Byla 2A-1293/2013
Dėl piniginių sumų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Viešosios įstaigos „Nacionalinė profesionalų agentūra“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012-09-13 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-212/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Sėkmės pulas“ ieškinį atsakovui Viešajai įstaigai „Nacionalinė profesionalų agentūra“, tretiesiems asmenims Insurhaus Inc. ir R. R. dėl piniginių sumų priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUADBB „Sėkmės pulas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo VšĮ „Nacionalinė profesionalų agentūra“ 53 660 Lt ir 6 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių 2008-10-01 buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atstovauti ieškovą, platinant informaciją apie jo paslaugas, o ieškovas – už paslaugas sumokėti. Pagal 2008-12-31 sąskaitą faktūrą, ieškovas už paslaugas turėjo sumokėti 44 060 Lt. Kasos išlaidos orderiu 2009-01-05 ieškovas avansu sumokėjo atsakovui 53 660 Lt. Šalys pavedimo sutartį nutraukė 2009-03-23 ir pareiškė, kad viena kitai pretenzijų neturi bei neturės ateityje. Ieškovas pagal 2009-03-31 sąskaitą faktūrą atsakovui buvo skolingas 29 208,69 Lt, 2009-07-27 atsakovas išrašė minusinę sąskaitą, kurioje nurodė, kad suteikė paslaugų už 27 208,69 Lt. Tačiau dokumentų, pagrindžiančių šią pinigų sumą, nepateikė, tvirtindamas, kad 2009-05-19 trišaliu susitarimu įsipareigojo sumokėti ieškovo skolą kreditoriui Insurhaus Inc., kuri registruota JAV, ir duomenų, jog ieškovas buvo jai skolingas pagal sutartį administratorius neturi, tokie dokumentai jam neperduoti. Trišalės sutarties sudarymo dienai ieškovas buvo skolingas biudžetui, todėl tikėtina, kad ji buvo tik priedanga ieškovui išvengti atsiskaitymų su kreditoriais. Atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad ieškovas skolingas kreditoriams, įskaitant ir VSDFV, tačiau priėmė avansinį mokėjimą. Šis tokiais aktyviais savo veiksmais prisidėjo prie ieškovo turto perėmimo. Ieškovo nuomone, trišalė sutartis yra niekinė, nes visi sandoriuose dalyvavę asmenys tarpusavyje susiję, sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, atsakovas žinojo, kad ieškovas skolos Insurhaus Ins. neturi, todėl buvo nesąžiningas ir privalo grąžinti pasisavintus pinigus, juo labiau, kad pateikti dokumentai nepatvirtina ieškovo ir Insurhaus Ins. sutartinių santykių, sąskaitos niekinės, be parašų.

5Atsakovas VšĮ „Nacionalinė profesionalų agentūra“ procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad trišalis susitarimas atitinka šalių ketinimus, sudarytas nepažeidžiant įstatymo ir pripažinti jį niekiniu nėra pagrindo. Ieškovo teiginiai, kad Insurhaus Ins. nevykdė veiklos ir jam ji nebuvo skolinga, neteisingi, nepatvirtinti įrodymais. Trišalė sutartis buvo sudaryta 2009-05-19, ji negalėjo turėti įtakos įmonės mokumui. Sumokėdamas skolą trečiajam asmeniui, ieškovas nepažeidė kreditorių teisių, nes didelių įsiskolinimų nebuvo. Byloje nėra įrodymų, kad dėl minėtos sutarties įmonė tapo nemokia. Tai, kad administratoriui šalių sutartis neperduota, nereiškia, kad šios nebuvo. Pateikti dokumentai, dvi sąskaitos faktūros ir paaiškinimas patvirtina, kad ieškovas buvo skolingas trečiajam asmeniui. Atsakovas 2010-06-04 sumokėjo R. R. 56 888,58 Lt pagal trišalį susitarimą, nes šis 2010-05-20 sumokėjo 20 125,44 JAV dolerių Insurhaus Inc. Pažymėjo, kad byloje ginčo dėl trišalės sutarties nėra.

6Tretieji asmenys Insurhaus Inc. ir R. R. atsiliepimų į bylą nepateikė.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2012-09-13 sprendimu minėtą ieškinį patenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo ieškovui priteisė 51 660 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2011-10-05 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 625,74 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 1 549,80 Lt žyminio mokesčio bei 46,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Kitą ieškinio dalį atmetė.

9Teismas, įvertinęs, kad šalys trišaliu susitarimu įformino skolų įskaitymą, t. y. kad atsakovas skolingas ieškovui 51 660 Lt, tačiau aplinkybės, jog ieškovas skolingas Insurhaus Inc. 20 458,35 JAV dolerių, nepatvirtina jokie įrodymai; liudytojas A. Č., dirbęs UADBB „Sėkmės pulas” direktoriumi nuo 2007-04-02 iki 2009-04-02, kategoriškai neigė, kad bendrovė turėjo sutartį su Insurhaus Inc.; atsakovas pateikė tik nepatvirtintas kopijas sąskaitų, išrašytų 2007-12-29 ir 2009-01-15 kai A. Č. buvo bendrovės direktoriumi; Insurhaus Inc. teismui nepateikė nei sutarties su UADBB „Sėkmės pulas“, nei sąskaitų; bankroto administratoriui dokumentai, patvirtinantys sutartinius ar kitokius santykius su Insurhaus Inc., taip pat nebuvo perduoti, priėjo prie išvados, kad ieškovas skolos Insurhaus Inc. neturėjo, ir sprendė, jog skolų įskaitymas, įformintas trišaliu susitarimu, negalimas ir yra fiktyvus.

10Nustatęs, kad už Insurhaus Inc. susitarimą pasirašė atstovas S. J. – vadybininkas, tačiau byloje įgaliojimo, kad jam pavedama pasirašyti Insurhaus Inc. vardu sutartį, nėra; susitarimą už VšĮ „Nacionalinė profesionalų agentūra“ pasirašė N. J., kuri 2009-05-19 (sutarties pasirašymo dieną) buvo UADBB „Sėkmės pulas” valdybos narė; trečiasis asmuo R. R. nuo 2000-09-18 iki 2005-02-25 ir nuo 2006-06-05 iki 2007-04-02 buvo UADBB „Sėkmės pulas” direktoriumi bei valdybos nariu, o nuo 2010-10-18 iki 2011-01-17 – VšĮ „Nacionalinė profesionalų agentūra“ direktoriumi, kai tuo tarpu pagal viešoje erdvėje skelbiamus duomenis, R. R. įvardintas Insurhaus Inc. vyr. finansininku, teismas konstatavo, jog susitarimą pasirašė susiję asmenys, kurie veikė bendradarbiaudami, bei sprendė, kad ieškovas įsipareigojimų trečiajam asmeniui Insurhaus Inc. neturėjo ir tai buvo puikiai žinoma 2009-05-19 susitarimą sudariusiems asmenims, todėl jis yra negaliojantis (niekinis), prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1. 80 str., 1. 81 str. ir 6. 225 str.).

11Nesutikdamas su ieškovo argumentais, kad iš atsakovo jam priteistina visa 53 660 Lt avanso sumą, nes pagal 2008-10-01 pavedimo sutartį paslaugos nesuteiktos, teismas nurodė, jog šalių 2008-10-01 pavedimo sutartis nebuvo ginčijama, sutarties šalys nenumatė, kad suteiktos paslaugos bus įforminamos atliktų darbų aktais, o susitarė dėl konkrečios paslaugų kainos. Nustatęs, kad šalys susitarė, jog atsakovo paslaugų kaina yra 2 000 Lt, priėjo prie išvados, kad ieškovui atsakovas privalėjo grąžinti 51 660 Lt permokėtos sumos, o kadangi jis skolos negrąžino, sprendė, jog ši priteistina (CK 6.38 str.), kartu priteisiant ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (CK 6. 210 str. 2 d.).

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atsakovas, nesutikdamas su nurodytu sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo šį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas, nagrinėdamas bylą, neatskleidė jos esmės, o priimtas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas peržengiant ieškinio ribas ir tokiu būdu pažeidžiant ne tik CK 1.78 straipsnio 5 dalį, bet ir civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus (CPK 12 ir 13 str.).
  2. Teismas nenurodė, dėl kokių motyvų jis savo iniciatyva pripažįsta 2009-05-19 Trišalį susitarimą negaliojančiu ir šis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Nebuvo jokio pagrindo teismui savo iniciatyva pripažinti minėtą susitarimą negaliojančiu, nes jis tiesiogiai nesusijęs su ieškovo ieškinio reikalavimu, o byloje esančių įrodymų pagrindu negalima teigti, kad šis sandoris yra akivaizdžiai niekinis. Be to, šio sandorio viena iš šalių Isurhaus Inc. nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą atsakovu. Sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik tada, kai sandorio šalimis yra bylos šalys, t. y. ieškovas ir atsakovas arba sandorio šalys yra atsakovais. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra ginčijamo materialinio santykio, egzistuojančio tarp šalių subjektai ir teismo sprendimu negali būti nustatomi įpareigojimai tretiesiems asmenims, negali būti naikinami trečiųjų asmenų sudaryti sandoriai (CPK 47 str.).
  3. Teismas pažeidė CPK 178, 179 ir 185 straipsnių normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, ir dėl to netinkamai nustatė bylos aplinkybes. Nepagrįstai kaip įrodymus atmetė 2007-12- 29 ir 2009-01-15 Insurhaus Inc. išrašytų ieškovui sąskaitų kopijas, kurios iš esmės ir patvirtina ieškovo įsiskolinimą Insurhaus Ine., taip pat ir Insurhaus Inc. paslaugų teikimo ieškovui faktą. Ieškovą atstovaujantis administratorius į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti jo perimtų įmonės dokumentų sąrašą, ir kad tokia sutartis iš tikro jam nebuvo perduota, nepateikė (CPK 178 str.). Administratorius atstovauja ieškovą, jis suinteresuotas bylos baigtimi, o jo parodymai vertintini kritiškai. Iš byloje esančių įrodymų negalima daryti nei išvados, kad ieškovas neturėjo sutarties su Insurhaus Inc., nei išvados, kad ieškovo bankroto administratoriui tokia sutartis nebuvo perduota. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.
  4. Paaiškėjus, kad S. J. įgaliojimo neturėjo, tai gali būti pagrindu ginčyti sandorį kitais sandorių negaliojimo pagrindais (nuginčijamas sandoris), tačiau tai nereiškia, jog sandoris yra niekinis. Teismo nurodytos aplinkybės dėl N. J. ir R. R. rodo, kad šie asmenys tik dirbo įmonėse skirtingais laikotarpiais ir daugiau nieko nepatvirtina. Kita vertus, iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad ieškovas bendradarbiavo su atsakovu ir trečiuoju asmeniu Insurhaus Inc., nes šias šalis siejo sutartiniai santykiai. Juridinių asmenų, kurie sudarė sandorį, negalima sutapatinti su šių juridinių asmenų darbuotojais.

14Ieškovas atsiliepime su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

  1. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai taikius materialinės ir procesines teisės normas, teisingai byloje įvertinus esančius įrodymus. Naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Visų trijų juridinių asmenų valdymo organai, darbuotojai, tarpusavyje susiję ir tai jau duoda pagrindą įtarti, kad šie asmenys sudarė apgaulingus sandorius, kuriais buvo sumažintas nemokaus ieškovo turtas.
  2. Apeliantas nurodo ir cituoja LAT nutartis, kuriose išaiškinta, kaip reikia vertinti byloje įrodymus, tačiau nepateikia jokių argumentų ir motyvų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad ieškovas nebuvo skolinga trečiajam asmeniui. Trečiojo asmens išrašytos sąskaitos faktūros, pas ieškovą nėra apskaitytos, nėra įtrauktos į apskaitą. Šios sąskaitos ieškovo nėra pripažintos. Kadangi sąskaitos neįtrauktos į apskaitą ir ieškovui iki pat civilinės bylos nagrinėjimo nebuvo pateiktos, jos negali būti laikomos apskaitos dokumentu, pagrindžiančiu įvykusią komercinę ūkinę operaciją. Dėl šios priežasties sąskaitos nelaikytinos dokumentu, patvirtinančiu paslaugų suteikimą, jos nepatvirtintos jokiais kitais įrodymais.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas netenkintinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.). Nors, kaip žinoma, pagal nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tokiose bylose kaip ši nagrinėjama, ginamas viešasis interesas, nes viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, ir teismas turi teisę neapsiriboti vien tik apeliaciniame skunde, tuo pačiu ir ieškinyje, nustatytomis ribomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010; 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008 ir kt.), tačiau ginčo atveju nėra jokio pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų, todėl nagrinėtinas jo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).

18Kaip minėta, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo VšĮ „Nacionalinė profesionalų agentūra“ 53 660 Lt ir 6 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

19Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino iš dalies ir iš atsakovo ieškovui priteisė 51 660 Lt skolos bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes pripažino, kad 2009-05-19 tarp šalių sudarytas Trišalis susitarimas, iš kurio kildinama minėta skola, fiktyvus, negaliojantis (niekinis) ir prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1. 80 str., 1. 81 str. ir 6. 225 str.). Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, peržengė ieškinio ribas, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to netinkamai nustatė bylos aplinkybes bei nepagrįstai nurodytą 2009-05-19 Trišalį susitarimą pripažino negaliojančiu, prieštaraujančiu imperatyvioms normoms, viešajai tvarkai ir moralei.

20Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.), todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės atmetami kaip nepagrįsti (CPK 176 str., 185 str.). Tuo tarpu, apeliantas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Tokiu būdu teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pasisako tik dėl esminių jo motyvų. Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos pripažintini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos kontekste, todėl jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

21Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) bei reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, kaip vieną iš pagrindų nurodė, kad 2009-05-19 tarp šalių sudarytas Trišalis susitarimas pripažintinas niekiniu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moraliai, nes sudarytas tarp susijusių asmenų ir nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvus sutartiniams teisiniams santykiams. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, pažeidė civilinio proceso dispozityvumo principą (CPK 13 str., 185 str.). Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, nagrinėjamu atveju taip ir yra, teismas turi teisę neapsiriboti vien tik ieškinyje nustatytomis ribomis (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.).

22Taip pat teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad aiškinant šią teisės normą, susiklosčiusioje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai sandoris susijęs su byloje pareikštu reikalavimu, teismas turi teisę savo iniciatyva vertinti ir pripažinti tokį sandorį niekiniu, kai toks konstatavimas yra būtinas siekiant apginti pažeistas teises ar užtikrinti viešąjį interesą, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių, o byloje yra duomenų, kurie leistų pripažinti sandorį ar aktą niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012; 2013-07-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013; kt.). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nesant proceso šalies reikalavimo, teismas ex officio pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tuomet, kaip teisingai apeliantas nurodo, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; kt.). Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 str., 270 str. 4 d. 1, 2 p.). Minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas buvo skolingas trečiajam asmeniui 20 458,35 JAV dolerių; kaip liudytojas apklaustas A. Č., dirbęs UADBB „Sėkmės pulas” direktoriumi nuo 2007-04-02 iki 2009-04-02, kategoriškai neigė, kad bendrovė turėjo sutartį su Insurhaus Inc.; Insurhaus Inc. teismui nepateikė nei sutarties su UADBB „Sėkmės pulas“, nei sąskaitų; bankroto administratoriui dokumentai, patvirtinantys sutartinius ar kitokius santykius su Insurhaus Inc., taip pat nebuvo perduoti, priėjo prie išvados, kad ieškovas skolos Insurhaus Inc. neturėjo, ir sprendė, jog skolų įskaitymas, įformintas trišaliu susitarimu, negalimas ir yra fiktyvus, o nustatęs, kad susitarimą pasirašė susiję asmenys, kurie veikė bendradarbiaudami, sprendė, kad ieškovas įsipareigojimų trečiajam asmeniui neturėjo ir tai buvo puikiai žinoma 2009-05-19 susitarimą sudariusiems asmenims, todėl jis yra negaliojantis (niekinis), prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1. 80 str., 1. 81 str. ir 6. 225 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytų bylos duomenų pakanka pagrįstai išvadai dėl 2009-05-19 Trišalio susitarimo akivaizdaus tariamumo (fiktyvumo) padaryti (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas minėtą sandorį niekiniu, laikydamasi CPK įtvirtintų reikalavimų visapusiškai ir objektyviai ištyrė, išnagrinėjo ir įvertino tai patvirtinančias bylos aplinkybes (CPK 176 str., 177 str., 185 str.) ir nurodė, kad šį niekiniu pripažįsta remdamasis CK 6.225 straipsniu, pagal kurio 1 dalį, sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes, kaip nurodyta anksčiau, teismas turi teisę savo iniciatyva vertinti ir pripažinti tokį sandorį niekiniu, kai toks konstatavimas yra būtinas siekiant ne tik apginti pažeistas teises, bet ir užtikrinti viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta ne kartą šioje nutartyje, ginamas viešasis interesas, nes viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė. Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų ir teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Panevėžio apygardos teismo 2009-12-18 nutartimi UADBB „Sėkmės pulas“ buvo iškelta bankroto byla dėl jos nemokumo, ši bendrovė, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau 2009 m. pradžioje buvo nemoki, o tai, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, suponuoja išvadą, kad minėti asmenys sudarė fiktyvų sandorį, taip siekdami sumažinti nemokaus ieškovo turtą ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 178 str., 179 str. 3 d.). Be kita ko, teisėjų kolegija akcentuoja, kad imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 str. 1 d.). Pagal CK 1.78 straipsnį, sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 1.78 straipsnio 1 dalį, niekinis sandoris nesukuria teisinių padarinių įstatymo pagrindu, bet ne dėl teismo padaromos išvados ar pripažinimo niekinio sandorio negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2012-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Todėl sandoris, kuris nesukelia teisinių pasekmių, negali turėti jokios įtakos jo šalims ir tuo pačiu bylos šalims ir/ar byloje dalyvaujantiems asmenims. Juolab, kaip minėta, teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Todėl laikytini nepagrįstais apelianto argumentai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu galimybės tik sandorio šalims esant bylos šalimis.

23Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to nepagrįstai nurodytą 2009-05-19 Trišalį susitarimą pripažino negaliojančiu, prieštaraujančiu imperatyvioms normoms, viešajai tvarkai ir moralei. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Paminėtina ir tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ne proceso šalys, o teismas turi įrodinėjimo naštą. Viešąjį interesą turinčiose bylose, spręsdamas atitinkamus klausimus, teismas yra aktyvus ir gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad būtų išsiaiškinta bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau, kaip nurodyta anksčiau, teismas neturi ir negali vykdyti įrodinėjimo naštos už proceso šalis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1746/2011, Nr. 2-1042/2010, 2-1162/2010, 2-1133/2010). Išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip jau nurodyta ir anksčiau, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių procesinių dokumentų, jų paaiškinimų teismo posėdžiuose, liudytojų parodymų ir kitų rašytinių įrodymų, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 str.) Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad šalis (ieškovą ir trečiąjį asmenį) siejo sutartiniai santykiai (CPK 178 str.). Šios išvados atsakovas nepaneigė ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.). Kartu pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija, remdamasi teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-12-14 sprendimu už akių, kuris yra įsiteisėjęs (2013-06-27) ir pradėtas vykdyti (ieškovo bankroto administratoriui 2013-08-16 išduotas vykdomasis raštas), 2009-05-19 tarp UADBB „Sėkmės pulas“ ir Insurhaus Inc. susitarimas dėl 32 250 JAV dolerių skolos įskaitymo pagal 2009-01-15 sąskaitos faktūrą Nr. 1426 pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (CPK 179 str. 3 d.). Todėl atmetami apelianto argumentai dėl 2007-12-29 ir 2009-01-15 Insurhaus Inc. išrašytų ieškovui sąskaitų kopijų vertinimo, kurios, anot jo, iš esmės ir patvirtina ieškovo įsiskolinimą Insurhaus Ine., taip pat ir Insurhaus Inc. paslaugų teikimo ieškovui faktą.

24Nepagrįstais laikydama taip pat ir apelianto argumentus dėl BUADBB „Sėkmės pulas“ bankroto administratoriaus šališkumo ir pan., teisėjų kolegija, pabrėžia, kaip žinia, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas ir tik įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013, 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 2A-1265/2013, 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012, 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007). Įmonės administratorius bankroto procese yra vienas reikšmingiausių subjektų, kuris iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas, nuo jo veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų gynimas, bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas. ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyti konkretūs atvejai, kuomet teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iš pareigų. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punktu, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) arba įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai) turi teisę motyvuotu prašymu kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo. Teisėjų kolegija nenustatė, o apeliantas neįrodė, kad bankroto administratorius būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi ir/ar kreditorių susirinkimas (komitetas) ĮBĮ nustatyta tvarka būtų kreipęsi į teismą dėl jo atstatydinimo ir/ar teismas būtų jį atstatydinęs (CPK 178 str., 179 str. 3 d., 314 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto administratorius, pareikšdamas ieškinius teisme, įgyvendina savo pareigas, kurios expressis verbis nustatytos ĮBĮ (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).

25Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliantas iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 263 str., 301 str., 320 str.).

26Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

27Nurodytais motyvais atmetus apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismo 2011-10-05 nutartimi atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

28Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29palikti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUADBB „Sėkmės pulas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu... 5. Atsakovas VšĮ „Nacionalinė profesionalų agentūra“ procesiniuose... 6. Tretieji asmenys Insurhaus Inc. ir R. R. atsiliepimų į bylą nepateikė.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Panevėžio apygardos teismas 2012-09-13 sprendimu minėtą ieškinį patenkino... 9. Teismas, įvertinęs, kad šalys trišaliu susitarimu įformino skolų... 10. Nustatęs, kad už Insurhaus Inc. susitarimą pasirašė atstovas S. J. –... 11. Nesutikdamas su ieškovo argumentais, kad iš atsakovo jam priteistina visa 53... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Atsakovas, nesutikdamas su nurodytu sprendimu, padavė apeliacinį skundą,... 14. Ieškovas atsiliepime su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo teismo... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Kaip minėta, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė... 19. Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino... 20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nacionalinių, tiek... 21. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui,... 22. Taip pat teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apelianto... 23. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais,... 24. Nepagrįstais laikydama taip pat ir apelianto argumentus dėl BUADBB... 25. Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgdama į tai, kad... 26. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.... 27. Nurodytais motyvais atmetus apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismo... 28. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. palikti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą...