Byla e2S-1510-413/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotestingas“ ieškinį atsakovams G. M., N. Z., S. M. dėl žalos atlyginimo.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
    1. Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės BUAB „Autotestingas“ ieškinį atsakovams G. M., N. Z., S. M. (buvusiems įmonės valdymo organams) dėl žalos ir palūkanų priteisimo, kuriuo ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų G. M., N. Z. ir S. M. 34 470,35 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
    2. Siekdama užtikrinti savo reikalavimų įvykdymą, ieškovė prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovams priklausančiose banko sąskaitose, pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, atsakovų gautinas sumas, turtines teises, nuosavybės teises į priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovams ir esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis 34 470,35 Eur sumai.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
    1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovų G. M., N. Z. ir S. M. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo ir atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias bankuose ir kitose kredito įstaigose, pas atsakovus ar trečiuosius asmenis už bendrą 34 470,35 Eur sumą.
    2. Tokį procesinį sprendimą teismas grindė tuo, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma (34 470,35 Eur) yra didelė, kad atsakovai vengia atlyginti žalą. Tokiu būdu teismas sprendė, kad nesiėmus priemonių ieškovės reikalavimams užtikrinti, atsakovai turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Atskiruoju skundu atsakovas G. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo G. M. atžvilgiu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
      1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pirma, pagal CK 2.87 straipsnį įmonės vadovo civilinė atsakomybė prieš atstovaujamą juridinį asmenį dėl mokestinių prievolių yra negalima, nes mokestinės prievolės kyla iš veiklos vykdymo, bet ne deliktinių santykių. Minėta išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, kuri turėtų būti taikytina ir nagrinėjamu atveju. Antra, pagal ĮBĮ 8 straipsnį įmonės vadovas atsakingas tik už skirtumą tarp pradelstų įmonės finansinių įsipareigojimų, buvusių įmonės nemokumo momento paaiškėjimu (vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), ir atsiradusių vadovo valdymo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2013 m. lapkričio 11 d. Pažymi, kad ieškovo pateikti įrodymai dėl UAB „Autotestingas“ nemokumo momento rodo, kad UAB „Autotestingas“ nemokumas galėjo atsirasti nuo UAB „Autotestingas“ finansinės atskaitomybės už 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį sudarymo. Šią atskaitomybę sudarė ir tvirtino ne apeliantas, kadangi nuo 2013 m. lapkričio 11 d. jis nebevykdė vadovo pareigų bendrovėje. Be to, apeliantas 2013 m. lapkričio 11 d. pardavė UAB „Autotestingas“ akcijas N. Z. už 100 000 Lt išsimokėtinai, po 10 000 Lt per mėnesį. Pardavimo metu buvo inventorizuotas įmonės turtas ir įsiskolinimai, kurie pateikti didžiosios knygos sąskaitose. Iš apskaitos duomenų matyti, kad N. Z. perėmė iš G. M. 15 409 Lt pinigines lėšas, 48 506,17 Lt prekes, pirkėjų įsiskolinimus bendrovei 177 716,06 Lt apimtyje, 18 275,01 skolas tiekėjams, 57 186,17 Lt mokėtiną PVM, 2868,13 Lt mokėtiną GPM, 8032 Lt mokėtiną pelno mokestį ir kt. Tiek akcijų pardavimo kaina, tiek bendrovės turtinė padėtis patvirtina, kad UAB „Autotestingas“ apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu tvarkingai vedė buhalterinę apskaitą, turėjo turto ir lėšų, todėl nėra pagrindo minėtu laikotarpiu konstatuoti įmonės nemokumą.
    2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovės BUAB „Autotestingas“ bankroto administratorius prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad esminiai atskirojo skundo motyvai yra susiję išimtinai su ieškinio pagrįstumu, t. y. apeliantas teikia argumentus, dėl kurių, jo nuomone, ieškinys yra nepagrįstas. Tačiau preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, teismas neturi vertinti ieškinio pagrįstumo, nes tai atliekama išnagrinėjus bylą iš esmės. Pažymi, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jos nuomone, patvirtina ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Tuo tarpu, ar prašomos atlyginti žalos dydis yra pagrįstas, bus sprendžiama vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Šiuo atveju atsakovas nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
    2. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė atsakovo G. M. turto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
    3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
    4. Bylos duomenimis, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. M., N. Z. ir S. M. 34 470,35 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Kartu su ieškiniu ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovams priklausančiose banko sąskaitose, pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, atsakovų gautinas sumas, turtines teises, nuosavybės teises priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovams ar esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis 34 470,35 Eur sumai. Kauno apylinkės teismui 2017 m. kovo 27 d. nutartimi minėtą prašymą tenkinus, apeliantas dėl jos pateikė atskirąjį skundą.
    5. Atskiruoju skundu apeliantas kvestionuoja skundžiamą nutartį, teigdamas, kad pareikštas ieškinys jo atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįstas nei CK 2.87 straipsnio, nei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindais, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu negalėjo būti taikomos ir turi būti panaikintos.
    6. Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ieškinys grindžiamas dviem pagrindais: 1) CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, numatančia, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip; 2) ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, numatančia buvusiems įmonės vadovams pareigą savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes įmonės administracijos vadovas ir jos savininkas (savininkai) geriausiai žino įmonės finansinę padėtį, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti įmonės kreditorių interesus (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis). Prašomą priteisti žalos dydį, ieškovas grindė UAB „Autotestingas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių VMI prie LR FM ir VSDFV Kauno skyriaus finansinių reikalavimų suma – 34 470,35 Eur.
    7. Ieškinio nepagrįstumą CK 2.87 straipsnio pagrindu atsakovas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi, kurioje teismas išaiškino, kad nesumokėti mokesčiai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo įmonėje nėra žala bendrovei, o bendrovės prievolė, todėl įmonės vadovams civilinė atsakomybė dėl to nekyla. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje kartu pažymėjo, kad visgi tokiu atveju žalą sudaro baudos ir delspinigiai nuo nesumokėtų mokesčių.
    8. Apelianto teigimu, ieškinys jo atžvilgiu nepagrįstas ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, kadangi vadovaujantis teismų praktika, įmonės vadovas atsako už žalos visiems kreditoriams padidėjimą nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos. Nemokumo pradžią ieškovė sieja su UAB „Autotestingas“ finansine atskaitomybe 2013 m. gruodžio 21 dienai. Tuo tarpu atsakovas (apeliantas) G. M. vadovo pareigas UAB „Autotestingas“ ėjo iki 2013 m. lapkričio 11 d. Kadangi atskaitomybė sudaroma ir akcininkų patvirtinama per 4 mėnesius po finansinių metų pabaigos, t. y. 2014 m. gegužės 1 d., tokiu būdu minėto laikotarpio finansinę atskaitomybė tvirtino jau kitas įmonės vadovas, perėmęs apelianto pareigas, kas šalina jo (apelianto) atsakomybę.
    9. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-827-370/2015).
    10. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neargumentavo preliminaraus ieškinio pagrįstumo, tačiau sprendžiant iš to, kad laikinąsias apsaugos priemones pritaikė, teigtina, kad tokį veiksmą teismas atliko ir ieškovės pateiktų įrodymų dėl preliminaraus ieškinio pagrindimo jam pakako.
    11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, kartu pateikti įrodymai, kuriais grindžiama tiek buvusių UAB „Autotestingas“ vadovų civilinė atsakomybė, tiek prašomas priteisti žalos dydis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio materialinio reikalavimo pagrįstumas, tame tarpe ir atsakovų civilinės atsakomybės apimtis, žalos dydis ir jos pagrįstumas bus vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje šios aplinkybės iš esmės netiriamos, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio reikalavimas apelianto atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįstas.
    12. Pastebėtina, kad atskirajame skunde apeliantas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo ir galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nustatė įvertinęs ieškinio sumą (34 470,35 Eur), kurią laikė didele, bei rėmėsi aplinkybe, kad atsakovai vengia atlyginti žalą.
    13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-50/2014). Tačiau pažymėtina, kad ši prezumpcija nėra absoliuti ir teismų praktikoje nėra konstatuota, jog didelė ieškinio suma bet kuriuo atveju objektyviai padidina ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013; kt.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Todėl būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Ar yra faktinis pagrindas remtis prezumpcija dėl didelės ieškinio sumos kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014; kt.). Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, remiantis minėta prezumpcija, taikius atsakovo turtui areštą, atsakovui, siekiant panaikinti jo atžvilgiu taikytas laikinąsias pasaugos, teko pareiga pateikti jo gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus ir paneigti minėtą prezumpciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1118/2014). Apeliantas kartu su atskiruoju skundu tokių įrodymų nepateikė ir nepaneigė teismo išvados, kad egzistuoja reali teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
    14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu buvo nustatytos abi būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos nutarties (jos dalies), todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

Nutarė

7palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį nepakeistą.

8Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai