Byla 1A-213-557/2018
Dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei, nuteistajam A. V., gynėjams Mariui Navickui, Petrui Maceniui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės, nuteistojo I. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

3I. M. (I. M.) nuteistas pagal BK 202 str. 1 d. 200 MGL (7532 EUR) dydžio bauda, į bausmę įskaitant laikino sulaikymo laiką nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 (vieną parą), ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė I. M. nustatyta 198 MGL (7456,68 EUR) dydžio bauda;

4A. V. nuteistas pagal BK 202 str. 1 d. 200 MGL (7532 EUR) dydžio bauda.

5Nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 str. 2 d., BPK 94 str. 1 d. 1 p., konfiskuota uždraustos veikos priemonė – I. M. priklausantys 20 000 JAV dolerių, saugoma Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų skyriuje.

6Nuosprendžiu nuspręsta kitus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 5 110 Lt, 4 999,60 EUR, 4 745 Anglijos svarus sterlingų, 8 360 Rusijos Federacijos rublių, 161 400 Norvegijos kronų, 2 Lenkijos zlotus ir 4 353 JAV dolerius, paimtus 2014-10-23, saugomus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų skyriuje, adresu ( - ), Vilnius, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti I. M., o dešimt kompaktinių plokštelių, esančių prie bylos voke, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

7Nuosprendžiu iš kaltinamųjų I. M. ir A. V. į valstybės biudžetą išieškota po 21 EUR proceso išlaidų.

8Teisėjų kolegija

Nustatė

9

  1. I. M. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas Lietuvos Respublikos 2002-09-10 Finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 str. 43 d. 1 p. nuostatos, numatančios, kad „vertimasis finansų paslaugų teikimu: 1) deklaravimas ūkinę veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose, ir kt.), kad asmuo teikia finansines paslaugas“, to paties įstatymo 3 str. 1 d. 13 p. nuostatos, numatančios, kad „Finansinės paslaugos yra: <...> valiutos keitimas (grynaisiais pinigais)“, to paties įstatymo 3 str. 2 d. nuostatos, numatančios, kad „licencines finansines paslaugas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“, neteisėtai – neįkūręs ir neįregistravęs finansų įstaigos Juridinių asmenų registre, nebūdamas kredito įstaigos atstovu, žinodamas, kad jis, kaip fizinis asmuo, teikdamas finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais) veiks neteisėtu būdu, tyčia pažeisdamas 2002-09-10 Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 str. 3 d. nuostatą, numatančią, kad „teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama“, Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 7 d. Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo Nr. I-202 3 str. 1 d. (įstatymo norma galiojo iki 2015-11-01) nuostatą, numatančią, kad „litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus ar vieną užsienio valiutą į kitą užsienio valiutą keičia (perka, parduoda) kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymų nustatyta tvarka išduotus leidimus (licencijas) <...>“, neturėdamas licencijos, Klaipėdos mieste ir kitose ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23 ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku versliškai fiziniams asmenims S. G. (S. G.), E. P., V. B., R. L., D. P., A. K., J. Č., J. Š., D. R., R. S., N. L. (N. L.), S. J., D. S., T. M., R. K., K. L., R. V., Ž. M. bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be jokių valiutos keitimą patvirtinančių dokumentų teikė finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), t. y. keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. I. M., iš neteisėtai vykdomos valiutos keitimo veiklos siekdamas gauti naudos, iš fizinių asmenų nupirktą valiutą keitė AB SEB banke ir laikotarpiu nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22 atliko 195 valiutos keitimo operacijas, per kurias pakeitė 340 035 svarus sterlingų į 1 398 756,25 Lt; 3 294 350 Norvegijos kronų į 1 361 521,75 Lt; 717 470 Švedijos kronų į 277 040,32 Lt; 889 450 Danijos kronų į 410 193,04 Lt; 442 830 JAV dolerių į 1 119 499,78 Lt; 1 400 Latvijos latų į 6 807,90 Lt; 1 364 219,32 Lt į 394 260 EUR. Tokiu būdu I. M. versliškai ėmėsi finansinės veiklos, neturėdamas šiai veiklai licencijos (leidimo).
    1. A. V. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas 2002-09-10 Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 str. 43 d. 1 p. nuostatos, numatančios, kad „vertimasis finansų paslaugų teikimu: 1) deklaravimas ūkinę veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose, ir kt.), kad asmuo teikia finansines paslaugas“, to paties įstatymo 3 str. 1 d. 13 p. nuostatos, numatančios, kad „finansinės paslaugos yra: <...> valiutos keitimas (grynaisiais pinigais)“, to paties įstatymo 3 str. 2 d. nuostatos, numatančios, kad „licencines finansines paslaugas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“, neteisėtai – neįkūręs ir neįregistravęs finansų įstaigos Juridinių asmenų registre, nebūdamas kredito įstaigos atstovu, žinodamas, kad jis, kaip fizinis asmuo, teikdamas finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), veiks neteisėtu būdu, tyčia pažeisdamas 2002-09-10 Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 str. 3 d. nuostatą, numatančią, kad „teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama“, 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo Nr. I-202 3 str. 1 d. (įstatymo norma galiojo iki 2015-11-01) nuostatą, numatančią, kad „litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus ar vieną užsienio valiutą į kitą užsienio valiutą keičia (perka, parduoda) kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymų nustatyta tvarka išduotus leidimus (licencijas) <...>“, neturėdamas licencijos, Klaipėdos mieste ir kitose ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23 ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku versliškai fiziniams asmenims E. P., R. M., V. K., R. K., E. Č., E. K., R. V., R. K., M. D. bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be jokių valiutos keitimą patvirtinančių dokumentų teikė finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), t. y. keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. A. V., iš neteisėtai vykdomos valiutos keitimo veiklos siekdamas gauti naudos, iš fizinių asmenų nupirktą valiutą keitė AB SEB banke ir laikotarpiu nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22 atliko 112 valiutos keitimo operacijų, per kurias pakeitė 1 760 500 Norvegijos kronų į 735 844,68 Lt; 140 545 Didžiosios Britanijos svarus sterlingų į 577 622,36 Lt; 815 900 Danijos kronų į 376 522,69 Lt; 1 161 510 Švedijos kronų į 446 136,84 Lt; 2 100 Latvijos latų į 10 277,82 Lt; 264 000 JAV dolerių į 665 152,01 Lt; 431 780 Lt į 124 810 EUR; 88 012 Lt į 35 000 JAV dolerių. Tokiu būdu A. V. versliškai ėmėsi finansinės veiklos, neturėdamas šiai veiklai licencijos (leidimo).
  2. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį: I. M. pagal BK 202 str. 1 d. paskirti 500 MGL dydžio (18 830 EUR) baudą, į bausmės laiką įskaitant laikino sulaikymo laiką nuo 2014-10-23 iki 2014-10-24 (vieną parą), ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinę bausmę I. M. nustatyti 498 MGL (18 754,68 EUR) dydžio baudą; A. V. pagal BK 202 str. 1 d. paskirti 500 MGL dydžio (18 830 EUR) baudą; taikyti BK 72 str. 2 d. ir iš I. M. konfiskuoti 5 110 Lt, 4 999,60 EUR, 4 745 Anglijos svarus sterlingų, 8 360 Rusijos Federacijos rublių, 161 400 Norvegijos kronų, 2 Lenkijos zlotus ir 24 353 JAV dolerius, paimtus 2014-10-23 ir saugomus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų skyriuje, adresu ( - ), Vilniaus m., o iš A. V. konfiskuoti 13 687,40 EUR, rastų 2014-10-23 kratos metu; taikyti BK 723 straipsnį ir iš A. V. konfiskuoti turto dalį, atitinkančią 30 779 EUR sumą; palikti galioti paskirtą laikiną A. V. nuosavybės teisių apribojimą, iki baudžiamojoje byloje bus išspręstas turto konfiskavimo klausimas; daiktus, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. pinigus, paimtus iš I. M. kratų metu ir saugomus atskirai nuo baudžiamosios bylos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų skyriuje, adresu ( - ), Vilniaus m., palikti saugoti, iki bus išspręstas turto konfiskavimo klausimas; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad skirdamas kaltinamiesiems bausmes, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, kiekvieno padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pažymi, jog teismas teisingai konstatavo, kad tiek kaltinamasis I. M., tiek kaltinamasis A. V. padarė po vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai, anksčiau jie neteisti, vedę, dirba, byloje jų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ir įvertinęs visas šias aplinkybes abiem kaltinamiesiems pagrįstai parinko BK 202 str. 1 d. sankcijoje numatytas baudos bausmes, tačiau, prokurorės vertinimu, paskirdamas jiems po 200 MGL dydžio baudą, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo skiriamų baudų dydžio. BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal susiformavusią teismų praktiką, nenustatęs nei kaltinamojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai kaltinamiesiems skiria bausmes, artimas straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. BK 47 str. 3 d. 3 p. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu (2011 m. balandžio 21 d. įstatymas Nr. XI-1350), numatė, kad už apysunkį nusikaltimą skiriama bauda iki 1000 MGL dydžio, taigi šios bausmės vidurkis buvo 500 MGL. Mano, jog jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių abiem kaltinamiesiems skirti daug mažesnes baudas nei įstatymo numatytos už apysunkio nusikaltimo padarymą baudos vidurkis teismas nenustatė. Teigia, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 61 str. ir 47 str. 3 d. 3 p. nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos ir abiem kaltinamiesiems skyrė aiškiai per švelnias bausmes. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, prokurorė mano, jog I. M. ir V. V. skirtinos BK 202 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės – baudos, artimos BK 47 str. 3 d. 3 p. numatytos baudos dydžio vidurkiui.
    1. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK 72 str. nuostatas ir nepagrįstai tik dalį I. M. priklausančių pinigų (20 000 JAV dolerių) pripažino nusikalstamos veikos priemone ir konfiskavo, o dėl kratos metu pas A. V. rastų pinigų visiškai nepasisakė. Pažymi, jog byloje teismas nustatė, kad abu nuteistieji nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23, neturėdami licencijos, versliškai fiziniams asmenims teikė valiutos keitimo paslaugas ir, iš šios neteisėtai vykdomos valiutos keitimo veiklos siekdami gauti naudos, iš fizinių asmenų supirktą valiutą keitė AB SEB banke. I. M. laikotarpiu nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22 šiame banke atliko 195 valiutos keitimo operacijas, per kurias pakeitė 340 035 svarus sterlingų į 1 398 756,25 Lt; 3 294 350 Norvegijos kronų į 1 361 521,75 Lt; 717 470 Švedijos kronų į 277 040,32 Lt; 889 450 Danijos kronų į 410 193,04 Lt; 442 830 JAV dolerių į 1 119 499,78 Lt; 1 400 Latvijos latų į 6 807,90 Lt; 1 364 219,32 Lt į 394 260 EUR, o A. V. šiame banke laikotarpiu nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22, atliko 112 valiutos keitimo operacijų, per kurias pakeitė 1 760 500 Norvegijos kronų į 735 844,68 Lt; 140 545 Didžiosios Britanijos svarus sterlingų į 577 622,36 Lt; 815 900 Danijos kronų į 376 522,69 Lt; 1 161 510 Švedijos kronų į 446 136,84 Lt; 2 100 Latvijos latų į 10 277,82 Lt; 264 000 JAV dolerių į 665 152,01 Lt; 431 780 Lt į 124 810 EUR; 88 012 Lt į 35 000 JAV dolerių. Teismas nustatė, kad abu nuteistieji versliškai ėmėsi finansinės veiklos, neturėdami šiai veiklai licencijos (leidimo). BK 72 str. 2 d. numato, kad konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. 2014-10-23 kratų metu pas I. M. buvo rasta ir paimta pinigų įvairia valiuta: I. M. asmens kratos metu rasta ir paimta 27 400 Lt, kuriuos jam sumokėjo liudytojas S. G. už I. M. parduotus 20 000 JAV dolerių, ir 3 940 EUR, 3 460 JAV dolerių ir 500 Lt, kratos metu I. M. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti 1 039 EUR, 893 JAV doleriai, 235 Anglijos svarai sterlingų ir 5 110 Lt, kratos metu I. M. naudojamame automobilyje rasta ir apimta 161 400 Norvegijos kronų, 4 510 Anglijos svarų sterlingų, 8 360 Rusijos Federacijos rublių, 20,60 EUR ir 2 Lenkijos zlotai. Liudytojas S. G. pagal 2014-10-23 daiktų dokumentų pateikimo protokolą pateikė iš I. M. įsigytus 20 000 JAV dolerių, o jam pagal pakvitavimą grąžinti 27 400 Lt. Atsižvelgiant į tai, 2014-10-27 nutarimu buvo laikinai apribotos I. M. nuosavybės teisės į turtą – pinigus: 5 110 Lt, 4 999,60 EUR, 4 745 Anglijos svarus sterlingų, 8 360 Rusijos Federacijos rublių, 161 400 Norvegijos kronų, 2 Lenkijos zlotus ir 24 353 JAV dolerius, paimtus 2014-10-23. Laikino nuosavybės apribojimo terminas buvo pratęstas 2015-04-23, 2015-04-23 ir 2015-07-10 nutartimis iki 2015-10-27. 2015-10-26 Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimu minėti pinigai buvo pripažinti daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti saugoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų skyriuje, adresu ( - ), Vilniaus m. Teismas teisingai konstatavo, kad yra pagrindas nurodytus I. M. priklausančius 20 000 JAV dolerių, kuriuos jis pardavė S. G., konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos priemonę, tačiau padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog nenustatyta, kad kiti I. M. gyvenamojoje vietoje, naudojamame automobilyje ir asmens kratos metu rasti pinigai, kurie viršija 20 000 JAV dolerių sumą, yra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemonė ar rezultatas, todėl nepagrįstai nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus juos grąžintini I. M.. Kaip nurodyta nutarime, teismas pripažino, kad I. M. nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23, neturėdamas licencijos, versliškai fiziniams asmenims teikė valiutos keitimo paslaugas, t. y. atliko ne tik tą vieną konkrečią neteisėtą valiutos keitimo operaciją – 2014-10-23 I. G. pardavė 20 000 JAV dolerių, tačiau sistemingai fiziniams asmenims keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. Iš nuosprendyje aptartų liudytojų parodymų ir kitų duomenų matyti, kad I. M. nuolat iš fizinių asmenų pirkdavo ir jiems parduodavo ne tik JAV dolerius, bet ir Norvegijos kronas, Anglijos svarus sterlingų, eurus, Rusijos Federacijos rublius ir kitą užsienio valiutą.
    2. Pažymi, jog iš 2017-09-25 ekspertizės akto Nr. 11-420(17) matyti, kad palyginus I. M. ir M. M. šeimos gautas pajamas per tiriamąjį laikotarpį (nuo 2010-12-01 iki 2014-10-23), padarytas išlaidas ir atsižvelgiant į jų turimą piniginių lėšų likutį bankuose kiekvienų metų pradžioje, nustatyta, kad 2014-10-23 kratų metu rastos piniginės lėšos (2014-10-23 I. M. asmens kratos metu buvo rasta ir paimta 27 400 Lt, kuriuos jam sumokėjo liudytojas S. G. už I. M. parduotus 20 000 JAV dolerių, 3940 EUR, 3460 JAV dolerių ir 500 Lt, kratos metu I. M. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti 1039 EUR, 893 JAV doleriai, 235 Anglijos svarai sterlingų ir 5110 Lt, kratos metu I. M. naudojamame automobilyje rasta ir apimta 161 400 Norvegijos kronų, 4510 Anglijos svarų sterlingų, 8360 Rusijos Federacijos rublių, 20,60 EUR ir 2 Lenkijos zlotai) nepagrįstos pagal dokumentus gautomis pajamomis. Teigia, jog bylos medžiaga yra aiškiai įrodyta, kad pas I. M. rasti pinigai buvo naudojami nusikalstamai veikai daryti. Net ir nenustačius, kiek konkrečiai pajamų I. M. gavo iš nusikalstamos veikos, yra pagrindas visus pas I. M. rastus pinigus pripažinti nusikalstamos veikos priemone ir juos konfiskuoti. 2014-10-23 kratos metu A. V. gyvenamojoje vietoje buvo rasta 45 240 Lt ir 585 EUR. Konvertavus litus į eurus, bendra kratos metu rastų pinigų suma – 13 687,40 EUR. Teigia, jog teismas nepasisakė, kodėl šie pas A. V. rasti pinigai nelaikytini nusikalstamos veikos priemone ar rezultatu, t. y. konfiskuotinu turtu, tik nurodė, kad nenustatė pagrindo A. V. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta.
    3. Nurodo, jog teismas pripažino, kad A. V. taip pat nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23, neturėdamas licencijos, versliškai fiziniams asmenims teikė valiutos keitimo paslaugas, t. y. sistemingai fiziniams asmenims keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. Iš nuosprendyje aptartų liudytojų parodymų ir kitų duomenų matyti, kad A. V. nuolat iš fizinių asmenų pirkdavo ir jiems parduodavo įvairią užsienio valiutą, kurią vėliau keisdavo banke. Prokurorės manymu, akivaizdu, kad asmuo, užsiimantis tokia neteisėta veikla, turi turėti pinigų šiai nusikalstamai veikai vykdyti. Iš 2017-09-25 ekspertizės akto Nr. 11-420 (17) matyti, kad palyginus per tiriamąjį laikotarpį (nuo 2010-12-01 iki 2014-10-23) A. V. ir A. V. šeimos gautas pajamas, patirtas išlaidas ir atsižvelgiant į jų turimą piniginių lėšų likutį bankuose kiekvienų metų pradžioje nustatyta, kad 2014-10-23 kratos metu rastos piniginės lėšos (45 240 Lt ir 585 EUR) nepagrįstos pagal dokumentus gautomis pajamomis. Bylos medžiaga yra aiškiai įrodyta, kad pas A. V. rasti pinigai buvo naudojami nusikalstamai veikai daryti. Net ir nenustačius, kiek konkrečiai pajamų A. V. gavo iš nusikalstamos veikos, yra pagrindas visus pas jį kratos metu rastus pinigus pripažinti nusikalstamos veikos priemone ir juos konfiskuoti. Prokurorė pažymi, kad nekonfiskavus kratos metu rastų pinigų, nuteistieji turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams daryti.
    4. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, nepagrįstai A. V. netaikė BK 723 str., kuris numato išplėstinį turto konfiskavimą, tai yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimą valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nors teismas pripažįsta, kad kaltinamieji A. V. ir I. M. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 202 str. 1 d., tačiau byloje nėra abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, jog specialisto išvadose ir ekspertizės akte nurodytas sumas kaltinamieji gavo būtent iš kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu abu kaltinamieji teikė papildomus duomenis, patvirtinančius gautų pajamų teisėtumą, – paskolos sutartis, pinigų išmokėjimo kvitus už parduotą metalo laužą. Kaltinamasis A. V. teismui pateikė duomenis, jog yra skolingas sutuoktinės A. V. motinai 75 301 EUR, be to, ekspertizės metu buvo nustatyta, kad A. V. namuose galėjo turėti 40 000 Lt grynaisiais pinigais. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytų būtinųjų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygų, nurodytų BK 723 straipsnyje, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ją šioje byloje taikyti. Pabrėžia, jog BK 723 str. 2 d. numato, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo. Nors teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kiek pajamų iš neteisėtai vykdytos finansinės veiklos gavo I. M. ir A. V., pažymi, jog teismas konstatavo, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu I. M. nedirbo, A. V. nuolatinio pajamų šaltinio neturėjo, todėl akivaizdu, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu ši veikla jiems tapo pagrindiniu nuolatiniu ir pastoviu pajamų šaltiniu, t. y. abu kaltinamieji iš jų padarytų apysunkių nusikaltimų turėjo turtinės naudos.
    5. Prokurorė sutinka, kad pagrindo taikyti išplėstinį turto konfiskavimą I. M. nėra. 2015 10-09 specialisto išvadose Nr. AC21-9 ir AC21-10, konstatuota, kad atlikus 2010-12-01 iki 2014-10-23 laikotarpio I. M. ir M. M. finansų tyrimą, konstatuota, kad įvertinus I. M. ir M. M. šeimos gautas teisėtas pajamas ir paskolas, patirtas išlaidas bei piniginių lėšų likučius banko sąskaitose, M. šeima 2014-10-23 dieną galėjo turėti ne daugiau nei 30 311 Lt teisėtai gautų pajamų. Teisme apklaustas specialistas M. K., atlikęs sutuoktinių I. M. ir M. M. finansų tyrimą, patvirtino savo kartu su V. J. duotas išvadas ir paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 1 dieną I. M. neturėjo piniginių lėšų, ir specialisto išvadoje jis nepasisakė apie kratų metu pas I. M. rastus pinigus. Teisme apklausta specialistė V. J., 2013 m. atlikusi mokestinį I. M. tyrimą bei kartu su M. K. atlikusi M. šeimos finansų tyrimą, paaiškino, kad mokestinio tyrimo ataskaitos laikotarpis nuo 2008-01-01 iki 2012-12-31, o specialisto išvados laikotarpis 2010-12-01 iki 2014-10-23, t. y. laikotarpiai skiriasi ir lyginant mokestinio tyrimo ir specialisto išvados laikotarpius dengiasi tik 2010 m. gruodžio mėn., 2011 m. ir 2012 m. Mokestinio tyrimo metu I. M. nebuvo pateikęs visų dokumentų, kuriuos teikė vėliau, todėl specialisto išvada yra išsamesnė už mokestinio tyrimo ataskaitą ir teismui reiktų vertinti ją. Kaltinamiesiems ir jų gynėjams pateikus duomenis apie pajamas, į kurias, jų nuomone, neatsižvelgė specialistai, atlikę finansų tyrimus, teismas šioje byloje paskyrė ekonominę ekspertizę. Iš 2017-09-25 ekspertizės akto Nr. 11-420 (17) matyti, kad palyginus I. M. ir M. M. šeimos gautas pajamas per tiriamąjį laikotarpį (nuo 2010-12-01 iki 2014-10-23), patirtas išlaidas, atsižvelgiant į jų turimą piniginių lėšų likutį bankuose kiekvienų metų pradžioje, nustatyta, kad jų šeima tik 2014 m. (iki 2014-10-23) patyrė 12 286,84 EUR daugiau išlaidų nei gavo pajamų. Teisme apklausta ekspertė A. S. patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, kad ekspertizės metu į klausimą, kiek M. šeima buvo sukaupusi piniginių lėšų ne banke 2010-12-01 dieną, atsakyti negalėjo, nes M. nepateikė 2010 m. metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų. Taip pat ji parodė, kad apskaičiavo pajamų ir išlaidų rezultatą už kiekvienus metus atskirai, neperkeldama šio rezultato į kitų metų pradžią. Ekspertės A. S. teigimu, VMI tyrimą atliko vadovaudamasi kita metodika ir ji galėjo perkelti sukauptas lėšas į kitus metus, o pagal metodiką, kuria vadovavosi ekspertė, to padaryti nebuvo galima. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kiek lėšų tiriamojo laikotarpio pradžioje I. M. ir jo sutuoktinė M. M. turėjo banke, kiek pajamų gavo ir kiek patyrė išlaidų tiriamuoju laikotarpiu, todėl galima apskaičiuoti, kiek nuteistasis I. M. Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgijo turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų. Pagal ekspertizės akto duomenis, I. M. ir M. M. šeima 2010-12-01 banke turėjo 31 206 Lt, per tiriamąjį laikotarpį bendros M. pajamos buvo 254 483 Lt, jie patyrė per tą laikotarpį 286 893 Lt išlaidų, kurios 1204 Lt viršijo pajamas (286 893 – 254 483 – 31 206). Ši suma tik nedaug viršija M. šeimos gautas pajamas, todėl pagrindo taikyti I. M. išplėstinį turto konfiskavimą nėra.
    6. Prokurorė mano, jog, skirtingai nei I. M. atveju, A. V. išplėstinis turto konfiskavimas taikytinas. Iš 2015-09-25 specialisto išvadų Nr. AC21-7 ir Nr. AC21-8 matyti, kad atlikus A. V. ir A. V. laikotarpio nuo 2010-12-01 iki 2014-10-23 finansų tyrimą ir išlaidų atitikties gautoms pajamoms analizę nustatyta, kad per tiriamąjį laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2014-10-23 teisėtai gautomis, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis nepagrįstos sutuoktinių patirtos išlaidos turtui įsigyti, kurių suma 239 036 Lt, tai atitinka 69 229,6 EUR. Teisme apklausta specialistė I. J., atlikusi V. šeimos finansų tyrimą, patvirtino savo išvadą ir paaiškino, atlikdama šį tyrimą buvo susipažinusi su Klaipėdos apskrities VMI 2013 metais atlikto A. V. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita. Šio ir jos atlikto tyrimo rezultatai skiriasi nedaug ir todėl, kad ji turėjo daugiau informacijos, be to, nesutampa ir tiriamasis laikotarpis. Ji paaiškino, kad 2003-12-31 V. pateikė vienkartinę šeimos turto deklaraciją, kurioje deklaruota 260 tūkst. litų pasiskolintų piniginių lėšų ir po 150 000 Lt vertės turimo, bet Nekilnojamojo turto registre neregistruoto nekilnojamo turto. Manytina, kad tai pradėtas statyti gyvenamasis namas žemės sklype, kuris buvo įsigytas 2002 m., o gyvenamasis namas buvo įregistruotas 2005 m. V. valiutos pardavimo grynaisiais pinigais sandorius vykdė ir 2006–2007 metais. Mokestinio tyrimo ataskaitoje buvo konstatuota, kad 1996 m. V. gauta 260 000 Lt paskola ir iš metalo laužo pardavimo gautos pajamos buvo panaudotos nekilnojamojo turto pirkimui, gyvenamojo namo statybai ir valiutos pirkimo–pardavimo sandorių vykdymui iki 2008-01-01. Kaip liudytoja apklausta M. A., 2013 m. atlikusi A. V. mokestinį tyrimą ir surašiusi ataskaitą, paaiškino, kad tyrimui A. V. privalėjo pateikti visus pajamų šaltinius pagrindžiančius dokumentus, jo prašė pateikti nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, kurių VMI negavo iš notarų. Tyrimas buvo atliktas pagal visus turimus duomenis apie turėtas pajamas ir patirtas išlaidas. Iš 2017-09-25 ekspertizės akto Nr. 11-420 (17) matyti, kad palyginus per tiriamąjį laikotarpį (nuo 2010-12-01 iki 2014-10-23) A. V. ir A. V. šeimos gautas pajamas, patirtas išlaidas ir atsižvelgiant į jų turimą piniginių lėšų likutį bankuose kiekvienų metų pradžioje nustatyta, kad A. V. ir A. V. šeima 2013 m. ir 2014 m. sausio–spalio mėn. laikotarpiais patyrė daugiau išlaidų, negu per tą laikotarpį gavo pajamų, t. y. 2013 m. patyrė išlaidų 8 668 Lt (2 110,43 EUR) daugiau ir 2014 m. sausio–spalio mėn. patyrė išlaidų 158 279 Lt (45 840,77 EUR) daugiau.
    7. Nurodo, jog teisme apklausta ekspertė A. S. paaiškino, kad ekspertizės metu į klausimą, kiek V. šeima buvo sukaupusi piniginių lėšų ne banke 2010-12-01 dieną, atsakyti negalėjo, nes V. nepateikė 2010 m. metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų. Kaip minėta, ji parodė, kad apskaičiavo pajamų ir išlaidų rezultatą už kiekvienus metus atskirai, neperkeldama šio rezultato į kitų metų pradžią. Ekspertės A. S. teigimu, VMI tyrimą atliko vadovaudamasi kita metodika ir ji galėjo perkelti sukauptas lėšas į kitus metus, o pagal metodiką, kuria vadovavosi ekspertė, to padaryti nebuvo galima. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kiek lėšų tiriamojo laikotarpio pradžioje A. V. ir jo sutuoktinė A. V. turėjo banke ir galėjo turėti ne banke, kiek pajamų gavo ir patyrė išlaidų tiriamuoju laikotarpiu, todėl galima apskaičiuoti, kiek kaltininkai Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgijo turto, kurio vertė neatitinka jų teisėtų pajamų. Pagal ekspertizės akto duomenis, A. V. ir A. V. 2010-12-01 banke turėjo 46 816,76 Lt, bendros jų pajamos tiriamuoju laikotarpiu buvo 698 374 Lt, per tiriamąjį laikotarpį jų šeima patyrė 891 466 Lt išlaidų, A. V. 2010-12-01 galėjo ne banke turėti 40 000 Lt, todėl jų patirtos išlaidos 106 275 Lt (46 816,76 + 698 374 + 40 000 – 891 466) arba 30 779 EUR viršijo jų teisėtai gautas pajamas ir šis skirtumas viršija 250 MGL (9415 EUR) dydžio sumą. A. V. ilgą laiką nedirbo (duomenų apie A. V. sutuoktinės A. V. įdarbinimą nuo 1995-01-01 iki 2014-10-23 Lietuvoje nėra), todėl laikytina, kad šiuos pinigus A. V. įgijo nusikalstamu būdu, o būtent iš neteisėto vertimosi finansine veikla, t. y. iš apysunkio nusikaltimo (BK 202 str. 1 d.). Prokurorė pažymi, jog baudžiamojo proceso metu A. V. nepagrindė šio turto įsigijimo teisėtumo, todėl mano, jog aptarti duomenys leidžia spręsti, kad yra pagrindas taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, nes A. V. nuteistas už apysunkį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo turtinės naudos, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo turėjo turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, baudžiamojo proceso metu jis nepagrindė šio turto įsigijimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. V. netaikė išplėstinio turto konfiskavimo. Pažymi, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, kuri turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taip pat ji turi įgyvendinti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininkus paskyrus jiems bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą.
  3. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. ir jo gynėjas M. Navickas prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl I. M. nuteisimo ir jį išteisinti, konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, arba, pripažinus, jog I. M. nuteistas pagrįstai, panaikinti nuosprendžio dalį dėl 20 000 JAV dolerių, kaip nusikalstamos veikos priemonės, konfiskavimo ir šiuos pinigus grąžinti nuteistajam I. M.. Nurodo, kad teismo priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas dėl skunde išdėstytų motyvų.
    1. Pasisakydami dėl kaltinimo nekonkretumo, nurodo, jog BPK 255 str. reglamentuoja, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje faktinis ir teisinis pagrindas bylą nagrinėti teisme yra prokuroro įstatymo nustatyta tvarka 2016-02-18 surašytas kaltinamasis aktas, remiantis kuriuo I. M. byla, kaltinant jį dėl BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad tiek iš kaltinamojo akto, tiek ir iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies turinio matyti, jog I. M. šioje byloje buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis nesilaikydamas įstatyme nustatytos tvarkos, neturėdamas licencijos, Klaipėdos mieste ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku versliškai ir stambiu mastu (stambaus masto požymis skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalintas) fiziniams asmenims S. G., E. P., V. B., R. L., D. P., A. K., J. Č., J. Š., D. R., R. S., N. L., S. J., D. S., T. M., R. K., K. L., R. V., Ž. M. bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be jokių valiutos keitimą patvirtinančių dokumentų teikė finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), t. y. keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ yra išaiškinta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada (BPK 305 str. 1 d. 1 p.).
    2. Nurodo, jog iš anksčiau nurodyto kaltinimo matyti, kad jis nėra konkretus ir aiškus, nėra nurodyta nei nusikaltimo padarymo vieta, nei laikas (dėl laikotarpio bus pasisakoma vėliau), nei visi fiziniai asmenys, kuriems neva valiuta buvo pakeista. Nepaisant to, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį I. M. pripažino kaltu ir dėl tos dalies, kurioje nebuvo aiškiai įvardyti nei asmenys, nei vieta, nei laikas, t. y. teismas tik perrašė kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, pats realiai jų nenustatinėdamas (dalis kaltinime nurodytų asmenų apskritai su I. M. nesusiję arba keitėsi valiutą tuo metu, kai veikė valiutos keitimo kioskas, t. y. ne kaltinime nurodytu laikotarpiu). Atsižvelgdami į anksčiau nurodytą ir kasacinės instancijos teismo praktiką, daro išvadą, jog toks skundžiamas nuosprendis, kuriuo I. M. pripažintas kaltu, užkerta nuteistajam galimybę apsiginti nuo tokio kaltinimo, vadinasi, ir neužtiktina teisės į gynybą, todėl aukštesniosios instancijos teismo turėtų būti panaikintas. Be viso to, atkreipia dėmesį, jog neteisėtą valiutų keitimą fiziniams asmenims teismas visiškai nepagrįstai susiejo su I. M. valiutos keitimu AB SEB banke. Pažymi, jog tokia veikla I. M. nebuvo inkriminuota ir net negalėjo būti, kadangi valiutos keitimas banke nėra įstatyme uždrausta veika ir nėra kvalifikuojama kaip nusikaltimas. Taip pat atsižvelgtina į nuosprendyje nurodytas datas, t. y. I. M. valiutą fiziniams asmenims keitė laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23 (1 metus), o iš šių asmenų nupirktą valiutą AB SEB banke keitė nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22 (t. y. tik pirmus 3 inkriminuojamos veiklos mėnesius). Taigi, tampa neaišku, kaip valiutos keitimas banke tik pirmus 3 mėnesius yra susijęs su I. M. inkriminuota nusikalstama veika, kurią jis neva vykdė 1 metus (šie duomenys iš esmės patvirtina nuteistojo duotus parodymus, jog valiutą jis fiziniams asmenims keitė apskritai tik kelis kartus, o ne visus metus, kaip nurodyta kaltinime), ir kaip valiutos keitimas banke susijęs su valiutos keitimu fiziniams asmenims, jeigu, kaip matyti ir iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų veikų padarymo terminų, tai visiškai tarpusavyje nesusiję. Be to, ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pakeistos valiutos keikis yra nenustatytas, akivaizdžiai pagrindžia, kad jis nesiejamas su banke pakeistos valiutos kiekiu. Nustatytas tik I. M. pakeistos valiutos kiekis banke per pirmus 3 jam inkriminuotos nusikalstamos veikos mėnesius. Mano, kad akivaizdu, jog būtent dėl to, kad taip ir liko neaiškus fiziniams asmenims pakeistos valiutos kiekis (kuris galėjo ir neužtraukti baudžiamosios atsakomybės), teismas iš kaltinimo ir pašalino stambaus masto aplinkybę. Nepaisant to, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nuteistojo valiutos keitimas banke toliau siejamas su valiutos keitimu fiziniams asmenims, kas prieštarauja paties teismo nuosprendyje suformuluotoms išvadoms.
    3. Pažymi, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nurodė visus fizinius asmenis (18 asmenų), kuriems neva I. M. keitė valiutą. Kaip buvo nurodyta ir baigiamųjų kalbų metu, taip pat kaip matyti iš šių asmenų duotų parodymų, su I. M. susiję ne visi nurodyti asmenys (tai patvirtina ne tik kaltinimo nekonkretumą (dėl ko pasisakyta skunde), tačiau ir jo nepagrįstumą). Dėl kiekvieno iš asmenų, kurie nėra niekaip susiję su I. M., tačiau inkriminuoti, apeliaciniame skunde pasisakoma atskirai. E. P., apklausiamas kaip liudytojas, parodė, kad jam teko keistis valiutą pas A. V. namuose, o ne pas I. M.. Taigi, šis asmuo niekaip nėra susijęs su I. M., jam nuteistasis niekada valiutos nekeitė. R. L. apskritai apklaustas nebuvo, duomenų, kad jam I. M. keitė valiutą, byloje nėra. Liudytoja D. R. teisme parodė, kad pinigus visada keisdavo kioske. Keitimo data nenurodyta. Įvertinus tai, kad valiutos kioskas veikė iki inkriminuojamo laikotarpio, tampa akivaizdu, kad valiutą ši liudytoja keitė ne kaltinime nurodytu laikotarpiu. Liudytojas R. S. teisme parodė, kad pasikeitė ne banke, pasikeitė pas asmenį, keitė visą sumą, kurią norėjo, tas asmuo pakeitė už palankesnį kursą nei banke, t. y. neįvardijo, kad pinigus keitėsi pas I. M.. R. K., apklausiamas kaip liudytojas teisme, parodė, kad pas I. M. teko valiutą keistis tik valiutos keitimo punkte. Įvertinus tai, kad valiutos kioskas veikė iki inkriminuojamos laikotarpio, tampa akivaizdu, kad valiutą šis liudytojas keitė ne kaltinime nurodytu laikotarpiu. K. L. nebuvo apklausta. Jokių duomenų apie jai pakeistą valiutą byloje nėra. Nuosprendyje apie šią liudytoją apskritai nieko nepaminėta. Liudytojas R. V. teisme parodė, kad pas I. M. teko keistis valiutą tik valiutos keitykloje. Teigia, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų (t. y. ne tik nenurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas būdas ir kt. nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (BPK 219 str. 1 d. 3 p.), bet ir neteisingai nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 str. 1 d. 4 p.), o nuosprendžio nustatomoji dalis iš kaltinamojo akto iš esmės perrašyta pažodžiui (pašalintas tik stambaus masto požymis) ir buvo perkelta į skundžiamą nuosprendį), o tai duoda pagrindą tvirtinti, kad priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, todėl aukštesniosios instancijos teismo turėtų būti panaikintas.
    4. Pasisakydami dėl veikos kvalifikavimo netinkamumo, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta objektyvių faktinių duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti I. M. iš neteisėtai vykdytos finansinės veiklos gautų pajamų dydį bei pagrįsti I. M. kaltinime inkriminuotą BK 202 str. 1 d. nustatytą neteisėtos komercinės veiklos požymį – stambaus masto buvimą, šią faktinę aplinkybę iš nuosprendžio pašalino, tačiau paliko kitą alternatyvų šią nusikalstamą veiką kriminalizuojantį – versliškumo požymį. Teismas nurodė, jog versliškumas nagrinėjamu atveju pasireiškia tuo, jog kaltinamasis I. M. laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23, tai yra daugiau nei vienerius metus, nuolat ir sistemingai, neturėdamas licencijos, teikė kaltinime nurodytiems fiziniams asmenims (kaip matyti iš to, kas anksčiau išdėstyta šiame skunde, nurodyti ir niekuo su I. M. ir jo atlikta veika nesusiję asmenys), taip pat ir nenustatytiems asmenims finansines paslaugas – valiutos keitimą grynaisiais pinigais. Be to, pasak teismo, I. M. prieš užsiimdamas inkriminuota nusikalstama veikla – neteisėtu finansinių paslaugų teikimu – valiutos keitimu (grynaisiais pinigais), tam tikra prasme atliko paruošiamuosius darbus – prieš užsiimdamas neteisėta veikla dirbo UAB ( - ), turėjo teisę teisėtai minėto banko vardu teikti valiutos keitimo paslaugą, tokiu būdu subūrė nemenką klientų ratą. Taip pat, teismo nuomone, versliškumą šiuo atveju atskleidžia ir tai, jog nors ir nėra nustatytos tikslios sumos, tačiau savaime suprantama, jog I. M. iš šios veiklos gavo pajamų. Be to, vertindamas versliškumo požymį, teismas atsižvelgė į tai, kad vykdydamas tokią finansinę veiklą be licencijos, I. M. pažeidė nustatytą verslo tvarką, dėl tokios vykdytos veiklos nėra galimybės nustatyti, ar atliekant grynųjų pinigų keitimo operacijas fiziniams asmenims, nebuvo pažeistos Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatos, todėl tokia vykdyta veikla savaime pavojinga.
    5. Mano, jog tokie apylinkės teismo argumentai ne tik stokoja elementarios logikos, bet iš esmės prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismui praktikai bei I. M. pareikštam kaltinimui. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo (ATPK 173 str.), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ATPK 173 str. 1 d. vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 str. 1 d. vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Todėl versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2012, 2K-574/2011, 2K-428/2014). Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016). Pažymi ir tai, kad, pagal kasacinę praktiką, versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia ir tai, kad tokia kaltininko veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas jo pajamų šaltinis (kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2013). Taigi, ta aplinkybė, kad I. M., kaip nurodoma tiek kaltinime, tiek ir skundžiamame nuosprendyje, neva 1 metus teikė valiutos keitimo paslaugas (beje, kaip jau buvo nurodyta, vienerių metų terminas nustatytas nepagrįstai, nes faktiškai I. M. valiutą keitė tik 3 mėnesius), niekaip neįrodo ir nepagrindžia anksčiau kasacinio teismo detaliai aprašyto versliškumo požymio. Vertinant, jog vis dėlto I. M. valiutos keitimu užsiėmė 1 metus, ir tai susiejant (ką nepagrįstai padarė teismas, nes pastovumas bei nuolatinis pobūdis nėra versliškumo požymį apibūdinantys elementai) su I. M. valiutos keitimu banke (3 mėnesius), tai akivaizdu, kad nelieka ir pastovumo požymio. O susiejant I. M. inkriminuotas kaip atliktas per metus laiko valiutos keitimo operacijas, išeitų, jog jis vidutiniškai atliko 1,5 valiutos operacijos per mėnesį, kas tikrai net teoriškai negali būti laikoma ir veiklos pastovumu. Atkreipia dėmesį, jog kasacinėje nutartyje Nr. 2K-515/2014 (kuri glaudžiai susijusi su nagrinėjama byla) buvo konstatuota, jog „nors išteisintajam inkriminuotas bendras neteisėtos veiklos vykdymo laikotarpis gana ilgas – aštuoneri metai (net aštuoneri metai, kai šiuo atveju – 1 metai), tačiau ta veikla nebuvo intensyvi, pastovi ir neturėjo nuolatinio pobūdžio, byloje nenustatyti jokie kiti veiklos versliškumą bei didesnį jos pavojingumą galintys rodyti veiksniai: bylos duomenys leidžia teigti, kad išteisintasis savo veiklą vykdė vienas, nesant samdomų darbuotojų, nenustatytas didelių organizacinių pastangų poreikis veiklai vykdyti, nėra duomenų apie išplėtotą neteisėto verslo infrastruktūrą, nėra jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti išteisintąjį vykdžius aktyvią teikiamų paslaugų vartotojų paiešką“. Mano, kad akivaizdu, kad tokią veiklą – keisti valiutą – iš esmės galėtų atlikti kiekvienas asmuo, nes tiek valiutos įsigijimas iš bankų, tiek ir pardavimas yra legali bei teisėta veikla. Todėl valiutą įsigyti ar parduoti nėra jokių kliūčių. Akivaizdu, kad tokiai veiklai nereikia nei tiekėjų, nei kažkokios išvystytos infrastruktūros, tokiai veiklai vystyti apskritai nereikia nieko, ko neturi (ar negali įsigyti) kiekvienas žmogus legaliai, t. y. pačios valiutos. Beje, atkreipia dėmesį į tai, kad seni klientai kreipdavosi į I. M. su prašymu iškeisti valiutą tik dėl to, kad tikėjosi pas jį pasikeisti pigiau. I. M. galėjo turėti valiutos santykinai pigesne kaina tik „žaisdamas“ iš valiutų kursų svyravimų, valiutoms brangstant ar pingant vienoms kitų atžvilgiu. Beje, jeigu būtų nustatyta, kad I. M. valiutą iškeitė vieną ar du kartus, akivaizdu, kad tokie veiksmai neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės, todėl I. M. veiksmai kriminalizuoti iš esmės vadovaujantis vieninteliu požymiu – veiklos laikotarpiu. Teigia, jog toks teismo atliktas I. M. inkriminuotas veikos versliškumo vertinimas tai siejant su inkriminuojamu padarytos veikos laikotarpiu, vadovaujantis anksčiau suformuota kasacinio teismo praktika, yra neteisėtas.
    6. Atsižvelgdami į išdėstytą teismų praktiką, daro išvadą, jog atitinkamai I. M. atliktus veiksmus, už kuriuos pastarasis buvo pripažintas kaltu bei nuteistas, nebuvo jokio pagrindo traktuoti kaip didesnio pavojingumo veiksmus. Šios aplinkybės patvirtina, jog šiuo atveju liko nenustatytas būtinasis BK 202 str. numatytos nusikalstamos veikos požymis, skiriantis šią veiką nuo administracinio nusižengimo, t. y. versliškumas. Taip pat nurodo, kad visiškai nesuprantamos pirmosios instancijos teismo išvados, jog I. M. neva atliko parengiamuosius darbus neteisėtai komercinei veiklai organizuoti ir vykdyti, kai dirbdamas ( - ) susirado didelį ratą klientų. Nuteistasis dirbdamas ( - ) atliko jam pavestas darbo funkcijas, kurios neatsiejamai yra susijusios su bendravimu su klientais. Iš išdėstytų argumentų galima daryti prielaidą, kad teismas nuosprendyje siekia kriminalizuoti ir I. M. veiksmus bei laikotarpį, kai jis dar legaliai dirbo ( - ), trakuodamas, kad jis tokiu būdu neva ruošėsi inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymui. Akivaizdu, kad tokie argumentai neatitinka ne tik faktinių bylos aplinkybių (tokių duomenų byloje nėra), tačiau ir kaltinimo turinio, t. y. šis laikotarpis neinkriminuotas ir kaltinamajame akte tokių veiksmų (kaip sąmoningas išankstinis ruošimasis nusikalstamai veikai) nėra nurodyta. Priešingai, veiklos neteisėtumas yra siejamas būtent su licencijos praradimu. Savaime suprantama, jog dirbdamas ( - ) I. M. nežinojo, jog pastarasis užsidarys, ir tikrai nesiruošė bei iš anksto neplanavo jam užsidarius teikti valiutos keitimo paslaugas fiziniams asmenims be licencijos. Taigi, akivaizdu, jog klientų ratas susiformavo pats savaime I. M. dirbant banke, pats nuteistasis jokio klientų rato niekada nesubūrė, nesamdė jokių darbuotojų ir pan. Tai iš esmės patvirtina ir faktas, kad I. M. niekada niekur nesireklamavo ir neatliko daugiau jokių aktyvių veiksmų dėl neteisėtos valiutų keitimo veiklos vykdymo, neturėjo ir jokių specialių įrankių ar priemonių (tik ryšio priemonę – telefoną, kurį turi kiekvienas asmuo). Priešingai – kaip matyti ir iš paties I. M. duotų paaiškinimų, po ( - ) užsidarymo jis siekė gauti visas reikiamas licencijas valiutų keitimo veiklai, tačiau jų iškart negavo, nes buvo atliekamos įstatymų pakeitimų procedūros. Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, jog I. M. atliktoje veikloje nebuvo jokio versliškumo požymio (jokių parengiamųjų ir kitokių darbų nuteistasis neatliko), priešingai, pats nuteistasis visą laiką siekė gauti visas tokiai veiklai reikalingas licencijas, todėl teismas šį požymį konstatavo nepagrįstai.
    7. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat padarė visiškai prieštaringą išvadą nustatytoms aplinkybėms, jog versliškumą šiuo atveju atskleidžia tai, jog I. M. iš šios veiklos gavo pajamų. Kaip ne kartą minėta, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta I. M. gautų pajamų suma (tai konstatavo ir teismas), tačiau neaišku, kuo remdamasis teismas vis tiek padarė išvadą, jog nuteistasis pajamų gavo būtent iš šitos veiklos. Juo labiau įvertinus tą faktą, kad net ir tais keliais byloje nustatytais atvejais I. M. keisdavo mažesniu nei banke kursu, t. y. parduodavo pigiau nei banke. Todėl pardavęs tokią valiutą pigiau I. M. net ir teoriškai negalėjo uždirbti, nes bankas superka valiutą dar mažesniu nei pardavimo kursu. Akivaizdu, kad tokia veikla buvo ne pajamų šaltinis, o siekis išsaugoti klientus ir tuo pačiu metu „žaidžiant“ iš valiutų kursų svyravimų „įgyti“ sąlyginai pigesnės valiutos. Šioje skundo dalyje atkreipiamas dėmesys į prokuroro ikiteisminio tyrimo metu 2016-01-14 priimtą įsiteisėjusį nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl BK 1891 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kuriuo buvo pripažinta, kad I. M. turimas bei įgytas turtas buvo gautas iš teisėtų pajamų šaltinių. Pažymi, jog kasacinio teismo nutartyse aiškinant BK 202 str. 1 d. nurodytą versliškumo kriterijų atkreiptas dėmesys į tai, kad jo negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų pastovumu, nes pastovumo požymis natūraliai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl nerodo jokio skirtumo su neteisėta ekonomine veikla, užtraukiančia administracinę atsakomybę pagal ATPK 173 str. Mano, jog šios aplinkybės patvirtina, jog versliškumo požymį I. M. veiksmuose teismas nustatė nepagrįstai ir nesant tam jokio pagrindo.
    8. Nesutinka ir su ta teismo pozicija, jog vertinant versliškumą atsižvelgta į veikos pavojingumą, o būtent – kad nėra galimybės nustatyti, ar nebuvo pažeistos Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatos, todėl tokia veika savaime yra pavojinga. Visų pirma, Pinigų plovimo įstatymo paskirtis yra visiškai kitokia, t. y. nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą (o ne neteisėtą valiutos pakeitimą). Šio įstatymo 17 str. nurodyta, jog pinigų plovimas, tai: 1) turto teisinės padėties pakeitimas arba turto perdavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba siekiant padėti bet kokiam nusikalstamoje veikoje dalyvaujančiam asmeniui išvengti teisinių šios veikos pasekmių; 2) turto tikrojo pobūdžio, tikrosios kilmės, šaltinio, vietos, disponavimo, judėjimo, nuosavybės ar kitų su nuosavybe susijusių teisių nuslėpimas arba užmaskavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje; 3) turto įgijimas, valdymas ar naudojimas, įgijimo (perdavimo) metu žinant, kad šis turtas gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje; 4) rengimasis, pasikėsinimas padaryti, bendrininkavimas darant bet kurią iš šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų veikų. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog I. M. veiksmuose ne tik nebuvo jokių pinigų plovimo požymių (net ir teoriškai negalėjo būti), bet ir jokie minėto įstatymo pažeidimai I. M. nebuvo inkriminuoti. Tampa apskritai neaišku, kokiu pagrindu teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi Pinigų plovimo įstatymu, kuris nėra niekaip susijęs su BK 202 str. numatytos veikos versliškumo požymiu. Taip pat mano, jog tokiam teismo teiginiui trūksta elementarios logikos, kadangi nesuprantama, kaip nenustačius minėto įstatymo pažeidimo, galima pripažinti, jog veika yra pavojinga būtent pinigų plovimo nuostatų prasme. Apibendrindami išdėstytus argumentus, mano, jog teismas nenustatė visų privalomų BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (šiuo atveju būtinojo versliškumo požymio), nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendžio dalis dėl I. M. nuteisimo pagal BK 202 str. 1 dalį turėtų būti panaikinta ir I. M. dėl šios nusikalstamos veikos turėtų būti išteisintas.
    9. Pasisakydami dėl taikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) nuostatas gautų duomenų panaudojimo neteisėtumo, pažymi, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nesutinka su kaltinamojo I. M. gynėjo argumentu, kad byloje esantys telefoninių pokalbių garso įrašai prie bylos pridėti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Tokį nesutikimą teismas motyvavo tuo, jog šioje byloje Klaipėdos apygardos teismo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai (sekimas ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė) laikotarpiu nuo 2014-04-18 iki 2014-07-18 prieš I. M. buvo pradėti 2014-04-18, kriminalinės žvalgybos subjektui turint patikimos informacijos apie I. M. galimai daromą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d. (sukčiavimą). Taip pat teismas nurodė, kad 2014-07-16 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi Nr. S1-426-RN trims mėnesiams (t. y. nuo 2014-07-18 iki 2014-10-18) buvo sankcionuotas kriminalinės žvalgybos veiksmų (sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės) pratęsimas I. M., turint patikimos informacijos apie abiejų (ir A. V.) galimai daromus nusikaltimus: apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 1891 str. 1 d. (neteisėtas praturtėjimas), ir sunkų nusikaltimą, numatytą BK 216 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas). Kadangi, pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 str.), visi tyrimo veiksmai turi atitikti BPK nuostatas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-03 nutartimis, patenkinus prokuroro prašymus, laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-12-04 prieš A. V., I. M. leista taikyti BPK 154, 160 str. numatytas procesines prievartos priemones, t. y. klausytis I. M. ir A. V. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti šių pokalbių įrašus, taip pat kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti, daryti jos įrašus; slapta sekti I. M. ir A. V.. Taigi, teismas darė išvadą, kad atliekant prieš I. M. bei A. V. kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, KŽĮ nustatyta tvarka nebuvo pažeista, šio tyrimo metu gautus duomenis patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Nurodo, jog su tokia teismo išvada nėra jokio pagrindo sutikti, kadangi teismas visiškai nieko nepasisakė dėl kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo kitame procese teisėtumo. Nagrinėjamu atveju leidimas dėl gautos informacijos panaudojimo (kuri buvo renkama visai kitame procese tiriant kitas galimai padarytas nusikalstamas veikas) šiame procese, kuriame I. M. buvo kaltinamas bei nuteistas dėl BK 202 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kaip to reikalauja imperatyvios įstatymo nuostatos, nebuvo gautas.
    10. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 str. 1 d. nurodyta, jog kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 131 str., 145 str. 2 d., 146 str. 2 ir 3 d., 1511, 153, 172, 173, 174 ir 175 str., 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., 181 str. 1 d., 1821 str., 187 str. 2 d., 189 str. 2 d., 1891 str., 198 str. 2 d., 213 str. 1 d., 214 ir 215 str., 225 str. 1 d., 226 str. 1 ir 2 d., 227 str. 1 ir 2 d., 228 str. 1 d., 2281, 240, 2501 ir 2503 str., 251 str. 1 d., 253 str. 1 d., 256 str. 1 d., 266 str. 2 d., 300 str. 2 ir 3 d., 301 str. 2 d., 302 str. 2 d., 307 str. 1 ir 2 d., 309 str. 3 d., arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Aiškinant šių normų tarpusavio santykį matyti, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai gali būti pradėti tik dėl KŽĮ 8 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų, tarp kurių BK 202 str. (dėl kurio I. M. nuteistas) nėra paminėtas. Tuo tarpu minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, jeigu atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą (dėl 1 d. nurodytų nusikalstamų veikų) paaiškėja nusikalstamos veikos požymių. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal KŽĮ buvo klausomasi pirmiausia siekiant surinkti duomenis dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Po to, tokiems duomenims nepasitvirtinus, kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo tęsiamas dėl BK 1891 bei dėl kito sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 216 str., padarymo. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, nors nuolat buvo tvirtinama teikimuose, kad informacija pasitvirtino, BK 182 ir BK 216 str. numatyto nusikaltimo nebeliko (išskyrus 1891 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, dėl kurio taip pat ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas). Šiuo atveju baigiantis KŽĮ nustatyta tvarka teismo nutartimis nustatytam pusės metų terminui teismui realizuoti neva surinktą informaciją, ikiteisminio tyrimo institucijų buvo pasitelktas liudytojas – S. G. (dėl šio liudytojo pasisakys vėliau). Beje, tai, kad teismo nutartyse nurodytos nusikalstamos veikos (dėl kurių atlikimo ir buvo sankcionuoti veiksmai dėl I. M.) nepasitvirtino, akivaizdžiai pagrindžia aplinkybė, kad dėl jų net joks ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas (t. y. tyrimą atliekantys pareigūnai tokiu būdu pripažino, kad jos nepasitvirtino dar net nepradėjus ikiteisminį tyrimo ir jas net tikrinti atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus nebėra jokio pagrindo). Šiomis priemonėmis nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl naujos visiškai kitos veikos, t. y. numatytos BK 202 str., dėl kurios byla ir buvo perduota teismui. Taigi, kaip jau minėta, byla perduota teismui dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios kriminalinės žvalgybos tyrimas ne tik nebuvo atliekamas, bet net ir negalėjo būti pradėtas (beje, BK 202 str. numatyta nusikalstama veika yra kur kas mažesnio pavojingumo nei nusikalstamos veikos, dėl kurių buvo klausomasi, todėl įrašai šiame procese panaudoti nesant įstatymų nustatyto pagrindo). Pažymi, jog skundu neginčijamas ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų nutarčių teisėtumas, taip pat neginčijamos Klaipėdos apygardos teismo Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka atliekamų veiksmų metu priimtos nutartys, tačiau akcentuojamas kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese neteisėtumas.
    11. Kasacinis teismas plenarinėje sesijoje (Nr. 2K-P-94-895/2015) išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje yra pažymėjęs, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas. Šiuo atveju kyla klausimas dėl to, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas. Jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų Operatyvinės veiklos įstatyme (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose (nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, BK 202 str. nepatenka į šią kategoriją). Pasisakydamas dėl informacijos, gautos viename procese atlikus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, panaudojimo kitame procese, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (I. M. atveju akivaizdu, kad buvo klausomasi dėl sunkių nusikaltimų padarymo (BK 182, BK 1891 ir BK 216 str., o perduota teismui dėl apysunkio – BK 202 str.). Aukštesnysis prokuroras tokį leidimą gali duoti tik ikiteisminio tyrimo stadijoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-120/2008, 2K-49/2014).
    12. Pažymi, jog tam, kad teismas pripažintų duomenis, surinktus naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones, įrodymu byloje, nepakanka, kad šie veiksmai ir priemonės būtų sankcionuoti nepažeidžiant KŽĮ nuostatų (ką ir akcentavo teismas skundžiamame nuosprendyje). Teisėtai sankcionuotus operatyvinius veiksmus teisėtais daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas. Apie tai ne kartą pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011, 2K-7-85-696/2016). Beje, šiuo klausimu pasisakyta ir 2012-12-31 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintose Rekomendacijose dėl kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo santykio Nr. I-383, kurios yra privalomos tiek prokurorams, tiek ir ikiteisminio tyrimo subjektams. Šių Rekomendacijų 15 p., be kita ko, sakoma, kad sprendimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese priima kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas ar jo įgaliotas pareigūnas. Tų pačių Rekomendacijų 16 p. imperatyviai nurodo, kad kriminalinės žvalgybos informacija, panaudota vienoje baudžiamojoje byloje, gali būti panaudojama kitoje baudžiamojoje byloje aukštesniojo prokuroro nutarimu, priimtu vadovaujantis BPK 162 str., esant Rekomendacijų III skyriuje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. Nagrinėjamai situacijai taikytinos šių Rekomendacijų 31 p. nuostatos, kuriose nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gavus kriminalinės žvalgybos informacijos apie nusikalstamą veiką, dėl kurios ikiteisminis tyrimas jau pradėtas ir kuri nebuvo kriminalinės žvalgybos objektas, prieš priimant sprendimą panaudoti šią informaciją baudžiamajame procese Rekomendacijų 17.3 p. numatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas ar jo įgaliotas vadovo pavaduotojas privalo supažindinti su šia informacija prokurorą, kuris priima sprendimą dėl galimumo panaudoti ją baudžiamajame procese (vadovaudamasis anksčiau aptartomis BPK 162 str. nuostatomis). Taigi, kaip anksčiau paminėta, byloje esančių dokumentų turinys rodo, kad šioje byloje esantys pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą operatyvinį tyrimą, nesusijusį su tuo kaltinimu, dėl kurio byla I. M. perduota teismui, todėl, vadovaujantis anksčiau aptartomis imperatyviomis įstatymo nuostatomis, dėl tokios informacijos panaudojimo sprendimą turėjo priimti aukštesnysis prokuroras BPK 162 str. nustatyta tvarka.
    13. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas pagal BPK 162 str. nuostatas. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009). Teigia, jog duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas tam, kad šie būtų pridėti prie šios baudžiamosios bylos, buvo atliktas būtent pagal šias BPK 162 str. nuostatas, byloje nėra. Antai, vadovaujantis BPK 162 str. nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik aukštesniojo prokuroro nutarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-98/2014). Beje, šiuo metu teismų praktika yra formuojama tokia linkme, kad tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nustatoma, dėl kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų panaudojimo kitame procese nėra priimtas atitinkamas procesinis sprendimas BPK 162 str. nustatyta tvarka, tokie duomenys apskritai bylos nagrinėjimo teisme metu nėra tiriami, priimant tuo klausimu protokolinę nutartį bei nurodant tokio sprendimo priežastis (Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. 1-79-557/2014, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis byloje Nr. 1A-49-202/2016), o priimant galutinius sprendimus tokie duomenys apskritai nėra vertinami (kaip gauti ne įstatyme numatytu būdu). Įvertinę tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti ir ikiteisminio tyrimo byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai bei liudytojų parodymai (kuriuose jie tik patvirtina jiems pateiktuose įrašuose esančią informaciją) buvo gauti nesant tam įstatymų nustatyto pagrindo. Kaip jau buvo nurodyta, dauguma liudytojų apskritai nurodė, kad neprisimena valiutos keitimo operacijų, ir tik pareigūnams davus paklausyti pokalbių įrašus nurodė, kad galbūt galėjo keisti valiutą. Kaip žinoma, iš neteisės negali gimti teisė, todėl atmetus byloje esančius įrašus (kaip gautus pažeidžiant imperatyvias tokių duomenų gavimo tvarką reglamentuojančias įstatymo nuostatas), nebelieka ir teisinio pagrindo vertinti ir liudytojų parodymus, kuriuose jie tik patvirtino jiems pateiktuose įrašuose užfiksuotą tekstą. Be to, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl BK 1891 str. šio tyrimo metu surinkti duomenys turėtų būti sunaikinti BPK 161 str. 2 d. nustatyta tvarka (jeigu baudžiamasis procesas nutraukiamas, visa apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija turi būti nedelsiant sunaikinta surašius atitinkamą aktą). Šios nuostatos taikomos ir duomenims, kurie buvo surinkti tiriant šią nusikalstamą veiką ir KŽĮ nustatyta tvarka (jeigu nėra leidimo panaudoti šiuos duomenis kitame procese (vadovaujantis BPK 162 str. nuostatomis). Teigia, jog iš šių aplinkybių akivaizdu, kad byloje esantys telefoninių pokalbių garso įrašai prie nagrinėjamos bylos buvo pridėti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, t. y. neteisėtai, o teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai nepagrįstai juos analizavo, vertino bei rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį.
    14. Pasisakydami dėl provokacijos ir nepagrįstai konfiskuoto turto, kaip nusikalstamos veikos rezultato, nurodo, jog turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), tirdamas turto konfiskavimo kaip papildomos bausmės atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), konstatavo, kad turto konfiskavimu yra siekiama daryti poveikį tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma lemia savanaudiškų nusikaltimų padarymą (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tačiau šiame Konstitucinio Teismo nutarime nepasakyta, kad Konstitucija leidžia taikyti turto konfiskavimą tik sunkių savanaudiškų nusikaltimų padarymo bylose, o akcentuota, kad turto konfiskavimas visų pirma turi padėti užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams. Antra vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsižvelgiant į teisinių sankcijų už padarytus teisės pažeidimus taikymo principus gali būti daroma išvada, kad turto konfiskavimas dažniausiai (paprastai) gali būti pritaikytas būtent savanaudiškų nusikalstamų veikų padarymo atvejais (kasacinė byla Nr. 2K-7-83/2010). Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 str. 2 d. 3 p. prasme iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti ekonominę vertę turintys daiktai konfiskuojami valstybės naudai, jei kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo (kasacinės bylos Nr. 2K-573/2003, 2K-486/2006). Taigi, šiuo atveju tam, kad būtų galima taikyti turto konfiskavimo institutą, turėtų būti nustatyta pasipelnymas, turtinė nauda, kurią I. M. gavo darydamas šią nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad jokio pelno (ar didesnės turtinės naudos) S. G. prašymu keisdamas žemesniu nei banko kursu I. M. neturėjęs. Beje, net ir bankas keisdamas valiutą oficialiu kursu (o ne žemesniu nei S. G.) iš visos šitos sumos būtų uždirbęs tik keliasdešimt litų. Šiuo atveju viena valiuta liudytojo S. G. prašymu buvo pakeista į kitokią valiutą. Vadovaujantis pateiktu aiškinimu, nusikalstamos veikos rezultatu galėtų būti traktuojamas tik iš neteisėtos veikos gautas pelnas, nes pačios piniginės vertybės (valiuta) I. M. buvo įgytos ir laikomos teisėtai iš teisėtai gautų šaltinių. Kaip matyti, teismas konfiskavo kratos metu pas nuteistąjį I. M. rastus 27 400 Lt, kuriuos jam sumokėjo liudytojas S. G. už I. M. jam perduotus 10 000 JAV dolerių (taip pat ir likusius 10 000 JAV dolerių, kurie S. G. prašymu liko pas jį, ketinant juos išsikeisti ateityje, tačiau jie taip ir nebuvo iškeisti), nurodydamas, kad šie pinigai yra nusikalstamos veikos priemonė. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, jog bylos medžiaga aiškiai yra įrodyta, kad minėti pinigai buvo naudojami nusikalstamai veikai vykdyti, ir išimtinai rėmėsi liudytojo S. G. parodymais ir traktavo juos kaip nuoseklius. Mano, kad su tokia teismo pozicija nėra jokio pagrindo sutikti.
    15. Pasisakydami dėl liudytojo S. G. atliktų veiksmų, teigia, jog jie buvo aiškiai provokacinio pobūdžio. S. G. į I. M. kreipėsi pats ir net kelias dienas skambinėjo prašydamas pakeisti valiutą (I. M. sakė, kad neturi reikiamos sumos ir nepakeis). Be to, kelia pagrįstų abejonių ir ta aplinkybė, jog S. G. prašė pakeisti 20 000 JAV dolerių, t. y. dvigubai didesnę sumą nei pats turėjo pinigų pakeitimui, t. y. tik 10 000 JAV dolerių. Antra, šio liudytojo parodymai nebuvo nuoseklūs. S. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad susitiko su savo pažįstamu asmeniu, tačiau nei vardo, nei pavardės nežinojo, kaip ir nežinojo, kad šis asmuo ankščiau dirbo ( - ). Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad S. G. ikiteisminio tyrimo metu atpažino I. M.. Pažymėtina, jog šis liudytojas teisme patvirtino priešingai, t. y. kad I. M. matė pirmą kartą gyvenime. Galiausiai S. G. nurodė, kad I. M. jam sakė, kad valiutos kursas bus mažesnis nei banke, po to S. G. primygtinai telefonu prašė nurodyti keitimo kursą. Nepaisant to, teisme patvirtino, kad net nežinojo, koks gi iš tiesų yra banko nustatytas oficialus valiutos kursas. Taip pat itin nelogiškai atrodo tolesnė įvykių eiga – S. G. pats prašo pakeisti itin didelę pinigų sumą (I. M. keletą dienų bando ją surinkti), o galiausiai pareiškia, kad tokios pinigų sumos pakeitimui pats neturi. Negana to, keitimą atliko savo darbo vietoje, jokio pakvitavimo negavo, tačiau vis tiek manė, kad tai daro legaliai, t. y. kad keičiasi valiutą pas banko atstovą. Be viso to, atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog susitikimo laikas su S. G. buvo suderintas tik prieš 30 min. Iš karto po šio susitikimo I. M. įvykio vietoje buvo sulaikytas pareigūnų, kurie jau laukė prie S. G. darbovietės. S. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo itin abstrakčiai apklausiamas, pinigai paimami ir iš karto vėl grąžinami S. G.. Teigia, jog visos šios aplinkybės (jos buvo nurodytos ir baigiamųjų kalbu metu, tačiau, kaip matyti, liko neįvertintos) patvirtina, kad S. G. tikslas buvo ne išsikeisti valiutą, o išprovokuoti I. M. keisti didelį kiekį valiutos tam, kad pareigūnai galėtų jį sulaikyti už didelio valiutos kiekio keitimo operacijos atlikimą. Taip pat visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas S. G. parodymus traktavo kaip nuoseklius, jeigu iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad tarp jų yra aiškūs prieštaravimai. Taip pat nesutampa S. G. nurodytos aplinkybės, jog pats I. M. siūlė jam pakeisti valiutą (nors skambino pats S. G.), kad manė, jog I. M. neva dirba banke ir turi teisę keisti valiutą (nors net nežinojo, kad I. M. dirbo banke, ir matė jį pirmą kartą gyvenime), kad sandėris kelioms dienoms įstrigo, nes I. M. neturėjo tokios didelės sumos valiutos (nors sandėris buvo atidėtas paties S. G. iniciatyva, nes, kaip matyti dabar, buvo derinamas laikas su policijos pareigūnais dėl tinkamo laiko).
    16. Teigia, jog būtina atkreipti dėmesį ir į pareigūnų veiksmus. Kaip jau minėta, iš karto po valiutos keitimo I. M. buvo sulaikytas, o S. G. apklausiamas ir pakeisti pinigai buvo nedelsiant grąžinti S. G.. Akivaizdu, jog pinigai turėjo būti laikomi daiktiniais įrodymais, o ne iš karto grąžinti S. G.. Ir tik po šios operacijos, pareigūnų manymu, jau buvo surinkta pakankamai duomenų apie tai, kad I. M. platina valiutą stambiu mastu. Mano, jog tai neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei tokio pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog S. G. parodymai ne tik buvo nenuoseklūs, bet taip pat aiškiai prieštaraujantys vieni kitiems, todėl teismas spręsdamas dėl turto konfiskavimo jais rėmėsi nepagrįstai. Dėl to nepagrįstai buvo konfiskuota ir visa 20 000 JAV dolerių suma (įvertinus vien tai, kad 27 400 Lt iš karto buvo grąžinti S. G.), nes keičiama buvo tik 10 000 JAV dolerių. Šiuo atveju akivaizdu, kad pinigai nebuvo naudojami nusikalstamai veiklai vykdyti, nes juos (asmenines turimas lėšas) I. M. rinko net kelias dienas paties S. G. prašymu. Beje, tuo atveju, jeigu buvo daroma nusikalstama veika, tai šiuo atveju baudžiamojon atsakomybėn kaip šios veiklos iniciatorius turėjo būti traukiamas ir pats S. G., o jo I. M. sumokėti pinigai taip pat turėjo būti konfiskuoti. Pagal galiojančią teismų praktiką, nusikalstamos veikos padarymo priemonė – tai įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-583-139/2015). Taigi nusikaltimo priemonės sąvoka teismų praktikoje apibrėžiama specifiniais nusikaltimo padarymo palengvinimui pritaikytais požymiais, todėl negali būti aiškinama plečiamai. Pagal teismų praktiką, visų pirma nusikaltimo priemone pripažįstamas turtas, specialiai pritaikytas daryti nusikalstamai veikai, t. y. kai yra pakeista jo paskirtis ar savybės. Tuo tarpu nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas ir todėl negali būti konfiskuojamas. Mano, jog akivaizdu, kad kratos metu paimti pinigai nebuvo nusikaltimo priemonė ir negalėjo būti tokiais pripažinti. Be to, kad kratos metu paimti pinigai apskritai nebuvo susiję su nusikalstama veika, patvirtina ir faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą I. M. piniginėms lėšoms, jos viso proceso metu buvo traktuojamos kaip piniginės vertybės, o ne daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (jos nebuvo nei apžiūrėtos, nei pridėtos prie bylos kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti). Iš to išeina, jog piniginės lėšos neturėjo jokių nusikalstamos veikos požymių (nežymėtos, be jokių išskirtinių pėdsakų ir pan.), kuriais remiantis joms galėtų būti taikomas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, institutas. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pinigai pripažinti tik išnaudojus maksimalų įstatyme numatytą laikiną nuosavybės teisės apribojimo ikiteisminio tyrimo metu terminą, siekiant, kad piniginės lėšos nebūtų grąžintos I. M., tik tada buvo pakeistas jų statusas.
    17. Pažymi, jog analizuojant tiek kaltinamąjį aktą, tiek ir teismo nuosprendį, matyti, jog jokių konkrečių pinigų sumų, kurios neva buvo (ar galėjo būti) gautos neteisėtai ar buvo kokių nors neteisėtų veiksmų rezultatas, šiuose dokumentuose nėra nurodyta. Teigia, jog iš anksčiau išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms nenustačius ir net neinkriminavus jokių padarytos nusikalstamos veikos rezultatų, t. y. neva iš nusikalstamos veikos gautų pinigų sumų, ar juo labiau to, kad jos buvusios nusikaltimo padarymo priemonė, nelieka ir įstatymų nustatyto pagrindo šioms lėšoms taikyti turto konfiskavimo institutą. Juo labiau (nors tiesiogiai taip ir neįvardijant) taikyti išplėstinį turto konfiskavimo institutą, t. y. buvo konfiskuotos ir tos piniginės lėšos, kurios tik galimai liudytojo iniciatyva turėjo būti iškeistos (valiutos keitimo operacija su S. G. buvo atlikta dėl 10 000 JAV dolerių sumos, o konfiskuota visa S. G. prašyta iškeisti 20 000 JAV dolerių suma, nors jis pats tokios sumos (t. y. kitų 10 000 JAV dolerių) net neturėjo. Tai dar kartą patvirtina, kad jo reikalavimas išsikeisti būtent 20 000 JAV dolerių sumą (pačiam tokios sumos net neturint) sietinas išimtinai su siekiu ikiteisminio institucijoms inkriminuoti didelį keičiamos valiutos kiekį. Mano, jog iš aptartų aplinkybių darytina išvada, jog I. M. piniginės lėšos – tiek ir visa 20 000 JAV dolerių suma, tiek ir atskirai imant 10 000 JAV dolerių, kurie buvo palikti tik paties S. G. prašymu, pastarajam pažadėjus tokį (valiutos keitimo) sandorį atlikti ateityje, todėl jokių neteisėtų veiksmų su likusia 10 000 JAV dolerių suma apskritai nebuvo atlikta (tuo, t. y. ketinimu keisti ateityje, I. M. ir nėra kaltinamas), konfiskuotos, nesant tam jokio – nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl ši teismo nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta, o konfiskuotos piniginės lėšos grąžintos nuteistajam I. M..
  1. Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o nuteistojo ir gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo I. M. gynėjas prašė tenkinti jo ir jo ginamojo I. M. apeliacinį skundą, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. V. taip pat pabrėžė, jog nors jis neskundė nuosprendžio apeliacine tvarka, tačiau kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog valiutos keitimo paslaugas jis teikė versliškai.
    1. Nuteistojo I. M. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
  1. Dėl duomenų, gautų kriminalinės žvalgybos metu, pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas
    1. Nuteistojo I. M. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo kitame procese teisėtumo, nurodoma, jog byla perduota teismui dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios kriminalinės žvalgybos tyrimas ne tik nebuvo atliekamas, bet net ir negalėjo būti pradėtas.
    2. Tiesėjų kolegija pažymi, jog BPK 11 str. įpareigoja baudžiamąjį procesą vykdančius subjektus laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus. Procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Kriminalinės žvalgybos metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.
    3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 str. 3 d. nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 str. 4 d. nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).
    4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. įtvirtintas reikalavimas gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Pagal šio straipsnio 2 d. jame įtvirtintų teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini siekiant apsaugoti demokratines institucijas (pvz., Drakšas v. Lithuania, no. 36662/04, judgment of 31 July 2012). EŽTT praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 str. įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimo apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., Association for EURopean Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria, no. 62540/00, judgment of 28 June 2007, su tolesnėmis nuorodomis; Aydo?du et autres c. Turquie, no 25745/07, décision du 11 janvier 2011; Lachowski v. Poland, no. 9208/05, decision of 6 May 2014). Sprendžiant dėl slaptų sekimo priemonių taikymo konkrečiais atvejais bei jas įgyvendinant, turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimo ir užtikrinama, kad apribojant asmens teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą, nebūtų peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos (pvz., Dragojević v. Croatia, no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).
    5. Iš bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-04-17 nutartimi Nr. S1-269 RN, vadovaujantis kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 str. ir siekiant surinkti informacijos apie I. M. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., buvo sankcionuotas sekimas ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų slapta kontrolė panaudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2014-04-18 iki 2014-07-18 (t. 1, b. l. 18). Besibaigiant sankcionavimo terminui, Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-07-16 nutartimi Nr. S1-426 RM, vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 str., nustačius, jog vyriausiojo prokuroro teikime yra informacijos apie I. M. vykdomas nusikalstamas veikas, numatytas BK 1891 str. 1 d. ir 216 str. 1 d., buvo pratęstas sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptos kontrolės panaudojant technines priemones specialia tvarka sankcionavimas nuo 2014-07-18 iki 2014-10-18 (t. 1, b. l. 19). Kaip matyti iš 2014-08-29 tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 1), šių techninių priemonių naudojimo specialia tvarka I. M. telefoniniams pokalbiams ir jo asmens sekimo metu buvo gauta duomenų apie I. M. veiksmuose esančius nusikalstamų veikų, numatytų BK 1891 str. 1 d. ir BK 202 str. 1 d., požymius, todėl 2014-08-29 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.06-1-02043-14 dėl neteisėto praturtėjimo (BK 1891 str. 1 d.) ir neteisėto vertimosi ūkine, komercine ar profesine veikla (BK 202 str. 1 d.) (t. 1, b. l. 2). Dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo institucija (FNTT) informavo Klaipėdos apygardos prokuratūrą, jog FNTT specialioji ekspertų komisija 2014-11-10 posėdžio protokolu Nr. 04/4-2-4-9843 išslaptino FNTT raštus Klaipėdos apygardos prokuratūrai, ir kreipėsi į prokuratūrą, jog ši išslaptintų savo teikimus apygardos teismui, o apygardos teismas – pagal juos priimtas 2014-04-17 ir 2014-07-16 nutartis. Iš byloje esančio 2014-11-13 FNTT Klaipėdos apygardos valdybos išslaptintų dokumentų ir optinių duomenų laikmenų su įrašyta informacija išslaptinimo akto Nr. 04/12-1-27-9894 matyti, jog juo buvo išslaptinti 7 raštai, nes jie turi būti panaudoti ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-02043-14 (t. 1, b. l. 1, 11–13).
    6. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas kriminalinės žvalgybos veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinę žvalgybą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas kriminalinei žvalgybai turi būti apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, arba, jei juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, jų išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Be teisinio pagrindo, byloje turi būti ir duomenys apie faktinį kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindą, numatytą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 str. Kaip matyti iš anksčiau aptartos medžiagos, kriminalinės žvalgybos veiksmai iš pradžių buvo atliekami dėl I. M. galimai daromų nusikaltimų, numatytų BK 182 str.2 d., vėliau – dėl BK 1891 str. 1 d. ir 216 str. 1 d. numatytų nusikaltimų. Būtent šios veikos buvo nurodytos kaip faktinis pagrindas, dėl kurio teismo nutartimi leistas slaptas sekimas ir techninių priemonių naudojimas specialia tvarka I. M.. Taigi faktinis pagrindas pradėti kriminalinę žvalgybą ir teisinis pagrindas – apygardos teismo pirmininko nutartis dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo – yra niekaip nesusiję su viena (BK 202 str. 1 d.) iš dviejų veikų, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-02043-14. Pastebėtina, jog atliekant ikiteisminį tyrimą įtarimas I. M. veiksmuose buvus BK 1891 str. 1 d. numatytus požymius nepasitvirtino, todėl 2016-01-14 prokurorės nutarimu (t. 9, b. l. 14–18) ikiteisminis tyrimas dėl šios dalies buvo nutrauktas, tęsiant ikiteisminį tyrimą tik dėl vienintelio BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, kuris niekaip nesusijęs su veikomis, dėl kurių buvo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai.
    7. Pagal BPK 4 str. nuostatas baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą ir reikšmingi bylai duomenys renkami BPK nustatyta tvarka. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 str. nuostatomis. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-225/2009, 2K-P-94-895/2015). Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pradėtas 2014-08-29. Iš bylos duomenų matyti, jog FNTT specialioji ekspertų komisija 2014-11-10 posėdyje Nr. 04/4-2-4-9843 pritarė dokumentų išslaptinimui, jie buvo išslaptinti 2014-11-13 FNTT Klaipėdos apygardos valdybos išslaptintų dokumentų ir optinių duomenų laikmenų su įrašyta informacija išslaptinimo aktu Nr. 04/12-1-27-9894, kuriame nurodyta, jog išslaptinti 7 raštai turi būti panaudoti ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-02043-14. Šiuo atveju susiklostė tokia situacija, jog ikiteisminis tyrimas Nr.06-1-02043-14 buvo tik iš dalies pradėtas dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo sankcionuoti ir buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, t. y. dėl neteisėto praturtėjimo (BK 1891 str. 1 d.), nes ikiteisminis tyrimas pradėtas ir dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo sankcionuoti ir atliekami, t. y. dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine ar profesine veikla (BK 202 str. 1 d.) (t. 1, b. l. 2). Taigi byloje esančių dokumentų turinys rodo, kad pokalbių įrašai buvo daromi ir slaptai buvo sekama atliekant kriminalinę žvalgybą tik dėl vienos veikos, susijusios su ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotu kaltinimu, o dėl kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios pradėtas ikiteisminis tyrimas, slaptas sekimas nebuvo atliekamas, tačiau dėl abiejų šių veikų pradėjus vieną ikiteisminį tyrimą, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl BK 1891 str. 1 d. numatytos veikos, gauti duomenys panaudoti viename tyrime dėl abiejų veikų (tiek pagal BK 1891 str. 1 d., tiek ir pagal BK 202 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo institucijos sprendimas dėl dviejų skirtingų nusikalstamų veikų pradėti vieną ikiteisminį tyrimą, taip dirbtinai sukuriant situaciją, jog kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija naudojama tame pačiame, o ne kitame baudžiamajame procese, neturėtų paneigti imperatyvių BPK 162 str. nuostatų, jog vienoje baudžiamojoje byloje (šiuo atveju atliekant kriminalinę žvalgybą dėl BK 182 str. 2 d., 1891 str. 1 d. ir 216 str. 1 d. numatytų veikų) surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje (dėl BK 202 str. 1 d. numatytos veikos) tik aukštesniojo prokuroro nutarimu, juo labiau jog šiuo atveju ikiteisminis tyrimas dėl veikos (BK 1891 str. 1 d.), kuri leido institucijai atlikti vieną ikiteisminį tyrimą, buvo nutrauktas, o kaltinamasis aktas surašytas tik dėl BK 202 str. numatytos veikos. Pozicijos, jog bylų sujungimas ir išskyrimas nepaneigia iš BPK 162 str. kylančio reikalavimo viename baudžiamajame procese KŽĮ tvarka gautus duomenis apie privatų asmens gyvenimą panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu, laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-94-895/2015).
    8. Akivaizdu, jog nors byloje nėra aukštesniojo prokuroro nutarimo panaudoti kriminalinės žvalgybos medžiagą tyrime dėl BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, tačiau šiuo atveju formaliai vertinant BPK 162 str. reikalavimai nebuvo pažeisti, nes ikiteisminis tyrimas dėl abiejų nusikalstamų veikų atliktas vienoje baudžiamojoje byloje, tačiau aptartos aplinkybės dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo eigos ir ikiteisminio tyrimo institucijos veiksmų verčia atidžiai išanalizuoti, ar tame pačiame ikiteisminiame tyrime I. M. pareiškus įtarimą dėl BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios kriminalinė žvalgyba prieš jį nebuvo atliekama, buvo užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo.
    9. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015 buvo išsamiai atskleistos kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, ir atsakyta į klausimą, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas. Jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų KŽĮ nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose, nes kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-178/2012). Be to, minėtoje plenarinės sesijos nutartyje pažymėta, kad duomenų, gautų atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, kaip įrodymų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybės nepaneigia ir tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitus BK straipsnius, taip pat ir tokius, kuriuose dėl numatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai.
    10. Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal KŽĮ galėjo būti atliekamas minėtas operatyvinio tyrimo veiksmas. Pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti nuspręsta taikyti slapto sekimo priemones, turi būti nurodytos įstatyme ir tai traktuojama kaip viena iš minimalių garantijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo apribojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas asmens teises (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria; Weber and Saravia v. Germany, no. 54934/00, decision of 29 June 2006). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-168-139/2015). Taigi duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal KŽĮ galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-94-895/2015)
    11. I. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas įtarimas pagal BK 202 str. 1 d., t. y. dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo ir negalėjo būti sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai pagal KŽĮ 10 ir 15 str. (KŽĮ 8 str. 1 p.). Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-04-17 nutartimi buvo sakcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš I. M., nes jis galbūt sukčiauja stambiu mastu, t. y. daro BK 182 str. 2 d. numatytas sunkias nusikalstamas veikas, nukreiptas į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus (BK 28 skyrius). Pasibaigus šia nutartimi sankcionuotam kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo terminui, buvo dar kartą kreiptasi dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo, nurodant, jog informacija apie I. M. nusikalstamas veikas tvirtinasi, todėl Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-07-16 nutartimi buvo pratęstas kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimo terminas, nustačius, jog I. M. galbūt neteisėtai praturėjo, t. y. padarė BK 1891 str. 1 d. numatytą apysunkę nusikalstamą veiką, nukreiptą į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus (BK 28 skyrius), taip pat, jog I. M. galbūt legalizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, t. y. padarė BK 216 str. 1 d. numatytą sunkų nusikaltimą, nukreiptą prieš valstybės finansų sistemą (BK 32 skyrius). Nė vienoje iš minėtų nutarčių kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo sankcionuoti siekiant nustatyti, jog I. M. galbūt neteisėtai verčiasi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, t. y. padarė BK 202 str. 1 d. numatytą apysunkį nusikaltimą, nukreiptą prieš valstybės ekonomiką ir verslo tvarką (BK 31 skyrius). Ši nusikalstama veika nepatenka į KŽĮ 8 str. 1 p. numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių būtų galima kriminalinė žvalgyba, be to, dėl su šia nusikalstama veika (apskritai su jokia veika, nukreipta prieš valstybės ekonomiką ir verslo tvarką) susijusių faktinių veiksmų nebuvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, taigi laikytina, kad ši nusikalstama veika nesudarė faktinio kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindo, numatyto KŽĮ 8 str. 1 p., taigi nebuvo ir teisinio kriminalinės žvalgybos pagrindo.
    12. Pažymėtina, kad suformuota teismų praktika patvirtina, jog kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją, tik tuomet gauti duomenys gali būti panaudoti įrodinėjant kaltininko kaltę (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-178/2012, 2K-416/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, BK 202 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra mažiau pavojingas nei tie, dėl kurių sankcionuotas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Nors, be dviejų sunkių nusikaltimų, kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti ir dėl apysunkio nusikaltimo (BK 1891 str. 1 d.), kurio kategorija atitinka BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo kategoriją, ir už šiuos abu nusikaltimus numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 4 metų, tačiau pastebėtina, jog už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla straipsnio sankcija numato galimybę skirti švelniausią baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės rūšį – viešuosius darbus, tokios švelnios bausmės rūšies skyrimas už neteisėtą praturėjimą nėra galimas. Be to, sprendžiant dėl BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo pavojingumo pastebėtina, jog iš esmės už analogišką veiką (nesant kvalifikuojančių stambaus masto ir versliškumo požymių) buvo numatyta administracinė atsakomybė, įtvirtinta tuo metu galiojusio ATPK 173 str. 1 d. Paminėtina ir tai, jog KŽĮ 8 str. 1 p. neįvardyta nė viena konkreti BK 31 skyriuje įtvirtinta apysunkė nusikalstama veika, nukreipta prieš valstybės ekonomiką ir verslo tvarką, apie kurią turint duomenų būtų galima atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, o tai taip pat atskleidžia įstatymo leidėjo poziciją dėl šiame skyriuje įtvirtintų veikų pavojingumo pobūdžio ir galimybės dėl jų taikyti kriminalinės žvalgybos priemones. Remiantis tuo, kas aptarta, darytina išvada, jog šiuo atveju atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus buvo nustatyta, jog galbūt atliekama mažiau pavojinga veika (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) nei tos, dėl kurių buvo sankcionuotas kriminalinės žvalgybos priemonių taikymas ir dėl kurių apskritai galimas šių priemonių taikymas (KŽĮ 8 str. 1 p.).
    13. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad slapti sankcionuoti kriminalinės žvalgybos ir baudžiamojo proceso veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., negalima tęsti veiksmų iki tol, kol kaltininkas padarys naujus nusikaltimus, pasisavins ar kitaip pagrobs didesnės vertės turtą, disponuos didesniu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir pan.). Valstybės institucijos gali tęsti slaptus operatyvinius ir procesinius veiksmus tik dėl tokių veikų, kurios, pasibaigus jų sankcionavimo laikui, dar nebuvo baigtos arba, nors ir surinkta pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, tačiau reikia išaiškinti organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų veiklą, grupių organizatorius, grupių ryšius su kitomis grupėmis ar pareigūnais tam, kad būtų atskleistas visas jų organizacinis tinklas (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-57-696/2017). Nors kreipiantis dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimo buvo nurodytos sunkios ir pavojingos I. M. galbūt daromos veikos, tačiau šie duomenys nepasitvirtino, dėl jų net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ikiteisminis tyrimas pradėtas tik dėl BK 1891 str. 1 d. numatytos veikos padarymo, tačiau ir dėl jos vėliau buvo nutrauktas. Atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu pareikštas įtarimas dėl BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo ir tik dėl šio kaltinimo surašytas kaltinamasis aktas, galima daryti išvadą, jog iš esmės kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo tęsiamas, jau surinkus duomenų (Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-07-16 nutartimi pratęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimo terminą nurodyta, jog I. M. galbūt nelegaliai keičia valiutą), kad I. M. neturėdamas licencijos keičia valiutą (tai patvirtina sekimo ir ryšių tinklais perduodamos informacijos protokoluose iki 2014-07-16 užfiksuoti duomenys), kuriems esant būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą. Aptarti duomenys rodo, jog kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai buvo atliekami siekiant užfiksuoti kuo daugiau I. M. finansinės veiklos, kurią atlikti jis neturėjo licencijos, epizodų, nes tai galėtų rodyti didesnį veiklos pavojingumą, stambų jos mastą ar versliškumą ir pasunkinti I. M. atsakomybę. Taigi, kriminalinės žvalgybos subjektas, atlikdamas kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl konkrečiai apibrėžtų nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo sankcionuotas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimas, nustatęs, jog galbūt daromas kito pobūdžio administracinis teisės pažeidimas (ATPK 173 str. 1 d.), tęsė kriminalinės žvalgybos veiksmus, kol bus surinkti duomenys, kurie, kriminalinės žvalgybos subjekto vertinimu, yra pakankami pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 202 str. 1 d. Šie bylos duomenys duoda pagrindą teigti ne tik tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami (tęsiami) siekiant rinkti informaciją apie nusikalstamą veiką, dėl kurios tokių veiksmų taikyti negalima, bet ir tai, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo tęsiami tam, jog I. M. teisei priešinga veika pasiektų tokį pavojingumą, už kurią įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę.
    14. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu spręsdamas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmais surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese galimybės, konstatavo, kad nusikalstama veika, dėl kurios prieš I. M. buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai (BK 182 str. 2 d., BK 1891 str. 1 d., BK 216 str. 1 d.), vėliau (pradėjus ikiteisminį tyrimą) buvo perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį (apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 202 str. 1 d.). Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu vertinimu, nes apygardos teismo pirmininko 2018-04-17 ir 2014-07-16 nutartimis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl veikų, kurios pasireiškia konkrečiais baudžiamajame įstatyme aprašytais nusikalstamų veikų požymiais ir kurios nukreiptos į privačią nuosavybę ir valstybės finansų sistemą, t. y. iš esmės kitu faktiniu pagrindu nei I. M. pareikštas įtarimas. Kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti ir atliekami ne dėl vertimosi valiutos keitimu neturint licencijos ar bankinių pavedimų, tačiau dėl šiais veiksmais daromų KŽĮ 8 str. 1 p. įtvirtintų pavojingų nusikalstamų veikų (Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-07-16 nutartyje nurodytas teikimo pagrindas). Dėl to nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog tirta I. M. veika, kuri, pagal kriminalinės žvalgybos subjekto duomenis, pasireiškė sukčiavimu stambiu mastu, neteisėtų pinigų legalizavimu, neteisėtu praturtėjimu, gali būti laikoma faktiškai tapačia, kuria padaromas BK 202 str. 1 d. numatytas nusikaltimas – versliškas vertimasis finansine veikla neturint licencijos. Akivaizdu, jog šioms nusikalstamoms veikoms esant nukreiptoms į skirtingus teisinius gėrius, šių nusikalstamų veikų sudėtyse esant skirtingiems nusikalstamų veikų požymiams, nėra pagrindo daryti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nusikalstama veika, dėl kurios prieš I. M. buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, vėliau buvo tiesiog perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį. Akivaizdu, jog šiuo atveju I. M. buvo inkriminuotas visiškai naujo nusikaltimo padarymas, o ne perkvalifikuota sankcionuotu kriminalinės žvalgybos tyrimu tirta veika, taigi pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais duomenis, gautus vykdant kriminalinę žvalgybą dėl kitų nusikalstamų veikų.
    15. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes formuojamos kasacinės teismo praktikos kontekste dėl duomenų panaudojimo pripažįstant juos įrodymais teisėtumo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodymais dėl BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, dėl kurio kriminalinė žvalgyba negalima, duomenis, gautus: vykdant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą bei sekimą atliekant kriminalinę žvalgybą dėl kitų nusikalstamų veikų; tęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus siekiant surinkti daugiau duomenų apie nusikalstamą veiką, dėl kurios kriminalinė žvalgyba negalėjo būti sankcionuota; dėl nusikaltimo, kuris yra mažiau pavojingas nei veikos, dėl kurių kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo sankcionuotas ir dėl kurio kriminalinė žvalgyba negalima, neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo, pažeidė proporcingumo principą ir BPK 20 str. nuostatas ir šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu.
    16. Dėl šios priežasties Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-04-17 nutartimi Nr. S1-269 RN ir 2014-07-16 nutartimi Nr. S1-426 RM sankcionuoto kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys nepripažintini leistinais įrodymais ir apeliacinės instancijos teismas jais nesiremia.
  1. Dėl I. M. kaltės padarius BK 202 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką
    1. Pagal BPK 20 str. nuostatas, nepripažinus kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautų duomenų įrodymais, sprendžiama, ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tai, kad tokie duomenys pagal BPK gali būti ir nepripažinti įrodymais, nereiškia, kad minėtu būdu gautos informacijos pagrindu negalėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu BPK nustatyta tvarka renkami kiti duomenys, kuriais būtų įrodinėjama padaryta nusikalstama veika. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Teisėjų kolegijos vertinimu, išnagrinėjus byloje surinktus ir ištirtus duomenis, nėra pagrindo teigti, jog byloje surikta pakankamai duomenų, kurie rodytų, jog I. M. padarė veiką, atitinkančią BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
    2. Skundžiamu nuosprendžiu I. M. nuteistas už tai, kad versliškai ėmėsi finansinės veiklos, neturėdamas šiai veiklai licencijos (leidimo), t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir neturėdamas licencijos, Klaipėdos mieste ir kitose ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23 ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku versliškai fiziniams asmenims S. G., E. P., V. B., R. L., D. P., A. K., J. Č., J. Š., D. R., R. S., N. L., S. J., D. S., T. M., R. K., K. L., R. V., Ž. M. bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be jokių valiutos keitimą patvirtinančių dokumentų teikė finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), t. y. keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. I. M. iš neteisėtai vykdomos valiutos keitimo veiklos siekdamas gauti naudos, iš fizinių asmenų nupirktą valiutą keitė AB SEB banke ir laikotarpiu nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22 atliko 195 valiutos keitimo operacijas, per kurias pakeitė 340 035 svarus sterlingų į 1 398 756,25 Lt; 3 294 350 Norvegijos kronų į 1 361 521,75 Lt; 717 470 Švedijos kronų į 277 040,32 Lt; 889 450 Danijos kronų į 410 193,04 Lt; 442 830 JAV dolerių į 1 119 499,78 Lt; 1 400 Latvijos latų į 6 807,90 Lt; 1 364 219,32 Lt į 394 260 EUR.
    3. Už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, dėl to sprendžiant dėl asmens kaltės, būtina išspręsti šių skirtingų atsakomybių atribojimo klausimą. BK 202 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtos ekonominės veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Už vertimosi ūkine, komercine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė – baudžiamoji ir administracinė. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė, o baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius papildomus, BK 202 str. numatytus požymius – veiklos versliškumą arba stambų mastą. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose. I. M. inkriminuotų veiksmų padarymo metu galiojusio ATPK 173 str. (po 2017-01-01 ANK 127 str.) numatė administracinę atsakomybę už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas). Tam, jog būtų galima I. M. vertimąsi finansine veikla pripažinti nusikaltimu, turi būti nustatytas bent vienas iš alternatyvių BK 202 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką atribojančių alternatyvių požymių – stambus mastas arba veiklos versliškumas.
    4. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad nesant galimybių šioje byloje tiksliai nustatyti, kiek pajamų iš minėtos neteisėtos veiklos gavo I. M., nėra pagrindo išvadai, kad I. M. padarytą veiką galima vertinti kaip neteisėtą vertimąsi finansine veikla stambiu mastu. Tačiau pripažino, kad byloje nustatyti duomenys leidžia padaryti išvadą, jog I. M. veika yra pagristai kvalifikuota pagal BK 202 str. 1 d., nes joje nustatytas kitas alternatyvus požymis – versliškumas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį (skirtingai nei pagal ,,stambaus masto“ požymį) sudėtingesnis, nes administracinę atsakomybę nustatančiose normose vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 str. 1 d. vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (ANK 127 straipsnis, iki 2016-12-31 galiojusio ATPK 173 str.), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą. Todėl versliškumas vertinamas ir pagal kitus požymius – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto (500 MGL) kriterijumi. Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-515/2014).
    5. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, būtina detaliai išanalizuoti I. M. veiksmus ir neginčytinai nustatyti ne tik konkrečius veiksmus, kuriems atlikti reikalinga licencija, kiek kartų I. M. keitė pinigus ir kiek ši jo veikla truko, tačiau ir tai, ar jo vertimosi finansine veikla veiksmuose egzistavo kiti, išimtinai versliškai veiklai taikomi požymiai. Pripažinus, jog kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys įrodinėjant nuteistojo kaltę dėl vertimosi finansine veikla be licencijos nėra leistinas įrodymas, I. M. kaltė, padarius šią BK 202 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, iš esmės yra grindžiama keturiais įrodymų šaltiniais: SEB banko išrašais, kurie rodo, jog laikotarpiu nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22 I. M. atliko 195 valiutos keitimo operacijas (t. 3, b. l. 130, 153–172); liudytojų parodymais, kuriuose jie nurodo, jog susitikdavo su I. M., kad išsikeistų turimą valiutą; slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, kuriuose užfiksuoti duomenys gauti taikant BPK 154 ir 160 str. numatytas procesines prievartos priemones pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-03 nutartis; I. M. asmens kratos, taip pat kratų, atliktų jo namuose ir automobilyje, protokolai.
    6. Visų pirma pastebėtina, jog nors I. M. nuteistas už tai, jog jis finansine veikla be licencijos užsiėmė nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys neleidžia daryti neginčytinos išvados, jog savo neteisėtą veiklą I. M. pradėjo nuo 2013-10-05, t. y. nuo tada, kai 2013-10-04 nutrūko jo darbo santykiai UAB ( - ) (t. 6, b. l. 160). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog I. M. būtų fiziniams asmenims atlikęs kokią nors pinigų keitimo operaciją 2013-10-05, o I. M. versliškos veikos pradžia siejama su jo darbo santykių pasibaigimu, o ne su jo realiai atliktais veiksmais, kurie gali būti vertinami kaip finansinė veikla neturint tam reikalingos licencijos (pinigų keitimas).
    7. Chronologiškai vertinant byloje surinktus duomenis matyti, jog pirmieji duomenys, leidžiantys spėti, jog I. M. pradėjo keisti pinigus fiziniams asmenims, t. y. užsiimti finansine veikla neturėdamas licencijos, yra SEB banko išrašas, kuriame matyti, jog po kaltinime nurodytos neteisėtų veiksmų pradžios datos 2013-10-05 I. M. nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22 atliko 195 valiutos keitimo operacijas. Tačiau šie duomenys patvirtina tik tai, jog I. M. pats, kaip fizinis asmuo, banko skyriuose keitė įvairią valiutą, tačiau remiantis šiais duomenimis negalima neginčytinai nustatyti, jog šiuos pinigus I. M. gavo versdamasis finansine veikla, keisdamas kitų fizinių asmenų pinigus. Pastebėtina, jog iš minėto išrašo matyti, jog I. M., kaip fizinis asmuo, analogiškus valiutos keitimo SEB banke veiksmus atliko ir nuo 2013-01-02 iki 2013-10-03, t. y. laikotarpiu, kuriuo jis pats dirbo UAB ( - ) darbuotoju ir, vykdydamas jam pavestas funkcijas, keisdavo banko klientų pinigus. Minėtas laikotarpis I. M. net nėra inkriminuojamas, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar iš tiesų vien ta aplinkybė, kad fizinis asmuo dažnai keičia pinigus banko skyriuje, rodo, kad jis šiuos pinigus yra gavęs, atlikdamas pinigų keitimo operacijas kitiems fiziniams asmenims neturėdamas licencijos. I. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog įvairiuose komerciniuose bankuose jis laukdavo palankesnio valiutos kurso ir savo turimus pinigus keisdavo bankuose. Valiutos keitimo operacijas atlikdavo AB SEB banke, UAB ( - ), AB „Nord“ banke. Jo tikslas buvo „žaisti“ valiutos kursais ir pirkti ją bei parduoti bankuose. Iš savo turimų lėšų bandė užsidirbti, bankuose pirkti valiutą pigiau ir vėliau bankuose parduoti valiutą brangiau (t. 7, b. l. 59, 63–64, 66–68, 72–73, 76–77). Šiuos savo parodymus I. M. patvirtino duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog jis bandė pirkdamas bei parduodamas valiutą, pasinaudodamas valiutų kursų skirtumais, išlošti. Po trijų mėnesių nustojo taip daryti, nes pamatė, kad negauna jokio uždarbio. Taigi I. M. nurodė, jog banke keistus pinigus buvo gavęs ne iš kitų asmenų, kuriems jis pakeisdavo pinigus, o prekiaudamas valiutomis – jas keisdamas ir stengdamasis uždirbti iš valiutų kursų svyravimų. Tokią I. M. keliamą versiją patvirtina aptarta SEB banko išrašais nustatyta aplinkybė, jog I. M. užsienio valiutą keisdavosi SEB banke ir tuo metu, kai jis dar pats dirbo UAB ( - ) valiutos keitykloje ir keisdavo asmenims pinigus, atlikdamas savo darbo funkcijas. Be to, I. M. parodymus iš dalies patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, jog I. M. ilgą laiko dirbo UAB ( - ) (nuo 2000-09-29 iki 2001-11-05 ir nuo 2002-01-03 iki 2013-10-04 (t. 6, b. l. 160), keisdavo valiutą, sekdavo jų kursus, todėl turėjo pakankamai žinių pradėti prekiauti valiutomis ir tikėtis uždirbti iš šio gana rizikingo investavimo būdo.
    8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad I. M. SEB banke valiutą nurodytu laikotarpiu dažniausiai parduodavo daugiau nei vieną kartą per dieną, be to, dienomis, kai atlikdavo po kelis valiutų pardavimo sandorius kelių ar keliolikos minučių intervalu, pasikeisdavo įvairią užsienio valiutą nemenkomis sumomis, paprastai I. M. minėtam bankui parduodavo užsienio valiutą (dažniausiai Norvegijos kronas) ir dažniausia įsigydavo litus, pažymėjo, kad I. M., priešingai, nei teigė teisme, kaltinime nurodytu laikotarpiu vienos dienos valiutų keitimo operacijoms disponuodavo daug didesnėmis sumomis nei 50 000 Lt – I. M. 2013-10-25 kelių minučių laikotarpiu į litus iškeitė 1200 Latvijos latų, 5900 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 48 500 Norvegijos kronų, 50 000 Švedijos kronų, už visą minėtą valiutą gavo 69 841,68 Lt. Visų pirma pastebėtina, jog iš SEB banko išrašo matyti, kad I. M. 2013-10-25 kelių minučių laikotarpiu į litus iškeitė tik 1200 Latvijos latų, 5900 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 48 500 Norvegijos kronų, už kuriuos gavo mažiau nei 50 000 litų, o teismo akcentuojamas 50 000 Švedijos kronų jis iškeitė tik po beveik 4 valandų, todėl akivaizdu, jog per tokį laikotarpį už gautus litus I. M. galėjo įgyti Švedijos kronas ir jas vėliau parduoti SEB banke. Kita vertus, matyti, jog 2013-10-15 I. M. iš tiesų per beveik 10 minučių atliko 4 grynųjų pinigų keitimo operacijas, kurių metu buvo pakeista valiuta, kurios vertė viršijo 50 000 litų, tačiau šie duomenys atskleidžia tik tai, jog I. M., įsigydamas valiutas, galėjo investuoti daugiau kaip 50 000 litų, tačiau neduoda jokio pagrindo sutikti su skundžiamame nuosprendyje daroma išvada, kad I. M. minėtame banke parduodavo užsienio valiutą, kurią buvo gavęs iš fizinių asmenų, o ne įsigijęs ją iš kito banko ar kitos finansų įstaigos, kurioje valiutų supirkimo kursas jam buvo palankesnis. Aptarti duomenys patvirtina I. M. atliktą valiutų pardavimo faktą, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, jog jis šias valiutas įsigijo iš fizinių asmenų, teikdamas valiutos keitimo paslaugą, kuriai reikalinga licencija. Kaip ir minėta, analogiškos I. M. operacijos SEB banke buvo atliekamos ir iki jam netenkant darbo UAB ( - ), todėl teigti, jog I. M. atliktos pinigų keitimo operacijos SEB banke rodo jo privatiems asmenims suteiktas pinigų keitimo paslaugas, nėra jokio pamatuoto pagrindo. Be to, pastebėtina ir tai, jog I. M. inkriminuotas valiutos keitimas iki 2014-10-23, byloje esantys duomenys patvirtina, jog I. M. keitė pinigus asmenims 2014 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, tačiau minėtame SEB banko išraše paskutinė užfiksuota I. M. grynųjų pinigų keitimo operacija atlikta 2014-01-22. Ši aplinkybė taip pat rodo, jog byloje nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių I. M. vykdytą finansinę veiklą nuo 2013-10-08 iki 2014-01-22, nėra pagrindo daryti bent kiek pagrįstą išvadą, jog egzistuoja koreliacija tarp I. M. vykdytos finansinės veiklos be licencijos – valiutos keitimo fiziniams asmenims, ir jo, kaip fizinio asmens, atliktų valiutos keitimo SEB banke procedūrų, t. y. kad šis banko išrašas patvirtina, jog I. M. minėtu laikotarpiu užsiėmė jam inkriminuota veika.
    9. Be aptarto SEB banko išrašo, I. M. kaltė grindžiama liudytojų parodymais ir slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kuriuose užfiksuoti duomenys gauti 2014-09-04–2014-10-23 taikant BPK 154 str. ir 160 str. numatytas procesines prievartos priemones. Analizuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolą (t. 1, b. l. 60–63) matyti, jog laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-23 užfiksuoti 42 bylai reikšmės turintys pokalbiai: 2014-09-04–2014-09-05 (4 pokalbiai), 2014-09-08 (5 pokalbiai), 2014-09-10–2014-09-12 (10 pokalbių), 2014-09-17 (1 pokalbis), 2014-09-22 (4 pokalbiai), 2014-09-23 (1 pokalbis), 2014-09-25 (1 pokalbis), 2014-09-27 (2 pokalbiai), 2014-09-30 (1 pokalbis), 2014-10-01 (3 pokalbiai), 2014-10-07 (2 pokalbiai), 2014-10-16 (2 pokalbiai), 2014-10-17 (1 pokalbis), 2014-10-22 (3 pokalbiai), 2014-10-23 (2 pokalbiai), kurių metu I. M. kalbasi su asmenimis apie valiutos keitimą, valiutų kursus, I. M. turimą valiutą ir jo galimybę pakeisti susidomėjusių žmonių pinigus, susitariama dėl susitikimų pakeisti pinigus. Taigi šis protokolas neginčytinai patvirtina, jog I. M. laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-23 užsiėmė valiutos keitimu. Analizuojant pokalbių turinį matyti, jog per šį trumpesnį nei dviejų mėnesių laikotarpį I. M. 42 pokalbių metu kalbėjo su 28 skirtingais telefonų abonentais, tačiau ne kiekvienas pokalbis pasibaigdavo susitarimu dėl valiutos keitimo, taigi ne kiekvieną pokalbį galima laikyti patvirtinančiu I. M. pinigų keitimo faktą (įvykį). Pavyzdžiui, 2014-09-04 16.57 val. pokalbio metu I. M. tik informuoja apie pasikeitusį valiutos kursą ir nežada susitikti ar parduoti asmeniui valiutą; 2014-09-05 10.42 val. pokalbio metu I. M. taip pat konsultuoja apie galimus valiutos kurso pokyčius, dėl valiutos keitimo su asmeniu nesusitaria; 2014-09-05 12.58 val. pokalbio su A. M. metu apie valiutos keitimą net nekalbama; 2014-09-12 9.27 val. pokalbio metu I. M. pašnekovas tik pasiteirauja dolerio kurso. Išsamiai išanalizavus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole esančių pokalbių turinį matyti, jog ne pasiteiravimu apie valiutos kursą ar I. M. pažadėjimu paskambinti vėliau, o konkrečiu susitarimu pakeisti valiutą (susitarus dėl kurso, dažniausiai I. M. pasiūlant privažiuoti prie pašnekovui patogios vietos) baigėsi 25 pokalbiai: 2014-09-05 12.45 val., 2014-09-08 10.04 val., 2014-09-08 10.32 val., 2014-09-08 14.33 val., 2014-09-10 9.11 val., 2014-09-11 13.12 val., 2014-09-11 14.53 val., 2014-09-12 12.51 val., 2014-09-17 11.16 val., 2014-09-22 9.40 val., 2014-09-22 12.52 val., 2014-09-22 12.54 val., 2014-09-22 13.39 val., 2014-09-23 13.21 val., 2014-09-25 12.04 val., 2014-09-27 10.08 val., 2014-09-30 17.53 val., 2014-10-01 17.53 val., 2014-10-01 10.46 val., 2014-10-07 12.35 val., 2014-10-16 9.37 val., 2014-10-16 12.38 val., 2014-10-17 10.47 val., 2014-10-22 12.39 val., 2014-10-22 12.39 val. (pokalbio Nr. 3209). Taigi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-23, t. y. per 50 dienų, I. M. 42 pokalbių metu kalbėjo su 28 skirtingais telefonų abonentais, 25 pokalbių metu susitarė iškeisti valiutą. Būtent šie duomenys, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar I. M. veiksmuose buvo BK 202 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos versliškumo požymis, laikomi nustatytais taikant BPK 154 numatytą procesinę prievartos priemonę.
    10. Analizuojant byloje esančius slapto I. M. sekimo protokolus (t. 1, b. l. 73–78, 81) ir pažymas dėl slapto sekimo (t. 1, b. l. 84–95, 98–103) matyti, jog I. M. buvo slaptai sekamas 2014-09-08, 2014-09-10, 2014-09-11, 09-15, 2014-09-17, 2014-09-18, 09-19, 2014-09-23, 2014-09-24, 2014-10-01, 2014-10-20, 2014-10-21, 2014-10-23, sekimo metu užfiksuota, kaip I. M. važinėja po Klaipėdos miestą ir susitikinėja su asmenimis, dažnai susitikimų metu fiksuojamas daiktų perdavimas, kartais nustatoma, jog perduodamos kupiūros: 2014-09-08 užfiksuota, kaip I. M. susitiko su 4 asmenimis, tačiau kupiūromis apsikeitė tik su V. B. ir D. G.; 2014-09-10 I. M. susitiko ir apsikeitė kupiūromis su R. L.; 2014-09-11 I. M. susitiko ir apsikeitė kupiūromis su N. L.; 2014-09-15 užfiksuota, kaip I. M. susitiko su daugiau nei 10 asmenų, daiktų vienas kitam perdavimas vyko 6 kartus, tačiau tik 1 kartą užfiksuota, kaip I. M. apsikeičia valiuta su vyru; 2014-09-17 I. M. susitiko ir kupiūromis apsikeitė su V. B.; 2014-09-18 I. M. susitiko su 4 asmenimis, daiktų vienas kitam perdavimas vyko 2 kartus, tačiau tik 1 kartą užfiksuota, kaip I. M. apsikeičia valiuta su sutiktu asmeniu; 2014-09-19 I. M. patalpose susitiko su J. Š., apsikeitimas valiutomis neužfiksuotas; 2014-09-23 I. M. susitiko su grupe asmenų, taip pat su atskirais asmenimis, nustatyta, jog dviejų susitikimų metu su juo susitikę asmenys kažką skaičiavo, o vieno susitikimo metu užfiksuota, kaip I. M. perdavė banknotus JAV doleriais; 2014-09-24 I. M. susitiko ir kupiūromis apsikeitė su S. A.; 2014-10-01 I. M. susitiko su 5 asmenimis, užfiksuota, kaip susitikimų metu automobilyje asmenys pasilenkę kažką veikė, kupiūrų perdavimas nefiksuotas; 2014-10-20 I. M. susitiko su 7 asmenimis, užėjo į kelių įmonių patalpas, užfiksuota, jog daiktų vienas kitam perdavimas vyko 4 kartus; 2014-10-21 I. M. užėjo į kelių įmonių patalpas, susitiko su moterimi, su kuria kažkuo apsikeitė; 2014-10-23 I. M. susitiko su 8 asmenimis, užfiksuoti 4 daiktų vienas kitam perdavimai, I. M. išėjus iš odontologijos klinikos, jis buvo sulaikytas. Iš šių neviešo pobūdžio veiksmų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog I. M. per 13 dienų, kai jis buvo sekamas, susitikdavo su ne vienu asmeniu, tačiau susitikimai ne visuomet vykdavo su vis naujais asmenimis. Ne visų susitikimų metu asmenys perduodavo vieni kitiems daiktus ar pinigus, kupiūrų perdavimas fiksuotas 9 kartus.
    11. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta daug liudytojų, kurie yra keitęsi valiutą pas I. M.. Siekiant nustatyti ne tik I. M. atliktų valiutos keitimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą, tačiau ir jo veiklos metodus, iš kurių būtų galima daryti išvadas dėl versliško jo veiksmų pobūdžio, didesnio nei įprasto vertimosi veikla neturint licencijos, veiksmų pavojingumo, būtina detaliai išanalizuoti šių liudytojų parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. L. parodė, kad dirba Norvegijoje, gautas Norvegijos kronas keičia įvairiose keityklose. Dažniausiai pinigus keisdavosi Klaipėdoje, prie „( - )“ turgaus esančiame valiuos keitimo punkte pas I. M.. Jam paskambindavo ir pasiteiraudavo, ar jis dirba, kartais susitardavo, kad nereikėtų važiuoti, susitikti patogioje vietoje ir susitikimo metu I. M. pakeisdavo pinigus. Kiek tiksliai kartų 2014 metais keitė pinigus, neatsimena, tačiau išsikeitė ne mažiau kaip 5 tūkstančius Norvegijos kronų (t. 2, b. l. 83–84). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. P. parodė, kad valiutą keitė keitykloje pas A. V., vėliau pas jį asmeniškai. Vieną kartą A. V. išvykus, šis pasiūlė kreiptis į jo pažįstamą, kuris iškeis turimas Norvegijos kronas. Kreipėsi į I. M., kuris 2014 m. vasarą jam pakeitė Norvegijos kronas į litus (t. 2, b. l. 85). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. P. patvirtino šiuos savo parodymus, nurodė, jog pas I. M. keitėsi kronas vieną kartą (t. 9, b. l. 150–151). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. S. parodė, kad I. M. pažįsta nuo tų laikų, kai jis turėjo Klaipėdoje prie turgaus valiutos keityklą. Kai jis išėjo iš darbo – iš valiutos keityklos, pasiėmė jo kontaktinį telefono numerį ir susisiekdavo su juo valiutos keitimo klausimais. 2014 metais į I. M. kreipėsi 3 ar 4 kartus: pavasarį, vasaros pradžioje ir rugsėjo mėnesį – pirko eurus. Sumos siekdavo nuo 10 000 iki 15 000 EUR, paskutinį kartą rugsėjo mėnesį iš I. M. pirko 20 000 EUR. Prieš susitinkdamas su I. M., jam skambino keletą kartų rugsėjo viduryje ir domėjosi palankesniu euro kursu. Kokiu kursu pardavė eurus, tiksliai neatsimena, bet skirtumas tarp bankų siūlomo kurso būdavo tik 0,5 cento (t. 2, b. l. 98–99). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. S. patvirtino šiuos savo parodymus, nurodė, jog jis pats prašydavo I. M. pakeisti jam pinigus, keisdavo 10 000–20 000 dolerių į eurus, keisdamasis valiutą žinojo, kad valiutos keitykla „( - )“ turguje nebedirba. Jis keisdamas pinigus bandė spekuliuoti valiutos keitimo kursu (t. 9, b. l. 188). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. P. parodė, kad I. M. pažįsta ketverius metus, kai jis dirbo ( - ) valiutos keitykloje naujojoje turgavietėje, pas jį valiutą keitė du kartus ir abu kartus litus keitė į JAV dolerius. 2014 m. rugsėjo mėn. pabaigoje jis jai pakeitė 7000–8000 JAV dolerių. 2014-10-19 I. M. jai pakeitė 1000 JAV dolerių, abu kartus pinigus jai pakeitė ( - ) turgavietėje (t. 2, b. l. 100–101). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja D. P. patikslino šiuos savo parodymus, nurodė, jog vieną keitimo sandorį su I. M. prisimena rugsėjo mėn. pabaigoje, buvo apie 1000 dolerių, ar dar vienas keitimasis buvo, tiksliai nebeprisimena (t. 9, b. l. 188–189).
    12. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama liudytoja J. Š. parodė, kad yra UAB „( - )“ vadybininkė, 2014 metų rugsėjo mėnesį direktorė J. Č. nurodė, kad visus pinigus ji pakeistų į JAV dolerius, kad juos pakeis I. M., atvykęs į parduotuvę „( - )“. Kiek pinigų jis pakeitė, nepamena, bet ne daugiau kaip 15 000 Lt (t. 2, b. l. 105–106). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja J. Š. patikslino šiuos savo parodymus, nurodė, jog mažiausia I. M. pakeista suma galėjo būti apie 8000 litų (t. 9, b. l. 151). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. Č. parodė, kad I. M. pažįsta apie trejus metus, pas jį keisdavo pinigus „( - )“ turgavietėje esančioje keitykloje. Iš jo asmeniškai valiutą 2014 m. pirko bent porą kartų. Perkamos JAV dolerių sumos nebuvo didelės, neatsimena, ar yra prašiusi darbuotojų, dirbančių parduotuvėje „( - )“, pakeisti pas I. litus į JAV dolerius (t. 2, b. l. 113–114). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja J. Č. patvirtino šiuos savo parodymus, nurodė, jog galėjo darbuotoja keisti valiutą pas I. M., nurodė, jog ir pati prieš 2 metus paskambino I. M., jis privažiavo prie jos namų ir pakeitė pinigus, tačiau sumos neprisimena (t. 9, b. l. 189–190). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. K. parodė, kad į bendrovę „( - )“, kurioje ji dirba, dažnai atvyksta užsieniečių, prašo pakeisti valiutą, todėl ji kreipdavosi į I. M., kuris dirbo ( - ) kioske, esančiame „( - )“ turguje. Taip valiutą užsieniečiams keitė ne vieną kartą. Valiutos keitimo dažnumas buvo įvairus: ir kartą per porą mėnesių, ir po keletą kartų per mėnesį, tačiau kiek kartų keitė, neprisimena. Dažniausiai užsieniečių prašymu per I. M. keitė eurus į dolerius arba eurus į litus. Kadangi keitimai vyko ne vieną kartą, tai valiutų kursų santykių nebeprisimena. Būdavo, kad I. M. pakeisdavo ir 10 000 EUR į dolerius, ir 15 000 EUR į dolerius. Kai reikėdavo pakeisti valiutą, paskambindavo jam, pasakydavo, kokią valiutą ir kiek reikia pakeisti, tada I. M. atvažiuodavo pas ją į darbą ir darbo vietoje pakeisdavo valiutą. Keičiant valiutą, valiutos keitimo dokumentų negaudavo. 2014-10-23 skambino I. M., nes norėjo nupirkti 1000 arba 2000 svarų sterlingų (t. 2, b. l. 117–118). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja A. K. patikslino savo parodymus ir nurodė, kad naudojosi keityklos, esančios „( - )“ turguje, paslaugomis, nes jos įmonei trūko valiutos, nes klientai atsiskaitydavo eurais. Ji paskambindavo I. M., paklausdavo, ar turi pakeisti 10 000 EUR, visada kvitai būdavo duodami, nes reikėdavo viską parodyti įmonės apskaitoje. Tuomet, kai keitėsi ne valiutos keitykloje, tai I. M. sakydavo, kad gali privežti pinigus, taip pat būdavo, kad užsieniečiai prašydavo pasikeisti pinigų, nežinojo, kad valiutos keitykla nebedirba. Kai keisdavo ne įmonės pinigus, būdavo sumos apie 8000–10 000 EUR ar dolerių, keisdavo į litus. Nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. kiek kartų naudojosi valiutos keitimo paslauga, tiksliai neprisimena, apie 4 ar 5 kartus. Apskritai keitimų buvo gal net 7 ar 10, tačiau konkrečių datų negali pasakyti (t. 9, b. l. 149).
    13. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. parodė, kad A. V. ir I. M. pažįsta jau daug metų, jie keičia valiutą valiutos keitykloje „( - )“ turgavietėje. Pas juos keitėsi tiek valiuotos keitykloje, tiek asmeniškai. Laikas nuo laiko pasikeisdavo valiutą. Jis dirba Norvegijoje, tad jam reikia keisti valiutą į litus. 2014 metais valiutą keitė pas abu asmenis. Valiutą pas I. M. keitė 2014 metų pavasarį. I. M. „( - )“ turgavietėje pakeitė 20 svarų į litus, vėliau valiutos nekeitė (t. 2, b. l. 121). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. K. patikslino šiuos savo parodymus ir nurodė, jog pas I. M. teko valiutą keistis tik valiutos keitimo punkte. Kai dirbo valiutos keitimo punktas, buvo iškaba, tik ten su I. M. jam teko bendrauti ir keistis pas jį valiutą (t. 9, b. l. 187). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas B. S. parodė, kad I. M. ir A. V. pažįsta nuo senų laikų, kai naujojoje turgavietėje pas juos keitykloje keisdavo valiutą. Už litus pirko eurus, JAV dolerius, Rusijos Federacijos rublius arba šią valiutą keisdavo į litus. Kada paskutinį kartą keitė valiutą, tiksliai neatmena, keitė, kai jie dar dirbo valiutos keitimo kioske turgavietėje. Nuo 2014 metų pradžios valiutos keitimo kioską jie uždarė. Bendrauja su I. M., jis jam ne kartą yra skolinęs Rusijos Federacijos rublių. Iš I. skolindavosi rublių, kadangi bankuose ne visada galima buvo jų nusipirkti. Nuvažiavęs į Kaliningrado sritį, už litus nupirkdavo rublių, ten kursas geresnis, ir grįžęs į Klaipėdą grąžindavo I. M.. Neatsimena, kad iš I. M. būtų pirkęs Anglijos svarų sterlingų, gal tik domėjosi kursu, nes ketino pirkti (t. 2, b. l. 128–129). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas B. S. patvirtino šiuos savo parodymus ir nurodė, jog nėra ne valiutos keitimo punkte keitęs valiutos, buvo I. M. paskolinęs pinigų, jis jam taip pat, jie bendraudavo ir kitais klausimais, pvz., dėl mašinų pirkimo. Jis yra I. M. skolinęs pinigų. Po valiutos keityklos uždarymo nėra pirkęs valiutos iš I. M. (t. 9, b. l. 150). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. Č. parodė, kad dirba įmonės, kurios veikla yra keleivių pervežimas, direktoriumi. Keleiviai už pervežimo paslaugas dažnai atsiskaito Danijos kronomis, eurais, todėl pinigus keisdavo valiutos keitykloje, kuri buvo įrengta Klaipėdoje prie ,,( - )“ turgaus. Kai keitykla buvo uždaryta, tiek A. V., tiek ir I. M. siūlė pas juos keistis valiutą. Jie valiutą keisdavo palankesniu kursu nei komerciniuose bankuose, skirtumas buvo 2–3 centai. Valiutą 2014 metais keisdavo maždaug vieną kartą per mėnesį. Paskutinį kartą keitė 2014 m. spalio mėnesio pradžioje. Pas ką keitė valiutą, tiksliai neprisimena, nes abu asmenis maišo, tačiau paskutinį kartą keitė pas I. M. (t. 2, b. l. 132–133). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. Č. savo parodymus pakeitė, nurodydamas, jog tiek A. V., tiek I. M. atvažiuodavo į jo plovyklą plautis automobilių, kuo jie užsiėmė, neprisimena. Buvo kelis kartus keitęsis valiutą pas juos, turėjo Danijos kronų, pasikeitė lyg 2014 m., Danijos kronas keisdavo į litus. Valiutos keitimo operaciją atlikdavo prie „( - )“ turgaus, ten buvusioje valiutos keitykloje, ne valiutos keitimo punkte pas A. V. ar I. M. valiutos keistis neteko, gal vieną kartą pas A. V.. Gal vieną kartą keitėsi, turėjo kelis tūkstančius kronų (t. 10, b. l. 4–5).
    14. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. B. parodė, kad I. M., kuris Klaipėdoje „( - )“ turgavietėje turėjo valiutos keityklos punktą, pažįsta jau daug metų. Kadangi turėjo I. M. kontaktinį telefono numerį, tai 2014 metais, jau po to, kai buvo uždarytas valiutos keitimo kioskas „( - )“ turgavietėje, skambino I. M., klausė valiutos kurso bei pageidavo pirkti JAV dolerius, iš jo pirko JAV dolerius ne mažiau nei porą kartų, o perkamos sumos buvo keturi ir penki tūkstančiai JAV dolerių (t. 2, b. l. 142–143). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. B. patvirtino šiuos savo parodymus ir nurodė, kad jis du kartus keitėsi valiutą, abu kartus bendravo telefonu su I. M.. Vieną kartą reikėjo pasismulkinti eurus, buvo apie 3000 EUR, kitą kartą teko keisti dolerius, suma buvo apie 3000–4000. Buvo du kartus susitikę, daugiau susitikimų nebuvo (t. 9, b. l. 190). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. L. parodė, kad I. M. ir A. V. pažinojo, nes jie Klaipėdoje „( - )“ turgavietėje turėjo valiutos keityklą. Pas juos šioje valiutos keitykloje ne kartą keitė valiutą, tai buvo iki ją uždarant. 2014 metų pavasarį ir vasarą valiutos keitykla tikrai nebedirbo. Po to, kai valiutos keitykla buvo uždaryta, nei pas I. M., nei pas A. V. valiutos nėra keitusi (t. 2, b. l. 144–145). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja L. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad I. M. ir A. V. yra matyti, prieš 20 metų, 1994–1995 m., prekiavo technika, jie kūrė įmonę ir pirko iš jų įrangą. Jai teko ne vieną kartą pas juos keistis valiutą. Valiutos keitykla vėliau užsidarė ir jai neteko keistis valiutos ne keitykloje. I. M. paskambinus jam telefonu jai nesiūlė keistis valiutos (t. 9, b. l. 144–145). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. L. parodė, kad I. M. pažįsta seniai, kartu mokėsi vienoje mokykloje. I. M. anksčiau dirbo valiutos keitykloje „( - )“ turgavietėje, Klaipėdoje. 2014 metais I. M. jai ne mažiau kaip 3 kartus keitė valiutą: vieną kartą vasarą ir du kartus rugsėjo mėn. 2014 metų vasarą jis jai pakeitė nuo 5 iki 7 tūkstančių JAV dolerių į eurus. 2014-09-12 I. M. jai pakeitė litus į eurus. 2014-09-15 I. M. jai pakeitė 400 Anglijos svarų sterlingų į eurus ir litus (t. 2, b. l. 146–147). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. V. parodė, kad I. M. ir A. V. pažįsta iš senų laikų, kai jie dar dirbo valiutos keitykloje, esančioje naujojoje turgavietėje. Pas I. M. keitė JAV dolerius ir eurus į litus 4 ar 5 kartus. Su juo susitikdavo prie naujosios turgavietės, prie plovyklos „( - )“, šalia parduotuvės „Autoaibė“, priklausomai nuo to, kur jis pats tuo metu būdavo (t. 2, b. l. 152–153). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. V. patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad pas I. M. teko keistis valiutą tik valiutos keitykloje. Vieną kartą tik buvo iš I. M. pasismulkinęs ir pasikeitęs valiutos ne valiutos keitykloje, tai buvo prie „( - )“, keitėsi ne daugiau kaip 200–300 EUR, tuo metu, atrodo, dar dirbo pati valiutos keitykla (t. 9, b. l. 145–146).
    15. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. M. parodė, kad I. M. pažįsta apie pusę metų, jam kažkas nurodė šio asmens kontaktus ir pasakė, kad jis keičia valiutą. Kai gavo jo telefono numerį, keletą kartų skambino, nes norėjo pasikeisti valiutą – eurus. Pas šį asmenį eurus į litus 2014 metais keitė ne mažiau nei 3 kartus, keičiamos sumos buvo nuo 50 iki 100 eurų, gal šiek tiek daugiau (t. 2, b. l. 164–165). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas Ž. M. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog jam turguje žmonės davė I. M. telefoną, kuris jam kelis kartus pakeitė po 50–70. Jam paskambindavo telefonu, valiutos, laikotarpio ir sumos, kurią keitėsi, nebeprisimena. Vieną kartą susitiko degalinėje Klaipėdos mieste, kitų susitikimo vietų neprisimena (t. 10, b. l. 5). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. M. parodė, kad I. M., kuris Klaipėdoje, „( - )“ turgavietėje, turėjo valiutos keityklą, pažįsta keletą metų. Jis šioje valiutos keitykloje ne kartą yra pirkęs ar keitęs įvairią valiutą. Ši valiutos keitykla nuo 2014 metų pavasario jau nebedirba, tad nuo to karto valiutos pas juos ir nebekeitė. Po valiutos keityklos uždarymo pas I. M. dažnai smulkinasi JAV dolerius. Jam (T. M.) yra reikalingos smulkios JAV dolerių kupiūros, todėl jis periodiškai pas I. M. užsisako smulkių JAV dolerių kupiūrų po kelis dolerius. Jis I. M. duoda stambią penkiasdešimties, šimto JAV dolerio kupiūrą, o šis pasmulkina. I. M. jam bent kartą per savaitę pasmulkina pinigus (t. 2, b. l. 171–172). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas T. M. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad bendrauja su I. M., susitinka pirtyje, buvo keitęsis valiutą valiutos keitykloje, kuri buvo „( - )“ turguje, žinojo, kad vėliau valiutos keitykla buvo uždaryta. Būdavo, kad smulkindavosi dolerius, užsiima logistika, vairuotojai turėjo turėti smulkių pinigų. Pasmulkinti prašydavo abiejų kaltinamųjų, smulkinimo paslauga nekainavo. Keistis valiutos jam nereikėdavo (t. 9, b. l. 190). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas N. L. parodė, kad pažįsta I. M., kuris turėjo valiutos keityklą Klaipėdoje, „( - )“ turgavietėje. 2014 metų rugsėjo mėnesį norėjo pirkti Škotijos svarų sterlingų, todėl nuvyko į šią keityklą, bet ji buvo uždaryta. Tada paskambino ir pasidomėjo, ar I. M. turi parduoti pageidaujamos valiutos. Jam pasakė, kad Škotijos svarų sterlingų neturi, bet už Škotijos svaro sterlingų kursą I. M. gali parduoti Anglijos svarų sterlingų. Tą dieną, kai jis skambino I. M., su juo nesusitiko, todėl dalį reikiamų Škotijos svarų sterlingų jis nusipirko UAB ( - ). Bankas taip pat neturėjo parduoti visos jam reikalingos Škotijos svarų sterlingų sumos, todėl po kelių dienų susitiko su I. M. ir šis pardavė jam 800 Anglijos svarų sterlingų pagal sutartą Škotijos svaro sterlingų kursą. Anksčiau ne kartą, taip pat ir 2014 metų pavasarį, valiutą keitė I. M. valiutos keitimo kioske, esančiame „( - )“ turguje (t. 2, b. l. 173–174). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas N. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus parodydamas, jog pažįsta A. V. ir I. M., jie abu dirbo valiutos keitykloje. Po valiutos punkto uždarymo valiutos keistis neteko, išskyrus vieną kartą, kai sūnus važiavo mokytis į Škotiją ir jam reikėjo škotiškų svarų. Negavęs kitur, jis paskambino I. M., šis atvažiavo ir pakeitė jam 400–700 svarų. Keitė angliškus svarus, nes škotiškų svarų neturėjo. Tai buvo vienintelis kartas po valiutos keityklos uždarymo, net nežinojo, kad valiutos keitykla uždaryta (t. 9, b. l. 147).
    16. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. J. parodė, kad A. V. ir I. M., kurie turėjo valiutos keitimo kioską turgavietėje, pažįsta jau keletą metų. Ne kartą pas juos kioske keitė valiutą. Norėdamas pasikeisti valiutą, pasiskambindavo vienu iš vizitinėje kortelėje nurodytų telefono numerių ir paklausdavo, ar jie gali pakeisti litus į eurus. 2014 metų pirmąjį ketvirtį jam prie „( - )“ turgaus pakeitė I. M. – pirko 900 EUR. I. M. pasakė, kad nelabai bekeičia valiutą, bet kadangi jis yra senas klientas, jo nenori prarasti, todėl ir pakeitė (t. 2, b. l. 177–178). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas S. J. patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad keitėsi valiutą ir ne valiutos keitykloje, kažkada paskambino, jam reikėjo apie 300 EUR. Susitiko su I. M. prie „( - )“ turgaus, lyg pinigus pakeitė susitikus prie automobilio. Suma tikrai nebuvo didesnė nei 900 EUR, dabar sumos nebeprisimena (t. 10, b. l. 4). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. S. parodė, kad dirba Norvegijoje, o parsivežtas kronas keičiasi Lietuvoje. 2014 m. spalio mėn. nuvyko į prekybos centrą „Akropolis“. Prie ( - ) stovėjo apie 30 metų amžiaus jaunuolis. Priėjęs prie lentos, kur skelbiami valiutų keitimo kursai, R. S. garsiai pasakė, kad blogas kursas. Tada priėjo tas jaunuolis ir pasakė, kad pažįsta žmogų, kuris gali pakeisti valiutą palankesniu kursu, davė to žmogaus telefono numerį. Tą jaunuolį matė pirmą kartą, daugiau su juo nebendravo ir atpažinti negalėtų. Tą pačią dieną paskambino duotu telefono numeriu. Jis pasakė, kad nori pasikeisti norvegiškas kronas į litus, ir susitarė su tuo žmogumi už 1,5 valandos susitikti. Susitiko automobilyje, padavė jam 23 000 norvegiškų kronų ir iš karto vyriškis pakeitė jas į litus. Suskaičiavo 9660 Lt. Automobilio modelio ir numerių, į kurį įsėdo, neprisimena. Šio žmogaus telefono numerio neišsaugojo, jo išvaizdos neprisimena ir neįsidėmėjo (t. 2, b. l. 94–95). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. S. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad turėjo Norvegijos kronų, norėjo jas pasikeisti į litus, banke buvo nepalankus kursas. Pasikeitė ne banke, pasikeitė pas asmenį, pakeitė visą sumą, kurią norėjo, tas asmuo pakeitė už palankesnį kursą nei banke. Asmens, jam keitusio pinigus, nepamena (t. 9, b. l. 151). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. G. parodė, kad 2014-10-22 atsitiktinai mieste susitiko su I. M., kuris dirbo banke, ir pradėjo kalbėtis apie valiutų kursus. I. M. pasakė, kad litus į JAV dolerius gali iškeisti palankesniu kursu, negu keičia bankas. I. G. pasakė, kad pirktų apie 10 000 JAV dolerių. Sutarė susitikti kitą dieną. 2014-10-23, apie 13.00 val., paskambino I. M. ir pasakė, kad turi pinigus ir gali atvažiuoti. I. M. atvažiavo į jo darbovietę ir pasakė, kad gali pakeisti 20 000 JAV dolerių kursu 2,74 Lt už 1 JAV dolerį. Jis I. M. pasakė, kad pirktų tik 10 000 JAV dolerių, kadangi neturėjo daugiau litų. I. atsakė, kad palieka 20 000 JAV dolerių, ir susitarė, kad likusią sumą už I. M. parduotus JAV dolerius atiduos vėliau. I. M. paliko 20 000 JAV dolerių ir pasiėmė 27 400 Lt. Jis I. pasakė, kad dėl pinigų dar paskambins (t. 2, b. l. 64–67). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas S. G. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad jam pažįstami davė I. M. telefoną, jų bendravimas vyko dėl valiutos keitimo, norėjo keistis dolerius į litus, sumos neprisimena. I. M. paliktus 20 000 dolerių pasidėjo į stalčių, netrukus atėjo pareigūnai, paklausė, kokią sumą jis I. M. davė. Su I. M. pirmą kartą bendravo, kai jis atėjo į kliniką, prieš tai bendravo telefonu, skambino vienas kitam, per kelis kartus derino. Plovykloje apsitarė apie valiutos keitimo galimybę, iš kalbos išėjo, kad gali pakeisti valiutą, paskui klinikoje susitiko jau keistis valiutos (t. 9, b. l. 152).
    17. Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, jog didžiajai daugumai jų I. M. pinigus keitė dirbdamas dar ( - ) valiutos keitimo skyriuje, tačiau dalį piniginių operacijų I. M. atliko ir vėliau, kai keitykloje nebedirbo. Vis dėl to pastebėtina, jog tik dalis liudytojų apklausiami teisme patvirtino, jog pas I. M. keitėsi pinigus tuo metu, kai jis nebedirbo ( - ), o šią aplinkybę patvirtinę asmenys nurodė, jog pinigus pas I. M. keitėsi vos kelis kartus: liudytojas E. P. nurodė, jog ne keitykloje I. M. jam pinigus keitė 1 kartą; liudytojas D. S. nurodė, jog I. M. jam keitė 3–4 kartus, keitėsi nuo 10 000 iki 20 000 JAV dolerių; liudytoja D. P. nurodė, jog I. M. keitė 1 ar 2 kartus 1000 ir 7000 JAV dolerių; liudytoja J. Š. nurodė, jog I. M. 1 kartą keitė pinigus, ne mažesnę kaip 8000 sumą; liudytoja J. Č. nurodė, jog 2 kartus keitė valiutą pas I. M., sumos nebuvo didelės; liudytoja A. K. parodė, jog I. M. 4 ar 5 kartus keitė pinigus ne keitykloje; liudytojas R. K. parodė, jog I. M. jam pinigus keitė tik valiutos keitykloje; liudytojas B. S. teigė, jog I. M. jam asmeniškai pinigų nekeisdavo, iš jo skolinosi pinigų, pats jam yra skolinęs; liudytojas E. Č. parodė, jog I. M. ne valiutos keitykloje jam nėra keitęs pinigų; liudytojas V. B. parodė, jog I. M. 2 kartus keitė pinigus, vieną kartą 3000 EUR, kitą kartą 3000–4000 JAV dolerių; liudytoja L. L. parodė, jog I. M. po keityklos uždarymo jai nėra keitęs pinigų; liudytojas R. V. parodė, jog I. M. 1 kartą keitė pinigus, 200–300 EUR; liudytojas Ž. M. parodė, jog I. M. 3 kartus keitė pinigus po 50–70 EUR; liudytojas T. M. parodė, jog I. M. jam pinigus tik smulkindavo, jų nekeitė; liudytojas N. L. parodė, jog I. M. 1 kartą keitė pinigus, 700 svarų; liudytojas S. J. parodė, jog I. M. 1 kartą keitė pinigus, ne daugiau kaip 900 EUR; liudytojas R. S. parodė, jog jam nepažįstamas asmuo 1 kartą keitė pinigus; liudytojas S. G. parodė, jog I. M. 1 kartą keitė pinigus, 2000 JAV dolerių. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neapklaustas liudytojas R. L. ikiteisminio tyrimo metu neatsiminė, kiek kartų I. M. jam keitė pinigus, nurodė, jog keitėsi ne mažiau kaip 5000 Norvegijos kronų; pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neapklausta liudytoja K. L. parodė, jog I. M. 3 kartus jai keitė valiutą.
    18. Analizuojant šių byloje apklaustų liudytojų parodymus matyti, jog visi bendrai jie nurodė 2014 metais pas I. M. asmeniškai (ne keitykloje) keitęsi pinigus nuo 20 iki 30 kartų, sumos svyravo nuo keliasdešimt eurų iki keliolikos tūkstančių dolerių. Pastebėtina, jog šios liudytojų nurodytos pinigų keitimo apimties neginčija ir I. M., kuris apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino visus atvejus, kuriuos liudytojai nurodė teisme, kai jis jiems pardavė valiutą. Pastebėtina, jog dalis liudytojų, kuriems pagal I. M. inkriminuotą kaltinimą jis keitė pinigus, nurodė, jog I. M. jiems pinigus keitė tik pinigų keitykloje (R. K., L. L.), dalis nurodė, jog I. M. pinigus tik smulkino (T. M.) ar skolino (B. S.), tačiau teismas šių liudytojų parodymus vertino kritiškai arba apskritai nevertino. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad netiki B. S. teisme duotais parodymais, kad ne valiutos keitimo punkte pas I. M. nėra keitęs valiutos, jis I. M. tik buvo skolinęs pinigų ir pats buvo skolinęsis rublių, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų tokią liudytojo pateiktą versiją. Nors teismas vadovavosi kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotu B. S. ir I. M. telefoniniu pokalbiu, tačiau šį įrodymą pripažinus neleistinu, juo neigti B. S. parodymus nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, šis pokalbis, kurio metu B. S. skambina I. M. ir klausia, ar šis turi rublių, I. M. atsako, kad kažkiek turi, B. S. paprašo atvažiuoti ir I. M. sutinka, taip pat nepaneigia B. S. versijos, jog jis norėjo pasiskolinti rublių, o ne juos išsikeisti. Be to, pripažinęs, jog I. M. keitė pinigus B. S., teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje to nenurodė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog liudytojo T. M. parodymus, kad valiutos pas kaltinamuosius nesikeisdavo, tik kartais paprašydavo pasmulkinti, paneigia pokalbių protokoluose užfiksuoti pokalbiai, tačiau, kaip minėta, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti telefoniniai pokalbiai pripažinti neleistinais įrodymais, o, be jų, byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų T. M. parodymus, jog I. M. pinigų nekeitė. Be to, kaip ir B. S. atveju, teismo akcentuoti kriminalinės žvalgybos metu tarp I. M. ir T. M. užfiksuoti vykę pokalbiai tik patvirtina, jog asmenys tarėsi susitikti, domėjosi valiuta, tačiau nepaneigia šio liudytojo teiginių, jog T. M. norėjo pasmulkinti jo jau turimą valiutą, o ne ją pasikeisti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog liudytojas R. K. patvirtino, kad I. M. jam asmeniškai keitė pinigus, nors šis asmuo duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog I. M. jam pinigus keitė pinigų keitykloje. Analizuojant liudytojų parodymus matyti ir tai, jog nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad I. M. keitė pinigus R. S., tačiau šis liudytojas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme negalėjo pasakyti, koks asmuo jam keitė pinigus, todėl nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog jam pinigus iškeitė būtent I. M., o ne A. V. ar kitas asmuo.
    19. Aptartais byloje surinktais ir ištirtais leistinais įrodymais neginčytinai nustatyta ši I. M. finansinės veiklos apimtis: laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-23, t. y. per 50 dienų, I. M. 42 pokalbių metu kalbėjo su 28 skirtingais telefonų abonentais, 25 pokalbių metu susitarė iškeisti valiutą (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas); laikotarpiu nuo 2014-09-08 iki 2014-10-23, t. y. per 46 dienas, I. M. buvo sekamas 13 dienų, per jas per dieną susitikdavo su keliais asmenimis, susitikimų metu fiksuota apie 20 nenustatytų daiktų perdavimų ar veiksmų pasilenkus automobilyje, kupiūrų perdavimas fiksuotas 9 kartus (sekimo protokolai ir pažymos dėl slapto sekimo); per 2014 metus pinigus pas I. M. nurodė ne keitykloje keitęsi 15 liudytojų, pinigus keitėsi po vieną ar kelis kartus, bendrai liudytojai nurodė 2014 metais pas I. M. asmeniškai (ne keitykloje) keitęsi pinigus nuo 20 iki 30 kartų, keistos sumos svyravo nuo keliasdešimt eurų iki keliolikos tūkstančių dolerių (liudytojų parodymai). Pastebėtina, jog tam tikrais atvejais skirtingais įrodymų šaltiniais nustatyti pinigų keitimo faktai persidengia, t. y. patvirtina tą patį pinigų keitimo faktą. Pavyzdžiui, užfiksuotas N. L. skambutis I. M. 2014-09-11 13.12 val., 2014-09-11 slapto sekimo metu užfiksuotas N. L. ir I. M. susitikimas, šį susitikimą ir pinigų keitimo faktą patvirtino liudytojas N. L. duodamas parodymus; užfiksuotas S. G. skambutis I. M. 2014-10-22 12.39 val., 2014-10-23 slapto sekimo metu užfiksuotas S. G. ir I. M. susitikimas odontologijos klinikoje, šį susitikimą ir pinigų keitimo faktą patvirtino liudytojas S. G. ir kratos protokolai. Apibendrinant aptartus duomenis matyti, jog nustatyta, kad I. M. mažiau nei metus (nuo 2014 m. pradžios iki 2014-10-23) apie 20–30 asmenų (ir nustatytiems, ir nenustatytiems asmenims) keitė valiutą įvairiomis sumomis (iš viso apie 40–60 kartų). Aptarti byloje surinkti ir ištirti duomenys nors ir neabejotinai patvirtina, kad I. M. užsiėmė finansine veikla – valiutos keitimu grynaisiais pinigais neturėdamas licencijos, tačiau jie neleidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog I. M. veikos nuolatinis pobūdis ir jos sistemingumas rodo, kad šia veika I. M. užsiėmė versliškai.
    20. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, jog grynosios valiutos keitimą fiziniams asmenims būtų galima pripažinti tokiu sistemingu ir tokios apimties, jog jis prilygtų finansų institucijų (verslo subjektų) teikiamoms paslaugoms ir galėtų būti laikomas verslišku, ilgą laiką, kiekvieną dieną turi būti atliekama nuo keliolikos iki keliasdešimties pinigų keitimo operacijų. Tokią išvadą leidžia daryti pati veikos specifika – nors keičiant valiutą operuojama didelėmis pinigų sumomis, kurios iš pirmo žvilgsnio gali klaidinti dėl šios veikos pelningumo, tačiau akivaizdu, jog pinigus keičiantis subjektas iš valiutos keitimo uždirba tik nedidelę procentinę dalį nuo keičiamos sumos (dėl valiutų pirkimo ir pardavimo kursų skirtumo), taip pat paprastai gauna kelis eurus siekiantį fiksuotą komisinį keitimo mokestį, todėl akivaizdu, kad tam, jog valiutos keitimas galėtų būti laikomas verslišku, reikalingas didesnės apimties pinigų keitimas. Liudytojų parodymai patvirtina, kad I. M. pinigus keitė klientams geresniu kursu, nei tą dieną siūlydavo finansų įstaigos, taigi jo veiklos pelningumas buvo mažesnis, be to, liudytojai ir I. M. patvirtino ir tai, kad I. M. neimdavo ir komisinio mokesčio. Iš telefoninių skambučių išklotinių matyti, jog nors kartais per dieną I. M. susitardavo dėl kelių pinigų keitimo operacijų, tačiau jo veikloje buvo ir ilgokų pertraukų (pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2014-10-07 iki 2014-10-16 neužfiksuotas nė vienas susitarimas dėl valiutos keitimo, nenustatytas nė vienas susitikimas slapto sekimo metu). Šios aplinkybės rodo, jog nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog I. M. veikla buvo tokios apimties ir tokia sisteminga, jog yra pagrindas ją konstatuoti buvus verslišką. Kaip minėta, tiek ATPK 173 str. 1 d. vartojamas terminas „vertimasis veikla“, tiek ir BK 202 str. 1 d. vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia iš esmės tą patį – veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį, todėl BK numatyta versliškumo sąvoka konstatuotina tuomet, kai veiklos sistemingumas ir apimtys perauga paprastam asmens vertimuisi komercine veikla įprastas apimtis ir įgauna bent minimalias šiomis veikomis užsiimančių verslo įmonių apimtis. Kaip minėta, byloje nenustatyta, jog I. M. finansinė veikla būtų bent priartėjusi prie minimalių tokio verslo finansinių srautų apimčių ar atliekamų finansinių operacijų sistemingumo.
    21. Kaip matyti iš kasacinio teismo praktikos, versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Versliškumas, kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus, iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Versliškumą gali rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Taigi, atsižvelgiant į versliškumo požymio turinio neapibrėžtumą, inkriminuojant šį požymį, reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą dėl veiklos versliškumo, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-976/2018). Aptarti liudytojų parodymai, sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai atskleidžia I. M. vertimosi finansine veikla modelį. Nebedirbdamas ( - ), I. M. toliau keisdavo asmenims pinigus, tam naudodamas savo asmenines lėšas. Asmenys paskambindavo I. M., jis pats susiderėdavo su jais dėl valiutos kurso, pats atvykdavo į sutartą vietą, pats perduodavo pinigus. I. M. nebuvo išsinuomojęs jokių patalpų, pas pinigus pasikeisti norinčius asmenis atvykdavo savo automobiliu, pinigai buvo keičiami automobilyje, viešojo maitinimo įstaigose, įmonių patalpose. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, jog I. M. būtų skatinęs naudotis jo teikiamomis paslaugomis, siekęs didinti savo keičiamų pinigų apimtis, atvirkščiai, visi į I. M. kreipdavosi patys, nes jį pažinojo iš jo darbo banke laikų arba gavę šio asmens telefono numerį iš pažįstamų. Finansinę paslaugą I. M. iš esmės teikė siauram asmenų ratui. Byloje nėra nustatyta, jog I. M. būtų reklamavęs savo paslaugas, platinęs informaciją apie jo siūlomus palankius valiutos keitimo kursus ir pan. Taigi I. M. finansinę veiklą vykdė vienas, nebuvo sukūręs jokios verslo įmonėms būdingos organizacinės struktūros, neturėjo jokios samdomų darbuotojų komandos, kuriai paskirstytų užduotis, todėl jo veikoje nebuvo įprasto verslui organizuotumo, darbuotojų ir darbo funkcijų pasidalijimo pagal kompetencijas. I. M. veiklai vykdyti nenaudojo jokios infrastruktūros, neturėjo pastovios veiklos vietos, nesinuomojo patalpų, į kurias atėję visi asmenys būtų galėję bet kada gauti jo teikiamas paslaugas. I. M. veikloje nenustatytas ir versliškam vertimuisi finansine veikla būdingas siekis plėsti veiklos apimtis, didinti klientų ratą, atidaryti naujas verslo šakas ir pan.
    22. Nors pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog I. M. turėjo nuolatinių klientų ratą, o keičiamos užsienio valiutos sumos neretai viršydavo 1000 EUR, ir padarė išvadą, kad iš šios neteisėtos veiklos jis gavo pajamų, tačiau apygardos teismas pažymi, jog pajamų gavimas iš esmės yra bet kokio vertimosi veikla tikslas, todėl pats pajamų gavimo faktas neleidžia teigti, jog veika gali būti laikoma versliška BK 202 str. prasme. Gautų pajamų dydis priskiriamas prie kito – stambaus masto – požymio nustatymo aplinkybių, tačiau pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta objektyvių faktinių duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti I. M. neteisėtai vykdytos finansinės veiklos gautų pajamų dydį, todėl ši faktinė aplinkybė buvo pašalintina iš I. M. inkriminuoto kaltinimo. Versliškumo požymio egzistavimą I. M. veiksmuose pirmosios instancijos teismas grindė ir tuo, jog I. M. neva atliko tam tikrus paruošiamuosius darbus – prieš užsiimdamas neteisėta veikla dirbo UAB ( - ), kurio vardu turėjo teisę teisėtai teikti valiutos keitimo paslaugą, tokiu būdu subūrė nemenką klientų ratą, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, ši aplinkybė (tai, jog I. M. anksčiau dirbo ( - ) valiutų keitykloje) negali būti siejama su kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodomu parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2012, 2K-574/2011, 2K-428/2014). Iš bylos duomenų matyti, jog I. M. daugiau nei dešimtmetį dirbo banke, iš jo buvo atleistas ne savo noru, o bankui uždarant valiutos keitimo skyrių, todėl teigti, jog jis įsidarbino ir dirbo banke, sąmoningai rengdamasis verstis komercine veikla be licencijos, nėra jokio pagrindo. I. M. ilgus metus atliekant darbo funkcijas natūraliai susiformavęs klientų ratas jam be jokios abejonės padėjo vykdyti veiklą, tačiau ši aplinkybė nerodo jokio didesnio I. M. veikos pavojingumo. Šiuo atveju paruošiamaisiais veiksmais galėtų būti laikomi asmens veiksmai reklamuojant savo vykdomą veiklą, reikalingų darbo priemonių įsigijimas, patalpų išsinuomojimas, darbuotojų atranka ir pan., tačiau jokių tokio pobūdžio I. M. veiksmų šioje byloje nenustatyta.
    23. Versliškumo požymio egzistavimą I. M. veiksmuose pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgęs į tai, kad vykdydamas tokią finansinę veiklą be licencijos, I. M. pažeidė nustatytą verslo tvarką, dėl tokios vykdytos veiklos nėra galimybės nustatyti, ar atliekant grynųjų pinigų keitimo operacijas fiziniams asmenims, nebuvo pažeistos Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatos, o tai neva rodo, jog tokia I. M. veikla savaime pavojinga. Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog tokiam teismo teiginiui trūksta elementarios logikos, nes nenustačius Pinigų plovimo prevencijos įstatymo pažeidimo, negalima pripažinti, jog veika yra pavojinga būtent pinigų plovimo nuostatų prasme, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad dėl I. M. veiklos negalima nustatyti, ar pas jį pinigų nesikeitė asmenys, prieš kuriuos yra nukreiptos Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatos. Pinigų plovimo prevencijos įstatymas numato pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones (pavyzdžiui, imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, pranešti apie įtartinas pinigines operacijas), kurių turi laikytis finansų įstaigos, jog būtų užkirstas kelias pinigų plovimui ar terorizmo finansavimui. I. M., keisdamas valiutą kaip fizinis asmuo, kaip matyti iš I. M. ir liudytojų parodymų, iš keičiančių pinigus asmenų asmens dokumentų neprašė, todėl nėra abejonės, jog jis nesilaikė pinigų plovimo prevencijos reikalavimų, kurių turi laikytis finansų įstaigos. Tačiau, byloje nesant jokių domenų, jog I. M. keičiant valiutą būtų buvę plaunami pinigai ar finansuojamas terorizmas, nėra pagrindo teigti, jog vien I. M. nesiimant įstatyme numatytų prevencinių priemonių jo veika buvo tokia pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kitu atveju, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, net ir tuo atveju, kai fizinis asmuo vos vieną kartą keičia valiutą kitam fiziniam asmeniui, yra pagrindas taikyti BK 202 str. 1 d. numatytą baudžiamąją atsakomybę, nes pinigus keitęs asmuo nesilaikė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių. Tuo pačiu pastebėtina, jog I. M. veikos padarymo metu galiojusio ATPK 17214 str. numatė administracinę atsakomybę už Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimą, o tai taip pat patvirtina, jog vien tai, kad I. M. šių priemonių nesilaikė, nerodo tokio jo veikos pavojingumo, kad būtų pagrindas konstatuoti jo veikos versliškumą dėl pavojingo jos pobūdžio.
    24. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant I. M. vykdytą finansinę veiklą ir jos pobūdį apibrėžiančių byloje surinktų duomenų visumą, akivaizdu, jog jo veikla negali būti laikoma turinčia BK 202 str. 1 d. įtvirtintą versliškumo požymį. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir sprendžiant dėl I. M. veikloje buvusio versliškumo požymio, nevertinami neleistinais įrodymais pripažinti kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys, tačiau juose užfiksuoti duomenys iš esmės nepakeistų I. M. veiklos vertinimo ir neduotų pagrindo teigti, jog jo veikla buvo versliška. Kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo metu (2014-04-18–2014-08-28) surinkta informacija iš esmės atitinka duomenis, užfiksuotus taikant BPK 154 ir 160 str. numatytas procesines prievartos priemones 2014-09-04–2014-10-23, ir tiesiog rodo, jog I. M. ilgesnį laiką tiems patiems asmenims sistemiškai keitė pinigus, o šis požymis, atitinkantis ir administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, kaip minėta, negali būti laikomas pakankamu atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už neteisėtą ekonominę veiklą. Be to, dalis byloje apklaustų liudytojų, kurių parodymais buvo remiamasi nustatinėjant I. M. veiksmuose esančius nusikalstamos veikos požymius, I. M. skambino, su juo susitiko ir pinigus keitėsi būtent minėtu kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo laikotarpiu. Minėtoje kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautoje informacijoje nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie rodytų I. M. veikos versliškumą ar didesnį pavojingumą, – jis sulaukdavo asmenų skambučio, susitikdavo su jais ir iškeisdavo jų prašomą valiutą.
    25. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, t. y. nėra galimybės juos pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.).
    26. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog I. M. finansinės veiklos, neturėdamas šiai veiklai licencijos (leidimo), ėmėsi versliškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas leistinas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių nuteistojo kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, įvertinus pirmiau išdėstytus kasacinės instancijos teismo nutartyse formuojamus kriterijus dėl versliškumo kaip požymio, lemiančio didesnį vertimosi neteisėta ekonomine veikla pavojingumą, nesudaro pagrindo konstatuoti I. M. veiksmuose buvus visus BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
    1. Kaip pirmiau nurodyta, I. M. veikla – neteisėta, nes jis, neturėdamas licencijos veiklai, be jokių valiutos keitimą patvirtinančių dokumentų teikė finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), taip pažeidė Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą. Tačiau, byloje nenustačius vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 str. 1 d., sudėties požymių – versliškumo, nėra pagrindo teigti, kad I. M. veika užtraukia jam baudžiamąją atsakomybę (jo veika galbūt atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 127 str. 1 d. (iki 2016-12-31 galiojusio ATPK 173 str.), požymius). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl I. M. nuteisimo pagal BK 202 str. 1 d. turi būti panaikinta ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
  1. Dėl A. V. kaltės padarius BK 202 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką
    1. Pagal BPK 320 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos tik tais atvejais, kai yra paduoti apeliaciniai skundai. Be to, pagal šio straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata, taip pat BPK 320 str. 4 d. nuostata, kad pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, ir ne daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, yra išreikštas principas tantum devolutum quantum appellatum, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti ir vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad principas tantum devolutum quantum appellatum nėra absoliutus. Pagal BPK 320 str. 3 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos plečiamos nustačius, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir kurie turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems, pagal šio straipsnio 5 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos gali būti plečiamos, kai švelninamas nuosprendis kitiems, apeliacinių skundų nepadavusiems, nuteistiesiems (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).
    2. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo I. M. ir jo gynėjo apeliacinį skundą buvo nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. M. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, jo kaltę grindė neleistinais įrodymais (kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis), netinkamai vertino kitus byloje surinktus duomenis (SEB banko išrašą apie I. M. atliktas pinigų keitimo operacijas, liudytojų parodymus, slapto sekimo ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos protokolus), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (klaidingai aiškino BK 202 str. įtvirtintą versliškumo požymį) ir dėl to priėmė nepagrįsta apkaltinamąjį nuosprendį I. M.. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kito nuteistojo – A. V. kaltės, taip pat rėmėsi kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis, analogiškai vertino SEB banko išrašą apie A. V. atliktas pinigų keitimo operacijas, liudytojų parodymus, slapto sekimo ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos protokolus, taip pat aiškino BK 202 str. įtvirtintą versliškumo požymį, kaip ir spręsdamas I. M. kaltės klausimą. Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie turėjo neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio apeliacinio skundo byla buvo nagrinėjama (I. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir jis išteisinamas), ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitam skundo nepadavusiam nuteistajam – A. V., todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. ir 5 d. patikrina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jį kaltu padarius BK 202 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
    3. Pirmosios instancijos nuosprendžiu A. V. nuteistas už tai, kad versliškai ėmėsi finansinės veiklos, neturėdamas šiai veiklai licencijos (leidimo), t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir neturėdamas licencijos, Klaipėdos mieste ir kitose ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose laikotarpiu nuo 2013-10-05 iki 2014-10-23 ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku versliškai fiziniams asmenims E. P., R. M., V. K., R. K., E. Č., E. K., R. V., R. K., M. D. bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims be jokių valiutos keitimą patvirtinančių dokumentų teikė finansines paslaugas – valiutos keitimą (grynaisiais pinigais), t. y. keitė litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus, vieną užsienio valiutą į kitą. A. V., iš neteisėtai vykdomos valiutos keitimo veiklos siekdamas gauti naudos, iš fizinių asmenų nupirktą valiutą keitė AB „SEB“ banke ir laikotarpiu nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22 atliko 112 valiutos keitimo operacijų, per kurias pakeitė 1 760 500 Norvegijos kronų į 735 844,68 Lt; 140 545 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų į 577 622,36 Lt; 815 900 Danijos kronų į 376 522,69 Lt; 1 161 510 Švedijos kronų į 446 136,84 Lt; 2 100 Latvijos latų į 10 277,82 Lt; 264 000 JAV dolerių į 665 152,01 Lt; 431 780 Lt į 124 810 EUR; 88 012 Lt į 35 000 JAV dolerių.
    4. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą bylos duomenimis ir motyvuotą išvadą, kad nesant galimybių šioje byloje tiksliai nustatyti, kiek pajamų iš minėtos neteisėtos veiklos gavo A. V., nėra pagrindo išvadai, kad A. V. padarytą veiką galima vertinti kaip neteisėtą vertimąsi finansine veikla stambiu mastu. Tačiau pripažino, kad byloje nustatyti duomenys leidžia padaryti išvadą, jog A. V. veika yra pagristai kvalifikuota pagal BK 202 str. 1 d., nes joje nustatytas kitas alternatyvus požymis – versliškumas. Kaip ir I. M. atveju, būtina detaliai išanalizuoti A. V. veiksmus ir neginčytinai nustatyti ne tik konkrečius veiksmus, kuriems atlikti reikalinga licencija, nustatyti, kiek kartų A. V. keitė pinigus ir kiek ši jo veikla truko, tačiau ir tai, ar jo vertimosi finansine veikla veiksmuose egzistavo kiti, išimtinai versliškai veiklai taikomi požymiai.
    5. A. V. kaltę, padarius šią BK 202 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. versliškai fiziniams asmenims teikus finansines paslaugas – valiutos keitimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo iš esmės remdamasis šiais įrodymų šaltiniais: Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-04-17 nutartimi Nr. S1-269 RN ir 2014-07-16 nutartimi Nr. S1-426 RM sankcionuoto kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautai duomenimis; SEB banko išrašais, kurie rodo, jog laikotarpiu nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22 jis atliko 112 valiutos keitimo operacijų (t. 3, b. l. 130, 153–172); liudytojų parodymais, kuriuose jie nurodo, jog susitikdavo su A. V., kad išsikeistų turimą valiutą; A. V. parodymais, jog jis pripažino keitęs pinigus; slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kuriuose užfiksuoti duomenys, gauti taikant BPK 154 ir 160 str. numatytas procesines prievartos priemones pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-03 nutartis; A. V. kratos gyvenamojoje vietoje protokolu.
    6. Visų pirma pažemėtina, jog analizuojant nuteistojo I. M. gynėjo skundo argumentus dėl byloje surinktų įrodymų leistinumo, buvo nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2014-04-17 nutartimi Nr. S1-269 RN ir 2014-07-16 nutartimi Nr. S1-426 RM sankcionuoto kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys nepripažintini leistinais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas jais nesiremia spręsdamas ir A. V. kaltės klausimą.
    7. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip ir I. M. atveju, netinkamai nustatė, jog A. V. neteisėtų (licencijuojamų) veiksmų pradžia (2013-10-05) sutampa su jo darbo santykių UAB ( - ) nutrūkimu 2013-10-04 (t. 6, b. l. 160). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. V. būtų fiziniams asmenims atlikęs kokią nors pinigų keitimo operaciją 2013-10-05, taigi jo versliškos veikos pradžia nepagrįstai siejama su jo darbo santykių pasibaigimu, o ne su jo realiai atliktais veiksmais, kurie gali būti vertinami kaip finansinė veikla neturint tam reikalingos licencijos (pinigų keitimas). Pirmieji duomenys, leidžiantys spėti, jog A. V. pradėjo keisti pinigus fiziniams asmenims, t. y. užsiimti finansine veikla neturėdamas licencijos, yra SEB banko išrašas, kuriame matyti, jog po kaltinime nurodytos neteisėtų veiksmų pradžios datos 2013-10-05 A. V. nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22 atliko 112 valiutos keitimo operacijų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys patvirtina tik tai, jog A. V. pats, kaip fizinis asmuo, SEB banko skyriuose keitė įvairią valiutą. Remiantis šiais duomenimis negalima neginčytinai nustatyti, jog šiuos pinigus A. V. gavo versdamasis neteisėta finansine veikla, keisdamas kitų fizinių asmenų pinigus.
    8. Analogiškai I. M. atliktoms pinigų keitimo SEB banke operacijoms, A. V., kaip fizinis asmuo, valiutos keitimo SEB banke veiksmus atliko ir anksčiau – nuo 2013-01-03 iki 2013-10-03 (t. 3, b. l. 153) ir net nuo 2010-07-08 iki 2012-12-31 (t. 6, b. l. 28–53), t. y. laikotarpiais, kuriuo jis pats dirbo UAB ( - ) darbuotoju ir, vykdydamas jam pavestas funkcijas, keisdavo banko klientų pinigus. Minimi laikotarpiai A. V. nėra inkriminuojami, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar iš tiesų vien ta aplinkybė, kad fizinis asmuo dažnai keičia pinigus banko skyriuje rodo, kad jis šiuos pinigus yra gavęs, atlikdamas pinigų keitimo operacijas kitiems fiziniams asmenims neturėdamas licencijos. Kaip ir I. M., A. V., duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, jog neneigia, kad keitė valiutą fiziniams asmenims, tačiau kaltinime viskas subendrinta, kokias operacijas atlikdavo banke, suskaičiuotos bendros sumos ir peršama išvada, kad tokias sumas keisdavo ir fiziniams asmenims, bet taip nebuvo. Pažymėjo, jog SEB banke keisdavo valiutą, bandydamas uždirbti, ir iki kaltinime nurodyto laikotarpio, nupirkdavo ir parduodavo. Būdavo vienu atveju parduoda pelningai, kitu atveju išeidavo ir nuostolis, viena operacija būdavo iki 50 000 litų. Tie pinigai, kuriuos keisdavo banke, niekaip nesusiję su tais, kuriuos keisdavo fiziniams asmenims (t. 10, b. l. 50–53). Tokią A. V. keliamą versiją patvirtina aptarta SEB banko išrašais nustatyta aplinkybė, jog A. V. užsienio valiutą keisdavosi SEB banke ir tuo metu (nuo 2010-07-08), kai jis dar pats dirbo UAB ( - ) valiutos keitykloje ir keisdavo asmenims pinigus, atlikdamas savo darbo funkcijas. Be to, A. V. parodymus iš dalies patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, jog jis ilgą laiką dirbo bankuose (nuo 1994-01-01 iki 1995-08-24 ( - )banke, nuo1996-08-05 iki 1997-02-28 ir nuo 1997-05-05 iki 2000-09-28 ( - ), nuo 1997-03-10 iki 2000-09-28 ( - ), nuo 2000-09-29 iki 2013-10-04 ( - ) (t. 6, b. l. 160), keisdavo valiutą, sekdavo jų kursus, todėl, kaip ir I. M., turėjo pakankamai žinių pradėti prekiauti valiutomis ir tikėtis uždirbti iš šio gana rizikingo investavimo būdo.
    9. Aptarti duomenys patvirtina A. V. atliktą valiutų pardavimo faktą, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, jog jis šias valiutas įsigijo iš fizinių asmenų, teikdamas valiutos keitimo paslaugą, kuriai reikalinga licencija. Kaip ir minėta, analogiškos A. V. operacijos SEB banke buvo atliekamos ir likus daugiau kaip trejiems metams iki to, kol jis neteko darbo UAB ( - ), todėl teigti, jog A. V. atliktos pinigų keitimo operacijos SEB banke rodo jo privatiems asmenims suteiktas pinigų keitimo paslaugas, nėra jokio pamatuoto pagrindo. Be to, pastebėtina ir tai, jog kaip ir I. M., A. V. inkriminuotas valiutos keitimas iki 2014-10-23, byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. V. keitė pinigus asmenims 2014 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, tačiau minėtame SEB banko išraše paskutinė užfiksuota A. V. grynųjų pinigų keitimo operaciją atlikta 2014 m. rugpjūtį (2014-08-27). Kita vertus, kaltinime A. V. inkriminuota 112 konkrečių valiutos keitimo operacijų SEB banke nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22, nors, kaip minėta, A. V. valiutą šiame banke keitė iki pat 2014-08-27. Šios aplinkybės taip pat rodo, jog byloje nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių A. V. vykdytą finansinę veiklą nuo 2013-10-07 iki 2014-01-22, nėra pagrindo daryti bent kiek pagrįstą išvadą, jog egzistuoja koreliacija tarp A. V. vykdytos finansinės veiklos be licencijos – valiutos keitimo fiziniams asmenims ir jo, kaip fizinio asmens, atliktų valiutos keitimo SEB banke procedūrų, t. y. kad šis banko išrašas patvirtina, jog A. V. minėtu laikotarpiu užsiėmė jam inkriminuota veika.
    10. Be aptarto SEB banko išrašo, A. V. kaltė grindžiama jo paties ir liudytojų parodymais bei slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kuriuose užfiksuoti duomenys gauti 2014-09-04–2014-10-30 taikant BPK 154 str. ir 160 str. numatytas procesines prievartos priemones. Analizuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus (t. 1, b. l. 55–56, 57–59) matyti, jog laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-21 užfiksuoti 46 bylai reikšmės turintys pokalbiai: 2014-09-04–2014-09-06 (9 pokalbiai), 2014-09-08 (4 pokalbiai), 2014-09-10–2014-09-11 (3 pokalbiai), 2014-09-15 (2 pokalbiai), 2014-09-24–2014-09-26 (5 pokalbiai), 2014-10-01–2014-10-02 (7 pokalbiai), 2014-10-09 (1 pokalbis), 2014-10-18–2014-10-21 (11 pokalbių), 2014-10-24 (2 pokalbiai), 2014-10-30 (2 pokalbiai), kurių metu A. V. užmaskuotai kalbasi su asmenimis apie valiutos keitimą, A. V. turimą valiutą ir jo galimybę pakeisti susidomėjusių žmonių pinigus, susitariama dėl susitikimų pakeisti pinigus. Taigi iš šių protokolų galima suprasti, jog A. V. laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-23 užsiėmė valiutos keitimu. Analizuojant pokalbių turinį matyti, jog per šį trumpesnį nei dviejų mėnesių laikotarpį A. V., naudodamasis 2 telefonų numeriais, 46 pokalbių metu kalbėjo su 22 skirtingais telefonų abonentais, tačiau ne kiekvienas pokalbis pasibaigdavo susitarimu (kad ir užmaskuotu, pinigus vadinant amerikietiškais, europietiškais ar angliškais padėklais) dėl susitikimo ir galimo valiutos keitimo, taigi ne kiekvieną pokalbį galima laikyti patvirtinančiu A. V. pinigų keitimo faktą (įvykį). Pavyzdžiui, 2014-09-04 16.57 val. pokalbio su abonentu Nr. ( - ) metu pasiteiravus dėl 3000 EUR, A. V. atsakė, jog jo telefonų klausomasi ir jis jokios valiutos nekeičia; 2014-09-08 9.10 val. pokalbio su abonentu Nr. ( - ) metu A. V. tik nurodo skambinti I. M. ir padiktuoja jo numerį, 11.15 val. tas pats abonentas vėl paskambina A. V., jis vėl liepia skambinti I. M.; 2014-10-20 13.29 val. skambinančiam abonentui Nr. ( - ) A. V. nurodo, jog nėra galimybių kažką padaryti, susitaria vėliau susiskambinti; 2014-09-25 13.44 val. pokalbio metu A. V. E. Č. klausia, ar šis turi daniškų kronų, į tai šis atsako, jog nežino, ir jie susitaria dar susiskambinti; 2014-09-24 10.56 A. V. kalba su I. M., teiraujasi valiutos kurso, tariasi vėliau susiskambinti; 2014-09-10 9.34 val. pokalbio su V. K. metu apie valiutos keitimą net nekalbama; 2014-09-11 13.18 val. pokalbio su abonentu Nr. ( - ) metu A. V. tik nurodo skambinti I. M., nes pats nieko neturi.
    11. Išsamiai išanalizavus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose esančių pokalbių turinį matyti, jog A. V. nuo pat jo pokalbių klausymosi pradžios nujautė, jog jo pokalbių klausomasi (2013-09-04 16.57 val. pokalbis), todėl asmenų pokalbiai yra labai neinformatyvūs, naudojama užmaskuota kalba, retai įvardijamos konkrečios valiutos, jų kursai, dažnai tik lakoniškai sutariama susitikti. Tačiau nepaisant to, iš šių pokalbių turinio matyti, jog ne tiesiog pasiteiravimu apie valiutos kursą, A. V. pažadėjimu paskambinti vėliau ar nurodymu, jog jis apie savo veiklą nenori kalbėti, o konkrečiu susitarimu susitikti (dažnai naudojant maskuotą kalbą, dėl ko susitikimų priežastys vis tiek lieka iki galo neaiškios) baigėsi 17 pokalbių: 2014-09-04 16.59 val., 2014-09-05 10.30 val., 2014-09-15 11.14 val., 2014-09-15 12.21 val., 2014-09-24 10.59 val., 2014-09-25 13.44 val., 2014-09-26 11.16 val., 2014-10-01 18.13 val., 2014-10-01 18.17 val., 2014-10-02 9.54 val., 2014-10-02 10.46 val., 2014-10-02 13.50 val., 2014-10-09 15.45 val., 2014-10-19 19.09 val., 2014-10-21 15.40 val., 2014-10-21 16.10 val., 2014-10-24 12.31 val. Taigi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-30, t. y. per 56 dienas, A. V. 46 pokalbių metu kalbėjo su 22 skirtingais telefonų abonentais, 17 pokalbių metu susitarė susitikti ir, kaip galima suprasti iš užmaskuoto pokalbių turinio, iškeisti valiutą. Būtent šie duomenys, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar A. V. veiksmuose buvo BK 202 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos versliškumo požymis, laikomi nustatytais taikant BPK 154 numatytą procesinę prievartos priemonę.
    12. Analizuojant byloje esančius slapto A. V. sekimo protokolus (t. 1, b. l. 72, 79–80) ir pažymą dėl slapto sekimo (t. 1, b. l. 97) matyti, jog A. V. buvo slaptai sekamas 2014-09-05, 2014-09-17, 2014-09-22, 2014-09-24, sekimo metu užfiksuota, kaip A. V. važinėja po Klaipėdos miestą, tris iš keturių kartų susitiko su asmenimis, susitikimų metu fiksuotas kupiūrų perdavimas: 2014-09-05 užfiksuota, kaip A. V. susitiko su E. Č., susitikimo metu asmenys vienas kitam iš rankų į rankas perduoda kupiūras, panašias į pinigus; 2014-09-17 užfiksuota, kaip A. V. kartu su A. V. atvyko į turgų, pirko produktų, su kitais asmenimis nesusitiko ir jokių apsikeitimų kupiūromis neužfiksuota; 2014-09-22 užfiksuota, kaip A. V. susitiko su R. K., susitikimo metu asmenys vienas kitam iš rankų į rankas perduoda kupiūras, panašias į pinigus; 2014-09-24 užfiksuota, kaip A. V. susitiko su R. M., susitikimo metu asmenys vienas kitam iš rankų į rankas perduoda kupiūras, panašias į pinigus. Iš šių neviešo pobūdžio veiksmų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog A. V. per 4 dienas, kai jis buvo sekamas, susitiko su 3 asmenimis, susitikimų metu jie apsikeisdavo valiuta, taigi kupiūrų perdavimas iš viso fiksuotas 3 kartus.
    13. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta daug liudytojų, kurie yra keitęsi valiutą pas A. V.. Siekiant nustatyti ne tik A. V. atliktų valiutos keitimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą, tačiau ir jo veiklos metodus, iš kurių būtų galima daryti išvadas dėl versliško jo veiksmų pobūdžio, didesnio nei įprasto vertimosi veikla neturint licencijos, veiksmų pavojingumo, būtina detaliai išanalizuoti šių liudytojų parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. P. parodė, kad A. V., kuris dirbo valiutos keitykloje turgavietėje, pažįsta seniai. Nuo 2014 metų ši valiutos keitykla jau nebedirba. Paskutiniu metu valiutą jis keitė pas A. V. namuose. A. V. Norvegijos kronas jam keisdavo į litus kartą per savaitę. Norvegijos kronas į litus pas A. V. keitė todėl, kad buvo palankesnis kursas nei banke, kiekvienu atveju jis keisdavo vis kitokiu kursu, kažkur nuo 0,42 iki 0,43 Norvegijos kronos už vieną litą. Iš viso pas A. V. Norvegijos kronas keitė ne mažiau kaip 12 kartų (t. 2, b. l. 85). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. P. patvirtino šiuos savo parodymus, nurodė, jog pas A. V. keitėsi valiutą, tačiau kiek kartų, neprisiminė (t. 9, b. l. 150–151). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. S. parodė, kad 2014 m. spalio mėn. nuvyko į prekybos centrą „Akropolis“. Banke jam pasakius, kad blogas kursas, priėjo jaunuolis ir davė asmens, geresniu kursu keičiančio valiutą, numerį. Jis tą pačią dieną paskambino, susitarė ir susitikus automobilyje padavė 23 000 norvegiškų kronų ir iš karto vyriškis pakeitė jas į litus. Šio žmogaus telefono numerio neišsaugojo, jo išvaizdos neprisimena ir neįsidėmėjo (t. 2, b. l. 94–95). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. S. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad turėjo Norvegijos kronų, norėjo jas pasikeisti į litus, banke buvo nepalankus kursas. Pasikeitė ne banke, pasikeitė pas asmenį, pakeitė visą sumą, kurią norėjo, tas asmuo pakeitė už palankesnį kursą nei banke. Asmens, jam keitusio pinigus, nepamena (t. 9, b. l. 151). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. M. parodė, kad 2014 m. rugsėjo mėn. pradžioje ketino pasikeisti litus į svarus sterlingų. Jis pažinojo vyriškį vardu A. V., kuris dirbo valiutos keitimo kioskelyje, esančiame „( - )“ turguje. Sugalvojęs pasikeisti valiutą, paskambino A. V.. A. V. pasakė, kad tą dieną nedirba, ir pasisiūlė pats atvažiuoti prie darbo ir pakeisti litus į svarus sterlingų. A. V. atvažiavo prie jo darbovietės, esančios Dubysos g. 60A, Klaipėdoje, kur jis ir įsėdo į A. V. automobilį. Automobilyje A. V. pasakė svarų sterlingų keitimo kursą. Jis padavė A. V. virš 17 000 Lt ir gavo 4000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Valiutą keitė pas A. V., o ne banke dėl laiko stokos ir dėl patogumo (t. 2, b. l. 96–97). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. M. papildė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad A. V. pažįsta apie 10 metų, jo name atliko namo šildymo sistemos darbus. Žinojo, kad A. V. dirbo valiutos keitykloje. Su A. V. bendravo tik dėl namo įrengimo darbų. Jam reikėjo svarų, nes sūnus važiavo mokytis į Angliją, susitarė su A. V.. Jis nepirko svarų, tik paliko A. V. litus, o jis jam davė svarus, bet grįžus atsikeitė, nes visi mokesčiai buvo mokami bankiniais pavedimais ir jam neprireikė pakeistos valiutos. Grąžino A. V. svarus po 2 mėn. Kaip užstatą paliko apie 20 000 litų, paskui atgal svarus atsikeitė automobilyje. Kaip susitarė dėl susitikimo, neprisimena. Jis smulkiai nepasakojo, kai jį apklausinėjo policijos pareigūnai, nes jo neklausė. Jis su A. V. sutarė, kad jam duoda svarus su grąžinimo sąlyga. Su A. V. kalbėjosi, kad jis važiuoja į Angliją ir nežino, kiek reikės valiutos. Jei būtų žinojęs, kad jam užteks 2000 svarų, tai būtų banke pasikeitęs. Valiutos pasikeitimas pas A. V. nekainavo. Kursas, kuriuo pasikeitė litus į svarus, buvo mažesnis nei banke, bet suma buvo apskaičiuota apytiksliai. Litų buvo palikęs mažiau, nei gavo svarų, tai buvo kaip skolinimasis (t. 9, b. l. 188).
    14. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. S. parodė, kad I. M. ir A. V. pažįsta jau seniai, dar nuo tų laikų, kai jie dirbo Klaipėdoje prie turgaus valiutos keitykloje. Kai I. M. išėjo iš darbo valiutos keitykloje, pasiėmė jo kontaktinį telefono numerį ir susisiekdavo su juo tik valiutos keitimo klausimais, į A. V. nesikreipdavo (t. 2, b. l. 98–99). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. S. patvirtino šiuos savo parodymus, nurodė, jog jis tik I. M. prašydavo pakeisti jam pinigus (t. 9, b. l. 188). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad prekiauja Klaipėdoje „( - )“ ir „( - )“ turguose. 2014 metų rugsėjo pabaigoje turėjo su šeima skristi į Dubajų, todėl jam buvo reikalingi eurai. Jis pažinojo valiutų keitėjus I. M. ir A. V., kurie dirbo valiutos keitykloje prie „( - )“ turgavietės Klaipėdoje. Paskambino A. V. ir jo paprašė iškeisti 7000 litų į eurus pagal tuo metu buvusį bankinį kursą, tik 2 ar 3 centais pigiau. 2014 m. rugpjūčio 22–26 dienomis su A. V. susitarė susitikti prie „Maximos“ parduotuvės, esančios Klaipėdoje, Mokyklos gatvėje. Sutartu laiku atvyko A. V. ir pakeitė jam 7000 Lt į eurus. Jis padavė litus, o A. V. padavė eurus (t. 2, b. l. 115–116). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. K. šiuos savo parodymus patikslino, nurodė, jog I. M. ir A. V. pažinojo, nes jie dirbo valiutos keitykloje, kuri buvo „( - )“ turguje. Teko keistis valiutą valiutos keitimo punkte. Iškvietę apklausai FNTT pareigūnai pasakė jam laiką ir klausė, ar keitėsi valiutą. Patvirtino, kad buvo keitimo faktas su A. V., bet ten buvo ne keitimas, o valiutos smulkinimas, jam reikėjo smulkių eurų banknotų. Jis turėjo A. V. po kiek laiko grąžinti eurus stambesniais banknotais. 2014 m. pas A. V. keitėsi valiutą, davė 7000 litų, jis jam davė 2000 eurų smulkiais banknotais, po 50, 20, 10, 5. Jis grąžino po 50 ir po 100 eurų. Po kelionės grįžęs atidavė A. V. eurus, o šis jam grąžino 7000 litų. Jo parodymai skiriasi tuo, kad A. V. jis eurus grąžino (t. 9, b. l. 190). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. parodė, kad A. V. ir I. M. pažįsta jau daug metų, jie keičia valiutą valiutos keitykloje „( - )“ turgavietėje. Pas juos keitėsi tiek valiutos keitykloje, tiek asmeniškai. 2014 metais valiutą keitė pas abu asmenis. A. V. valiutą keitė 2014 metų vasarą ar rudenį, tiksliau datos neatsimena, Klaipėdos mieste, prie prekybos centro „Grandus“. Prieš keisdamasis valiutą paskambino A. V. ir paklausė, ar jis gali pakeisti valiutą. Susitarė susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje, litus į 870 eurų A. V. pakeitė savo mašinoje. Pas A. V. valiutą tais metais keitė tą vienintelį kartą (t. 2, b. l. 121). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. K. patvirtino šiuos savo parodymus ir nurodė, jog A. V. jam vieną kartą iškeitė valiutą prekybos centro aikštelėje iš draugiškumo (t. 9, b. l. 187). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas E. Č. parodė, kad kai keitykla buvo uždaryta, tiek A. V., tiek ir I. M. siūlė pas juos keistis valiutą. Jie valiutą keisdavo palankesniu kursu nei komerciniuose bankuose, skirtumas buvo 2–3 centai. Valiutą 2014 metais keisdavo maždaug vieną kartą per mėnesį. Paskutinį kartą keitė 2014 m. spalio mėnesio pradžioje. Pas ką keitė valiutą, tiksliai neprisimena, nes abu asmenis maišo, tačiau paskutinį kartą keitė pas I. M. (t. 2, b. l. 132–133). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. Č. savo parodymus pakeitė, nurodydamas, jog tiek A. V., tiek I. M. atvažiuodavo į jo plovyklą plautis automobilių, kuo jie užsiėmė, neprisimena. Buvo kelis kartus keitęsis valiutą pas juos, turėjo Danijos kronų, pasikeitė lyg 2014 m., Danijos kronas keisdavo į litus. Valiutos keitimo operaciją atlikdavo prie „( - )“ turgaus ten buvusioje valiutos keitykloje, ne valiutos keitimo punkte pas A. V. ar I. M. valiutos keistis neteko, gal vieną kartą pas A. V.. Gal vieną kartą keitėsi, turėjo kelis tūkstančius kronų (t. 10, b. l. 4–5).
    15. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. B. parodė, kad valiutos keitimo punkte dirbo ir I. M. partneris A. V.. Jei jis būdavo valiutos keitimo kioskelyje „( - )“ turgavietėje, tai valiutą yra keitęs ir pas A. V.. Valiutos keitimo kioskelis „( - )“ turgavietėje nebedirba nuo 2014 metų pavasario, todėl po to pas A. V. valiutos nesikeitė (t. 2, b. l. 142–143). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. B. patvirtino šiuos savo parodymus ir nurodė, kad jis pinigus keitėsi tik pas I. M. (t. 9, b. l. 190). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. L. parodė, kad I. M. ir A. V. pažinojo, nes jie turėjo valiutos keityklą, čia ji ne kartą keitė valiutą, tai buvo iki ją uždarant. 2014 metų pavasarį ir vasarą valiutos keitykla tikrai nebedirbo. Po to, kai valiutos keitykla buvo uždaryta, nei pas I. M., nei pas A. V. valiutos nėra keitusi (t. 2, b. l. 144–145). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja L. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad I. M. ir A. V. yra matyti, prieš 20 metų, 1994–1995 m., prekiavo technika, jie kūrė įmonę ir pirko iš jų įrangą. Jai teko ne vieną kartą pas juos keistis valiutą. Valiutos keitykla vėliau užsidarė ir jai neteko keistis valiutos ne keitykloje (t. 9, b. l. 144–145). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. V. parodė, kad I. M. ir A. V. pažįsta iš senų laikų, kai jie dar dirbo valiutos keitykloje, esančioje naujojoje turgavietėje. 2014 m. spalio mėnesį prie Jūrininkų centro susitiko su A. V., tada A. V. jam pakeitė eurus į litus. A. V. jis davė nuo 600 iki 800 eurų, o A. V. jam davė litus. Už vieną eurą A. V. mokėjo 3,45 Lt (t. 2, b. l. 152–153). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. V. patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad su A. V. buvo susitikęs 2014 m. spalio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiesą sakė apie susitikimą su A. V.. Susitikimas prie Jūrininkų centro vyko dėl to, kad jis norėjo apie 200 eurų pasikeisti į smulkesnę valiutą, po 50, 20 eurų. Buvo tik vienas susitikimas su A. V., atvykus A. V. jis pasismulkino valiutą, gal kažkiek ir pasikeitė valiutos, tiksliai nepamena (t. 9, b. l. 145–146). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. parodė, kad A. V., kuris turgavietėje turėjo valiutos keityklą, pažįsta porą metų. Laikas nuo laiko su juo susitinka pakalbėti apie žvejybą. Valiutos keitimo punktas buvo uždarytas, A. V. minėjo, kad valiutos keitimo punkto veikla laikinai sustabdyta, nes keičiasi įstatymai dėl valiutos keitimo. Įsigaliojus naujam įstatymui, jis ruošėsi atnaujinti veiklą. Nors A. V. ir buvo uždaręs savo valiutos keitimo punktą turgavietėje, bet vis tiek keitė valiutą. 2014 metų rugsėjo mėnesį A. V. jam pakeitė 100 eurų. Jis paskambino A. V. ir paklausė, ar A. V. gali pakeisti turimus eurus į litus, A. V. sutiko, tad jie susitarė susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Švyturio“ arenos, kur savo automobilyje „Toyota“ A. V. iš karto pakeitė 100 eurų į litus. Daugiau pas A. V. valiutos nėra keitęs. Laikas nuo laiko A. V. klausinėja įvairios valiutos kursų (t. 2, b. l. 160–161). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog A. V. pažinojo, pas jį keitėsi eurus į litus, pakeisti prašė kaimynas, susitikimas vyko prie „Švyturio“ arenos, buvo 2014 m., sumos, kurią keitė, neprisimena. Tai buvo draugiška paslauga (t. 9, b. l. 190).
    16. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. D. parodė, kad A. V. pažįsta keletą metų, jis daug metų turgavietėje turėjo valiutos keitimo kioską. 2014 metų liepos mėnesį jis skambino A. V., nes norėjo nusipirkti nuo 1000 iki 2000 eurų, kadangi ketino važiuoti poilsiauti į Vokietiją ir jam reikėjo eurų. A. V. sutiko pakeisti litus į eurus. Jie susitiko prie „( - )“ sporto klubo Klaipėdoje, Debreceno gatvėje, ir A. V. pakeitė litus į eurus savo automobilyje. Pas A. V. keitė pinigus todėl, kad jis buvo pažįstamas asmuo, be to, galvojo, kad jis keičia valiutą geresniu santykiu (t. 2, b. l. 175–176). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas M. D. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad su A. V. susitikdavo sporto klube, žinojo, kuo jis verčiasi, kiek tekdavo matyti, jis dirbo valiutos keitykloje. Telefonu su A. V. tekdavo bendrauti, turėjo jo telefono numerį įsivedęs savo telefone. Telefonu teko su A. V. tartis dėl valiutos keitimo, buvo 2014 m. liepos mėn., jis atostogavo ir norėjo važiuoti į Vokietiją. Reikėjo tuo metu apie 1000 eurų. Jis pravažiavo pro turgų, valiutos keitykla nebeveikė, paskambino A. V., susitiko su juo Debreceno g., prie „( - )“ sporto klubo, pasikeitė valiutą. Tas susitikimas buvo vienkartinis. Pasikeitė valiutą automobilių aikštelėje prie sporto klubo, iki aikštelės atvažiavo su savo automobiliais (t. 9, b. l. 146). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. J. parodė, kad A. V. ir I. M. pažįsta jau keletą metų, ne kartą pas juos kioske keitė valiutą. Norėdamas pasikeisti valiutą, pasiskambindavo vienu iš vizitinėje kortelėje nurodytų telefono numerių ir paklausdavo, ar jie gali pakeisti litus į eurus. Keitėsi pas I. M., bet 2014 metų vasarą skambino A. V., nes norėjo įsigyti eurų. A. V. telefoninio pokalbio metu pasakė, kad nedirba, bet už kelių minučių vėl pats paskambino iš kito telefono abonento numerio ir paklausė, kokią sumą norėtų įsigyti. Jam reikėjo 2000 eurų tą pačią dieną. A. V. pasakė, kad per dieną nesurinks tokios sumos, tad nieko negali padėti (t. 2, b. l. 177–178). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas S. J. patvirtino šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydamas, jog tik pas I. M. yra keitęs pinigus ne keitykloje (t. 10, b. l. 4).
    17. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas O. A. parodė, kad A. V. pažįsta daug metų, gyvena jo kaimynystėje, tad palaiko gerus santykius. Žino, kad jis kartu su savo kolega I. M. ilgą laiką keisdavo valiutą, dabar jų valiutos keitimo kioskas yra uždarytas. A. V. vieno iš pokalbio metu minėjo, kad bankas nebeduoda licencijos, todėl uždaro visas valiutos keityklas. Nuo to karto, kai A. V. nebedirba valiutos keitimo kioske, pas A. V. jokios valiutos jis nesikeitė. Pas jį yra tik smulkinęs valiutą, t. y. stambias eurų kupiūras keitė į smulkias eurų kupiūras. A. V. duodavo kupiūras po šimtą eurų, o jis pasmulkindavo kupiūromis po dvidešimt, dešimt ar penkias eurus. Paskutinį kartą pas A. V. valiutą smulkinosi 2014 metų spalio mėnesį, A. V. nebuvo namuose, tad jo žmona A. V. skambino A. V. ir klausė, ar gali pasmulkinti eurus, ir po to ji pasmulkino tūkstantį eurų (t. 2, b. l. 183–184). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas O. A. patvirtino šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydamas, jog po valiutos keityklos uždarymo neteko keistis valiutos pas A. V. ar I. M.. Su A. V. vėliau bendravo šeimomis, bendraudavo kitais reikalais, pas jį smulkindavosi eurus po valiutos keityklos uždarymo, tai buvo nedidelės sumos, apie 300 eurų, gal vieną kartą apie 1000 eurų pasikeitė. Jis kreipėsi į A. V., nes jis jo draugas (t. 9, b. l. 146–147). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. K. parodė, kad pažįsta A. V., su kuriuo yra kartu dirbęs, ir I. M., nes jį teko matyti, kai užeidavo pas A. V. į valiutos keityklą. „( - )“ turgavietėje yra tekę keistis pinigų. Po valiutos keityklos uždarymo neteko keisti valiutos. Po keityklos uždarymo skambino A. V., jis sakė, kad nebedirba keitykla, ir pasiūlė kreiptis į Medicinos banką. Su A. V. susitikdavo, kalbėdavosi apie asmeninius reikalus, apie žvejybą. Po valiutos keityklos uždarymo valiutą keisdavosi ( - ), esančiame prekybos centre „Akropolis“. Po valiutos keityklos uždarymo I. M. neskambino (t. 9, b. l. 146).
    18. Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, jog didžiajai daugumai jų A. V. (kaip ir I. M.) pinigus keitė dar dirbdamas ( - ) valiutos keitimo skyriuje ir vykdydamas savo darbo funkcijas, tačiau dalį piniginių operacijų A. V. atliko ir vėliau, kai keitykloje nebedirbo. Vis dėlto pastebėtina, jog tik dalis liudytojų apklausiami teisme patvirtino, jog pas A. V. keitėsi pinigus tuo metu, kai jis nebedirbo ( - ), o šią aplinkybę patvirtinę asmenys nurodė, jog pinigus pas I. M. keitėsi vos kelis kartus: liudytojas E. P. nurodė, jog A. V. namuose pinigus keisdavo dažnai, keitė apie 12 kartų; liudytojas R. S. parodė, jog jam nepažįstamas asmuo 1 kartą keitė pinigus; liudytojas R. M. nurodė, jog A. V. jam pinigus keitė tik 1 kartą, iškeitė 4000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, tačiau vėliau jis A. V. šiuos pinigus atidavė ir atsiėmė litus; liudytojas D. S. nurodė, jog A. V. jam pinigų nekeitė, keitė tik I. M.; liudytojas V. K. parodė, kad A. V. jam automobilyje 1 kartą pakeitė 7000 litų į eurus, tačiau vėliau jis atidavė A. V. eurus, o šis jam grąžino 7000 litų; liudytojas R. K. nurodė, jog A. V. jam pinigus ne keitykloje keitė tik 1 kartą, apie 870 Eur; liudytojas E. Č. nurodė, jog A. V. ne keitykloje jam pinigus keitė tik 1 kartą, 2000 kronų; liudytojas V. B. nurodė, jog A. V. jam pinigų nekeitė, keitė tik I. M.; liudytoja L. L. nurodė, jog A. V. jai pinigų ne keitykloje nekeitė; liudytojas R. V. parodė, kad A. V. jam automobilyje 1 kartą kelis šimtus eurų pakeitė ir dalį pinigų pasmulkino; liudytojas R. K. nurodė, kad A. V. jam automobilyje 1 kartą pakeitė 100 eurų; liudytojas M. D. nurodė, kad A. V. jam automobilyje 1 kartą pakeitė apie 1000 eurų; liudytojas S. J. nurodė, jog A. V. jam pinigų nekeitė, nors tokios paslaugos jis prašė; liudytojas O. A. nurodė, jog po keityklos uždarymo pas A. V. yra tik smulkinęsis valiutą – iki 1000 eurų; liudytojas E. K. nurodė, jog uždarius keityklą A. V. jam pinigų nekeitė. Analizuojant šių byloje apklaustų liudytojų parodymus matyti, jog visi kartu jie nurodė 2014 metais pas A. V. asmeniškai (ne keitykloje) keitęsi pinigus iki 20 kartų, sumos svyravo nuo keliasdešimt eurų iki kelių tūkstančių svarų. Atkreiptinas dėmesys, jog iš apskaičiuoto liudytojų nurodyto bendro valiutų keitimo skaičiaus net 12 keitimo operacijų A. V. atliko vienam asmeniui – E. P.. Pastebėtina, jog liudytojų parodymais tvirtinamos pinigų keitimo apimties neginčija ir A. V., jis apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės pripažino visus atvejus, kuriuos liudytojai nurodė teisme, kai jis jiems keitė valiutą, nurodė, jog pakeisdamas valiutą šiems asmenims daug naudos neturėjo, daugiausia keisdavo ir iš draugiškumo, kitiems asmenims pinigų nekeisdavo (t. 10, b. l. 50–53).
    19. Aptartais byloje surinktais ir ištirtais leistinais įrodymais neginčytinai nustatyta ši A. V. finansinės veiklos apimtis: laikotarpiu nuo 2014-09-04 iki 2014-10-30, t. y. per 56 dienas, A. V. 46 pokalbių metu kalbėjo su 22 skirtingais telefonų abonentais, 17 pokalbių metu susitarė susitikti ir, kaip galima suprasti iš užmaskuoto pokalbių turinio, iškeisti valiutą (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas); laikotarpiu nuo 2014-09-08 iki 2014-10-23, t. y. per 46 dienas, A. V. buvo sekamas 4 dienas, per jas susitiko su 3 asmenimis, visus kartus jie apsikeisdavo valiuta, taigi kupiūrų perdavimas iš viso fiksuotas 3 kartus (sekimo protokolai ir pažymos dėl slapto sekimo); per 2014 metus pinigus pas A. V. nurodė ne keitykloje keitęsi 8 liudytojai, dažniausiai nurodė pinigus keitę vieną kartą (išskyrus E. P. – 12 kartų), bendrai liudytojai nurodė 2014 metais pas A. V. asmeniškai (ne keitykloje) keitęsi pinigus iki 20 kartų, keistos sumos svyravo nuo keliasdešimt eurų iki kelių tūkstančių svarų (liudytojų parodymai). Pastebėtina, jog tam tikrais atvejais skirtingais įrodymų šaltiniais nustatyti pinigų keitimo faktai kaip I. M. atveju, taip ir A. V. atveju persidengia, t. y. patvirtina tą patį pinigų keitimo faktą. Pavyzdžiui, 2014-09-05 10.30 val. užfiksuotas E. Č. skambutis A. V., 2014-09-05 14.21 val. užfiksuotas dar vienas šių asmenų pokalbis, 2014-09-05 slapto sekimo metu užfiksuotas E. Č. ir A. V. susitikimas, šį susitikimą ir pinigų keitimo faktą patvirtino liudytojas E. Č. duodamas parodymus; 2014-09-22 slapto sekimo metu užfiksuota, kaip A. V. susitiko su R. K., šį susitikimą ir pinigų perdavimo faktą patvirtino liudytojas R. K. duodamas parodymus; 2014-10-09 15.45 val. užfiksuotas R. V. pokalbis su A. V., jis susitarė susitikti prie Jūreivių klubo, susitikimą šioje vietoje ir pinigų perdavimo faktą patvirtino liudytojas R. V. duodamas parodymus; 2014-09-24 slapto sekimo metu užfiksuota, kaip A. V. susitiko su R. M., šį susitikimą ir pinigų perdavimo faktą patvirtino liudytojas R. M. duodamas parodymus.
    20. Apibendrinant aptartus duomenis matyti, jog nustatyta, kad A. V. mažiau nei metus (nuo 2014 m. pradžios iki 2014-10-23) iki 20 asmenų (ir nustatytiems, ir nenustatytiems asmenims) keitė valiutą įvairiomis sumomis (iš viso apie 30 kartų). Aptarti byloje surinkti ir ištirti duomenys nors ir neabejotinai patvirtina, kad A. V. užsiėmė finansine veikla – valiutos keitimu grynaisiais pinigais neturėdamas licencijos (tai teisme pripažino ir pats nuteistasis), tačiau jie neleidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. V. veikos nuolatinis pobūdis ir jos sistemingumas rodo, kad šia veika jis užsiėmė versliškai. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje neginčytinai nustatyta A. V. veiklos apimtis yra mažesnė už tą, kuri buvo nustatyta tiriant I. M. veiklą. Liudytojų parodymai patvirtina, kad kaip ir I. M., A. V. pinigus keitė klientams geresniu kursu, nei tą dieną siūlydavo finansų įstaigos, taigi jo veiklos pelningumas buvo mažesnis, be to, jis neimdavo ir komisinio mokesčio. Iš telefoninių skambučių išklotinių matyti, jog A. V. veikloje buvo ir ilgokų pertraukų (pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2014-09-05 iki 2014-09-15 ir nuo 2014-10-09 iki 2014-10-19 neužfiksuotas nė vienas susitarimas dėl valiutos keitimo, nenustatytas nė vienas susitikimas slapto sekimo metu). Šiame kontekste pastebėtina, jog nors A. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visiškai pripažino kaltę dėl jam inkriminuoto BK 202 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, tačiau analizuojant jo parodymų turinį matyti, jog iš esmės jis pripažino patį valiutos keitimo faktą, tačiau nesutiko, jog ši veikla buvo jo verslas, atvirkščiai, jis teigė, jog dažnai keisdamas valiutą prarasdavo savo pinigus, nes keitė palankesniu kursu. A. V. nurodė, jog pinigų keitimą matė ne kaip kažkokį savo verslą, o kaip draugišką pagalbą pažįstamiems asmenims, kuriems keisdavo valiutą dirbdamas banke. Taigi ir pats A. V. nepripažino, jog jo valiutos veikla buvo tokio masto ir pobūdžio, jog ją būtų galima laikyti versliška. Aptartos aplinkybės rodo, jog nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog A. V. veikla buvo tokios apimties ir tokia sisteminga, jog yra pagrindas ją konstatuoti buvus verslišką ar bent priartėjus prie minimalių tokio verslo finansinių srautų apimčių ar atliekamų finansinių operacijų sistemingumo.
    21. Aptarti liudytojų parodymai, sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai atskleidžia A. V. vertimosi finansine veikla modelį, kuris iš esmės nesiskiria nuo I. M. veikos – jis, nebedirbdamas ( - ), toliau keisdavo asmenims pinigus, tam naudodamas savo asmenines lėšas. Asmenys paskambindavo A. V., jis atvykdavo į sutartą vietą ir perduodavo pinigus. A. V. nebuvo išsinuomojęs jokių patalpų, pas pinigus pasikeisti norinčius asmenis atvykdavo savo automobiliu, pinigai buvo keičiami automobilyje, atvykus į stovėjimo aikštelę. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, jog A. V. būtų skatinęs naudotis jo teikiamomis paslaugomis, siekęs didinti savo keičiamų pinigų apimtis, atvirkščiai, visi į jį kreipdavosi patys, nes jį pažinojo iš jo darbo banke laikų arba gavę šio asmens telefono numerį iš pažįstamų, tad jis pinigų keitimo paslaugą iš esmės teikė siauram asmenų ratui. Byloje nėra nustatyta, jog A. V. būtų reklamavęs savo paslaugas, platinęs informaciją apie jo siūlomus palankius valiutos keitimo kursus ir pan. Taigi A. V. finansinę veiklą vykdė vienas, nebuvo sukūręs jokios verslo įmonėms būdingos organizacinės struktūros, neturėjo jokios samdomų darbuotojų komandos, kuriai paskirstytų užduotis, todėl jo veikoje nebuvo įprasto verslui organizuotumo, darbuotojų ir darbo funkcijų pasidalijimo pagal kompetencijas. A. V. veiklai vykdyti nenaudojo jokios infrastruktūros, neturėjo pastovios veiklos vietos, nesinuomojo patalpų, į kurias atėję visi asmenys būtų galėję bet kada gauti jo teikiamas paslaugas, jo veikloje nenustatytas ir versliškam vertimuisi finansine veikla būdingas siekis plėsti veiklos apimtis, didinti klientų ratą, atidaryti naujas verslo šakas ir pan.
    22. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. V. turėjo nuolatinių klientų ratą, kad jo keičiamos užsienio valiutos sumos neretai viršydavo 1000 eurų, ir dėl to padarė išvadą, kad iš šios neteisėtos veiklos jis gavo pajamų, tačiau apygardos teismas pažymi, jog pajamų gavimas iš esmės yra bet kokio vertimosi veikla tikslas, todėl pats pajamų gavimo faktas neleidžia teigti, jog veika gali būti laikoma versliška BK 202 str. prasme. Gautų pajamų dydis priskiriamas prie kito – stambaus masto – požymio nustatymo aplinkybių, tačiau pats pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta objektyvių faktinių duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti A. V. neteisėtai vykdytos finansinės veiklos gautų pajamų dydį, todėl ši faktinė aplinkybė buvo pašalinta iš jam inkriminuoto kaltinimo. Nors apylinkės teismas nurodė, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu A. V. pastovaus pajamų šaltinio neturėjo, todėl konstatavo, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu pinigų keitimo veikla fiziniams asmenims jam tapo pagrindiniu nuolatiniu ir pastoviu pajamų šaltiniu, tačiau apygardos teismas pažymi, jog A. V. nurodė, jog jis minėtu laikotarpiu bandė užsidirbti ir iš spekuliavimo valiutų kursais – pirkdamas ir parduodamas valiutą bankuose, priklausomai nuo jos svyravimo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų tokią A. V. keltą versiją, kita vertus, jo keliamą versiją dėl spekuliavimo valiuta patvirtina aptarta SEB banko išrašais nustatyta aplinkybė, jog A. V. užsienio valiutą didelėmis sumomis keisdavo SEB banke nuo 2010-07-08, ir iš dalies tai, jog jis ilgą laiką, beveik dvidešimt metų (su pertraukomis nuo 1994-01-01 iki 2013-10-04) dirbo bankuose (t. 6, b. l. 160), keisdavo valiutą, sekdavo jų kursus, todėl turėjo pakankamai žinių, kad bandytų iš to užsidirbti. Dėl šios priežasties nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu A. V. pinigų keitimo veikla fiziniams asmenims buvo tokios apimties, jog ji jam tapo pagrindiniu nuolatiniu ir pastoviu pajamų šaltiniu.
    23. Versliškumo požymio egzistavimą A. V. veiksmuose (kaip ir I. M.) pirmosios instancijos teismas grindė ir tuo, jog jis prieš užsiimdamas neteisėta veikla dirbo UAB ( - ), kurio vardu turėjo teisę teisėtai teikti valiutos keitimo paslaugą, tokiu būdu subūrė nemenką klientų ratą ir taip neva atliko tam tikrus paruošiamuosius darbus, tačiau, kaip jau konstatuota analizuojant I. M. veiką, ši aplinkybė negali būti laikoma parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimu, o tokio pobūdžio A. V. veiksmų šioje byloje nenustatyta. Be to, versliškumo požymio egzistavimą A. V. veiksmuose pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgęs į tai, jog dėl tokios vykdytos A. V. veiklos nėra galimybės nustatyti, ar atliekant grynųjų pinigų keitimo operacijas fiziniams asmenims, nebuvo pažeistos Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatos, o tai neva rodo, jog tokia A. V. veikla savaime pavojinga. Tačiau, kaip minėta analizuojant I. M. veiklos versliškumą, byloje nėra jokių duomenų, jog asmenims keičiant valiutą būtų buvę plaunami pinigai ar finansuojamas terorizmas, todėl nėra pagrindo teigti, jog vien dėl to, jog nebuvo imtasi įstatyme numatytų prevencinių priemonių, šių asmenų veika buvo tokia pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kaip minėta, įstatymų leidėjas už Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatų nesilaikymą yra numatęs tik administracinę atsakomybę, todėl teigti, jog A. V. veika, kurios metu nebuvo laikomais šių nuostatų, buvo tokia pavojinga, jog būtų pagrindas konstatuoti veikos versliškumą (ir baudžiamosios atsakomybės taikymą pažeidėjui) dėl pavojingo jos pobūdžio, nėra jokio pamatuoto pagrindo.
    24. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant A. V. vykdytą finansinę veiklą ir jos pobūdį apibrėžiančių byloje surinktų duomenų visumą, akivaizdu, jog jo veikla negali būti laikoma turinčia BK 202 str. 1 d. įtvirtintą versliškumo požymį. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nevertinami neleistinais įrodymais pripažinti kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys, tačiau šie duomenys, kaip ir I. M. atveju, iš esmės nepakeistų A. V. veiklos vertinimo ir neduotų pagrindo teigti, jog jo veikla buvo versliška. Kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo metu (2014-07-22–2014-08-27) surinkta informacija apie A. V. veiklą iš esmės atitinka duomenis, užfiksuotus taikant BPK 154 ir 160 str. numatytas procesines prievartos priemones 2014-09-04–2014-10-30, ir tiesiog rodo, jog A. M. ilgesnį laiką tiems patiems asmenims sistemiškai keitė pinigus, o šis požymis, atitinkantis ir administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, kaip minėta, negali būti laikomas pakankamu atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už neteisėtą ekonominę veiklą. Be to, dalis byloje apklaustų liudytojų, kurių parodymais buvo remiamasi nustatinėjant A. V. veiksmuose esančius nusikalstamos veikos požymius, A. V. skambino būtent minėtu kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo laikotarpiu. Minėtoje kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautoje informacijoje nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie rodytų A. V. veikos versliškumą ar didesnį pavojingumą – jis sulaukdavo asmenų skambučio, susitikdavo su jais ir iškeisdavo jų prašomą valiutą.
    25. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog A. V. finansinės veiklos, neturėdamas šiai veiklai licencijos (leidimo), ėmėsi versliškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas leistinas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių nuteistojo kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, įvertinus pirmiau išdėstytus kasacinės instancijos teismo nutartyse formuojamus kriterijus dėl versliškumo kaip požymio, lemiančio didesnį vertimosi neteisėta ekonomine veikla pavojingumą, nesudaro pagrindo konstatuoti A. V. veiksmuose buvus visus BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl A. V. nuteisimo pagal BK 202 str. 1 d. yra naikintina ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką priešingo, nei prašo apeliantas, sprendimo priėmimas tada, kai vietoj nuteistojo padėties pabloginimo pagal prokuroro prašymą apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį BPK 329 str. 1 p. numatytais pagrindais, nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu.
  1. Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų
    1. Prokurorė apeliacinį skundą padavė dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, prašė I. M. ir A. V. pagal BK 202 str. 1 d. paskirti 500 MGL baudą, be to, prašė taikant BK 72 str. 2 d. ir iš I. M. konfiskuoti 5 110 Lt, 4 999,60 EUR, 4 745 Anglijos svarus sterlingų, 8 360 Rusijos Federacijos rublių, 161 400 Norvegijos kronų, 2 Lenkijos zlotus ir 24 353 JAV dolerius, o iš A. V. konfiskuoti 13 687,40 EUR, taip pat prašė taikyti BK 723 str. ir iš A. V. konfiskuoti turto dalį, atitinkančią 30 779 EUR sumą, palikti galioti paskirtą laikiną A. V. nuosavybės teisių apribojimą, iki baudžiamojoje byloje bus išspręstas turto konfiskavimo klausimas, o pinigus, paimtus iš I. M. kratų metu, palikti saugoti, iki bus išspręstas turto konfiskavimo klausimas. Tačiau nustačius, kad nagrinėjamu atveju I. M. ir A. V. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir I. M., ir A. V. išteisinus, bausmės skyrimo ir turto konfiskavimo klausimai šiuo atveju nebesprendžiami, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinis teismas nepasisako ir dėl I. M. gynėjo skundo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu ir turto konfiskavimu.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. ir 5 d., 326 str. 4 d., 328 str. 1 p. ir 3 p., 329 str. 1 p., 331 str.,

Nutarė

11Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

12I. M. (I. M.) dėl kaltinimo pagal BK 202 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinti I. M. paskirtas kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

13A. V. dėl kaltinimo pagal BK 202 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinti A. V. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

14Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. V. ir A. V. turtą: 0,0750 ha žemės sklypą, registro Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); automobilį „Toyota Rav4“, valst. Nr. ( - ) VIN ( - ), įregistruotą A. V. vardu

15Pinigus, paimtus 2014-10-23 kratų metu pas I. M.: 5110 litų, 4999,60 euro, 4745 Anglijos svarus sterlingų, 8360 Rusijos Federacijos rublių, 161 400 Norvegijos kronų, 2 Lenkijos zlotus ir 24 353 JAV dolerius, saugomus atskirai nuo baudžiamosios bylos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų skyriuje ( - ), Vilniuje, grąžinti I. M., o 10 kompaktinių plokštelių palikti saugojimui prie bylos.

16Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai