkė savo namo kieme, replikas, jį plūdo įvairiais keiksmažodžiais, vadino „pyderu“, kvietė išeiti į gatvę išsiaiškinti. V. L. išėjus į kiemą ir suėmus B. R. už peties, B. R. sudavė ranka smūgį V. L., o V. L. sudavė ranka smūgį B. R., t. y. tarp pastarųjų kilo muštynės, kurios, aukštesniojo teismo vertinimu, kilo B. R. iniciatyva, šios aplinkybės nustatytos nukentėjusiojo V. L. bei įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų A. L. ir J. L. parodymais, kuriais teismas, kaip jau minėta, neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju tarp B. R. ir V. L. kilo muštynės, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojo K. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai taip pat patvirtina, jog B. R. veiksmų negalima vertinti kaip atliktų esant būtinosios ginties sąlygoms, kadangi jokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi nebuvo. Nors liudytojas K. S. ir teigė, kad V. L. B. R. mušė lazda, tačiau nurodė, kad B. R. jis nepadėjo, nes jam ir pačiam gerai sekėsi gintis, nes jis lankė boksą ir moka gintis (t. 2, b. l. 30-31).

59Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, jog B. R. 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – ties ( - ), pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia kumščiu iš chuliganiškų paskatų sudavė smūgį V. L. į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, taip nesunkiai sutrikdydamas V. L. sveikatą.

60Pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal teismų praktiką, BK 284 str. 1 d. prasme viešoji vieta - tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne (kasacinės nutartys 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K-27/2013, 2K-408/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykis, kurio metu buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam, vyko prie ( - ), t. y. vietoje, kur nuolat vyksta žmonių judėjimas, gyvena daug žmonių, kurie gali girdėti keliamą triukšmą gatvėje, kas ir buvo nustatyta nagrinėjamu atveju - išgirdę triukšmą lauke, kaimynai išėjo į lauką, ten pamatė konfliktą tarp B. R. ir V. L., pamatė sužalotą nukentėjusįjį, todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pašalinių asmenų rimtis ir jų poilsis buvo sutrikdyti.

61Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutrauktas žmonių poilsis ir pan. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, jei nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 str. 1 d. ir 135 ar 138 str. atitinkamą dalį (kasacinė nutartis 2K-340/2012).

62Pažymėtina, kad BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos chuliganiškos paskatos nustatomos, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinimą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingsti (kasacinės nutartys 2K- 716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir smūgių sudavimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Be to, į kaltininko elgesio paskatas atsižvelgtina ir sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog nukentėjusysis V. L. ir B. R. iki įvykio būtų buvę pažįstami, jokių asmeninių tarpusavio santykių nebuvo. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog B. R. viešoje vietoje užgauliojo nukentėjusįjį, vartojo necenzūrinius žodžius, o nukentėjusiajam bandant jį sudrausminti, smogė nukentėjusiajam į veidą. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, jog B. R. įžūlius smurtinius veiksmus, kuriais nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, atliko dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, kad V. L. bandė jį sudrausminti, todėl B. R. paskatos laikytinos chuliganiškomis

63Atsižvelgdamas į išdėstytą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad B. R. nusikalstami veiksmai atitinka visus nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p. objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, jis veikė tiesiogine tyčia, todėl jo nusikalstami veiksmai pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p., kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, kvalifikuoti teisingai, ir jis yra baustinas.

64Teisėjų kolegija, skiriant bausmę B. R., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Viena iš principinių baudžiamųjų įstatymų nuostatų yra ta, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teisinga tik tokia bausmė, kuri yra griežtai individualizuota atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę.

65Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė, pripažinus B. R. kaltu, paskirti jam bausmes: pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimo bausmę 6 mėn., pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimo bausmę 1 m. 6 mėn. Paskirtas bausmes subendrinti ir, pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 m. Kolegijos nuomone, tokia prokurorės siūloma bausmė yra adekvati šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, B. R. padarytoms nusikalstamoms veikoms ir paties B. R. asmenybei. Bylos duomenimis nustatyta, kad B. R. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, ankščiau nusikaltęs nebuvo, teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 129), administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 130), psichiatrijos stacionare ir konsultacijų kabinete nesilankęs (t. 1, b. l. 132), priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neregistruotas (t. 1, b. l. 134), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad B. R. nėra būdinga pažeisti įstatymus ar daryti nusikalstamas veikas, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti ir atidėjus realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl sutiktina su prokurorės siūloma bausme. Kolegijos vertinimu, atidėjus bausmės vykdymą, B. R. bus pakankamai nubaustas, jam skirti įpareigojimai, jo teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės, pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, nebus pažeisti jo socialiniai ryšiai.

66Asmenį pripažinus kaltu turi būti išsprendžiamas ir byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimas. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat prašo visiškai patenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį dėl B. R. įvykdytais nusikaltimais jam padarytos neturtinės žalos ir turėtų proceso išlaidų atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 straipsnio l dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

67Neabejotina, jog tyčiniais B. R. veiksmais nukentėjusiajam V. L. buvo padaryta neturtinė žala. Vertindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad V. L. nustatytas nosies kaulų lūžimas, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 d. laikotarpiui (t. 1, b. l. 74). Dėl šio įvykio nukentėjusysis nebejotinai buvo pažemintas (konfliktas įvyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims ir jo paties nepilnamečiams vaikams), patyrė fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, svarbu užtikrinti nukentėjusiojo teisę į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą ir protingą abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyrą. Įvertinusi nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, jų pasekmes, kolegija mano, jog prašomas neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl jis mažintinas, atsižvelgiant į priteistas teismų sumas analogiško pobūdžio bylose. Teismo vertinimu, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1000 eurų suma atitiks sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, kadangi tokio dydžio piniginė kompensacija atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose – nukentėjusiesiems priteisiama nuo 578 Eur iki 7240 Eur neturtinės žalos atlyginimo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-78/2013, 2K-314/2012, 2K-497/2011 ir kt.).

68BPK 106 str. 2 d. taip pat numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusysis V. L. prašo priteisti iš B. R. jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis pateikė pinigų priėmimo kvitą 1000 Lt už pirmosios instancijos teisme jam advokato padėjėjo G. Tamulionio suteiktas paslaugas (t. 1, b. l. 183), nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo V. L. įgaliotasis atstovas G. Tamulionis pateikė pinigų priėmimo kvitą 200 Eur (t. 2, b. l. 83), bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme, teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą 200 Eur (t. 2, b. l. 165). Šie duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis V. L. iš viso patyrė 689,62 Eur bylinėjimo išlaidų, kurios nukentėjusiojo naudai priteistinos iš B. R..

69Be to, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo V. L. atstovas pateikė sąskaitos išrašus (t. 2, b. l. 162-164), o pasibaigus apeliaciniam bylos nagrinėjimui, teismui buvo pateikta sąskaita už teisines paslaugas (t. 2, b. l. 172). Iš pateiktų sąskaitų išrašų negalima nustatyti, kas ir už kokias teisines paslaugas pervedė pinigus, o sąskaita už teisines paslaugas pateikta jau baigus teisminį bylos nagrinėjimą, ji negali būti pridėta prie bylos ir nagrinėjama kartu su byla, todėl šiuose dokumentuose nurodytos pinigų sumos iš B. R. nepriteistinos. Tai neužkerta kelio nukentėjusiajam V. L. patirtas išlaidas išsiieškoti civilinio proceso tvarka.

70Byloje buvo gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kuria prašoma iš B. R. valstybės naudai priteisti 57,90 Eur (t. 2, b. l. 154) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš B. R. gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Esant šioms aplinkybėms, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš B. R. netenkinamas.

71Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, teismas

Nutarė

72Nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti.

73Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

74B. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir skirti bausmes:

75pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams;

76pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

77Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

78Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant B. R. neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 str. 3 d.).

79B. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

80Nukentėjusiojo V. L. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš B. R. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje dalyje V. L. civilinį ieškinį atmesti.

81Išieškoti iš B. R. nukentėjusiojo V. L. naudai jo turėtas proceso išlaidas – 689,62 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 ct) teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti.

82Nukentėjusiojo V. L. pateiktą telefono aparatą „Topcom“ grąžinti V. L..

83Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val.,... 4. Be to, B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00... 5. Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu B. R. dėl... 6. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. L. prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės... 7. Apelianto teigimu, visiškai nepagrįstas skundžiamo nuosprendžio argumentas,... 8. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuosprendyje išdėstyta išvada, kad V.... 9. Pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo... 10. Apelianto teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio visumos taip ir lieka... 11. Nesutikdamas su nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo argumentais,... 12. Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartimi nukentėjusiojo V. L.... 13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi Kauno... 14. Teismo posėdyje nukentėjusysis, jo įgaliotasis atstovas G. Tamulionis bei... 15. Nukentėjusiojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas.... 16. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų... 17. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys,... 18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi... 19. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį... 20. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o... 21. Pagal teismų suformuotą praktiką, apeliacinės instancijos teismas turi... 22. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą... 23. Be to, B. R. 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., ties ( - ), iš... 24. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas B. R. parodė, kad iki tos dienos V.... 25. Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas B. R. parodė, kad 2013-11-03 jis... 26. Nors B. R. savo kaltę ir neigia, jo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais... 27. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis V. L. parodė, kad... 28. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis V. L. parodė, kad... 29. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu pateikė apžiūrėti telefono ragelį,... 30. Liudytoja A. L. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad B. R. iki... 31. Pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 str., buvo balsu... 32. Liudytoja L. L., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad B. R.... 33. Liudytojas K. A. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad B.... 34. Liudytojas B. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad... 35. Liudytojas A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad apie... 36. Liudytojas V. Z., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad... 37. Liudytojas V. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ėjo... 38. Liudytojas K. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis,... 39. Liudytojas N. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad B. R.... 40. Liudytojas R. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad... 41. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama ekspertė L. B. paaiškino, kad... 42. Pareiškimu nustatyta, kad V. L. 2013-11-03 kreipėsi į policiją... 43. Specialisto išvada Nr. G2880/13 (02) nustatyta, kad B. R. nustatyta viena... 44. Specialisto išvada Nr. pG 635/14 (02) nustatyta, kad pagal esamus medicininius... 45. Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, kad nusikaltimo vieta yra ( - ),... 46. Specialisto išvada Nr. G3028/13(02) nustatyta, jog V. L. nustatytas nosies... 47. Nukentėjusiojo V. L. bei liudytojų B. T., V. Z. parodymų patikrinimo vietoje... 48. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį... 49. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs išteisintojo, nukentėjusiojo... 50. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas... 51. Liudytojų V. B. ir K. S. parodymus apeliacinės instancijos teismas,... 52. Taigi, atsižvelgdamas į šių įrodymų visumą, aukštesnysis teismas... 53. Nagrinėjamu atveju, liudytojų N. B. ir R. A. parodymais aukštesnės... 54. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas visiškai... 55. Taigi, bylos duomenimis, t. y. nukentėjusiojo V. L., liudytojų K. A. S., A.... 56. Šių duomenų visumos kontekste kaip nepagrįsti vertinami ir skundžiamo... 57. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis,... 58. Kaip matyti iš bylos medžiagos, B. R., K. S. ir V. B. prie V. L. namo,... 59. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje... 60. Pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje... 61. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai... 62. Pažymėtina, kad BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos chuliganiškos paskatos... 63. Atsižvelgdamas į išdėstytą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad B. R.... 64. Teisėjų kolegija, skiriant bausmę B. R., atsižvelgia į bendruosius... 65. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė, pripažinus B. R.... 66. Asmenį pripažinus kaltu turi būti išsprendžiamas ir byloje pareikšto... 67. Neabejotina, jog tyčiniais B. R. veiksmais nukentėjusiajam V. L. buvo... 68. BPK 106 str. 2 d. taip pat numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi... 69. Be to, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme,... 70. Byloje buvo gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos... 71. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio... 72. Nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti.... 73. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir... 74. B. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos... 75. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 6 (šešiems)... 76. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimą 1... 77. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas... 78. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo... 79. B. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą... 80. Nukentėjusiojo V. L. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš... 81. Išieškoti iš B. R. nukentėjusiojo V. L. naudai jo turėtas proceso... 82. Nukentėjusiojo V. L. pateiktą telefono aparatą „Topcom“ grąžinti V.... 83. Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo....