Byla 2S-1073-115/2009
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lindorff Oy atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria ieškinys nepriimtas ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, civilinėje byloje Nr. 2-10099-141/2009 pagal ieškovo Lindorff Oy ieškinį atsakovui I. Š. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas Lindorff Oy kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovo I. Š. 1226,11 Lt skolos, 441,40 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 64 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas savo reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo I. Š. grindžia Lindorff Oy ir UAB „Omnitel“ 2008-12-22 sudarytu patvirtinimu apie teisę į skolą, kurio pagrindu ieškovas įgijo reikalavimo teisę į įsiskolinimo priteisimą iš atsakovo, pagal I. Š. ir UAB „Omnitel“ sudarytą Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo sutartį.

4Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo Lindorff Oy veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą ieškinį atsakovui I. Š. dėl skolos, delspinigių, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Grąžino ieškovui Lindorff Oy veikiančiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą 66 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2009-05-20 Mokėjimo nurodymu Nr. 16 (b. l. 4). Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškinys Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktas vadovaujantis UAB „Omnitel” su atsakovu 1998-12-07 sudarytos sutarties dėl Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo MB Nr. 0164317 (toliau – Sutartis) 8.4. punktu, nustatančiu, kad visi ginčai dėl šios sutarties prievolių vykdymo, įskaitant ieškinius dėl abonento įsiskolinimų, nagrinėjami teisme pagal Omnitel buveinės vietą arba teisme pagal Omnitel pasirinkimą. Pirmos instancijos teismas išanalizavo sutarties sąlygas dėl teismingumo ir nustatė, kad Sutarties sąlyga dėl teismingumo yra standartinė Sutarties sąlyga, iš anksto nederinta su skolininku. Byloje nėra duomenų, jog ši sutarties sąlyga buvo aptarta su skolininku individualiai. Todėl teismas konstatavo, kad vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su iš sutarties kylančių ginčų teismingumu, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Sudarydamas sutartį vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines, su sutarties dalyku, susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu LR CPK 32 str. 1 d. nuostata reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. Vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Nesant sąmoningo vartotojo, t.y. šiuo atveju atsakovo, sutikimo, kad ginčas būtų sprendžiamas išimtinai pagal UAB „Omnitel“ buveinę, ši sąlyga nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo LR CPK 32 str. prasme. Be to, ji neatitinka skolininko, kaip vartotojo, interesų. Teismas pažymėjo, kad pateiktas ieškinys operatyviau ir ekonomiškiau būtų išnagrinėtas kitame teisme t.y. pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Todėl teismas pripažino šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtintą standartinę sąlygą dėl ginčų sutartinio teismingumo nesąžininga, o pagal LR CK 6.188 str. 6 d. tokia sąlyga yra negaliojanti nuo sutarties sudarymo.

5Ieškovas Lindorff Oy pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-05-27 nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymi, kad 1998-12-07 atsakovas ir pirminis kreditorius UAB „Omnitel“ sudarė Skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų teikimo sutartį Nr. 0164317. Ieškovas yra naujasis atsakovo įsiskolinimo, susiformavusio pagal minėtą Sutartį, kreditorius, kuriam atsakovo skolos reikalavimo teisė bei su tuo susijusios papildomos teisės buvo perleistos 2008-12-23 sutartimi. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisės ex officio ieškinio priėmimo stadijoje spręsti, nesudarydamas galimybės suinteresuotai šaliai pateikti atsikirtimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog Sutarties sąlyga, nustatanti sutartinį teismingumą, yra nesąžininga ir negaliojanti. Šalių susitarimas dėl teismingumo atspindi šalių autonomijos principą, o šalių valia gali būti ribojama tik tokia apimtimi, kuria pažeidžiamos tik imperatyvios išimtinio teritorinio teismingumo taisyklės. Jei susitarimas tokių taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas. Ieškovas nurodo, kad pagal galiojančio LR CK 6.188 str. 1 d., tik vartotojas turi teisę teismo nustatyta tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygas. Minėta nuostata nenumato galimybės teismui ex officio spręsti sutarties sąlygų sąžiningumo. Ieškovas taip pat nurodo, jog sprendžiant klausimą dėl vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo, tinkamomis šalimis būtų pirminis kreditorius bei atsakovas, kurie sulygo su Sutarties nuostata dėl sutartinio teismingumo ir buvo sutarties šalimis. Ieškovas yra tik reikalavimo teisių iš pirminio kreditoriaus į atsakovo skolą perėmėjas (LR CK 6.101 str.) ir sprendžiant klausimą dėl Sutarties sąlygų sąžiningumo, negalėtų būti tinkama šalimi. Ieškovas patvirtina, jog Sutartyje esančios sąlygos yra tipinės paslaugų teikėjo parengtos sąlygos ir su jomis klientai sutinka prisijungimo būdu. Sudarydamas Sutartį klientas Sutarties anketinėje dalyje patvirtino, jog su visomis Sutarties sąlygomis jis susipažino, jas suprato ir su jomis sutiko. Savo valią klientas (atsakovas) išreiškė savo parašu, kaip tai ir buvo numatyta 1964 m. LR CK 45 str. 1 d. Teismo 2009-05-27 nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatytos aplinkybės, jog sudarydamas sutartį vartotojas visą dėmesį kreipė tik į esmines sąlygas, o į kitas sąlygas nesigilino, yra nepagrįstos, o paremtos tik prielaidomis.

6Ieškovo Lindorff Oy atskirasis skundas netenkintinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

8Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. LR CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. LR CPK 32 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą. Taip yra įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas – įstatymo šalims suteikiama teisė, t. y. laisvė susitarti dėl bylos nagrinėjimo kitos vietos, nei turėtų būti nustatoma pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Šalių valia keisti bylos teritorinį teismingumą ribojama tik įstatyminiu draudimu šalių susitarimu keisti išimtinį ir rūšinį teismingumą (LR CPK 32 str. 2 d.). Tuo atveju, jeigu susitarimas šių taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas.

9Bylos medžiaga nustatyta, kad pirminis kreditorius UAB „Omnitel“ ir atsakovas I. Š. 1998-12-07 sudarė sutartį dėl Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo MB Nr. 0164317, kurios 8.4. punktas nustatė, jog visi ginčai dėl šios sutarties prievolių vykdymo, įskaitant ieškinius dėl abonento įsiskolinimų, bus nagrinėjami teisme pagal Omnitel buveinės vietą arba teisme pagal Omnitel pasirinkimą. Todėl ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, pareiškė ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pagal pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ ir atsakovo I. Š. sudarytą sutartį. Tačiau pirmos instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, nurodydamas, jog tarp šalių sudarytos Sutarties 8.4. punkto sąlyga dėl teismingumo yra standartinė sąlyga ir iš anksto nebuvo derinta su skolininku, todėl ji laikytina nesąžininga, kadangi pažeidžia atsakovo, kaip vartotojo, interesus. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija ir nurodo, jog šiuo atveju byla turi būti nagrinėjama pagal vartotojo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad vartotojo ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo būna nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Be to, būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, jog vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Todėl pirmos instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, visiškai pagrįstai ex officio įvertino sutarties sąlygą dėl teismingumo ir gynė silpnesnės pusės - vartotojo - interesus. Kolegija pažymi, kad vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis ne tik paties vartotojo, bet ir teismo iniciatyva, todėl apelianto argumentas, jog pagal LR CK 6.188 str. 1 d. tik vartotojas turi teisę reikalauti pripažinti negaliojančias sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygas, nėra pagrįstas.

10Apeliantas atskirąjį skundą grindė aplinkybe, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumo, turėjo į bylą įtraukti ir pirminį kreditorių UAB „Omnitel“, kadangi būtent jis 1998-12-07 sudarė sutartį su atsakovu dėl Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo. Tačiau teisėjų kolegija su tokia ieškovo nuomone nesutinka ir nurodo, kad dar 2008-12-23 sutartimi pirminis kreditorius UAB „Omnitel“ perleido ieškovui Lindorff Oy reikalavimo teisę pagal sutartį į atsakovą, t.y. būtent ieškovas iš pirminio kreditoriaus perėmė visas kreditoriaus teises ir pareigas kylančios iš sutarties.

11Taip pat atmestinas ir apelianto atskirojo skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas negalėjo remtis įstatymo nuostatomis, kurios sudarant sutartį su atsakovu 1998-12-07 negaliojo. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str. nuostatos, kuriomis remiasi apeliantas, yra susijusios su atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimais, tuo tarpu sutarties sąlygos yra susijusios su sutarties turiniu. To paties įstatymo 45 str. įsakmiai įvardinta, kad CK normos, susijusios su sutarčių aiškinimu, o į jų tarpą patenka ir LR CK 6.193 str. 4 d. suformuota taisyklė, yra taikomos visoms CK įsigaliojimo momentu galiojusioms sutartims, taigi ir ginčo sutarčiai, kurios sąlygą, susijusią su teismingumu, įvertino pirmosios instancijos teismas.

12Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstą nutartį. Kadangi ieškovo Lindorff Oy atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija

Nutarė

14Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-10099-141/2009 palikti nepakeistą.