Byla 2K-402/2014
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. R. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

4nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

5išteisintojo R. S. gynėjui Kęstučiui Stasiuliui,

6nukentėjusiajam Z. A.,

7teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nukentėjusiojo Z. A. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. R. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

8Iš A. S. Z. A. priteista 508 200 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš A. S. ir R. S. Z. A. priteista po 1500 Lt jo patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.

9Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 16 d. nuosprendis, kuriuo:

10Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalis dėl R. S. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams panaikinta ir priimtas nuosprendis R. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

11A. S., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta 200 MGL (26000 Lt) dydžio bauda.

12Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas;

13Kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

14Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimo, nuteistojo ir išteisintojo gynėjų, nukentėjusiojo ir prokuroro paaiškinimų,

Nustatė

15A. S. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, 2009 m. birželio 5 d. ir 2009 m. liepos 2 d. (tikslesnis laikas nenustatytas), Z. A. pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, jog jis yra finansiškai stabilios ir patikimos įmonės UAB „C“ prezidentas, melagingai pažadėjęs už atitinkamą atlygį jam perleisti neva UAB „C“ laimėtą konkursą atlikti geležinkelio ardymo darbus nenaudojamoje geležinkelio atkarpoje Latvijoje, UAB „C“ patalpose, esančiose Klaipėdoje, ( - ), paėmė iš Z. A. 508 200 Lt ir 2009 m. liepos 2 d. pasirašė įstatymų reikalavimų neatitinkantį neprotestuotiną vekselį, įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius ir klaidinančius duomenis: vekselio davėju įrašė ne savo, o Z. A. anketinius duomenis bei nurodė, jog jis, A. S., yra UAB „C“ prezidentas.

16R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad būdamas UAB „C“ direktoriumi ir kasininku, žinodamas, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki ir ji nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, kad A. S. yra paėmęs iš Z. A. 508 200 Lt ir pasirašęs įstatymų reikalavimų neatitinkantį neprotestuotiną vekselį, įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius ir klaidinančius duomenis: vekselio davėju įrašė ne savo, o Z. A. anketinius duomenis bei nurodė, jog jis (A. S.) yra UAB „C“ prezidentas, šį vekselį 2009 m. spalio 30 d. įregistravo įmonės buhalterinės apskaitos registruose kaip 508 200 Lt skolinį įsipareigojimą Z. A.. Nukentėjusiajam negavus pažadėtų darbų Latvijoje bei pareikalavus, kad A. S. grąžintų pinigus, šis jų negrąžino. Tokiais veiksmais A. S., padedant R. S., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą (Z. A.) turtą – 508 200 Lt.

17Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. S. išteisintas konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. S., iš tėvo A. S. gautus pinigus ir pasirašytą vekselį 2009 m. spalio 30 d. fiktyviai užpajamuodamas bendrovės apskaitoje, padėjo A. S. užvaldyti iš Z. A. paimtus pinigus, teisiškai nepagrįsta. Padėti užvaldyti turtą galima iš anksto susitarus dėl sukčiavimo ir padarius bent vieną iš veiksmų, nurodytų BK 24 straipsnio 6 dalyje (duodant patarimus, nurodymus, teikiant priemones ir kt.), konkrečiai nurodant, kaip šio nusikaltimo vykdytojui buvo padedama užvaldyti pinigus ir kokie įrodymai tai patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nenustatyta, jog R. S. iš anksto žinojo, kad A. S. naudoja apgaulę gaudamas iš Z. A. pinigus, ir iš anksto buvo pažadėjęs juos paslėpti, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti jo veiką, kaip padėjėjo slepiant nusikaltimą. Nors R. S., žinodamas, kad bendrovės finansinė padėtis sunki, ji nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, įregistravo bendrovės buhalterinės apskaitos registruose A. S. pasirašytą įstatymų reikalavimų neatitinkantį neprotestuotiną vekselį kaip šios bendrovės skolinį įsipareigojimą Z. A., tačiau R. S. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl civilinės atsakomybės perkėlimo bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, siekiant, kad Z. A. negalėtų reikšti ieškinio A. S.. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad vien tai, jog R. S. vekselį įregistravo bendrovės buhalterinės apskaitos registruose, nėra pagrindas tokius veiksmus pripažinti padėjimu sukčiauti.

18Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl A. S. ir bylą jam nutraukti.

19Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas šią pareigą įvykdė tik iš dalies, įrodymais pripažino nepatikimus bylos duomenis, o išvadas darė neįvertinę kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų visumos. Bylą nagrinėję teismai skundžiamuose nuosprendžiuose visiškai sutiko su kaltinime pateiktu veikos faktinių aplinkybių aprašymu, pateikdami analogiškus argumentus ir motyvus dėl nuteistojo A. S. kaltės.

20Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog A. S. jo sūnaus R. S. vadovautai bendrovei paskolino byloje minimą sumą. Pasak kasatoriaus, teisės taikymo aspektu reikšminga tai, kad Z. A. pinigus nuteistajam perdavė terminuoto neprotestuotino vekselio pagrindu – to neneigia ir pats nukentėjusysis. Pinigai buvo paskolinti, nenurodant jokių papildomų sąlygų, kurios skundžiamuose teismų sprendimuose įvertintos kaip A. S. apgaulę atskleidžiančios aplinkybės – neva pinigų perdavimas buvo nulemtas žodinio A. S. ir Z. A. susitarimo perleisti geležinkelio ardymo Latvijoje darbus. Kasatorius nurodo, kad šios bylos kontekste vekselio teisinė prigimtis yra paskola, sudaryta be jokių papildomų sąlygų ar išlygų ir nesusaistyta jokiomis kitomis aplinkybėmis, o sutikdami su Z. A. aiškinimu, jog, skolindamas pinigus pagal terminuotą ir neprotestuotiną vekselį, jis juos vertino kaip garantą, teismai neatsižvelgė į tai, kad garantijos forma yra tik rašytinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.91 straipsnis), bei į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.90 straipsnį garantija laikomas vienašališkas garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui. Z. A., gaudamas terminuotą neprotestuotiną vekselį, negalėjo pretenduoti į skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytą geležinkelio ardymo darbų perleidimą, nes vekselyje tokia sąlyga ar išlyga, kaip pagrindas jo neapmokėti, neaptarta. Kiti nuteistojo A. S. ir Z. A. žodiniai susitarimai, viešai neatskleidžiant jų turinio, pasak kasatoriaus, negali būti pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę sukčiavus. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuose minimos geležinkelio ardymo aplinkybės – kad nebuvo susitarta dėl darbų atlikimo, nepriklausė nuo nuteistojo A. S. valios. Bendrovės „C“ darbuotojai patvirtino, kad buvo tartasi dėl darbų atlikimo, apžiūrėta geležinkelio atkarpa, bet, paskaičiavus sąnaudas, buvo padaryta išvada, jog finansiškai projektas bendrovei nenaudingas, taigi, susitarti nepavyko dėl per mažos darbų kainos. Kita vertus, kasatorius nuomone, geležinkelio atkarpos Latvijoje ardymo darbų interpretavimas, gretinant tai su terminuoto vekselio išdavimo faktu, teisės taikymo aspektu yra nepriimtinas: vekselio turėtojas Z. A., suėjus vekselyje nurodytam terminui, turėjo teisę reikalauti apmokėti vekselį, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių, taip pat ir skundžiamuose nuosprendžiuose minimų geležinkelio ardymo darbų, t. y. net ir perleidus geležinkelio ardymo darbus, vekselio turėtojas neprarastų teisės į vekselio apmokėjimą, o vekselį išdavusiam asmeniui neišnyktų pareiga jį apmokėti. Kasaciniame skunde pažymima, kad Z. A. įstatymo nustatyta tvarka vekselio nepateikė vykdyti, t. y. nesikreipė dėl piniginių reikalavimų patenkinimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 straipsnis. Taigi, byloje objektyviai nenustatyta, kad minimas vekselis yra niekinis ir kad jis nesukuria teisinių padarinių. Z. A. nurodomas pokalbis su notaru dėl vekselio turinio, pasak kasatoriaus, nepriskirtinas įrodymams ne tik dėl to, kad nenustatytas įrodymų šaltinis, bet ir todėl, kad vekselio neatitikimas įstatymams sprendžiamas ne bendraujant su neįvardytu notaru, o įstatymo nustatyta tvarka. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadą, jog byloje minimas vekselis neatitinka įstatymo reikalavimų, paneigia nuteistojo A. S. rankraštinis įrašas, patvirtinantis ne tik vekselio tikrumą, bet ir jo įsipareigojimą grąžinti vekselyje nurodytą sumą vekselio turėtojui. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuomonė dėl vekselio turinio ir formos bei nuosprendyje daromos nuorodos į atitinkamus vekselių išdavimą reglamentuojančius įstatymus, nepaneigia šiuo vekseliu sukurtų teisinių padarinių, taip pat ir vekselio turėtojui teisės atgauti vekselyje nurodytą sumą.

21Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje, taikydami baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už kvalifikuotą sukčiavimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Baudžiamojoje jurisprudencijoje yra nusistovėjusi nuostata, kad sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina nusikaltimu, svarbu atsižvelgti į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos kildinamos nuostatos, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-85/2013 ir kt.). Kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo ir proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. ir lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 nutarimai). Skundžiamuose nuosprendžiuose abiejų instancijų teismai nepateikė patikimų baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo argumentų, tarp jų ir kodėl Z. A. reikalavimas atgauti paskolintus pinigus negali būti realizuotas civilinės teisės priemonėmis. Kasatoriaus teigimu, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. S. veiksmai, įgaliojimo pagrindu skolinant juridinio asmens naudai iš Z. A. pinigus, paskolą įforminant terminuotu neprotestuotinu vekseliu, o paskolintus pinigus perduodant bendrovės vadovui ir juos įtraukinat į bendrovės buhalterinę apskaitą bei nepriklausantis nuo nuteistojo valios tolesnis paskolintų pinigų judėjimas, negalėjo sukelti jam baudžiamųjų teisinių padarinių, nes paskolų suteikimą ir jų grąžinimą reguliuoja civilinės teisės normos. Be to, pasak kasatoriaus, šios bylos kontekste reikšminga ir tai, jog nuteistojo A. S. sūnaus vadovauta bendrovė skyrė realias pastangas verslo plėtrai, o verslo sunkumai kilo dėl objektyvių priežasčių – pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės.

22Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-333/2001, 2K-293/2002, 2K-377/2003, 2K-71/2009, 2K-6/1011 ir kt.), matyti, kad A. S. veiką (tikrovės neatitinkanti informacija apie bendrovės patikimumą ir stabilumą, melagingi pažadai perleisti geležinkelio ardymo darbus) teismai be pagrindo pripažino apgaule, esmingai suklaidinusia Z. A.. Kasatorius nurodo, kad pažadai, nesusiję su sandorių turiniu, nesudaro apgaulės sukčiavimo atveju. Duomenys dėl bendrovės stabilumo ar patikimumo taip pat objektyviai negalėjo suklaidinti Z. A. ne tik dėl to, kad jis nebuvo verslo naujokas, bet ir todėl, kad ne nuteistasis A. S. surado Z. A., o šis per savo pažįstamus, dirbusius bendrovėje „C“ ir gerai žinojusius jos padėtį, susirado nuteistąjį, kuris ir prisiėmė pareigą grąžinti vekselyje nurodytą pinigų sumą nukentėjusiajam. Be to, pasak kasatoriaus, priskirdami vekselio išrašymą nuteistajam pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nebuvo nuoseklūs. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad aptariamas vekselis buvo įtrauktas į bendrovės „C“ buhalterinę apskaitą, o Z. A. jį priėmė. Vekseliu buvo patvirtintas pinigų perdavimo faktas, o ne atvirkščiai – vekselis nulėmė pinigų perdavimą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad galimybė nukentėjusiajam atgauti paskolintą sumą civilinės teisės priemonėmis nebuvo apsunkinta, ji galima – pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo Z. A. priteisė 508 200 Lt, t. y. vekselyje nurodytą sumą; nuteistasis A. S. prievolės grąžinti pasiskolintą sumą neneigia, visiškai ją pripažįsta. Esant šioms juridiškai reikšmingoms aplinkybėms, t. y. paskolos suteikimui pagal vekselį, teismai, pasak kasatoriaus, be pagrindo civiliniam deliktui taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį). Teisės taikymo aspektu tai vertintina kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23Kasaciniu skundu nukentėjusysis Z. A. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendį: nuteistajam A. S. paskirti BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę; R. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam baudžiamajame įstatyme numatytą bausmę.

24Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 16 d. nuosprendį, aiškiai pažeidė BPK 302 straipsnį, kuris numato, jog teismas, tik apsvarstęs ir išsprendęs nuosprendžiui priimti reikalingus klausimus, gali surašyti nuosprendį. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reikalavimą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo 3.1.2 punkte įtvirtintu reikalavimu, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę (BK 54, 62 straipsnius) ir išteisindamas R. S. (BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį). Visi šie pažeidimai, pasak kasatoriaus, nulėmė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimu neįvykdymą, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

25Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 62 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta, jog ši Baudžiamojo kodekso norma gali būti taikoma tik itin retais, išimtiniais atvejais. Būtina, kad baudžiamojoje byloje realiai būtų konkretūs įrodymai, patvirtinantys, jog asmuo savo noru pranešė apie nusikalstamą veiką, prisipažįsta ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Pagal baudžiamąjį įstatymą taikyti BK 62 straipsnį teismas gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes (BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalys). Vadinasi, teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-464/2006, 2K-444/2007, 2K-625/2007, 2K-323/2008. 2K-435/2008).

26Kasatoriaus teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, jog BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatos šioje byloje A. S. pritaikytos nepagrįstai ir neteisėtai, iš esmės net realiai neegzistuojant visoms būtinosioms sąlygoms. Taikydamas A. S. šias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas išskirtinę, dominuojančią reikšmę suteikė A. S. asmenybei ir sveikatos būklei. Kasatorius pažymi, kad visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, laiką sveikatos problemų nuteistajam iškildavo tada, kai jam reikėdavo dėl numanomų aplinkybių vilkinti teismo procesą. Pirmą kartą po kasacinio nagrinėjimo grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, 2012 m. spalio 25 d. paskirtas teismo posėdis neįvyko, nes su nuteistojo ir išteisintojo gynėjais nebuvo suderinta teismo posėdžio data. Kitą posėdį teismui paskyrus po daugiau nei mėnesio (2012 m. gruodžio 5 d.), jis taip pat neįvyko dėl tariamos A. S. ligos, nors, kaip vėliau paaiškėjo, medicininė pažyma išduota vieną dieną prieš teismo posėdį. Dėl nuteistojo veiksmų piktnaudžiaujant procesu neįvyko ir 2013 m. vasario 4 d. paskirtas posėdis. Dar vėliau, po kelių įvykusių teismo posėdžių, 2013 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdis neįvyko, kaip vėliau paaiškėjo, dėl nuteistojo A. S. ligos, nors iš kasatoriaus pateiktų nuotraukų matyti, jog 2013 m. rugsėjo 8 d. apie 15:33 A. S. vairuojamas automobilis važiavo Liepų g., o 2013 m. rugsėjo 23 d. A. S. savo tariamos ligos metu (nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. gruodžio mėn.) važinėjosi Klaipėdoje, Taikos prospektu, kur buvo pastebėtas ir nufilmuotas prie Akropolio.

27Kasatorius pažymi, kad, pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė, paneigianti, pavyzdžiui, padarytos veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-457/2008, 2K-251/2008, 2K-444/2007, 2K-7-576/2006). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. S. skiriama bausmė, bei teismo išvada, kad jo padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę, yra absoliučiai nepagrįsta ir neteisėta. Kasatoriaus teigimu, savo argumentų, kuriais grindžiamas BK 54 straipsnyje numatytos išimties taikymas A. S., apeliacinės instancijos teismas nepagrindė jokia bylos medžiaga. Teismo teiginiai, kad paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus: padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą; nusikaltimus, iš jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, kelia abejonių. Kasatoriaus teigimu, turėtų vyrauti principas, kad sunkų nusikaltimą padaręs asmuo privalo sulaukti teisingai pagal įstatymo taisykles paskirtos bausmės, vengiant visokių išvedžiojimų, panašių į nurodytus apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Be to, pasak kasatoriaus, be tiesioginių byloje esančių A. S. kaltės įrodymų, teismas taip pat turėjo galimybę juo pasidomėti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje, kurioje esantys duomenys rodo, kad nuteistasis nepriskirtinas asmenims, vertiems bet kokio teismo pasitikėjimo. Susipažinus su viešais LITEKO sistemos duomenimis matyti, kad būtent šiam nuteistajam A. S. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 6 d. yra priėmęs įsiteisėjusį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1555-524/2013. Taip pat į bylą pateiktas raštas, kuriuo 2012 metais Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra yra įpareigojusi Klaipėdos apygardos prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 186, 207, 216 bei 209 straipsnius. Šiame rašte minimas ir A. S.. Šie duomenys, pasak kasatoriaus, rodo, kad A. S. neteisėta veika neapsiriboja vien nagrinėjamu atveju, tačiau jam, nuolat besinaudojant savo, kaip buvusio Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro vairuotojo, pažintimis Klaipėdos mieste, pavyksta baudžiamosios teisės prasme vertintinus jo atliktus veiksmus paversti civiliniais teisiniais santykiais (pvz., civilinė byla Nr. 2-1411-538/2011).

28Kasatorius nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. S. nukentėjusiojo asmeniškai neatsiprašė už savo nusikalstama veika jam sukeltus išgyvenimus, jokia apimtimi nusikaltimu padarytos žalos neatlygino. Iš teismų posėdžių protokolų turinio matyti, kad savo elgesį nuteistasis A. S. pateisina ir kaltės kategoriškai nepripažįsta. Visi jo konkretūs veiksmai – bylos vilkinimas, neatitinkančių tikrovės teiginių sakymas, nukentėjusiojo menkinimas – vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu, nemotyvuotu sprendimu jam padėjo tai padaryti.

29Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu išteisinti R. S.. Nukentėjusiojo nuomone, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas ignoravo BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą apkaltinamajame nuosprendyje konstatuoti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvus, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Taip teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus bei BPK 1 straipsnyje, 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą nukentėjusiojo teisę reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo; teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 24 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį.

30Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados dėl R. S. buvo paremtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismo ištirti įrodymai leido daryti išvadą, kad R. S. veikė nusikalstamai bendrininkaudamas su savo tėvu A. S. ir padėjo jam neteisėtai įgyti 508 200 Lt nukentėjusiajam priklausiančių lėšų. Todėl, pasak kasatoriaus, antrą kartą apeliacine tvarka šią baudžiamąją bylą peržiūrėjusiam Klaipėdos apygardos teismui buvo būtina įsigilinti į baudžiamojoje byloje esančius duomenis, kurie patvirtina priešingas jo priimto išteisinamojo nuosprendžio argumentams aplinkybes.

31Kasaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 metų teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalga, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis vadovavo įmonei, kuri nukentėjusiajam apgaulingai tvirtino bendradarbiaujanti su Latvijos įmone dėl konkrečių bėgių demontavimo darbų, dalyvaujanti atitinkamame konkurse, ir tikino sudarysiantys galimybę nukentėjusiajam jame dalyvauti kaip subrangovui, tačiau, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, iš tikrųjų nevykdė tokios ūkinės komercinės veiklos, taip pat atsižvelgiant į tai, kad R. S. vadovaujama įmonė vykdė šią veiklą būdama iš esmės nemoki (pagal „Sodros“ duomenis) ir tai nuslėpė nuo nukentėjusiojo, laikytina, jog ši įmonė buvo panaudota kaip apgaulės priemonė turtui įgyti, todėl ir R. S. veika privalėjo būti kvalifikuojama kaip padėjimas savo tėvui A. S. sukčiauti, panaudojant įmonę kaip apgaulės priemonę.

32Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. S. padėjo užvaldyti iš Z. A. gautus pinigus, netinkama bei neteisėta. Iš bylos medžiagos matyti, jog būtent R. S. teisme parodė, kad įmonei „C“ reikėjo investicijų, o Latvijoje vyko derybos dėl darbų; jis žinojo, jog jo tėvas A. S. su nukentėjusiuoju tarėsi dėl objekto Latvijoje. Kasatoriaus teigimu, tokie R. S. parodymai vertintini kaip siekimas suklaidinti teismą, nes iš paties apeliacinės instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvadų matyti, jog, pagal „Sodros“ duomenis, tuo laikotarpiu bendrovei reikėjo ne investicijų, o normalios teisėtos ūkinės komercinės veiklos vykdymo, iš kurios būtų gautos pajamos, skirtinos pirmiausia susimokėti mokesčius „Sodrai“. Be to, kasatorius nurodo, kad R. S. melavo teismui, teigdamas, jog vyko jo vadovaujamos įmonės ir Latvijos bendrovės derybos. Nukentėjusysis nurodo iš Latvijos bendrovės ,,L“ 2011 m. kovo 15 d. gavęs raštišką atsakymą, kad įmonė „C“ jokiose viešųjų pirkimų procedūrose nebuvo pakviesta ir nedalyvavo. Kasatoriaus teigimu, ši apgaulė laikytina esmine, nes ji susijusi su svarbiausiomis aplinkybėmis, lėmusiomis jo apsisprendimą perduoti didelę pinigų sumą A. bei R. S..

33Kasatoriaus teigimu, įvertinus minėtus motyvus bei baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (to apeliacinės instancijos teismas tendencingai nepadarė), akivaizdu, kad R. S. nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, vykdymo vietoje ir metu atsidūrė neatsitiktinai, jis nebuvo nieko nežinantis, savarankiškai ir teisėtai veikiantis asmuo. Priešingai, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, akivaizdu, kad A. S. buvo šio sukčiavimo vykdytojas, o R. S., atlikęs tik šio nuosprendžio motyvuose minimus veiksmus, dalyvavo kaip padėjėjas. Išteisintasis R. S. turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus tiek dėl bendrovės turto, tiek dėl bendrovėje priimamų sprendimų, taigi, nuo pat sukčiavimo pradžios žinojo, kad jo tėvas A. S. pateikia Z. A. tikrovės neatitinkančią informaciją dėl žadamo perleisti darbų objekto ir dėl A. S. ryšio su UAB „C“. Bendrovės vadovas R. S. nukentėjusiajam per savo tėvą A. S. apgaulingai aiškino, kad vykdo bendradarbiavimą su Latvijos įmone dėl konkrečių bėgių demontavimo darbų, dalyvauja atitinkamame konkurse, ir tikino sudarysiantys galimybę nukentėjusiajam jame dalyvauti kaip subrangovui. Būtent R. S. teisme parodė savo tėvui išrašęs įgaliojimą, kurio pagrindu šis tariamai teisėtai veikė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai neįžvelgdamas nusikalstamo susitarimo tarp tėvo ir sūnaus, nevertino baudžiamosios bylos dokumentais (UAB „J“ (R. S. vadovautos bendrovės bankroto administratoriaus) 2010 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 84) pagrįsto fakto, kad aptariamas įgaliojimas nebuvo registruotas UAB „C“ apskaitoje, todėl pripažintinas neatitinkančiu tikrovės. Kvalifikuodamas R. S. veiksmus kaip visiškai teisėtus, t. y. kaip nepadariusio nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

34Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Ančiukaitis prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, A. S. už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, skiriant laisvės atėmimą ketveriems metams.

35Kasaciniu skundu prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu taikyti nuteistajam A. S. BK 54 straipsnio 3 dalį ir šio teismo išvadomis, jog A. S. padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę.

36Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalies prasmę teismas pirmiausia skiria bausmę šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, o BK 54 straipsnio 2 dalis detalizuoja bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Kiekviena iš šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytų taisyklių turi svarbią ir savarankišką reikšmę, tačiau pirmuoju punktu įstatymo leidėjas nurodo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Veikos pavojingumo laipsnį nustato įstatymo leidėjas, konstruodamas BK specialiosios dalies straipsnių sankcijas – bausmės skyrimo ribas, kurių pagal bendrąją taisyklę teismas negali peržengti. Tik specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytą. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal šią normą teismas gali paskirti kitokią (švelnesnę) bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinės aplinkybės, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios normos taikymas taip pat negali prieštarauti BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-22/2008). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuoti nuteistojo A. S. asmenybę apibūdinantys duomenys (neteistas, nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų, dirba), jo sveikatos būklė nėra išimtinės aplinkybės, kurioms esant būtų galima skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę (apie tai taip pat pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009).

37Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. S. tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų padarė sunkų nusikaltimą – įgijo didelės vertės (508 200 Lt) nukentėjusiojo turtą, padarytos žalos ar jos dalies nukentėjusiajam neatlygino, nors ją iš dalies pripažino. Per bylos nagrinėjimo laikotarpį A. S. nebandė atlyginti žalos, tartis dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju, savo poelgio nevertino kritiškai. Bylos teisminis nagrinėjimas užtruko, tačiau tam įtakos turėjo ir paties nuteistojo A. S. negalėjimas dalyvauti teismo posėdžiuose dėl ligos. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog A. S. neteistas, administracine tvarka nebaustas, tačiau, pasak kasatoriaus, šie duomenys bylos nagrinėjimo metu nebuvo tikslinami, pats teismas tokių duomenų nerinko. Kasatorius nurodo, kad nuosprendžio priėmimo metu A. S. buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, pasak prokuroro, nors teistumas ir išnykęs, tačiau jį kaip asmenį apibūdina 2001 m. balandžio 26 d. priimtas teismo nuosprendis už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 329 straipsnyje, 207 straipsnio 1 dalyje. Be šių duomenų, nuteistąjį A. S., kaip asmenį apibūdina ir vėlesni jo veiksmai, neteisėtai užvaldžius turtą. Bylos duomenimis nustatyta, kad jo pasirašytas vekselis buvo įtrauktas į bankrutuojančio juridinio asmens buhalterinę apskaitą, t. y. nusikaltimas buvo slepiamas.

38Kasaciniame skunde pažymima, kad sprendžiant skirtinos bausmės klausimą neturėtų būti pažeisti nukentėjusiojo, visuomenės ir valstybės interesai, tačiau teismas nenustatė ir nenurodė tokių ypatingų aplinkybių, kurios tinkamai pagrįstų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų buvimą, juolab kad neteisėtai užvaldytas turtas – 508 200 Lt – yra žymiai didesnis nei nuosprendžiu paskirta sumokėti bauda – 26 000 Lt. Taigi, prokuroro nuomone, šiuo atveju paskirta bausmė neproporcinga padarytam nusikaltimui ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui, BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Tokia bausmė negali sulaikyti asmens nuo nusikalstamos veikos darymo, negali paveikti bausmę atlikusį asmenį, jog šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, negali nubausti nusikalstamą veiką padariusio asmens, nes nusikalstamą veiką padaręs asmuo, neteisėtai užvaldęs 508 200 Lt ir iš jų sumokėjęs 26 000 Lt dydžio baudą, turi dar ir naudos, todėl tokia bausmė tik parodo, jog nusikalsti yra naudinga.

39Nuteistojo A. S. gynėjo kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo ir prokuroro kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

40Dėl nuteistojo A. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų

41Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Apgaulė gali būti panaudojama ir kitose nusikaltimuose nuosavybei — vagystėje (BK 178 straipsnis), turto prievartavime (BK 181 straipsnis), turto pasisavinime (183 straipsnis), tačiau minėtose veikose šis požymis nėra nusikalstamos veikos sudėties elementas. Sukčiavimo atveju apgaulė yra priemonė neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tą atspindi ir gausi teismų praktika: kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-309/2013, 2K-312/2013 2K-336/2013, 2K-392/2013, 2K-523/2013, 2K-526/2013, 2K-123/2014 ir kt. Tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą.

42Šioje byloje apgaulė siejama su nukentėjusiojo suklaidinimu dėl įmonės ekonominės ir finansinės padėties, veiklos perspektyvų, galimybės pelningai investuoti, kurios nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą suteikti paskolą pagal nuteistojo išrašytą vekselį. Pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad vekselis yra piniginės prievolės patvirtinimas, ir ginčai, susiję su prievolės vykdymu, spręstini civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tačiau tai taikytina tais atvejais, kai sudarydamos tokį sandorį šalys siekia sukurti tikras civilines teises ir pareigas. Nagrinėdami šią baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai aiškinosi bylos aplinkybes dėl vekselio surašymo bei sąlygas, kuriomis Z. A. išmokėjo pinigus A. S..

43Teismų ištirti bylos įrodymai patvirtina, jog, siekdamas gauti iš Z. A. pinigus, A. S. ne tik surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį vekselį, bet ir patvirtino jį bendrovės „C“ antspaudu bei pasirašė kaip prezidentas, nors formaliai jokių pareigų šioje įmonėje nevykdė. Teismai padarė pagrįstą išvadą, jog A. S. kryptingai teikė klaidinančią informaciją Z. A. apie UAB „C“ laimėtą konkursą atlikti geležinkelio ardymo darbus nenaudojamoje geležinkelio atkarpoje Latvijoje, nurodė, koks konkretaus dydžio pelnas numatomas už šių darbų atlikimą, nors jokių konkrečių teisinių susitarimų dėl tokių darbų nebuvo sudaryta ir šiuos darbus atliko kitos įmonės. Tai patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir bylos proceso metu teismų išnagrinėti liudytojų parodymai bei byloje esantys dokumentai. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog A. S. panaudojo apgaulę 508 200 Lt įgyti. Pateikdamas nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančias žinias apie bendrovės verslo galimybes A. S. pristatė UAB „C“ kaip įmonę, į kurią pelninga investuoti, nutylėdamas tai, kad įmonė turi atsiskaitymo sunkumų, turi didelių skolų ir jai gresia bankrotas. Po keleto mėnesių bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Apgaulės aplinkybės kartu atskleidžia ir nuteistojo A. S. tyčios turinį, nes jis įgijo iš nukentėjusiojo 508 200 Lt suvokdamas, jog neturi realių galimybių šią pinigų sumą grąžinti. A. S. išankstinę tyčią neatlygintinai užvaldyti Z. A. turtą patvirtina ir tai, jog nukentėjusiajam kilus įtarimų dėl įmonės finansinio stabilumo ir pelningos veiklos bei paprašius grąžinti perduotą pinigų sumą A. S. šiuos pinigus per R. S. užpajamavo bendrovės kasoje tik spalio 30 d., nors A. S. vekselio antroje pusėje buvo įrašęs, kad jis įsipareigoja grąžinti pinigus Z. A. iki rugsėjo 31 d. Spalio 30 d. pinigai buvo užpajamuoti bendrovės kasoje ir tą pačią dieną išmokėti trečiajam asmeniui. Tai patvirtina bendrovės buhalterės parodymai ir kasos išlaidų orderio Nr. 093 kopija. Todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog Z. A. pinigų paskolinimas pagal vekselio sutartį A. S. yra paskolos teisiniai santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Kasaciniame skunde dirbtinai stengiamasi atriboti nukentėjusiojo ir nuteistojo A. S. derybas dėl investavimo į bendrovės veiklą bei vekselio surašymą ir pinigų išmokėjimą. Kasacinio skundo argumentai, kad pats nukentėjusysis susirado bendrovę ir pasiūlė į ją investuoti, kaip tik ir patvirtina, jog pinigų paskolinimas buvo ne privatus dviejų asmenų sandoris, o verslo plano dalis, tą patvirtina ne tik nukentėjusiojo ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, bet ir vekselio rekvizitai – įrašymas UAB „C“, patvirtinimas antspaudu, A. S. pasirašymas prezidento pareigybe. Visa A. S. veiksmų grandinė – pristatant Z. A. UAB „C“ kaip pelningą bendrovę, turinčią realius, perspektyvius planus verslo plėtrai, apgaulę įtvirtinant detalėmis, jog vyksta konkretūs parengiamieji darbai ruošiant geležinkelio ardymo darbų barą nenaudojamoje geležinkelio atkarpoje Latvijoje, rodo, jog apgaulė buvo vykdoma kryptingai ir, nepaisant to, kad nukentėjusysis buvo pareikalavęs grąžinti paskolintą pinigų sumą, šie pinigai buvo perduoti trečiajam asmeniui. Ši aplinkybė neturi įtakos veikos kvalifikavimui, tačiau parodo A. S. išankstinį apsisprendimą negrąžinti pinigų nukentėjusiajam, kartu paneigia kasacinio skundo argumentus, jog nukentėjusysis savo teisę galėjo ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, nes ir patraukus A. S. baudžiamojon atsakomybėn jis nesiėmė priemonių ir nedėjo pastangų grąžinti pinigus ar kitokiu būdu kompensuoti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Remiantis išdėstytais argumentais kolegija laiko, jog A. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

44Dėl nukentėjusiojo Z. A. ir prokuroro kasacinių skundo argumentų, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų

45Kolegija nepritaria nukentėjusiojo Z. A. kasacinio skundo argumentams dėl nepagrįsto R. S. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

46Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. S., rėmėsi nustatytomis bylos aplinkybėmis, jog 2009 m. liepos mėn. A. S. parašė įgaliojimą UAB „C“ vardu, kad jis galėtų pasiskolinti pinigus iš privataus asmens. R. S. parodė, kad įmonei reikėjo investicijų, nes Latvijoje vyko derybos dėl darbų, žinojo, kad A. S. su nukentėjusiuoju tarėsi dėl objekto Latvijoje, nes įmonei reikėjo partnerių, kurie galėtų investuoti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos proceso metu gautus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. S. iš nuteistojo A. S. gautus pinigus ir pasirašytą vekselį 2009 m. spalio 30 d. fiktyviai užpajamuodamas bendrovės apskaitoje padėjo A. S. užvaldyti iš Z. A. paimtus pinigus, teisiškai nepagrįsta, nes padėti juos užvaldyti galima iš anksto susitarus dėl sukčiavimo ir padarius bent vieną iš veiksmų, nurodytų BK 24 straipsnio 6 dalyje (duodant patarimus, nurodymus, teikiant priemones ir kt.), konkrečiai nurodant, kaip šio nusikaltimo vykdytojui buvo padedama užvaldyti pinigus ir kokie įrodymai tai patvirtina. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (2013 m. lapkričio 26 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-495/2013). Sukčiavimas yra baigtas nuo pinigų užvaldymo momento: pinigai buvo gauti dviem etapais 2009 m. birželio 5 d. ir liepos 2 d., o į bendrovės apskaitą įtraukti tik 2009 m. spalio 30 d. Nenustatyta, kad R. S. iš anksto žinojo, jog A. S. naudoja apgaulę gaudamas iš Z. A. pinigus, ir nėra duomenų, kad R. S. iš anksto buvo pažadėjęs juos paslėpti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo R. S. veiksmus kvalifikuoti kaip padėjėjo veiką slėpus nusikaltimą, A. S. apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą.

47Nukentėjusiojo ir prokuroro kasaciniuose skunduose išdėstyti pagrįsti argumentai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų. Pritartina šiems kasacinių skundų argumentams dėl nepagrįsto BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir piniginės baudos paskyrimo A. S..

48BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-491/2012, 2K-433/2013ir kt).

49Remiantis šia teismų praktika, darytina išvada, jog šios nuostatos taikymas yra sietinas su išimtinėmis bylos aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į tai, kad A. S. neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, turi sveikatos problemų. Jo padaryta nusikalstama veika nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Be to, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, A. S. per šį laikotarpį nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų, ši byla nėra labai sudėtinga ar labai didelės apimties, tačiau jos ištyrimas ir išnagrinėjimas teisme ilgai užsitęsė. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas A. S. prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties.

50Kasacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, išdėstyti apeliacinės instancijos teismo argumentai yra vienpusiški, nes BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paremtas tik A. S. asmenybę charakterizuojančiomis aplinkybėmis ir proceso trukme. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neturi diskrecijos laisvai traktuoti teisingumo principo turinį. Tiesiogiai taikant teisingumo principą baudžiamojoje byloje, būtina atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus švelnesnės bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 59, 62 straipsnių nuostatas). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad byloje nenustatyta A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaltu jis neprisipažino, žalos nukentėjusiajam neatlygino ir neieškojo galimybių bent iš dalies atlyginti ar kitu būdu kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą. Nėra pagrindo visiškai sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo argumentu dėl ilgos proceso trukmės. Proceso trukmė reiškia ne kokį konkretų laiko tarpą nuo bylos iškėlimo, o sietina su procesinių veiksmų, procesinių prievartos priemonių taikymo pradžia baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui t. y. jo teisių suvaržymui reikšmingą laikotarpį, be to, būtina atsižvelgti ir į aplinkybes kuriomis pats įtariamasis darė įtaką užsitęsusiam bylos nagrinėjimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad A. S. pareikštas įtarimas ir paskirta kardomoji priemonė 2010 metų balandžio mėnesį, todėl baudžiamojo proceso priemonės ir suvaržymai jam taikomi ketveri metai. Tai nėra ilgas laiko tarpas atsižvelgiant ir į tai, kad paties A. S. iniciatyva bylos nagrinėjimas buvo ne kartą atidėtas. Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija laiko, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos A. S. buvo pritaikytos nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo naikintina. A. S. skirtina BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Skiriant bausmę atsižvelgtina į A. S. apibūdinančius duomenis, nurodytus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, jo sveikatos būklę, todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė nei sankcijos vidurkis.

51Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

52Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

53Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 16 d., nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo A. S.. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį skirti A. S. laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Ritai Bartulienei,... 3. dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,... 4. nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,... 5. išteisintojo R. S. gynėjui Kęstučiui Stasiuliui,... 6. nukentėjusiajam Z. A.,... 7. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 8. Iš A. S. Z. A. priteista 508 200 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei... 9. Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 10. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalis... 11. A. S., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį... 12. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas;... 13. Kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.... 14. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Pikelio... 15. A. S. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti didelės... 16. R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad... 17. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. S. išteisintas konstatavus,... 18. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo... 19. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė... 20. Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog A. S. jo sūnaus R. S. vadovautai... 21. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje, taikydami baudžiamąjį... 22. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 23. Kasaciniu skundu nukentėjusysis Z. A. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos... 24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 25. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 62 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos... 26. Kasatoriaus teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, jog... 27. Kasatorius pažymi, kad, pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę,... 28. Kasatorius nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. S.... 29. Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu... 30. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje... 31. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 32. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios... 33. Kasatoriaus teigimu, įvertinus minėtus motyvus bei baudžiamojoje byloje... 34. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės... 35. Kasaciniu skundu prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo... 36. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalies prasmę... 37. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. S. tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų... 38. Kasaciniame skunde pažymima, kad sprendžiant skirtinos bausmės klausimą... 39. Nuteistojo A. S. gynėjo kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo ir... 40. Dėl nuteistojo A. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų... 41. Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš... 42. Šioje byloje apgaulė siejama su nukentėjusiojo suklaidinimu dėl įmonės... 43. Teismų ištirti bylos įrodymai patvirtina, jog, siekdamas gauti iš Z. A.... 44. Dėl nukentėjusiojo Z. A. ir prokuroro kasacinių skundo argumentų, BK 54... 45. Kolegija nepritaria nukentėjusiojo Z. A. kasacinio skundo argumentams dėl... 46. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. S., rėmėsi nustatytomis... 47. Nukentėjusiojo ir prokuroro kasaciniuose skunduose išdėstyti pagrįsti... 48. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas tiesioginio teisingumo principo... 49. Remiantis šia teismų praktika, darytina išvada, jog šios nuostatos taikymas... 50. Kasacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, išdėstyti apeliacinės... 51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 52. Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.... 53. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos...