Byla A-1878-520/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovams Kretingos rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Nacionalinė teismų administracija) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio (priedo už kvalifikacinę klasę) dalį – 5 224,84 Lt.

6Pareiškėja paaiškino, kad ji ginčo laikotarpiu ėjo Kretingos rajono apylinkės teismo 8 kategorijos valstybės tarnautojos pareigas, jai buvo suteikta kvalifikacinė klasė, tačiau buvo mokamas neteisėtai, t. y. pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo principus, sumažintas darbo užmokestis, nes buvo sumažintas priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydis. Pareiškėjos teigimu, ji apie pažeistą savo teisę sužinojo tik paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimą.

7Atsakovas Kretingos rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą prašė Kretingos rajono apylinkės teismo procesinę padėtį pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens ir esant pareiškėjai palankiam Konstitucinio Teismo išaiškinimui skundą tenkinti.

8Atsakovas nurodė, kad jis sutinka su reikalavimo teisėtumu, tačiau tinkamu atsakovu turėtų būti tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuri turi nustatyti kompensavimo mechanizmą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas 3 metų apribojimas.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į skundą prašė pašalinti Administraciją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

10Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Kretingos rajono apylinkės teismas, kuris mokėjo pareiškėjai atlyginimą. Pareiškėjos ir Administracijos nesiejo jokie valstybės tarnybos teisiniai santykiai, todėl Administracijos teisėms ar pareigoms šios administracinės bylos išsprendimas neturės įtakos.

11II.

12Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjos L. G. skundą atmetė.

13Teismas sprendė, kad tinkamu atsakovu laikytinas Kretingos rajono apylinkės teismas. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) ir konstatavo, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio – 5 224,84 Lt. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, nes pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai.

15Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai kompensuotini pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas nurodė, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

16III.

17Pareiškėja L. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą ir pareiškėjos pateiktą reikalavimą dėl 1 323,69 Eur priteisimo tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek nustatyta negrąžinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Lietuvos valstybė, vykdydama savo pareigą grąžinti pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalį, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmenų lygiateisiškumo principą ir nustatė diskriminuojantį mechanizmą patirtiems nuostoliams atlyginti, nes Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė yra taikoma visam gaunamam darbo užmokesčiui, o ne atskirai darbo užmokesčio sudedamajai daliai (priedui už kvalifikacinę klasę), kuri šiuo atveju ir buvo pareiškėjai sumažinta.

192. Pritaikius grąžinimo mechanizmą, t. y. 4,5 procento visam apskaičiuotam darbo užmokesčiui, kai pareiškėja gavo priedą už trečią kvalifikacinę klasę, grąžintinos sumos nebelieka ir pareiškėja dar lieka valstybei skolinga. Todėl tik priedui už kvalifikacinę klasę turi būti pritaikytas perskaičiavimo mechanizmo koeficientas 0,955, o pritaikius 0,955 koeficientą visam apskaičiuotam darbo užmokesčiui (atostoginiams), grąžintinos sumos skirtumo už perskaičiuotus atostoginius nebelieka ir pareiškėja dar lieka skolinga valstybei. Pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas grąžintinas atlyginimas 2011–2013 metais turėjo sumažėti tik 4,5 procento, tačiau pagal pareiškėjos darbdavio išduotą informacinę pažymą apie neišmokėtą atlyginimą nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. (perskaičiuotas priedas už trečią kvalifikacinę klasę) pareiškėjai apskaičiuotas grąžintinas atlyginimas sumažėjo 38,8 procento, o nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (perskaičiuotas priedas už antrą kvalifikacinę klasę) pareiškėjai apskaičiuotas grąžintinas atlyginimas sumažėjo 41,5 procento.

203. Nėra nurodyti aiškūs motyvai, kodėl yra diferencijuojami darbo užmokesčio mažinimo dydžiai 2009 ir 2010–2013 metais, nes pagal bendrus ekonomikos rodiklius 2010 metais Lietuvos valstybės ekonomika pradėjo atsigauti, todėl nėra aišku, kodėl 2010–2013 metais asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis buvo sumažintas 4,5 procento. Toks darbo užmokesčio mažinimo diferencijavimas neatitinka tikrovės ir neturi realaus pagrindo.

214. Darbo užmokesčio neišmokėjimo faktas lemia nuostolius ir praradimus atlyginimo laiku negavusiems asmenims, o neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimas per 11 metų patirtų nuostolių visiškai nekompensuoja. Lietuvos valstybė, savo nuožiūra nustačiusi neišmokėto darbo užmokesčio grąžintiną dydį, kuriuo vadovaujantis nebus kompensuojama dalis pareiškėjos patirtų nuostolių, atlyginimo dalį valstybės tarnautojai išmokės per 5 metus.

225. Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), tačiau valstybė nepasinaudojo šia teise ir nenustatė tinkamo teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatytas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms. Todėl Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškinta valstybės pareiga nustatyti praradimų dėl neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą negali būti aiškinama kitaip, kaip tik pareiga atlyginti visus patirtus praradimus. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus, neįvertino Grąžinimo įstatyme nustatyto neproporcingai sumažinto atlyginimo dalies grąžinimo įgyvendinimo mechanizmo, jo atitikties Konstitucijai ir priėmė neteisėtą sprendimą bei sudarė valstybei galimybę taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, nes Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ji lemia ne visos neteisėtai neišmokėtos darbo užmokesčio sumos grąžinimą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kadangi būtent Grąžinimo įstatymas buvo pagrindas atmesti pareiškėjos reikalavimus ir formuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įtvirtintą 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, todėl šiuo atveju turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

23Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimą dėl prašomos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti, o prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka nuostatas, nuosekliai išplėtotas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus dėl atlyginimų mažinimo asmenų patirtus praradimus, todėl gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai asmenims, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nelaikytinas ydingu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir taip nukrypti nuo Grąžinimo įstatymo nuostatų.

25Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pagal Konstituciją tik Vyriausybė galėjo realiai įvertinti valstybės ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales bei parengti dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Apeliacinio skundo argumentai dėl Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų darbo užmokesčių dydžių, nustatytų procentine išraiška, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, yra nepakankami, kad galima būtų konstatuoti tokių dydžių nepagrįstumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat atkreipia dėmesį, kad asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškose bylose nebuvo tenkinti.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV.

28Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

29Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. G. (karjeros valstybės tarnautojai) nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedo už kvalifikacinę klasę dydį, priteisimo.

30Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, be to, jai buvo suteikta kvalifikacinė klasė (b. l. 8, 10–11). Pareiškėja skunde, prašydama priteisti jai nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas Kretingos rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vyriausybė turi nustatyti kompensavimo mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde, atsakovo Kretingos rajono apylinkės teismo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos atsiliepimuose į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėja, kuri tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, ir todėl prašo priteisti teisingą darbo užmokesčio nepriemokos dalį – 1 323,69 Eur.

31Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas, kilęs iš Grąžinimo įstatymo nuostatų, nes pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio (priedo už kvalifikacinę klasę) dalį – 5 224,84 Lt (1 513,22 Eur). Pareiškėja savo skundo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, teigdama, kad ginčo laikotarpiu jai dėl priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę sumažinimo nepagrįstai nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, kuri turi būti priteista teismo sprendimu.

32Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jai darbo užmokesčio nepriemokos.

33Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

342014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

35Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti kompensuojami visi ginčo laikotarpiu patirti praradimai, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Taigi pareiškėja negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

36Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti per krizę neišmokėto darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

37Kaip jau minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai 1 323,69 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek nustatyta negrąžinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

38Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

39Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

40Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

41Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

42Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

43Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjos pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jai yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė nepagrįstai yra taikoma visam gaunamam darbo užmokesčiui, o ne atskirai darbo užmokesčio sudedamajai daliai (priedui už kvalifikacinę klasę), kuri šiuo atveju ir buvo pareiškėjai sumažinta, tačiau šiame kontekste primintina, jog Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo, nes pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas.

44Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog negalima tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

45Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

46Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjos teiginiai, jog darbo užmokesčio mažinimo diferencijavimas 2009 ir 2010–2013 metais neatitinka tikrovės ir neturi realaus pagrindo, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

47Kaip teisingai nurodė trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą, ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

48Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

50Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.

51Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi... 6. Pareiškėja paaiškino, kad ji ginčo laikotarpiu ėjo Kretingos rajono... 7. Atsakovas Kretingos rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą prašė... 8. Atsakovas nurodė, kad jis sutinka su reikalavimo teisėtumu, tačiau tinkamu... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija (toliau –... 10. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tinkamu atsakovu šioje byloje... 11. II.... 12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu... 13. Teismas sprendė, kad tinkamu atsakovu laikytinas Kretingos rajono apylinkės... 14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4... 15. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą,... 16. III.... 17. Pareiškėja L. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 18. 1. Lietuvos valstybė, vykdydama savo pareigą grąžinti pareiškėjai... 19. 2. Pritaikius grąžinimo mechanizmą, t. y. 4,5 procento visam apskaičiuotam... 20. 3. Nėra nurodyti aiškūs motyvai, kodėl yra diferencijuojami darbo... 21. 4. Darbo užmokesčio neišmokėjimo faktas lemia nuostolius ir praradimus... 22. 5. Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti... 23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos... 25. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą trečiasis suinteresuotas asmuo... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV.... 28. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos... 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. G.... 30. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu... 31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad... 32. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio... 33. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų... 34. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko,... 35. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti kompensuojami visi ginčo... 36. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad... 37. Kaip jau minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai 1... 38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ... 39. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 40. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2... 41. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl... 42. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 43. Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjos... 44. Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą... 45. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad... 46. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjai ginčo laikotarpiu... 47. Kaip teisingai nurodė trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija... 48. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 50. Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.... 51. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą... 52. Nutartis neskundžiama....