Byla 3K-3-89/2014
Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys T. S., V. Ž

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilvatėja“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilvatėja“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys T. S., V. Ž.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė pripažinti atsakovo 2010 m. spalio 25 d. pranešimu „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“ Nr. A51-22806 (2.8.2.8-FN5) įvykdytą vienašalį 2000 m. gruodžio 13 d. sutarties Nr. 3, sudarytos ieškovo ir atsakovo dėl prekyvietės Fabijoniškių g. ir Gelvonų g. sankirtoje, Vilniuje, nutraukimą neteisėtu. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė sutartį dėl esminių sutartinių įsipareigojimų, numatytų sutarties 10.4 punkte, pažeidimo, ką, anot atsakovo, patvirtina 2009 m. rugpjūčio 5 d. ir 2010 m. rugpjūčio 19 d. atlikti prekyvietės patikrinimo rezultatai. Ieškovo nuomone, atsakovo atlikti du faktinės padėties patikrinimai prekyvietėje neįrodo, kad ieškovas pažeidė Prekybos turgavietėse taisykles, Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisykles eksploatuojant prekyvietę ar kad ieškovas prekyvietės neeksploatavo, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti esminį sutarties pažeidimą. Be to, pagal 2000 m. gruodžio 13 d. sutarties sąlygas atsakovas nutraukti sutartį turėjo teisę tik teismine tvarka. Ieškovas pažymėjo, kad sutarties nutraukimas pažeidžia jo interesus, nes iš skolintų lėšų investavo į prekyvietės įrengimą, o nutraukus sutartį prarastų kelių milijonų sumą.

5Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad prekyvietė (turgavietė), dėl kurios iš esmės kilo ginčas, nebuvo ir nėra tinkamai eksploatuojama, veikla pagal paskirtį joje nevykdoma. Atsakovas nurodė, kad atliko patikrinimą, įspėjo ieškovą apie trūkumus, tačiau šis jų nepašalino, todėl 2000 m. gruodžio 13 d. sutartį nutraukė pagrįstai.

6Tretieji asmenys atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodydami, kad siekia atkurti nuosavybės teises į savo tėvo iki nacionalizacijos turėtą 3,27 ha žemę, kurioje įrengta prekyvietė. Administraciniai teismai įpareigojo savivaldybės administraciją suformuoti toje vietoje natūra žemės sklypą, organizuoti kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypo planą.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2000 m. gruodžio 13 d. sudarė sutartį Nr. 3, pagal kurios 4 punktą atsakovas suteikė teisę ieškovui savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti prekyvietę bei laikinus statinius prekybai ir paslaugoms Fabijoniškių g. ir Gelvonų g. sankryžoje. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 799 V buvo patvirtintas teritorijos Fabijoniškių g. ir Gelvonų g. sankirtoje specialusis planas. Vilniaus miesto valdybos 2002 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1482V buvo leista ieškovui eksploatuoti III grupės turgavietę leidžiant vykdyti prekybą mėsa, paukštiena, pienu ir jų produktais, žuvimi, duonos, konditerijos gaminiais, medumi, kiaušiniais, alumi, nealkoholiniais ir alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais, vaisiais, daržovėmis, sėklomis, gėlėmis ir pramoninėmis prekėmis. Atsakovas 2010 m. spalio 25 d. pranešimu pranešė, kad, ieškovui pažeidus esminius sutartinius 10.4 punkto įsipareigojimus eksploatuoti prekyvietę pagal Vilniaus miesto tarybos patvirtintas Prekybos turgavietėse taisykles, Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisykles, vadovaudamasis CK 6.217 straipsniu ir sutarties 18 punktu sutartį laikys nutraukta po 30 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos nesiunčiant papildomo pranešimo. Teismas nustatė, kad, prieš nutraukdamas sutartį, atsakovas patikrino ieškovo eksploatuojamą prekyvietę. 2009 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktu ieškovas buvo iki 2009 m. spalio 5 d. įpareigotas sutvarkyti prekyvietę ir ją tinkamai eksploatuoti. 2009 m. spalio 5 d. raštu ieškovas pranešė atsakovui, kad pašalino pažeidimus ir derasi su Šeškinės seniūnija dėl ūkininkų turgelio įrengimo. Pasitarimo pas Vilniaus miesto merą finansų valdymo ir apskaitos klausimais metu buvo nutarta pritarti sutarties su ieškovu nutraukimui dėl to, kad ieškovas nevykdo veiklos, kaip tai numatyta sutarties 10.4 punkte, Teisės departamentui pavesta užtikrinti antstolio dalyvavimą konstatuojant faktines aplinkybes. Vilniaus miesto savivaldybė 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu pranešė ieškovui, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. atliks prekyvietės patikrinimą. Antstolio 2010 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pažymėta, kad turgavietėje yra 343 paviljonai, dėl 30 paviljonų sudarytos nuomos sutartys, iš trijų A, B ir C blokų eilių veikiantis buvo tik vienas paviljonas. Gavęs atsakovo 2010 m. spalio 25 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, ieškovas 2010 m. spalio 18 d. pateikė atsakovui pretenziją, kuria prašė nenutraukti sutarties ir peržiūrėti situaciją, nurodė, kad dėl sutarties nutraukimo paviljonų nuomininkai arba savininkai patirs nuostolių. Ieškovas taip pat pateikė antstolio 2010 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuota, kad 2010 m. lapkričio 9 d. prekyvietėje veikė 21 paviljonas. Atsakovas 2011 m. vasario 9 d. raštu atsakė, kad nuo 2010 m. gruodžio 1 d. sutartis yra nutraukta ir ieškovas turi nukelti iš prekyvietės visus kilnojamuosius statinius, sutvarkyti teritoriją ir perduoti ją atsakovui pagal perdavimo–priėmimo aktą. Teismas laikė, kad nėra pagrindo pripažinti 2000 m. gruodžio 13 d. sutarties Nr. 3 nutraukimą neteisėtu, nes ieškovas nevykdė esminio įsipareigojimo – tinkamo prekyvietės eksploatavimo, t. y. ji buvo neeksploatuojama pagal susitarimą ir tikslą, kuriam ji buvo suteikta ieškovui. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad tikrąją padėtį atspindi sudarytų paviljonų nuomos ir pirkimo–pardavimo sutarčių skaičius. Teismas nurodė, kad eksploatavimą gali patvirtinti tik reali veikla, ir pažymėjo, kad paties ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad dauguma paviljonų yra neeksploatuojami.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.217 straipsnį, reglamentuojantį esminį sutarties pažeidimą, kaip pagrindą vienašaliam sutarties nutraukimui. Be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu ir sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.217 straipsnio taikymo sąlygas, yra vienareikšmiškai pripažinęs būtinumą užtikrinti sutartinių teisinių santykių stabilumą, net ir sutarties pažeidimo atveju dėti maksimalias pastangas sutarčiai išsaugoti. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar: i) nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, ii) taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių, iii) svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, iv) taip pat į sutartį paleidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).

13Negalima pagrįstai teigti, kad atsakovas negavo didžiąja dalimi to, ko galėjo tikėtis gauti pagal sutartį. Sutartis neįpareigojo ieškovo eksploatuoti konkretaus paviljonų skaičiaus, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis ne 105 vnt., o didesnio skaičiaus (visų 343 teritorijoje esančių paviljonų) eksploatavimo. Sutarties 10.4 punkte numatytas ieškovo įsipareigojimas eksploatuoti prekyvietę vadovaujantis Vilniaus miesto tarybos sprendimu patvirtintomis Prekybos turgavietėse taisyklėmis, Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklėmis. Kasatoriaus nuomone, jis prekyvietę eksploatavo. Teismų išvada, kad sutarties 10.4 punktas yra pažeistas, nes dauguma pastatytų paviljonų nėra eksploatuojama, yra nepagrįstas. Sutartyje nenumatyta ieškovo prievolės eksploatuoti tam tikrą konkretų paviljonų skaičių ir atitinkamai nesuteikta atsakovui teisės to reikalauti. 105 eksploatuojamus paviljonus turinti prekyvietė, vadovaujantis protingumo kriterijais, laikytina veikiančia prekyviete. Antstolis 2010 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konkrečiu momentu 2010 m. lapkričio 9 d. užfiksavo 21 vnt. atidarytų paviljonų. Prekyba paviljonuose yra iš esmės susijusi su fizinių asmenų individualia veikla, kurios specifika (sezoniškumas, veiklos pobūdis, individualus kiekvieno prekeivio veiklos tvarkaraštis ir kt.) nulemia tai, kad visų eksploatuojamų paviljonų atidarymas prekyvietėje tuo pačiu metu yra objektyviai neįmanomas. Tikrąją padėtį prekyvietėje atspindi būtent bendras parduotų ir išnuomotų tretiesiems asmenims prekyvietės paviljonų skaičius — 105 vnt. Tai rodo, kad prekyvietė buvo eksploatuojama ir sutarties 10.4 punkto ieškovas nepažeidė. Teismų rėmimasis tik tam tikru momentu užfiksuotu atidarytų 21 vnt. paviljonų skaičiumi yra nepagrįstas.

14Tarp šalių susiklosčiusi sutarties vykdymo praktika įrodo, kad labai ilgą laikotarpį nuo 2001 m. iki 2009 m. atsakovą tenkino netgi mažesnė, nei sutarties nutraukimo momentu buvusi prekyvietės eksploatavimo apimtis (88 vnt.) ir atsakovas to nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. Aštuonerius metus nuo 2001 m. spalio mėnesio, kai prekyvietė buvo įrengta ir priimta eksploatuoti, iki 2009 m. rugpjūčio 5 d., kai atsakovas surašė patikrinimo aktą, atsakovas nereiškė jokių pretenzijų dėl nepakankamo paviljonų skaičiaus eksploatavimo. Toks atsakovo elgesys suteikė ieškovui pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, jog atsakovas prekyvietę su 88 paviljonais laiko deramai eksploatuojama ir traktuoja sutarties vykdymą kaip tinkamą.

15Sutartis tokia apimtimi įvykdyta ne sąmoningai to siekiant (tyčia) ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo), o dėl objektyvių priežasčių. Pirma, ieškovo (o ne atsakovo) numatyto didelio 343 vnt. paviljonų skaičiaus panaudojimas nepasiteisino, nes šios teritorijos ekonominiai ir socialiniai veiksniai nesudarė objektyvios galimybės eksploatuoti tokio didelio paviljonų skaičiaus (neatsirado daugiau norinčių prekiauti paviljonuose šioje vietoje; prekyvietės vieta neįgijo pakankamo populiarumo tarp vietos gyventojų ir kt.). Antra, atsakovas pats prisidėjo prie negalimumo eksploatuoti didesnio paviljonų skaičiaus. Pagal sutarties 10.2 punktą ieškovas įsipareigojo „leisti į įrengtą prekyvietę perkelti Vilniaus miesto savivaldybės nurodytus 40 kioskų. Kioskai perkeliami kioskų savininkų lėšomis“. Tą patvirtina ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. 730V, įpareigojantis savivaldybę informuoti iškeliamų kioskų savininkus apie šių nukėlimą, siūlyti perkelti kioskus į naujas vietas, prašyti savininkų pateikti prašymus perkelti kioskus, organizuoti susitikimus su iškeliamų kioskų savininkais. Atsakovas šių informavimo ir organizavimo veiksmų dėl 40 kioskų perkėlimo į prekyvietę neatliko. Tokiu būdu pats atsakovas nuo pat pradžių pablogino sutartyje numatytas prekyvietės eksploatavimo perspektyvas, sumažindamas prekyvietę mažiausiai 40 kioskų. Teismai nepagrįstai nepripažino atsakovo prievolės užtikrinti 40 kioskų perkėlimą į prekyvietę. Trečia, atsakovas savo veiksmais ir sprendimais (teritorijų planavimas, statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir kt.) suteikė galimybę greta prekyvietės įsikurti net 7 stambių prekybos tinklų parduotuvėms (IKI, MAXIMA), todėl objektyviai negalėjo tikėtis labai sėkmingos smulkių verslininkų veiklos. Atsakovas, vertindamas pažeidimo pobūdį (ar jis yra esminis), turėjo atsižvelgti į tai, ar tokioje sudėtingoje konkurencinėje aplinkoje galima tikėtis 343 vnt. paviljonų naudojimo. Be to, atsakovas, svarstydamas apie pažeidimo esminį pobūdį, turėjo atsižvelgti ir į 2008 m. prasidėjusio ekonomikos nuosmukio neigiamą įtaką smulkiajam verslui. Nors ekonominė recesija nėra nenugalima jėga (CK 6.212 straipsnis) ir nepanaikina subjekto civilinės atsakomybės, tačiau šiuo atveju kalbama tik apie objektyvų ir sąžiningą atsižvelgimą į šį veiksnį, sprendžiant, ar sutarties pažeidimas laikytinas esminiu.

16Atsakovas (ir teismai) neįvertino dar vienos svarbios aplinkybės – viešojo intereso, susijusio su prekyvietės eksploatavimu. Sutarties turinys ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. 730V įrodo, kad pagrindinis šios prekyvietės įkūrimo tikslas buvo smulkaus verslo (gyventojų individualios veiklos) rėmimas, plėtra, tokiu būdu skatinant žmonių gerovės augimą, naujų darbo vietų kūrimą, kas yra viešasis interesas. Sutarties nutraukimas skaudžiai atsiliepia smulkiems verslininkams (esamiems paviljonų nuomininkams bei savininkams) bei jų įmonėse dirbantiems darbuotojams (pajamų netekimas, darbo vietų praradimas ir kt.). Taigi šių 105 vnt. paviljonų veiklos išsaugojimas yra svarbus viešasis interesas, kurio atsakovas negalėjo nepaisyti. Net ir pripažinus sutartį pažeista, atsakovas turėjo nutraukti ją tik iš dalies – paliekant galioti sutartį dėl šių 105 vnt. paviljonų. Atsakovo sprendimas nutraukti visą sutartį buvo neteisingas ir nesąžiningas šių asmenų atžvilgiu sprendimas, pažeidęs viešąjį interesą (CK 1.5 straipsnis). Tokį atsakovo elgesį teismai turėjo traktuoti kaip piktnaudžiavimą sutarties nutraukimo teise, kuri šiuo atveju negali būti ginama (CK 1.137 straipsnis).

17Teismai, vertindami pažeidimo esminį pobūdį, netaikė ir kito privalomo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje 5 punkte įtvirtinto kriterijaus – ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina dideles ieškovo investicijas į prekyvietės ir jos infrastruktūros įrengimą, tačiau teismai šių aplinkybių visiškai nevertino ir apsiribojo išvada, kad ieškovo galimi nuostoliai dėl sutarties nutraukimo priskirtini jo, kaip verslininko, veiklos rizikai. Ieškovo nuostoliai iš tikrųjų yra jo veiklos rizika, tačiau šių nuostolių klausimas buvo labai svarbus kriterijus (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatant sutarties nutraukimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad 196 260 Lt pajamų apskaičiavimas yra optimistinis, atliktas neatsižvelgus į ieškovo išlaidas, be to, esą nepateikta įrodymų, kad tai yra labai didelis nuostolis apeliantui. Nuostolių (negautų pajamų) apskaičiavimas pagrįstas buhalterijos duomenimis. Tai, kad į skaičiavimą neįtrauktos išlaidos, negali paneigti šių pajamų praradimo fakto. Nuostolių reikšmingumą ieškovui patvirtina pateikti įstatai, kad ieškovo įstatinis kapitalas sudaro 170 400 Lt.

182. Teismai netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimą (CK 6.193 straipsnis), sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), sutarties galią (CK 6.189 straipsnis), sutarties nutraukimo tvarką bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį vienašališkai ne teismo tvarka, nes sutarties sąlygos įpareigoja tai daryti tik per teismą. Atsakovas sutartį dėl jos tariamo 10.4 punkto pažeidimo nutraukė remdamasis sutarties 18 punktu, kuriame nurodyta, kad savivaldybė turi teisę reikalauti nutraukti sutartį nepasibaigus jos galiojimo laikui, jeigu neįvykdomos šios sutarties 10 punkte išdėstytos sutartinės sąlygos. Ieškovo nuomone, sutarties 18 punkte įtvirtintas nutraukimo būdas – reikalauti nutraukti sutartį – reiškia sutarties nutraukimo tvarką, pareiškiant atitinkamą reikalavimą (ieškinį) teismui. Be to, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (šiuo atveju minėtą sutarties sąlygą pasiūlė atsakovas organizavęs konkursą). Teismai netinkamai taikė sutarties aiškinimo taisykles ir taip nukrypo nuo jų taikymą išaiškinusios kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; kt.). Be to, kasatoriaus nuomone, šalims taikytinas Koncesijų įstatymas, kurio nuostatos taip pat patvirtina, kad sutartis galėjo būti nutraukta tik teismo. Sutarties sudarymo metu galiojusio Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad koncesijos suteikėjas turi teisę reikalauti nutraukti koncesijos sutartį nesibaigus jos galiojimo terminui, jeigu koncesininkas pažeidžia koncesijos sutartyje nustatytas sąlygas bei įsipareigojimus ir nepašalina šių pažeidimų sutartyje nustatyta tvarka bei terminais.

193. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė valstybinės ar savivaldybės žemės panaudą reglamentuojančias teisės normas (Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1, 3 dalys).

20Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

211. Sutarties, kurios nutraukimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje, sudarymas su ieškovu yra Vilniaus miesto savivaldybės įstatymais nustatytų funkcijų, tenkinant viešuosius vietos visuomenės interesus, padarinys. Siekdama tinkamai įgyvendinti vietos visuomenės teisę į tinkamą jos kasdienius poreikius tenkinančios prekybos jų gyvenamojoje teritorijoje užtikrinimą, Vilniaus miesto savivaldybė organizavo viešą konkursą, ir tik šiuo tikslu konkurso pagrindu sudarė su ieškovu sutartį, aiškiai sutartyje apibrėždama jos objektą – prekyvietės ir laikinų statinių prekybai ir paslaugoms įrengimą bei eksploatavimą. Eksploatavimas – įmonės, jos mechanizmų naudojimas, todėl tik faktiškas veiklos prekyvietėje vykdymas atitinka sutartį – esminius ieškovo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Negalima sutikti su kasatoriaus argumentu, kad sutartyje nenumatyta ieškovo prievolės eksploatuoti tam tikrą konkretų paviljonų skaičių ir atitinkamai nesuteikta atsakovui teisės to reikalauti. Teisę reikalauti, atsakovo nuomone, nustato sutartyje aiškiai apibrėžtas bei viešojo intereso nulemtas, pirmiau nurodytas sutarties objektas – prekyvietės faktiškas eksploatavimas. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šalių sudarytos sutarties tikslą. Ieškovas į bylą nepateikė jokių realios faktinės veiklos prekyvietėje įrodymų, o tik mažos dalies iš prekyvietėje įrengtų 343 paviljonų naudojimą negalima laikyti tinkamu prekyvietės eksploatavimu. Tai, kad ieškovas yra pardavęs ir išnuomojęs 105 vnt. prekyvietės paviljonų, neįrodo faktinio prekyvietės eksploatavimo. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybės, jog 2010 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuotas 21 vnt. atidarytų paviljonų, o bendras parduotų ar išnuomotų paviljonų skaičius sudaro 105 vnt., neįrodo tinkamo prekyvietės eksploatavimo pagal sutarties tikslą ir sąlygas, yra paremta visapusiškai bei tinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus ir laikytina pagrįsta. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtina atsižvelgti dar ir į tai, kad kasatorius antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą užsakė po to, kai atsakovas iš esmės nustatė neveikiančią prekyvietę. Nepaisant to, net ir užfiksavus 21 vnt. atidarytą paviljoną, ši aplinkybė nepatvirtina tinkamo prekyvietės eksploatavimo fakto ir to, kad atsakovas gavo didžiąja dalimi tai, ko galėjo tikėtis pagal sutartį.

22Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Vilniaus miesto valdybos 2002 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1482V ieškovui buvo leista eksploatuoti III grupės turgavietę Fabijoniškių ir Gelvonų gatvių sankirtoje; sprendime įtvirtinti prekyvietės tikslai – prekyba mėsa ir jos gaminiais, paukštiena, pienu ir jo produktais, žuvimi ir jos gaminiais, duonos ir konditerijos gaminiais. 2010 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvo nustatyta, jog daugumos paviljonų veikla susijusi su prekyba autodetalėmis ir įvairių paslaugų, susijusių su automobilių aptarnavimu (padangų montavimas, salono valymas) teikimu, t. y. su veikla, tolima nuo III grupės turgavietės veiklos krypčių (prekyba mėsa ir jos gaminiais, pienu ir jo produktais, kitais maisto produktais ir pan.). Taigi akivaizdu, kad, įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog tiek toks mažas eksploatuojamų paviljonų skaičius, tiek tokio pobūdžio ūkinė veikla neleidžia sutikti su kasatoriaus argumentais, jog prekyvietė laikoma protingai veikiančia bei atitinka sutarties tikslus, o atsakovas neva didžiąja dalimi gavo tai, ko galėjo tikėtis pagal sutartį. Atsakovas, skelbdamas viešąjį konkursą dėl tokio pobūdžio sutarties sudarymo ir suteikdamas konkursą laimėjusiai įmonei tokio dydžio žemės sklypą prekyvietei eksploatuoti, turėjo pagrįstų lūkesčių manyti, jog tokio masto ūkinė veikla šioje teritorijoje ir bus vykdoma. Teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai įvertino sutarties tikslo nesilaikymą kaip esminės sutarties sąlygos pažeidimą, t. y. pagrįstai pripažino atsakovą negavus to, ko buvo tikėtasi sudarant sutartį.

23Kasatorius nepagrįstai teigia, kad sutartis negalėjo būti įvykdyta dėl objektyvių priežasčių ir negalėjo būti įgyvendinta dėl atsakovo kaltės. Kasatoriaus nurodomas sutarties 10.2 punktas (dėl 40 kioskų) yra ieškovo sutartinis įsipareigojimas. Sutarties 10.2 punktas konkrečiai apibrėžė: „Įmonė (ieškovas) įsipareigoja leisti į įrengtą prekyvietę perkelti Vilniaus miesto savivaldybės nurodytus 40 kioskų. Pirmuosius dvejus metus mokestis už prekybą perkeltame kioske negali būti didesnis negu nustatytas pagal Vilniaus miesto tarybos patvirtintus Rinkliavos už prekybą ir paslaugų teikimą viešosiose vietose tarifus. Kioskai perkeliami kioskų savininkų lėšomis“. Taigi akivaizdu, kad šiame sutarties punkte nėra įtvirtinto atsakovo įsipareigojimo užtikrinti 40 kioskų iš kitų turgaviečių perkėlimą arba pareigą informuoti kioskų savininkus apie tokią galimybę. Byloje taip pat nėra duomenų, kada kasatoriaus nurodomi prekybos centrai įkurti (prieš sudarant sutartį, jos galiojimo metu ar po nutraukimo), kokius konkrečiai kasatoriaus nurodomus sprendimus (teritorijų planavimas, statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir kt.) atsakovas priėmė ir kada jie buvo priimti. Nepateikti jokie ieškovo finansinės veiklos dokumentai prieš ir po minėtų centrų įkūrimo, įrodantys realią atsiradusių prekybos centrų (jei apskritai tokia buvo) įtaką prekyvietei. Taigi kasatorius remiasi tik prielaidomis (CPK 178 straipsnis). Draudimas prekybos centrams kurtis reikštų nepagrįstą konkurencijos ribojimą, o jos buvimas prieštarautų galiojančiam konkurencinius teisinius santykius reglamentuojančiam teisiniam reguliavimui.

24Atsakovas, siekdamas tinkamai tenkinti viešąjį interesą – vietos visuomenės teisę į tinkamą jos kasdienius poreikius tenkinančios prekybos jų gyvenamojoje teritorijoje užtikrinimą – organizavo viešą konkursą, ir tik šiuo tikslu konkurso pagrindu sudarė su ieškovu sutartį. Tinkamas sutarties nuostatų vykdymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu, o besikartojantis sutarties nuostatų pažeidimas – esminiu CK 6.217 straipsnio prasme sutarties ir viešojo intereso pažeidimu. Būtent ieškovas tinkamai nevykdydamas esminių sutartinių įsipareigojimų pažeidė viešąjį interesą.

252. Atsakovo nuomone, sutarties 22 punkte nustatyta teisminė sutarties nutraukimo tvarka taikytina tik esant sutarties 21 punkte numatytiems pažeidimams (konkrečiai nurodytiems sutarties 10.2, 10.3 punktuose bei reikalavimo laiku įrengti prekyvietę pažeidimams), bet jokiu būdu ne nustačius (kas nagrinėjamu atveju ir buvo) sutarties 10.4 punkto pažeidimus. Tokiu atveju teisė nutraukti sutartį atsiranda CK 6.217 straipsnio bei sutarties 18 punkto pagrindu, ir teisminė tvarka neturi būti taikoma. Akivaizdu, kad šalys, sutartyje įtvirtindamos dvi sąvokas, t. y. „teisę reikalauti nutraukti“ ir „teisę reikalauti nutraukti sutartį teismine tvarka“, aiškiai sulygo dėl sutarties nutraukimo teismine ir neteismine tvarka.

26Atsiliepimu į kasacinį skundą tretieji asmenys prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

271. Teismai pagristai konstatavo, kad paties kasatoriaus pateikti duomenys patvirtina, jog dauguma paviljonų yra neeksploatuojami. Be to, kasatorius užsakė faktinių aplinkybių konstatavimą po to, kad atsakovas nustatė iš esmės neveikiančią prekyvietę. Pagrindas nutraukti sutartį atsirado po 2010 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo, o ne po 2010 m. lapkričio 9 d. Be to, net ir 2010 m. lapkričio 9 d. antstolio atliktas kasatoriaus užsakytas faktinių aplinkybių konstatavimas įrodė, kad iš esmės prekyvietės reali veikla nėra vykdoma. Prekyvietės eksploatavimo laikotarpis iki 2009 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akto nėra šio ginčo objektas. Joks dokumentas nepatvirtina prekyvietės būklės nuo 2001 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio 5 d. Kasatorius savo teisėtus lūkesčius iš esmės grindžia subjektyviais pareiškimais, kurių nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas po 2009 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo atliko nemažai veiksmų (patikrinimas, faktinių aplinkybių konstatavimas, organizaciniai posėdžiai ir pan.), lėmusių sutarties nutraukimą, todėl atsakovo elgesio po 2009 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo negalima traktuoti kaip pripažįstančio, kad ieškovas pašalino pažeidimus.

282. Sutartis sudaryta 2000 m. gruodžio 13 d., t.y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnyje nurodoma, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. Civiliniam kodeksui, o 46 straipsnyje – kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XVIII skyriaus normos dėl sutarčių pabaigos, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos sutartims, kurios galioja ir pasibaigia įsigaliojus naujam, t. y. 2000 m. liepos 18 d. Civiliniam kodeksui. Civilinio kodekso 6.217 straipsnis yra Civilinio kodekso XVIII skyriaus nuostata. Be to, kasatorius netinkamai aiškina sutarties 18 ir 22 punktus.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

31Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą tik pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti, ir remdamasi bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

32Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu

33Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 46 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XVI, XVII, XVIII skyrių normos dėl sutarčių vykdymo, neįvykdymo teisinių pasekmių, sutarčių pabaigos, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos sutartims, kurios galioja ir pasibaigia įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi ginčo šalių sutarties sudarytos 2000 m. gruodžio 13 d., galiojant 1964 m. CK, sutarties pasibaigimui, inter alia sutarties nutraukimui, taikytinos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK normos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai sutartis sudaryta, galiojant 1964 m. CK, tai įsigaliojus 2000 m. CK šalys įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį įstatymo pagrindu (CK 6.217 straipsnis), todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su sutarties aiškinimu, ar pagal sutartį atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, ar sutartis galėjo būti nutraukta tik kreipiantis į teismą, nenagrinėtini.

34Įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus. Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Pavyzdžiui, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).

35Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, nebent įstatyme įsakmiai būtų nurodyta speciali išimtis, jog tam tikros sutartys turi būti nutraukiamos tik teismine tvarka ir negali būti nutraukiamos vienašališkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sutarties nutraukimo metu galiojusiose įstatymuose nebuvo nustatyta tokio pobūdžio išimčių, kurios būtų taikomos ginčo sutarčiai. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar padarytas esminis ginčo sutarties pažeidimas, t. y. ar atsakovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu.

36Teismai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu pranešė ieškovui, jog 2010 m. rugpjūčio 19 d. atliks prekyvietės patikrinimą. Antstolio 2010 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pažymėta, kad turgavietėje yra 343 paviljonai, dėl 30 paviljonų sudarytos nuomos sutartys, iš trijų A, B ir C blokų eilių veikiantis buvo tik vienas paviljonas. Gavęs atsakovo 2010 m. spalio 25 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, ieškovas 2010 m. spalio 18 d. pateikė antstolio 2010 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuota, kad 2010 m. lapkričio 9 d. prekyvietėje veikė 21 paviljonas. Teismai taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1482V ieškovei buvo leista eksploatuoti III grupės turgavietę; sprendime įtvirtinti prekyvietės tikslai – prekyba mėsa ir jos gaminiais, paukštiena, pienu ir jo produktais, žuvimi ir jos gaminiais, duonos ir konditerijos gaminiais. 2010 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvo nustatyta, kad daugumos paviljonų veikla susijusi su prekyba autodetalėmis ir įvairių paslaugų, susijusių su automobilių aptarnavimu (padangų montavimas, salono valymas), teikimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovo iniciatyva atlikus patikrinimą (apie kurį ieškovas buvo iš anksto įspėtas) nustatyta, kad veikia tik vienas paviljonas iš 343, o po kelių mėnesių paties ieškovo iniciatyva antstoliui konstatavus faktines aplinkybes nustatyta, kad prekyvietėje veikia 21 paviljonas, bet daugumos iš šių 21 paviljono veikla nesusijusi su veikla, kuriai ieškovui išduotas leidimas (prekyba mėsa ir jos gaminiais, pienu ir jo produktais, kitais maisto produktais ir pan.).

37Teisėjų kolegijos nuomone, teismai tinkamai įvertino šias aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad tokios apimties ir tokio pobūdžio veikla neįrodo tinkamo prekyvietės eksploatavimo pagal sutarties sąlygas ir tikslą; kad ieškovas nevykdė esminio sutartinio įsipareigojimo – tinkamo prekyvietės eksploatavimo, nebuvo pasiektas sutarties tikslas – tenkinti vietos gyventojų viešuosius interesus, užtikrinant prekybą maisto ir kitomis kasdienio naudojimo prekėmis jų gyvenamojoje vietoje, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu.

38Ieškovas tiek žemesnės instancijos teismuose, tiek kasaciniame skunde iš esmės įrodinėja, kad teismui pateiktos sutartys dėl 105 paviljonų nuomos ir pardavimo atspindi realias prekyvietės veiklos apimtis. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad šis ieškovo argumentas atmestinas, nes eksploatavimą gali patvirtinti tik realiai vykdoma prekyba, kad įrodymų, jog prekyvietė buvo tinkamai eksploatuojama, ieškovas nepateikė; pažymi, kad ieškovas, norėdamas įrodyti faktiškai veikiančią prekyvietę ir teigdamas, kad skirtingomis dienomis veiklą vykdo skirtingi paviljonai, kad prekyvietės veiklos apimtį atspindi būtent 105 paviljonas, galėjo fiksuoti prekyvietės veiklą skirtingomis savaitės dienomis. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad skirtingomis dienomis veikia skirtingi paviljonai (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo pateikti įrodymai dėl 21 veikiančio paviljono (antstolio 2010 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) atspindi padėtį jau po kelių mėnesių, kai atsakovas užfiksavo pažeidimą (veikiantį tik vieną paviljoną), be to, šis įrodymas nepatvirtina to fakto, kad šie paviljonai prekiavo nuolat, o ne tą konkrečią dieną (2010 m. lapkričio 9 d.).

39Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuo 2001 m. iki 2009 m. atsakovą tenkino netgi mažesnė, nei sutarties nutraukimo momentu buvusi prekyvietės eksploatavimo apimtis (88 vnt.) ir atsakovas to nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas esminį sutarties pažeidimą konstatavo ne dėl to, kad buvo eksploatuojami tik 88 paviljonai (iš 343), o 2010 m. rugpjūčio 19 d. atlikęs prekyvietės patikrinimą ir nustatęs, kad veikia tik vienas paviljonas.

40Kasatorius nepagrįstai teigia, kad atsakovas prisidėjo prie sutarties tinkamo nevykdymo. Kasatorius nepateikė argumentų, paneigiančių teismų išvadą, kad atsakovas neturėjo prievolės užtikrinti 40 kioskų perkėlimą į prekyvietę. Pats kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad pagal sutarties 10.2 punktą ieškovas įsipareigojo „leisti į įrengtą prekyvietę perkelti Vilniaus miesto savivaldybės nurodytus 40 kioskų. Kioskai perkeliami kioskų savininkų lėšomis“. Dėl kasaciniame skunde keliamo prekybos centrų įtakos prekyvietės veiklai klausimo pažymėtina, kad sąžiningos konkurencijos buvimas negali pateisinti sutarties nevykdymo, be to, kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą, kasatorius nepateikė duomenų, kokią įtaką šie prekybos centrai turėjo prekyvietės veiklai.

41Kasatorius taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių netinkamą CK 6.217 straipsnio 2 dalyje 5 punkto taikymą. Ieškovas nepateikė įrodymų apie gautas pajamas iš prekyvietės veiklos, kokio dydžio išlaidos patirtos šioms pajamoms uždirbti, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie ieškovo nuostolius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė labai didelių nuostolių dėl sutarties nutraukimo.

42Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas (ir teismai) neįvertino viešojo intereso, susijusio su prekyvietės eksploatavimu, nepagrįsti. Visų pirma, kaip jau minėta, ieškovas neįrodė realios 105 paviljonų veiklos. Be to, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tiesioginis sutarties tikslas buvo tenkinti vietos gyventojų viešuosius interesus, užtikrinant prekybą maisto ir kitomis kasdienio naudojimo prekėmis jų gyvenamojoje vietoje, todėl sutarties nutraukimas viešųjų interesų pusiausvyros nepažeidžia.

43Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės visi kasacinio skundo argumentai, susiję su, kasatoriaus nuomone, netinkamu CK 6.217 straipsnio taikymu, remiasi jo pozicija, kad buvo eksploatuojami 105 paviljonai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasacinio skundo argumentai atmestini, nes kaip jau nurodyta pirmiau, ieškovas neįrodė, kad buvo realiai vykdoma prekyba 105 paviljonuose.

44Kadangi atsakovas įgijo teisę nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu ir būtent šios normos pagrindu nutraukė šalių sutartį, tai teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, susijusių su Žemės įstatymo nuostatų, reglamentuojančių žemės panaudą ir įpareigojančių panaudos davėją nutraukti panaudos sutartį prieš terminą, jeigu perduotas naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, taikymu (Žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalis, 17 straipsnio 3 dalis).

45Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu apskųstą sprendimą, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

46Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

47Kasaciniame teisme patirta 27,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus.

48Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

49Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

50Priteisti iš UAB „Vilvatėja“ (į. k. 123903778) 27,36 Lt (dvidešimt septynis litus 36 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

51Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė pripažinti atsakovo 2010 m. spalio 25 d. pranešimu „Dėl... 5. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad... 6. Tretieji asmenys atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti,... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 12. 1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.217 straipsnį, reglamentuojantį... 13. Negalima pagrįstai teigti, kad atsakovas negavo didžiąja dalimi to, ko... 14. Tarp šalių susiklosčiusi sutarties vykdymo praktika įrodo, kad labai ilgą... 15. Sutartis tokia apimtimi įvykdyta ne sąmoningai to siekiant (tyčia) ar dėl... 16. Atsakovas (ir teismai) neįvertino dar vienos svarbios aplinkybės – viešojo... 17. Teismai, vertindami pažeidimo esminį pobūdį, netaikė ir kito privalomo CK... 18. 2. Teismai netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias... 19. 3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė valstybinės ar... 20. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos... 21. 1. Sutarties, kurios nutraukimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje,... 22. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Vilniaus miesto... 23. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad sutartis negalėjo būti įvykdyta dėl... 24. Atsakovas, siekdamas tinkamai tenkinti viešąjį interesą – vietos... 25. 2. Atsakovo nuomone, sutarties 22 punkte nustatyta teisminė sutarties... 26. Atsiliepimu į kasacinį skundą tretieji asmenys prašo apeliacinės... 27. 1. Teismai pagristai konstatavo, kad paties kasatoriaus pateikti duomenys... 28. 2. Sutartis sudaryta 2000 m. gruodžio 13 d., t.y. galiojant 1964 m. Civiliniam... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 31. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 32. Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu ... 33. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 46... 34. Įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į... 35. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį... 36. Teismai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2010 m. rugpjūčio 13 d.... 37. Teisėjų kolegijos nuomone, teismai tinkamai įvertino šias aplinkybes ir... 38. Ieškovas tiek žemesnės instancijos teismuose, tiek kasaciniame skunde iš... 39. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuo 2001 m. iki 2009 m. atsakovą tenkino... 40. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad atsakovas prisidėjo prie sutarties tinkamo... 41. Kasatorius taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių netinkamą CK 6.217... 42. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas (ir teismai) neįvertino viešojo... 43. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės visi kasacinio skundo argumentai,... 44. Kadangi atsakovas įgijo teisę nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu... 45. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu apskųstą sprendimą,... 46. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ... 47. Kasaciniame teisme patirta 27,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 49. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 50. Priteisti iš UAB „Vilvatėja“ (į. k. 123903778) 27,36 Lt (dvidešimt... 51. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...