Byla 2K-68/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams ir, pritaikius BK 45 straipsnio 1 dalį, jam atimta teisė penkerius metus dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir atėmimas teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje penkeriems metams. S. Š. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir, pritaikius BK 45 straipsnio 1 dalį, jai atimta teisė trejus metus dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir atėmimas teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje trejiems metams.

2Nuspręsta, įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikinti nuteistiesiems A. A. ir S. Š. nuosavybės teisių apribojimą į jų turtą.

3Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestas, nuteistosios S. Š. ir prokuroro apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies; Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių nuteistiesiems A. A. ir S. Š. paskyrimo, baudžiamojo poveikio priemonės turto konfiskavimo taikymo ir dėl procesinės prievartos priemonės laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo pakeista. Nuteistajam A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Nuteistajai S. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.

4Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų A. A. ir S. Š. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas, iš jų abiejų išieškant ir paimant valstybės nuosavybėn po 34 259,30 Lt.

5Nuteistiesiems A. A. ir S. Š. prokuroro 2007 m. liepos 4 d. nutarimais paskirtų laikino nuosavybės teisių apribojimų į jiems nuosavybės teise priklausantį turtą terminai pratęsti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo momento.

6Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,

Nustatė

8A. A. ir S. Š. nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, A. A. – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ( - ) skyriaus direktorius, o S. Š. – šio VSDFV skyriaus finansų ir apskaitos skyriaus vedėja, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus, įpareigojančius valstybės tarnautojus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybių aprašyme nustatytas funkcijas, laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktų reikalavimus sąžiningai atlikti tarnybines pareigas ir nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, siekdami turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pasisavino jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. 1998 m. rugsėjo 28 d.–2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu A. A. priimdavo (išleisdavo) įsakymus iš sutaupyto darbo užmokesčio fondo išmokėti VSDFV ( - ) skyriaus darbuotojams priemokas už papildomai atliktus darbus ir padidintą darbo krūvį bei pašalpas dėl sunkios turtinės padėties ir nurodydavo S. Š., kad šias išmokas gavę darbuotojai grąžintų jam visus arba didžiąją dalį išmokėtų pinigų. S. Š. darbuotojų grąžintas pinigų sumas perduodavo A. A., ir jas vėliau tarpusavyje pasidalydavo. Tokiu būdu jie pasisavino tokias pinigų sumas:

9– 1998 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 38–ka J. M. paskyrus 2 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo tarpusavyje 567,60 Lt;

10– 1998 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 49–ka J. M. paskyrus 2112 Lt premiją, pasisavino ir pasidalijo 2000 Lt;

11– 1999 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 35–ka paskyrus J. M. 1702,80 Lt pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1700 Lt;

12– 2000 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 17–ka J. M. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1926,40 Lt;

13– 2000 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 24–ka J. M. paskyrus 1548,80 Lt priemoką už papildomai atliktus darbus, pasisavino ir pasidalijo 500 Lt;

14– 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 28 J. M. paskyrus 2300 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 400 Lt;

15– 2001 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 29–k J. M. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1472 Lt;

16– 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 48–k J. M. paskyrus 1800 Lt priemoką už darbo krūvį, pasisavino ir pasidalijo 1152 Lt;

17– 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr.P4–31 J. M. paskyrus 2000 Lt pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1280 Lt;

18– 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. P4–37 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1760 Lt;

19– 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. P4–32 J. M. paskyrus 1950 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1248 Lt;

20– 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 J. M. paskyrus 1950 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1248 Lt;

21– 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P4–46 J. M. paskyrus 2100 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1344 Lt;

22– 1998 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 49–ka paskyrus L. L. 3100 Lt premiją už darbo rezultatus, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

23– 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 38–ka paskyrus L. L. 6 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1700 Lt;

24– 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 8–ka paskyrus L. L. 6 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1650 Lt;

25– 2000 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 24–ka paskyrus L. L. 2480 Lt priemoką už atliktus papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

26– 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 28 paskyrus L. L. 2300 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 800 Lt;

27– 2001 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 2–k paskyrus L. L. 7 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1300 Lt;

28– 2001 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 4–k paskyrus L. L. 1750 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 400 Lt;

29– 2001 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 34–k paskyrus L. L. 2000 Lt priemoką už archyvo sutvarkymą, pasisavino ir pasidalijo 1200 Lt;

30– 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 37–k paskyrus L. L. 1650 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 700 Lt;

31– 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P4–14 paskyrus L. L. 2150 Lt pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1376 Lt;

32– 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P4–10 paskyrus L. L. 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 400 Lt;

33– 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P–4–33 paskyrus L. L. 1000 Lt priemoką už didelį darbo krūvį, pasisavino ir pasidalijo 640 Lt;

34– 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. P4–35 paskyrus L. L. 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1760 Lt;

35– 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 L. L. paskyrus 2270 priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1300 Lt;

36– 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 37–ka G. Č. paskyrus 6 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1500 Lt;

37– 2000 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 16–ka G. Č. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1700 Lt;

38– 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P4–16 G. Č. paskyrus 2047 Lt priemoką už darbo krūvį, pasisavino ir pasidalijo 1100 Lt;

39– 2006 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. P4–27 G. Č. paskyrus 1940 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

40– 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 G. Č. paskyrus 1940 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

41– 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P4–75 G. Č. paskyrus 1588 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt.

42– 1998 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 49–ka paskyrus J. M. 3200 Lt premiją, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

43– 1999 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 20–ka J. M. paskyrus 2 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 567 Lt;

44– 2000 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 7–ka J. M. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1926,40 Lt;

45– 2001 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1–k J. M. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1926,40 Lt;

46– 2002 m. gruodžio 25 d. įsakymu Nr. P4–103 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1376 Lt;

47– 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P4–16 J. M. paskyrus 2047 Lt priemoką už darbo krūvį, pasisavino ir pasidalijo 1300 Lt;

48– 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P4–11 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1376 Lt;

49– 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. P4–40 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1760 Lt;

50– 2006 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. P4–28 J. M. paskyrus 1570 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1004,80 Lt;

51– 2000 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 6–ka paskyrus J. G. 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1600 Lt;

52– 2002 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 15–k paskyrus J. G. 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1070 Lt;

53– 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. P4–5 paskyrus J. G. 60 proc. pareiginės algos dydžio priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1100 Lt;

54– 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. P4–22 paskyrus J. G. 700 Lt priemoką už darbo krūvį viršijančią veiklą, pasisavino ir pasidalijo 448 Lt;

55– 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P4–23 paskyrus J. G. 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1070 Lt;

56– 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P4–34 paskyrus J. G. 60 proc. pareiginės algos dydžio priemoką, pasisavino ir pasidalijo 400 Lt;

57– 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P4–26 paskyrus J. G. 1500 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 750 Lt;

58– 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P4–33 paskyrus J. G. 60 proc. pareiginės algos dydžio priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 500 Lt;

59– 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. P4–39 paskyrus J. G. 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1170 Lt;

60– 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P4–42 paskyrus J. G. 1890 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

61– 2006 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. P4–30 paskyrus J. G. 3402 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1800 Lt;

62– 2006 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P4–34 paskyrus J. G. 1890 Lt pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1000 Lt;

63– 2006 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P4–38 paskyrus J. G. 1134 Lt priemoką už didelį darbo krūvį, pasisavino ir pasidalijo 600 Lt;

64– 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–48 J. G. paskyrus 1600 Lt priemoką už didelį darbo krūvį, pasisavino ir pasidalijo 800 Lt;

65– 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P4–75 paskyrus J. G. 2192 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1250 Lt;

66– 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P4–9 paskyrus D. O. 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalijo 1300 Lt;

67– 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 paskyrus D. O. 2090 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalijo 1300 Lt.

68Taip A. A. ir S. Š. pasisavino 250 MGL dydį viršijantį didelės vertės svetimą turtą – iš viso 68 518,60 Lt valstybės pinigų.

69Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

70Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas, nes priimtas ir surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 20, 78 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorius teigia, kad tinkamai laikantis BPK normų dėl jo būtų priimtas teisingas išteisinamasis nuosprendis, nes jis nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

71Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai apkaltinamuosius nuosprendžius grindė liudytojų parodymais, su jais sutampančia nuteistosios S. Š. parodymų dalimi ir rašytiniais bylos dokumentais (VSDFV ( - ) skyriaus vadovo įsakymais dėl piniginių išmokų skyrimų, darbuotojų prašymais skirti išmokas, taip pat pažymomis apie paskirtas ir išmokėtas pinigų sumas). Nuosprendyje teigiama, kad tie dokumentai patvirtina, jog įsakymus dėl šių piniginių išmokų paskyrimo priėmė ir pasirašė nuteistasis A. A. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra nuteistas ne už minėtų įsakymų priėmimą ir pasirašymą, o už tai, ko nepadaręs, t. y. už šiais įsakymais paskirtų išmokų pasisavinimą.

72Kasatorius pažymi, kad BPK 78 straipsnyje nustatyta, jog kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Tai reiškia, kad liudytojas baudžiamajame procese yra fizinis asmuo, kuris matė, girdėjo, lietė, užuodė ar kitaip savo jutimo organais suvokė tas aplinkybes. Taigi liudytojo parodymų dalykas yra informacija apie nusikalstamos veikos aplinkybes, o ne ta informacija, kurią liudytojas išmąsto bei pateikia kaip savo nuomonę, nuojautą, samprotavimą, įsitikinimą, spėjimą, fantaziją, išvadą ir pan. Dėl minėtų priežasčių ne visa liudytojo teikiama informacija gali būti pripažinta įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Pažeisdamas BPK 20, 78, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje analizavo bei vertino įrodymais pripažintas liudytojų nuomones, manymus, spėjimus, supratimus, kad A. A. negalėjo nežinoti apie S. Š. nusikalstamą veiką ir kad abu nuteistieji pinigus pasisavino veikdami kaip bendrininkai.

73Kasaciniame skunde analizuojamas liudytojų J. G., L. L., J. M., J. M., G. Č. ir D. O. parodymų turinys ir teigiama, kad nė vienas iš jų neparodė, jog pats A. A. būtų kalbėjęs su jais apie išmokų grąžinimą ar būtų nurodinėjęs ar prašęs atiduoti pinigus, taip pat nė vienas liudytojas neparodė pats matęs, kad surinktus pinigus S. Š. perduoda A. A. Tai pripažinta ir nuosprendyje (jį kasatorius plačiai cituoja), tačiau aptardamas šių liudytojų parodymus teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, nors ir neįvardiję A. A. kaltu dėl piniginių išmokų pasisavinimo, liudytojai savo nuomonę apie tai pagrindė kai kuriomis konkrečiomis aplinkybėmis (išdėstyta nuosprendžio 32 lape).

74Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistosios S. Š. ir liudytojų (J. M., L. L., G. Č., J. M., J. G. ir D. O.) parodymai ir tiesiogiai, ir netiesiogiai patvirtina nusikaltimo padarymą. Teismas laikė patikimais tik tuos nuteistosios S. Š. parodymus, kur ji nurodo, kad kasatorius savinosi darbuotojų pinigus, nors ji parodė, kad pinigus rinko iš dviejų darbuotojų, pasisavino 2–3 pinigines išmokas, kurių bendra suma 3000–4000 Lt. Tuo tarpu teismas nustatė, kad pinigus S. Š. rinko iš šešių darbuotojų, pasisavino 59 išmokas, kurių bendra suma 68 518,60 Lt. Beje, visi liudytojai parodė, kad jie nežino, ar kasatorius susijęs su S. Š. vykdytu pinigų rinkimu, ar S. Š. pinigus perduodavo jam. Kai kurie liudytojai žino tik tai, ką jiems yra sakiusi pati nuteistoji S. Š., teisindamasi dėl pinigų rinkimo.

75Kasatoriaus įsitikinimu, nesant liudytojų parodymų apie tai, kad jis neva pasisavino nuosprendyje nurodytas pinigų sumas, apeliacinės instancijos teismas jo kaltę grindė netiesioginiais įrodymais pripažintais liudytojų parodymais, t. y. jų nuomonėmis, pasakojimais apie darbuotojų nepasitenkinimą kasatoriaus bei nuteistosios S. Š. elgesiu, tarpusavio santykiais darbo metu, egzistavusia „vieša paslaptimi“, o nesamą raštelį teismas pripažino kaip egzistuojantį. Taigi aplinkybės, rodančios, kad kasatoriaus santykiai su nuteistąja S. Š. buvo nekonfliktiški, bei kitos analogiškos bendrą padėtį įstaigoje apibūdinančios aplinkybės tapo netiesioginiais įrodymais, neva patvirtinančiais kasatoriaus kaltę dėl tariamo pinigų pasisavinimo. Tuo tarpu jo dalyvavimą nuteistosios S. Š. vykdytoje nusikalstamoje veikloje, „viešą paslaptį“, raštelio egzistavimą paneigiantys arba bent jau abejonių dėl to keliantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuojami ir vertinami. Be to, „viešos paslapties“ sąvoka nebuvo naudojama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ji minima tik šio teismo posėdžio protokole, kur užfiksuoti liudytojų parodymai. Teisiamojo posėdžio protokole liudytojos J. G. parodymuose įrašyta: „ Skyriuje buvo tai vieša paslaptis“, tačiau sąvokos prasmė neišaiškinta, taip pat apie tai negalima suprasti iš konteksto. Toliau kasatorius analizuoja tame pačiame teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojos G. Č. parodymus apie pinigų grąžinimo S. Š. aplinkybes ir apie neva visam skyriui žinomą „viešą paslaptį“, kurie, jo nuomone, taip pat labai nekonkretūs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje liudytojos J. G. pasakytiems žodžiams dirbtinai ir tendencingai suteikė konkrečią prasmę ir susiejo su tariamu dalyvavimu S. Š. vykdomoje nusikalstamoje veikoje, nors tai jokiu būdu neišplaukia iš minėtų liudytojos parodymų. Kasatoriaus nuomone, tai viena iš daugelio teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nebūtų padaręs tokių tendencingų ir prieštaringų išvadų, jeigu būtų įvertinęs visų liudytojų parodymus, susijusius su „vieša paslaptimi“, nes liko neišanalizuoti ir neįvertinti liudytojų L. L., J. M., G. Č., D. O., V. K., O. K., L. P., V. S., B. K., D. G parodymai, iš kurių matyti, kad „viešos paslapties“ nebuvo.

76Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs liudytojos J. G. ir nuteistosios S. Š. parodymų dėl aplinkybių apie raštelio egzistavimą prieštaringumo, padarė kategorišką išvadą, kad byloje nustatytas faktas, jog toks raštelis egzistavo. Kasatorius analizuoja liudytojos J. G. ir nuteistosios S. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose, ir nurodo, kad jų prieštaringumas akivaizdus: vienu atveju teigiama, kad tame lapelyje buvo darbuotojų sąrašas, kitu atveju – viena pavardė; vienu atveju teigiama, kad tariamai jo ranka, šratinuku buvo parašyta (–os) suma (–os), kitu atveju, kad rašaliniu parkeriu įrašyti procentai. Apie šiuos prieštaravimus buvo nurodyta apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos) šių prieštaravimų neanalizavo ir nevertino. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme liudytoja J. G. buvo apklausta apie tai, kokiomis aplinkybėmis ji matė minėtą raštelį. Ši liudytoja parodė raštelį mačiusi labai trumpą laiką ir kad tuo metu ji buvo labai šokiruota. Kasatoriaus įsitikinimu, šios aplinkybės ypač svarbios vertinant liudytojos J. G. parodymų patikimumo klausimą bei jos galimybes tokiomis sąlygomis pažinti braižą, taip pat vertinant pirmosios instancijos teismo išvadą apie raštelio egzistavimo faktą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad negalima atmesti galimybės, jog liudytoja J. G., atpažindama A. A. ranka padarytus įrašus, vis dėlto galėjo ir suklysti. Kasatoriaus nuomone, šios paties teismo išsakytos abejonės turėjo būti vertinamos jo (nuteistojo) naudai, tačiau teismas to nepadarė ir pripažino teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad raštelio egzistavimo klausimas yra „tvirtai nustatytas faktas“.

77Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su rašteliu. Pasisakydamas dėl tariamo raštelio egzistavimo nuteistasis A. A. nurodė, kad net civilinėje byloje teismas nepriteistų skolos, nesant skolos raštelio, o tik remiantis liudytojo parodymais (kad tokį raštelį matė ir jame pažino skolininko parašą). Vadovaujantis BPK 1 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo proceso paskirtį (kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas), baudžiamojoje byloje negali būti taikomi žemesni standartai. Apeliacinės instancijos teismas, savo nuosprendyje aprašydamas apeliacinio skundo turinį, aiškiai jį iškraipė, t. y. parašė: „Civilinėje byloje teismas nepriteistų skolos, jeigu nebūtų paties skolos raštelio, o būtų tik tokį raštelį mačiusio liudytojo parodymai. Jo nuomone, tokios pačios išvados turėtų būti daromos ir baudžiamajame procese“. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad jo apeliaciniame skunde kalbama ne apie išvadas ir ne apie tokias pačias. Tame pačiame sprendime apeliacinės instancijos teismas dar kartą pakartojo, kad „jo nuomone, tokia praktika turi būti vadovaujamasi ir baudžiamojo proceso metu“, o po to teismas padarė išvadą, kad „ argumentai dėl civilinės teisės normų taikymo baudžiamajame procese yra nepagrįsti ir nereikalauja detalesnio paneigimo“. Tačiau, pasak kasatoriaus, jo apeliaciniame skunde tokio argumento nebuvo, nesiūlyta taikyti baudžiamajame procese civilinės teisės normų, o tik nurodyti argumentai apie tai, kad baudžiamosiose bylose turėtų būti taikomi aukštesni įrodinėjimo standartai negu civilinėse bylose, t. y. turėtų būti aukštesnis teismo įsitikinimo laipsnis, kuris teisės teorijoje dar vadinamas įrodinėjimo standartu, nes čia sprendžiamas didžiausios vertybės – žmogaus laisvės klausimas. Šioje byloje atsirado pagrindas suabejoti išdėstytomis nuostatomis, nes neegzistuojantys dalykai teismo nuosprendyje traktuojami kaip egzistuojantys.

78Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino liudytojų V. D. ir O. K. parodymų, liudijančių apie 2006 m. susirinkimo aplinkybes. Kasatorius analizuoja šių liudytojų parodymus ir teigia, kad liudytoja V. D. jam pateikė ne teismo nuosprendyje nurodytą informaciją, o įsižeidusi dėl to, kad kasatorius atsisakė tenkinti jos norus gauti priedą prie darbo užmokesčio už darbo stažą, jam įžeidžiančiai išrėžė, kad buvę vadovai vogė iš valstybės, o jis – iš žmonių, t. y. ši liudytoja nei atėjo turėdama tikslą jį informuoti, nei informavo jį apie kažkokias skyriuje sklindančias kalbas, ji tik kasatorių abstrakčiai apkaltino vagystėmis.

79Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tendencingai iškreipė jo apeliacinio skundo turinį, nuosprendyje parašydamas: „Jo nuomone, toks elgesys sušaukiant susirinkimą ir jo metu buvo visiškai normalus“. Iš tikrųjų apeliaciniame skunde parašyta taip: „Sakykite prašau, kaip mano vietoje tokiu atveju turėtų pasielgti normalus žmogus. Galbūt jis ir būtų pasielgęs protingiau negu aš, tačiau aš pasielgiau taip, kaip pasielgiau.“ Kasatorius mano, kad toks skundo turinio iškraipymas taip pat yra teismo šališkumo požymis.

80Kasaciniu skundu nuteistoji S. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingos bausmės paskyrimo, tinkamai kvalifikuoti veiksmus ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

81Kasatorė mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK 1 ir 20 straipsnių pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismai nesilaikė nuostatų, išdėstytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose: Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą“, Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“, Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“, taip pat nesivadovavo teismų praktika skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai).

82Kasatorė pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, tačiau prokuroro ir S. Š. apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir priėmė nuosprendį, kuriuo pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtų bausmių bei dėl kitų klausimų. Šis faktas, kasatorės nuomone, leidžia pagrįstai teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai bei apimtis leidžia spręsti ir apie tai, kad šis teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisiniu požiūriu nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs naują įrodymų tyrimą, paneigė nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus ir visiškai naujai motyvavo nusikalstamos veikos sudėties elementus (ypač subjektyviuosius požymius), taigi priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.

83Kasatorė pabrėžia, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40). Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais laikomi įstatymus atitinkantys duomenys, kuriais remiantis teismas pagrindžia arba paneigia nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje. Kasatorė mano, kad teismai savo išvadas grindė tik kaltinančiais įrodymais. Pagal teismų praktiką Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, reikalauja, kad vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, vadovautis įstatymais, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jie atmestini. Teisėjų išvados turi būti nešališkos, pagrįstos vidiniu įsitikinimu.

84Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje privalomai įrodinėtinos aplinkybės yra tai, ar kasatorės veiksmuose yra visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Tiek patikėto turto pasisavinimo, tiek piktnaudžiavimo tarnyba požymių buvimas yra susijęs su kitų norminių aktų pažeidimais, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktais, įpareigojančiais valstybės tarnautojus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybių aprašyme nustatytas funkcijas, laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktais, reikalaujančiais sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti jomis asmeninei naudai gauti.

85Remiantis baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2006 m. gruodžio mėn. skyriaus direktorius nuteistasis A. A. skyrė įvairių rūšių išmokas (priemokas, pašalpas, premijas) darbuotojams L. L., J. M., J. M., G. Č., J. G., D. O. ir kad šie asmenys jiems priklausančias išmokas gavo. Apkaltinamieji nuosprendžiai grindžiami minėtų asmenų parodymais apie tai, kad S. Š. liepusi dalį gautų išmokų grąžinti. Apeliaciniame skunde nuteistoji iškėlė abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, nurodydama, kad nagrinėjamoje byloje negalima nustatyti objektyvios tiesos remiantis vien liudytojų parodymais. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, grindžiamomis liudytojų parodymais, o ne ekspertų ar specialistų išvadomis (motyvuojant, kad BPK iš viso nenumato griežto įrodymų rūšių sąrašo). Liudytojų parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių ir dėl to, kad jie galėjo įvardyti tik grąžintas pinigų sumas, tačiau bylai reikšmingų aplinkybių (vietos, tikslaus laiko) nenurodė. Be to, kasatorė pažymi, kad visi liudytojai yra valstybės tarnautojai, todėl jiems taikomi tie patys reikalavimai, numatyti Valstybės tarnybos ir Viešųjų bei privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymuose. Jeigu nusikalstama veika tęsėsi aštuonerius metus, kyla pagrįstas klausimas, kodėl liudytojai apie jiems žinomus faktus neteikė informacijos auditą atliekantiems darbuotojams ar teisėsaugos institucijoms. Šios aplinkybės rodo, kad tokia padėtis juos tenkino, nes patys irgi gavo turtinę naudą. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai, siekdami gauti pašalpas, pareiškimuose patys nurodydavo aplinkybes, dėl kurių jiems reikalinga pašalpa, todėl jų paaiškinimai, jog tokių aplinkybių nebuvo, yra melagingi; taip pat niekuo nepagrįsti šių liudytojų aiškinimai, kad jie neva bijojo prarasti darbą. Taigi iš esmės visi byloje apklausti liudytojai nėra sąžiningi ir besąlygiškai tikėti jų parodymais, nepatikrinus kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, negalima. Pasak kasatorės, jos padėtis buvo tokia pati, kaip ir liudytojų (kitų darbuotojų, gavusių išmokas), skirtumas tik tas, kad ji pripažino skyriuje buvus ydingą rinkliavų tvarką ir dėl to gailisi, tačiau kasatorė pabrėžia, kad nevykdyti skyriaus direktoriaus nurodymų negalėjusi, nes tai grėsė neigiamomis pasekmėmis tarnyboje.

86Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistoji S. Š. iš esmės savo kaltę pripažino, tačiau nurodė jai žinomas, pačios skaičiavimais pagrįstas aplinkybes, t. y. kad iš darbuotojų paimta 3000–4000 Lt. Nesant patikimų duomenų, išskyrus liudytojų (kurie apie grąžintas sumas pradėjo aiškinti po aštuonerių metų) parodymus, teismai negalėjo pripažinti fakto, kad ji pasisavino kartu su A. A. 68 518,60 Lt.

87Kasatorės teigimu, byloje esantys duomenys nebuvo visapusiškai ir išsamiai ištirti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl gynybos pateikto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto, kuriame nurodyta apie 1998–2006 m. laikotarpiu ( - ) skyriuje audito tarnybos atliktus įvairius patikrinimus (1998 m. gegužės 15 d. dokumentinės revizijos aktas, 2000 m. balandžio 14 d., 2001 m. kovo 9 d., 2003 m. lapkričio 28 d. (Nr. AT3-30) finansinio audito ataskaitos, 2006 m. lapkričio 17 d. tarpinė vidaus audito ataskaita Nr. AT-23 ir ataskaita Nr. AT-25). Šių patikrinimų metu nebuvo nustatyta pažeidimų, susijusių su darbo užmokesčiui skirtų lėšų panaudojimu.

88Kasatorė pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, priskiriama prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ar turtiniams interesams, kurios objektas yra kito asmens (fizinio ar juridinio) nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 8 pasisakyta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas padaromas tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai.

89Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų nuosprendžiuose nėra nustatyta, jog būtų pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų skatinimą ar pašalpų išmokėjimą, reikalavimai. Apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo atskleisti ir nenustatyti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, o kai kurios teismo išvados, iš esmės prieštaraujančios viena kitai, tik patvirtina, kad kasatorės veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas šią klaidą bandė taisyti, aiškindamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir padarė išvadą, kad nuteistoji S. Š. veikė tiesiogine tyčia. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog S. Š. būtų viršijusi jai suteiktus įgaliojimus. Sutikdama su tuo, kad pagal einamas pareigas ji galėjo būti nusikalstamų veikų, už kurias nuteista, subjektas, S. Š. pažymi, kad ji neturėjo teisės spręsti klausimų, susijusių su išmokų (priemokų, priedų prie atlyginimo) skyrimu darbuotojams, tai buvo išimtinė direktoriaus kompetencija. Dėl to ji (S. Š.) galėjo pagrįstai manyti, kad skyriaus direktorius, įsakymu skirdamas priedus bei pašalpas, elgiasi teisėtai. Rinkdama pinigus iš darbuotojų ji vykdė direktoriaus, kuriam buvo pavaldi, nurodymus. Kasatorė supranta, kad kiti veiksmai, susiję su pinigų rinkimu, nebuvo teisėti, tai ji pripažino ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose, nurodydama konkrečią surinktų pinigų sumą. Kasatorės nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad ji veikė nusikalstamai aplaidžiai ir jos veiksmai turėtų būti vertinami kaip tarnybinis nusižengimas, už kurį taikytina drausminė atsakomybė. Šiuo atveju atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį negalima, nes nusikalstama veika – turto pasisavinimas – gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Kasatorė taip pat nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes nepiktnaudžiavo tarnyba, nepadarė turtinės žalos socialinio draudimo biudžetui, nepažemino šios institucijos įvaizdžio.

90Kasaciniame skunde nurodoma, kad, kvalifikuojant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, vadovaujamasi BK 190 straipsnio nuostatomis, kur numatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai viršija 250 MGL dydžio sumą. Išnagrinėtoje byloje taikomas MGL buvo 125 Lt. Įstatymų leidėjas įtvirtino socialinę nelygybę, nes nustatė vienodą žalos dydį, kai ji padaroma fiziniam asmeniu, juridiniam asmeniui ar valstybei, nors realiame gyvenime kiekvieno tokio asmens turtinė padėtis gali skirtis. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata, pagal kurią kvalifikuojama nusikalstama veika, aiškiai apsunkina įtariamojo ar kaltinamojo padėtį tuo atveju, kai nusikalstamos veikos objektas yra turtingo asmens, juridinio asmens, valstybės turtas. Pažymėtina ir tai, kad susidariusioje teisinėje situacijoje, neįvertinus ekonominių santykių, asmenų turtinės padėties bei nuo 2003 m. įvykusių esminių pasikeitimų, dirbtinai didinamas sunkių nusikaltimų skaičius. Nepaisant to, teismams nekilo abejonių dėl šio BK straipsnio konstitucingumo ar jo taikymo pagrįstumo. Be to, kasaciniame skunde nurodyta, kad iš oficialių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų matyti, jog nagrinėjamu laikotarpiu Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos sudarė nuo keturių iki beveik septynių milijardų litų. VSDFV ( - ) skyriaus veiklos sąnaudos nagrinėjamu laikotarpiu sudarė nuo septynių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono litų. Taigi, atsižvelgiant į nurodytus skaičius, teismas, vykdydamas teisingumą, privalėjo svarstyti, ar per aštuonerius metus pasisavinta pinigų suma – 68 518,60 Lt – šioms institucijoms buvo didelės vertės turtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pasisavinto turto vertė dvigubai viršija BK 190 straipsnyje nustatytą didelės vertės turto mastą.

91Kasaciniame skunde pažymima, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo paskirtoji bausmė prieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio nuostatoms, buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindo nebuvimo, nesant išimtinių aplinkybių, pateikė prieštaringus motyvus. Viena vertus, pripažino, kad realios laisvės atėmimo bausmės S. Š. paskyrimas tikrai turės neigiamos reikšmės jos nepilnametei dukteriai, toliau nurodė, kad vien šios aplinkybės nepakanka. Taip pat netiesiogiai nurodoma, kad S. Š. pati kalta dėl galimų neigiamų pasekmių dukteriai, savo kaltės nepripažįsta. Kasatorės įsitikinimu, abiejų instancijų teismai, padarydami nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje nėra išimtinių aplinkybių, leidžiančių skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje suformuluotų išaiškinimų dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai).

92Kasatorė teigia, kad šioje byloje yra pakankamai išimtinių aplinkybių, kurioms esant galima pagrįstai manyti, jog laisvės atėmimo bausmės jai paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Pirma, S. Š. yra vieniša motina ir jos duktė nepilnametė (tai patvirtina bylos dokumentai), todėl nepilnamečio asmens teisės ir teisėti interesai naudotis motinos meile ir globa bei materialiniu išlaikymu negali būti ribojami nemotyvuotai. Antra, nepagrįsta teismo išvada, kad S. Š. neprisipažino – byloje yra aiškūs ir nedviprasmiški duomenys, jog ji prisipažino iš dalies, jos parodymai buvo reikšmingi priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. A. Trečia, S. Š. nubausta ne tik nuosprendžiu, bet ir drausmine tvarka (2009 m. liepos 22 d. įsakymu atleista iš užimamų pareigų).

93Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad galima pagrįstai manyti, jog šioje byloje buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios asmens teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, nepriklausomo ir nešališko teismo. Iš bylos dokumentų matyti, kad S. Š. buvo nuteista už veikas, padarytas 1998–2006 m., apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas 2009 m. liepos 8 d.; apeliacinis procesas nepagrįstai ilgai užsitęsė ne dėl nuteistosios kaltės, o buvo vilkinamas teismo, kuriame ji nagrinėta. Be to, kasatorė nurodo, kad nuo 2007 m. birželio 29 d. pagal teismo nutartį jai taikyta procesinė prievartos priemonė ir ši priemonė, tinkamai jos nepratęsus, baigėsi 2009 m. liepos 22 d. ją atleidus iš pareigų (įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiui). Kasatorės nuomone, procesinės prievartos priemonės taikymas dvejus metus, paliekant nuteistąją bei jos dukterį be pragyvenimo šaltinio, o vėliau dar ir atleidimas iš pareigų, teisingumo požiūriu turi būti vertinamas kaip bausmės atlikimas dar neįsiteisėjus nuosprendžiui, juo labiau kad atleidimas iš pareigų yra viena iš bausmės rūšių.

94Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skyrė S. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, paimant valstybės nuosavybėn 34 259,30 Lt. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, nesiaiškinęs ir nenustatęs faktinių aplinkybių apie konkrečių pasisavintų pinigų sumų, atitekusių A. A. ir jai (S. Š.), konfiskuotino turto vertę nustatė po lygiai. Be to, pagal BK 72 straipsnio nuostatas faktas, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, turi būti įrodytas visomis leistinomis bei patikimomis įrodinėjimo priemonėmis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tokie duomenys nebuvo pateikti, įrodinėjimo pareiga perkelta S. Š. Taigi, nesant įrodymų dėl turto įgijimo nusikalstamu būdu, ši baudžiamojo poveikio priemonė negalėjo būti taikoma. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys dar ir į tai, kad S. Š. dėl nušalinimo nuo pareigų daugiau kaip dvejiems metams per šį laikotarpį negavo atlyginimo – iš viso maždaug 60 000 Lt pajamų, todėl galima prilyginti, kad atitinkamo dydžio turtas jau buvo konfiskuotas, juo labiau kad iš bylos duomenų aišku, jog papildoma bausmė – atėmimas teisės dirbti socialinio draudimo įstaigų sistemoje – S. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo paskirta nepagrįstai.

95Atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Mindaugas Barkauskas prašo kasacinius skundus atmesti.

96Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasacinių skundų argumentai dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 8 d. nuosprendyje netinkamai atlikto įrodymų vertinimo – nepagrįsti, deklaratyvūs. Šis teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų – nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai aptarė visus tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, tiek ir pakartotinai apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino jų gavimo būdą ir priemones. Vien kasatorių nesutikimas su teismo atliktu ir nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

97Prokuroro įsitikinimu, nuteistojo A. A. apeliacinis skundas išnagrinėtas išsamiai ir visapusiškai. Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vartojamų žodžių ar sakinių pažodinio neatitikimo nuteistojo apeliacinio skundo turiniui, nėra pagrindas išvadai, kad skundas neišnagrinėtas ar išnagrinėtas neišsamiai. BPK 331, 332 straipsnių nuostatos nereikalauja iš apeliacinės instancijos teismo priimamuose sprendimuose detaliai aptarti kiekvieną apeliacinio skundo argumentą; šios nuostatos įpareigoja teismą pasisakyti dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-543/2004).

98Atsiliepime teigiama, kad nepagrįsti nuteistosios S. Š. kasacinio skundo argumentai, susiję su BK 183 straipsnio 2 dalies taikymu. Visi apklausti liudytojai (J. G., L. L., J. M., G. Č., J. M., D. O.) patvirtino, kad prieš jiems realiai gaunant pinigus, S. Š. pasakydavo, jog juos reikės grąžinti. Taigi akivaizdu, kad dar pinigams esant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( - ) skyriaus sąskaitoje, nuteistieji S. Š. ir A. A. jau žinodavo, kad po kurio laiko pinigai jiems bus sugrąžinti. Šios aplinkybės rodo, kad tyčia užvaldyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas susiformuodavo iki to, kai apie priemokų ar pašalpų gavimą būdavo informuojami jų formalūs gavėjai. Todėl pinigų trumpalaikis patekimas pas priemokų ar pašalpų gavėjus yra ne kas kita kaip trunkamojo nusikalstamo veikimo dalis, o pasisavinami pinigai nepriklauso formaliems jų gavėjams.

99Prokuroras nesutinka su nuteistosios S. Š. argumentu, kad jos ir kito nuteistojo A. A. pasisavintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos turtas – 68 518,60 Lt – nėra didelės vertės, palyginus su Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamomis, kurios nagrinėjamu laikotarpiu sudarė nuo keturių iki beveik septynių milijardų litų. BK 190 straipsnyje įtvirtintas vienintelis veikos kvalifikavimui pagal didelės vertės požymį reikšmingas dydis – jis turi būti ne mažesnis kaip 250 MGL. Šiame straipsnyje ir kituose teisės aktuose nėra jokios kitos alternatyvios didelės vertės turto apskaičiavimo taisyklės, taip pat nėra ir išlygos, kad kokie nors palyginamieji turto, apyvartos, pajamų ar kitokie dydžiai turėtų reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

100Atsiliepime nurodoma, kad S. Š. skundo argumentas dėl jai neteisingai paskirtos bausmės taip pat nepagrįstas. Prokuroro nuomone, nuteistajai S. Š. už padarytą sunkų nusikaltimą paskirta itin švelni bausmė (palyginus su sankcijoje nustatytos bausmės ribomis), griežtai laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgiant į kaltininkės vaidmenį darant nusikalstamą veiką bei į jos asmenybę apibūdinančius duomenis. S. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų nebuvo jokio pagrindo. Be to, nuteistoji nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu jai paskirtą proceso prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo užimamų pareigų, taip pat vėlesnį atleidimą iš darbo vertina kaip tam tikrą bausmę ir jos atlikimą, nes šie sprendimai nėra susiję su sankcija už padarytus nusikaltimus ir paskirtos bausmės vykdymu.

101Prokuroro nuomone, kasatorė neteisingai nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai jai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę turto konfiskavimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiais kategoriškai konstatuota, kad A. A. ir S. Š. pasisavino jiems patikėtą valstybės turtą – pinigus, ir nurodytas jo dydis – 68 518,60 Lt. Šis turtas patenka į privalomai teismo konfiskuotino turto sąrašą, numatytą BK 72 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose. Atsižvelgiant į BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo materialią sudėtį ir įvertinus tai, kad A. A. ir S. Š. nusikalstamos veikos pripažintos baigtomis, akivaizdu, kad šių asmenų kryptingai siektas ir pasiektas rezultatas yra užvaldyti valstybės pinigai, kurie teismo privalomai turi būti konfiskuoti iš kaltais dėl pinigų pasisavinimo pripažintų asmenų –A. A. ir S. Š.

102Nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasaciniai skundai atmestini.

103Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatorių skundų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų (taip pat ir prokuroro) apeliacinius skundus, priėmė sprendimą, kuriame savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismo ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių nuostatas. Šios išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pagal BPK reikalavimus, t. y. jame nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl A. A. ir S. Š. prašymai juos išteisinti atmetami ir kokie klausimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išspręsti netinkamai bei kodėl nuosprendis dėl to (dėl bausmių paskyrimo, turto konfiskavimo taikymo) keičiamas. Pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

104Dėl A. A. ir S. Š. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimą ir surašymą, laikymosi

105Kasatorių manymu, jie nepadarė nusikaltimų, už kuriuos nuteisti, todėl pažeistos BPK 1 straipsnio nuostatos. Kasaciniuose skunduose plačiai išdėstyti BPK normų reikalavimai, kurių privalo laikytis teismai vertindami įrodymus, darydami išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir priimdami sprendimus. Kasatoriai teigia, kad jie pripažinti kaltais pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie kasatorių teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos dokumentų turiniui.

106Abiejų nuteistųjų kasaciniai skundai argumentuojami tuo, kad liudytojų J. M., L. L., G. Č., J. M., J. G., D. O. parodymai yra nepatikimi ir nepakankami kaltei pagrįsti. Tuos pačius argumentus A. A. bei S. Š. nurodė ir apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai apklausęs minėtus liudytojus, kad dar kartą patikrintų bylos duomenis ir išsamiai išsiaiškintų reikšmingas aplinkybes, nuosprendyje detaliai išanalizavo liudytojų parodymus apie A. A. įsakymais jiems paskirtas įvairias pinigines išmokas, kurių didžiąją dalį jie grąžindavo S. Š. (o ši savo ruožtu perduodavo pinigus A. A., su kuriuo juos pasidalydavo). Vertindamas liudytojų J. M., L. L., G. Č., J. M., J. G., D. O. parodymus, teismas labai išsamiai ir argumentuotai atsakė į nuteistųjų skundų teiginius, kuriais šių liudytojų parodymai ginčijami. Nustatydamas A. A. ir S. Š. nusikalstamų veikų padarymo (turto pasisavinimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi) faktines aplinkybes, teismas rėmėsi ne tik minėtų liudytojų parodymais, bet ir kitais bylos įrodymais, juos tarpusavyje palygindamas, sugretindamas. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat išsamiai išanalizuoti ir aptarti liudytojų V. K., O. K., L. P., V. S., V. D., B. K. (taip pat apklaustų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) parodymai apie svarbias jiems žinomas aplinkybes, rašytiniai bylos dokumentai – įsakymai dėl piniginių išmokų skyrimo, darbuotojų prašymai jas skirti ir kt. Teismo išvados sprendžiant A. A. ir S. Š. kaltės klausimus pagrįstos įrodymų (tiesioginių ir netiesioginių) visuma, išsamiu ir nešališku visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, tokiu būdu teismas tikrino bei vertino tiek kaltinančius įrodymus, tiek ir nuteistųjų versijas, pašalindamas prieštaravimus ir bet kokias abejones dėl A. A. ir S. Š. kaltės.

107A. A. kasaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms, susijusioms su esą nepatikimais J. G. parodymais apie raštelį, kuriame ši atpažino A. A. rašyseną, ir bylos dokumentuose pavartotą sąvoką „vieša paslaptis“, kurios prasmė esą neatskleista. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir į šiuos nuteistojo argumentus motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Teismas pripažino patikimais liudytojos J. G. bei nuteistosios S. Š. parodymus apie tai, kad 2006 m. gruodžio mėn. pastaroji liudytojai yra parodžiusi popieriaus lapelį su įrašytomis darbuotojų pavardėmis ir skaičiais (nurodytomis paskirtų išmokų sumomis), o šalia šių S. Š. padarytų įrašų J. G. atpažino ir A. A. smulkią rašyseną – užrašytais kitais skaičiais (reiškusiais darbuotojams paliktinas pinigų sumas). Kartu teismas nurodė, kad šios aplinkybės nors ir patvirtina A. A. kaltę, tačiau jų nepakaktų, jeigu byloje nebūtų kitų įrodymų. Iš bylos dokumentų matyti, kad liudytojai, parodydami jiems žinomas aplinkybes, pavartodavo posakį „vieša paslaptis“, tačiau, ką reiškia šie žodžiai, teismas aiškinosi tiek apklausų metu, tiek ir savo sprendime, aptardamas tokius liudytojų parodymus ir juos cituodamas, atskleidė minėtų žodžių prasmę ir turinį.

108A. A. kasacinio skundo teiginiai apie aplinkybes, susijusias su 2006 m. vykusiu susirinkimu ir liudytojų V. D. bei O. K. parodymais apie tai, vertintini kaip subjektyvi įvykių interpretacija, kasatoriui nekreipiant dėmesio į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentuotas išvadas, kokius faktus, susijusius su S. Š. ir A. A. veika, mėgino atskleisti V. D. ir kaip į tai reagavo pastarasis darbuotojų susirinkimo metu. Nustatant minėtas aplinkybes nuosprendyje remiamasi ne tik liudytojų V. D. ir O. K., bet ir kitų asmenų parodymais.

109Kasatorius A. A. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jo apeliacinio skundo turinys atskleistas iškreiptai. Šie kasatoriaus teiginiai visiškai nepagrįsti. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne tik atskleista skundo esmė, bet jis atpasakotas ir pakankamai išsamiai bei tiksliai. Pažymėtina, kad teismas neprivalo pažodžiui cituoti apeliacinio skundo turinio, juolab kai kuri nors jo dalis ne visada atitinka BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimus arba atskiros formuluotės nepriimtinos tokio pobūdžio dokumentui (pvz. A. A. skunde rašoma: „sakykite prašau, kaip mano vietoje tokiu atveju turėtų pasielgti normalus žmogus. Galbūt jis ir būtų pasielgęs protingiau negu aš...“). Taigi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kuriuose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje turi būti nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, apeliacinio skundo esmė.

110Kasaciniame skunde S. Š. nurodo, kad, sprendžiant jos kaltės įvykdžius BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas klausimą, įrodinėtinos aplinkybės yra susijusios su Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktuose įtvirtintų nuostatų bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktų reikalavimų laikymusi. Kasatorės manymu, teismai nenustatė teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų skatinimą ar pašalpų mokėjimą, pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl byloje pateikto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto, kuriame nurodyta apie 1998–2006 m. ( - ) skyriuje audito tarnybos atliktus patikrinimus, kai nebuvo nustatyta pažeidimų panaudojant darbo užmokesčiui skirtas lėšas. Be to, S. Š., iš dalies pripažindama kaltę, teigia galėjusi pagrįstai manyti, jog skyriaus direktorius A. A. įsakymais skirdamas darbuotojams pinigines išmokas elgėsi teisėtai, o neteisėtai paimdama iš darbuotojų pinigus ji vykdė direktoriaus, kuriam buvo pavaldi, nurodymus; dėl to jai galėtų būti taikoma tik drausminė atsakomybė už tarnybinį nusižengimą. Kasatorės manymu, ji nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes nepiktnaudžiavo tarnyba, nepažemino socialinio draudimo įstaigos įvaizdžio ir nepadarė jos biudžetui turtinės žalos.

111Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatorės S. Š. argumentai nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ji padarė veikas, atitinkančias BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, taip pat nurodė, kokius kitus teisės aktus bei kokias jų nuostatas pažeidė piktnaudžiaudama tarnyba. Minėta, kad šiuos požymius atskleidžiančių, o tai reiškia – ir įrodinėtinų konkrečių aplinkybių nustatymas yra grindžiamas įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadas, kad S. Š., bendrininkaudama su A. A., tyčia pasisavino didelės vertės svetimą turtą (iš viso 68 518,60 Lt), išsamiai bei motyvuotai atsakė ir į minėtus kasatorės argumentus, juos paneigdamas. Tačiau pažymėtina, kad kasaciniame skunde šios išvados ignoruojamos, lyg jų nebūtų. Taigi nustatyta, kad S. Š., būdama valstybės tarnautoja – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( - ) skyriaus Finansų ir apskaitos skyriaus vedėja, vadovavusi ir buvusi atsakinga už šios įstaigos finansus bei jų apskaitą, keletą metų aktyviai dalyvavo darant nusikalstamą veiką, surinkdama iš darbuotojų jiems išmokėtus pinigus, ir taip svetimą turtą pavertė savo turtu. Pasisavindama svetimą turtą ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes, pasinaudodama jai suteiktomis teisėmis bei įgaliojimais, veikė priešingai tarnybos interesams, veiklos principams, esmei ir turiniui; taip S. Š. šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktų reikalavimus, sumenkino valstybės tarnybos autoritetą bei padarė didelę žalą ne tik tarnybai, bet ir valstybei.

112Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl S. Š. (taip pat ir A. A.) veiksmų neteisėtumo ir tuo aspektu, kad įsakymų dėl išmokų skyrimo formalus atitikimas Vienkartinių piniginių išmokų skyrimo ir jų mokėjimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos įstaigų darbuotojams tvarkai sudarė prielaidas patikrinimų (auditų) metu neaptikti ir nenustatyti pažeidimų. Tačiau tokie įsakymai iš tiesų buvo nuteistųjų sukurtas ir įgyvendintas būdas pasisavinti jais skiriamas išmokas. Šių įsakymų neteisėtumą nustatė teismai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad minėtais įsakymais buvo siekiama ne suteikti darbuotojams pašalpas ar kitas išmokas, o priešingai – įsakymai buvo priimami turint tikslą pasisavinti jų pagrindu iš valstybės fondų paimtas pinigines lėšas, kurios pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnį yra valstybės nuosavybė; Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete esantis turtas yra valstybės, todėl turtinė žala padaryta Valstybinio socialinio draudimo fondui, o kartu – ir pačiai valstybei.

113Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pasisavinto turto vertė – 68 518,60 Lt – pagal BK 190 straipsnio nuostatas yra didelė. S. Š. kasacinio skundo argumentai apie šios BK normos nekonstitucingumą ar galimybes atsižvelgti į ekonominę padėtį bei apie tai, kad turto savininkas – ne fizinis, o juridinis asmuo, turintis daugiau turto, yra teisiškai neargumentuoti ir atmestini kaip nepagrįsti.

114Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pripažįstant A. A. ir S. Š. kaltais įvykdžius BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nepažeidė BPK normų reikalavimų ir pagal teismų nustatytas faktines šių veikų padarymo aplinkybes tinkamai teisiškai jas įvertino. Vadinasi, ir BPK 1 straipsnio nuostatos apie baudžiamojo proceso paskirtį išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, šioje byloje nebuvo pažeistos. Atliktas įrodymų vertinimas taip pat nesuteikia jokių prielaidų abejoti teismo nešališkumu.

115Dėl S. Š. kasacinio skundo dalies, susijusios su bausmės paskyrimu ir baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) taikymu

116Kasatorė teigia, kad jai paskirta neteisinga bausmė, nepagrįstai netaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, leidžianti skirti švelnesnę bausmę, negu nustatyta baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

117Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmę bausmės paskyrimui, S. Š. paskirta bausmė atitinka tiek BK specialiosios dalies straipsnių, tiek bendrosios dalies straipsnių, reglamentuojančių bausmių paskirtį, pagrindus ir kitas bausmės skyrimo taisykles. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, į kurias prašoma atsižvelgti, yra plačiai aptartos ir įvertintos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Be kita ko, teismas aptarė ir kasatorės akcentuojamas neigiamas pasekmes, kurias gali sukelti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad nuteistosios nepilnametė duktė yra šešiolikos metų amžiaus, o pati S. Š., darydama tyčinius nusikaltimus, elgėsi neatsakingai savo dukters atžvilgiu. Teismas taip pat teisingai pastebėjo, kad bet kuriuo atveju laisvės atėmimo bausmė suponuoja tam tikras neigiamas pasekmes asmeniui, kurį ji paliečia, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia bausmė negali būti skiriama ir iš esmės yra neteisinga. Byloje nenustatyta S. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir tai konstatuota įvertinus jos parodymų turinį bei teismo nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kurios tik nedidele dalimi grindžiamos nuteistosios parodymais. Kasatorės teiginiai apie procesinės prievartos priemonės (nušalinimo nuo pareigų) taikymo vertinimą kaip bausmės atlikimą – nepagrįsti, tokių pagrindų nenumato baudžiamasis įstatymas.

118Kasatorė, argumentuodama jai paskirtos bausmės neteisingumą, tai sieja ir su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes esą apeliacinės instancijos teisme procesas nepagrįstai ilgai užsitęsė. Iš bylos dokumentų matyti, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teisme gauta 2007 m. gruodžio 10 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2008 m. kovo 28 d. (nuteista už veikas, įvykdytas 1998–2006 m.). Apeliacinės instancijos teisme byla su A. A. apeliaciniu skundu gauta 2008 m. balandžio 23 d. S. Š. apeliacinis skundas paduotas 2008 m. gegužės 16 d., praleidus apeliacinio apskundimo terminą, kuris atnaujintas 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi. Baudžiamoji byla pagal abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus paskirta nagrinėti 2008 m. gegužės 29 d., o sprendimas (nuosprendis) priimtas ir paskelbtas 2009 m. liepos 8 d. Atsižvelgiant į išnagrinėtos bylos apimtį bei sudėtingumą ir į tai, kad ją nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliekamas įrodymų tyrimas (siekiant patikrinti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ginčijamas aplinkybes), nėra jokio pagrindo teigti, kad procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai ir kad realiai buvo įmanoma jį žymiai sutrumpinti. Taigi šiuo aspektu nuteistosios S. Š. teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeistos, o proceso eigoje S. Š. prievartos priemonės taikymas šiuo atveju nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

119Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajai S. Š. skirtiną bausmę bei jos teisingumą apeliacinės instancijos teismas motyvavo ir padarė išvadas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymu. Nesant BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, ši baudžiamojo įstatymo norma netaikyta pagrįstai, t. y. baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų nenustatyta.

120Kasatorė S. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė jos turto konfiskavimą, nes nenustatė, kiek iš visų pasisavintų pinigų teko jai, o kiek – A. A. Be to, ši baudžiamojo poveikio priemonė negalėjo būti taikoma, nes nėra įrodymų apie turto įgijimą nusikalstamu būdu. Nuteistoji nurodo ir tai, kad būdama nušalinta nuo pareigų ji negavo darbo užmokesčio, o tai turėtų būti prilyginta turto konfiskavimui. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti ir atmestini.

121Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas turto konfiskavimą, vadovavosi BK 72 straipsnio nuostatomis ir savo išvadas apie tai išsamiai argumentavo. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotino turto, kuris yra nusikalstamos veikos rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis), negalima paimti iš kaltininko ar jo bendrininkų, išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Teismų sprendimais nustatyta, kad S. Š. ir A. A., veikdami bendrininkų grupe, iš viso pasisavino 68 518,60 Lt, todėl būtent ši pinigų suma ir konfiskuota. Kadangi neįmanoma nustatyti, kokiomis dalimis bendrininkai tarpusavyje pasidalijo minėtą turtą, teismas nusprendė konfiskuoti jį lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 34 259,30 Lt. Nagrinėdama turto konfiskavimo taikymo klausimą, neperžengiant kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK pažeidimų nustatydamas viso konfiskuotino turto vertę ir tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas.

122Tai, kad kasatorė, būdama nušalinta nuo pareigų, negavo darbinių pajamų (atlyginimo), neturi reikšmės BK 72 straipsnio taikymui. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, skyrimas baudžiamojo įstatymo nėra siejamas su darbo užmokesčiu (jo gavimu ar negavimu), o tokios priemonės taikymo pagrindas yra nusikalstamos veikos rezultatas, šiuo atveju – iš nusikalstamos veikos gauti pinigai, kuriuos teismas privalo konfiskuoti (BK 72 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 3 punktas).

123Dėl nenagrinėtinų nuteistosios S. Š. kasacinio skundo argumentų

124Kasatorė S. Š., teigdama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, mano, jog tai rodo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo apimtis, motyvai bei padaryti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimai. Be to, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, nes atliko įrodymų tyrimą, o savo sprendime paneigė nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus ir naujai motyvavo išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties elementų. Tačiau kasatorė nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažeidė BPK normas. Nesant teisinių argumentų ir kartu pažymint, kad minėti kasacinio skundo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių apskritai nesudaro prielaidų svarstyti galimų BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismui priimant nuosprendį, teisėjų kolegija minėtų kasacinio skundo argumentų nenagrinėja.

125Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini; šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktini galioti.

126Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

127Atmesti nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasacinius skundus.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Nuspręsta, įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikinti nuteistiesiems A. A. ir S.... 3. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų A. A. ir S. Š.... 5. Nuteistiesiems A. A. ir S. Š. prokuroro 2007 m. liepos 4 d. nutarimais... 6. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,... 8. A. A. ir S. Š. nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, A. A.... 9. – 1998 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 38–ka J. M. paskyrus 2 MMA dydžio... 10. – 1998 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 49–ka J. M. paskyrus 2112 Lt... 11. – 1999 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 35–ka paskyrus J. M. 1702,80 Lt... 12. – 2000 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 17–ka J. M. paskyrus 7 MMA dydžio... 13. – 2000 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 24–ka J. M. paskyrus 1548,80 Lt... 14. – 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 28 J. M. paskyrus 2300 Lt priemoką... 15. – 2001 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 29–k J. M. paskyrus 7 MMA dydžio... 16. – 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 48–k J. M. paskyrus 1800 Lt priemoką... 17. – 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr.P4–31 J. M. paskyrus 2000 Lt... 18. – 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. P4–37 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio... 19. – 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. P4–32 J. M. paskyrus 1950 Lt... 20. – 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 J. M. paskyrus 1950 Lt... 21. – 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P4–46 J. M. paskyrus 2100 Lt... 22. – 1998 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 49–ka paskyrus L. L. 3100 Lt... 23. – 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 38–ka paskyrus L. L. 6 MMA dydžio... 24. – 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 8–ka paskyrus L. L. 6 MMA dydžio... 25. – 2000 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 24–ka paskyrus L. L. 2480 Lt... 26. – 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 28 paskyrus L. L. 2300 Lt priemoką... 27. – 2001 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 2–k paskyrus L. L. 7 MMA dydžio... 28. – 2001 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 4–k paskyrus L. L. 1750 Lt priemoką už... 29. – 2001 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 34–k paskyrus L. L. 2000 Lt priemoką... 30. – 2001 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 37–k paskyrus L. L. 1650 Lt priemoką... 31. – 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P4–14 paskyrus L. L. 2150 Lt pašalpą,... 32. – 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P4–10 paskyrus L. L. 5 MMA dydžio... 33. – 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P–4–33 paskyrus L. L. 1000 Lt... 34. – 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. P4–35 paskyrus L. L. 5 MMA dydžio... 35. – 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 L. L. paskyrus 2270 priemoką... 36. – 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 37–ka G. Č. paskyrus 6 MMA dydžio... 37. – 2000 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 16–ka G. Č. paskyrus 7 MMA dydžio... 38. – 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P4–16 G. Č. paskyrus 2047 Lt priemoką... 39. – 2006 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. P4–27 G. Č. paskyrus 1940 Lt... 40. – 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 G. Č. paskyrus 1940 Lt... 41. – 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P4–75 G. Č. paskyrus 1588 Lt... 42. – 1998 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 49–ka paskyrus J. M. 3200 Lt... 43. – 1999 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 20–ka J. M. paskyrus 2 MMA dydžio... 44. – 2000 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 7–ka J. M. paskyrus 7 MMA dydžio... 45. – 2001 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1–k J. M. paskyrus 7 MMA dydžio... 46. – 2002 m. gruodžio 25 d. įsakymu Nr. P4–103 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio... 47. – 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P4–16 J. M. paskyrus 2047 Lt priemoką... 48. – 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P4–11 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio... 49. – 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. P4–40 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio... 50. – 2006 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. P4–28 J. M. paskyrus 1570 Lt... 51. – 2000 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 6–ka paskyrus J. G. 7 MMA dydžio... 52. – 2002 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 15–k paskyrus J. G. 5 MMA dydžio... 53. – 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. P4–5 paskyrus J. G. 60 proc.... 54. – 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. P4–22 paskyrus J. G. 700 Lt... 55. – 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P4–23 paskyrus J. G. 5 MMA dydžio... 56. – 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P4–34 paskyrus J. G. 60 proc.... 57. – 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P4–26 paskyrus J. G. 1500 Lt... 58. – 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. P4–33 paskyrus J. G. 60 proc.... 59. – 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. P4–39 paskyrus J. G. 5 MMA dydžio... 60. – 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P4–42 paskyrus J. G. 1890 Lt... 61. – 2006 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. P4–30 paskyrus J. G. 3402 Lt... 62. – 2006 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P4–34 paskyrus J. G. 1890 Lt... 63. – 2006 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P4–38 paskyrus J. G. 1134 Lt... 64. – 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–48 J. G. paskyrus 1600 Lt... 65. – 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P4–75 paskyrus J. G. 2192 Lt... 66. – 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P4–9 paskyrus D. O. 5 MMA dydžio... 67. – 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. P4–50 paskyrus D. O. 2090 Lt... 68. Taip A. A. ir S. Š. pasisavino 250 MGL dydį viršijantį didelės vertės... 69. Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 70. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis... 71. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai apkaltinamuosius... 72. Kasatorius pažymi, kad BPK 78 straipsnyje nustatyta, jog kaip liudytojas gali... 73. Kasaciniame skunde analizuojamas liudytojų J. G., L. L., J. M., J. M., G. Č.... 74. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistosios S. Š.... 75. Kasatoriaus įsitikinimu, nesant liudytojų parodymų apie tai, kad jis neva... 76. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs... 77. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų... 78. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas... 79. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas... 80. Kasaciniu skundu nuteistoji S. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 81. Kasatorė mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai... 82. Kasatorė pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą,... 83. Kasatorė pabrėžia, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas.... 84. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje privalomai... 85. Remiantis baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais dokumentais nustatyta,... 86. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistoji S. Š. iš... 87. Kasatorės teigimu, byloje esantys duomenys nebuvo visapusiškai ir išsamiai... 88. Kasatorė pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje,... 89. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismų nuosprendžiuose nėra nustatyta, jog... 90. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, kvalifikuojant nusikaltimus ir... 91. Kasaciniame skunde pažymima, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo... 92. Kasatorė teigia, kad šioje byloje yra pakankamai išimtinių aplinkybių,... 93. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad galima pagrįstai manyti, jog šioje... 94. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 95. Atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos... 96. Prokuroras nurodo, kad nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasacinių skundų... 97. Prokuroro įsitikinimu, nuteistojo A. A. apeliacinis skundas išnagrinėtas... 98. Atsiliepime teigiama, kad nepagrįsti nuteistosios S. Š. kasacinio skundo... 99. Prokuroras nesutinka su nuteistosios S. Š. argumentu, kad jos ir kito... 100. Atsiliepime nurodoma, kad S. Š. skundo argumentas dėl jai neteisingai... 101. Prokuroro nuomone, kasatorė neteisingai nurodo, kad Lietuvos apeliacinis... 102. Nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasaciniai skundai atmestini.... 103. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo... 104. Dėl A. A. ir S. Š. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio... 105. Kasatorių manymu, jie nepadarė nusikaltimų, už kuriuos nuteisti, todėl... 106. Abiejų nuteistųjų kasaciniai skundai argumentuojami tuo, kad liudytojų J.... 107. A. A. kasaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms, susijusioms... 108. A. A. kasacinio skundo teiginiai apie aplinkybes, susijusias su 2006 m. vykusiu... 109. Kasatorius A. A. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jo... 110. Kasaciniame skunde S. Š. nurodo, kad, sprendžiant jos kaltės įvykdžius BK... 111. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatorės S. Š. argumentai... 112. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl S. Š. (taip pat ir A.... 113. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pasisavinto turto... 114. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas,... 115. Dėl S. Š. kasacinio skundo dalies, susijusios su bausmės paskyrimu ir... 116. Kasatorė teigia, kad jai paskirta neteisinga bausmė, nepagrįstai netaikyta... 117. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes, turinčias... 118. Kasatorė, argumentuodama jai paskirtos bausmės neteisingumą, tai sieja ir su... 119. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajai S. Š. skirtiną bausmę bei... 120. Kasatorė S. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 121. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas turto konfiskavimą, vadovavosi BK... 122. Tai, kad kasatorė, būdama nušalinta nuo pareigų, negavo darbinių pajamų... 123. Dėl nenagrinėtinų nuteistosios S. Š. kasacinio skundo argumentų... 124. Kasatorė S. Š., teigdama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra... 125. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo... 126. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 127. Atmesti nuteistųjų A. A. ir S. Š. kasacinius skundus....