Byla 2A-291-381/2015
Dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys K. O., G. G

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „2G ir KO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1201-4672014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „2G ir KO“ ieškinį atsakovams M. V., uždarajai akcinei bendrovei „Trys medžiai“ dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys K. O., G. G..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ginčas byloje yra kilęs dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos prieštaravimo juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis) ir įmonės kreditorių interesams (CK 6.66 straipsnis).

6Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „2G ir KO“ kreipėsi į teismą prašydamas:

71. pripažinti negaliojančia 2011 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo M. V., kuria atsakovui parduotas 0,55 ha žemės sklypas, esantis ( - ) (toliau – ir Sklypas);

82. pripažinti negaliojančia 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų M. V. ir UAB „Trys medžiai“, kuria UAB „Trys medžiai“ parduotas Sklypas;

93. taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą M. V. grąžinti atsakovui UAB „Trys medžiai“ pagal 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš atsakovo UAB „Trys medžiai“ gautą pinigų sumą, įpareigojant ieškovą grąžinti atsakovui M. V. pagal Sutartį iš jo gautą 70 000 Lt sumą, priteisiant ieškovui iš atsakovo UAB „Trys medžiai“ Sklypą.

10Ieškovo bankroto administratorius paaiškino, kad pagal Sutartį atsakovas M. V. už Sklypą turėjo sumokėti 250 000 Lt prieš pasirašant sutartį. Pagal ieškovo buhalterinės apskaitos duomenis nurodyta suma įmonei sumokėta nebuvo. Tą įrodo aplinkybės, kad 100 000 Lt už atsakovą M. V. ieškovui 2011 m. gegužės 13 d. pavedimu sumokėjo atsakovo motina D. V. ir tą pačią dieną 30 000 Lt buvo pervesti UAB „Unnum investicijos“, kurios dalyviu ir vadovu buvo atsakovas. Taigi, vienintelis ieškovui priklausęs turtas faktiškai buvo perleistas už 70 000 Lt. Ginčo sandoriu buvo pažeisti ne tik ieškovo kreditorių interesai, bet ir ieškovo veiklos tikslai. Dėl to Sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.82, 6.66 straipsnius. Tarp atsakovų sudaryta ginčo turto perleidimo sutartis negaliojančia turėtų būti pripažinta pagal CK 4.48 straipsnį.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui M. V. 4 991,25 Lt, o atsakovui UAB „Trys medžiai“ 7 804,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

13Teismas, ištyręs bylos svarstymui pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Teismas taip pat nustatė, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas buvo pradelsęs įsipareigojimų vykdymą kreditoriui G. G.. Pasisakydamas dėl Sutarties sudarymo aplinkybių, teismas pažymėjo, kad turto perleidimui 2011 m. gegužės 9 d. pritarė ieškovo visuotinis akcininkų (trečiųjų asmenų K. O. ir G. G.) susirinkimas, o nustatyta turto pardavimo kaina buvo dvigubai didesnė nei įvardyta 2011 m. kovo 16 d. UAB „Lituka“ ir Ko parengtoje turto vertės nustatymo pažymoje. Dėl to teismas konstatavo, kad ginčo sandoris buvo akivaizdžiai naudingas ieškovui ir jo kreditoriui G. G.. Remdamasis byloje pateiktu ieškovo banko sąskaitos išrašu ir įmonės 2011 m. gegužės 10 d. kasos pajamų orderio serija GGK Nr. 0011 kopija, teismas nustatė, kad atsakovas M. V. už Sklypą su ieškovu atsiskaitė: 150 000 Lt sumokėti grynais pinigais, o 100 000 Lt į banko sąskaitą. Faktas, kad iš šios sumos 30 000 Lt buvo pervesti su atsakovu M. V. susijusiai UAB „Unnum investicijos“, anot teismo, neįrodo tokio veiksmo neteisėtumo. Teismas akcentavo, kad nors ieškovo bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, tai nepaneigia aplinkybės, jog įmonės vadovas K. O. gavo 150 000 Lt grynais iš atsakovo M. V.. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas, įrodinėdamas neatsiskaitymo už sandorį faktą, turėtų reikalauti ne sandorio nuginčijimo, o skolos priteisimo. Pasisakydamas dėl kitų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, teismas nurodė, kad ginčo sandoris nepažeidė nei ieškovo, nei įmonės kreditorių teisių, o atsakovas M. V. buvo sąžininga sandorio šalimi. Jis buvo susipažinęs su ieškovo akcininkų sprendimu leisti parduoti turtą ir turtą nupirko už dvigubai didesnę kainą, nei buvo jo rinkos vertė. Nenustatęs, kad ginčo žemės sklypą ieškovas atsakovui M. V. būtų perleidęs dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, teismas padarė išvadą, jog ieškovo prašoma taikyti restitucija yra negalima, nes turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). Nepagrįstu teismas pripažino ir ieškovo teiginį, kad ginčo sandoris prieštaravo ieškovo veiklos tikslui – pelno siekimui, nes sandorio sudarymas atitiko įmonės akcininkų valią, su įmone buvo atsiskaityta.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Apeliaciniame skunde ieškovas BUAB „2G ir KO“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

161. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Aplinkybė, kad ginčo sandorio kainą atsakovas M. V. ir ieškovo vadovas K. O. nurodė tokią, kokiai įmonės akcininkų susirinkimas davė sutikimą, patvirtina šių asmenų nesąžiningumą. Jie sudarė Sutartį siekdami pasisavinti ieškovui priklausiusį turtą. Tą patvirtina aplinkybės, kad pagal Sutarties sąlygas turto kaina turėjo būti sumokėta iki sutarties pasirašymo, tačiau 100 000 Lt mokėjimas buvo atliktas po sutarties sudarymo. Teismo minimame kasos pajamų orderyje užfiksuotos pinigų perdavimo operacijos autentiškumas yra analizuojamas ikiteisminiame tyrime. Todėl negalima daryti neginčijamos išvados, kad atsakovas M. V. iš tiesų sumokėjo 150 000 Lt. Ikiteisminiame tyrime yra nustatyta, kad ši suma ieškovo buhalterinėje apskaitoje neapskaityta. Nepaisant tokių aplinkybių, teismas byloje neapklausė trečiojo asmens K. O. ir išnagrinėjo bylą iš esmės nenustatęs visų reikšmingų faktų.

172. Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sutartį. Sklypas buvo parduotas už 70 000 Lt. Toks sandoris ieškovui buvo nenaudingas ir nuostolingas. Nors įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas ir pritarė sklypo pardavimui, tai nereiškia, kad, jeigu ieškovas būtų pardavęs sklypą už tokią kainą, kokiai buvo duotas sutikimas ir, jeigu gauti pinigai būtų buvę tinkamai investuoti, o ne pasisavinti įmonės vadovo ir atsakovo M. V., įmonė būtų negalėjusi toliau pelningai vykdyti veiklos ir atsiskaityti su savo kreditoriais. Byloje nėra reikšminga aplinkybė, kad yra pateikta pažyma dėl galimos 125 000 Lt Sklypo vertės, nes yra ir kitų įrodymų, kad Sklypo kaina buvo 897 Lt arba 434 000 Lt.

183. Dėl sutarties šalių sąžiningumo. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad atsakovas M. V. ir ieškovo vadovas K. O. neketino vykdyti Sutarties. Tą patvirtina K. O. vengimas atvykti į teismo posėdį, nesutvarkyti ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentai, atsakovo M. V. dalyvavimas byloje per kuratorę. Trečiasis asmuo K. O. ir atsakovas M. V. Sutartimi norėjo pridengti savo neteisėtus veiksmus. Dėl to yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame bus nustatyti nagrinėjamai bylai reikšmingi faktai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo buvo prašoma stabdyti bylos nagrinėjimą.

194. Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina reikalavimui patenkinti, restitucijos taikymo galimybės. Konstatuodamas, kad byloje nėra įrodymų apie nusikalstamos veikos padarymą, teismas ignoravo ikiteisminio tyrimo vykdymo faktą. Teismas turėjo ne formaliai atmesti ieškinio reikalavimus, bet palaukti ikiteisminio tyrimo išvadų.

205. Dėl sandorių nuginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Iš teismo išvados, kad ieškovo vadovas, sudarydamas ginčo sandorį, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, matyti, kad teismas neteisingai ir neišsamiai vertina pateiktus įrodymus. Pagal bylos medžiagą, atsakovas M. V. ir trečiasis asmuo K. O. niekada neketino vykdyti Sutarties, tačiau siekė neteisėtai praturtėti ieškovo sąskaita.

21Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo M. V. atstovas prašo prijungti prie bylos Turto vertinimo priežiūros tarnybos sudaryto Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) kopiją; atsisakyti priimti naujus įrodymus, t. y. 2014 m. liepos 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialisto išvadą (toliau – ir Išvada); skundą atmesti ir priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:

221. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Apeliaciniame skunde dėstomi motyvai yra susiję ne su ginčo sandorio sukeltomis pasekmėmis, bet jo vykdymu. Atsiskaitymas ar neatsiskaitymas už Sklypą nėra actio Pauliana taikymo sąlyga. Byloje yra pateikti neginčijami įrodymai, kad atsakovas M. V. už Sklypą su apeliantu atsiskaitė. Apelianto teisės pagrįsti pareikštus reikalavimus neapklausus trečiojo asmens K. O. nebuvo apribotos, nes pastarasis vengė atvykti į teismo posėdžius, nors teismas už tai jam skyrė dvi baudas. Kartu su apeliaciniu skundu pateikiama Išvada neturėtų būti prijungta dėl CPK 314 straipsnyje įtvirtinto ribojimo. Be to, Išvadoje konstatuotas tik netinkamas apelianto buhalterinės apskaitos tvarkymo faktas, bet ne tai, kad už ginčo sklypą nebuvo atsiskaityta.

232. Dėl ginčo sandorių reikšmės apelianto mokumui. Apeliantas nepagrįstai pinigų gautų už Sklypą neįnešimą į įmonės sąskaitą tapatina su ginčo sandorio sudarymu įmonei nepalankiomis sąlygomis. Sklypas buvo parduotas už kainą, kurią patvirtino apelianto visuotinis akcininkų susirinkimas. Byloje pateikti duomenys apie UAB „Arlitanus“ nustatytą Sklypo vertę (897 Lt ir 434 000 Lt) neturi įrodomosios reikšmės, nes įmonė neturi turto vertintojo licencijos ir ji kadastrinius matavimus rengė 2009 m. balandžio 7 d. Be to, šios vertės kardinaliai skiriasi, kas leidžia abejoti jų patikimumu.

243. Dėl pirkėjo sąžiningumo. Atsakovas M. V. elgėsi kaip apdairus ir protingas žemės sklypo pirkėjas, nes gavo apelianto akcininko ir pagrindinio kreditoriaus rašytinį patvirtinimą sandorio sudarymui. Be to, už Sklypą buvo visiškai atsiskaityta. Aplinkybė, kad dalis kainos buvo sumokėta po 3 dienų nuo sutarties pasirašymo, neįrodo atsakovo nesąžiningumo.

254. Dėl sandorio sudarymo pažeidžiant CK 1.82 straipsnį. Sutartis nepažeidė apelianto valdymo organų kompetencijas, nes jam sudaryti įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas suteikė leidimą.

26Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Trys medžiai“ prašo skundą atmesti, atsisakyti priimti naujus įrodymus, t. y. Išvadą, priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:

271. Dėl kreditorių teisių pažeidimo sąlygos. Sutartimi apelianto akcininko ir kreditoriaus G. G. interesai pažeisti nebuvo, nes jis pats pritarė sandorio sudarymui. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad už Sklypą atsakovas M. V. su apeliantu atsiskaitė. To nepaneigia aplinkybė, kad dalį iš turto pardavimo gautų pinigų apeliantas panaudojo atsiskaitymui su UAB „Unnum investicijos“. Apelianto pateiktos Išvados apeliacinės instancijos teismas neturėtų priimti, nes ji galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Bet kuriuo atveju, Išvadoje nurodyti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai nepaneigia 150 000 Lt perdavimo fakto. Jeigu šią sumą apelianto valdymo organai pasisavino, tai yra pagrindas ne sutarčių ginčijimui, tačiau vadovo atsakomybės klausimo iškėlimui.

282. Dėl privalomumo sudaryti sutartį. Apelianto motyvai šioje dalyje yra visiškai nepagrįsti. Sprendimą parduoti Sklypą, be kita ko, priėmė apelianto akcininkas G. G., kuris kartu buvo ir kreditorius, o už sklypą buvo atsiskaityta.

293. Dėl šalių sąžiningumo. Trečiojo asmens K. O. vengimas dalyvauti teismo posėdžiuose nei patvirtina, nei paneigia Sutarties negaliojimo sąlygų actio Pauliana pagrindu. To neįrodo ir faktas, kad atsakovą M. V. atstovauja kuratorius. Apelianto buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo faktas neįrodo ginčo šalių nesąžiningumo.

304. Dėl restitucijos taikymo galimybės. Apelianto minimame ikiteisminiame tyrime nėra surašytas kaltinamasis aktas ir byla neperduota teismui, todėl nėra sąlygų šios bylos stabdymui (CPK 163 straipsnio 3 punktas). Be to, ikiteisminis tyrimas vyksta dėl trečiojo asmens K. O. veiksmų galimai pasisavinant turtą, o ne dėl neteisėtų veiksmų sudarant ginčo sandorius, t. y. ikiteisminis tyrimas nėra susijęs su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Visos aplinkybės, reikšmingos ieškinio išnagrinėjimui, teismų gali būti nustatytos šioje byloje.

315. Dėl sandorių nuginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Šioje dalyje apelianto nesutikimas su teismo sprendimu paremtas ne įrodymais, bet „tikėjimu“, kad Sklypas buvo pradangintas trečiajam asmeniui K. O. ir atsakovui M. V. susimokius. Tai visiškai neadekvati pozicija.

32Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo G. G. prašo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad Sutarties vykdymo aplinkybės, apelianto atsiskaitymai su UAB „Unnum investicijos“ rodo, jog apeliantui nebuvo sumokėta Sklypo kaina. Teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki ikiteisminio tyrimo išvadų parengimo. Byla buvo išnagrinėta netinkamai, nes teismas nenustatė, kokie santykiai siejo apeliantą ir UAB „Unnum investicijos“, ar atsakovas M. V. atsiskaitė už Sklypą ir kur buvo panaudoti pinigai, jeigu jie buvo perduoti. Teismas privalėjo apklausti trečiąjį asmenį K. O.. Atsisakius tą padaryti buvo užkirstas kelias reikšmingų bylai išnagrinėti aplinkybių nustatymui.

33IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34Dėl naujų įrodymų priėmimo

35CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Z. prieš GNSB „Kuliškių sodybos“, bylos Nr. 3K-3-286/2013).

36Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė Išvadą, tačiau skunde nesuformulavo prašymo priimti naują įrodymą. Įvertinusi tai, kad Išvadoje dėstomi duomenys gali turėti reikšmės nustatinėjant byloje reikšmingas faktines aplinkybes, su Išvada apeliantas tikėtinai susipažino po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija nutaria taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį ir priimti šį įrodymą. Pastaroji išimtis taikoma ir dėl atsakovo M. V. pateiktos Sąrašo kopijos, kadangi po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus, iškilo byloje esančių įrodymų apie Žemės sklypo vertę įrodomosios reikšmės vertinimo klausimai.

37Dėl sandorio pripažinimo prieštaraujančiu juridinio asmens teisnumui ir actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

38Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apelianto ir įmonės kreditorių teisių bei interesų gynimui įmonės administratorius pasirinko negatyvaus ieškinio dėl pripažinimo pareiškimą, kuriuo siekiama panaikinti Sutartimi sukurtus teisinius padarinius, t. y. grąžinti įmonei nuosavybės teisę į Sklypą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis). Taigi, teisminio nagrinėjimo dalykas – apelianto ir atsakovų sudarytų sandorių teisėtumo klausimas, jų veiksmų ir sandorių sąlygų teisinis kvalifikavimas bei iš šių juridinę reikšmę turinčių faktų atsiradusių teisinių padarinių įvertinimas. Iš ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir suformuluoto reikalavimo aišku, kad ieškinys atsakovams buvo pareikštas tuo pagrindu, jog Sutarties sudarymas pažeidė apelianto ir įmonės kreditorių teises, nes sandoris prieštaravo įmonės veiklos tikslams (pelno gavimui) ir jo šalys buvo nesąžiningos. Šie įrodomieji faktai, kaip įrodinėjimo dalyko sudėtinė dalis, yra būtinosios sąlygos sandoriu sukurto teisinio santykio kvalifikavimui pagal sandorių negaliojimo pagrindus, įtvirtintus CK 1.82, 6.66 straipsniuose.

39Įvardyti sandorių negaliojimo pagrindai tarpusavyje tiesiogiai koreliuoja ne tik tikslo, bet ir taikymo sąlygų aspektais. Nurodytų pagrindų taikymo sąlygų skirtumai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, todėl akcentuotini jų taikymui svarbių aplinkybių visumos ryšiai, t. y. kitos sandorio šalies nesąžiningumas bei sandorio žalingumas juridinio asmens veiklos tikslams, kurių nesilaikymas įprastai implikuoja ir juridinio asmens kreditorių interesų pažeidimą. Bent vienos iš šių sąlygų nebuvimas sudaro savarankišką materialinį pagrindą reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetimui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad Sutarties šalys buvo sąžiningos ir sandoris nepažeidė nei apelianto, nei jo kreditorių interesų. Ar šios išvados nėra klaidingos fakto bei teisės požiūriu, sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą išaiškino, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Bajorkiemis“ prieš AB DnB Nord banką ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apibendrindama šias teisės aiškinimo nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtumo atkūrimas civilinėje apyvartoje sandorių negaliojimo instituto pagalba galimas tik tais atvejais, kai pateikiama pakankamai įrodymų dėl konkretaus sandorio teisinio ydingumo ir būtinybės pašalinti jo sukeltas teisines pasekmes. Jeigu suinteresuoto asmens teisės tapačia apimtimi gali būti apginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais, pastariesiems turėtų būti teikiamas prioritetas prieš sandorių pripažinimo negaliojančiais instituto taikymą. Toks reikalavimas tiesiogiai išplaukia iš būtinybės užtikrinti ginčijamo sandorio šalių ir trečiųjų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą.

40Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ir sandorio prieštaravimo privataus juridinio asmens veiklos tikslams

41Prieš tai pasisakyta, kad viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – tai skolininko kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad kreditoriaus teises kaip taisyklė pažeidžia skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012, ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi, skolininko kreditorių teisių pažeidimas pirmiausia siejamas su skolininkui finansiškai nenaudingų sandorių sudarymu, kurie lemia visišką ar dalinį negalėjimą įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių finansiškai nenaudingo sandorio sudarymas gali prieštarauti ir jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl privataus juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ prieš UAB „Šklėriai“, UAB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-462/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nurodytu aspektu įvardyti sandorių negaliojimo pagrindai, įtvirtinti CK 1.82, 6.66 straipsniuose, tarpusavyje koreliuoja.

42Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, kad įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto perleidimo sandoris ne tik pažeidė įmonės kreditorių interesus, bet ir prieštaravo jos teisnumui. Neteisėtumas pagal ieškinio faktinį pagrindą grindžiamas tuo, kad apelianto vadovas ir Sklypo pirkėjas – atsakovas M. V., realizavę tarpusavio susitarimą, pasiekė, jog įmonei už Sklypą buvo sumokėta tik dalis kainos, t. y. pasisavintas įmonės turtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sutarties neteisėtumą ir žalingumą įmonės ir jos kreditorių interesams apeliantas įrodinėja ne remdamasis Sutarties sąlygų neteisėtumu, bet Sutarties įvykdymo pasekmėmis. Taigi byloje apeliantas nori pagrįsti, kad Sutartį sudarę asmenys, imituodami teisėto ir įmonės interesus atitinkančio sandorio sudarymą, iš tiesų siekė pasisavinti įmonei priklausiusį didelės vertės turtą už akivaizdžiai per mažą kainą. Išvada dėl tokios faktinės aplinkybės buvimo galėtų būti padaryta tik esant neabejotinų įrodymų apie atsakovo M. V. ir trečiojo asmens K. O. susitarimą pasiekti paminėtą materialinį teisinį rezultatą. Pažymėtina, kad jo konstatavimas tiesiogiai susijęs su tuo, ar apelianto vadovui, kaip įgaliotam asmeniui veikti įmonės vardu, buvo perduota 150 000 Lt kainos dalis, ar ne. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija detaliau pasisakys aptardama apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas padarė fakto klaidą pripažindamas Sutarties šalis buvus sąžiningomis.

43Sklypo pardavimo aplinkybių klausimu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sklypo pardavimui 2011 m. gegužės 9 d. pritarė visuotinis įmonės akcininkų susirinkimas. Iš jo protokolo matyti, kad apelianto akcininkai – tretieji asmenys K. O. ir G. G., vienbalsiai sutiko, jog Sklypas būtų parduotas už 250 000 Lt (I b. t., l. 51). Vadinasi, apelianto kreditorius G. G., kurio interesai neva buvo pažeisti Sutartimi, išreiškė pritarimą Sklypo realizavimui už kainą, ne mažesnę, nei 250 000 Lt. Už tokią sumą Sklypas ir buvo parduotas atsakovui M. V. Sutartimi (I b. t., l. 46–49). Įrodinėdamas Sutarties nenaudingumą įmonei ir jos kreditoriui, apeliantas procesiniu požiūriu elgiasi nenuosekliai. Viena vertus, jis teigia, kad sandoris įmonei buvo nuostolingas, kita vertus, pateikė įrodymus, jog Sklypo rinkos vertė 2011 m. kovo 16 d. buvo 125 000 Lt (II b. t., l. 6–22). Keldamas versiją dėl sandorio prieštaravimo įmonės veiklos tikslams – pelno gavimui, apeliantas kartu ją neigia, nes iš UAB „Lituka“ ir Ko parengtos Turto vertės nustatymo ataskaitos Nr. VRB-10325 aišku, kad Sklypas parduotas dvigubai didesne kaina, nei buvo jo rinkos vertė. Paminėta ataskaita atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – TVTPĮ) įtvirtintus reikalavimus, todėl abejonių jos įrodomąja reikšme teisėjų kolegijai nekyla. Be to, Sklypo pardavimo metu jo vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, buvo 81 800 Lt. Apeliaciniame skunde nurodomi UAB „Arlitanus“ parengti Sklypo vertės apskaičiavimai įrodomosios reikšmės neturi, kadangi, kaip teisingai remiantis Sąrašu teigiama atsakovo M. V. atsiliepime į apeliacinį skundą, Sklypo vertę (434 000 Lt) apskaičiavo inžinierė geodezininkė, neturinti turto vertintojo kvalifikacijos. Nėra aiški inžinierės naudota vertės skaičiavimo metodika, o apskaičiuota vertė kelia pagrįstų abejonių, kadangi ji nustatyta 2009 m. balandžio 7 d., t. y. tik prasidėjus ekonominei krizei, kuri lėmė ženklų nekilnojamojo turto kainų kritimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ prieš UAB „Gamafondas“, bylos Nr. 3K-3-150/2012). Sklypą apeliantas 2006 m. rugsėjo 6 d. – iki ekonominės krizės – nusipirko už 385 000 Lt (II b. t., l. 49–53). Aptartos aplinkybės suponuoja, kad UAB „Lituka“ ir Ko nustatyta Sklypo rinkos vertė koreliuoja su kitais duomenimis, kurių visuma paneigia UAB „Arlitanus“ parengtų Sklypo vertės apskaičiavimų realumą.

44Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutartis per se neprieštaravo nei ieškovo teisnumui, nei įmonės kreditoriaus interesams. Sklypas parduotas už dvigubai didesnę kainą, nei buvo jo rinkos vertė, todėl tokio sandorio sudarymas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įmonei turėjo būti ekonomiškai naudingas. Konstatavus šiuos teisiškai reikšmingus faktus, privalėjimo ar neprivalėjimo perleisti Sklypą aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos.

45Dėl atsakovo M. V. ir trečiojo asmens K. O. sąžiningumo

46Prieš tai pažymėta, kad Sutarties žalingumas ieškovo kreditorių interesams, o kartu ir prieštaravimas įmonės teisnumui byloje ieškovo de facto įrodinėjamas per jos vykdymo aplinkybes, t. y., jo nuomone, Sutartį pasirašę asmenys realizavo nesąžiningą bei neteisėtą iš anksto suderintą atsiskaitymo už Sklypą modelį, pagal kurį ieškovas už Sklypą gavo mažiau nei trečdalį turėtos sumokėti kainos. Taigi, ieškovo pasirinktų teisių gynimo būdų taikymo pagrindimo modelis paremtas taip pat ir šalių nesąžiningumo argumentu.

47Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ prieš AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).

48Kitos sandorio šalies veikimas nesąžiningai, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams ar / ir įmonės kreditorių teisėms bei interesams, yra viena esminių materialinių teisinių sąlygų sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 1.82, 6.66 straipsniuose įtvirtintus pagrindus. Sutartį pasirašiusių atsakovo M. V. ir trečiojo asmens K. O. nesąžiningumą apeliantas grindžia visetu aplinkybių, pirmiausia, sandorio vykdymo aplinkybėmis: dalis Sklypo kainos, pažeidžiant Sutarties sąlygas, sumokėta po Sutarties sudarymo, be to, iš sumokėtų 100000 Lt tą pačią dieną ieškovas 30000 Lt pervedė su atsakovu susijusiai įmonei; antra, nurodytų asmenų vengimu dalyvauti procese, apelianto buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimu įmonės bankroto administratoriui. Iš to aišku, kad įvardytų asmenų susitarimas apgaule pasisavinti apeliantui turėtas sumokėti lėšas įrodinėjamas ex nunc ir ex ante veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje surinktų įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad šalių nesąžiningumas neįrodytas.

49Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Interbolis“ prieš VĮ Registrų centrą, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. prieš R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. prieš DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „,Šilo bitė“ ir kt. prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011).

50Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus bylos įrodymus. Tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apelianto aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pažymėtina, kad teismas turi teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje H. A. prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014).

51Pagal Sutarties 2.1 punktą 250 000 Lt už Sklypą apeliantui buvo sumokėti iki Sutarties pasirašymo. Vis dėlto dalis kainos (100 000 Lt) į apelianto banko sąskaitą buvo įmokėta 2011 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus trims dienoms po Sutarties sudarymo (I b. t., l. 52). Pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sklypo kainos mokėjimas pažeidžiant Sutarties sąlygas pats savaime neįrodo atsakovo M. V. ar trečiojo asmens K. O. veiksmų neteisėtumo, ar juolab jų tarpusavio susitarimo dėl lėšų pasisavinimo. Faktas, kad tą pačią dieną dalis minėtos sumos – 30 000 Lt, buvo pervesta UAB „Unnum investicijos“, kurią valdė atsakovas M. V., taip pat nepatvirtina apelianto teiginių šioje ginčo dalyje. Įskaičius lėšas į įmonės banko sąskaitą, pirkėjo prievolė 100 000 Lt dalyje buvo tinkamai įvykdyta, o tolimesni veiksmai, susiję su lėšų panaudojimu, tapo vidinių įmonės valdymo santykių sudėtine dalimi. Likusios Sklypo kainos dalies sumokėjimą patvirtina trečiojo asmens K. O., kaip apelianto vadovo, 2011 m. gegužės 10 d. išrašyti Kasos pajamų orderis Serija GGK Nr. 0011 ir jo kvitas, kuriais fiksuotas 150 000 Lt sumokėjimas pagal Sutartį (II b. t., l. 104–105). Taigi, pinigų apeliantui, veikiančiam per savo vadovą, perdavimą įrodo vadovo pasirašyti ir įmonės antspaudu patvirtinti ūkinę operaciją fiksuojantys dokumentai. Nors Išvadoje įrašyta, kad 150 000 Lt mokėjimo operacija į apelianto buhalterinę apskaitą įtraukta nebuvo, pinigai į kasą neužpajamuoti ir dėl to nustatyti, kur buvo panaudotos minėtos lėšos, nėra galimybės, gautų į įmonės kasą grynųjų pinigų panaudojimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

52Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas teisingai akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje faktinių aplinkybių įrodinėjimo požiūriu susiklostė nestandartinė situacija. Nors ginčo sandorį pasirašiusių asmenų sąžiningumas yra viena iš būtinųjų sąlygų taikyti apelianto pasirinktą teisių gynimo būdą, tačiau byloje sandorį sudarę asmenys nebuvo apklausti. Tai reiškia, kad subjektyviojo elemento, kaip vieno iš sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygų, turinio identifikavimas iš esmės yra apsunkintas bei apribotas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neužtikrino bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių atskleidimo, kadangi neapklausė trečiojo asmens K. O.. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, įvardydamas nurodytą aplinkybę, iš esmės teigia, kad buvo apribotos jo teisės pagrįsti ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių buvimą.

53Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog šalių lygiateisiškumo principas, kaip sudėtinė teisės į sąžiningą procesą koncepcijos dalis, reikalauja, kad šalims būtų suteiktos tinkamos galimybės pristatyti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios nepastatytų jų į ženkliai blogesnę padėtį prieš kitą šalį (žr., pvz., 1993 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą byloje Dombo Beheer B.V. prieš Nyderlandus). Šalių lygybės, įskaitant rungimosi principo, pažeidimu EŽTT praktikoje pripažįstami tokie atvejai, kai teismas apsunkina šalies galimybę gintis nuo prieš ją pareikštų reikalavimų, neleisdamas pateikti svarbių dokumentų ar atsisakydamas apklausti liudytojus (žr., pvz., 1997 m. vasario 24 d. sprendimą, priimtą byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją). EŽTT, be kita ko, yra konstatavęs, kad įrodymų priimtinumo klausimas yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Pagal bendrą taisyklę nacionaliniai teismai vertina jiems pateiktus įrodymus, taip pat įrodymų, kuriuos atsakovas siekia pateikti, ryšį su įrodinėjimo dalyku. Atsakovui nepakanka skųstis tuo, kad jam nebuvo leista apklausti konkretaus liudytojo; jis turi pagrįsti, kodėl buvo būtina apklausti liudytoją ir kokią reikšmę jo parodymai turėtų tiesos išsiaiškinimui (žr., pvz., 2003 m. gegužės 6 d. sprendimą, priimtą byloje Perna prieš Italiją). EŽTT gali būti apsvarstytas civilinio proceso šalies teisės iškviesti liudytojus ir pateikti kitus įrodymus savo pozicijai paremti ribojimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies garantijų, įskaitant šalių lygybės, rungimosi ir kitus principus, kontekste (žr., pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimą, priimtą byloje Gryaznov prieš Rusiją), tačiau tokiais atvejais teismas vertina, ar konkrečiu atveju šaliai buvo suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis pačiomis sąlygomis kaip priešingai šaliai (žr., pvz., 2006 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą byloje Popov prieš Rusiją). Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas teisės į teisminę gynybą aspektu gali būti konstatuojamas, jeigu nacionaliniai teismai nesiima visų reikiamų priemonių užtikrinti liudytojo dalyvavimo procese ir jo apklausos. Nors liudytojų atvesdinimas civiliniame procese Konvencijos aspektu galėtų būti pateisinamas, jis laikytinas kraštutine priemone, taikytina, pavyzdžiui, siekiant pristatyti itin reikšmingą liudytoją; tokio pobūdžio poveikio priemonė būdinga baudžiamajam procesui (žr., pvz., 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą, priimtą byloje Pello prieš Estiją).

54Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme nei atsakovas M. V., nei trečiasis asmuo K. O. apklausti nebuvo. Šie asmenys išvis nedalyvavo bylos nagrinėjime. Atsakovo M. V. buvimo vieta byloje esančiais duomenimis nėra žinoma, todėl teismas paskyrė kuratorių (CPK 39 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo K. O. apie šį procesą buvo informuotas: jam įteikti teismo siųsti procesiniai dokumentai (I b. t., l. 182–183), jam pranešta apie teismo posėdžius ir būtinybę juose dalyvauti (II b. t., l. 97, 184–186). Nepaisydamas to, trečiasis asmuo nepateikė teismui savo nuomonės dėl pareikštų reikalavimų, į teismo posėdžius neatvyko bei neatvykimo priežasčių nenurodė. Už tokius veiksmus Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 27 d. ir 2014 m. liepos 10 d. nutartimis paskyrė trečiajam asmeniui pinigines baudas. Vis dėlto teismo taikytos procesinės priemonės buvo nerezultatyvios. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas jam suteiktų įgalinimų ribose iš esmės įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo įmanoma, siekiant, jog trečiasis asmuo K. O. būtų apklaustas ir išsiaiškintos bei nustatytos visos teisingam ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Trečiojo asmens pasyvumas proceso atžvilgiu traktuotinas kaip tam tikra procesinė pozicija dėl teisminio nagrinėjimo dalyko. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad K. O. yra tiesioginis ginčijamo sandorio sudarymo proceso dalyvis, bet ne pašalinis asmuo. Nustatyta, kad 150 000 Lt gavimo faktą trečiasis asmuo K. O. patvirtino išrašydamas kasos pajamų orderį. Jis nėra nuginčytas, trečiasis asmuo, žinodamas apie šios bylos baigties galimas teisines pasekmes jo teisėms ir pareigoms, įrodymų, kad iš atsakovo M. V. pinigų negavo, neteikė. Dėl to nėra faktinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teisme būtų buvusi pažeista apelianto teisė į teisminę gynybą reikalavimų pagrindimo ribojimo aspektu.

55Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pareikštų reikalavimų glaudus ryšys su bankroto procedūromis, susijusiomis su viešuoju interesu, o taip pat ir apelianto kreditorių visumos interesų apsauga, suponuoja rungimosi principo išimtį, t. y. teismas pagal jam suteiktus įgaliojimus turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, būtinus teisingam ginčo išsprendimui (CPK 12 straipsnis, 179 straipsnio 2 dalis). Naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų baze nustatyta, kad šalių minimas ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas, prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į dar romėnų teisėje suformuluotą principą „ko nėra bylose, to nėra ir pasaulyje“ (lot. quod non esti in actis, non esti in mundo), teisėjų kolegija kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje prijungia prie civilinės bylos ir vertina jį kaip įrodymą, nes šio dokumento turinys dalyvaujantiems byloje asmenims žinomas iš baudžiamosios bylos medžiagos. Iš e. forma duomenų bazėje esančio kaltinamojo akto, kurio kopija pridedama prie bylos, turinio matyti, kad trečiasis asmuo K. O. yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (turto pasisavinimas), 184 straipsnio 2 dalyje (turto iššvaistymas), 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Ikiteisminį tyrimą organizavęs bei vykdęs prokuroras trečiojo asmens K. O. veiksmus, sudarant ir vykdant Sutartį, kvalifikuoja kaip turto pasisavinimą, t. y. neteisėtu jo žinioje buvusio apelianto turto neatlygintinu pasisavinimu. Tokia kvalifikavimo versija iš esmės paremta tuo, kad trečiasis asmuo K. O. gavo iš atsakovo M. V. 150 000 Lt, jų neįnešė į įmonės kasą, kadangi juos neteisėtai pasisavino.

56Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų trečiasis asmuo K. O. parodė, jog kreipėsi į atsakovą M. V. su prašymu paskolinti jam 100 000 Lt. Kadangi atsakovas reikalavo užstato, trečiasis asmuo nutarė savo prievolių įvykdymą užtikrinti Sklypu. Tačiau atsakovas pasiūlė Sklypą nupirkti už 250 000 Lt, iš kurių 100 000 Lt įsipareigojo sumokėti į įmonės banko sąskaitą, o likusią sumą – vėliau dalimis. Trečiasis asmuo taip pat parodė, kad 150 000 Lt jam nebuvo perduoti. Apibendrindama šiuos parodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad trečiasis asmuo pripažįsta, jog Sutartis iš tiesų buvo vykdoma, o Sklypo pardavimo kaina yra 250 000 Lt. Be to, iš trečiojo asmens išsakytos pozicijos akivaizdu, kad jis neigia nesąžiningo susitarimo su atsakovu M. V., kurio buvimą šioje byloje įrodinėja apeliantas, sudarymą. Dėl rėmimosi trečiojo asmens K. O. parodymais, kaip turinčiais įrodomąją reikšmę, pažymėtina, kad tai yra kraštutinė priemonė, realizuojama įvertinus aplinkybes, susijusias su tuo, jog trečiasis asmuo vengė dalyvauti šiame procese. Pastebėtina, kad EŽTT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimą leidžiama išimtiniais atvejais grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priimtą byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę). Tokiais atvejais būtina visapusiškai įvertinti, ar yra pakankamai veiksnių, leidžiančių tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Pagal surinktus duomenis teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo abejoti kaltinamajame akte užfiksuotų trečiojo asmens K. O. parodymų patikimumu. Jie yra neprieštaringi, susiję su nagrinėjamos bylos teisminio nagrinėjimo dalyku, trečiajam asmeniui buvo pranešta apie jam pareikštą įtarimą dėl apelianto turto pasisavinimo. Be to, trečiojo asmens parodymai yra žinomi apeliantui, kuris, kaltinamojo akto duomenimis, baudžiamojoje byloje pripažintas civiliniu ieškovu bei gindamas savo teises pareiškė reikalavimą dėl 242 000 Lt turtinės žalos priteisimo.

57Teisėjų kolegija akcentuoja, kad objektyvios galimybės gauti kitų, papildomų, įrodymų dėl šioje civilinėje byloje reikšmingų aplinkybių nėra. Atsakovo M. V. buvimo vieta nėra žinoma, o priverstinio atvesdinimo instituto taikymas prieš trečiąjį asmenį K. O. nėra galimas, juolab, kad jis davė parodymus dėl pareikštų reikalavimų teisiniam kvalifikavimui reikšmingų faktinių aplinkybių ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo nepakeistų šios bylos procesinės baigties, prieštarautų civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams (CPK 2, 7 straipsniai). Taigi pagal byloje pateiktus faktinius duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas M. V., sudarydamas Sutartį, būtų buvęs nesąžiningas.

58Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos nepakanka konstatuoti, kad atsakovas M. V. ginčo teisiniame santykyje būtų veikęs nesąžiningai, t. y. kitais tikslais, nei nusipirkti iš apelianto Sklypą už 250 000 Lt. Kadangi Sklypo pardavimo kaina viršijo rinkos vertę, jo perleidimas, be kita ko, nepažeidė nei apelianto, nei įmonės kreditorių interesų. Už sklypą sumokėtų pinigų panaudojimo aplinkybės nėra teisiniame ryšyje su ginčo sandorio teisiniu bei faktiniu ydingumu, kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes ginčo lėšomis pagal jam suteiktus įgaliojimus disponavo apelianto vadovas. Tai yra vidinių įmonės ir jos vadovo tarpusavio teisinių santykių klausimas, kuris, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra susijęs ne su bylos nagrinėjimo dalyku, bet su tuo, ar įmonės vadovas, disponuodamas jos lėšomis, nepažeidė nustatytų įstatyme, vidiniuose įmonės dokumentuose ir bendrųjų fiduciarinių pareigų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB ,,GlaxoSmithKline Lietuva“ prieš D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sklypo kainos sumokėjimą patvirtina tiek mokėjimo pavedimas į apelianto banko sąskaitą, tiek prieš tai aptarti trečiojo asmens K. O. išrašyti kasos pajamų orderis bei jo kvitas. Trečiasis asmuo pinigų perdavimo fakto, užfiksuoto kasos pajamų orderiu bei jo kvitu, šioje byloje neginčijo.

59Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesiogiai tarp šalių (ieškovo ir atsakovo) atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Tretieji asmenys byloje dalyvauja, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, t. y. tikėtino regresinio ieškinio pareiškimo ateityje ar teisių ir pareigų su viena iš bylos šalių pasikeitimo. Žinodamas apie byloje kilusio ginčo pobūdį, galimas teismo sprendimo pasekmes jo teisėms ir pareigoms, trečiasis asmuo K. O. buvo pasyvus, įrodymų, kad iš atsakovo M. V. grynaisiais nepriėmė 150 000 Lt, neteikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti priešingo fakto. Pastarasis gali būti nustatytas baudžiamojoje byloje, tačiau šios bylos stabdymas tol, kol bus išspręsta baudžiamoji byla, būtų ne tik netikslingas, bet ir pažeistų šalių lūkestį, kad byla būtų išnagrinėta kaip įmanoma operatyviau (CPK 2, 7 straipsniai). Jeigu baudžiamojoje byloje ir bus nustatyta, kad atsakovas M. V. nesumokėjo trečiajam asmeniui K. O. 150 000 Lt, apeliantas galės ginti savo teises reikalaudamas atsakovo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Pagal esamą situaciją apeliantas savo pažeistas teises gali ginti reikšdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo trečiajam asmeniui K. O. (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tokia savo teise, kaltinamojo akto duomenimis, apeliantas jau yra pasinaudojęs.

60Pirmosios instancijos teismas nešališkai apsvarstė šalių pateiktus ir su byla susijusius įrodymus, juos aptarė, paaiškino, su kuriais argumentais sutinka, o kuriuos atmeta ir kodėl. Teismas, be kita ko, ėmėsi pozityvių priemonių atskleisti aplinkybes, reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui, rūpinosi, kad į teismo posėdį atvyktų trečiasis asmuo K. O.. Apelianto teisė į teisminę gynybą nebuvo apribota, taip pat nepažeistas ir principas audiatur et altera pars. Priimant skundžiamą sprendimą taip pat nepadaryta ir materialiosios teisės taikymo klaidų, nes nenustatyta teisinių sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų, t. y. pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko apibrėžtų faktinių santykių teisinę kvalifikaciją. Remiantis tuo, apeliacinis skundas netenkinamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės procesiniam ginčo išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja.

62Dėl ieškovo 2015 m. vasario 17 d. prašymo dėl bylos sustabdymo priimtinumo

63Baigus bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iš esmės, ieškovas 2015 m. vasario 18 d. įteikė kurjerių tarnybai 2015 m. vasario 17 d. prašymą dėl bylos sustabdymo, kuriame prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-216-209/2015. Įvertinusi tai, kad apie ieškovui, kaip baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui, apie kaltinamojo akto priėmimą ir jo perdavimą teismui turėjo tapti žinoma iki teismo posėdžio pradžios, teisėjų kolegija prašymą atsisako priimti kaip pateiktą po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251, 302 straipsniai, 321 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-216-209/2015 ir šios bylos įrodinėjimo dalyko ryšį, nagrinėdama apeliacinį skundą, įvertino ex officio bei nenustatė neabejotino procesinio teisinio poreikio bylos stabdymui.

64Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje paskirstymo

65Netenkinus apeliacinio skundo, spręstinas atsakovo M. V. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

66CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovo M. V. interesus atstovaujantis advokatas pateikė įrodymus, kad suteikė atsakovui atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo teisines paslaugas, už kurias teismo paskirta atsakovo kuratorė D. V. sumokėjo 876,10 Eur (III b. t., l. 97–98). Atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį, taip pat į tai, kad atsakovui teisinę pagalbą teikiantis advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu iš apelianto priteisia D. V. 434,43 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurios turi būti atlyginamos iš apelianto administravimo išlaidų (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. V. prieš BAB banką „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013).

67Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

68Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

69Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „2G ir KO“ (juridinio asmens kodas 300587725) administravimui skirtų lėšų D. V. (asmens kodas ( - ) 434,43 (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 43 ct) Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

70Atsisakyti priimti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „2G ir KO“ 2015 m. vasario 17 d. prašymą dėl bylos sustabdymo bei jo priedus ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ginčas byloje yra kilęs dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo... 6. Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „2G... 7. 1. pripažinti negaliojančia 2011 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo... 8. 2. pripažinti negaliojančia 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo... 9. 3. taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą M. V. grąžinti atsakovui UAB... 10. Ieškovo bankroto administratorius paaiškino, kad pagal Sutartį atsakovas M.... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 13. Teismas, ištyręs bylos svarstymui pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Apeliaciniame skunde ieškovas BUAB „2G ir KO“ prašo panaikinti Vilniaus... 16. 1. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Aplinkybė, kad ginčo sandorio kainą... 17. 2. Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sutartį. Sklypas buvo parduotas už... 18. 3. Dėl sutarties šalių sąžiningumo. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad... 19. 4. Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą turtą (ar jo vertę)... 20. 5. Dėl sandorių nuginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Iš teismo... 21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo M. V. atstovas prašo prijungti... 22. 1. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Apeliaciniame skunde dėstomi motyvai... 23. 2. Dėl ginčo sandorių reikšmės apelianto mokumui. Apeliantas nepagrįstai... 24. 3. Dėl pirkėjo sąžiningumo. Atsakovas M. V. elgėsi kaip apdairus ir... 25. 4. Dėl sandorio sudarymo pažeidžiant CK 1.82 straipsnį. Sutartis... 26. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Trys medžiai“ prašo... 27. 1. Dėl kreditorių teisių pažeidimo sąlygos. Sutartimi apelianto akcininko... 28. 2. Dėl privalomumo sudaryti sutartį. Apelianto motyvai šioje dalyje yra... 29. 3. Dėl šalių sąžiningumo. Trečiojo asmens K. O. vengimas dalyvauti teismo... 30. 4. Dėl restitucijos taikymo galimybės. Apelianto minimame ikiteisminiame... 31. 5. Dėl sandorių nuginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Šioje dalyje... 32. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo G. G. prašo skundą... 33. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 34. Dėl naujų įrodymų priėmimo ... 35. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 36. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė Išvadą, tačiau skunde... 37. Dėl sandorio pripažinimo prieštaraujančiu juridinio asmens teisnumui ir... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apelianto ir įmonės... 39. Įvardyti sandorių negaliojimo pagrindai tarpusavyje tiesiogiai koreliuoja ne... 40. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ir sandorio prieštaravimo privataus... 41. Prieš tai pasisakyta, kad viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo... 42. Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, kad įmonei priklausiusio... 43. Sklypo pardavimo aplinkybių klausimu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,... 44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Dėl atsakovo M. V. ir trečiojo asmens K. O. sąžiningumo ... 46. Prieš tai pažymėta, kad Sutarties žalingumas ieškovo kreditorių... 47. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal... 48. Kitos sandorio šalies veikimas nesąžiningai, t. y. žinojimas ar turėjimas... 49. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo... 50. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi faktinius bylos duomenis, teisėjų... 51. Pagal Sutarties 2.1 punktą 250 000 Lt už Sklypą apeliantui buvo sumokėti... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas teisingai akcentuoja, jog... 53. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija... 54. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme... 55. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pareikštų reikalavimų glaudus ryšys... 56. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo... 57. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad objektyvios galimybės gauti kitų,... 58. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 59. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tretieji... 60. Pirmosios instancijos teismas nešališkai apsvarstė šalių pateiktus ir su... 61. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės procesiniam... 62. Dėl ieškovo 2015 m. vasario 17 d. prašymo dėl bylos sustabdymo priimtinumo ... 63. Baigus bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iš esmės, ieškovas 2015 m.... 64. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje paskirstymo ... 65. Netenkinus apeliacinio skundo, spręstinas atsakovo M. V. turėtų... 66. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su... 67. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 68. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 69. Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „2G ir... 70. Atsisakyti priimti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės...