Byla 2-1806-241/2017
Dėl papildomos nutarties priėmimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria sumažintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ kreditoriaus Z. V. reikalavimas, ir trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas trečiojo asmens Z. V. prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškėlė UAB „FF lizingas“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Admivita“; nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d. 2014 m. birželio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „FF lizingas“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, taip pat ir trečiojo asmens Z. V. 61 591,37 Eur dydžio pirmos eilės reikalavimą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015 m. birželio 18 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui.
  2. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi, tenkindamas bankroto administratorės prašymą dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patikslinimo, sumažino teismo patvirtintą kreditoriaus Z. V. reikalavimą nuo 61 591,37 Eur iki 59 445,75 Eur. Gavęs trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl šios nutarties, teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartimi pasinaikino 2016 m. kovo 22 d. nutartį ir paskyrė kreditoriaus Z. V. reikalavimo patikslinimo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Kauno apygardos teisme 2016 m. gegužės 30 d. buvo gautas kreditoriaus M. Ž., kurio 715,07 Eur dydžio reikalavimas UAB „FF lizingas“ bankroto byloje patvirtintas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi, pareiškimas dėl trečiojo asmens Z. V. teismų nutartimis patvirtinto finansinio reikalavimo sumažinimo iki 5 236,41 Eur.
  4. Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinės bylos pagal abiejų pareiškėjų pareiškimus dėl Z. V. finansinio reikalavimo sumažinimo sujungtos į vieną civilinę bylą.
  5. Teisme gautas trečiojo asmens Z. V. pareiškimas dėl papildomos nutarties priėmimo, kuriuo prašoma priimti papildomą nutartį dėl teismo neišspręstų trečiojo asmens reikalavimų, t. y. dėl bylos nutraukimo, prašymo palikimo nenagrinėto, baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atskirosios nutarties priėmimo pranešant prokurorui, įrodymų išreikalavimo, asmenų dalyvavimo pripažinimo būtinu, ieškinio senaties termino taikymo, įrodymų prijungimo, pranešimo advokatūrai apie advokatės elgesį, bylų sujungimo, bylos nagrinėjimo atidėjimo, ekspertizės skyrimo, bylinėjimosi išlaidų nepripažinimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi:
    1. sumažino BUAB „FF lizingas“ kreditoriaus Z. V. 61 591,37 Eur dydžio reikalavimą iki 44 951,33 Eur;
    2. priteisė pareiškėjui M. Ž. iš trečiojo asmens Z. V. 250 Eur atstovavimo išlaidų.
  2. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, atmetė kaip teisiškai nepagrįstus trečiojo asmens Z. V. argumentus, kad pareiškėjas M. Ž. neturi reikalavimo teisės, dėl ko civilinė byla dėl jo reikalavimų dalies turėtų būti nutraukta.
  3. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo Z. V. 2013 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į bankroto administratorę dėl 61 591,37 Eur kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „FF lizingas“ bankroto byloje, nurodydamas, kad dalį šio reikalavimo – 13 393,69 Eur, sudaro kompensacija už nepanaudotas atostogas. Teismas, remdamasis administratorės skaičiavimais, konstatavo, kad pagrindinis dienų skaičius, nuo kurių buvo skaičiuojama kompensacija, yra 300 kalendorinių dienų. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 3 d. sprendimo, tiek Z. V., tiek administratorė kompensacijai apskaičiuoti vadovavosi tuo pačiu 300 kalendorinių dienų laikotarpiu. Teismas pažymėjo, kad šalys nesutarė dėl panaudotų atostogų dienų skaičiaus – Z. V. nurodė 19 tokių dienų, administratorė – 89 dienas. Teismas, įvertinęs tai, kad trečiasis asmuo Z. V. nepateikė detalių skaičiavimų ir nurodė klaidingą priežastį dėl neva neįtraukto laikotarpio, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo 2003 m. lapkričio 22 d., pripažino pagrįsta administratorės pateiktą išvadą dėl mokėtino kompensacijos dydžio už nepanaudotas atostogas, kurios dydis yra ne 13 393,58 Eur, bet 10 057,10 Eur. Todėl teismas pripažino pagrįstu administratorės prašymą sumažinti Z. V. finansinį reikalavimą 3 336,47 Eur suma.
  4. Teismas nesutiko su pareiškėjo M. Ž. argumentais dėl Z. V. finansinio reikalavimo dalies, susijusios su neišmokėtu darbo užmokesčiu (darbuotojų reikalavimais, kurie tenkinami pirmuoju etapu), sumažinimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie bendrovės valdybos sprendimą dėl 6 660 Lt darbo užmokesčio nustatymo yra priimtas vėliau nei Z. V. buvo nustatytas sutrumpintas darbo laikas, todėl nėra pagrindo skaičiuoti darbo užmokestį pagal sutrumpintą darbo laiką. Taip pat teismas nurodė, kad bendrovės valdybai 2007 m. liepos 12 d. posėdyje, kuriame Z. V. pakartotinai išrinktas įmonės vadovu, nepasisakius dėl įmonės vadovo darbo užmokesčio nustatymo, nėra pagrindo išvadai, kad buvo panaikintas prieš tai 2006 m. rugpjūčio 25 d. valdybos sprendimu Z. V. nustatytas 6 600 Lt dydžio atlyginimas.
  5. Teismas, įvertinęs BUAB ,,FF Lizingas“ tyčinio bankroto byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Z. V., kaip UAB ,,FF lizingas“ vadovas, nesilaikė rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio standartų. Todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas teigti, kad delspinigiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo įmonės darbuotojams buvo priskaičiuoti ir dėl įmonės vadovo kaltės. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino pagrįstu pareiškėjo M. Ž. prašymą sumažinti kreditoriaus Z. V. reikalavimą netesybų (delspinigių) dydžiu, kuris lygus 13 303,57 Eur sumai.
  6. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi:
    1. tenkino iš dalies trečiojo asmens Z. V. prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo ir papildė Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį tokiais teismo argumentais:
      1. „Z. V. nurodo, kad pareiškėjų reikalavimams dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo sumažinimo turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (DK 15 straipsnio 2 dalis). Teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, kadangi, visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai M. Ž. ir bankroto administratorė su prašymais dėl Z. V. finansinio reikalavimo patikslinimo kreipėsi į teismą atitinkamai 2016 m. gegužės 30 d. ir 2016 m. vasario 19 d. (1 t., b. l. 3, 2 t., b. l. 11), taigi nuo teismo nutarties, kuria buvo patvirtintas Z. V. finansinis reikalavimas, nepraėjus trejų metų terminui; antra, kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas gali būti tikslinamas teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Todėl ir paminėta ĮBĮ teisės norma trečiojo asmens prašymui dėl senaties termino taikymo negali būti taikoma, nes tam nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą Z. V. prašymą taikyti nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį ir tuo pagrindu pareiškėjų prašymus atmesti.“
    2. kitoje dalyje trečiojo asmens Z. V. prašymus atmetė.
  7. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo byloje reiškė daug procesinio pobūdžio prašymų, kurie buvo išnagrinėti ir atmesti žodinėmis 2016 m. lapkričio 24 d., 2017 m. sausio 23 d. nutartimis, rašytine 2017 m. kovo 1 d. nutartimi, žodine 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi. Todėl, teismo vertinimu, Z. V. prašymas priimti papildomą nutartį dėl bylos nutraukimo, prašymų palikimo nenagrinėtais, baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, bylų sujungimo, bylos nagrinėjimo atidėjimo, sustabdymo, ekspertizės skyrimo, įrodymų išreikalavimo, netinkamo atstovavimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pasisakydamas dėl Z. V. 2017 m. gegužės 20 d. pareiškime nurodytų prašymų teismas sprendė, jog dėl atsisakymo ginti M. Ž. teises ir bylos nutraukimo bei prašymo taikyti pareiškėjų reikalavimams ieškinio senatį teismas pasisakys priimdamas galutinį procesinį sprendimą. Teismas konstatavo, kad šiuos klausimus teismas išsprendė tik iš dalies, atsakydamas į Z. V. argumentus dėl M. Ž. teisės į teisminę gynybą, ir skundžiamojoje nutartyje nieko nenurodė dėl trečiojo asmens prašymo taikyti pareiškėjų reikalavimams 3 metų ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, t. y. trečiojo asmens prašymas turi materialinį teisinį pagrindą sprendžiant pareiškėjų prašymų pagrįstumo klausimą, teismas vertino, kad dėl šio Z. V. prašymo privaloma pasisakyti, todėl yra pagrindas priimti papildomą nutartį.
  8. Teismas atmetė trečiojo asmens argumentus, kad pareiškėjų reikalavimams dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo sumažinimo turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjai M. Ž. ir administratorė su prašymais dėl Z. V. finansinio reikalavimo patikslinimo kreipėsi į teismą atitinkamai 2016 m. gegužės 30 d. ir 2016 m. vasario 19 d., taigi, teismo vertinimu, nuo teismo nutarties, kuria buvo patvirtintas Z. V. finansinis reikalavimas, nepraėjus trejų metų terminui. Taip pat teismas nurodė, kad kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas gali būti tikslinamas teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, todėl sprendė, kad trečiojo asmens prašymas dėl senaties taikymo negali būti tenkinamas.
  9. Teismui 2017 m. gegužės 29 d. skundžiama nutartimi iš esmės tenkinus pareiškėjų prašymą ir sumažinus trečiojo asmens finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, teismo nuomone, nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjams Z. V. prašomas pinigines sankcijas, numatytas CPK 95 straipsnyje, nes nebuvo nustatytas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
  10. Teismas pažymėjo, kad prašyme dėl papildomos nutarties priėmimo trečiojo asmens nurodyti galimai nusikalstami UAB „Admivita“ veiksmai dėl įgaliojimo suklastojimo ir prašymas pranešti apie tai prokurorui nepasitvirtino, nes BUAB „FF lizingas“ atstovo įgalinimai atstovauti įmonei šioje byloje buvo patikrinti ir pripažinti tinkamais, pareiškėjos atstovė atstovauja ir atstovavo UAB „FF lizingas“ bankroto byloje kituose teismo procesuose (pvz., dėl įmonės tyčinio bankroto, administratoriaus atstatydinimo ir kt.), dėl ko, teismo vertinimu, pranešti prokurorui apie tai CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo pagrindo.

8III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Trečiasis asmuo Z. V. atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties prašo:
    1. priimti sprendimą iš esmės – panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį dalyse dėl kreditoriaus Z. V. reikalavimo sumažinimo 13 303,57 Eur delspinigių ir 3 336,47 Eur kompensacijos už neišnaudotas kasmetines atostogas;
    2. kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar galima buvo nagrinėti bylą iš esmės teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, jei sunkiai sužalotas kreditorius Z. V. dėl sveikatos būklės bei finansinės padėties negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime ir negalėjo turėti atstovo byloje;
    3. bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu arba CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto ar 12 punkto pagrindais M. Ž. ir UAB „FF lizingas“ prašymus palikti nenagrinėtais;
    4. vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 6 dalimi atsisakyti ginti apsimestines M. Ž. ir BUAB „FF lizingas“ deklaruojamas teises, o šią bylą CPK 293 straipsnio 9 punkto pagrindu nutraukti arba palikti prašymus nenagrinėtais CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu;
    5. taikyti 3 metų senatį M. Ž. ir BUAB „FF lizingas“ prašymams dėl kreditorinių reikalavimų ginčams dėl darbo santykių, taip pat atsižvelgti į tai, kad M. Ž. ir BUAB „FF lizingas“ neprašo teismo atnaujinti terminą savo prašymams pateikti;
    6. bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;
    7. pripažinti būtinais M. Ž., I. D. ir I. K. dalyvavimą, apklausti byloje liudytojais AB „Klaipėdos energijos“ vadovą ir skolų valdymo grupės vadovę D. D.;
    8. pateikti Z. V. 2016 m. vasario 12 d. UAB „FF lizingas“ prašymo dėl kreditorinių reikalavimų dėl kreditoriaus Z. V. reikalavimo sumažinimo patikslinimą ar pakeitimą, jei toks buvo teismui pateiktas ir priimtas nagrinėjimui;
    9. bylą sujungti su UAB „FF lizingas“ bankroto byla Nr. B2-420-413/2017;
    10. iš UAB „Admivita“ išreikalauti:
      1. UAB „FF lizingas“ įsakymus dėl atostogų;
      2. UAB „FF lizingas“ akcininkų susirinkimų (protokolai Nr. 21 – Nr. 27) dalyvių registracijos sąrašus (dokumentus), advokatų K. P., U. P. ir tuometinės advokato padėjėjos M. J. 2009–2013 m. susirašinėjimo su UAB „FF lizingas“ dokumentus, atstovaujant UAB „FF lizingas“ akcininkams J. M., jo sūnui M. M. ir Č. A., taip pat UAB „Skomė“ bei UAB „Baltic arms“;
    11. iš advokatų M. J., K. P. ir U. P. (jie perįgaliodavo advokato padėjėją M. J.) išreikalauti jų sutartis su UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“, šių įmonių direktoriumi ir UAB „FF lizingas“ ir UAB „Skomė“ akcininkais J. M., pastarojo sūnumi M. M. ir Č. A. dėl šių asmenų astovavimo santykiuose su UAB „FF lizingas“ ir jos buvusiu direktoriumi Z. V.;
    12. iš UAB „FF lizingas“ išreikalauti buhalterinės apskaitos programų nurašymo ir sunaikinimo dokumentus, taip pat apskaitos duomenis apie kreditoriaus Z. V. reikalavimą;
    13. CPK 95 straipsnio pagrindu dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pateikiant šioje byloje ieškinį nubausti M. Ž. ir administratorę maksimalia bauda, 50 proc. šios baudos sumokant trečiajam asmeniui Z. V.;
    14. vadovautis šiame atsiliepime nurodytais „Liteko“ duomenimis;
    15. prijungti pridedamus įrodymus;
    16. priteisti iš M. Ž. ir UAB „FF lizingas“ bylinėjimosi išlaidas;
    17. apie advokatės M. J. elgesį pranešti Lietuvos advokatūrai;
    18. CPK 332 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui;
    19. CPK 113 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl didelės apimties ir dėl to, kad bylos dalyviai žino UAB „FF lizingas“ bankroto bylos medžiagą leisti nepateikti šio atskirojo skundo priedų bylos dalyviams.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino Z. V. sunkaus sužalojimo aplinkybes ir administratorės drauge su kreditorių komiteto pirmininke UAB „Baltic arms“ ir to paties J. M. vadovaujamos UAB „Skomė“ pasiektą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą Z. V. atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-46-881/2016, šių asmenų ginčų su Z. V. teismuose bylų skaičiaus apimties visetą.
    2. Teismas, nusprendęs bylą nagrinėti iš esmės be Z. V. dalyvavimo, motyvų skundžiamoje nutartyje nenurodė, nepasisakė ir dėl 2016 m. kovo 7 d. bei 2016 m. gruodžio 21 d. UAB „FF lizingas“ raštais be teisinio pagrindo sustabdytų kreditoriaus Z. V. reikalavimų atsakovei UAB „FF lizingas“ tenkinimo, be pagrindo paliekant Z. V. be galimybės byloje turėti atstovą.
    3. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-271-881/2017 turi prejudicinį ryšį ir šiai bylai, vertinant Z. V. negalėjimą dalyvauti jos nagrinėjime bei negalėjimą būti tinkamai atstovaujamam teisme.
    4. Teismas nevertino Z. V. argumentų dėl objektyvaus teisingumo nustatymo, procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principo, bylos nagrinėjimo iš esmės neatidėjo ir nestabdė, dėl prašymų nepasisakė. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista konstitucinė teisė į gynybą teisme.
    5. Z. V. 2017 m. gegužės 10 d. prašymu dėl skubaus administratorės ir kreditorių komiteto atstatydinimo bei 2017 m. gegužės 20 d. paaiškinimais kreiptasi į UAB „FF lizingas“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad administratorė, naudodamasi kreditoriaus Z. V. sunkiu sužalojimu, veikdama išvien su kreditorių komiteto nariais, iššvaistė UAB „FF lizingas“ nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas.
    6. Kadangi teismas neturėjo teisės nagrinėti bylos iš esmės teismo posėdyje nedalyvaujant Z. V., egzistuoja pagrindas teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą.
    7. Teismas nepasisakė dėl Z. V. prašymo prijungti šią bylą prie UAB „FF lizingas“ bankroto bylos. Tokiu būdu byla būtų išnagrinėta vispusiškiau ir ekonomiškiau. Atskyrus šią bylą į atskirą bylą nuo UAB „FF lizingas“ bankroto bylos, administratorė išvengė Z. V. atsiliepime į M. Ž. 2016 m. gegužės 17 d. prašymą pareikštų reikalavimų dėl administratorės nušalinimo dėl jos šališkumo M. Ž. atžvilgiu. Be to, prie šios atskirtos bylos neprijungti Z. V. procesiniuose dokumentuose nurodyti UAB „FF lizingas“ bankroto bylos dokumentai.
    8. Teismas nevertino Z. V. argumentų, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartimi UAB „FF lizingas“ bankroto byloje atmestas Z. V. 2014 m. liepos 22 d. prašymas teismui dėl administratorės įpareigojimo pateikti Z. V. dokumentus, patvirtinančius UAB „FF lizingas“ kreditorių administratorei pateiktų kreditorinių reikalavimų pagrįstumą. Administratorė suteikė M. Ž. informaciją apie Z. V. ir kitų kreditorių reikalavimus, kuomet M. Ž. nebuvo patvirtintas UAB „FF lizingas“ kreditoriumi.
    9. Kreditoriaus Z. V. pirmos eilės reikalavimas atsakovei UAB „FF lizingas“, patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi, nebuvo ginčytas. Bankroto bylos nagrinėjimo metu teismas neturi teisės tikslinti įsiteisėjusia nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų, nes tai reikštų teismo vykdytino procesinio sprendimo turinio savavališką pakeitimą. M. Ž. ir UAB „FF lizingas“ nepateikė teismui atskirųjų skundų dėl įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties dalyje dėl Z. V. reikalavimo, nenurodė naujų aplinkybių, dėl kurių Z. V. reikalavimas negalėjo būti nustatytas, neprašė teismo atnaujinti terminus jų prašymams pateikti. Todėl byla nutrauktina arba prašymai paliktini nenagrinėtinais, o nagrinėjant – atmestini. Įsiteisėjusiam teismo sprendimui būdinga privalomumo, prejudicialumo savybė ir res judicata galia. Kadangi teismo nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, todėl jų ginčijimas turi būti savalaikis bei pagrįstas leistinais įrodymais. Z. V. 2017 m. gegužės 20 d. prašyme tai nurodyta, tačiau teismas dėl to nepasisakė.
    10. UAB „FF lizingas“ bankroto byloje taikomi skirtingi teisingumo principai Z. V. ir kitų kreditorių atžvilgiu. Tai, kad UAB „Admivita“ prašymą sumažinti Z. V. pirmos eilės reikalavimą pateikė 2016 m. vasario 12 d. BUAB „FF lizingas“ prašymu teismui UAB „FF lizingas“ bankroto byloje drauge su kitų, jau iš dalies ar visiškai įvykdytų, reikalavimų sumažinimu ar išbraukimu iš kreditorių sąrašo, patvirtina, jog ilgametę įmonių bankroto administravimo patirtį turinti UAB „Admivita“ tai padarė dirbtinai.
    11. Teismas nepasisakė dėl prašomo taikyti darbo ginčams galiojančio 3 metų senaties termino kreiptis į teismą. M. Ž. ir BUAB „FF lizingas“ neprašė atnaujinti senaties termino. Ginčas pagal BUAB „FF lizingas“ prašyme pareikštą reikalavimą kilo dėl 2003–2006 metais neišnaudotų Z. V. kasmetinių atostogų, todėl teismas turėjo taikyti senatį.
    12. Z. V. iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-192-157/2017 dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu sužinojo melagingus administratorės paaiškinimus teismui, kad jis sunaikino UAB „FF lizingas“ apskaitą ir administratorei neperdavė pirminių apskaitos dokumentų. UAB „FF lizingas“ buhalterinės apskaitos programos nurašytos ir sunaikintos 2015 m. rugpjūčio 18 d. UAB „FF lizingas“ kreditorių komiteto posėdžio nutarimu. Todėl be tikrų apskaitos duomenų nėra pagrindo spręsti apie šioje byloje nagrinėjamų prašymų pagrįstumą. Visus pirminius UAB „FF lizingas“ buhalterinės apskaitos dokumentus administratorė perėmė. Dėl šių priežasčių ši byla nagrinėtina drauge su UAB „FF lizingas“ bankroto byla. Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių prie bylos prijungtini pridedami įrodymai. Dėl buhalterinės programos sunaikinimo ir melagingų paaiškinimų teismui teikimo priimtina atskiroji nutartis ir praneština prokurorui.
    13. Teismas, atskyręs šią bylą nuo UAB „FF lizingas“ bankroto bylos, padėjo administratorei išvengti atsakomybės dėl jos neteisėtų veiksmų, veikiant drauge su M. Ž., neteisėtai pakeitė UAB „FF lizingas“ statusą iš atsakovės į pareiškėjos.
    14. UAB „FF lizingas“ 2016 m. vasario 12 d. prašyme nėra jokių UAB „Admivita“ atliktų detalių skaičiavimų dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Skaičiavimai turi būti grindžiami teisinį pagrindą skaičiavimams suteikinčiais dokumentais. Šiuo atveju – tai darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose nurodytas ne administratorės, o Z. V. išnaudotų atostogų dienų skaičius.
    15. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-654-465/2005 direktoriaus Z. V. atleidimas 2003 m. lapkričio 21 d. UAB „Parex lizingas“ valdybos nutarimu pripažintas negaliojančiu. Atleidimas iš darbo pripažįstamas nuo tada, kada asmuo buvo atleistas iš darbo, o ne nuo tada, kada buvo priimtas teismo sprendimas dėl to. Teismas dėl šių Z. V. argumentų nepasisakė.
    16. Jei teismas teigia, kad byloje nėra Z. V. pirmos eilės reikalavimų paskaičiavimų, tai yra nesąžiningo administratorės elgesio bei bylos atskyrimo ir nagrinėjimo atskirai nuo UAB „FF lizingas“ bankroto bylos pasekmė. Dėl šių priežasčių ir ligos prie bylos prijungtini skaičiavimus dėl Z. V. pirmos eilės reikalavimo patvirtinantys dokumentai. Nuo dokumentų perdavimo administratorei praėjo pakankamai laiko, kad administratorė dėl Z. V. reikalavimo sumažinimo būtų kreipusis į teismą laiku, o ne baigiantis įmonės likvidavimo laikotarpiui, kuomet UAB „FF lizingas“ gavo daug lėšų už parduotą turtą ir neturėjo teisės netenkinti Z. V. pirmos eilės reikalavimų.
    17. Teismas sumažino Z. V. pirmos eilės reikalavimą dalyje dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas 3 336,47 Eur, t. y. daugiau, nei prašyta UAB „FF lizingas“ 2016 m. vasario 12 d. prašymu. Šiuo prašymu prašyta ir tenkinus jį visa apimtimi teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi (vėliau panaikinta) Kauno apygardos teismas šį Z. V. pirmos eilės reikalavimą mažino 2 145,62 Eur – nuo 61 591,37 Eur iki 59 445,75 Eur. Todėl teismas pasisakė dėl reikalavimo, kuris byloje nebuvo pareikštas.
    18. Teismas nepagrįstai M. Ž. prašymą tenkino dalyje dėl delspinigių, motyvuodamas tuo, kad yra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl tyčinio bankroto ir buvęs direktorius Z. V. yra kaltas, kad nesikreipė į teismą dėl atsakovės bankroto. UAB „FF lizingas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal melagingus administratorės paaiškinimus teismui, kuriuos paneigia UAB „FF lizingas“ bankroto byloje esantys įrodymai. Teismas neturėjo teisės remtis melagingais administratorės paaiškinimais.
    19. Teismas nepagrįstai konstatavo Z. V. kaltę dėl to, kad jis kaip UAB „FF lizingas“ direktorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Esminė darbo užmokesčio ir įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai vėlavimo priežastis, kurios teismai ginče dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nevertino, yra ta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2013 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – UAB „FF lizingas“ 6,911 mln. Lt (2 mln. Eur) dydžio nekilnojamojo turto areštą, faktiškai sustabdžiusias įmonės veiklą. Nurodyta civilinė byla buvo inicijuota melagingų paaiškinimų pagrindu, kad UAB „FF lizingas“ iš BAB „Oruva“ šiai sumai pirko tariamai Finansų ministerijai įkeistą turtą. Finansų ministerija 2014 m. balandžio 9 d. patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr.2-44-160/2014 sumažino savo reikalavimą atsakovei UAB „FF lizingas“ nuo 6,911 mln. Lt (2 mln. Eur) iki 86 428 Lt (25 031,28 Eur), tuo pripažindama, kad pirminis Finansų ministerijos ieškinys ir jo užtikrinimui Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo nepagrįsti. Todėi Z. V. kaip UAB „FF lizingas“ direktorius negali būti kaltas dėl to, kad teisme nesutiko su melagingais Finansų ministerijos paaiškinimais, dėl kurių buvo iškelta UAB „FF lizingas“ bankroto byla.
    20. Bylos dėl kreditoriaus Z. V. reikalavimo sumažinimo negalėjo nagrinėti tos pačios sudėties teismas, kaip ir ginčą dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl buvo pažeistas CPK 21 straipsnis, nes teismas pripažino UAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu, remdamasis melagingais administratorės paaiškinimais.
    21. Teismas pažeidė betarpiškumo principą, nes neištyrė nei vieno Z. V. pateikto įrodymo bei aplinkybių paaiškinimo. Teismas privalėjo nurodyti motyvus, dėl kurių nevertino esminių Z. V. pateiktų įrodymų ir paaiškinimų. Teismas pažeidė kontekstinio bylos aplinkybių vertinimo taisyklę. Teismas nepasisakė dėl Z. V. reikalavimų, nurodytų procesiniuose dokumentuose, todėl liko neatskleista bylos esmė ir administratorės bei M. Ž. tikrasis prašymų tikslas – siekis susidoroti su Z. V., o ne ginti UAB „FF lizingas“ ir jos kreditorių bei akcininkų interesus. Tai patvirtina Z. V. 2017 m. gegužės 10 d. prašyme dėl skubaus administratorės ir kreditorių komiteto atstatydinimo ir 2017 m. gegužės 20 d. paaiškinimuose išdėstytos aplinkybės.
    22. Teismas nepasisakė dėl Z. V. teiktų įrodymų, paaiškinimų ir reikalavimų. BUAB „FF lizingas“ sumokėjo M. Ž. visą jo reikalavimą – 715,07 Eur. Kadangi M. Ž. nebėra atsakovės kreditoriumi, todėl jo teisės šioje ir UAB „FF lizingas“ bankroto byloje negali būti pažeidžiamos. Todėl jo pareiškimas paliktinas nenagrinėtas arba byla nutrauktina. Be to, M. Ž. UAB „FF lizingas“ bankroto byloje kreditoriumi patvirtintas tik Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi. M. Ž. prašymas surašytas 2016 m. gegužės 17 d., jame nenurodyta, kuo pažeistos pareiškėjo teisės, kurias jis gina. M. Ž. teigia, kad AB „Klaipėdos energijos“ reikalavimo teisę, patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47-881/2016, jis įgijo 2016 m. balandžio 21 d. Tačiau jo ginčijamas Z. V. reikalavimas kilo iš darbo santykių su atsakove, atsiradusių dar nuo 1997 m. Taip pat ankstesnes AB „Klaipėdos energijos“ pretenzijas UAB „FF lizingui“ atmetė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. L2-19161-600/2012, kurioje 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi priėmė UAB „FF lizingas“ prieštaravimus ir panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. įsakymą dėl šios tariamos skolos priteisimo.
    23. M. Ž. 2016 m. gegužės 17 d. prašyme nurodyta, kad reikalavimo perleidimo sutartį su AB „Klaipėdos energija“ jis pasirašė 2016 m. balandžio 21 d., po ko jis kreipėsi į administratorę ir gavo visus jį dominančius UAB „FF lizingas“ dokumentus. Šališka administratorė, susipažinusi su kitų kreditorių ir Z. V. atskiruoju skundu dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties, pradėjo gelbėti M. Ž. ir save nuo nušalinimo UAB „FF lizingas“ bankroto byloje – su 2016 m. liepos 21 d. UAB „FF lizingas“ atsiliepimu į Z. V. ir L. K. atskiruosius skundus pateikė galimai suklastotų dokumentų nepatvirtintas kopijas. Tai melagingi paaiškinimai teismui, administratorės šališkumo bei piktnaudžiavimo savo pareigomis patvirtinimas.
    24. AB „Klaipėdos energijos“ skolų valdymo grupės vadovės D. D. įrašas 2016 m. balandžio 22 d. AB „Klaipėdos energijos“ rašte apie tai, kad M. Ž. gal jau pranešė apie reikalavimo perleidimą administratorei, yra apsimestinis bandymas išgelbėti M. Ž., jo atstovę advokatę M. J., administratorę ir kitus, kurie M. Ž. vardu surašė šį prašymą.
    25. Teismas nepasisakė dėl Z. V. prašymo pripažinti būtinu M. Ž., I. D. ir I. K. dalyvavimą nagrinėjant bylą, o AB „Klaipėdos energijos“ darbuotoją D. D. ir šios įmonės vadovą apklausti byloje liudytojais.
    26. Administratorė neturėjo teisės teikti informacijos apie kreditorinius reikalavimus BUAB „FF lizingas“ kreditoriams UAB „Skomė“, UAB „Baltic arms“, AB „Klaipėdos energija“, ypač M. Ž., kuris teismui patvirtino, kad į administratorę kreipėsi jis, o ne AB „Klaipėdos energija“.
    27. Administratorės prašymu BUAB „FF lizingas“ kreditorių komitetas 2016 m. kovo 8 d. nutarimu nustatė valandinį įkainį už susipažinimą su BUAB „FF lizingas“ dokumentais. Tai buvo padaryta tam, kad būtų apsunkintos Z. V. galimybės susipažinti su BUAB „FF lizingas“ dokumentais. Teismas nepasisakė dėl Z. V. prašymo išreikalauti iš BUAB „FF lizingas“ įrodymus, patvirtinančius, kad ši kreditorių komiteto nustatyta tvarka buvo taikoma net ne kreditoriui M. Ž. ar kreditoriui AB „Klaipėdos energija“. Šie įrodymai svarbūs, nes patvirtintų, kad M. Ž. nėra tikras kreditorius, o tik statytinis.
    28. AB „Klaipėdos energijos“ 2016 m. balandžio 22 d. raštas yra galimai suklastotas, be siunčiamo numerio registracijos, nors visi iki tol BUAB „FF lizingas“ iš AB „Klaipėdos energijos“ gauti raštai buvo numeruoti.
    29. AB „Klaipėdos energija“ po savo 2013 m. gruodžio 27 d. kreditorinio reikalavimo pateikimo administratorei nesidomėjo savo kreditorinio reikalavimo likimu, ginčą dėl jo svarstant nedalyvavo nei viename teismo posėdyje. AB „Klaipėdos energija“ iki savo reikalavimo perleidimo M. Ž. visiškai nesidomėjo BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos eiga. Atsiradus M. Ž., atsirado AB „Klaipėdos energijos“ interesas sužinoti apie kitų kreditorių reikalavimų pagrįstumą, nors savo reikalavimą ji pardavė M. Ž..
    30. Teismas nevertino tikrųjų M. Ž. prašymo pateikimo teismui tikslų. Pašalinis žmogus nepirktų jam nežinomos bankroto bylos 715,07 Eur trečios eilės reikalavimo ir nusipirkęs jį nesiveltų į teisminius ginčus su septyniais jam nežinomos bylos dalyviais dėl aplinkybių, kurias išsiaiškinti per trumpą laiką neįmanoma. Ginčuose civilinėje byloje Nr. B2-2643-413/2017 Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi atmesti visi M. Ž. prašymo sumažinti kitų pirmos eilės BUAB „FF lizingas“ kreditorių reikalavimai, priteistos ir sumokėtos bylinėjimosi išlaidos, didesnės nei 715,07 Eur, apeliacine tvarka šios nutarties M. Ž. neskundė, tačiau Z. V. prašymu atsisakyti identiškų reikalavimų jo atžvilgiu neatsisakė.
    31. Po šios bylos atskyrimo nuo BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos liko nevertinti Z. V. įrodymai iš BUAB „FF lizingas“ bankroto bylos.
    32. Teismas nevertino Z. V. argumentų, kad M. Ž., kaip formaliu statytiniu, naudojasi šioje bankroto byloje drauge prieš Z. V. veikiantys J. M. vadovaujama UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ bei administratorė. J. M. vadovaujama UAB „Skomė“ dirbtinai siekė UAB „FF lizingas“ bankroto. UAB „Skomė“ ir jos direktoriaus J. M. bei jo bendrininkų veiksmai nulėmė UAB „FF lizingas“ bankrotą. Teismas nevertino šių Z. V. įrodymų ir paaiškinimų.
    33. Z. V. 2017 m. gegužės 10 d. prašymas dėl skubaus administratorės ir kreditorių komiteto atstatydinimo bei 2017 m. gegužės 20 d. paaiškinimai patvirtina bendrą administratorės veikimą su kreditorių komitetu, kurio pirmininkas yra J. M. vadovaujama UAB „Baltic arms“, BUAB „FF lizingas“ kreditore tapusi po bankroto procedūrų pradėjimo 2013 m. lapkričio 13 d.
    34. M. Ž. atstovė byloje yra advokatų Pėdnyčių kontoros advokatė M. J.. Administratorė ir iš dalies teismas UAB „FF lizingas“ bankroto byloje disponuoja įrodymais, patvirtinančiais, kad advokatė M. J. atstovavo ir atstovauja UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“, jų direktoriui J. M. santykiuose ir teisminiuose ginčuose su UAB „FF lizingas“ ir buvusiu vadovu Z. V. jau nuo 2009 m., t. y. tada, kai neteisėtai UAB „Skomė“ valdymą iš akcininkų perėmė ne akcininkė UAB „Baltic arms“. Teismas, žinodamas šią Z. V. gynybinę poziciją, šio ginčo išskyrimu iš UAB „FF lizingas“ bankroto bylos neteisėtai apribojo Z. V. teisminę gynybą, pašalindamas iš ginčo įrodymus, kuriais Z. V. grindė savo poziciją, kurių teismas išskirtoje byloje nevertino, įrodymų iš UAB „FF lizingas“ bankroto bylos į šią bylą neprijungė.
    35. Teismas nepasisakė dėl Z. V. prašymų dėl advokatų M. J. ir U. P. atstovavimo ir kitų įrodymų išreikalavimo.
    36. M. Ž., pateikęs prašymą dėl finansinių reikalavimų patikslinimo, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis kreiptis į teismą ir prašyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurias teismas šioje byloje pritaikė Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi. Dėl šių priežasčių M. Ž. CPK 95 straipsnio pagrindu skirtina maksimali bauda, 50 proc. jos sumokant Z. V.. Teismas dėl šio Z. V. reikalavimo nepasisakė. Šios aplinkybės ir M. Ž. atsiradimas byloje kreditoriumi, kuris, nebūdamas bylos dalyviu, iš anksto galimai neteisėtai žinojo bylos medžiagą, sudaro pagrindą CPK 299, 300 straipsnių pagrindu priimti atskirąją nutartį ir pranešti apie tai prokurorui. Apie advokatės M. J. elgesį praneština Lietuvos advokatūrai. Dėl šių Z. V. reikalavimų teismas taip pat nepasisakė.
  3. Trečiasis asmuo Z. V. atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui dėl papildomos nutarties priėmimo; bylą sujungti su BUAB „FF lizingas“ bankroto byla. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepasisakė dėl trečiojo asmens Z. V. reikalavimų nutraukti bylą arba prašymą palikti nenagrinėtą, skirti baudą administratorei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui apie galimą nusikalstamą veiką, išreikalauti įrodymus, pripažinti administratorės įgaliotų asmenų dalyvavimą būtinu nagrinėjant bylą.
    2. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti papildomą nutartį, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo ir atsakovės prašymai dėl Z. V. pirmos eilės finansinių reikalavimų sumažinimo buvo tenkinti. Pareiškėjo reikalavimai tenkinti tik iš dalies. Kadangi Z. V. atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties yra priimtas, tai bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme yra svarbūs pirmosios instancijos teismo motyvai dėl Z. V. reikalavimų, dėl kurių teismas nepasisakė.
    3. Teismas nepagrįstai remiasi faktais iš UAB „FF lizingas“ bankroto bylos, nes teismas nagrinėjamą bylą išskyrė iš bankroto bylos, su kuria Z. V. dėl sveikatos būklės negali susipažinti. Šiuo bylų atskyrimu teismas patvirtino savo šališkumą administratorės atžvilgiu, nes atskyrus bylą liko nenagrinėtas Z. V. atsiliepimo į M. Ž. 2016 m. gegužės 17 d. prašymą reikalavimas dėl administratorės atstatydinimo dėl jos šališkumo M. Ž. atžvilgiu.
    4. Teismas neteisingai skaičiuoja darbo ginčams taikomą trejų metų senaties terminą kreiptis į teismą – nuo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties priėmimo. Kadangi ginčas byloje kilo dėl 2003–2006 metų laikotarpio, tai turėjo būti taikoma senatis, kuri suėjo 2009 m. sausio mėn.
    5. Kreditorinių reikalavimų tikslinimas galimas tik išimties tvarka. Pareiškėjas, atsakovė ir teismas nenurodė jokių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos iki Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties priėmimo.
    6. Administratorė dėl Z. V. finansinio reikalavimo nesikreipė į teismą laiku. Ji tai padarė tik tada, kai UAB „FF lizingas“ gavo daug lėšų už parduotą turtą. Administratorė neturėjo teisės netenkinti Z. V. pirmos eilės finansinių reikalavimų.
  4. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė UAB „Admivita“ prašo trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. gegužės 20 d. vykusių teismo posėdžių metu teismas, įvertinęs reikšmingas faktines aplinkybes, netenkino apelianto prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos. Teismo posėdžiai, turėję įvykti 2016 m. lapkričio 24 d., 2017 m. sausio 23 d. ir 2017 m. kovo 1 d., buvo atidėti tenkinant Z. V. prašymus dėl teismo posėdžių atidėjimo, įvertinus argumentus dėl to, jog Z. V. tebesigydo patirtas traumas, taip pat neturi finansinės galimybės susirasti tinkamą atstovą, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Teismas tenkino apelianto prašymus atidėti civilinės bylos nagrinėjimą dėl jo ligos ir negalėjimo turėti atstovo, taip pat siūlė apeliantui susirasti atstovą. Apeliantas atstovo paslaugomis naudojasi selektyviai pasirenkamose civilinėse bylose. Todėl teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymuose nurodytų reikalavimų dėl civilinės bylos nagrinėjimo atidėjimo ir išnagrinėjo civilinę bylą 2017 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio metu.
    2. Apelianto 2017 m. gegužės 20 d. prašyme nurodytas reikalavimas prijungti šią bylą prie UAB „FF lizingas“ bankroto bylos buvo išspręstas 2017 m. gegužės 26 d. teismo posėdžio metu. Siekiant šios civilinės bylos išnagrinėjimo operatyvumo, klausimas dėl apelianto finansinio reikalavimo patikslinimo buvo išskirtas bankroto byloje, o 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinės bylos pagal BUAB „FF lizingas“ prašymą ir M. Ž. pareiškimą sujungtos į vieną civilinę bylą. Apeliantas savo veiksmais veikė prieš operatyvų šio klausimo išnagrinėjimą.
    3. Teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė byloje gausiai surinktų įrodymų ir aplinkybių visumą, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertino, o apelianto subjektyvūs teiginiai dėl skundžiamos nutarties nepakankamo motyvavimo atmestini.
    4. BUAB „FF lizingas“ pateikė išsamią apelianto panaudotų atostogų dienų skaičiavimo detalizaciją, pagrįstą darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Tai įvertinęs, teismas pagrįstai sprendė, kad pirmos eilės kreditoriui Z. V. kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas priklauso už 211 kalendorinių dienų, t. y. 10 057,10 Eur (34 725,16 Lt). Apeliantas nepateikė detalių skaičiavimų ir nurodė klaidingą priežastį, dėl neva neįtraukto laikotarpio, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo 2003 m. lapkričio 22 d.
    5. Teismas pagrįstai tenkino M. Ž. pareiškimo dalį dėl apelianto finansinio reikalavimo dalies sumažinimo, konstatuodamas, jog teismai atmetė kaip nepagrįstus Z. V. argumentus, kad atsiskaitymų su darbuotojais tvarkos pažeidimą lėmė ekonominė krizė. Teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad būdamas UAB „FF lizingas“ administracijos vadovu, žinodamas (turėdamas žinoti) savo pareigas bendrovei, Z. V. pažeidė teisės aktų reikalavimus, imperatyvią darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ne rečiau, kaip vieną kartą per mėnesį, dėl ko bankroto byloje darbuotojų naudai buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.
    6. Kreditoriui neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo patikslinti kreditorinį reikalavimą, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas.
  5. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė UAB „Admivita“ prašo trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atskirasis skundas surašytas ir pasirašytas tik apelianto – fizinio asmens, neturinčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Be to, su atskiruoju skundu nepateikti duomenys apie žyminio mokesčio sumokėjimą.
    2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad visi apelianto reikalavimai yra išspręsti žodinėmis ir rašytinėmis teismo nutartimis.
    3. Jei apeliantas mano, kad asmenys atlieka nusikalstamas veikas ir turi tai pagrindžiančių įrodymų, pats gali kreiptis į atitinkamas institucijas.
    4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra praleistas senaties terminas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patikslinimo. Terminai administratorei skaičiuojami arba nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, arba nuo įmonės dokumentų perėmimo/perdavimo. Pareiškėjas M. Ž. atsakovės kreditoriumi tapo įgijęs reikalavimo teisę iš kreditorės AB „Klaipėdos energija“, kurios reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47-881/2016.
  6. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties M. Ž. prašo trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal CPK 1622 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2017 m. liepos 1 d., liga nebuvo pripažįstama svarbia priežastimi teismo posėdį atidėti. Iš apelianto pateiktų dokumentų nebuvo galima spręsti, kad ligos pobūdis sudarė kliūtis dalyvauti teisme, vertinant tai, kad kreditorius veikia gan aktyviai rengdamas ir teikdamas teismui įvairius didelės apimties procesinius dokumentus. Dėl apelianto gydymosi stacionare (reabilitacijos) teismo posėdžiai buvo atidėti kelis kartus. Pasibaigus gydymui stacionare, pagrindo tolimesniam teismo posėdžio atidėjimui neliko. Apeliantui buvo ne kartą pasiūlyta pasirūpinti atstovavimu, vertinant duomenis, kad kitose bylose Z. V. naudojasi teisine pagalba. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad būtų tinkamai realizavęs teisę kreiptis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Apeliantas pats nesiima aktyvių veiksmų užtikrinti teisę į gynybą, siekdamas procesą vilkinti.
    2. Teismas dėjo maksimalias pastangas tam, kad būtų užtikrinta Z. V. teisė būti išklausytam: tiek BUAB „FF lizingas“, tiek M. Ž. argumentai / paaiškinimai teismui buvo pateikti raštu iš anksto, taip sudarant sąlygas Z. V. su jais susipažinti ir pateikti savo atsikirtimus.
    3. Visi Z. V. prašymai dėl procesinių veiksmų, įrodymų ir pan. buvo sprendžiami posėdžių metu protokolinėmis nutartimis. Poreikio dėl jų papildomai pasisakyti galutinėje nutartyje dėl ginčo esmės nėra.
    4. Argumentai dėl bylos neprijungimo prie bankroto bylos nepagrįsti. Nurodytas procesas yra bankroto bylos dalis, tačiau buvo išskirtas būtent proceso ekonomiškumo tikslais, kad šio finansinio reikalavimo klausimas galėtų būti sprendžiamas neatsižvelgiant į tai, kad pati bankroto byla dėl kitų joje kylančių ginčų būna siunčiama į apeliacinę instanciją ir pan. Apeliantas neatskleidė, kokių konkrečių įrodymų teismas neturėjo, kurie yra susiję su BUAB „FF lizingas“ ar M. Ž. pareiškimų nagrinėjimu. M. Ž. pareiškimo nagrinėjamas nuo pat pradžių buvo išskirtas į atskirą bylą, todėl Z. V. neturėjo pagrindo tikėtis, kad kokie nors vienos bylos įrodymai bus išskirti ir perkelti į kitą bylą teismo iniciatyva.
    5. M. Ž. tik 2016 m. balandžio 21 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijus finansinį reikalavimą į BUAB „FF lizingas“ atsirado galimybė vertinti kreditorių reikalavimų pagrįstumą ir abejonių sukėlusius reikalavimus ginčyti. Dėl proceso sudėtingumo ir galimai didelės bankroto bylos apimties, ne visada yra galimybė detaliai įvertinti visus dokumentus. Administratoriui ginant kreditorių visumos teises, nėra pašalinama konkretaus bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teisė kreiptis į teismą savarankiškai, jei, kreditoriaus manymu, dėl kokių nors priežasčių nėra tinkami ginamos jo teisės. Z. V. finansinis reikalavimas patvirtintas 2014 m. balandžio 12 d. nutartimi. Tuo tarpu dokumentus, susijusius su darbo santykiais, jis administratorei perdavė tik 2014 m. liepos 9 d. ir 2014 m. liepos 10 d. Todėl administratorė neturėjo galimybės patikrinti apelianto finansinio reikalavimo skaičiavimų teisingumo.
    6. Teismas pagrįstai vadovavosi tuo, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose pažymėta, jog darbo užmokesčio tvarkos pažeidimai buvo vienas iš savarankiškų ĮBĮ pagrindų iškelti UAB „FF lizingas“ bankroto bylą. Būdamas UAB „FF lizingas“ administracijos vadovu, žinodamas (turėdamas žinoti) savo pareigas bendrovei, Z. V. pažeidė teisės aktų reikalavimus, imperatyvią darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį, dėl ko bankroto byloje darbuotojų naudai buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti UAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu buvo peržiūrėtas ir patvirtintas apeliacine tvarka, todėl apelianto keliamos abejonės teismo sudėties pagrįstumu atmestinos.
    7. Apelianto argumentai dėl ieškinio senaties taikymo atmestini, nes toks terminas nėra praleistas, jis apskritai netaikytinas. Pareiškėjas M. Ž. nereiškia jokių reikalavimų iš darbo teisinių santykių dėl kokių nors sumų priteisimo, o naudojasi teise nesutikti su kreditoriaus Z. V. reikalavimu. Net jei apelianto nurodomas 3 metų ieškinio senaties terminas teisiniam santykiui ir būtų taikomas, terminas nebuvo praleistas.
    8. M. Ž. turi teisėtą suinteresuotumą bylos baigtimi, o apelianto pasvarstymai apie tariamus M. Ž. tikslus, tariamus kitų asmenų interesus ir pan., neturi jokio pagrindo ir nevertintini. M. Ž. tebėra BUAB „FF lizingas“ kreditorius ir jo finansinis reikalavimas nėra visiškai patenkintas. Be to, nėra pagrindo pripažinti apelianto argumentus, siejant teisę ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą su tokio reikalavimo atsiradimo momentu. Nėra svarbi aplinkybė, kad M. Ž. BUAB „FF lizingas“ kreditoriumi tapo vėliau, negu buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. M. Ž. turi teisę prašyti patikslinti kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Apeliantas nepagrįstai kaltina M. Ž. piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
    9. Keldamas nepagrįstus svarstymus dėl tariamo pareiškėjo piktnaudžiavimo, Z. V. nurodo eilę niekuo nepagrįstų ir su ginčo dalyku nesusijusių įtarimų dėl tariamų pareiškėjo ryšių, motyvų ir kt., taip pat nurodo su byla nesusijusias aplinkybes apie paties kreditoriaus santykius su bankrutuojančia įmone, jos administratoriumi. Šios aplinkybės nesusijusios su byla, neįrodytos, todėl nevertintinos.
    10. Nėra pagrindo nesutikti su BUAB „FF lizingas“ pareikštu reikalavimu dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio. Paaiškėjus, kad pirminiai faktiškai panaudotų atostogų dienų skaičiai skiriasi nuo suskaičiuotų pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, administratorė turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą tam, kad klaida būtų ištaisyta. Tuo labiau, kad Z. V. administratorei su darbo santykiais susijusius dokumentus perdavė po to, kai buvo patvirtintas jo finansinis reikalavimas.
  7. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties M. Ž. prašo trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas išsprendė visus apelianto 2017 m. birželio 19 d. pareiškimo prašymus. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
    2. Klausimai, dėl kurių atsisakymo priimti papildomą nutartį skundžiasi apeliantas (įskaitant tie, kurių, pasak apelianto, teismas neišsprendė ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi), nėra materialiniai teisiniai reikalavimai, dėl kurių neišsprendimo galėtų būti priimtas papildomas sprendimas. Todėl teismas pagristai atsisakė priimti papildomą nutartį tais klausimais.
    3. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nurodytas 3 metų terminas reikalavimams iš darbo santykių šiuo atveju nėra taikomas. Pareiškėjas M. Ž. nereiškia jokių reikalavimų, kildinamų iš darbo teisinių santykių, dėl kokių nors sumų priteisimo. Net jei apelianto nurodomas 3 metų terminas konkrečiam teisiniam santykiui ir būtų taikomas, šis terminas nelaikytinas praleistu. Dokumentus, susijusius su darbo santykiais, Z. V. administratorei perdavė tik 2014 m. liepos 9 d. ir 2014 m. liepos 10 d., todėl administratorė neturėjo galimybės patikrinti kreditoriaus finansinio reikalavimo skaičiavimų teisingumo. Taigi, pateikdama 2016 m. vasario 14 d. pareiškimą, administratorė taip pat nepraleido 3 metų senaties termino.
    4. Nors administratorė sutiko su visų buvusių darbuotojų, įskaitant ir Z. V., finansiniais reikalavimais, tačiau administratorės elgesys darbuotojų finansinių reikalavimų atžvilgiu negali suvaržyti pareiškėjo teisių įgyvendinimo, įvertinus tai, kad pareiškėjas šias teises įgijo vėliau.
    5. Klausimas dėl baudos skyrimo pareiškėjui laikytinas procesiniu klausimu, tai nėra papildomos nutarties dalykas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktas nebuvo nustatytas. Piktnaudžiavimui konstatuoti nėra sąlygų. Atskirosios nutarties nepriėmimo klausimas taip pat procesinis klausimas, tai irgi nėra papildomos nutarties dalykas.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2017 m. spalio 23 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-1806-241/2017 pagal trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties ir civilinė byla Nr. 2-1807-241/2017 pagal trečiojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties sujungtos, suteikiant sujungtai civilinei bylai Nr. 2-1806-241/2017.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria sumažintas kreditoriaus Z. V. reikalavimas BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, taip pat teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas kreditoriaus Z. V. prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose nustatytas ribas.
  2. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. kovo 3 d. administratorė gavo kreditoriaus Z. V. 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo, kuriuo prašoma pateikti teismui tvirtinti kreditoriaus Z. V. 212 662,69 Lt (61 591,37 Eur) dydžio reikalavimą UAB „FF lizingas“ bankroto byloje (2 t., b. l. 7). Šis kreditorinis reikalavimas susideda iš nesumokėto darbo užmokesčio – 120 482,37 Lt (34 894,11 Eur), kompensacijos už nepanaudotas atostogas – 46 245,74 Lt (13 393,69 Eur), delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį – 45 934,58 Lt (13 303,57 Eur).
  3. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje Nr. B2-1680-560/2014 patvirtino BUAB „FF lizingas“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, kuriame, be kita ko, įtrauktas ir kreditoriaus Z. V. 212 662,69 Lt (61 591,37 Eur) dydžio reikalavimas (2 t., b. l. 85-87). Šis teismo procesinis sprendimas buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad administratorė pateiktų kreditorių reikalavimų neginčija, patikrinusi turimus duomenis, juos pripažįsta.
  4. BUAB „FF lizingas“ administratorė 2016 m. vasario 12 d. pareiškimu dėl kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patikslinimo prašė sumažinti kreditoriaus Z. V. pirmos eilės reikalavimą iki 59 445,75 Eur (2 t., b. l. 11-13). Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad Z. V. priklauso kompensacija už 211 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, o ne už 281 kalendorinę dieną.
  5. Pareiškėjas M. Ž. 2016 m. gegužės 17 d. pareiškime dėl BUAB „FF lizingas“ kreditorių reikalavimų dydžio, be kita ko, prašė sumažinti kreditoriaus Z. V. pirmos eilės reikalavimą iki 5 399,78 Eur (1 t., b. l. 3-14). Šis prašymas buvo grindžiamas tokiais argumentais: UAB „FF lizingas“ valdyba, perrinkdama Z. V. UAB „FF lizingas“ vadovu, nenustatė jam atlyginimo dydžio, todėl skaičiuotinas minimalus darbo užmokestis; Z. V. dirbo ne visą darbo dieną, todėl turi būti proporcingai mažinamas jo darbo užmokestis; Z. V. nepriklauso visas darbo užmokestis, nes jis, įmonei esant sunkios finansinės būklės, laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, nesusimažino savo darbo užmokesčio, didino nuostolius; neaiškus delspinigių skaičiavimas; apskaičiuotiems delspinigiams taikytinas ieškinio senaties terminas; delspinigiai susidarė dėl Z. V., kaip įmonės vadovo, kaltės, todėl jis neįgijo teisės į delspinigius.
  6. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi tenkino BUAB „FF lizingas“ administratorės pareiškimą visiškai, o pareiškėjo M. Ž. pareiškimą tenkino iš dalies – reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dydžio sumažinimo atmetė (3 t., b. l. 82-86).
  7. Vertindama atskirųjų skundų pagrįstumą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog vadovaujantis dispozityvumo principu į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ieškinio pagrindas bei dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismas negali šios pareigos įvykdyti už ieškovą.
  8. Kartu primintina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.
  9. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme BUAB „FF lizingas“ administratorė ir pareiškėjas M. Ž. kvestionavo kreditoriaus Z. V. 61 591,37 Eur dydžio reikalavimo pagrįstumą. Minėta, kad šį kreditorinį reikalavimą sudaro kreditoriui Z. V., kaip buvusiam UAB „FF lizingas vadovui, mokėtinos sumos, susijusios su darbo teisiniais santykiais – neišmokėtas darbo užmokestis, už tai priskaičiuoti delspinigiai ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Būtent šios aplinkybės sudaro BUAB „FF lizingas“ administratorės ir pareiškėjo M. Ž. pareiškimų faktinį pagrindą, kuris lemia bylos nagrinėjimo ribas. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo, kaip jau minėta, ir pirmiausia apibrėžtų teismui pateiktų pareiškimų pagrindu. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija nemato pagrindo analizuoti atskiruosiuose skunduose nurodytų, su byloje pateiktų pareiškimų pagrindu nesusijusių argumentų, taip pat naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl atskirųjų skundų argumentų, laikydamasi bylos nagrinėjimo ribų.
  10. Apeliantas nepagrįstai įžvelgia teisines procesines kliūtis modifikuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje patvirtintus kreditorinius reikalavimus. Šiuos argumentus paneigia kasacinio teismo praktika, kuri nuosekliai formuojama taip, kad teismas neįpareigotas tvirtinti visų be išimties administratoriaus pripažintų ir teismui tvirtinti pateiktų kreditorių finansinių reikalavimų. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas, kuris, įvertindamas prašomų tvirtinti finansinių reikalavimų pagrįstumą, gali patvirtinti administratoriaus teikiamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti. Todėl nutartis, kurioje nenustatyta reikalavimo kilmė ir jo pagrindimas, neturi prejudicinės reikšmės ir nekliudo spręsti šio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo ir kreditorių sąrašo patikslinimo klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta ir tai, kad kreditorių reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos, pagrįstumo įvertinimas atliekamas bankroto byloje ir kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesui, nors jis pagal savo teisinę prigimtį yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, netaikomos tos pačios taisyklės kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena. Nutartimi, kuria tvirtinami kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, tik sukuriamas teisinis pagrindas kreditoriui, laikantis ĮBĮ nustatytos reikalavimo tenkinimo eilės, gauti visą ar dalį teismo nutartimi patvirtintos sumos iš bankrutuojančios įmonės turto. Tačiau ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad bankroto teisės normose nustatyta bankroto bylą nagrinėjančio teismo teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą išlieka ir įsiteisėjus nutarčiai, kuria be nagrinėjimo iš esmės buvo patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nesant kategoriško įstatyminio draudimo šį reikalavimą keisti / modifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).
  11. Apeliantas kvestionuoja pareiškėjo M. Ž. teisę kreiptis į teismą dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47-881/2016 patvirtino kreditorės AB „Klaipėdos energija“ 715,07 Eur dydžio reikalavimą UAB „FF lizingas“ bankroto byloje (1 t., b. l. 126-131). 2016 m. balandžio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinė kreditorė AB „Klaipėdos energija“ perleido naujajam kreditoriui M. Ž. 715,07 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą UAB „FF lizingas“ bankroto byloje (1 t., b. l. 16-17). Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 pakeitė pradinę kreditorę AB „Klaipėdos energija“ naujuoju kreditoriumi M. Ž. su 715,07 Eur reikalavimu UAB „FF lizingas“ bankroto byloje (1 t., b. l. 125). Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-420-413/2017 patvirtino patikslintus BUAB „FF lizingas“ trečios eilės kreditorių finansinius reikalavimus, tarp kurių ir kreditoriaus M. Ž. 586,62 Eur dydžio reikalavimą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
  12. ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos įmonės kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis; teismui kartu su prašymu turi būti pateikiami kreditoriaus reikalavimo teisę įmonei patvirtinantys įrodymai. Kreditorius, kuris nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu tampa tik teismui patvirtinus jo finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir procesines pareigas, numatytas CPK 42 straipsnio 1 dalyje (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis).
  13. Įvertinus 34 punkte išdėstytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis 35 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, apelianto teiginiai dėl pareiškėjo M. Ž. teisės kreiptis į teismą dėl kito kreditoriaus reikalavimo sumažinimo neturėjimo laikytini nepagrįstais.
  14. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nagrinėti bylą teismo posėdyje nedalyvaujant apeliantui. Apelianto nuomone, teismas, neatsižvelgdamas į apelianto sveikatos būklę, finansinę padėtį, nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo, nestabdė jos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos 2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje žodine teismo nutartimi atmestas apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą arba ją sustabdyti. Teismas nelaikė apelianto ligos svarbia priežastimi, dėl kurios gali būti atidedamas teismo posėdis; taip pat pažymėjo, kad ankstesni posėdžiai buvo atidedami, nes apeliantas buvo gydomas stacionariai; nurodė, kad teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi apeliantui buvo siūloma kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad tinkamai įgyvendino šį teismo siūlymą; teismas vertino, kad privalomi bylos sustabdymo pagrindai neegzistuoja, o fakultatyviųjų pagrindų teismas nenustatė – liga nelaikytina priežastimi sustabdyti bylą; teismas įvertino ir tai, kad apeliantas turi atstovą kitose civilinėse bylose; todėl teismas nusprendė nagrinėti bylą iš esmės nedalyvaujant apeliantui. 2017 m. gegužės 26 d. teismo posėdyje žodine teismo nutartimi apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą taip pat buvo atmestas. Teismas, remdamasis 2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje priimta žodine teismo nutartimi, sprendė nagrinėti bylą nedalyvaujant apeliantui.
  15. Šiuo aspektu pažymėtina, kad priešingai, nei nurodo apeliantas, trečiojo asmens Z. V. liga nebuvo svarbi priežastis atidėti teismo posėdį pagal tuo metu galiojusią CPK 247 straipsnio 2 dalį, tuo labiau tokia priežastimi nebuvo trečiojo asmens finansinė padėtis. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad jo liga buvo pagrindas bylą sustabdyti. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Sprendimas dėl veiksmų byloje sustabdymo, t. y. neatlikimo joje jokių procesinių veiksmų, turi būti priimamas esant pagrindui, o teismo motyvai turi būti aiškūs ir pagrįsti. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos. Tačiau apelianto nurodytos aplinkybės – jo liga ar finansinė padėtis nėra tokio pobūdžio priežastys ir negali būti pagrindu sustabdyti bylos nagrinėjimą.
  16. Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159 ir kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanomai trumpesnį laiką. Kartu pažymima, kad nors šalys civiliniame procese turi daug teisių, tačiau procesui vadovauja teismas, teisėjas vienintelis gali nustatyti nuo šalių interesų nepriklausomą bylinėjimosi eigą. Teismo darbas turi būti racionalus ir veiksmingas, šalims negali būti leidžiama netinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, vilkinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010).
  17. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesą pirmosios instancijos teisme, esminių proceso pažeidimų nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas užkirto jam kelią dalyvauti bylos nagrinėjime, atskiruosiuose skunduose nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų skundžiamų procesinių sprendimų ar jų dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą materialinės teisės normų taikymo aspektu; nepagrindė, kaip konkrečiai buvo suvaržytos jo teisės, pateikė iš esmės tik deklaratyvius teiginius. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie bylų, kuriose Z. V. yra dalyvaujantis byloje asmuo, skaičių, apelianto aktyvų dalyvavimą nagrinėjamose bylose teikiant rašytinius paaiškinimus ir prašymus, jų kiekį ir turinį, t. y. procesinį aktyvumą, daro išvadą, kad apeliantui gerai žinomi tiek bylų nagrinėjimo teisme ypatumai, tiek CPK principų, byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių turinys, jų esmė, įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje apeliantas savo poziciją taip pat išdėstė daugkartiniuose prašymuose. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantas, kaip rūpestingas proceso dalyvis, turėjo pareigą domėtis nagrinėjamos bylos eiga, negalėdamas bylos nagrinėjime dalyvauti pats, pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis, 47 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas siūlė apeliantui pasirūpinti tinkamu atstovavimu, atidėjo teismo posėdžius, tačiau šiais pasiūlymais apeliantas nepasinaudojo. Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių užtikrinti apelianto teisę būti išklausytam teisme – apeliantui buvo suteikta pakankamai laiko ir galimybių tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą veikiant savarankiškai ir (ar) per atstovą.
  18. Apelianto prašymas dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo administratorės ir pareiškėjo M. Ž. reikalavimams (pasak pareiškėjo, ginčams dėl darbo santykių) taip pat nepagrįstas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) reglamentuotas bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nei bankroto administratorė, nei pareiškėjas M. Ž. nereiškė jokių reikalavimų, kildinamų iš darbo teisinių santykių, todėl nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo. Terminas, per kurį nurodyti asmenys nagrinėjamoje byloje gali reikšti reikalavimus dėl kreditorinių reikalavimų koregavimo, įtvirtintas ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  19. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo M. Ž. pareiškimo dalį dėl delspinigių, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu išvadomis. Apelianto nuomone, UAB „FF lizingas“ bankrotas pripažintas tyčiniu remiantis melagingais bankroto administratorės paaiškinimais teismui. Remdamasis tuo, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad delspinigiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo įmonės darbuotojams buvo priskaičiuoti dėl jo, kaip įmonės vadovo, kaltės, kad jis nesikreipė į teismą dėl UAB „FF lizingas“ bankroto bylos iškėlimo. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
  20. CPK 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-695/2015). Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-421/2015). Teismo sprendimo res judicata galia yra bendras teisinis principas, kurio atsisakius kiltų grėsmė teisminės valdžios autoritetui ir apskritai visai teisinei sistemai, todėl šis principas turi būti taikomas be išlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-935/2003). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti teismo sprendimu nustatytų prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013). Įvertinus šias kasacinio teismo praktikos nuostatas, darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai kvestionuoja aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas išvadas grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017.
  21. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 motyvuojamojoje dalyje (67 punkte) pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje išsamiai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog susidarius didelėms įmonės skoloms savo darbuotojams ir neturint finansinių galimybių atsiskaityti su jais, vadovas Z. V. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip toliau didindamas įmonės įsipareigojimus. Taip pat šioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (68 punkte) nurodyta, kad Z. V., būdamas atsakovės administracijos vadovu, žinodamas / turėdamas žinoti savo pareigas bendrovei, pažeidė reikalavimą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonės finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė, taip pat imperatyvią darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ne rečiau, kaip vieną kartą per mėnesį, dėl ko bankroto byloje darbuotojų naudai buvo priskaičiuoti delspinigiai. Taigi apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad delspinigiai dėl pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo įmonės darbuotojams buvo priskaičiuoti dėl jo, kaip įmonės vadovo, kaltės dėl to, kad jis nesikreipė į teismą dėl UAB „FF lizingas“ bankroto bylos iškėlimo, laikytinas nepagrįstu.
  22. Apeliantas teigia, kad administratorės 2016 m. vasario 12 d. pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo nėra atlikta jokių detalių skaičiavimų. Taip pat apeliantas nurodo, kad jam neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sumažino jo kreditorinį reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas daugiau, nei prašė administratorė 2016 m. vasario 12 d. pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, t. y. sumažinta 3 336,47 Eur, o buvo prašyta sumažinti 2 145,62 Eur. Apeliantas pažymi, kad jeigu šis administratorės reikalavimas buvo patikslintas, tai jis tokio procesinio dokumento negavo.
  23. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad administratorės 2016 m. vasario 12 d. pareiškimas dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo (2 t., b. l. 11-13) apeliantui buvo išsiųstas 2016 m. lapkričio 18 d. (2 t., b. l. 31). Šiame pareiškime, kurio gavimo apeliantas neneigia, administratorė prašė sumažinti kreditoriaus Z. V. reikalavimą nuo 61 591,37 Eur iki 59 445,75 Eur, t. y. 2 145,62 Eur suma. Pareiškimas buvo grindžiamas tuo, kad Z. V. už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. skaičiuotina 300 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų, iš kurių jis išnaudojo 89 kalendorines dienas, todėl turi būti kompensuota už 211 kalendorinių dienų (300 dienų – 89 dienos). Apeliantas, po administratorės 2016 m. vasario 12 d. pareiškimo jam išsiuntimo 2016 m. lapkričio 18 d., teikdamas teismui didelį kiekį įvairių procesinių dokumentų (procesinių prašymų), nei viename iš jų iš esmės neginčijo administratorės argumentų dėl jos pareiškime išdėstyto kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas skaičiavimo pagrįstumo. Vieninteliai atsikirtimai į administratorės 2016 m. vasario 12 d. pareiškimą išdėstyti apelianto 2017 m. gegužės 20 d. prašyme, Kauno apygardos teisme gautame 2017 m. gegužės 23 d., kuriame kvestionuojama administratorės teisė kreiptis į teismą dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo, šiuo pagrindu prašoma pareiškimą palikti nenagrinėtą arba nutraukti bylą, taip pat prašoma taikyti trejų metų senatį sumoms, priteistinoms iš darbo santykių (3 t., b. l. 60-62).
  24. BUAB „FF lizingas“ administratorė 2016 m. lapkričio 23 d. lydraščiu dėl dokumentų, susijusių su Z. V. finansiniu reikalavimu, prijungimo patikslino savo 2016 m. vasario 12 d. pareiškimo dalyką ir prašė sumažinti kreditoriaus Z. V. pirmos eilės reikalavimą nuo 61 591,37 Eur iki 58 254,89 Eur, t. y. 3 336,48 Eur dydžio suma (2 t., b. l. 41-43). Šis prašymas, kaip ir administratorės 2016 m. vasario 12 d. pareiškimas, buvo grindžiamas tuo, kad Z. V. priklauso kompensacija už 211 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, o ne už 281 kalendorinę dieną. Šiame patikslintame pareiškime nėra nurodyta, kodėl keičiamas pradinio pareiškimo dalykas ir prašoma sumažinti kreditoriaus Z. V. reikalavimą didesne apimtimi. Tačiau nurodytų dokumentų (jų priedų) lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą, kad pradinio pareiškimo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo apskaičiuotas neįvertinus mokėtinų 9 proc. dydžio įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Tai patvirtina administratorės 2016 m. vasario 12 d. pradinio pareiškimo motyvuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad kompensacijos dydis už 211 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų – 38 837,34 Lt (11 248,07 Eur), t. y. 45 690,99 Lt – 6 853,65 Lt (15 proc. dydžio gyventojų pajamų mokestis). Tuo tarpu su administratorės 2016 m. lapkričio 23 d. patikslintu pareiškimu pateiktame kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas paskaičiavime (2 t., b. l. 113) nurodyta, kad išmokėtina 34 725,16 Lt (10 057,10 Eur) suma gaunama iš 45 690,99 Lt sumos atimant ne tik 15 proc. dydžio gyventojų pajamų mokesčio sumą (6 853,65 Lt), bet papildomai ir 9 proc. dydžio įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (4 112,19 Lt). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad administratorės pradinio pareiškimo dalyko tikslinimą lėmė privalomai mokėtinų mokesčių socialinio draudimo biudžetui įtraukimas į kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas paskaičiavimą, t. y. viešosios teisės normų reguliuojamų būtinų sumų išskaičiavimas iš kreditoriui mokėtinos kompensacijos. Apeliantas, kaip buvęs įmonės direktorius, geriausiai žinodamas realią įmonės situaciją, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas paskaičiavimo (2 t., b. l. 113) pagrįstumą paneigiančių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų (pvz., savo atliktų kompensacijos skaičiavimų).
  25. Apelianto akcentuotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1040-465/2006 (2 t., b. l. 20-22), kuriuo Z. V. 2003 m. lapkričio 21 d. atleidimas iš UAB „FF lizingas“ (tuometinis įmonės pavadinimas UAB „Parex lizingas“) direktoriaus pareigų pripažintas neteisėtu ir jis grąžintas į šias pareigas, teisėjų kolegijos vertinimu, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas skaičiavimui įtakos neturi. Administratorės paaiškinimai ir juos pagrindžiantys įrodymai, kurių apeliantas nepaneigė, patvirtina, kad skaičiuojant apelianto atostogų trukmę – 300 kalendorinių dienų, buvo įskaičiuotas ir laikotarpis, kuomet apeliantas buvo neteisėtai atleistas iš direktoriaus pareigų. Nors apeliantas deklaratyviai teigia, kad administratorės prašymas atmestinas, nes jo išnaudotų dienų skaičius turi būti skaičiuojamas remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, tačiau jokių konkrečių argumentų ar detalių skaičiavimų, pagrįstų byloje esančiais ir teismo įvertintais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kitais įrodymais, paneigiančių administratorės poziciją ginčo klausimu, nepateikia (CPK 178 straipsnis).
  26. Taip pat teisėjų kolegija laiko iš esmės nepagrįstais apelianto teiginius, kad jis negavo administratorės 2016 m. lapkričio 23 d. patikslinto pareiškimo dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo. Apeliantas 2017 m. kovo 13 d. prašyme dėl dokumentų pateikimo nurodo, kad jo įgaliotas asmuo susipažino su UAB „FF lizingas“ bankroto byla (3 t., b. l. 3). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad administratorės 2016 m. lapkričio 23 d. patikslintas pareiškimas (lydraštis dėl dokumentų, susijusių su Z. V. finansiniu reikalavimu, prijungimo) 2016 m. lapkričio 24 d. buvo užregistruotas kaip gautas dokumentas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 (Nr. B2-420-413/2017), t. y. būtent UAB „FF lizingas“ bankroto byloje. Tai rodo, kad apeliantas, veikdamas per įgaliotą asmenį, susipažino (turėjo galimybę susipažinti) su UAB „FF lizingas“ bankroto byla, be kita ko, ir su administratorės 2016 m. lapkričio 23 d. patikslintu pareiškimu. Aplinkybę, kad apeliantas susipažino su administratorės patikslintu pareiškimu, iš esmės patvirtina ir tai, kad atskirajame skunde net keletą kartų pažymima, jog apeliantas negavo (jam nebuvo pateikta) administratorės patikslinto pareiškimo, detalių skaičiavimų (atskirojo skundo dėl 2017 m. gegužės 29 d. nutarties 10 punkto 2 pastraipa, 12 punktas), nors priežastys, kodėl teismas tenkino administratorės prašymą, pasak apelianto, didesne apimtimi nei buvo prašoma, gali būti įvairios (pvz., rašymo, skaičiavimo apsirikimas ir kt.).
  27. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui galėjo neišsiųsti administratorės 2016 m. lapkričio 23 d. patikslinto pareiškimo neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamų teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, nes procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apelianto argumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad byla buvo išspręstą neteisingai. Be to, administratorės patikslintame pareiškime nėra suformuluota iš esmės jokių naujų reikalavimų, apie kuriuos apeliantui nebuvo žinoma (negalėjo būti žinoma).

12Dėl nagrinėjamos bylos sujungimo su UAB „FF lizingas“ bankroto byla

  1. Apeliantas prašo nagrinėjamą bylą sujungti su UAB „FF lizingas“ bankroto byla. Šis apelianto prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas nevertino UAB „FF lizingas“ bankroto byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė, kokie nagrinėjamai bylai reikšmingi duomenys ir juos pagrindžiantys įrodymai yra bankroto byloje, kurių nėra nagrinėjamoje byloje ir kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemoje „Liteko“ skelbiamos informacijos apie UAB „FF lizingas“ bankroto bylos nagrinėjimą pakanka atskirųjų skundų išnagrinėjimui, todėl apelianto prašymas dėl nagrinėjamos bylos sujungimo su UAB „FF lizingas“ bankroto byla atmestinas.

13Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

  1. Apeliantas prašo skirti bankroto administratorei ir pareiškėjui M. Ž. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pateikiant pareiškimus dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo, 50 proc. baudos sumokant apeliantui.
  2. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui baudą. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti yra būtinas šalies nesąžiningumas ir procesinio dokumento nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad asmenys, kuriems prašoma skirti baudą, įgyvendindami procesines teises kreiptis į teismą dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo, būtų piktnaudžiavę jomis. Tai, kad byloje pareiškėjo M. Ž. pareiškimas buvo patenkintas iš dalies, savaime nereiškia, kad jis elgėsi nesąžiningai, t. y. piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, todėl apelianto prašymas skirti baudą netenkintinas.

14Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

  1. Apeliantas atskirajame skunde pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar pagrįstai teismas nagrinėjo bylą teismo posėdyje, jeigu apeliantas jame negalėjo dalyvauti dėl sveikatos būklės, finansinės padėties, taip pat negalėjo turėti atstovo.
  2. Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja CPK 3 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą kyla tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu ar konkretaus procesinio klausimo sprendimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta teismo diskrecijai. Nagrinėjamu atveju abejonių dėl teisės normų, reglamentuojančių apelianto keliamus klausimus, konstitucingumo nekyla, apelianto nurodytos aplinkybės (jo sveikatos būklė, finansinė padėtis, galbūt įtakojusi jo galimybę turėti byloje atstovą) nėra teisės akto konstitucingumo vertinimas, todėl tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo. Iš esmės apelianto nurodomos aplinkybės yra susijusios su, jo manymu, netinkamu teisės normų taikymu, tačiau, kaip minėta, prašymai išaiškinti, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos įstatymo nuostatos, yra nežinybingi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.

15Dėl kitų atskirųjų skundų reikalavimų, procesinių prašymų

  1. Apelianto procesiniai prašymai dėl žodinio teismo posėdžio, pateiktų įrodymų priėmimo, įrodymų išreikalavimo, liudytojų apklausos, asmenų dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi (4 t., b. l. 62-64).
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindų tenkinti apelianto prašymų dėl atskirosios nutarties priėmimo kreipiantis į prokurorą ir pranešimo advokatūrai apie advokatės M. J. elgesį. Deklaratyvūs apelianto teiginiai apie pareiškėjo M. Ž. galimai neteisėtus veiksmus, advokatės M. J. elgesį yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, kuriai patvirtinti byloje nėra jokių įrodymų. Be to, apeliantas turi teisę ir pats informuoti kompetentingas institucijas apie, jo nuomone, galimus teisės pažeidimus.
  3. Šalys turi pareigą teikti tik tuos argumentus, reikalavimus ir (ar) atsikirtimus bei įrodymus, kurie turi reikšmės bylai, t. y. patvirtinančius arba paneigiančius įrodinėjamą poziciją, bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Atitinkamai, ir teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti absoliučiai dėl kiekvieno argumento; teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį argumentą, tačiau neturi pareigos detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla ar neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012).
  4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nekeičia skundžiamų pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą, kaip to prašo apeliantas, nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktus arba pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktus BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorės ir pareiškėjo M. Ž. pareiškimus palikti nenagrinėtus.

16Dėl procesinės bylos baigties

  1. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ normas ir pagrįstai sumažino kreditoriaus Z. V. reikalavimą skolininkės BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 265 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Jeigu kuris nors reikalavimas teismo sprendime neišsprendžiamas, tai laikytina sprendimo trūkumu. Šis trūkumas gali būti pašalintas byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva, priimant papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnis). Ne visų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas taip pat yra ir CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimas, todėl gali būti apeliacinio ir kasacinio apskundimo pagrindas. Papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. Teismas, priimdamas papildomą sprendimą, negali keisti jau priimto sprendimo turinio, t. y. papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti; tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine, kasacine tvarka. CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1879/2013).
  3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017 m. rugpjūčio 11 d. papildomą nutartį, pažymėjo, kad didelis kiekis trečiojo asmens procesinio pobūdžio prašymų buvo išspręsti teismo žodinėmis ir rašytinėmis nutartimis, todėl sprendė, jog jo prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo iš dalies negali būti patenkintas (dėl atsisakymo ginti apsimestines pareiškėjų teises, bylos nutraukimo, pareiškėjų prašymų palikimo nenagrinėtais, baudos pareiškėjams skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, bylų sujungimo, bylos sustabdymo, ekspertizės skyrimo ir kt.). Teismas vertino, kad skundžiamojoje 2017 m. gegužės 29 d. nutartyje nėra pasisakyta dėl trečiojo asmens Z. V. atsikirtimų, kuriais pareiškėjų reikalavimams buvo prašoma taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti trečiojo asmens prašomą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes, viena vertus, pareiškėjams kreipiantis į teismą nurodytas terminas dar nebuvo suėjęs, kita vertus, kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo skirti pareiškėjams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, be to, teismo vertinimu, nėra pagrindo pranešti prokurorui apie galimą nusikalstamą veiką.
  4. Apelianto atskirojo skundo dėl 2017 m. rugpjūčio 11 d. papildomos nutarties argumentai gali būti sugrupuoti į dvi argumentų grupes: argumentus, kad teismas nepasisakė/pasisakė netinkamai dėl tam tikrų apelianto procesinio pobūdžio prašymų, ir argumentus, susijusius su trejų metų ieškinio senaties termino nepagrįstu netaikymu. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto argumentus, susijusius su procesinio pobūdžio prašymais, daro išvadą, kad, viena vertus, atskirajame skunde keliami procesiniai klausimai nespręstini priimant papildomą sprendimą (argumentai dėl tokio pobūdžio procesinių prašymų neišsprendimo ir/ar netinkamo išsprendimo gali būti įtraukti į apeliacinį skundą), kita vertus, atskirajame skunde dėstomi argumentai yra nesusiję su skundžiama papildoma nutartimi ir/arba neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir/arba dėl jų yra pasisakęs teismas žodinėmis ir rašytinėmis nutartimis proceso pirmosios instancijos teisme metu. Tuo tarpu apelianto argumentų, kuriais pareiškėjų reikalavimams buvo prašoma taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrįstumas yra įvertintas šios nutarties 41 punkte, todėl pakartotinai apeliacinės instancijos teismo motyvai šiuo klausimu nedėstytini. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. papildoma nutartis taip pat paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pareiškėjas M. Ž. prašo priteisti iš apelianto 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme; pateikė jas patvirtinančius įrodymus (4 t., b. l. 57-61). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo M. Ž. patirtų išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų 8.16 punkte (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija) nurodytų dydžių, prašymas tenkintinas ir minėtų išlaidų atlyginimas priteistinas iš apelianto Z. V. (CPK 93, 98 straipsniai).
  2. BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė UAB „Admivita“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį ir 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistas.

20Priteisti pareiškėjui M. Ž., asmens kodas ( - ) iš trečiojo asmens Z. V., asmens kodas ( - ) 500 Eur (penkis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.