Byla 3K-3-260/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. Š., E. Š., D. Š., V. Š. ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. Š., E. Š., D. Š., V. Š. ieškinį atsakovams G. F., A. F., L. L., I. P., R. A., L. A. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus miesto valdybos 1992 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 2039V I. Š., kurios įpėdiniai yra ieškovai R. Š., E. Š., D. Š. ir V. Š., buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį ( - ). Butas, esantis (duomenys neskelbtini, I. Š. 2005 m. sausio 26 d. buvo grąžintas natūra. Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai UAB „Naujamiesčio būstas“ sudaryta komisija, patikrinusi minėtą butą, 2004 m. rugsėjo 16 d. aktu konstatavo, kad nei atsakovė G. F., kuriai šis butas buvo išnuomotas, nei jos šeimos nariai ginčo bute nebegyvena daugiau nei šešerius metus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 30-1965 atsakovė G. F. buvo išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomininkų – valstybės garantijų turėtojų sąrašų ir G. F. bei Vilniaus miesto savivaldybės ginčo buto nuomos sutartis buvo nutraukta. Atsakovams savavališkai apsigyvenus ginčo bute, jie buvo įspėti, kad neturi teisės naudotis ginčo gyvenamosiomis patalpomis. Kadangi atsakovai į įspėjimus išsikraustyti nereagavo, tai ieškovai prašė iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš ginčo buto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

6Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino – iškeldino atsakovus G. F., A. F., L. L., I. P., R. A. ir L. A. su visu jiems priklausančiu turtu iš ginčo buto.

7Teismas padarė išvadą, kad atsakovė G. F. ir jos šeimos nariai prarado teisę į nuomotą ginčo gyvenamąją patalpą (CK 6.610, 6,612 straipsniai). Tokios nuomonės teismas laikėsi, atsižvelgdamas į liudytojų B. S., S. S., D. R., V. A. parodymus, patvirtinančius, kad atsakovės A. F., L. L., I. P. ginčo bute seniai nebegyvena. Tai, kad A. F. nuo 1995 m. negyvena ginčo bute, pripažino ir atsakovė G. F. Atsakovių L. L. ir I. P. paaiškinimais buvo nustatyta, kad jos ginčo bute nebegyvena atitinkamai nuo 2002 m. ir 2000 m. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės G. F. paaiškinimai ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovei L. L. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis ( - ), o atsakovei I. P.– gyvenamasis namas, esantis ( - ) bei Molėtų r. Dubingių pagrindinės mokyklos 2005 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. R-14, patvirtinanti, kad atsakovių L. L. ir I. P. vaikai S. L., R. L., I. P., V. P. mokosi šioje mokykloje. Darydamas išvadą, kad atsakovai neteko teisės į nuomotą gyvenamąją patalpą ir turi būti iš jos iškeldinti, teismas rėmėsi ir antstolės D. Milevičienės 2005 m. rugsėjo 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 12-05-38, kuriame nurodyta, kad 2005 m. rugsėjo 13 d. – 2005 m. rugsėjo 22 d. laikotarpiu ginčo bute kelis kartus lankėsi tik atsakovė R. A., UAB „Naujamiesčio būstas“ komisijos 2004 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo aktu, kuriame užfiksuota tai, kad atsakovė G. F. ir jos šeimos nariai ginčo bute nebegyvena šešerius metus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 30-1965, kuriuo atsakovė G. F. buvo išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomininkų – valstybės garantijų turėtojų sąrašų, nutraukus su atsakove sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovei G. F. netekus teisės naudotis ginčo gyvenamąja patalpa, nei atsakovės G. F. duktė atsakovė R. A. nuo 2004 metų gruodžio mėn., nei atsakovas L. A. nuo 2005 m. spalio mėn. neturėjo teisės apsigyventi ginčo bute. Tai, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai – sąskaitos iš atsiskaitymo knygelės, patvirtina, jog už komunalines ir kitas paslaugas nuo 1999 m. gruodžio mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. buvo reguliariai mokama, teismo manymu, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad ginčo bute gyveno ne atsakovė G. F. ir jos šeimos nariai, o kiti asmenys, nurodyti UAB „Naujamiesčio būstas“ komisijos 2004 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo akte.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovai G. F., R. A., L. A. su visu jiems priklausančiu turtu buvo iškeldinti iš ginčo buto, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

9Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, skirtas įrodymų tyrimo ir vertinimo teisiniam reglamentavimui. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 30-1965, kurio pagrindu atsakovė G. F. buvo išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomininkų – valstybės garantijos turėtojų sąrašų, nors šio individualaus teisės akto byloje nėra, todėl jis negalėjo būti ištirtas ir įvertintas laikantis CPK įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas kaip įrodymų viseto netyrė ir nevertino Gyventojų registro tarnybos pažymų apie atsakovų deklaruotą gyvenamąją vietą, komunalinių paslaugų apmokėjimo rašytinių įrodymų, liudytojų D. R., S. S., B. S., V. A. parodymų. Teisėjų kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro įmonės duomenimis, patvirtinančiais tai, kad nei atsakovė G. F., nei jos duktė R. A. neturi nuosavo gyvenamojo būsto, reguliariai moka už komunalines paslaugas, suteiktas ginčo butui, liudytojų S. S. ir B. S. parodymais, kad atsakovės G. F. ir R. A. nuolat gyvena ginčo bute, AB „Vilniaus degtinė“ pažyma apie tai, jog atsakovė G. F. dirba šioje įmonėje bei tuo, kad UAB ,,Naujamiesčio seniūnijos” 2004 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo akto išvados nėra patvirtintos liudytojų parodymais ir yra paneigtos liudytojų bei rašytiniais įrodymais, nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai G. F., R. A. ir L. A. būtų praradę valstybės garantuotą teisę į ginčo gyvenamąją patalpą (CPK 3 straipsnis, CK 1.5 straipsnis).

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu ieškovai R. Š., E. Š., D. Š., V. Š., remdamiesi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 2 dalis, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas), nes, nenustatęs CK 6.609 straipsnio 3 dalies, 6.612 straipsnio normų taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių, be pagrindo atmetė ieškinį atsakovų G. F., R. A. ir R. A. atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vienodą įrodinėjimo taisyklių taikymo ir aiškinimo praktiką. Kadangi CK 6.609 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos, o CK 6.612 straipsnyje nurodoma, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, asmenys iškeldinami teismo tvarka, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, tai nagrinėjamos bylos atveju reikšminga yra tai, ar tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės G. F. susiklostę nuomos teisiniai santykiai šiuo metu yra nutrūkę ir ar atsakovė G. F. gali būti laikoma savavališkai užėmusia ginčo butą. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės remdamasis tuo, kad byloje nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 30-1965, kurio pagrindu atsakovė G. F. buvo išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomininkų – valstybės garantijos turėtojų sąrašų, nepagrįstai atmetė ieškinį, nes minėtame teisės akte nustatytų aplinkybių egzistavimą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės ir personalo departamento Juridinio skyriaus 2004 m. spalio 20 d. raštas Nr. (18.4-03)63-5254-(4014) „Dėl patalpų atlaisvinimo“ ir 2005 m. vasario 1 d. raštas Nr. (18.4-03)51-1645 „Dėl patalpų atlaisvinimo“. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik atsakovams palankiais įrodymais, netyrė ir nevertino nurodytų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės ir personalo departamento Juridinio skyriaus raštų, antstolės D. Milevičienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, oficialiojo rašytinio įrodymo – UAB „Naujamiesčio būstas“ 2004 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo akto, liudytojos V. A. parodymų, patvirtinančių, kad atsakovė G. F. ir jos šeimos nariai negyvena ginčo bute.

132. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas CK 1.2 ir 4.98 straipsniuose, tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, reiškiant ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo CK 4.98 ir 6.612 straipsnių pagrindu, buvo prašoma pašalinti ieškovų, kaip nekilnojamojo daikto savininkų, nuosavybės teisės pažeidimus. Kasatoriai akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad negatorinio ieškinio pagrindas yra aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo, kaip savininko, teisę naudotis turtu, taip pat patvirtinimas, kad kito asmens veiksmai kliudo normaliai naudotis savo nuosavybės teise. Negatorinio ieškinio atveju ieškovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo. Savo esme negatorinio ieškinio patenkinimas – pašalinimas kliūčių naudotis savo nuosavybės teise – nepriklauso nuo kliudančio asmens kaltės. Asmuo, kurio teisė naudotis savo nuosavybės teise yra apribota, turi nurodyti asmenį, kurio elgesys kliudo naudotis nuosavybės teise ir turi teisę reikalauti pašalinti tokį kliudymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/1999). Iš esmės tokios pačios taisyklės suformuluotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001, ir 2002 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2002. Kasaciniame skunde pažymima tai, kad ieškovai nereikalavo nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų nuomos sutarties, nes nuomos teisinių santykių pasibaigimas buvo konstatuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 30-1965 pagrindu. Atsakovei G. F. neginčijus minėto teisės akto teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės remdamasis tik ta aplinkybe, kad byloje nėra nurodyto įsakymo, nepagrįstai atmetė ieškinį, taip be teisinio pagrindo atkurdamas nuomos teisinius santykius, kartu pažeisdamas ieškovų nuosavybės teisės į ginčo gyvenamąją patalpą neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus (CK 1.2 straipsnis), bei peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, nes ėmėsi nagrinėti aplinkybes, susijusias su Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės G. F. nuomos teisinių santykių egzistavimu.

143. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovų G. F., R. A. ir L. A. apeliacinius skundus, nurodė, kad pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors ieškinys buvo atmestas. Dėl nurodytos priežasties kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo priimti ne nutartį, o sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad byloje nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 30-1965, privalėjo ne ieškinį atmesti, o, konstatavęs, kad neatskleista bylos esmė, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokios pozicijos kasatoriai laikosi, teigdami, kad minėtame įsakyme užfiksuotas Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės G. F. nuomos teisinių santykių pasibaigimas, o ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimtų gyvenamųjų patalpų grindžiamas CK 4.98 ir 6.612 straipsnių pagrindu, yra esminė, sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, ir tai leidžia konstatuoti, kad bylos esmė nebuvo atskleista. Analogiškos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo taisyklės suformuluotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2004, 2005 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005, 2006 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006.

15Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prisidėjimą prie ieškovų pateikto kasacinio skundo, kuriame nurodė, kad sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir prašė jį patenkinti.

16Atsakovės G. F. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašoma ieškovų kasacinį skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

171. Atsakovė sutinka, kad sprendžiant byloje kilusį ginčą svarbu nustatyti, ar atsirado CK 6.609 straipsnio 3 dalyje nustatytos nuomos teisinių santykių nutraukimo sąlygos, t. y. atsakovės G. F. išvykimo iš ginčo buto faktą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus rašytinius įrodymus – duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, patvirtinančius, kad atsakovė neturi kito gyvenamojo būsto, atsiskaitymo knygelių sąskaitas, iš kurių matyti, kad atsakovė nuolat mokėjo už komunalines paslaugas, Gyventojų registro tarnybos pažymą apie ginčo bute deklaruotą atsakovės gyvenamąją vietą ir liudytojų B. S., S. S. parodymus, paneigiančius atsakovės išvykimo iš ginčo buto faktą, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai G. F., R. A., L. A. būtų praradę teisę į ginčo gyvenamąją patalpą. Atsiliepime į kasacinį skundą pabrėžiama, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytą išvadą grindė tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 30-1965. Priešingai, išvada apie tai, kad atsakovai neprarado teisės į gyvenamąją patalpą buvo padaryta ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą. Be to, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad UAB ,,Naujamiesčio būstas” 2004 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo aktas yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, nes byloje nėra duomenų, kad UAB ,,Naujamiesčio būstas” turėjo teisinį pagrindą surašyti minėtą dokumentą.

182. Atsakovės manymu, nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs CK 1.2, 4.98 straipsnio nuostatas ir būtų peržengęs bylos nagrinėjimo ribas, ėmęs aiškintis Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės G. F. nuomos teisinių santykių egzistavimą, nes ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant pareikšto ieškinio dėl iškeldinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Būtinybė derinti savininkų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir gyvenamųjų patalpų nuomininkų teises bei teisėtus interesus akcentuojama ir Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarime.

193. Atsakovė teigia, kad kasatoriai neįvykdė jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės G. F. nuomos teisinių santykių pasibaigimą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Dėl nurodytos priežasties, atsakovės nuomone, nepagrįstas yra kasacinio skundo teiginys, kad, pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės, apeliacinės instancijos teismas privalėjo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

211. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomininkų, gyvenančių savininkui grąžintose gyvenamosiose patalpose, statusą, nepagrįstai netaikė Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuostatų. Kasatoriaus manymu, būtinybė taikyti minėto įstatymo nuostatas iškilo todėl, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo ne iš asmenų tarpusavio sutartimi nustatytų nuomos teisinių santykių, bet iš santykių, susiklosčiusių nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kasaciniame skunde akcentuojama tai, kad esant tokioms aplinkybėms CK nuostatos, reglamentuojančios iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, negali būti taikomos ir tarp šalių susiklosčius sutartiniams nuomos teisiniams santykiams, ir nuomos teisiniams santykiams, atsiradusiems iš įstatyme nustatytos pareigos, susijusios su valstybės įsipareigojimais atkurti savininkams nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys nuomininkams suteiktas garantijas. Iki tol savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus CK išvardytus atvejus. Kasatorius pabrėžia tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė apeliacinių skundų ribas, pripažindamas, jog atsakovai G. F., R. A. ir L. A. neprarado teisės į ginčo gyvenamąją patalpą, nes neatsižvelgė į tai, kad šie asmenys nebuvo įtraukti į nuomininkų – valstybės garantijų turėtojų sąrašą, ir byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijos neišdavimo pagrįstumo atsakovams. Atsakovams neturint valstybės garantijos, kuri jiems suteiktų teisę gyventi ginčo bute, apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti, kad atsakovai turi teisę į ginčo butą, kurią jiems yra garantavusi valstybė.

222. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes, konstatavęs, kad byloje nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 30-1965, kurio pagrindu iš esmės atmetė ieškinį, privalėjo pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims šį įrodymą pateikti teismui. Be to, tais atvejais, kai neatskleista bylos esmė, apeliacinės instancijos teismas privalo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 4 dalis). Kasatorius akcentuoja ir tai, kad atsakovai bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pripažino, kad jiems yra žinomas pirmiau minėto individualaus teisės akto turinys. Tai užfiksuota teismo posėdžio protokole. Kadangi byloje nėra ginčo dėl šio teisės akto panaikinimo, tai jis yra galiojantis, teisėtas ir pagrįstas.

23Atsiliepimu į trečiojo asmens pateiktą kasacinį skundą atsakovė G. F. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

241. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas yra siejamas su atsakovų iškeldinimu iš gyvenamųjų patalpų. Kadangi šių teisinių santykių nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, nei Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatytą, tačiau šioje byloje netaikytiną atvejį, nereglamentuoja, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, nepagrįstai taikė CK nuostatas, susijusias su gyvenamųjų patalpų nuomininkų iškeldinimu. Be to, kasatorius klaidingai interpretuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintą nuomininko sampratą. Ginčo gyvenamąsias patalpas natūra grąžinus ankstesnei savininkei, atsakovė G. F. ir jos šeimos nariai išsaugojo teisę naudotis šia gyvenamąja patalpa iki valstybės garantijos įvykdymo. Negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo, būtų peržengęs apeliacinio skundo ribas, nes Vilniaus miesto savivaldybė atsakovę G. F. iš valstybės garantijų turėtojų sąrašo išbraukė, remdamasi nuomos teisinių santykių pasibaigimu, o byloje pareikštas reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo taip pat buvo siejamas su nuomos teisinių santykių pabaiga (CK 6.609 straipsnio 3 dalis, 6.612 straipsnis), bet ne su atsakovės išbraukimu iš valstybės garantijų turėtojų sąrašo ar su valstybės garantijos neišdavimu. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad savinininkams grąžintų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.

252. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas. Atsakovė akcentuoja tai, kad CPK 179 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, jei pateiktų įrodymų nepakanka. Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę, bet ne pareigą pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymą Nr. 30-1965. Kadangi, atsakovės manymu, byloje surinktų įrodymų viseto pakako išvadai, kad atsakovė negali būti laikoma praradusia valstybės garantuotą teisę į ginčo butą, vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasiūlė pateikti minėto įsakymo, jo priimto procesinio sprendimo nedaro neteisėto ir nepagrįsto.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl grąžintinų gyvenamųjų namų (jų dalių) savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų (jų šeimos narių) teisių įgyvendinimo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese bei procesinių įrodinėjimo taisyklių sprendžiant tokio pobūdžio bylas. Nurodyti klausimai yra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje.

29Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu grąžintų savininkams namų savininkų ir nuomininkų teisių derinimo

30Nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp savininkų, kuriems Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu yra natūra grąžintas gyvenamasis namas, ir vieno iš jame esančių butų nuomininkų (buvusių nuomininkų, jų šeimos narių). Sprendžiant tokio pobūdžio ginčą būtina derinti bendruosius civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių civilinių principus (CK 1.2 straipsnis), Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomos ir savininko teisių apsaugos teisinius santykius, bei piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymais nustatytas specialiąsias teisės normas.

31Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikoje priimtais teisės aktais buvo deklaruotas ir reglamentuotas buvusių savininkų nuosavybės teisių atkūrimas. Tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek jį pakeitusiame 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyta ne absoliuti, o ribota restitucija – buvusių savininkų teisės atkuriamos su įstatymu nustatytomis ir pateisinamomis išimtimis. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas nulemtas okupacijos metais įvykusių objektyvių visuomeninių teisinių santykių pokyčių, jo teisingumas ir teisėtumas patvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimuose (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas, 1998 m. spalio 27 d. nutarimas, 2003 m. kovo 4 d. nutarimas ir kt.). Atkuriant buvusių savininkų teises į gyvenamuosius namus (jų dalis) ribotos restitucijos principas reiškiasi buvusių savininkų ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, teisėtų interesų derinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2001, 2003 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-548/2003, kt.).

32Valstybei ar savivaldybei priklausantys gyvenamieji namai (jų dalys), grąžinami savininkams su apribojimais, jeigu tuose namuose gyvena nuomininkai. Ieškovams atkuriant nuosavybės teises į ginčo namą (1992 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis) jų, kaip savininkų, teisių apribojimai - garantijos nuomininkams buvo nustatyti 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnyje. Pagal šį įstatymą nuomininkai, gyvenantys savininkui grąžintame name, negalėjo būti iškeldinti nesuteikus kitos gyvenamosios patalpos arba neužtikrinus kitų įstatyme numatytų garantijų. Nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo butą nebuvo užbaigtas iki 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo priėmimo, todėl vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo principu toliau turėjo būti vykdomas pagal naujuoju įstatymu nustatytą tvarką. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytos principinės taisyklės, pagal kurias atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) savivaldybės vykdomoji institucija privalo išduoti garantinius dokumentus jame gyvenantiems nuomininkams ir savininkams; grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas; savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti iki valstybės garantijų įvykdymo, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus; savivaldybė Civilinio kodekso nustatyta tvarka gyvenamąsias patalpas subnuomoja šiose patalpose gyvenantiems nuomininkams; šios garantijos galioja ir pasikeitus namo, (jo dalies, buto) savininkui.

33Pagal civilinio proceso dispozityvumo principą šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai naudotis savo procesinėmis teisėmis, tarp jų - ieškovas turi išimtinę ir teismo nekvestionuojamą teisę nuspręsti, kokį reikalavimą ir kokių faktinių aplinkybių pagrindu jis reiškia, ieškinio pagrindas ir dalykas, nesant įstatyme nustatytų išimčių, lemia civilinės bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 straipsnis). Reikšdami ieškinį šioje byloje ieškovai nurodė, kad pagrindinė buto nuomininkė ir jos šeimos nariai iki 2004 m. rugsėjo 16 d. išvyko nuolat gyventi kitur, dėl to nuomos sutartis nutrūko, o vėliau savavališkai įsikėlė į tą patį butą, taip pažeisdami buto savininkų nuosavybės teisę. Juridiniu reikalavimų pagrindu ieškovai nurodė CK 4.98 straipsnį (nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu), 6.609 straipsnio 3 dalį (nuomos sutarties nutraukimas nuomininkams išvykus gyventi kitur) ir 6.612 straipsnį (iškeldinimas iš savavališkai užimtų patalpų).

34Byloje nebuvo reiškiami reikalavimai ir nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybės garantijos ginčo buto nuomininkams galiojimo ir vykdymo, todėl kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės argumentai, susiję su šiais klausimais, atmetami kaip išeinantys už bylos nagrinėjimo ribų.

35Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003).Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagrindinę ginčo buto nuomininkę G. F. ir jos šeimos narius su Vilniaus miesto savivaldybe siejo ginčo buto nuomos (subnuomos) sutartis. Neginčydami nuomos sutarties sudarymo fakto ir jos teisėtumo, ieškovai įrodinėjo, kad nuomos teisiniai santykiai pasibaigė nuomininkams iš ginčo buto išvykus gyventi kitur. Esant tokioms faktinėms ginčo aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius. Ieškovų kasacinio skundo argumentai, kad ginčas turėjo būti išspręstas tik CK 4.98 straipsnio pagrindu, o taikydamas CK XXI skyriaus normas apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nepagrįsti.

36Dėl procesinių įrodinėjimo taisyklių taikymo

37Kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra teisės, o ne fakto klausimai, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas negali nustatyti kitų, negu nustatytos ankstesniais teismų sprendimais, faktinių ginčo aplinkybių, tik gali vertinti, ar žemesnės instancijos teismai nepadarė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo klaidų (CPK 353 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38Įstatymo bylą nagrinėjantis teismas įpareigojamas teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Valstybės ir savivaldybės institucijų dokumentams įstatyme suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė (prima facie įrodymai), juose nurodytos aplinkybės preziumuojamos (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kartu svarbu pažymėti, kad valstybės ar savivaldybių institucijų ar kitų valstybės įgaliotų asmenų išduoti dokumentai turi oficialiųjų įrodymų galią tik tuo atveju, jeigu jie atitinka įstatyme nustatytus kriterijus - yra išduoti neviršijant viešojo administravimo subjektui nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų.

39Esminė faktinė nagrinėjamos bylos aplinkybė yra ta, ar atsakovai išvyko iš ginčo buto gyventi kitur, nuo šios aplinkybės buvimo priklauso, ar yra įstatyminis pagrindas konstatuoti faktinį gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą (CK 6.609 straipsnio 3 d. ) ir vertinti atsakovų apsigyvenimą ginčo bute iš naujo kaip savavališką gyvenamosios patalpos užėmimą (CK 6.612 straipsnis). Šiomis aplinkybėmis savo ieškinį grindžia ieškovai, todėl pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę jiems tenka pareiga jas įrodyti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įstatyminių įrodinėjimo taisyklių. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas vertino visus su įrodinėjimo dalyku susijusius įrodymus ir pagrįstai padarė išvadą, kad jų nepakanka pripažinti, jog būtų nustatyta, kad pagrindinė buto nuomininkė ir visi jos šeimos nariai iš ginčo buto 2004 metais buvo išvykę gyventi kitur. Teismas pagrįstai nesuteikė prima facie reikšmės 2004 m. rugsėjo 16 d. Naujamiesčio seniūnijos darbuotojų surašytam patikrinimo aktui, nes jis neatitinka CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimų: nenurodyta teisės aktų, kuriuose nustatyta tokio akto surašymo tvarka ir jo teisinė reikšmė ir suteikta atitinkama kompetencija jį surašiusiems asmenims. Šie trūkumai nebuvo pašalinti ir nagrinėjant bylą teisme. Be to, akto turinys neatitinka tikrumo ir patikimumo kriterijų – jame daroma išvada, kad pagrindinė buto nuomininkė ,,negyvena apie šešis metus“ yra prielaida, nes nepagrįsta konkrečiais (pirminiais) duomenų šaltiniais. Teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti sprendimo neištyręs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 30-1965. Į šį dokumentą bylos nagrinėjimo procese apeliavo kasatoriai, jie turėjo procesinę pareigą ir galimybę pateikti jį į bylą kaip savo reikalavimų pagrįstumo įrodymą. Civilinis procesas yra paremtas rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), bylą nagrinėjantis teismas neturi absoliučios pareigos ginčo šalims siūlyti teikti papildomus įrodymus, jeigu byloje esančių pakanka bylos esmei atskleisti; savo iniciatyva teismas gali rinkti įrodymus tik įstatymo specialiai nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnis). Iš kasatorių paaiškinimų galima spręsti, kad aptariamas dokumentas dėl įrodinėjimo dalyko būtų netiesioginis įrodymas- jame 2004 m. rugsėjo 16 d. Naujamiesčio seniūnijos patikrinimo akto pagrindu turėtų būti nurodyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nutraukta.

40Kiti byloje esantys ir apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai: gyventojų registro duomenys apie gyvenamosios vietos deklaravimą, nekilnojamojo turto registro duomenys apie kitų gyvenamųjų patalpų neturėjimą, komunalinių patarnavimų apmokėjimo kvitai, liudytojų parodymai pakankami išvadai, kad labiau tikėtina byloje yra aplinkybė, jog atsakovės G. F. ir R. A. 2004 metais iš ginčo buto nebuvo išvykusios kitur, todėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas CK 6.609 straipsnio 3 dalies pagrindu negali būti konstatuotas.

41Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atmeta kasacinius skundus ir palieka galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

43Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

44Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 2039V I. Š., kurios... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 6. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu... 7. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė G. F. ir jos šeimos nariai prarado... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m.... 9. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu ieškovai R. Š., E. Š., D. Š., V. Š., remdamiesi CPK 346... 12. 1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą... 13. 2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė... 14. 3. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovų G. F., R. A. ir L.... 15. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prisidėjimą prie... 16. Atsakovės G. F. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašoma ieškovų... 17. 1. Atsakovė sutinka, kad sprendžiant byloje kilusį ginčą svarbu nustatyti,... 18. 2. Atsakovės manymu, nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės... 19. 3. Atsakovė teigia, kad kasatoriai neįvykdė jiems tenkančios įrodinėjimo... 20. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi CPK... 21. 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės... 22. 2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės... 23. Atsiliepimu į trečiojo asmens pateiktą kasacinį skundą atsakovė G. F.... 24. 1. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas yra siejamas su atsakovų... 25. 2. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl... 29. Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 30. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp savininkų, kuriems Lietuvos Respublikos... 31. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikoje priimtais teisės aktais... 32. Valstybei ar savivaldybei priklausantys gyvenamieji namai (jų dalys),... 33. Pagal civilinio proceso dispozityvumo principą šalys ir kiti proceso dalyviai... 34. Byloje nebuvo reiškiami reikalavimai ir nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl... 35. Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių... 36. Dėl procesinių įrodinėjimo taisyklių taikymo... 37. Kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra teisės, o ne fakto... 38. Įstatymo bylą nagrinėjantis teismas įpareigojamas teisiškai reikšmingas... 39. Esminė faktinė nagrinėjamos bylos aplinkybė yra ta, ar atsakovai išvyko... 40. Kiti byloje esantys ir apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai:... 41. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atmeta kasacinius skundus ir... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.... 44. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...