Byla 2K-539/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nuteistosios UAB „A“ administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgalioto asmens T. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti: A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį (už nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 12 d. versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius) 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (už nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. vasario 20 d. versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint licencijos vežti krovinius) 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda; UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį (už nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d. versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius) 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį (už nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. vasario 20 d. versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint licencijos vežti krovinius) 100 MGL (13 000 Lt) bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda.

2Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S., nuteistosios UAB „A“ administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgalioto asmens T. M. bei nuteistųjų A. S. ir UAB „A“ gynėjo advokato T. Juodžio apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4UAB „A“ ir A. S. nuteisti už tai, kad A. S., būdamas UAB „A“ (įmonės kodas ( - ), įregistruotos ( - )) direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas teisę atstovauti bendrovei bei priimti sprendimus juridinio asmens UAB „A“ vardu, veikdamas juridinio asmens – UAB „A“ vardu, jos naudai ir interesais, siekdamas bendrovės veikloje gauti pajamų ir išvengti išlaidų, susijusių su žemės gelmių įsigijimu ar naudojimu, nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d., UAB „A“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Klaipėdos rajone, Kojelių kaime, sklypo unikalus Nr. ( - ), kuris išsidėstęs plote, perspektyviame naudingųjų iškasenų išteklių suradimo prasme, pažeisdami Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (1995 m. liepos 5 d. redakcija) 2 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „žemės gelmės sausumoje <...> yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė, kurią šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka juridiniams ir fiziniams asmenims bei šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, gali suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad „Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus angliavandenilius, geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį bei šiluminę energiją, gali naudoti juridiniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę leidimą, išduotą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, ir sudarę su Vyriausybės įgaliota institucija išteklių ar ertmių naudojimo sutartį“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-451 patvirtinto Grunto geologinio tyrimo ir grunto išteklių naudojimo tvarkos aprašo 32 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „grunto išteklių naudotojas įgyja teisę nustatyta tvarka naudoti grunto išteklius tik turėdamas Tarnybos patvirtintą Naudojimo projektą bei Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kurį išduoda regiono aplinkos apsaugos departamentai“, tyčia versliškai ėmėsi ūkinės veiklos neteisėtu būdu, t. y., neturėdami Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto leidimo kasti ir naudoti žemės gelmių išteklius (smėlį), taip pat Regiono aplinkos apsaugos departamento išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, kurie yra būtini norint vykdyti grunto kasimo darbus, pasinaudodami UAB „A“ ir samdomų bendrovių – UAB „Ramūno transportas“ bei UAB „Zalba“ transportu ir darbo jėga, iškasė valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius – ne mažiau kaip 38 768 tonas grunto (smėlio), iš kurio 37 065 tonas grunto (smėlio), vykdydamas 2005 m. spalio 25 d. rangos sutartį Nr. ( - ), sudarytą su Klaipėdos miesto savivaldybe, atstovaujama administracijos direktorės J. S., pagal 210 krovinio važtaraščių nuvežė ir panaudojo Klaipėdos miesto ( - ) kapinių V-B, VI, VIII-A, VII-B eilių ir kolumbariumo statybos darbuose, o 1703 tonas grunto (smėlio) atvežė į UAB „A“ teritoriją, esančią ( - ), pagal 79 krovinio važtaraščius.

5UAB „A“, A. S. nuteisti ir už tai, kad A. S., būdamas UAB „A“ (įmonės kodas ( - ), įregistruotos ( - )) direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas teisę atstovauti bendrovei bei priimti sprendimus juridinio asmens – UAB „A“ vardu, jos naudai ir interesams, siekdamas bendrovės veikloje gauti pajamų ir išvengti išlaidų, susijusių su licencijos gavimu vežti krovinius, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. vasario 20 d., pažeisdami Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „Kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama“, 8 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nustatantį, kad „Kroviniams vežti licencija (leidimas) reikalinga, kai vežama: vidaus ir tarptautiniais maršrutais transporto priemonėmis, kurių bendroji masė, įskaitant priekabą, didesnė kaip 3,5 tonos“, 8 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad „Licenciją (leidimą) verstis keleivių vežimais tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais bei krovinių vežimais išduoda Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos“ ir 26 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „Krovinių (prekių, produkcijos, iškasenų, atliekų, siuntų, konteinerių ir kitų daiktų) vežimas yra jų gabenimas už atlyginimą iš siuntėjo išsiuntimo vietos į gavėjo paskirties vietą transporto priemonėmis“, tyčia versliškai ėmėsi ūkinės veiklos neteisėtu būdu, t. y. neturėdami Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotos kelių transporto veiklos licencijos vežti krovinius vidaus maršrutais, panaudodami UAB „A“ transporto priemones, atliko krovinių pervežimą kitoms įmonėms ir fiziniams asmenims už atlygį, kuris 103 atvejais pagrįstas PVM sąskaitomis faktūromis už bendrą 12624,55 Lt (su PVM) sumą.

6Be to, UAB „A“ ir A. S. nuteisti už tai, kad A. S., būdamas UAB „A“ (įmonės kodas ( - ), įregistruotos ( - )) direktoriumi, atsakingu asmeniu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas teisę atstovauti bendrovei bei priimti sprendimus juridinio asmens – UAB „A“ vardu, jos naudai ir interesams, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais“, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, to paties įstatymo 16 straipsnio 3 dalį, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“, UAB „A“ patalpose, esančiose ( - ), nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. nepagrindė apskaitos dokumentais 38 768 tonų grunto (smėlio), kurio naudojimas nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d. buvo įformintas 289 krovinio važtaraščiais, įsigijimo bei nurašymo operacijų, be to, duomenų apie šias ūkines-finansines operacijas nepateikė UAB „A“ buhalterei A. J., kuri, nesuvokdama jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, minėtų duomenų neužregistravo UAB „A“ buhalterinės apskaitos registruose, taip A. S. apgaulingai tvarkant UAB „A“ buhalterinę apskaitą, nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. ir nuteistos UAB „A“ administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotas asmuo T. M. prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatoriai nurodo, kad teismai, kvalifikuodami A. S. ir UAB „A“ veikas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsakomybė už BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką kyla tik tada, kai veikla vykdoma neteisėtai ar versliškai, tačiau šios aplinkybės byloje nėra nustatytos. Ūkinė, komercinė veikla susideda iš ūkinių, komercinių operacijų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 punktą ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-174/2012) ūkinė, komercinė operacija yra tik tokia, kuri keičia turto ir (ar) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį (arba) struktūrą. Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnis, kurio pažeidimas nuteistiesiems inkriminuotas, nustato žemės gelmių nuosavybės išimtinumą valstybei bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos kompetencijos ribas dėl žemės gelmių naudojimo. Kasatoriai teigia, kad valstybės išimtinės nuosavybės teisės į išvežtą gruntą nebuvo pažeistos, nes visas gruntas, iškastas Klaipėdos rajone, Kojelių kaime, buvo panaudotas Klaipėdos miesto ( - ) kapinėms. Už šį gruntą nuteistieji negavo jokių pajamų iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, kaip ( - ) kapinių įrengimo darbų užsakovo, taigi nei UAB „A“, nei kitas asmuo neįgijo į iškastą gruntą nuosavybės teisės, t. y. valstybės išimtinė nuosavybės teisė į žemės gelmes nebuvo pažeista, o pati UAB „A“ veika neatlygintinai perkeliant gruntą į ( - ) kapines neturi versliškumo ar neteisėtos komercinės veiklos požymių. Byloje nėra nustatyta, kad už gruntą būtų gauta kokių nors pajamų. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį, nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas neteisėtai sudarė sandorius ir gavo pajamų, būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsają su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. kad tokia veikla pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams. Kasatoriai teigia, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų versliškumo požymį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, grindžiamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvada, yra tik spėjimai ir prielaidos, nes specialisto išvadoje nėra nurodyta, kiek pajamų už gruntą buvo gauta, o specialisto išvadoje esanti nuoroda apie į valstybės biudžetą nesumokėtus 39 979,50 Lt mokesčių, nėra pagrindas konstatuoti, kad ši aplinkybė sudaro BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad versliškumas pasireiškė parduodant betoną fiziniams ir juridiniams asmenims. Tačiau tai, kad iš iškasto grunto buvo gaminamas ir vėliau parduodamas betonas, tėra teismo subjektyvi prielaida, kurią paneigia liudytojo B. K. parodymai. Kasaciniame skunde teigiama, kad veika negali būti vertinama kaip neteisėta, nes valstybės išimtinė nuosavybės teisė į žemės gelmes pažeista nebuvo. Pagal Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalį žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise jam priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be to paties straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų ar teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės sklypas, kuriame buvo iškastas gruntas, priklauso nuosavybės teise UAB „A“, todėl ji turėjo teisę savo reikmėms naudoti sklype esančius žemės gelmių išteklius. Be to, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje sutapatinamos grunto, kaip naudingosios iškasenos, ir smėlio, žvyringo smėlio sąvokos, kurios nėra tapačios. Naudingąja iškasena laikytinas tik gruntas, kuris suvokiamas kaip apibūdinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-451 patvirtino Grunto geologinio tyrimo ir grunto išteklių naudojimo tvarkos aprašo 7.1 dalyje, tuo tarpu smėlis, žvyringas smėlis, neatitinkantis grunto sąvokos, negali būti laikomas gruntu kaip naudingąja iškasena ir jo kasimui leidimas nėra reikalingas. Byloje nėra nustatyta, kad Klaipėdos miesto ( - ) kapinėms atvežtas gruntas atitinka reikalavimus, keliamus gruntui pagal minėtą Grunto geologinio tyrimo ir grunto išteklių naudojimo tvarkos aprašą, nes išvada apie tai padaryta tik pagal grunto mėginius, kurie paimti iš UAB „A“ priklausančiame žemės sklype esančio grunto kūgio, o byloje duomenų, kad į Klaipėdos miesto ( - ) kapines gruntas gabentas iš šio kūgio, nėra. Statybinis gruntas nėra naudingoji iškasena, jo naudojimui leidimas, numatytas Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, nereikalingas. Grunto ištekliai gali būti naudojami pagal patvirtintą naudojimo projektą ir turint Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas nėra leidimas, dėl kurio neturėjimo atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes atsakomybę už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, neturint Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 512 straipsnis, o atsakomybė už savavališką žemės gelmių naudojimą neturint teisės aktų nustatyto leidimo ar pažeidžiant nustatytus reikalavimus, taip pat už sandorių, pažeidžiančių žemės gelmių valstybės nuosavybės teisę, sudarymą, nustatyta ATPK 46 straipsnyje. Byloje nėra ištirtos aplinkybės, kokie konkrečiai žemės gelmių ištekliai buvo nuvežti į Klaipėdos miesto ( - ) kapines. Tikslus jų identifikavimas buvo būtinas sprendžiant, ar buvo reikalingas leidimas konkrečių gamtos išteklių naudojimui. Nepaneigus aplinkybių, jog į kapines buvo nuvežtas gruntas, lieka abejonių dėl to, kokie žemės gelmių ištekliai buvo pervežti į ( - ) kapines. Esant šioms abejonėms, jos turi būti aiškinamos nuteistųjų naudai ir laikoma, jog buvo vežtas gruntas, todėl jam iškasti ir išvežti leidimas nebuvo reikalingas, t. y. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Šių abejonių nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas. Iš apeliacinės instancijos teismo išvadų galima spręsti, kad teismas sutinka, jog buvo iškastas gruntas, tačiau mano jame buvus smėlio, todėl tai vertina kaip Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Tokios teismo išvados neteisėtos. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų buvo prašoma skirti papildomą granuliometrinę analizę, kad būtų ištirtas gruntas, kuris buvo išvežtas į ( - ) kapines, tačiau teismai tokį prašymą atmetė. Nagrinėjant bylą buvo laikomasi pozicijos, kad iš prie kasamo tvenkinio supilto grunto sandėlio gruntas į ( - ) kapines nebuvo vežamas. Dalis grunto iš prie kasamo tvenkinio supilto grunto sandėlio buvo išvežta į UAB „A“ teritoriją, tačiau byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad šis gruntas buvo parduotas ar vykdyta kitokia ūkinė, komercinė veikla. Nesant byloje duomenų, jog gruntas į ( - ) kapines buvo vežamas iš prie kasamo tvenkinio supilto grunto sandėlio, taip pat nepaneigus UAB „A“ pozicijos, kad į savo teritoriją atsivežtas gruntas buvo panaudotas jos pačios reikmėms, bet ne pardavimui, teismų išvada, kad naudingosios iškasenos buvo naudojamos neteisėtai, yra nepagrįsta.

7Pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis nuteistieji pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, nes pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą taip pat yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Kroviniams vežti reikalinga licencija (leidimas) tuo atveju, kai vidaus ir tarptautiniais maršrutais vežama transporto priemonėmis, kurių bendroji masė, įskaitant priekabą, didesnė kaip 3,5 tonos, tačiau konkrečiu atveju nepakanka konstatuoti vien objektyviųjų BK 202 straipsnio požymių buvimą. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. BK 202 straipsnyje apibrėžtų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai verčiasi ūkine, komercine ar profesine veikla, ir nori taip verstis. Valinis tiesioginės tyčios momentas pabrėžia veikos siekimą (norėjimą). Jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Faktinių veiksmų eiga rodo, kad UAB „A“ nesuvokė daromos veikos pavojingumo visuomenei ir nesiekė nusikalstamai veikti. Ji buvo įsitikinusi, jog komercine veikla verčiasi teisėtai. Transporto paslaugą UAB „A“ teikdavo tik asmenims, kurie pirkdavo iš jos produkciją, krovinių pervežimo veikla buvo tik šalutinė, bet ne pagrindinė paslauga klientui. UAB „A“ įstatuose, kurie įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka, nurodyta, kad, be kitų veiklos rūšių, įmonė gali verstis krovinių pervežimu keliais. UAB „A“ sąžiningai deklaravo pajamas, mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą, taip pat atliko kitus privalomus mokėjimus. Po dokumentų patikrinimo paaiškėjus reikalavimui turėti licenciją, UAB „A“ nedelsdama su nedideliais kaštais šį leidimą išsirūpino ir toliau teikė tokią pačią paslaugą, t. y. bendrovė sąmoningai neignoravo reikalavimų turėti licenciją verstis komercine veikla, susijusia su krovinių pervežimu. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nuteistųjų veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, padaryti veiksmai negali būti vertinami kaip sąmoningas siekimas neteisėtai veikti. Pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų rašytinių įrodymų – 2010 m. sausio 25 d. išduotos kelių transporto veiklos licencijos Nr. ( - ) ir kelių transporto veiklos licencijos kortelių Nr. ( - ), kurie patvirtina, kad, sužinojus apie galiojantį teisinį reglamentavimą, būtini dokumentai buvo gauti. Teismas turėjo įvertinti aplinkybių visumą, tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, atlikti įrodymų visumos analizę, nustatyti jų tarpusavio ryšį ir tik tada konstatuoti BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių buvimą ar nebuvimą. Kasatorių nuomone, buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, pažymima, kad nuo 2009 m. spalio 21 d. Europos Bendrijoje bendrąsias patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisykles nustato Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1072/2009 (toliau – ir reglamentas). Šio reglamento pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 patvirtino ir kelių transporto veiklos licencijavimo taisykles. Europos Bendrijos reglamentas, kaip teisės šaltinis, taikomas visuotinai, yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Reglamento 1 straipsnio 5 dalyje nurodytos vežimo rūšys ir sąlygos, kai licencijos nereikalingos, taip pat netaikomi jokie kiti vežimo leidimai. Pagal reglamentą, kai vežamas krovinys yra įmonės nuosavybė arba yra tos įmonės parduotas, nupirktas, išnuomotas, išsinuomotas, pagamintas, išgautas, apdorotas ar pataisytas, licencija nereikalinga. Kasatoriai teigia, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis, taip pat pritaikyta netinkamai. Iš nuosprendžio nėra suprantama, kurios iš straipsnio dispozicijoje nurodytų aplinkybių negalima nustatyti, t. y. ar UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paaiškinta, kad gruntas buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas, nes juo nebuvo disponuojama, taip pat už jį nebuvo gauta jokių pajamų. Krovinio važtaraščiai yra krovinio vežimą, bet ne krovinio panaudojimą ar disponavimą patvirtinantys dokumentai, todėl jie įtakos UAB „A“ finansinei padėčiai ir rezultatams neturėjo. UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos visos transportavimo paslaugos, kurios buvo teikiamos neturint licencijos, deklaruotos visos pajamos, sumokėti visi dėl to priklausantys mokesčiai. Nenustačius, kad nuteistieji padarė BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nėra pagrindo konstatuoti, kad jie padarė ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes šios veikos yra tarpusavyje susijusios. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų kaltė padarius BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas yra įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso tvarka. Įrodymai, kuriais teismai pagrindė išvadą dėl nuteistųjų kaltės, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad kasatoriai nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis savaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir pateikdami sau naudingą jų vertinimą, nėra pagrindas teigti, kad teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, taip iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas. Prokuroro nuomone, kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo yra nepagrįsti. Be kitų veikų, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį atsiranda ir tada, kai kaltininkas versliškai imasi veiklos, neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga. Veikla vykdoma versliškai, kai ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai (ne mažiau kaip tris kartus) ar nuolat ir tokia veikla yra nuolatinis, pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis. Byloje nustatyta, kad UAB „A“, vadovaujama direktoriaus A. S., neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto leidimo kasti ir naudoti žemės išteklius (smėlį), taip pat Regiono aplinkos apsaugos departamento išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, kurie būtini norint vykdyti grunto kasimo darbus, tyčia versliškai užsiėmė ūkine veikla, t. y. iš jai priklausančių žemės sklypų iškasė 38 768 tonas valstybei priklausančio žemės gelmių naudingojo išteklio – grunto (smėlio), kurį naudojo UAB „A“ reikmėms. Smėlis ir žvyras buvo tiekiami į UAB „A“ betono maišymo cechą, iš ten jie buvo parduodami fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat tiekiami Klaipėdos miesto ( - ) kapinių tvarkymui. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „A“, vadovaujama direktoriaus A. S., neturėdama Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotos kelių transporto veiklos licencijos vežti krovinius vidaus maršrutais, tyčia versliškai ėmėsi ūkinės veiklos, t. y., panaudodama UAB „A“ transporto priemones, atliko krovinių pervežimą kitoms įmonėms ar fiziniams asmenimis už atlygį. Aplinkybės, kad transportavimo veiklos licencijos įsigijimo išlaidos bendrovei buvo nedidelės, kad UAB „A“ po patikrinimo tokią licenciją gavo, nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų išvadų dėl A. S. ir UAB „A“ padarytų nusikalstamų veiksmų bei jų subjektyvių požymių ir dėl to yra nereikšmingos sprendžiant dėl nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone, kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo yra nepagrįsti. Nuteistųjų kaltė padarius šią veiką įrodyta tuo, kad jie neturėjo leidimų verstis konkrečiomis ūkinėmis veiklomis ir dėl to buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė grunto (smėlio) įsigijimo ir nurašymo operacijų. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminis apeliantų jame keltas argumentas yra nesutikimas su pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių teisiniu vertinimu, o į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas nutartyje detaliai atsakė. Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 1072/2009 licencija nereikalinga tik tada, kai vežamas krovinys yra įmonės nuosavybė arba yra kitos reglamente nurodytos aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, kad žemės gelmių ištekliai nebuvo nei A. S., nei UAB „A“ nuosavybė, byloje nėra nustatytos ir kitos reglamente nurodomos aplinkybės, dėl kurių grunto pervežimas pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nereikalautų licencijos. Dėl to apeliacinio skundo argumentas apie pasikeitusį teisinį reguliavimą nelaikytas esminiu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl jo nepasisakė, negali būti vertinama kaip BPK 320 straipsnio reikalavimų pažeidimas.

8Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

10BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai jis (ji) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal šį straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnio 1 dalies taikymą, yra ne kartą nurodęs, kad kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai peržengiamos licencijoje (leidimo) apibrėžtos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011 ir kt.). Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis.

11Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „žemės gelmės sausumoje <...> yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė, kurią šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka juridiniams ir fiziniams asmenims bei šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, gali suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus angliavandenilius, geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį bei šiluminę energiją, gali naudoti juridiniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę leidimą, išduotą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, ir sudarę su Vyriausybės įgaliota institucija išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 (nauja redakcija patvirtinta 2005 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 621) 2 punkte nurodyta, kad žemės savininkas ar naudotojas priklausančiame jam nuosavybės teise, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype esančius žemės gelmių išteklius turi teisę naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka. A. S. bei juridinis asmuo UAB „A“ nuteisti už tai, kad versliškai ėmėsi ūkinės veiklos, neturėdami licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga. Byloje nustatyta, kad A. S., būdamas UAB „A“ direktoriumi, atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą, ir turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens UAB „A“ vardu, veikdamas jos vardu, jos naudai ir interesais, siekdamas bendrovės veikloje gauti pajamų ir išvengti išlaidų, susijusių su žemės gelmių išteklių įsigijimu ir naudojimu, tyčia versliškai ėmėsi ūkinės veiklos neteisėtu būdu – nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d. Klaipėdos rajone, Kojelių kaime, UAB „A“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, neturint Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto leidimo kasti ir naudoti žemės gelmių išteklius (smėlį), taip pat Regiono aplinkos apsaugos departamento išduoto Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, kurie yra būtini norint vykdyti grunto kasimo darbus, pasinaudojant bendrovės, taip pat ir samdomų bendrovių transportu ir darbo jėga, iškasė valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius – ne mažiau kaip 38 768 tonas grunto (smėlio). Iš jų 37065 tonas grunto (smėlio), vykdant rangos sutartį, panaudojo Klaipėdos miesto ( - ) kapinių keturių eilių ir kolumbariumo statybos darbuose, 1073 tonas atvežė į UAB „A“ teritoriją. Byloje nustatyta, kad žemės gelmių ištekliai buvo naudojami ne savo reikmėms, o darbams, numatytiems rangos sutartyje, vykdyti, gaunant už tai numatytą atlygį. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „A“ 2005 m. spalio 25 d. rangos sutarties Nr. ( - ) matyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir UAB „A“ susitarė, kad UAB „A“ atliks Klaipėdos miesto ( - ) kapinių keturių eilių ir kolumbariumo statybos darbus; bendra sutarties objekto darbų kaina 11 791 230 Lt; rangovas įsipareigojo visus darbus atlikti savo jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis. Iš lokalinių sąmatų matyti, kad darbams atlikti kaip statybinė medžiaga, buvo reikalingas gruntas (smėlis). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sąskaitos išrašai patvirtina, kad UAB „A“ buvo apmokėta už atliktus darbus ir medžiagas per laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio iki 2009 m. kovo mėnesio. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą buvo apklaustas A. S., kuris parodė, kad į ( - ) kapines atvežė 60 000 tūkstančių kubų grunto ir tik už 30 000 tūkstančių kubų grunto negavo pajamų. Specialisto išvadoje pasisakyta, kad UAB „A“ padarė valstybės biudžetui 39 979,50 Lt nuostolį už valstybei priklausančius gamtos išteklius nesumokėdama 39 979,50 Lt mokesčių. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog A. S., veikdamas UAB „A“ interesais ir jos naudai, neteisėtai ėmėsi ūkinės veiklos ir tai darė versliškai, yra teisingos. Teismų sprendimuose versliškumo požymis, veikos neteisėtumas, t. y. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji, taip pat ir subjektyvieji požymiai, yra pakankamai atskleisti, padarytos išvados yra argumentuotos, pagrįstos byloje ištirtais įrodymais ir jų visumos vertinimu. Kasatorių argumentai, kad byloje nėra duomenų ir nėra nustatyta, iš kur į ( - ) kapines buvo vežamas gruntas (smėlis), kad apskritai liko abejonės dėl to, kokie žemės gelmių ištekliai buvo pervežti į ( - ) kapines, todėl visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamųjų naudai ir laikoma, kad buvo vežtas gruntas, kuriam iškasti ir išvežti leidimas nebuvo reikalingas, o tai reiškia, jog Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, atmestini kaip nepagrįsti. Tokie argumentai yra prieštaraujantys teisiamajame posėdyje ištirtiems duomenims bei, įvertinus ištirtus įrodymus (liudytojų parodymus, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvadas, kad dviejų grunto mėginių 2009 m. vasario 12 d. paimtų žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. ( - ) granuliometrinės analizė patvirtina, jog paimtas gruntas pagal ISO 14688-1:2002 ir ISO 14688:2004 pirmame mėginyje yra smėlis, o antrame mėginyje – žvyringas smėlis, paties A. S. parodymus bei kitus įrodymus) ir jų visumą, teismų padarytas išvadas pripažinti kaip pagrįstas prielaidomis spėjimais ar, kaip teigia kasatoriai, abejonėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla atribojimo klausimu apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir nurodė motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju taikytina baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pripažinti, kad dėl neteisėtos, versliškai vykdytos ūkinės veiklos kasant ir naudojant žemės gelmių išteklius bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas, t. y. A. S. BK 202 straipsnio 1 dalis, o juridiniam asmeniui UAB „A“ BK 20 straipsnio 2 dalis, 202 straipsnio 1 dalis, pritaikytas tinkamai, remiantis kasatorių argumentais naikinti šias sprendimų dalis ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo. Tačiau kolegija konstatuoja, kad A. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o juridinis asmuo – UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį už versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint licencijos vežti krovinius nuteisti nepagrįstai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Byloje nustatyta, kad, neturint Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos licencijos vežti krovinius vidaus maršrutais, UAB „A“, panaudodama savo transporto priemones, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. vasario 20 d. atliko krovinių pervežimus kitoms įmonėms ir fiziniams asmenims už atlygį. Pagal bylos duomenis, UAB „A“ transporto paslaugas teikė asmenims, kurie pirkdavo iš jos produkciją; pagal bendrovės įstatus, be kitų veiklos rūšių, įmonė galėjo verstis krovinių pervežimu; paaiškėjus, kad licencija reikalinga, bendrovė ją įsigijo ir, kaip nurodoma kasaciniame skunde, toliau teikė tą pačią paslaugą. Pagal specialisto išvadą transporto paslaugų teikimas bendrovėje buvo pagrindžiamas buhalterinės apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis. Byloje jokių duomenų, kad UAB „A“ nesąžiningai deklaravo iš krovinių pervežimo gaunamas pajamas, kad nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą ar neatliko kitų kokių nors privalomų mokėjimų, nėra. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas BK 202 straipsnio 1 dalies taikymą, nurodė, kad A. S. licencijos gabenti krovinius neįsigijo siekdamas sumažinti bendrovės išlaidas, susijusias su jos gavimu. Kasaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodoma, kad licencijos įsigijimo išlaidos – 200 Lt negali būti vertinamos kaip galėjusios reikšmingai pagerinti bendrovės turtinę padėtį, kad teismas visiškai nevertino pateiktų rašytinių įrodymų – 2010 m. sausio 25 d. išduotos kelių transporto veiklos licencijos Nr. ( - ) ir kelių transporto veiklos licencijos kortelių Nr. ( - ), kurie patvirtina, kad nuteistieji iš karto po to, kai sužinojo apie galiojantį teisinį reglamentavimą, ištaisė savo veiklos trūkumus ir būtinus dokumentus gavo, t. y. sąmoningai neignoravo reikalavimų turėti licenciją transporto veiklai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas apeliantų argumentų, kuriais buvo ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas už krovinių pervežimą neturint licencijos, iš esmės nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus neteisėtas ūkinės veiklos versliškumo požymis konstatuotas iš esmės remiantis vien tuo, kad UAB „A“ neturėjo licencijos kroviniams vežti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik tokio vertimosi ūkine veikla tvarkos pažeidimo nepakanka konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama, baudžiamojo įstatymo taikymo prasme atitinkanti versliškumo požymius, veika. Be to, pažymėtina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 202 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai (nagrinėjamu atveju – neturėdamas licencijos) verčiasi ūkine veikla, ir nori taip veikti. Byloje tokia tyčia, t. y. būtinas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis, taip pat nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. BK 202 straipsnio 1 dalis, o UAB „A“ BK 20 straipsnio 2 dalis ir 202 straipsnio 1 dalis, taikytos nenustačius jų veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl ši nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

12Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 202 straipsnio 1 dalį. Remiantis specialisto išvada Nr. 11 (0330) byloje nustatyta, kad UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė 38 678 tonų grunto (smėlio) įsigijimo, nurašymo operacijų, padarė kitų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio ir struktūros per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. vasario 12 d. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas UAB „A“ reiškėsi tuo, kad buhalterinėje apskaitoje buvo nefiksuojamos visos ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai, todėl iš dalies neliko galimybės nustatyti bendrovės finansinę padėtį. Iš lokalinių sąmatų, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sąskaitos išrašų matyti, kad UAB „A“ už iškastą gruntą pajamų gavo, todėl šios ūkinės operacijos turėjo būti fiksuotos UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje. Aplinkybė, kad ūkinėms operacijoms ar įvykiams nustatyti nesant buhalterinės apskaitos dokumentų buvo pasitelkti kiti įmonės dokumentai, atsižvelgus į bylos aplinkybes, nesuteikia pagrindo abejoti specialisto išvados Nr. 11 (0330) duomenų patikimumu. Dėl to pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – A. S. BK 222 straipsnio 1 dalis, UAB „A“ – BK 20 straipsnio 2 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2, 6 punktais,

Nutarė

14Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutarties dalis, kuriomis A. S. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, o juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį už ūkinę veiklą neturint licencijos vežti krovinius, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

15Nuosprendžio bei nutarties dalis, kuriomis A. S. bei UAB „A“ paskirtos subendrintos bausmės panaikinti ir:

16A. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę (už versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius) vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 70 MGL (9100 Lt) baudą.

17UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę (už versliškai vykdytą ūkinę veiklą neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius) vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 150 MGL (19500 Lt) baudą.

18Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.