Byla 1A-37-398/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Gaudutienės, Kęstučio Jucio, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorams Linai Beinarytei, Regimantui Žukauskui, nuteistiesiems M. M. , M. K. , gynėjams advokatams Gediminui Skaisčiui, Rimui Andrikiui, Juliui Jasaičiui, ekspertui Janušui Rybalko,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. ir M. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

3M. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

4M. M. ir M. K. priteista solidariai: nukentėjusiajai I. S. 1081,63 Eur turtinei žalai ir 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Panevėžio teritorinei ligonių kasai 4840,73 Eur G. S. gydymo išlaidoms atlyginti.

5Procesas dėl nukentėjusiosios N. B. pareikšto 4344, 30 Eur civilinio ieškinio nutrauktas.

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

7M. M. ir M. K. nuteisti už tai, kad 2014 m. liepos 6 d., laikotarpiu nuo 2.00 val. iki 4.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, Rokiškio rajone, ( - ) namo garaže ir kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš pykčio tyčia suduodami ne daugiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam G. S. į galvos sritį, taip padarydami jam poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimus dešinio antakio ir kairės akies apatinio voko srityse, muštinę žaizdą pakaušyje, dėl ko nuo padarytų galvoje sužalojimų visumos įvykus kraujo išsiliejimui po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu, kas komplikavosi koma, galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, plaučių uždegimu, ūmiu inkstų funkcijos nepakankamumu, ir G. S. 2014 m. liepos 29 d. 14.45 val. mirė VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, taip tyčia jį nužudė.

8Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: jo veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį, taip pat, atsižvelgiant į sunkią jo materialinę padėtį, sumažinti žalos atlyginimui priteistas sumas.

9Nuteistasis M. M. teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jis savo kaltę iš dalies pripažino, davė nuoseklius parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo nesislapstė, stengėsi padėti išaiškinti šią nusikalstamą veiką. Aplinkybę, kad išvyks į užsienį M. K. ir L. P. pasakė juokais, sužinojęs, kad jo namuose buvo atlikta krata, vyko į policiją, bet pakeliui buvo sulaikytas.

10Apeliantas nurodo, kad, nustatant G. S. mirties priežastį nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. Jis pats nukentėjusiajam sudavė tik 2-3 smūgius delnu, kurie rimtų sužalojimų padaryti negalėjo, todėl specialisto išvadoje kiekvienas trauminis poveikis turėjo būti įvertintas atskirai, taip pat įvertinti visi galimi G. S. sužalojimo būdai. Ekspertai netyrė, ar žaizda pakaušyje negalėjo būti padaryti spiriant nukentėjusiajam į pakaušį kietu batu, nors ši aplinkybė yra labai svarbi, kadangi jis pats įvykio metu avėjo minkštus batus plonu padu ir niekaip negalėjo padaryti G. S. nustatyto sužalojimo pakaušio srityje. Teisiamojo posėdžio metu specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas G. Serbenta patvirtino, kad nukentėjusiajam kraujas išsiliejo kaukolės šonuose, kas rodo buvus smūgiui į veidą ar į pakaušį, tačiau labiau tikėtina, kad išsiliejimas įvyko būtent dėl žaizdos pakaušyje. Dėl to labai svarbu nustatyti, ar G. S. buvo sužalotas spiriant, ar griūdamas. Pastarasis įvykio metu buvo labai girtas, todėl tikėtina, kad keldamasis lauke paprasčiausiai neišlaikė pusiausvyros ir krisdamas pats susižalojo į garažo sieną, ką patvirtina ta aplinkybė, kad įvykio vietoje, ant garažo durų buvo rasta G. S. kraujo. Apygardos teismas nukentėjusiojo G. S. susižalojimo versiją nepagrįstai atmetė. Teismas rėmėsi liudytojo L. P. parodymais, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad įvykio metu pastarasis buvo labai girtas, be to, įvykio vietoje grojo muzika, dėl ko šis nukentėjusiojo griuvimo garso galėjo negirdėti. Be to, ekspertas patvirtino, kad po sužalojimo pakaušyje nukentėjusysis dar galėjo būti sąmoningas, judėti, šaukti ir pan., taigi, pastarasis, patyręs sužalojimą, dar galėjo pajudėti pievelės link, kur vėliau ir buvo rastas. Nustatant G. S. mirties priežastį, nebuvo vertinama ir pastarojo sveikatos būklė iki įvykio, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. S. iki įvykio ilgą laiką piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, dėl ko jo sveikata, apelianto nuomone, nebuvo gera, jis turėjo įvairių sveikatos sutrikimų, kurie taip pat turėjo įtakos jo mirčiai.

11Nuteistasis M. M. taip pat nurodo, kad G. S. kraujo buvo rasta ant M. K. batų ir džemperio, kas patvirtina, kad, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, nukentėjusįjį kur kas intensyviau mušė M. K. , o ne jis, ir paneigia M. K. parodymus, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, juolab, kad M. K. net negali paaiškinti, kaip ant jo drabužių ir batų atsirado G. S. kraujas. Apeliantas pripažįsta, kad G. S. kraujo buvo rasta ir ant jo paties dešinio bato noselės, tačiau jis išsitepti nukentėjusiojo krauju galėjo eidamas pro gulinį G. S. ir užkliudęs jo šoną koja.

12Pasak apelianto, apygardos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi kito nuteistojo šioje byloje M. K. bei liudytojo L. P. parodymais, neatsižvelgė į tai, kad pastarasis su M. K. vienas kitą seniai pažinojo, buvo draugai, be to, anksčiau kartu tyčiodavosi iš nukentėjusiojo. Apelianto nuomone, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad po nusikaltimo padarymo M. K. su L. P. iki sulaikymo turėjo pakankamai laiko susitarti, ką sakyti pareigūnams, tuo atveju jei juos apklaustų dėl G. S. sužalojimo, o M. K. paleidus iš suėmimo susitarė kaltę dėl kilusių pasekmių suversti jam – M. M. . Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino ir jo paties parodymus, neatsižvelgė į tai, kad pirmosios apklausos metu dėl patirto streso, intensyvaus girtavimo iki įvykio, taip pat siekdamas padėti draugui M. K. , jis nevisiškai tiksliai nurodė įvykio aplinkybes. Tuo tarpu parodymų patikrinimo vietoje metu jis buvo šiek tiek atsigavęs nuo patirto streso ir pradėjo suvokti, į kokią situaciją jį įvėlė tariami draugai, todėl nusprendė nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Sekančios apklausos metu jis davė analogiškus parodymus, tik prisiminė vieną svarbią aplinkybę, kad M. K. nukentėjusiajam G. S. du kartus spyrė koja, ir daugiau savo parodymų nekeitė. Teismas nuosprendyje nurodė, kad aplinkybę, jog koja užkliudė gulintį G. S. jis ėmė teigti tik po akistatos su L. P. , tačiau, pasak nuteistojo, tai jis nurodė jau parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, ką turėtų patvirtinti byloje esantis šio procesinio veiksmo vaizdo įrašas.

13Nuteistasis M. M. nesutinka su liudytojo L. P. parodymais, kad tiek M. K. , tiek jis – M. M. žinojo, jog nukentėjusysis yra girtuoklis ir į įvykio vietą buvo atvežtas patyčioms, nes jis pats nukentėjusiojo nepažinojo, taigi, ir motyvo smurtauti šio atžvilgiu neturėjo. Tuo tarpu M. K. ir L. P. su G. S. jau seniai nesutardavo, konfliktuodavo. Įvykio metu jis – M. M. sudavė nukentėjusiajam 2-3 smūgius delnu į veidą, nes pastarasis išgertuvių metu pavadino jį necenzūriniu žodžiu, tačiau po suduotų smūgių jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide nebuvo, daugiau jie tarpusavyje nekonfliktavo, toliau išgėrinėjo, bendravo. Su G. S. konfliktavo M. K. , kuris per kelis kartus rankomis ir kojomis sudavė G. S. apie 14 smūgių, kuriuos nustatė teismo medicinos ekspertas.

14Pasak apelianto, apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad jis po įvykio slapstėsi pas Gi. S. ir šiam prisipažino, jog per L. P. gimtadienį kilus muštynėms, spardė G. S. , nes liudytojas Gi. S. teisme parodė, kad viešėdamas pas jį M. M. girtuokliavo ir apie įvykį nekalbėjo, taip pat, kad jis negali patvirtinti, jog būtent M. M. smūgiavo kojomis nukentėjusiajam.

15Nuteistasis M. M. nurodo, kad specialisto išvadoje visi G. S. nustatyti sužalojimai buvo vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, G. S. mirė ne iš karto, todėl mano, kad jo veiksmai iš BK 129 straipsnio 1 dalies turėtų būti perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį.

16Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti.

17Nuteistasis M. K. nurodo, kad kaltinamasis aktas, kurio pagrindu jis buvo teisiamas, neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų – suformuluotas kaltinimas neaiškus, nesuprantamas, neatitiko ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Visų pirma, nebuvo nurodyta, keliais smūgiais (trauminiais poveikiais) buvo sužalota G. S. galva, nors pastarojo mirtis įvyko būtent dėl galvos sumušimo. Kaltinime nurodyta tik daugiau kaip 14 suduotų smūgių į įvairias kūno vietas, keli iš jų suduoti į galvos sritį, liko neaišku. Be to, kaltinamajame akte nurodyta, kad G. S. buvo sužalotas tik kaltinamiesiems suduodant ne mažiau kaip 14 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo tarpu teismo medicinos specialistai pasisakė, kad muštinė žaizda pakaušyje atsirado ne dėl tiesiogiai suduoto smūgio, o G. S. griūnant ir pakaušio sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą. Prokuroras kaltinamajame akte nepilnai ir neaiškiai aprašęs nusikalstamos veikos padarymo būdą, pilnai neatskleidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių ir suvaržė jo teisę į tinkamą gynybą. Šios aplinkybės buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, tačiau šis jas atmetė kaip nepagrįstas ir nuteisė jį pakeitęs kaltinimą dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių – ženkliai pakeitė suduotų smūgių skaičių, jų kryptingumą, išskyrė konkrečius veiksmus, sąlygojusius mirtį ir kt. Be to, ir pakeitus kaltinimą, liko neaišku, ar dėl visų nustatytų sužalojimų galvos srityje yra kaltas jis ir M. M. . Teismui laikant teisinga eksperto G. Serbentos išvadą, kad mirtį sąlygojo trauminių poveikių į galvos sritį visuma, kurių konstatuota buvo trys, taip ir liko neaišku, kuris iš jų lėmė nukentėjusiojo pakaušio sužalojimą. Teismas atmetė aiškinimą, kad pakaušį G. S. galėjo susižaloti pats, niekieno neveikiamas ir griūdamas, tačiau šį sužalojimą jam ir M. M. priskyrė tik abstrakčiai ir formaliai, nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, paremtų ne spėlionėmis, o objektyviais įrodymais, ir nepagrindė fakto, kad pakaušio trauma padaryta jų abiejų, o ypač jo – M. K. kokiais nors neteisėtais veiksmais. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad sužalojimas pakaušyje buvo padarytas ne tiesioginiais į šią sritį jų nukreiptais aktyviais veiksmais, o G. S. griūnant (tai patvirtina bene visos teismo medicinos specialisto išvados, taip pat ekspertų paaiškinimai, kad pakaušyje žaizdos forma „Y“ nurodo į tai, kad ji galėjo būti padaryta atsitrenkus į plokštumą, ar briaunuotą daiktą, taip pat ir atsitrenkiant į garažo vartų užraktą). Jokių duomenų, kad pakaušio sritis būtų traumuojama trenkiant kokiu nors daiktu, ar kad griuvimą būtų betarpiškai sąlygojęs smūgis į kitą kūno vietą, byloje nėra, kas rodo, kad sužalojimų visuma, lėmusi mirtį, buvo padaryta ne tik jo ir M. M. veiksmais. Nepaisant to, teismas trauminių poveikių galvoje nediferencijavo. Be to, teismas nuosprendyje aptarė nustatytus tris trauminius poveikius į galvos sritį, tačiau tuo pačiu nurodė, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė visų jų visuma, t.y. visi keturi sužalojimai, neišskiriant nė vieno jų. Taigi, liko neaišku, kelis trauminius poveikius į galvos sritį, sąlygojusius mirtį, teismas konstatavo.

18Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas rėmėsi eksperto G. Serbentos pozicija, jog mirtį lėmė visuma į galvos sritį atliktų trauminių poveikių, akcentuodamas, kad specialistas buvo kategoriškas dėl tokių išvadų. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ekspertas pirmiau paminėtą išvadą padarė dėl to, jog nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų atriboti kiekvieną trauminį poveikį atskirai ir atskirai įvertinti kiekvieno smūgio sukeltus padarinius, o tokia išvada nepaneigia tikimybės, kad kraujas galėjo išsilieti į galvos smegenis ir mirtis įvykti ne nuo visų trauminių poveikių į galvą, bet tai galėjo įvykti nuo kažkurio vieno trauminio poveikio ar dėl kažkurių dviejų iš jų bet kokioje kombinacijoje. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad teismas rėmėsi ne kategoriškomis išvadomis, o tik viena iš galimų įvykių sekų, argumentuotai neatmetant kitų galimų įvykio sekos būdų. Be to, teismo medicinos ekspertas G. Serbenta viso proceso metu nebuvo nuoseklus, jo išvados prieštarauja viena kitai. 2014-08-25 specialisto išvadoje, atsakydamas į klausimą dėl galimo sužalojimų mechanizmo, ekspertas kategoriškai nurodė, kad G. S. suduoti smūgiai į veidą sąlygojo pastarojo griuvimą pakaušio sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių. Tuo tarpu teisme uždavus klausimą, koks laiko tarpas galėjo praeiti tarp trauminių poveikių į veidą ir pakaušį, negalėdamas atsakyti, ekspertas jau nebuvo toks kategoriškas ir teigė, kad G. S. galėjo griūti ir susižaloti pakaušį be jokio fizinio kontakto su kitais asmenimis. Be to, atsakydamas į klausimą, kiek laiko žuvusysis galėjo būti sąmoningas po patirtų sužalojimų, ekspertas G. Serbenta nurodė, kad po padarytų galvos sužalojimų visumos prasidėjo kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, o tai prieštarauja jo paties išsakytai pozicijai, kad pirmi trauminiai poveikiai į galvą, dar nesant visų nustatytų trauminių poveikių visumos, galėjo lemti prasidėjusį kraujavimą. Be to, teismo posėdžio metu ekspertas negalėjo atsakyti, kaip gausiai ir intensyviai liejosi kraujas į galvos smegenis. Šios aplinkybės ekspertas netyrė, nors tai neabejotinai labai svarbus reiškinys, leidžiantis atsakyti į klausimą, kaip ilgai žuvusysis dar galėjo judėti po patirtų trauminių poveikių į galvos sritį ėmus lietis kraujui į galvos smegenis, vertinant kiekvieną trauminį poveikį atskirai. Šis laiko intervalas labai svarbus, nes iš bylos duomenų matyti, kad smurto veiksmai laiko atžvilgiu yra išsidėstę pakankamai dideliu intervalu, ir tai pagrįstai leidžia diferencijuoti kiekvieno trauminio poveikio į galvos sritį reikšmę prasidėjusiam kraujavimui į smegenis (pvz., ar nuo suduoto paties pirmojo G. S. smūgio delnu į kairįjį žandą, pastarajam jau prasidėjo aptariami padariniai – kraujo išsiliejimas į galvos smegenis). Įvertinus ir tokius veiksnius kaip G. S. sunkus girtumas bei kepenų liga, kurie mažina kraujo krešėjimą, dėl ko kraujavimas į galvos smegenis buvo ilgesnis bei gausesnis ir tai pagreitino bendros būklės sunkumą, galima daryti išvadą, kad G. S. po mirtį lėmusio trauminio poveikio į galvą ilgai sąmoningas būti nebegalėjo, o nustatytų įvykių kontekste smurto veiksmai, atlikti prieš G. S. garaže ir pakankamai dideliu laiko intervalu iki jo radimo kieme be sąmonės, pagrįstai leidžia teigti, kad jo – M. K. suduotas pirmasis smūgis G. S. į galvos sritį nelėmė kraujo išsiliejimo į galvos smegenis ir nebuvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.

19Nuteistasis pažymi, kad ekspertas negalėjo pasakyti, kurioje konkrečiai galvos smegenų dalyje prasidėjo kraujavimas po kietuoju smegenų dangalu. Tai, kad išsiliejęs kraujas užspaudė dešinįjį galvos smegenų pusrutulį, nepaneigia galimybės, kad būtent čia kraujas susikaupė dėl G. S. pasvyrimo į dešinę pusę praradus sąmonę. Nustatyta tiksli kraujo pradėjimo lietis vieta leistų konstatuoti kraujavimą sukėlusio trauminio poveikio lokalizaciją, juolab, žinant, kad visų buvusių trauminių poveikių į galvą išorinės pažeidimo vietos yra aiškiai skirtingose galvos srityse (kairė akis, dešinė akis, pakaušis). Be to, ekspertas detaliai neištyrė pakaušio sužalojimo padarymo mechanizmo, pvz., kokiu kampu buvo atliktas smūgis, kokiu stiprumu, ar šis stiprumas būdingas laisvam kritimui, ar kūnas krenta ir atsitrenkia didesne jėga, nei galėtų generuoti tik nieko neveikiamas, kas leistų paneigti ar patvirtinti, ar G. S. krentant jis buvo veikiamas papildomos pašalinės jėgos. Šiuo atveju tam, kad motyvuotai paneigti jo – M. K. suduoto smūgio reikšmingumą kilusioms pasekmėms, pasak apelianto, būtina atlikti papildomą tyrimą dėl kraujavimo į galvos smegenis vietos nustatymo, tai lėmusio trauminio poveikio konkretizavimo, kraujavimo gausumo, intensyvumo nustatymo.

20Apeliantas nurodo, kad pagal nuteistojo M. M. ir liudytojo L. P. parodymus, G. S. buvo rastas kieme, šalia garažo, su kraujuojančia žaizda pakaušyje, nereagavo į aplinką, tik leido garsus, panašius į kriokimą ar knarkimą. Akivaizdu, kad minėti į kriokimą panašūs garsai galėjo kilti dėl itin stipraus galvos sužalojimo, tačiau šios aplinkybės teismas netyrė, o jos pagrindu manytina, kad teismo medicinos ekspertai galėtų įvertinti tokio neįprasto garso atsiradimo priežastis, reikšmę bei santykį su trauminiais poveikiais bei mirtimi.

21Nuteistasis M. K. atkreipia dėmesį, kad byloje esančios trys specialisto išvados (ekspertės S. Mažeikienės ir eksperto G Serbentos) taip pat prieštarauja viena kitai: ekspertė S. Mažeikienė konstatavo, kad sužalojimai G. S. veide kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, be to, apklausta teisme nurodė, kad smūgis delnu į žandą iš viso gali būti nekvalifikuojamas kaip sužalojimas. Tuo tarpu ekspertas G. Serbenta, priešingai kolegės išvadoms, teigia, kad visi trauminiai poveikiai G. S. į veidą sąlygojo kraujo išsiliejimą į galvos smegenis. Esant tokioms prieštaringos išvadoms kyla pagrįstų abejonių, ar sužalojimai, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, gali sukelti tokias pasekmes, apie kurias nurodo buvus ekspertas G. Serbenta. Aptartų išvadų prieštaravimas dėl esminių aplinkybių, pasak apelianto, pagrindžia būtinybę skirti pakartotinį tyrimą.

22Apeliantas pažymi, kad apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog nėra jokio pagrindo abejoti teismo medicinos ekspertų išvadomis, nes jų proceso dalyviai iš esmės neginčijo, tačiau apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bei atskirose tyrimo stadijose teikti gynybos prašymai, susiję su specialisto išvadomis, patvirtinta, kad toks teismo argumentas yra klaidingas.

23Nuteistasis M. K. nurodo, kad teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog nuteistojo M. M. parodymai yra kintantys, mažinant savo veiksmų apimtį bei pavojingumą, kaltę siekiant palaipsniui perkelti nuteistajam M. K. , o jo – M. K. parodymus teismas laikė nuosekliais. Kita vertus, teismas nurodė, kad jo parodymuose taip pat buvo šiokių tokių korekcijų ir kaip pavyzdį pateikė tai, kad pirmų apklausų metu jis teigė smūgiavęs G. S. , o vėliau švelnino teigdamas, kad pastūmė delnu. Ši aplinkybė, pasak apelianto, nereiškia, kad jis buvo nenuoseklus. Viso proceso metu apklaustas daugybę kartu jis niekuomet neneigė pirmasis pakėlęs ranką prieš nukentėjusįjį, ir kad sudavė šiam į skruostą, tuo tarpu paties smurtavimo veiksmo kalbinė išraiška – ar buvo suduota, ar pliaukštelėta, ar stumtelėta, esminės reikšmės nagrinėjamam įvykiui neturi, nes tyrimo metu labai detaliai buvo išsiaiškintos šio smurtinio veiksmo pasekmės, kurios ir leidžia suvokti, kokio tai galėjo būti stiprumo veiksmas. Teismas padarė išvadą, kad jo – M. K. suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus, nes G. S. po jo nugriuvo nuo garso kolonėlės, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia pagrįstai teigti, kad smūgis buvo labai stiprus. G. S. sėdėjo ant nestabilios, sėdėti nepritaikytos, mažą paviršių turinčios garso kolonėlės, be to, buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl nugriūti galėjo veikiamas ir nestipria jėga. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad kairės akies apatinio voko nubrozdinimą G. S. galėjo padaryti būtent jis – M. K. , suduodamas dešinės rankos kumščiu pastarajam į veido sritį, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad po jo suduoto smūgio G. S. veide būtų atsiradę kokių nors vizualiai matomų sužalojimų. Be to, po šio smūgio visi įvykio vietoje buvę asmenys toliau girtavo, tai truko pakankamai ilgą laiko tarpą (maždaug nuo 2.00 iki 4.30 val.), todėl stipraus smūgio atveju jo žymės būtų vizualiai pastebimos, juolab, kai kalbama apie odos nubrozdinimą. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jis nukentėjusiajam sudavė kumščiu. Teismas smūgiavimą kumščiu grindė patirto sužalojimo (odos nubrozdinimo) kontekste, tačiau smūgiavimo kumščiu fakto objektyvūs duomenys nepagrindė, o odos nubrozdinimas kairės akies apatiniame voke padarytas ne jo – M. K. veiksmais, nes smūgiuojant delnu tokių sužalojimų padaryti negalima, ką teisme patvirtino ir ekspertė S. M. . Dėl šių aplinkybių, pasak apelianto, jo veiksmai G. S. atžvilgiu negali būti susieti priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis.

24Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad jis iki G. S. mirties iš pastarojo tyčiojosi. Teismas tokią savo išvadą grindė pirminiais liudytojo L. P. parodymais, tačiau 2014-07-08 pastarasis buvo apklaustas kaip įtariamasis, vėliau jo statusas pasikeitė ir jis buvo apklausiamas liudytoju. M. K. teigimu, prisiekusio sakyti tiesą asmens parodymai sąlyginai turi didesnę įrodomąją reikšmę, nei asmens, kuris laisvas rinktis gynybinę poziciją, todėl teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė pirminiams L. P. parodymams. Ta aplinkybė, kad jis – M. K. gerai pažinojo G. S. , o nuteistasis M. M. jo visiškai nepažinojo, leidžia pagrįstai teigti, kad pastarasis neturėjo jokių sentimentų aukos atžvilgiu, niekas nevaržė, esant nors menkiausiai dangčiai, smurtauti prieš pastarąjį. Tuo tarpu jo – M. K. teigiami santykiai su auka eliminuoja teorinę tikimybę, kad jis siekė, o jei nesiekė, tai leido kilti tokioms sunkioms pasekmėms. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad būdamas laisvėje jis su L. P. galėjo suderinti savo pozicijas ir kaltę sutartinai versti vienam M. M. . Tokia teismo išvada yra nelogiška, be to, ji prieštarauja kitam teismo teiginiui, kad L. P. ir M. K. iš karto po įvykio buvo sulaikyti, taigi, neturėjo realios galimybės detaliai aptartį įvykių eigos ir duoti apie tai pakankamai vienodus parodymus. Teismo minimi pirminių parodymų nesutapimai ar vėlesnių parodymų tarp vienodėjimas (jei toks ir buvo), nekeičia bylos esmės, nes tiek jis pats, tiek liudytojas L. P. nuosekliai parodė apie tai, kad jis – M. K. sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį, po kurio jokių pasekmių neatsirado, o iki G. S. aptikimo be sąmonės praėjo didelis laiko tarpas, per kurį šio atžvilgiu intensyviai smurtavo kitas nuteistasis M. M. .

25Nuteitasis M. K. teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog tiek jis, tiek M. M. nurodė, kad G. S. galėjo būti suduota daugiau kaip 14 smūgių, nes apie tokią smūgių gausą, nesuderinamą su kita objektyvia bylos medžiaga, parodė tik nuteistasis M. M. , tuo tarpu ji pats nurodė ženkliai mažesnį suduotų smūgių skaičių, kas atitiko liudytojo L. P. parodymus, kuriuos teismas pripažino patikimais. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto manymu, teismas nepagrįstai sumenkino jo parodymų reikšmingumą ir nepakankama apimtimi jais vadovavosi. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai vadovavosi M. M. pirminiais parodymais, kad jis – M. K. sudavė nukentėjusiajam daugiau kaip vieną smūgį, nes tokių aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, o grįsti jo kaltę asmens, tiesiogiai suinteresuoto bylos baigtimi, nėra teisinga. Be to, teismas, kaip reikšmingesnius vertindamas ne teisminio bylos nagrinėjimo, bet ikiteisminio tyrimo metu duotus jo, nuteistojo M. M. ir liudytojo L. P. parodymus, nesilaikė teismų praktikoje formuojamos nuostatos, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti pripažinti įrodymais, nes jie betarpiškai privalomi būti ištirti teisme ir turi būti patvirtinti arba paneigti, priešingu atveju pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio l dalies, 276 straipsnio nuostatos.

26Apeliantas nurodo, kad teismas atmetė kaip nepagrįstą jo ir M. M. aiškinimą, jog G. S. pakaušio sužalojimą pasidarė pats griūdamas, nurodydamas, kad jie iki atvykstant medikams ir policijai susitarė nurodyti tokias aplinkybes, tačiau toks teismo argumentas nėra svarus, nes hipotetiškai darant prielaidą, kad toks susitarimas ir buvo, tai nepaneigia, kad nukentėjusysis realiai galėjo susižaloti pats. Be to, teismas, teigdamas, kad M. K. galimai yra susitaręs su liudytoju L. P. veikti prieš M. M. , ir tuo pačiu teigdamas, kad M. K. galimai yra susitaręs su M. M. , prieštarauja pats sau. Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad L. P. atvykusiems medikams teigė, jog G. S. susižalojo pats, o vėliau teigė, kad pastarasis buvo sumuštas nuteistųjų. Tačiau šie abu L. P. teiginiai vienas kitam neprieštarauja, nes kalbėdamas apie susižalojimą L. P. aiškino pakaušyje esančios žaizdos atsiradimo aplinkybes, o teigdamas apie sumušimą aiškino kitų galimai buvusių sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Tuo tarpu L. P. parodymai, kad jis negirdėjo bumbtelėjimo garso, sklidusio iš kiemo, apie ką nurodė jis su M. M. , nepaneigia fakto, kad realiai toks bumbtelėjimas buvo, nes L. P. šio garso galėjo neišgirsti dėl objektyvių priežasčių – garaže grojo muzika, L. P. buvo arčiau garso kolonėlės, tuo tarpu jis su M. M. sėdėjo arčiau pravirų lauko durų. Teismo argumentas, kad nukentėjusysis buvo rastas tolėliau nuo garažo pastato, intensyvi kraujo dėmė taip pat rasta apie 1,4 m atstumu nuo garažo, nepaneigia fakto, kad G. S. , po to, kai pakaušiu atsitrenkė į garažo pastato elementus, negalėjo įveikti nedidelio (apie 1-1,5 m) atstumo, įvertinus ir tai, kad visi trys įvykio dalyviai dar kurį laiko po to, kai G. S. patyrė sužalojimą pakaušyje, stebėjo pastarąjį judantį. Apeliantas taip pat pažymi, kad žaizda G. S. pakaušyje gausiai kraujavo, ir šis faktas niekaip nesusietas su juo ar M. M. . Priešingai – G. S. kraujo pėdsakai rasti ant durų kaiščio, buvusio ant išorinės garažo pastato sienos. Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad pagal sužalojimo pakaušyje formą jis galėjo būti padarytas šiuo metaliniu durų elementu. Taigi, labiausiai tikėtina, kad G. S. pakaušio srities susižalojimą patyrė griūdamas dėl sunkaus girtumo laipsnio neišlaikęs pusiausvyros.

27Apeliantas taip pat nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad G. S. mirė nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai buvo lemiamas reiškinys, dėl kurio išsivystė kiti žmogaus funkcijų sutrikimai, todėl akivaizdu, kad kraujo išsiliejimo gausa, greitis turėjo lemiamos reikšmės kilusiems padariniams, o iš bylos duomenų matyti, kad kraujas išsiliejo gausiai. Be to, svarbu yra tai, kad G. S. sumušimo metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio bei sirgo kepenų liga (riebaline distrofija). Kaip jau minėta, šie fiziologiniai reiškiniai mažina kraujo krešėjimą, dėl to kraujavimas po galvos smegenų dangalu buvo ilgesnis ir gausesnis, kas pagreitino bendros būklės sunkumą ir tuo pačių turėjo įtakos mirčiai (2014-10-03 eksperto G.Serbentos apklausa), be to, G. S. mirė praėjus 23 dienoms po įvykio. Visos šios aplinkybės, pasak nuteistojo, leidžia daryti išvadą, kad G. S. mirė ne nuo jo suduoto vieno smūgio delnu per skruostą, kurį teismas įtraukė į suduotų smūgių visumą, nulėmusių kraujavimą į galvos smegenis, o nuo kraujavimo gausos ir ilgalaikiškumo, ką sąlygojo G. S. girtumo būklė bei liga. Apygardos teismas G. S. sveikatos būklės įtakos kilusioms pasekmėms netyrė, todėl apelianto nuomone, byloje būtina atlikti teismo medicinos ekspertizę G. S. mirties priežasčiai nustatyti. Konstatavus aptartų aplinkybių įtaką G. S. mirčiai, kurių jis – M. K. objektyviai negalėjo įvertinti ir numatyti, jo veika turėtų būti vertinama kaip padaryta dėl neatsargumo (nusikalstamas pasitikėjimas).

28Nuteistasis M. K. teigia, kad pirmas suduodamas smūgį G. S. delnu per veidą, apie galimą pastarojo mirtį nuo šio smurtinio veiksmo numatyti niekaip negalėjo, nes nei tikslai, nei tuo momentu kilę padariniai to suvokti objektyviai neleido. Tai, kad vėliau jis pasyviai stebėjo M. M. smurto veiksmus, neleidžia teigti jį prisidėjus prie M. M. sukeltų pasekmių ir jų norėjus, juolab, kad paskutinius smurto veiksmus M. M. atliko lauke, tuo metu jis pats nei smurto, nei kilusių pasekmių nematė. Esant tokioms aplinkybėms, net ir nustačius, kad G. S. mirtis įvyko dėl M. M. nusikalstamų veiksmų, jis – M. K. negali būti pripažintas M. M. bendrininku ir atsakyti už pastarojo sukeltas pasekmes, nes tokių pasekmių nenorėjo, prie to savo veiksmais neprisidėjo ir nesuvokė, kad jos gali kilti.

29Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nustatė esminius jo bei kito nuteistojo M. M. asmenybių bei elgesio nagrinėjamo įvykio metu skirtumus, turėjusius lemti jam švelnesnės bausmės skyrimą. Nepaisant to, teismas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė tokio pat dydžio bausmę, kaip ir M. M. . Teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kad jis – M. K. atsivežė G. S. į įvykio vietą, bei kad pastarąjį sužalotą paliko likimo valiai, nuteistojo manymu, negali būti vertinami kaip sunkinantys jo padėtį, nes G. S. jis atsivežė visiškai nenumanydamas apie vėliau įvykstančią nelaimę, o miegoti nuėjo, palikdamas sužalotą draugą, todėl, kad nesuvokė ir negalėjo suvokti koks G. S. sužalojimo mastas. Be to, teismas pripažino, kad jis veikė netiesiogine tyčia, formaliai nurodė, kad skirdamas bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio reikalavimus, tačiau nekonkretizavo, kokią įtaką parinktos bausmės dydžiui turėjo nustatyta tyčios rūšis. Šiuo atveju bausmės dydžio paskyrimo klausimu aktuali formuojama teismų praktika analogiškos kategorijos bylose (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-531-197/2015, 1A-556-398/2015).

30Nuteistasis M. K. taip pat nurodo, kad teismo nukentėjusiajai I. S. priteista 20 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vienintelio sūnaus mirtis sukėlė nukentėjusiajai stresą, tačiau byloje nustatyta, kad I. S. turėjo tris vaikus, todėl teismo naudojama „vienintelio sūnaus“ sąvoka yra netiksli, o nustatytos aplinkybės sąlygoja tam tikra prasme mažesnius netekties išgyvenimus. Teismas taip pat nurodė, kad G. S. gyveno su motina, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pastarasis, būdamas subrendęs vyras, dėl savo netinkamo gyvenimo būdo (girtavimo), negalėjo susikurti visuomenėje priimtos gyvensenos aplinkos (susikurti šeimą, dirbti), todėl ne jis padėjo civilinei ieškovei senatvėje oriai gyventi, o priešingai, ieškovė turėjo išlaikyti žuvusįjį, kuris nesirūpino namų buitimi, ūkiu, nes tokio ir nebuvo, nuo jo išpuolių ieškovė, pastarajam dažniausiai apsvaigus nuo alkoholio smurtaujant, turėdavo nakvoti ne savo namuose, o daržinėje ant šieno, nepaisant net metų laiko. Be to, pasak nuteistojo, teismas, nustatydamas jo paties turtinę padėtį, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis rūpinasi ir išlaiko naujagimį. Neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimu aktuali formuojama teismų praktika analogiškos kategorijos bylose (baudžiamoji byla Nr. 1 A-531-197/2015, Lietuvos apeliacinis teismas).

31Teismo posėdžio metu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas J. Jasaitis ir nuteistasis M. K. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą. Nuteistojo M. M. gynėjas advokatas G. Skaistys prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

32Nuteistųjų M. K. ir M. M. apeliaciniai skundai netenkinami.

33Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

34Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, taip pat sumažinti žalos atlyginimui priteistas sumas. Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, nepadarius nusikalstamos veikos, taip pat nesutinka su jam paskirta bausme ir priteistos neturtinės žalos dydžiu.

35Dėl Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies.

36Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu apeliantai M. M. ir M. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrai, netiesiogine tyčia nužudė nukentėjusįjį G. S. .

37Apeliaciniuose skunduose M. M. ir M. K. neneigia smurto prieš nukentėjusįjį G. S. naudojimo fakto. Tačiau, prašydami pakeisti ir (ar) panaikinti apygardos teismo nuosprendį, nuteistieji tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes (kiekvieno iš nuteistųjų smurtinių veiksmų pobūdį ir apimtį) pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus. Taip pat nurodo, kad skundžiamame teismo nuosprendyje liko nepašalintos abejonės dėl G. S. mirties priežasties. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad aukščiau paminėti ir kiti apeliaciniuose skunduose nurodomi nuteistųjų argumentai yra nepagrįsti.

38Šioje byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis G. S. mirė 2014 m. liepos 29 d., nuo stipraus galvos sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu (t. 1, b. l. 53-54; t. 5, b. l. 112-118). Taip pat byloje esančiais įrodymais – pačių nuteistųjų M. M. ir M. K. parodymais, liudytojų L. P. , V. P. parodymais, nustatyta, kad nukentėjusysis G. S. buvo sužalotas 2014 m. liepos 6 d. naktį, adresu ( - ). Įvykyje, kurio metu buvo sužalotas G. S. , dalyvavo tik nuteistieji M. M. , M. K. , nužudytasis G. S. ir liudytojas L. P. . Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose. Tačiau M. M. tvirtina, kad jis G. S. sudavė tik 2-3 smūgius delnu, kurie negalėjo sukelti rimtų sužalojimų. Tuo tarpu M. K. teigia sudavęs žuvusiajam tik vieną nestiprų smūgį rankos plaštaka į veidą, nuo kurio šis mirti negalėjo. Šios apeliantų gynybinės versijos paneigiamos objektyviais bylos duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų.

39Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būtent M. M. ir M. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį G. S. , jie, veikdami bendrai, sudavė ne daugiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis pačių nuteistųjų parodymais, tiesiogiai įvykį stebėjusio liudytojo L. P. parodymais ir netiesioginiais įrodymais. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo visų trijų tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus, juos gretino tarpusavyje ir aptarė atskirai. Apygardos teismas įvertino ne tik tai, kad M. M. ir M. K. , realizuodami savo teisę į gynybą nėra saistomi pareigos sakyti tiesą, bet ir tai, kad liudytojas L. P. , kuris tokią pareigą nors ir turi, tačiau yra artimas M. K. draugas, todėl yra galimai suinteresuotas padėti jam sušvelninti baudžiamosios atsakomybės apimtį. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas turi daryti analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).

40Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir rėmėsi jais tiek, kiek jie sutampa su kitais bylos duomenimis. Iš 2015 m. gegužės 13 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis M. M. neneigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį G. S. , tačiau tvirtino, kad tik du kartus delnu pliaukštelėjo į veidą nukentėjusiajam, jam nespyrė, o M. K. keturis kartus po du-tris smūgius sudavė G. S. (t. 4, b. l. 114-116). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo teisėjui, sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo klausimą, jis nurodė, kad nukentėjusįjį spardė jis ir M. K. . M. K. sudavė nukentėjusiajam penkis-šešis smūgius, pirmus du sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam į veidą, tuomet jis, M. M. , du-tris smūgius sudavė koja gulinčiam G. S. į veidą (t. 3, b. l. 51-52). Tokie ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme M. M. duoti parodymai nesutampa tarpusavyje ir prieštarauja jo kitų apklausų metu duotiems parodymams. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą jis nurodė, kad du-tris kartus koja sudavė G. S. į veidą, o M. K. ne tik viduje, bet ir lauke įspyrė G. S. (t. 3, b. l. 111-112). Tuo tarpu parodymų patikrinimo metu M. M. tvirtino, kad tik du-tris kartus trenkė plaštaka į veidą, o M. K. keturis kartus po du-tris smūgius sudavė rankomis ir spardė kojomis (t. 3, b. l. 114-115). Vėlesnių apklausų metu apeliantas nurodė, kad jis sudavė į veidą, bet nespardė G. S. , mano, kad jis mirė nuo sužalojimų, kuriuos pasidarė pats, griūdamas (t. 3, b. l. 117-120, 122, 130-131). Taigi nuteistasis M. M. savo parodymuose neneigė nei pats smurtavęs G. S. atžvilgiu, nei matęs smurtinius M. K. veiksmus, tačiau keitė parodymus aiškindamas savo veiksmų intensyvumą.

41Nuteistasis M. K. pirmosios instancijos teisme neneigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau tvirtino sudavęs jam tik vieną nestiprų smūgį delnu į veidą. Nuo suduoto smūgio G. S. nuvirto nuo kolonėlės, ant kurios sėdėjo. Šios apklausos metu M. K. tvirtino matęs, kaip nukentėjusįjį spardė M. M. (t. 4, b. l. 115-118). Iš esmės tokius pačius parodymus M. K. davė ir apklausų ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau šių apklausų metu jis nurodė ir tai, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė kumščiu, o ne plaštaka, kaip kad tvirtino pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Be to, nurodė vieną kartą nestipriai sudavęs keliu gulinčiam nukentėjusiajam į koją. Šių apklausų metu M. K. nuosekliai tvirtino, kad M. M. sudavė G. S. smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas (t. 2, b. l. 185; 186-187; 191-195; 196; 201-202).

42Taigi nors abu nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus siekdami sumenkinti savo vaidmenį smurtaujant prieš G. S. , tačiau iš esmės abu jie nurodė sudavę smūgius nukentėjusiajam.

43Tai, kad nuteistasis M. M. nukentėjusiojo G. S. atžvilgiu smurtavo intensyviau nei jis pats nurodė apklaustas pirmosios instancijos teisme, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma – iš dalies nuteistojo M. K. parodymai, liudytojų L. P. , A. B. , Gi. S. parodymai, specialisto išvada Nr. 140-(4291)-IS1-6811. Būtent tokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas paneigė nuteistojo M. M. teiginį, kad jis tik pliaukštelėjo į veidą nukentėjusiajam. Apygardos teismas pagrįstai šioje apimtyje liudytojo L. P. ir nuteistojo M. K. parodymus laikė nuoseklesniais.

44Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas L. P. , aiškindamas įvykio aplinkybes ir pasisakydamas apie M. M. veiksmus, iš esmės buvo nuoseklus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas L. P. parodė, kad M. M. nukentėjusiajam G. S. spyrė du ar tris kartus į galvą, po to dar M. M. jam pasakojo, kad ir lauke spyrė nukentėjusiajam (t. 4, b. l. 109-110). Tokias aplinkybes L. P. nurodė tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kai buvo sprendžiamas jo kaip įtariamojo kardomosios priemonės klausimas, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, vėliau liudytojas (t. 2, b. l. 79, 88, 106, 110-111, 119-120). Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti apelianto M. M. argumentai, kad L. P. siekia kaltę suversti būtent jam. Liudytojo L. P. parodymai dėl M. M. veiksmų apimties nekito nuo pat pirmos apklausos. Taigi tai, kad liudytojas L. P. tam tikroje apimtyje keitė parodymus apie kito nuteistojo M. K. veiksmus, savaime nesudaro pagrindo netikėti liudytojo parodymais apie M. M. veiksmus, nes šioje dalyje liudytojo parodymai buvo nuoseklūs viso tyrimo metu. Pažymėtina ir tai, kad tam tikri parodymų netikslumai yra įmanomi dėl objektyvių priežasčių – laiko tarpo, praėjusio nuo įvykio. Pažymėtina, kad L. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojo Gi. S. parodymai, kuriuose jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie pokalbį su M. M. , kai jis pasakojo spyręs nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 183; t. 4, b. l. 111); liudytojo A. B. parodymai, kuriais nustatyta, kad M. M. po įvykio ketino išvykti į užsienį ir tokiu būdu pasislėpti (t. 1, b. l. 136, 137; t. 4, b. l. 111). Be to, specialisto išvadoje Nr. 140-(4291)-IS1-6811 užfiksuota, kad ant M. M. dešinio bato noselės rasta susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių vieno genotipas praktiškai sutampa su G. S. genotipu (t. 1, b. l. 27-35). Tokie duomenys paneigia M. M. versiją, kad jis tik pliaukštelėjo delnu, kadangi minėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis intensyviau smurtavo, taip pat spyrė koja.

45Atmestinas M. K. argumentas, kad apygardos teismas pažeidė taisyklę, pagal kurią ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti pripažįstami įrodymais. Pažymėtina, kad liudytojų, kaltinamųjų parodymai gali būti pripažinti įrodymais ne tik duoti teisiamojo posėdžio metu, tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuo atveju nuteistieji M. M. , M. K. , liudytojas L. P. buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, sprendžiant kardomosios priemonės klausimus. Todėl šių apklausų metu duoti parodymai gali būti pripažįstami įrodymais. Taigi apygardos teismas remdamasis ir ikiteisminio tyrimo metu gautais parodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tokių nuostatų nepažeidė. Parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nesivadovavo ir nelaikė jų įrodymais pripažįstant nuteistuosius kaltais. Tuo tarpu tokie parodymai buvo tik pasitelkti patikrinti parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui.

46Taigi pirmiau aptarti objektyvūs bylos duomenys pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad įvykio metu nukentėjusiojo G. S. atžvilgiu smurtavo abu nuteistieji. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad M. M. smurtiniai veiksmai buvo intensyvesni, tačiau M. K. , suduodamas G. S. smūgį ranka į veidą ir spirdamas gulinčiam nukentėjusiajam, prisidėjo prie jo sužalojimo.

47Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria teismo medicinos specialisto išvadoms ir specialistų paaiškinimams teisiamajame posėdyje, teigdami, kad juose gausu prieštaravimų, nenustatyta, kuris konkretus sužalojimas lėmė G. S. mirtį, taip pat neatmesta galimybė, kad mirtį lėmusius sužalojimus jis galėjo pasidaryti pats, griūdamas ir galva atsitrenkdamas į kietus paviršius. Šie apeliacinio skundo argumentai paneigiami objektyviais bylos duomenimis.

48Šioje byloje buvo atlikti trys teismo medicinos tyrimai, kuriais buvo siekiama nustatyta G. S. sužalojimo ir mirties priežastis. Pirmasis tyrimas buvo atliktas dar G. S. esant gyvam, netrukus po įvykio. Specialisto išvadoje Nr. G 1023/14(05) konstatuota, kad G. S. nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimai dešinio antakio ir kairės akies apatinio voko srityse, muštinė žaizda pakaušio srityje, kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje. Dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, G. S. sveikata sutrikdyta sunkiai. Šie sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. Sužalojimai veide galėjo būti padaryti suduodant kumščiu ar įspiriant, sužalojimas pakaušyje galėjo gautis nukentėjusiajam griūnant ant kieto paviršiaus (t. 1, b. l. 48-49). Nukentėjusiajam G. S. mirus, buvo atliktas dar vienas specialisto tyrimas mirties priežasčiai nustatyti. Šį tyrimą atlikęs specialistas išvadoje Nr. M 285/14(P-05) nurodė, kad G. S. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke ir odos nubrozdinimais dešinio antakio srityje, kairės akies apatiniame voke, muštine žaizda pakaušyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu. Nurodyta, kad šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (smūgiais) į veidą ir nukentėjusiajam griūnant aukštielninkam bei galva atsitrenkiant į kietą paviršių (t. 1, b. l. 53-54). Šią išvadą pateikęs specialistas G. Serbenta ikiteisminio tyrimo metu, atsakydamas į ikiteisminio tyrimo pareigūnų klausimus, papildomai paaiškino, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalu išsivystė nuo poveikių visumos – ir nuo suduotų smūgių, ir nuo griuvimo traumos. Pakaušyje esančios žaizdos lokalizacija leidžia daryti išvadą, kad ji buvo padaryta po suduotų smūgių į veidą, griūnant ir šia galvos sritimi atsitrenkiant į kietą paviršių ar kietus bukus daiktus (t. 1, b. l. 61-63). Teisiamajame posėdyje specialistas papildomai paaiškino, kad visi į galvos sritį suduoti smūgiai sukelia trauminius pakitimus smegenų ir jų dangalų srityje. G. S. buvo padaryti 4 sužalojimai, šiuo atveju negalima išskirti, kuris vienas ar du sukėlė mirtį. Kadangi kraujagyslės trūko šoninėje galvos dalyje, tą galėjo lemti tiek smūgiai suduoti į veidą, tiek sužalojimai pakaušio dalyje. Specialistas taip pat nurodė, kad visi sužalojimai veide buvo padaryti suduodant smūgius kumščiu. Mažai tikėtina, kad jie galėjo būti padaryti suduodant nestiprų smūgį plaštaka (t. 4, b. l. 117-118).

49Nesutikdamas su pirmiau aptartomis specialistų išvadomis, nuteistojo M. K. gynėjas apeliacinės instancijos teisme pateikė teismo medicinos konsultacinę išvadą, kurioje nurodyta, kad didesnė tikimybė, jog kraujas po G. S. galvos smegenų kietuoju dangalu išsiliejo nuo galvos atsitrenkimo galvos užpakaline dalimi į kietą buką atsikišusį paviršių po nugriuvimo (t. 5, b. l. 56-90). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, siekdama išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą pagal paduotus apeliacinius skundus ir pašalinti visas juose nurodytas abejones, paskyrė pakartotinę teismo medicinos ekspertizę. Ekspertizės akte Nr. PEKM 25/2016(01) patvirtinta, kad G. S. buvo padaryti šie sužalojimai: dešinio antakio srities sumušimas, poodinė kraujosruva akies viršutiniame voke ir masyvi kraujosruva kaktos – smilkinio minkštuose audiniuose; odos nubrozdinimas kairės akies apatiniame voke ir muštinė žaizda pakaušyje. Dešinio antakio srities sumušimas ir odos nubrozdinimas padaryti, tikėtina, spyriais apauta koja. Muštinė žaizda pakaušyje galėjo gautis nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į kietą ribotą paviršių. Visi šie sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi tarp bet kurio iš jų ir G. S. mirtį lėmusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu yra galimas priežastinis ryšys (t. 5, b. l. 112-118). Tokias išvadas, paneigiančias Konsultacinę išvadą, ekspertas J. Rybalko patvirtino ir apklaustas teismo posėdžio metu. Ekspertas papildomai paaiškino, kad kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu sukelia trauminis poveikis į galvą ar į galvos priekinį, šoninį paviršių, kuris gali būti padaromas suduodant smūgius kumščiu arba koja. Pakaušyje esantis sužalojimas galėjo atsirasti asmeniui nugriuvus, po suduotų smūgių, nukentėjusysis galėjo nugriūti tiek esant pašaliniam poveikiui, tiek be jo. Jei buvo suduota plaštaka, tai toks sudavimas nepaliko jokio kūno sužalojimo. Sužalojimai buvo padaryti spiriant, kadangi suduodant smūgį kumščiu dažniausiai lieka poodinės kraujosruvos, o ne odos nubrozdinimai.

50Taigi pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad G. S. buvo padaryti sužalojimai veide ir pakaušyje, šių sužalojimų visuma ir lėmė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, dėl kurio, įvykus komplikacijoms, nukentėjusysis mirė. Šiais objektyviais bylos duomenimis paneigiama nuteistųjų gynybinė versija, pagal kurią, G. S. mirtį galėjo lemti vienas sužalojimas pakaušio srityje, kuris buvo padarytas ne dėl nuteistųjų veiksmų, o G. S. , dėl apsvaigimo nuo alkoholio ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo apeliantų veiksmų, pačiam nugriuvus ir galva atsitrenkus į kietą paviršių. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, kad G. S. mirtį galėjo lemti vienas iš sužalojimų, tai neturėtų reikšmės M. M. ir M. K. baudžiamosios atsakomybės turiniui, kadangi, kaip jau minėta, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad smurtą G. S. atžvilgiu naudojo abu nuteistieji, matė vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems neprieštaravo.

51Teismų praktikoje laikoma, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Todėl tais atvejais, kada smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir kokios šiuo atveju buvo jos ribos). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad smurtaujant keliems asmenims nukentėjusysis privalo gintis nuo visų smurtaujančiųjų veiksmų, tokiu atveju prarandama galimybė tikslingai gintis, kas savaime suvaržo veiksmus siekiant išvengti sunkesnių ar mirtinų sužalojimų.

52Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatytas aktyvus nuteistųjų elgesys iš esmės reiškė susitarimą bendrai mušti G. S. . Taigi šioje byloje nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria, vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą smurtauti. Pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, kad nuteistieji nukentėjusįjį nužudė veikdami netiesiogine tyčia, t. y. suvokdami veiksmų pavojingumą, nors ir nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl abu nuteistieji teisingai ir pagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

53Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nepagrįstai apeliantas M. M. , prašydamas jo veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, remiasi Specialisto išvada Nr. G 1023/14(05), nes minėta išvada buvo padaryta nukentėjusiajam G. S. dar esant gyvam, t. y. 2014 m. liepos 10 d. (t. 1, b. l. 48-49). Taip pat tai, kad nukentėjusysis mirė ne ta pačią dieną, o vėliau, neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Nukentėjusiojo tiesioginė mirties priežastis yra patirti sužalojimai, todėl nėra jokių veiksnių, kurie paneigtų priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veiksmų, dėl kurių nukentėjusysis patyrė sužalojimus, ir jo mirties. Taip pat nužudytojo G. S. sveikatos būklė, nustatytas neblaivumo laipsnis nepašalina nuteistųjų atsakomybės už jų veiksmų pagrindu atsiradusius padarinius. Pirmiau aptartos teismo medicinos specialisto išvados, ekspertizės aktas ir eksperto J. Rybalko paaiškinimai patvirtina, kad paties nukentėjusiojo sunkus girtumas ir galimi kraujo krešėjimo sutrikimai, išsivystę dėl pažengusios alkoholinės kilmės kepenų riebalinės distrofijos, lėmė tik gausesnį kraujavimą, greitį ir palyginti greitą traumos klininkinių reiškinių išsivystymą. Tačiau nukentėjusiojo G. S. liga nepaneigia nustatyto priežastinio ryšio tarp nuteistųjų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir asmens mirties.

54Dėl Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio.

55Nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes nenurodyta keliais smūgiais buvo sužalota G. S. galva, neatskleisti nusikalstamos veikos požymiai ir neaprašytos G. S. padarytų sužalojimų aplinkybės. Apelianto teigimu, tokie kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai ir pažeidė M. K. teisę į tinkamą gynybą.

56Lietuvos Respublikos BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylą perduoda prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

57Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. (Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).

58Taigi byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų būtinų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-146/2012, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-415-677/2016).

59Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnis nereikalauja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis privalo būti itin detaliai aprašytas formuluojamame kaltinime. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame Lietuvos Respublikos BK straipsnyje.

60Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. vasario 24 d. kaltinamajame akte aprašytos M. K. ir M. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nurodant padarymo apytikslį laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitas jos aplinkybes bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

61Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kaltinamajame akte tikslus smūgių kiekis nebuvo įvardintas, tačiau nurodyta, kad ne mažiau kaip 14 smūgių. Toks kaltinimo formulavimas nėra klaidingas, kadangi nėra būtina inkriminuojant faktines aplinkybes įvardinti konkretų smūgių skaičių. Taip pat toks veikos faktinių aplinkybių aprašymas nesuvaržo asmens teisės į gynybą.

62Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas, teigdamas, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio, iš esmės vertina bylos duomenis ir teigia, kad nurodomos faktinės aplinkybės neatitinka duomenų. Tačiau pažymėtina, kad kaltinamajame akte išdėstytų duomenų prieštaringumas negali buti pripažintas kaltinamojo akto trūkumu. Priimant sprendimą byloje teismas gali remtis ne tik kaltinamajame akte nurodytais duomenims, bet ir kita, teismo nuomone įrodomąja reikšme turinčia bylos medžiaga, o taip pat duomenimis, kurie buvo gauti nagrinėjant byla teisme. Tai netrukdo teismui bylą nagrinėti iš esmės.

63Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas patikslino kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, sumažindamas inkriminuojamų aplinkybių apimtį, savaime nereiškia, kad surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų. Teisminio proceso metu teismas gali pripažinti, kad ne visos kaltinime nurodomos faktinės aplinkybės yra įrodytos. Tačiau tokia išvada nelemia, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų. Juo labiau, tai nesuvaržo asmenų teisės į gynybą.

64Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, jų veika procesiniuose dokumentuose aprašoma bendrai, nurodant kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. Konstatavus, kad nukentėjusysis buvo nužudytas bendrais kelių asmenų smurtiniais veiksmais, visi šių asmenų padaryti sužalojimai apibūdina kiekvieno iš bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką ir jos padarinius. Todėl jų aprašymas buvo būtinas formuluojant kaltinimą kiekvienam iš bendrininkų. To pakanka pripažinti, kad kaltinimas pagal nuteistajam inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį atitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimus.

65Pažymėtina ir tai, kad nors 2015 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu buvo pateikiamas prašymas bylą perduoti prokurorui (t. 4, b. l. 66-68), tačiau tiek M. M. , tiek M. K. , atsakydami į teismo posėdžio pirmininko klausimą, ar suprato kaltinimą, nurodė, kad kaltinimą suprato (t. 4, b. l. 68). Taigi nėra pagrindo teigti, kad toks kaltinimas pažeidė ar suvaržė nuteistųjų teisę į gynybą.

66Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, konstatuotina, kad kaltinamasis aktas atitiko baudžiamojo proceso įstatyme numatytus reikalavimus, nebuvo jokio pagrindo jį grąžinti prokurorui.

67Dėl nuteistiesiems M. K. ir M. M. paskirtų bausmių.

68Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausme. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad jo ir M. M. neteisėti veiksmai G. S. atžvilgiu nebuvo vienodo intensyvumo, nepagrįstai jiems paskyrė vienodo dydžio bausmes.

69Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam M. K. yra teisėta ir pagrįsta.

70Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

71Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę.

72Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. K. , įvertino visumą aplinkybių. Apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į nustatytas dvi M. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veika padaryta, veikiant bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir tai, kad veiką M. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kilusias labai sunkias, negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį; tai, kad padarytas tyčinis, smurtinio pobūdžio, labai sunkus nusikaltimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apygardos teismas, nustatydamas bausmės dydį, išsamiai įvertino ir paties nuteistojo M. K. asmenybę, t. y. įvertinta tai, kad M. K. iki šio nusikaltimo padarymo buvo neteistas, jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, augina sūnų, dirbo. Apeliacinės instancijos teismui nuteistojo M. K. gynėjas pateikė papildomus duomenis, charakterizuojančius nuteistąjį. Iš jų matyti, kad nuteistasis M. K. su sutuoktine 2015 m. spalio 29 d. susilaukė vaiko, taip pat kartu augina sutuoktinės vaiką, tačiau nedirba, registruotas darbo biržoje. Pažymėtina, kad tokie papildomai pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti švelninama, kadangi jie iš esmės nekeičia apygardos teismo įvertintų aplinkybių.

73Nesutiktina ir su apelianto M. K. argumentu, kad nagrinėjamu atveju nuteistiesiems negalėjo būti paskirtos vienodo dydžio bausmės. Šioje vietoje pažymėtina, kad vien tai, kad abiems nuteistiesiems paskirtos vienodos bausmės, savaime nereiškia baudžiamajame įstatyme numatytų bausmių skyrimo taisyklių pažeidimo. Kadangi skiriant bausmę ir nustatant jos dydį vertinama ne tik kiekvieno iš kaltininkų vaidmuo padarant nusikaltimą, tačiau ir kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne kitam nuteistajam paskirtos bausmės dydis. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, įvertindamas kiekvieno nuteistojo bausmės individualizavimui reikšmingas ir svarbias aplinkybes, atskirai ir išsamiai motyvavo tiek M. K. , tiek M. M. skiriamas bausmes.

74Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam M. K. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė sankcijos vidurkiui artimą laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nuteistajam M. K. švelninti bausmę.

75Apeliantas M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti tai, kad jis iš dalies prisipažino, stengėsi padėti išaiškinti nusikalstamą veiką ir davė nuoseklius parodymus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apygardos teismas nuteistojo M. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nenustatė pagrįstai.

76Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

77Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikavimui reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis konstatuojamas tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2010).

78Taigi Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo viena iš būtinųjų sąlygų yra tai, kad nuteistasis visiškai prisipažintų savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, dalinio prisipažinimo neužtenka. Tuo tarpu nuteistasis M. M. viso tyrimo metu nurodė, kad prisipažįsta tik iš dalies. Tą patvirtina ir šioje nutartyje jau aptarti M. M. parodymai viso baudžiamojo proceso metu. Vien tai, kad jis davė parodymus, negali būti traktuojama kaip padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką, kadangi jo parodymai buvo nenuoseklūs, nuteistasis viso proceso metu juos keitė, siekdamas sušvelninti savo padėtį.

79Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo, jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nenustatyta.

80Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde pateikė tik argumentus dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu dėl jam paskirtos bausmės tiesiogiai nieko apeliaciniame skunde nenurodė. Vis tik teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra glaudžiai susijusios su bausmės skyrimu, pasisako ir dėl M. M. apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės.

81Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam M. M. bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat apygardos teismas įvertino nuteistojo asmenybę – baustas administracine tvarka, neteistas, teistumas išnykęs, nedirba, registruotas darbo biržoje. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas ir apygardos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. M. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, tinkamai individualizuota. Todėl nėra jokio pagrindo švelninti nuteistajam M. M. paskirtą bausmę.

82Dėl civilinių ieškinių.

83Nuteistieji M. M. ir M. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinių ieškinių klausimas. M. M. dėl jo turtinės padėties prašo sumažinti priteistas sumas, o M. K. nesutinka su neturtinės žalos dydžiu.

84Skundžiamu nuosprendžiu visiškai tenkintas nukentėjusiosios I. S. civilinis ieškinys dėl 1081,63 eurų turtinės žalos atlyginimo, iš dalies tenkintas dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat visiškai tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 4840,73 eurų turtinės žalos atlyginimo. Šie ieškiniai solidariai priteisti iš nuteistųjų M. M. ir M. K. .

85Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajai I. S. nusikalstama veika padarytos turtinės žalos (laidojimo išlaidų, išlaidų už duobės iškasimą, medicininių priemonių išlaidų ir kt.) dydis yra paremtas nukentėjusiosios paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 101-103), jis yra realus ir pagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios I. S. civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos priteisimo patenkino visiškai. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai visiškai tenkino ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, nes jis pagrįstas pateiktais įrodymais (t. 1, b. l. 90-91).

86Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas taip pat tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas nuteistųjų padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

87Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 2K-442/2009, 2K-89/2010 ir kt.).

88Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos dydį, įvertino ir atsižvelgė į tai, kad nužudytasis G. S. yra nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės sūnus, kuris su ja gyveno, padėdavo, todėl dėl sūnaus mirties nukentėjusioji neabejotinai patyrė neturtinę žalą.

89Nagrinėjamu atveju įvertintina tai, kad tyčiniais nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – dėl tokių nusikalstamų M. M. ir M. K. veiksmų nukentėjusioji I. S. neteko sūnaus. Tokia smurtinė mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą nužudytojo motinai, neigiamai paveikė jos gyvenimą. Be to, apygardos teismas pagrįstai įvertino, kad iš trijų vaikų tik nužudytasis gyveno su nukentėjusiąją, taigi tai lemia taip pat didesnius dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su M. K. apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiosios I. S. mažesnius išgyvenimus sąlygoja tai, kad nužudytasis nėra vienintelis jos vaikas, nužudytojo netinkamo gyvenimo būdo pasirinkimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nėra pagrindas sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir sunkią nuteistųjų M. M. ir M. K. turtinę padėtį.

90Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus byloje esančias aplinkybes ir atsižvelgus į formuojamą praktiką, nėra teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

91Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas byloje nustatytas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 20 000 eurų nužudytojo motinai, kaip aiškiai per didelį nėra pagrindo.

92Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

93Nuteistųjų M. M. ir M. K. apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. M. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį... 4.M. M. ir M. K. priteista... 5. Procesas dėl nukentėjusiosios N. B. pareikšto 4344, 30... 6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 7. M. M. ir M. K. nuteisti už tai,... 8. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo Panevėžio... 9. Nuteistasis M. M. teigia, kad apygardos teismas... 10. Apeliantas nurodo, kad, nustatant G. S. mirties... 11. Nuteistasis M. M. taip pat nurodo, kad 12. Pasak apelianto, apygardos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes,... 13. Nuteistasis M. M. nesutinka su liudytojo 14. Pasak apelianto, apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad... 15. Nuteistasis M. M. nurodo, kad specialisto išvadoje visi... 16. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo Panevėžio... 17. Nuteistasis M. K. nurodo, kad kaltinamasis aktas, kurio... 18. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas rėmėsi eksperto G. Serbentos... 19. Nuteistasis pažymi, kad ekspertas negalėjo pasakyti, kurioje konkrečiai... 20. Apeliantas nurodo, kad pagal nuteistojo M. M. ir... 21. Nuteistasis M. K. atkreipia dėmesį, kad byloje... 22. Apeliantas pažymi, kad apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog nėra jokio... 23. Nuteistasis M. K. nurodo, kad teismas nuosprendyje... 24. Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo išvada, kad jis iki 25. Nuteitasis M. K. teigia, kad teismas nepagrįstai... 26. Apeliantas nurodo, kad teismas atmetė kaip nepagrįstą jo ir 27. Apeliantas taip pat nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129... 28. Nuteistasis M. K. teigia, kad pirmas suduodamas smūgį... 29. Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nustatė esminius jo bei kito... 30. Nuteistasis M. K. taip pat nurodo, kad teismo... 31. Teismo posėdžio metu nuteistojo M. K. gynėjas... 32. Nuteistųjų M. K. ir M. M.... 33. Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės... 34. Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo jo veiksmus... 35. Dėl Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies. ... 36. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu apeliantai M.... 37. Apeliaciniuose skunduose M. M. ir 38. Šioje byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis 39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būtent M.... 40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 41. Nuteistasis M. K. pirmosios instancijos teisme neneigė... 42. Taigi nors abu nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus... 43. Tai, kad nuteistasis M. M. nukentėjusiojo 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas L. P. ,... 45. Atmestinas M. K. argumentas, kad apygardos teismas... 46. Taigi pirmiau aptarti objektyvūs bylos duomenys pirmosios instancijos teismui... 47. Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria teismo medicinos... 48. Šioje byloje buvo atlikti trys teismo medicinos tyrimai, kuriais buvo siekiama... 49. Nesutikdamas su pirmiau aptartomis specialistų išvadomis, nuteistojo 50. Taigi pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad... 51. Teismų praktikoje laikoma, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo... 52. Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatytas aktyvus nuteistųjų... 53. 54. Dėl Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio.... 55. Nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad... 56. Lietuvos Respublikos BPK 57. Lietuvos Respublikos BPK... 58. Taigi byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų būtinų sąlygų... 59. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnis nereikalauja, kad... 60. Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. vasario 24 d. kaltinamajame akte... 61. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kaltinamajame akte tikslus smūgių kiekis... 62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas, teigdamas, kad... 63. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vien tai, jog pirmosios... 64. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai... 65. Pažymėtina ir tai, kad nors 2015 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio... 66. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, konstatuotina, kad kaltinamasis aktas... 67. Dėl nuteistiesiems M. K. ir M. M.... 68. Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jam... 69. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl... 70. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių... 71. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios... 72. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. K. ,... 73. Nesutiktina ir su apelianto M. K. argumentu, kad... 74. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 75. Apeliantas M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad... 76. Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko... 77. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą... 78. Taigi Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo viena iš... 79. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti... 80. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis M. M.... 81. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam 82. Dėl civilinių ieškinių.... 83. Nuteistieji M. M. ir M. K.... 84. Skundžiamu nuosprendžiu visiškai tenkintas nukentėjusiosios 85. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajai I. S.... 86. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajai padarytą... 87. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 88. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos... 89. Nagrinėjamu atveju įvertintina tai, kad tyčiniais nuteistųjų... 90. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus byloje esančias aplinkybes ir... 91. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos... 92. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 93. Nuteistųjų M. M. ir M. K....