Byla 2A-62-823/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. V., G. M., A. V. ir A. J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-858-259/2016, kuriuo teismas tenkino ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Kraujo donorystės centras“, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama solidariai iš atsakovės G. M. ir atsakovo A. J. V. ieškovės naudai priteisti 212 926,03 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; solidariai iš atsakovės K. V. ir atsakovo A. J. V. ieškovės naudai priteisti 108 549,63 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; solidariai iš atsakovės A. V. ir atsakovo A. J. V. ieškovės naudai priteisti 347 409,15 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad atsakovas A. J. V. nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. buvo UAB „Kraujo donorystės centras“ direktorius. Be to, atsakovas buvo ir yra bendrovės akcininkas, turintis 50,90 proc. visų bendrovės akcijų. Taigi, nuo atsakovo A. J. V. veiksmų bei sprendimų iš esmės priklausė bendrovės padėtis ir veikla.
  3. Laikotarpiu, kai vieninteliu bendrovės valdymo organu buvo atsakovas A. J. V., bendrovėje buvo įdarbinti su juo itin glaudžiais artimais santykiais susiję asmenys – atsakovė G. M. (atsakovo A. J. V. sugyventinė, auginanti bendrą jos ir atsakovo vaiką), atsakovė K. V. (atsakovo A. J. V. dukra) ir atsakovė A. V. (atsakovo A. J. V. sutuoktinė). Atsakovėms G. M., K. V. ir A. V. buvo mokamas nepagrįstai didelis darbo užmokestis, tokiu būdu sudarant prielaidas bendrovės turto (piniginių lėšų) pasisavinimui.
  4. Tarp bendrovės ir atsakovės G. M. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 295, kurios pagrindu nuo 2007 m. sausio 5 d. G. M. dirbo direktoriaus pavaduotoja finansams. Darbo sutartimi atsakovei G. M. nustatytas darbo užmokestis su priedais svyravo nuo 10 200 Lt iki 28 144 Lt per mėnesį. Nei vienas iš kitų darbuotojų negaudavo tokio dydžio ar bent jau jam artimo dydžio darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, analogiškose direktoriaus pavaduotojos pareigose dirbusios E. Z. darbo užmokestis siekė 5 602,52 Lt per mėnesį. Iš viso per laikotarpį nuo 2007 m. kovo iki 2013 m. kovo bendrovė atsakovei G. M. sumokėjo 1 087 424 Lt sumą. Jeigu atsakovės G. M. darbo užmokestis būtų buvęs tokio paties dydžio, kaip ir kitos analogiškoje pozicijoje dirbusios darbuotojos, t. y. 5 602,52 Lt per mėnesį, bendrovei atsakovės G. M. įdarbinimas per tą patį laikotarpį būtų kainavęs 735 191 Lt mažiau, t. y. tik 352 233 Lt. Nenustatyta jokių objektyvių kriterijų, kurie lėmė tokio didelio darbo užmokesčio atsakovei nustatymą. Ieškovės vertinimu, tiek įdarbinimą bendrovėje, tiek nepagrįstai didelį darbo užmokestį, išimtinai sąlygojo tai, kad atsakovę G. M. su bendrovės vadovu siejo itin glaudūs ir artimi asmeniniai ryšiai.
  5. Atsakovė G. M. yra UAB „AG life“ akcininkė ir vadovė. UAB „AG life“ buvo įsteigta tik po to, kai G. M. tapo ieškovės bendrovės darbuotoja. Bendrovė su UAB „AG life“ nuolat sudarinėjo įvairaus pobūdžio sandorius, kurių pagrindu iš bendrovės buvo išimamos piniginės lėšos (minėta aplinkybė pripažinta ir konstatuota įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-653-390/2015). Paminėtos aplinkybės įrodo, kad atsakovas A. J. V. dėl asmeninių savo bei atsakovės G. M. poreikių patenkinimo buvo suinteresuotas įdarbinti atsakovę G. M. už tokį nepagrįstai didelį darbo užmokestį.
  6. Tarp bendrovės ir atsakovės K. V. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 274/50, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovė K. V. dirbo donorų organizatore. Darbo sutartimi atsakovei K. V. nustatytas darbo užmokestis tam tikru metu siekė net iki 4 250,29 Lt per mėnesį, tuo tarpu kiti bendrovės darbuotojai, dirbę donorų organizatoriais, gaudavo ženkliai mažesnius darbo užmokesčius. Pavyzdžiui, donorų organizatorės D. K. mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, neviršijo 917,07 Lt. Donorų organizatoriaus darbo užmokestis bendrovėje vidutiniškai sudarė 1 471,83 Lt, neatskaičius mokesčių, todėl, įvertinus atsakovės K. V. išdirbtą bendrovėje laikotarpį, bendrovei atsakovės K. V. įdarbinimas turėjo kainuoti ne daugiau kaip 116 275,11 Lt. Jei atsakovės K. V. darbo užmokestis būtų buvęs tokio paties dydžio, kaip ir kitos analogiškoje pozicijoje dirbusios darbuotojos t. y. apie 1 471,83 Lt per mėnesį, bendrovei atsakovės K. V. įdarbinimas per tą patį laikotarpį būtų kainavęs 374 800,17 Lt (491 075,28 Lt – 116 275,11 Lt) mažiau.
  7. Tarp bendrovės ir atsakovės A. V. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 236/33, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovė A. V. dirbo verslo organizatore, koordinuojančia donorus. Darbo sutartimi atsakovei A. V. nustatytas darbo užmokestis siekė net iki 11 163,67 Lt, atskaičius mokesčius, o iš viso atsakovės A. V. įdarbinimo laikotarpiu bendrovei jos įdarbinimas kainavo 1 331 999 Lt. Tuo atveju, jei atsakovės A. V. darbo užmokestis būtų buvęs tokio paties dydžio, kaip ir kitos analogiškoje pozicijoje dirbusios organizatorės, t. y. apie 1 471,83 Lt per mėnesį, bendrovei atsakovės A. V. įdarbinimas per tą patį laikotarpį būtų kainavęs net 1 199 534,30 Lt mažiau.
  8. Tiek keliant ieškovei bankroto bylą, tiek po bendrovės bankroto bylos iškėlimo, atsakovas A. J. V. sistemingai veikė prieš bendrovės ir jos kreditorių interesus. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2014 atsakovui A. J. V. buvo paskirta 10 000 Lt bauda už bendrovės turto ir dokumentų neperdavimą administratoriui; Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-826-601/2014 iš atsakovo A. J. V. bendrovės naudai buvo priteista 700 920,44 Lt žalos atlyginimo ir konstatuota, kad vadovo veiksmai bendrovės atžvilgiu buvo nesąžiningi ir neteisėti, o atsakovas A. J. V., tikėtina, sudarinėjo sandorius atgalinėmis datomis (Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1297/2014 šį sprendimą paliko nepakeistą); Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1571-947/2014 konstatavo, kad atsakovas A. J. V. bendrovės atžvilgiu atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, susijusius su siekiu atgaline data surašant dokumentus ir kitais neteisėtais būdais perimti bendrovės turtą (automobilius) (Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2222-657/2014 sprendimą paliko nepakeistą); Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-927-413/2014 pripažinta, kad atsakovas A. J. V. neteisėtai su bendrove sudarinėjo paskolos sutartis ir kitus sandorius, kurių pagrindu iš bendrovės buvo išimamos piniginės lėšos (Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-292-330/2015 šį sprendimą paliko nepakeistą); Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2014 atsakovui A. J. V. buvo apribota teisė 5 metus eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1126-527/2014 buvo pripažinta negaliojančia bendrovės su atsakovo A. J. V. sugyventine ir vaiko motina atsakove G. M. sudaryta nuomos sutartis ir taikyta restitucija, o pati nuomos sutartis įvertinta kaip įrankis piniginių lėšų iš bendrovės išėmimui vadovo ir su vadovu susijusių asmenų (tarp jų ir atsakovės G. M.) naudai (teismo sprendimas įsiteisėjęs); Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-956-273/2015 iš atsakovo A. J. V. bendrovės naudai buvo priteista 1 064 750,31 EUR žalos atlyginimas dėl vadovo su trečiaisiais asmenimis sudarytų sandorių, kurių pagrindu buvo sudarytos sąlygos pasisavinti iš bendrovės atitinkamas piniginių lėšų sumas (teismo sprendimas įsiteisėjęs); Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2106-717/2015 konstatuota, kad atsakovas A. J. V. bendrovės atžvilgiu atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, susijusius su siekiu, atgaline data surašant dokumentus ir kitais neteisėtais būdais, perimti bendrovės turtą (automobilius) (teismo sprendimas įsiteisėjęs); Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-653-390/2015 pripažino negaliojančiais eilę sandorių, sudarytų tarp bendrovės ir UAB „AG life“ (juridinis asmuo, kurio vienintelė akcininkė ir vadovė yra atsakovo A. J. V. sugyventinė ir vaiko motina atsakovė G. M.), kuriais siekta pasisavinti bendrovės pinigines lėšas, bei bendrovės naudai iš UAB „AG life“ priteisė 103 460,41 EUR skolą (teismo sprendimas įsiteisėjęs); Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2014 bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, kaltu dėl tyčinio bankroto buvo pripažintas atsakovas A. J. V. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-150-516/2015 nutartis buvo palikta nepakeista). Nurodyti teismų procesiniai sprendimai ir juose atlikta bendrovės situacijos ir veiklos (sudarytų sandorių ir atskirų veiklos epizodų) analizė aiškiai patvirtina, kad bendrovė buvo naudojama atsakovo A. J. V. bei jo aplinkos asmenų (sugyventinės G. M., dukros K. V. ir žmonos A. V.) asmeninių poreikių tenkinimui.
  9. Bendrovės bankrotas tyčiniu buvo pripažintas dėl eilės savarankiškų epizodų (sandorių) – pvz., dėl atsakovo A. J. V. avansu iš bendrovės gautų piniginių lėšų pasisavinimo; bendrovės piniginių lėšų suteikimo paskolos sutarčių pagrindu pačiam atsakovui A. J. V. ir su juo susijusiems asmenims (atsakovėms); turto, nesusijusio su bendrovės veikla, nuomos iš su atsakovu A. J. V. susijusio asmens; nepagrįstai didelio darbo užmokesčio mokėjimo atsakovui ir su juo artimai susijusiems asmenims (atsakovėms); itin didelių komandiruočių išlaidų mokėjimo; itin brangaus ir prabangaus turto, nesusijusio su bendrovės veikla, įsigijimo bendrovės vardu; bendrovės turto pasisavinimo ir bendrovės piniginių lėšų mokėjimo kitiems asmenims, pažeidžiant taikomus draudimus (areštus) ir kt. Taigi, abejonių dėl to, jog bendrovė buvo naudojama asmeninių atsakovo A. J. V. ir jo aplinkos asmenų poreikių tenkinimui nėra, nes atitinkami faktai yra pripažinti visa eile įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų.
  10. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014, kuria buvo pakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1128-260/2014, sumažino atsakovės G. M. kreditorinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje nuo 35 981,34 Lt iki 25 480 Lt ir konstatavo, kad atsakovė G. M. neatliko išskirtinių darbo funkcijų, dėl kurių jai galėjo būti mokamas ženkliai didesnis darbo užmokestis, nei analogiškose pareigose dirbusiems kitiems darbuotojams t. y. nurodoma nutartimi pripažinta, kad atsakovės G. M. darbo užmokestis buvo įrankis piniginių lėšų išėmimui ir šis darbo užmokestis buvo sumažintas iki apeliacinės instancijos teismo pagal kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydį nustatyto darbo užmokesčio dydžio (5 602 Lt/mėn.).
  11. Bendrovės finansinė padėtis atsakovių įdarbinimo ir nepagrįstai didelio darbo užmokesčio gavimo metu nebuvo gera ir tokių ženklių sumų išėmimas iš bendrovės prisidėjo prie bendrovės nemokumo bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo. Atsakovėms buvo mokamas toks darbo užmokestis, kuris neturi nieko bendro nei su darbo rinkoje tuo metu buvusiu darbo užmokesčio lygiu, nei su atsakovių kvalifikacija, nei su jų atliekamomis darbinėmis funkcijomis.
  12. Ieškovė pažymėjo, kad šiuo ieškiniu reiškia reikalavimą ne dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, o dėl žalos, kurią bendrovė patyrė dėl atsakovo A. J. V. ir atsakovių neteisėtais veiksmais atlikto bendrovės piniginių lėšų pasisavinimo, gaunant nepagrįstai didelį darbo užmokestį, atlyginimo. Pagrindą atsakovėms taikyti civilinę atsakomybę, ieškovės vertinimu, patvirtina Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2B-860-436/2014. Atitinkama pozicija dėl atsakomybės atsakovėms taikymo yra išdėstyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014.
  13. Ieškovės teigimu, atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jos, būdamos artimai susijusios su bendrovės vadovu ir veikdamos su juo išvien, sudarė darbo sutartis su bendrove, kurių pagrindu, nepaisant to, jog atsakovės praktiškai neatliko bendrovėje jokių darbinių funkcijų arba atliko funkcijas absoliučiai neadekvačias nustatytam darbo užmokesčiui, gavo visiškai nepagrįsto dydžio darbo užmokesčius ir tokiu būdu iš bendrovės išiminėjo bendrovei priklausiančias ženklias pinigines sumas. Taigi, atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė bendrovės ir jos kreditorių interesų pažeidimu bei bendro pobūdžio pareigos elgtis sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai nesilaikymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5, 6.4 ir 6.158 straipsniai).
  14. Pati atsakovė G. M. civilinės bylos Nr. 2-1126-527/2014 nagrinėjimo metu yra pripažinusi, kad ji, bendrovėje dirbdama direktoriaus pavaduotoja finansams ir ekonomikai, su buhalteriniais dokumentais nedirbo, bet tuo pačiu metu įsteigė įmonę UAB „AG life“ ir jai vadovavo. Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartyje konstatuota, kad atsakovės G. M. nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų metu jos darbinėms funkcijoms atlikti nebuvo priimtas kitas darbuotojas. Tokios, pačios atsakovės G. M. patvirtintos bei teismo nustatytos aplinkybės, sudaro pagrindą spręsti, kad realiai atsakovė G. M. bendrovėje neatliko jokių darbinių užduočių, o toks didelis darbo užmokestis, kurį gaudavo atsakovė G. M., gali būti mokamas tik tada, kai darbuotojas teikia įmonei išskirtinę pridėtinę vertę, t. y. pasižymi unikaliomis darbinėmis savybėmis.
  15. Atsakovės K. V. ir A. V. bendrovėje taip pat realiai neatliko tokių darbinių funkcijų, už kurias galėjo būti mokamas jų gautas darbo užmokestis. Be to, atsakovė K. V. įdarbinimo bendrovėje metu (2006 m. birželio 7 d.) buvo nepilnametė (įdarbinimo metu jai buvo 17 metų) ir dar buvo nebaigusi vidurinės mokyklos. Nors atsakovė K. V. dar mokėsi vidurinėje mokykloje, tačiau bendrovėje jai buvo nustatytas 35 valandų per savaitę darbo krūvis. Tokios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad atsakovė K. V. bent jau tuo metu realiai neatliko jokių darbinių funkcijų bendrovėje, nes tam neturėjo jokių objektyvių galimybių. 2007 m. gruodžio 1 d. atsakovė K. V., neturėdama jokių specialiųjų žinių ar kvalifikacinių gebėjimų, pradėjo gauti neadekvačiai didelį 3 500 Lt/mėn. atlyginimą, kuris tam tikru metu siekė net 4 250,29 Lt sumą.
  16. Atsakovų veiksmai, kai, veikiant išvien ir sukūrus atitinkamą schemą, buvo neteisėtai pasisavintos bendrovės piniginės lėšos, laikytini neteisėtais ir pažeidžiančiais bendrovės ir jos kreditorių teisėtus interesus bei pagrindinius civilinės teisės principus. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų bendrovė iš viso prarado 668 884,81 EUR (2 309 525,47 Lt) sumą: 212 926,03 EUR (735 191,00 Lt) sumą, susijusią su atsakovės G. M. darbo užmokesčiu, dėl atsakovės G. M. ir atsakovo A. J. V. bendrų neteisėtų veiksmų; 108 549,63 EUR (374 800,17 Lt) sumą, susijusią su atsakovės K. V. darbo užmokesčiu, dėl atsakovės K. V. ir atsakovo A. J. V. bendrų neteisėtų veiksmų; 347 409,15 EUR (1 199 534,30 Lt) sumą, susijusią su atsakovės A. V. darbo užmokesčiu, dėl atsakovės A. V. ir atsakovo A. J. V. bendrų neteisėtų veiksmų. Neteisėtus veiksmus atliko visi atsakovai ir šie neteisėti veiksmai buvo bendri, apjungti bendrų tikslų, supratimo bei siekių. Visiems atsakovams jų atliekami veiksmai ir jų pasekmės buvo puikiai suvokiami ir buvo veikiama bendrai tam, kad būtų sukurtas įrankis piniginių lėšų išėmimui iš bendrovės.
  17. Atsakovas A. J. V. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovas padarė ieškovei žalą, yra grindžiami išimtinai ta aplinkybe, kad, jam būnant UAB „Kraujo donorystės centras“ administracijos vadovu, atsakovėms G. M., K. V. ir A. V. buvo mokamas darbo sutartimis sulygtas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas. Šioje byloje atsakovui, kaip buvusiam ieškovės administracijos vadovui, pareikštas reikalavimas dėl žalos, neva padarytos netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, atlyginimo. Dėl to nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį ir taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
  18. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 254 straipsnyje numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje. DK 295 straipsnyje nenumatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui žalą, kurią sudaro darbo sutartimi sulygto atlyginimo išmokėjimas.
  19. Atsakovo teigimu, ieškovė yra praleidusi senaties terminus reikšti šį ieškinį ir tai yra savarankiškas pagrindas jį atmesti. BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byla iškelta 2013 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 27 d. Bankroto administratorė apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Taigi, ji akivaizdžiai praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatytą 6 mėnesių terminą pareikšti ieškinyje išdėstytus reikalavimus.
  20. Atsakovė K. V. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad ieškovė visiškai nepagrįstai nurodo, jog jos atlyginimas turėjo būti toks pat, kaip D. K., kadangi jos ir D. K. atlikto darbo apimtys ženkliai skyrėsi. Atsakovė, vykdydama UAB „Kraujo donorystės centras“ donorų organizatorės pareigas, realiai važinėjo po įvairias Lietuvos mokymo įstaigas, organizuodavo jose besimokančius studentus, kad šie taptų kraujo donorais. Kiti UAB „Kraujo donorystės centras“ donorų organizatoriai turėjo kitas savo pagrindines darbovietes ir kaip UAB „Kraujo donorystės centras“ donorų organizatoriai dirbdavo vos po kelias valandas, organizuodami kraujo davimą tik pagrindinėje savo darbovietėje. Kadangi atsakovė nuolat važinėdavo į skirtinguose miestuose esančias aukštąsias mokyklas, organizuodavo studentų akcijas, jos darbo krūvis, o tuo pačiu ir darbo rezultatai, ženkliai skyrėsi nuo kitų UAB „Kraujo donorystės centras“ donorų organizatorių, todėl ir jos darbo užmokestis buvo ženkliai didesnis. Jokia žala UAB „Kraujo donorystės centras“ nebuvo padaryta, o ieškovės teikiami neva jos patirtos žalos paskaičiavimai yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė sąžiningai atliko savo pareigas dirbdama UAB „Kraujo donorystės centras“ ir įgijo teisę į darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį.
  21. Atsakovė G. M. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, jog buvusios UAB „Kraujo donorystės centras“ direktoriaus pavaduotojos E. Z. pareigos buvo analogiškos atsakovės pareigoms. E. Z. UAB „Kraujo donorystės centras“ dirbo vyr. med. sesers pareigose. Pasikeitus UAB „Kraujo donorystės centras“ struktūrai, pagal tuometinę praktiką kitose analogiškose įstaigose, E. Z. pareigos buvo pavadintos kitaip – ji tapo direktoriaus pavaduotoja, nors ir toliau vykdė tik vyr. med. sesers pareigas. Savo pareigas E. Z. atliko gerai, tačiau ji neturėjo nei išsilavinimo, nei kompetencijos vadybos srityje, todėl pavaduoti direktoriaus ji negalėjo ir niekada to nedarė. Atsakovė darbo UAB „Kraujo donorystės centras“ metu ieškojo užsienio partnerių, teikė jiems pasiūlymus, tiesiogiai derėjosi su jais, dėl ko buvo sudarytas kontraktas su partneriais iš Švedijos dėl kraujo plazmos. Atsakovė organizavo medikamentų pristatymą iš Vokietijos, Tailando, Singapūro ir kitų užsienio šalių. Dėl visiškai kitokio darbo pobūdžio, atliekamų funkcijų, teigti, kad jos ir E. Z. darbo užmokesčio dydis turi sutapti, nėra jokio pagrindo, todėl ir ieškovės teikiami neva jos patirtos žalos paskaičiavimai yra visiškai nepagrįsti. Visiškai nepagrįsti ir ieškovės ieškinio teiginiai, kad realiai atsakovė neatliko darbinių užduočių, nes jos nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų metu jos darbinėms funkcijoms atlikti nebuvo priimtas kitas darbuotojas. Atsakovei suteikus nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogas, kontraktas su Švedijos partneriais nutrūko, nes Švedijos partneriai prarado būtiną jų veiklai vykdyti licenciją. Būtent dėl to, bei taupant UAB „Kraujo donorystės centras“ lėšas, nebuvo priimtas kitas žmogus atsakovės pradėtam ir vykdytam projektui tęsti. Atsakovės darbo sutartis, sudaryta su UAB „Kraujo donorystės centras“, nutraukta nebuvo, jos galiojimas niekada nebuvo ir nėra ginčijamas. DK 93 straipsnyje imperatyviai nurodoma, kad darbo sutartimi darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį. Atsakovė teisėtai ir pagrįstai gavo darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį, o darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio išmokėjimas negali būti vertinamas kaip žalos darymas darbdaviui.
  22. Atsakovė A. V. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovė savo reikalavimo nepagrindė, nes ieškinyje net nenurodyta, su kokios UAB „Kraujo donorystės centras“ darbuotojos atlyginimu yra lyginamas jos gauto darbo užmokesčio dydis, apskaičiuojant neva ieškovei padarytą žalą. Ieškovės ieškinys yra deklaratyvus ir grįstas spėlionėmis. Atsakovė realiai dirbo UAB „Kraujo donorystės centras“, visada sąžiningai atlikinėjo savo pareigas ir duodamus pavedimus, todėl darbdaviui kilo pareiga mokėti jai darbo sutartimi sulygtą atlyginimą.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė solidariai iš G. M. ir A. J. V. BUAB „Kraujo donorystės centras“ 212 926,03 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 212 926,03 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. birželio 30 d.) iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė solidariai iš atsakovės A. V. ir atsakovo A. J. V. BUAB „Kraujo donorystės centras“ 347 409,15 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 347 409,15 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė solidariai iš K. V. ir atsakovo A. J. V. BUAB „Kraujo donorystės centras“ 108 549,63 EUR žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 108 549,63 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. birželio 30 d.) iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš G. M. ir A. J. V. po 3 193,89 EUR žyminio mokesčio ir po 4,08 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso po 3 197,97 EUR sumą; priteisė valstybei iš A. V. ir atsakovo A. J. V. po 5 211,13 EUR žyminio mokesčio ir po 4,08 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso po 5 215,21 EUR sumą; priteisė valstybei iš K. V. ir A. J. V. po 1 628,24 EUR žyminio mokesčio ir po 4,08 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso po 1 632,32 EUR sumą.
  2. Spręsdamas dėl ieškinio senaties teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, jog Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi ieškovės bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ieškinys šioje byloje buvo pateiktas vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalimi, t. y. dar kartą patikrinus visus bankrutavusios bendrovės sandorius ir administratoriui surinkus papildomą informaciją. Atsižvelgdamas į tai, kad nutartis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjo 2015 m. sausio 9 d., o ieškinys teismui pateiktas 2015 m. birželio 26 d., teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
  3. Iš teismų sistemos LITEKO duomenų bazės teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-1128-260/2014 buvo sprendžiamas BUAB „Kraujo donorystės centras“ ir atsakovės šioje byloje G. M. ginčas dėl bankrutavusios bendrovės įsiskolinimo G. M., bendrovei neišmokėjus buvusiai darbuotojai dalies jos darbo užmokesčio. Minėtoje byloje įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimis (civilinė byla Nr. 2-2237/2014) buvo konstatuota, kad nei ieškovė, nei bankroto administratorė, kuriai darbo sutartį turėjo perduoti buvęs bendrovės vadovas A. J. V., G. M. darbo sutarties į bylą pateikti negali, nes darbo sutartis neišliko. Minėtose nutartyse taip pat konstatuota, kad, nesant byloje G. M. atlyginimo dydį pagrindžiančių objektyvių įrodymų (darbo sutarties, atitinkamo vadovo įsakymo nustatyti būtent tokį darbo užmokesčio dydį), vertinant jį kitų darbuotojų darbo užmokesčio kontekste, atsakovės atlyginimo dydis buvo santykinai didelis, nes laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio G. M. mokėtas darbo užmokestis svyravo nuo 9 500 Lt iki 26 600 Lt, kai tuo tarpu vidutinis kitų darbuotojų mėnesinis darbo užmokestis tuo laikotarpiu buvo nuo 2 500 Lt iki 6 000 Lt. Teismai minėtuose procesiniuose dokumentuose nustatė, jog G. M. mokėtinas 5 602 Lt (1 622,45 EUR) mėnesinis atlyginimas, atsižvelgiant į kitų darbuotojų darbo užmokesčių vidurkius, laikytinas sąžiningu ir teisingu. Aptartomis nutartimis nustatytas aplinkybes ir faktą dėl G. M. mokėtino 1 622 EUR atlyginimo teismas laikė prejudicinėmis šioje byloje bei konstatavo, kad bankroto administratorės teiginys, jog UAB „Kraujo donorystės centras“ per laikotarpį nuo 2007 m. kovo iki 2013 m. kovo mėnesio atsakovei G. M. nepagrįstai sumokėjo iš viso 314 939,75 EUR sumą yra pagrįstas. Tokį teiginį, teismo vertinimu, taip pat pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, kad analogiškose bendrovės direktoriaus pavaduotojos pareigose dirbusios E. Z. darbo užmokestis siekė 1 622 EUR per mėnesį.
  4. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad BUAB „Kraujo donorystės centras“ finansinė padėtis nuo 2008 m. tik prastėjo, t. y. bendrovės turtas ėmė nuosekliai mažėti, o per vienerius metus mokėtinos sumos 2008-2010 m. balansų duomenimis viršijo pusę bendrovės balanse apskaityto turto. Taigi, ne tik atsakovės darbo pobūdis, bet ir bendrovės finansinė padėtis nesudarė objektyvių sąlygų nustatyti bei mokėti atsakovei G. M. gerokai didesnį nei kitų bendrovės darbuotojų užmokesčio vidurkis darbo užmokestį, ypač atsižvelgiant į tai, kad ir bendrovės įsiskolinimas darbuotojams 2008-2010 m. viršijo vieną milijoną litų. Tai patvirtina ieškovės teiginius, kad nepagrįstai didelį darbo užmokestį G. M. lėmė šią atsakovę su bendrovės vadovu sieję itin glaudūs ir artimi asmeniniai ryšiai, siekis neteisėtai pasipelnyti iš bendrovės.
  5. Jeigu atsakovei G. M. jos darbo laikotarpiu būtų mokamas 1 622 EUR darbo užmokestis, bendrovei atsakovės G. M. įdarbinimas per tą patį laikotarpį būtų kainavęs ne 314 939,75 EUR, o 212 926,03 EUR mažiau. Šią sumą teismas vertino kaip bendrais atsakovų G. M. ir A. J. V. neteisėtais veiksmais padarytą žalą UAB „Kraujo donorystės centras“.
  6. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai – Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-653-390/2015, Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1126-527/2014, įrodo atsakovų G. M. ir A. J. V. bendrą siekį ir jų naudotą neteisėtą būdą savintis bendrovės lėšas. Konstatavus, kad neteisėtus veiksmus atliko abu atsakovai ir šie neteisėti veiksmai buvo nukreipti bendriems tikslams pasiekti, tai sudaro pagrindą taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę.
  7. Teismas sutiko su atsakovių A. V. ir K. V. argumentais, kad darbdaviui formaliai kilo pareiga mokėti joms darbo sutartimi sulygtą atlyginimą, tačiau pažymėjo, kad byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog mokėtas atlyginimas šiuo konkrečiu atveju atitiko atsakovių atliekamas darbo funkcijas bei bendrovės finansinę padėtį. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad kuri nors iš atsakovių bendrovėje būtų atlikusi išskirtines, sudėtingas, darbines funkcijas, kad jos atliekamas darbas reikšmingai prisidėjo prie bendrovės ūkinės finansinės veiklos gerinimo. Nepagrįstai dideles išmokas atsakovėms, teismo vertinimu, lėmė jas su bendrovės vadovu sieję santuokos ir artimos giminystės ryšiai.
  8. Iš viešos Lietuvos statistikos departamento duomenų bazės įrašų teismas nustatė, jog vidutinis mokamas darbo užmokestis Lietuvoje 2010 metais individualiose įmonėse buvo 449 EUR, 2011 m. – 456 EUR, 2012 m. – 461 EUR. Nusistovėjęs darbo rinkoje tuo laikmečiu darbo užmokestis yra artimas ieškovės nurodytam analogiškose pozicijose bendrovėje dirbusioms darbuotojoms mokamam atlyginimui. Atsižvelgęs į tai teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad pagrįstas, sąžiningas bei teisingas atsakovėms mokėtinas atlyginimas yra 426,27 EUR per mėnesį.
  9. Didesnio nei nurodyta suma atlyginimo mokėjimas pagrindžia ieškovės teiginius, kad bendrovei neteisėtais atsakovų veiksmais yra padaryta žala, kurios dydis siekia 347 409,14 EUR dėl atsakovei A. V. išmokėtų sumų, 108 549,63 EUR dėl atsakovei K. V. išmokėtų sumų. Bendri atsakovų veiksmai sudaro pagrindą taikyti atsakovams solidarią atsakomybę.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. Atsakovai A. J. V., A. V., K. V. ir G. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės BUAB „Kraujo donorystės centras“ atsakovų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškovės sužinojimo apie atsakovėms mokėto darbo užmokesčio dydžius momentą, bei nepagrįstai ir neteisėtai atmetė atsakovų reikalavimus taikyti ieškinio senatį. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1128-260/2014 patvirtina, kad ieškovei apie G. M. nustatyto darbo užmokesčio dydį buvo žinoma dar prieš pareiškiant 2014 m. sausio 15 d. priešieškinį civilinėje byloje Nr.B2-1128-260/2014. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotą faktinę aplinkybę, kad neva apie UAB „Kraujo donorystės centras“ sandorius su atsakovais ieškovė sužinojo tik 2015 m. sausio 9 d., įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad administratorė privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Nuo darbo sutarčių su atsakovais sudarymo ir jų darbo užmokesčio dydžio nustatymo iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei praėjo gerokai daugiau nei 5 metai. Šios darbo sutartys nepatenka į laikotarpį, už kurį ieškovė privalėjo patikrinti UAB „Kraujo donorystės centras“ sandorius, nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalyje. Jokios papildomos informacijos ieškovė negavo ir reikšdama ieškinį šioje byloje ja nesinaudojo.
  4. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis 2014 m. gruodžio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014, kaip turinčia prejudicinę reikšmę šioje byloje, nes įrodinėjimo dalykas šiose bylose skyrėsi. 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas nevertino darbo sutartimi G. M. realiai išmokėto darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, o pasisakė tik dėl jos reikalavimo išmokėti papildomas sumas ateityje, nurodydamas, kad tokio reikalavimo pagrindimui G. M. privalėjo pateikti įrodymus, kurių ji nepateikė. Tuo tarpu šioje byloje kalbama apie jau išmokėtą darbo užmokestį. Be to, 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje teismas aiškiai nurodė, kad G. M. kreditorinio reikalavimo dydį paskaičiavo lygindamas jį su E. Z. gautu darbo užmokesčiu nesant byloje G. M. darbo sutarties, patvirtinančios šalių sulygtą darbo užmokesčio dydį. Šioje byloje ieškovė neįrodinėja, kad jau išmokėtas G. M. darbo užmokestis buvo neteisingai paskaičiuotas, t. y. neatitiko darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio dydžio, o ieškinį grindžia visiškai kitais pagrindais.
  5. Apklausiama teisme A. V. nuosekliai paneigė niekuo nepagrįstus ieškovės teiginius, jog neva ji bendrovėje iš viso neatliko jokių darbinių funkcijų, ir bendru sutarimu su vadovu buvo bendrovėje įdarbinta išimtinai tik dėl to, kad būtų galima nuolat iš bendrovės išiminėti ženklias pinigų sumas. A. V. aiškiai nurodė, kokias konkrečiai funkcijas ji atliko dirbdama BUAB „Kraujo donorystės centras“ – ji buvo atsakinga už kraujo komponentus, o UAB „Kraujo donorystės centras“ pelnas priklausė nuo to, kiek kraujo komponentų pirko Lietuvos Respublikos ligoninės. Ieškovė A. V. parodymų nenuginčijo. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. ėjo donorų organizatorės pareigas, o A. V. – verslo organizatorės pareigas, t. y. šių darbuotojų darbo funkcijos skyrėsi. Ieškovė nepagrindė, kodėl skirtingas pareigas ėjusių darbuotojų darbo užmokestis turėtų būti toks pat, o skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas tokį visiškai nepagrįstą ieškovės reikalavimą patenkino.
  6. Apklausiama teisme K. V. taip pat aiškiai nurodė, kokias konkrečiai funkcijas ji atliko dirbdama BUAB „Kraujo donorystės centras“, jos teiginius patvirtino teisme apklaustas kitas atsakovas – A. J. V.. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų paneigti K. V. nurodytas aplinkybes ir jokiais argumentais neatsikirto į K. V. parodymus apie tai, kad jos darbo krūvis buvo ženkliai didesnis už kitų donorų organizatorių. Ieškovė niekuo nepagrindė savo ieškinio reikalavimo, kad K. V. ir D. K. darbo užmokestis turėtų būti toks pat.
  7. Kiekvieno iš atsakovų tariamai padarytos žalos paskaičiavimas yra grindžiamas į bylą pateiktomis pažymomis apie atsakovėms priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Iš šių pažymų matyti, kad į ieškovės žalos paskaičiavimus yra įtrauktas ne tik atsakovėms išmokėto darbo užmokesčio dydis, bet ir ligos pašalpos, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, premijos. Patenkindamas ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas tuo pačiu pripažino, jog atsakovės padarė žalą ieškovei tuo, kad joms buvo išmokėtos ligos pašalpos tuo metu, kai jos sirgo, tuo, kad joms buvo išmokėtos kompensacijos už tai, kad jos dirbo savo atostogų sąskaita ir dėl to gavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nuo sumų, kurios buvo išmokėtos atsakovėms kaip darbo užmokestis, buvo mokamos įmokos VSDFV, pajamų mokestis. Į šią aplinkybę ieškovės paskaičiavimuose visiškai neatsižvelgta.
  8. Kaip matyti iš ieškovės teismui pateiktos 2014 m. gegužės 23 d. buhalterinės pažymos Nr. 14/03, vidutinį UAB „Kraujo donorystės centras“ darbuotojų darbo užmokestį ieškovė paskaičiavo neįtraukdama į šiuos paskaičiavimus nei vieno iš atsakovų darbo užmokesčio. 2016 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje apklaustas atsakovas A. J. V. konkrečiai įvardino UAB „Kraujo donorystės centras“ darbuotojų pavardes, kurie taip pat gavo didelius darbo užmokesčius, tačiau, ar šie asmenys yra įtraukti į ieškovės paskaičiavimus, byloje duomenų nėra t. y., iš ieškovės paskaičiavimų buvo eliminuoti UAB „Kraujo donorystės centras“ vadovaujančias pareigas užėmę bei didžiausius darbo užmokesčius gavę darbuotojai. Akivaizdu, kad tokio paskaičiavimo negalima vadinti teisingu, o gautos reikšmės negalima vadinti vidutiniu UAB „Kraujo donorystės centras“ darbuotojų darbo užmokesčiu. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir šiuos atsakovų argumentus, o priimtą skundžiamą sprendimą grindė būtent tokiu, ieškovės pateiktu neva jai padarytos žalos paskaičiavimu.
  9. Atsakovės A. V. ir K. V., apklausiamos teisme, nurodė, kad joms nebuvo žinoma, kokio dydžio atlyginimus gauna kiti UAB „Kraujo donorystės centras“ darbuotojai. Duomenų, paneigiančių šiuos parodymus, o taip pat duomenų, kad ir atsakovė G. M. žinojo apie kitų UAB „Kraujo donorystės centras“ darbuotojų darbo užmokesčių dydžius, byloje nėra. Kuo konkrečiai pasireiškė atsakovių A. V., K. V. ir G. M. kaltė ir neteisėti veiksmai šioje byloje ieškovė nekonkretizavo, apsiribodama tik deklaratyviais teiginiais apie sandorius, tirtus kitose bylose, apie kitose bylose priimtus teismų sprendimus, kurie yra visiškai nesusiję su šia byla. Vien tik atsakovių sutikimas sudaryti darbo sutartis darbdavio pasiūlytomis sąlygomis negali būti traktuojamas kaip atsakovių kaltė ir neteisėti veiksmai. Ieškovė šioje byloje neįrodė būtinų kiekvieno iš atsakovų individualiai civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, o būtent kiekvieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų, žalos, kaltės ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
  10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės, dirbdamos UAB „Kraujo donorystės centras“, negalėjo gauti atlyginimo, viršijančio vidutinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikoje, o visas sumas, viršijančias vidutinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikoje, traktavo kaip žalos darymą darbdaviui. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatą, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, bet ir yra iš esmės ydingas, nes gali tapti precedentu darbdaviams nemokėti darbuotojams atlyginimų, viršijančių vidutinį darbo užmokestį, o sumokėjus tokius atlyginimus – atsiimti juos kaip kompensaciją už neva jiems padarytą žalą.
  11. Ieškiniu ieškovė nepareiškė jokių reikalavimų dėl ieškovės su atsakovėmis sudarytų darbo sutarčių teisėtumo, o būtent darbo sutartimis buvo sulygtas atsakovėms mokėto darbo užmokesčio dydis.
  12. DK 254 straipsnyje numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs ieškovės ieškinį, pažeidė DK 254 straipsnio nuostatas.
  13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
  14. Atsakovų pozicija, susijusi su ieškinio senaties taikymu, nepagrįsta. Ginčo atveju taikytina ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis, o ne ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas.
  15. Atsakovai nutyli apie tai, kad bendrovės turto ir dokumentų perdavimas bankroto administratorei buvo itin komplikuotas. Šias aplinkybes patvirtina Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2014, kuria atsakovui A. J. V. buvo paskirta 10 000 Lt (2 896,20 EUR) bauda už bendrovės turto ir dokumentų neperdavimą administratoriui; Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2014, kuria atsakovui A. J. V. buvo apribota teisė 5 metus eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (pagrindinė priežastis – bendrovės turto ir dokumentų neperdavimas). Administratorė turėjo įdėti itin daug pastangų tam, kad būtų sudarytos sąlygos siekti sandorių, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, pašalinimo, bendrovės, ir jos kreditorių interesų apgynimo. Pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, administratorė vykdė ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą, surinko prieinamą informaciją ir per ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą pareiškė ieškinį. Administratorė turėjo surinkti informaciją ne tik apie atsakovų darbo užmokesčio dydį, tačiau ir įvertinti, kokios funkcijos buvo patikėtos atsakovams, kokio dydžio darbo užmokesčiai buvo mokami kitiems darbuotojams, nustatyti su atsakovių įdarbinimu bendrovėje susijusias aplinkybes. Ginčo situaciją komplikavo ginčo teisinių santykių ilgas laikotarpis ir reikiamų atlikti skaičiavimų apimtis. Sąlygos inicijuoti teisminį procesą buvo sudarytos surinkus informaciją, atlikus skaičiavimus ir per kitas civilines bylas gavus iš pačių atsakovų duomenis, patvirtinančius, jog atsakovai jokių išskirtinių darbo funkcijų bendrovėje neatliko.
  16. Visiškai nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad bankroto administratorė ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies pagrindu neturi teisės tikrinti senesnių nei 5 metų senumo sandorių. ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis nustato minimalų tikrintinų sandorių terminą ir neriboja galimybės patikrinti ir įvertinti senesnius nei 5 metų senumo sandorius. Be to, ginčo objektu esančios darbo sutartys yra tęstinio vykdymo ir galiojimo bei buvo vykdomos iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tad teisines pasekmes sukėlė viso atsakovų nurodomo 5 metų laikotarpio metu.
  17. Teismų praktikoje išaiškinta, kad restitucijos institutas nėra taikomas darbo teisėje dėl darbo teisinių santykių specifikos, todėl byloje buvo pareikštas reikalavimas ne dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, o dėl žalos, kurią bendrovė patyrė dėl atsakovo A. J. V. ir visų atsakovių neteisėtais veiksmais atlikto bendrovės piniginių lėšų pasisavinimo, gaunant nepagrįstai didelį darbo užmokestį, atlyginimo. Pagrindą tokioje situacijoje atsakovams taikyti civilinę atsakomybę, be kita ko, patvirtina Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2B-860-436/2014 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014.
  18. Net, jei būtų vadovaujamasi atsakovų pozicija, jog šiuo atveju galima tik materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, o ne civilinė atsakomybė, tai vis tiek nebūtų pagrindas netenkinti pareikštų reikalavimų, kadangi DK 255 straipsnis nustato išimtis, kada nėra taikomas atsakomybės ribojimas, o vienas iš tokių atvejų yra kai žala padaryta tyčia.
  19. Atsakovai apeliaciniu skundu bando nepagrįstai ginčyti prejudicinius faktus, kurie yra nustatyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014. Nurodoma nutartimi pripažinta, kad atsakovės G. M. darbo užmokestis buvo įrankis piniginių lėšų išėmimui ir šis darbo užmokestis sumažintas iki apeliacinės instancijos teismo pagal kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydį nustatyto darbo užmokesčio dydžio (5 602 Lt (1 622,45 Eur)/mėn.). Tokiu būdu pripažinta, kad atsakovei G. M. buvo mokamas nepagrįsto dydžio darbo užmokestis, o kriterijus, pagal kurį nustatomas protingas atlyginimo dydis, yra analogiškas/panašias pareigas atliekančio asmens darbo užmokestis. Be to, kaip prejudiciniai faktai turėtų būti vertinamos ir aplinkybės, susijusios su visų atsakovų nesąžiningumu ir sistemingu veikimu prieš bendrovės ir jos kreditorių interesus, siekiant sumažinti bendrovės turto masę.
  20. Atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog visos atsakovės, būdamos artimai susijusios su bendrovės vadovu ir su juo veikdamos išvien, sudarė darbo sutartis su bendrove, kurių pagrindu, nepaisant to, jog atsakovės neatliko bendrovėje jokių išskirtinių darbinių funkcijų, gavo visiškai nepagrįsto dydžio darbo užmokesčius ir tokiu būdu iš bendrovės išiminėjo bendrovei priklausiančias ženklias pinigines sumas. Taigi, šiuo atveju atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė bendrovės ir jos kreditorių interesų pažeidimu bei bendro pobūdžio pareigos elgtis sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai nesilaikymu.
  21. Patys atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie kaip nors pagrįstų išskirtinių darbo užmokesčių mokėjimą ir/ar paaiškintų, kodėl išskirtinai tik jiems buvo mokamas toks didelis darbo užmokestis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nei vienam kitam bendrovės darbuotojui nebuvo mokami tokie dideli darbo užmokesčiai, o bendrovės darbo užmokesčių vidurkis (neatskaičius mokesčių) per laikotarpį nuo 2008 m. iki 2012 m. sudarė nuo 965,15 Lt (279,52 EUR) iki 1 683,80 Lt (487,66 EUR) per mėnesį.
  22. Atsakovės G. M. parodymai skirtingi ir prieštaringi – pvz., apeliaciniame skunde nurodo, jog jos pagrindinis darbas buvo bendradarbiavimas su Švedijos partneriu, tačiau civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014 buvo teigiama, kad pagrindinis jos darbas buvo su Austrijos partneriu. Administratorė neturi įrodinėti to, kad atsakovės atliko kokias nors išskirtines darbo funkcijas – tokių aplinkybių įrodymas yra atsakovų pareiga, kurios jie neįvykdė. Subjektyvūs aiškų materialinį suinteresuotumą turinčių asmenų teiginiai, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas atsakovų pozicijos pripažinimui.
  23. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus su detaliais skaičiavimais, kurie patvirtina patį žalos apskaičiavimo mechanizmą ir konkretų bendrą žalos dydį kartu su jos sudėtinėmis dalimis. Tokio apskaičiavimo principo taikymo galimumas ir pagrįstumas yra patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai ieškovės pateiktų skaičiavimų neginčijo ir nepateikė jokių argumentų, kodėl tokie skaičiavimai ir pats žalos apskaičiavimo principas yra nepagrįsti. Tokio pobūdžio argumentus atsakovai nurodo tik apeliaciniame skunde, o tai yra draudžiama ir sudaro pagrindą šių argumentų nevertinti.
  24. Nepagrįstas atsakovų teiginys, kad žala apskaičiuota neteisingai, kadangi į atsakovėms išmokėtas sumas yra įtrauktos visos atsakovėms darbo teisinių santykių pagrindu išmokėtos sumos (kompensacijos, premijos, mokesčiai ir kt.). Administratorė apskaičiavo bendrą sumą, kiek bendrovei kainavo kiekvienos iš atsakovių įdarbinimas, ir ši suma sudaro pagrindą apskaičiuoti bendrą žalos dydį. Jei nors viena išmoka būtų neįtraukta, tai nebūtų pilnas žalos apskaičiavimas. Forma, kuria buvo išmokėtos piniginės lėšos, ginčo atveju nėra aktuali. Visi sumokėti mokesčiai buvo skaičiuojami nuo atsakovių pajamų, t. y. atsakovių ekonominės naudos, ir būtent atitinkamos naudos dydis sudarė sąlygas atitinkamo dydžio mokesčių mokėjimui, kurie taip pat buvo mokami už atsakoves. Ieškinio reikalavimai byloje yra ne dėl restitucijos taikymo, o dėl žalos atlyginimo, todėl administratorė ir apskaičiavo bendrus turtinius netekimus, kuriuos sąlygojo atsakovų neteisėti veiksmai.
  25. Ieškovė pagrindė faktinę kiekvienos iš atsakovių darbo sutarčių kainą ir tą kainą, kuri būtų buvusi, jeigu būtų mokami įprasto bendrovėje dydžio darbo užmokesčiai tokio pobūdžio pareigoms. Šių kainų skirtumas sudaro realią bendrovės patirtą žalą, kuri pagrįstai buvo priteista pirmosios instancijos teismo sprendimu.
  26. Atsakovų pozicija, kad ieškovė, teikdama duomenis apie vidutinį bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai į skaičiavimus neįtraukė atsakovų darbo užmokesčio dydžio, nepagrįsta. Šie duomenys nebuvo įtraukti tikslingai, tam, kad būtų nustatytas objektyvus vidutinio darbo užmokesčio dydis. Įtraukus atsakovų darbo užmokesčius, reali situacija būtų iškraipyta, nes šie darbo užmokesčiai yra nepagrįsti ir neturintys objektyvaus paaiškinimo. Į skaičiavimus buvo įtraukti visi kiti bendrovės darbuotojų darbo užmokesčiai, tad jie parodo realią ir dirbtinai neiškraipytą bendrovės situaciją kiekvienais metais mokėtų vidutinių darbo užmokesčių prasme. Be to, šie atsakovų argumentai yra nereikšmingi, nes jais remiantis nebuvo apskaičiuotas žalos dydis, t. y. žalos dydis buvo skaičiuotas ne pagal darbo užmokesčio vidurkį, o pagal analogiškas/panašias pareigas atlikusių asmenų darbo užmokesčio dydį.
  27. Atsakovų nesąžiningas ir tendencingas veikimas prieš bendrovę laikytinas atsakovų kaltės pasireiškimu tyčia. Itin artimai susijusių asmenų grupė negalėjo nežinoti realios bendrovės finansinės situacijos. Jokio racionalaus paaiškinimo tokiems veiksmams atsakovai nepateikė ir tai, administratorės vertinimu, patvirtina, jog nuo pat pradžių buvo veikiama turint išankstinį bendrą susitarimą dėl veiksmų ir jų pasekmių. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia būtinybę taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę, nes neteisėtus veiksmus atliko visi atsakovai ir šie neteisėti veiksmai buvo bendri, apjungti bendrų tikslų ir supratimo bei siekių. Atsakovų apeliaciniame skunde dėstomų teiginių, jog neva atsakomybės taikymo atveju atsakyti turėtų tik atsakovas A. J. V., kaip juridinio asmens valdymo organas, palaikymas reikštų itin nepalankias pasekmes bendrovei ir pažeistų teisingumo principą ne tik dėl to, jog byloje yra pagrindas taikyti solidariąją atsakomybę, tačiau ir dėl to, jog solidari atsakomybė sudaro pagrindą realiam teismo sprendimo įvykdymui.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo – buvusio bankrutuojančios bendrovės administracijos vadovo, solidariai su bendrovės darbuotojomis priteistas žalos, padarytos mokant darbuotojoms pernelyg didelį darbo užmokestį, atlyginimas. Apeliaciniu skundu keliami ieškinio senaties taikymo, atsakovams taikytinos atsakomybės pobūdžio (civilinė atsakomybė ar materialinė atsakomybė pagal darbo teisę), įrodymų vertinimo sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės sąlygų klausimai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties
  1. Visi atsakovai nagrinėjamoje byloje prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliantai nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
  2. Kolegija, vertindama apeliantų argumentus dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo atmesti ieškinio reikalavimus, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte, kuriuo remiasi apeliantai, numatytas 6 mėnesių terminas yra ne ieškinio senaties terminas reikalavimams teisme pareikšti, tačiau procesinis terminas, per kurį įmonės bankroto administratorius nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos turi patikrinti sandorių teisėtumą už 36 mėn. laikotarpį. Ieškinius bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius gali reikšti vadovaujantis bendraisiais CK numatytais ieškinio senaties terminais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-79-464/2016).
  3. Pagal CK 1.125 straipsnį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams taip pat yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis).
  4. Pagal DK 27 straipsnio 5 dalies nuostatas ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklių DK nereglamentuoja, tam taikytina CK 1.127 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino nustatymas yra teisinio materialiųjų ginčo santykių kvalifikavimo dalis, atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, be kita ko, kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma. Aplinkybė, kad ieškinio senatimi atsikertantis atsakovas nurodo neteisingą ieškinio senaties terminą ar jo iš viso nenurodo, bylą nagrinėjančio teismo nuo šios pareigos neatleidžia. Tokiu atveju teismas turi taikyti tinkamą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2015).
  6. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, spręsdamas, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies nuostata, numatančia bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais tyčinio bankroto atveju. Kolegija pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis, kaip ir ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, ieškinio senaties terminų trukmės nereglamentuoja. Be to, ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas ne dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, o dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį spręsdamas pagal ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą draudimą formaliais pagrindais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis), šis pažeidimas galėtų būti pagrindas ginčijamam sprendimui panaikinti tik tuo atveju, jei dėl jo ieškinio senaties taikymo klausimas būtų išspręstas neteisingai.
  7. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė taikoma tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškia ieškinį dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo. Kitiems bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams, tarp jų ir reikalavimams dėl žalos atlyginimo, taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužinojo ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016).
  8. Atsižvelgdama į tai, kad Kauno apygardos teismo nutartis, kuria UAB „Kraujo donorystės centras“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2013 m. birželio 27 d., o ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2015 m. birželio 26 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo nutarties iškelti UAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto bylą įsiteisėjimo, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje esant nepraleistu.
Dėl atsakovams taikytinos atsakomybės rūšies
  1. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai jiems taikė civilinę atsakomybę, kadangi atsakovas A. J. V., nors ir būdamas įmonės administracijos vadovu, šiuo atveju veikė „vidiniuose“ santykiuose, todėl dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas, o kitos atsakovės neturėjo įmonės valdymo organo statuso, todėl joms atsakomybė galėtų kilti tik pagal materialinės atsakomybės darbo teisėje taisykles. Su šiais apeliantų argumentais kolegija nesutinka.
  2. Pasisakant dėl atsakovui A. J. V. taikytinos atsakomybės rūšies pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas įmonės administracijos vadovo teisinės padėties dualizmas, kadangi bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, o taip pat ir įmonės darbuotojas, nes su juo sudaroma darbo sutartis. Tai, kad vadovą ir bendrovę sieja civiliniai teisiniai santykiai, reiškia, jog bendrovės vadovo civilinė atsakomybė bendrovei neribojama materialinės atsakomybės taisyklėmis, jei jis padaro žalą vykdydamas valdymo funkciją, t. y. pažeisdamas jam, kaip valdymo organui, civiliniuose įstatymuose nustatytas pareigas.
  3. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė kyla, inter alia, kai nustatomas CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos lojalumo pareigos pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  4. Bendrovės vadovui veikiant interesų konflikto sąlygomis, gali būti konstatuojamas CK 2.87 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Pavyzdžiui, priedų prie darbo užmokesčio išmokėjimas bendrovės vadovo sutuoktinei, nustačius, kad sutuoktinės atliekamos funkcijos neatitinka bendrovės veiklos tikslų, darbo užmokestis (jo priedai) komerciškai nepagrįstas, neatitinka rinkos vidurkio, mokamas be pagrindo skatinant tik vieną konkretų darbuotoją, tai daroma nesilaikant bendrovės įstatų ar kitų dokumentų arba kitais panašiais atvejais naujesnėje kasacinio teismo praktikoje vertinamas kaip lojalumo pareigos pažeidimas, sudarantis prielaidas civilinės atsakomybės bendrovės vadovui taikymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).
  5. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl neteisėtų A. J. V., kaip buvusio ieškovės įmonės vadovo, veiksmų mokant padidintus atlyginimus su juo artimais ryšiais susijusiems asmenims, kas pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką laikoma lojalumo pareigos pažeidimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šio atsakovo atsakomybės sprendė pagal civilinės atsakomybės taisykles.
  6. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti būtinos šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-695/2015).
  7. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad pareikšto ieškinio teisinis kvalifikavimas pagal civilinės ar materialinės atsakomybės taisykles šiuo atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, kadangi DK 255 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojo materialinės atsakomybės ribojimas netaikomas, jei žala darbdaviui padaryta tyčiniais darbuotojo veiksmais. Kita vertus, atsižvelgdama į ieškovės įrodinėtą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą neteisėtų atsakovių veiksmų pobūdį, kolegija neturi pagrindo sutikti su tuo, kad atsakomybė atsakovėms K. V., G. M. ir A. V. turėtų būti taikoma pagal materialinės atsakomybės taisykles.
  8. Kaip pažymėta šios nutarties 73 punkte, viena iš būtinų prielaidų darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti yra tai, kad žalos darbdaviui atsiradimas susijęs su darbuotojo darbo veikla, t. y. materialinė atsakomybė pagal darbo teisę taikoma dėl darbuotojo darbo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, sukėlusio darbdaviui žalą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nustatė egzistavus išankstinį tyčinį atsakovų susitarimą pasisavinti įmonės turtą nepagrįstai didelių atlyginimų atsakovėms mokėjimo forma, t. y. žalą ieškovė kildina ne iš atsakovių veiksmų atliekant darbo funkcijas, o iš atsakovių veiksmų, susitariant dėl įmonės finansinės padėties ir atsakovių atliekamų darbo funkcijų neatitinkančio darbo užmokesčio mokėjimo. Kadangi neteisėti veiksmai, iš kurių kildinamas žalos atsiradimas, prasidėjo dar iki atsakovių darbo santykių su ieškovės įmone pradžios, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl atsakovių K. V., G. M. ir A. V. atsakomybės sprendė pagal civilinės atsakomybės taisykles.
Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės
  1. Apeliantai teigia, kad ieškovė šioje byloje neįrodė būtinų kiekvieno iš atsakovų individualiai civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, nekonkretizavo, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovių K. V., G. M. ir A. V. neteisėti veiksmai ir jų kaltė. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, su šiais apeliantų argumentais nesutinka.
  2. Byloje neginčijamai nustatyta, kad gerokai bendrovės darbuotojų atlyginimų vidurkį viršijantys atlyginimai, bendrovės finansinei padėčiai esant sunkiai, buvo mokami išimtinai atsakovėms, artimais santykiais susijusioms su buvusiu bendrovės administracijos vadovu A. J. V.. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrovės turtinės padėties apeliaciniu skundu nėra ginčijama. Iš į bylą pateiktos Buhalterinės pažymos Nr. 14/03 matyti, kad apskaičiuojant bendrovės darbuotojų atlyginimų vidurkį buvo įtraukti visų darbuotojų, išskyrus atsakovus, atlyginimai. Apeliantai, keldami abejonę, ar į skaičiavimus buvo įtraukti didžiausius atlyginimus gavusių darbuotojų atlyginimai, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dalies darbuotojų (išskyrus atsakovus) atlyginimai skaičiuojant atlyginimų vidurkį nebuvo įtraukti (CPK 178 straipsnis).
  3. Vertinant, ar buvo pažeista fiduciarinė pareiga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje mutatis mutandis remiamasi ir kasacine praktika, suformuota taikant CK 6.67 straipsnį, kuriame įtvirtinti nesąžiningumo prezumpcijos atvejai. Pavyzdžiui, skolininko nesąžiningumas preziumuojamas tuo atveju, jeigu sudaromas sandoris su artimais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 punktas) ar susijusiais asmenimis (CK 6.67 straipsnio 2 punktas). Nurodžius aplinkybes, pagrindžiančias atsakovo nesąžiningumo faktą, įrodinėjimo našta, paneigiant nesąžiningumo prezumpciją, pereina atsakovui. Taigi, ieškovė pagrįstai nurodo, kad būtent atsakovams, ir ypač atsakovui A. J. V., nagrinėjamoje byloje teko procesinė pareiga įrodyti, kad lojalumo pareiga nustatant atsakovėms tokio dydžio atlyginimus nebuvo pažeista, t. y. kad atsakovių darbo užmokestis buvo komerciškai pagrįstas ir atitiko jų įmonėje realiai vykdytas funkcijas.
  4. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai šios aplinkybės neįrodė. Aplinkybės, susijusios su atsakovių ieškovės bendrovėje vykdyta veikla, buvo įrodinėjamos išimtinai atsakovų, suinteresuotų bylos baigtimi, paaiškinimais, kurie patys savaime, nesant kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nėra pakankami nesąžiningumo prezumpcijai paneigti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai ne tik patys nepateikė jokių kitų savo sąžiningumą patvirtinančių įrodymų, bet ir neprašė teismo atitinkamą informaciją išreikalauti iš ieškovės bankroto administratorės.
  5. Ieškovė taip pat pagrįstai nurodo, kad atsakovų nesąžiningumas iš dalies yra patvirtintas ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitose bylose. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankrotas pripažintas tyčiniu inter alia dėl nepagrįstai didelių atlyginimų nustatymo su įmonės vadovu susijusiems asmenims, įmonės vadovo (atsakovo A. J. V.) siekio gauti asmeninės naudos, tokiu būdu pažeidžiant pareigą juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir lojaliai. Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1126-527/2014 taip pat konstatuota, kad G. M., kaip ir kitiems su A. J. V. artimais ryšiais susijusiems asmenims (sutuoktinei A. V., dukrai K. V.) bendrovėje buvo mokamas itin didelio dydžio darbo užmokestis, neturintis nieko bendro su kitiems bendrovės darbuotojams mokėto darbo užmokesčio dydžiu.
  6. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi, spręsdamas dėl atsakovės G. M. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, pažymėjo, kad byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog G. M. mokėtas atlyginimas atitiko jos atliekamas darbo funkcijas bei įmonės finansinę padėtį. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad neįrodytas G. M. atliekamų darbo funkcijų sudėtingumas ar išskirtinė darbuotojos kvalifikacija, G. M. bei BUAB „Kraujo donorystės centras“ buvusį vadovą A. J. V. siejantys asmeniniai santykiai, taip pat aktyvus BUAB „Kraujo donorystės centras“ ir ieškovės įsteigtos įmonės UAB „AG life“ bendradarbiavimas, sudarant abejotinos ekonominės naudos BUAB „Kraujo donorystės centras” sandorius, leidžia teigti, kad šiai darbuotojai pagal jos atliekamą darbą buvo nustatytas didesnis nei tuometėje darbo rinkoje darbo užmokestis, t. y. G. M. mokėtas atlyginimas nebuvo komerciškai pagrįstas.
  7. Nors apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014 dėl skirtingo šios bylos įrodinėjimo dalyko, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi sprendė tik dėl G. M. neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šiai atsakovei mokėto atlyginimo nepagrįstumo apima visą atlyginimo mokėjimo laikotarpį. Nagrinėjamos bylos ieškovės priešieškinys dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia teismo buvo atmestas ne dėl atsakovei G. M. nustatyto atlyginimo pagrįstumo, o kolegijai sprendus, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą, kadangi darbo santykiai tarp šalių priešieškinio pareiškimo metu buvo pasibaigę, o restitucija darbo teisėje pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką negalima. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad ieškovė kreditorių teises galėtų ginti pareikšdama ieškinį įmonės vadovui ar darbuotojams dėl žalos atlyginimo.
  8. Kadangi atsakovei G. M. mokėto atlyginimo dydžio nepagrįstumas nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ieškovė šioje byloje neprivalėjo iš naujo įrodinėti šios faktinės aplinkybės (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kita vertus, atsakovės G. M. šioje byloje išsakyta pozicija, neva pagrindžianti jos atlyginimo atitiktį jos vykdytoms funkcijoms, jokiais byloje surinktais įrodymais, išskyrus atsakovų paaiškinimus, nepagrįsta. Į bylą nepateikta įrodymų, kad direktoriaus pavaduotoja E. Z. realiai vykdė ne darbo sutartimi sulygtas, o vyr. med. sesers pareigas, ir todėl jai mokėtas atlyginimas buvo mažesnis nei atsakovės. Ieškovė taip pat pagrįstai atkreipia dėmesį į atsakovės paaiškinimų atskirose civilinėse bylose nenuoseklumą: pavyzdžiui, šioje byloje teigdama, kad pagrindinė jos darbo užduotis buvo susijusi su bendradarbiavimu su Švedijos partneriais, civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014, sprendžiant dėl jos kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, atsakovė teigė, kad pagrindinės jos darbo funkcijos buvo koordinavimas ir bendravimas su Austrijos firma. Į bylą taip pat nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės darbo rezultatus: atitinkamų kontraktų su užsienio partneriais, atsakovės partneriams teiktų pasiūlymų, ir pan.
  9. Atsakovė K. V., įrodinėdama jai mokėto atlyginimo pagrįstumą, nurodė, kad jos darbo krūvis buvo didesnis nei kitų bendrovėje dirbusių donorų organizatorių, kadangi kiti donorų organizatoriai turėjo kitas darbovietes ir ieškovės bendrovėje dirbo tik po kelias valandas. Tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kad kitiems ieškovės bendrovėje dirbusiems donorų organizatoriams, ir konkrečiai D. K., buvo nustatytas trumpesnis darbo laikas nei atsakovei, todėl šių atsakovės teiginių nėra pagrindo pripažinti pagrįstais.
  10. Atsakovė A. V. teigia, kad ji ieškovės bendrovėje dirbo verslo organizatorės, o ne donorų organizatorės, pareigose, todėl pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai jai mokėto atlyginimo dydį lygino su donorų organizatorės atlyginimu. Vertindama šiuos atsakovės argumentus kolegija pažymi, kad pagal ieškovės byloje nuosekliai dėstytą poziciją atsakovė A. V. bendrovėje apskritai nevykdė jokių darbinių funkcijų, o jos įdarbinimas buvo fiktyvus. Pirmosios instancijos teismui pateiktu atsiliepimu į ieškinį atsakovė nedetalizavo, kokias konkrečiai pareigas ji atliko ir kokius pavedimus vykdė dirbdama ieškovės bendrovėje (b.l. 182, t. II). Apeliaciniu skundu atsakovai nurodo, kad apie atsakovės vykdytas funkcijas galima spręsti iš jos ir kitų atsakovų paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (atsakinga už kraujo komponentus, sutarčių dėl kraujo komponentų pirkimo sudarymą su ligoninėmis), tačiau jokių įrodymai, patvirtinantys šias atsakovų nurodytas aplinkybes (pavyzdžiui, atsakovės su ligoninėmis sudarytos sutartys) teismui nebuvo pateikti.
  11. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodinėti turi teigianti, o ne neigianti proceso šalis. Taigi, atsakovei nepagrįstai nurodo, jog ieškovė neįrodė savo teiginių, kad atsakovė A. V. ieškovės bendrovėje neatliko jokių darbinių funkcijų. Priešingai, atsakovams teko procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovė A. V. realiai vykdė darbines pareigas, atitinkančias jai mokėto atlyginimo dydį, tačiau atsakovai šios aplinkybės neįrodė.
  12. Kadangi byloje neįrodyta, jog atsakovė A. V. apskritai atliko realias darbines funkcijas ieškovės bendrovėje, tuo pačiu neįrodyta, kad jai turėjo būti mokamas atlyginimas, didesnis nei teismo nustatytas vidurkis, t. y. atsakovai neįrodė atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovei žalos dydį apskaičiuojant pagal nurodytą vidurkį, teismas neturėjo teisės peržengti ieškinio reikalavimo ribų ir priteisti ieškovei daugiau, nei ji ieškiniu prašė.
  13. Kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad vien tik darbuotojo sutikimas sudaryti darbo sutartis darbdavio pasiūlytomis sąlygomis savaime negali būti traktuojamas kaip darbuotojo kaltė ir neteisėti veiksmai. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad visos atsakovės buvo artimais ryšiais susijusios su įmonės administracijos vadovu, todėl žinojo arba privalėjo žinoti, kad joms nustatytas atlyginimas neatitinka jų realiai vykdomų funkcijų ir bendrovės finansinės padėties. Susitardamos su atsakovu A. J. V. dėl tokio atlyginimo nustatymo atsakovės šiuo atveju pažeidė bendrąją teisės subjektų pareigą elgtis sąžiningai ir taip, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytų aplinkybių visetas šiuo atveju leidžia teigti buvus glaudžiais ryšiais susijusių atsakovų susitarimą ir bendrą tyčinį veikimą siekiant asmeninės naudos ieškovės bendrovės ir jos kreditorių interesų sąskaita. Kadangi žala ieškovei padaryta bendrais atsakovų veiksmais, tai sudaro prielaidas solidariosios atsakomybės atsakovams taikymui (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).
  14. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad ieškovė, nepareiškusi jokių reikalavimų dėl ieškovės su atsakovėmis sudarytų darbo sutarčių teisėtumo, neturi teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimų, kokie yra pareikšti nagrinėjamoje byloje. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl su atsakove G. M. sudarytos darbo sutarties pripažinimo negaliojančia civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014, tačiau šis reikalavimas teismo buvo atmestas, atsižvelgiant į tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką restitucija darbo teisėje nėra galima. Ši išvada, susijusi su darbo teisinių santykių ypatumais, nereiškia, kad bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, negali savo pažeistų teisių ginti kitais būdais; priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2237/2014 aiškiai įvardyta, kad ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl jai padarytos žalos atlyginimo atsakingiems asmenims.
  15. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia konstitucinę asmens teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir sudaro prielaidas darbdaviams nemokėti darbuotojams atlyginimų, viršijančių vidutinį darbo užmokestį. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepripažino, kad didesnio nei vidutinis atlyginimo darbuotojui mokėjimas per se yra neteisėtas veiksmas, o dėl atsakovų atsakomybės sprendė atsižvelgdamas į byloje nustatytą atsakovėms mokėtų atlyginimų neatitikimą jų vykdytoms darbo funkcijoms, atsakovių ryšį su bendrovės administracijos vadovu, lėmusį tokių atlyginimų nustatymą, ieškovės bendrovės tyčinio bankroto priežastis ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kolegija pažymi, kad konstitucine asmens teise pasirinkti darbą ir gauti teisingą apmokėjimą už jį negali būti pateisinami asmenų veiksmai, kuriais, susitariant dėl vykdomų funkcijų neatitinkančio atlyginimo mokėjimo, siekiama neteisėtų tikslų – bendrovės turto pasisavinimo.
Dėl žalos dydžio
  1. Apeliantai teigia, kad apskaičiuodama bendrovei padarytą žalą ieškovė nepagrįstai į šią sumą įtraukė ne tik atsakovėms išmokėtą darbo užmokestį, bet ir ligos pašalpas, kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas, premijas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nuo sumų, kurios buvo išmokėtos atsakovėms kaip darbo užmokestis, buvo mokamos įmokos VSDFV ir pajamų mokestis. Kolegija šiuos apeliantų teiginius pripažįsta nepagrįstais.
  2. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala (tiesioginiais nuostoliais) laikomos asmens turėtos išlaidos, kurių jis nebūtų turėjęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, apskaičiuodama padarytą žalą, ieškovė pagrįstai į jos dydį įtraukė visas įmonės turėtas išlaidas, susijusias su nepagrįstai didelių atlyginimų atsakovėms mokėjimu, įskaitant už atsakoves sumokėtas privalomojo draudimo įmokas ir bendrovės išmokėtas kitas su darbo santykiais susijusias sumas. Tuo atveju, jei atsakovėms būtų buvęs mokamas jų realiai vykdytas funkcijas atitinkantis atlyginimas, ieškovė šių išlaidų nebūtų turėjusi, t. y. atsakovėms mokamos ligos pašalpos, kompensacijos ir už jas mokami privalomieji mokėjimai būtų buvę atitinkamai mažesni.
  3. Aplinkybė, kad atsakovės realiai negavo sumų, kurios buvo sumokėtos už jas VSDFV ir valstybės biudžetams, nėra reikšminga sprendžiant dėl ieškovės pareikšto reikalavimo tenkinimo, kadangi nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar restitucijos, o dėl žalos atlyginimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Nustačiusi, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kolegija atmeta atsakovų apeliacinį skundą ir iš atsakovų ieškovės naudai priteisia bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, neviršijančias Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), – 984 EUR.

9Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

10Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Priteisti iš atsakovų K. V., G. M., A. V. ir A. J. V. ieškovės UAB „Kraujo donorystės centras“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Valnetas“, naudai 984 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų t. y. po 246 EUR iš kiekvieno atsakovo.

Proceso dalyviai
Ryšiai