Byla 2K-355-648/2018
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui, nuteistajam M. U. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai, nuteistojo juridinio asmens UAB „P.“ atstovui advokatui Egidijui Losiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „P.“ atstovės direktorės D. U. ir atstovo advokato Egidijaus Losio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendžio.

2Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžiu M. U. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį ir juridinis asmuo UAB „P.“ dėl kaltinimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

3Nuosprendžiu išspręsta dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir panaikintos už nedalyvavimą teisiamajame posėdyje be svarbios priežasties paskirtos baudos.

4Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu panaikinta Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalis dėl M. U. ir juridinio asmens UAB „P.“ išteisinimo.

5M. U. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus.

6Juridinis asmuo UAB „P.“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.

7Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

Nustatė

9I. Bylos esmė

101. M. U. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. liepos 1 d., būdamas ( - ) UAB „P.“ (įmonės kodas ( - ), registruota ( - )) direktorius, žinodamas, kad bendrovei nėra įstatymo nustatyta tvarka suteikta licencija verstis asmens ir turto sauga, nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo (2004 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, pagal kuriuos įstatymo nustatytai asmens ir turto saugai yra reikalinga licencija, neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintų Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių 6 dalies 2 punkte nurodytos neginkluotos asmens ir turto saugos licencijos, organizavo UAB „P.“ veiklą ir jai vadovavo – tęsdamas įmonės vardu sudarytą 2012 m. gruodžio 14 d. apsaugos sutartį su UAB ,,S.“ ir įmonės vardu pasirašydamas sutartis: 2013 m. spalio 1 d. priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 20131001 (2016 m. sausio 18 d. priedą Nr. 16 prie priežiūros paslaugų teikimo sutarties, sudarytos 2013 m. spalio 1 d.) su UAB ,,S.“, 2014 m. spalio 27 d. parduotuvės priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 1 su UAB ,,L.“ ir 2015 m. spalio 5 d. parduotuvės priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. ĮV-15/002 (2015 m. spalio 5 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. ĮV-15/002) bei 2016 m. sausio 18 d. parduotuvės priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 20160118 (2016 m. sausio 18 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 20160118) su UAB ,,G.“ teikti asmens ir turto saugos paslaugas, ir UAB ,,P.“ šias paslaugas teikė, kaip apibrėžta Asmens ir turto saugos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 3 dalyse, pagal kurias ši veikla licencijuojama, todėl UAB ,,P.“ neteisėtai stambiu mastu vertėsi ūkine komercine veikla, neturėdama veiklos, kuriai ji reikalinga, licencijos, dėl to UAB „P.“ minėtu laikotarpiu gavo 342 350,01 Eur pajamų (iš UAB ,,S.“ – 253 235,78 Eur, iš UAB ,,L.“ – 83 275,95 Eur, iš UAB ,,G.“ – 5838,28 Eur).

112. Juridinis asmuo UAB ,,P.“ (įmonės kodas ( - ), registruota ( - )) nuteista už tai, kad atstovaujama direktoriaus M. U., kuris nuo 2013 m. liepos 1 d. eidamas vadovaujamas pareigas bendrovėje ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, veikdamas bendrovės vardu ir jos naudai bei interesais, turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, žinodamas, kad bendrovei nėra įstatymo nustatyta tvarka suteikta licencija verstis asmens ir turto sauga, nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d., pažeisdamas Asmens ir turto saugos įstatymo (2004 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, pagal kuriuos įstatymo nustatytai asmens ir turto saugai yra reikalinga licencija, neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintų Ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos licencijavimo taisyklių 6 dalies 2 punkte nurodytos neginkluotos asmens ir turto saugos licencijos, organizavo UAB „P.“ veiklą ir jai vadovavo – tęsdamas įmonės vardu sudarytą 2012 m. gruodžio 14 d. apsaugos sutartį su UAB ,,S.“ bei įmonės vardu pasirašydamas sutartis: 2013 m. spalio 1 d. priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 20131001 (2016 m. sausio 18 d. priedą Nr. 16 prie priežiūros paslaugų teikimo sutarties, sudarytos 2013 m. spalio 1 d.) su UAB ,,S.“, 2014 m. spalio 27 d. parduotuvės priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 1 su UAB ,,L.“ ir 2015 m. spalio 5 d. parduotuvės priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. ĮV-15/002 (2015 m. spalio 5 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. ĮV-15/002) bei 2016 m. sausio 18 d. parduotuvės priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 20160118 (2016 m. sausio 18 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 20160118) su UAB ,,G.“ teikti asmens ir turto saugos paslaugas, ir UAB ,,P.“ šias paslaugas teikė, kaip apibrėžta Asmens ir turto saugos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 3 dalyse, pagal kurias ši veikla licencijuojama, todėl UAB ,,P.“ neteisėtai stambiu mastu vertėsi ūkine komercine veikla, neturėdama veiklos, kuriai ji reikalinga, licencijos, dėl to minėtu laikotarpiu gavo 342 350,01 Eur pajamų (iš UAB ,,S.“ – 253 235,78 Eur, iš UAB ,,L.“ – 83 275,95 Eur, iš UAB ,,G.“ – 5838,28 Eur).

12II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

133. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentus, iš naujo dar kartą įvertinęs byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, papildomai atlikęs įrodymų tyrimą apklausdamas specialistus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino M. U. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir UAB „P.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, todėl šią apskųsto nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punktas).

14III. Kasacinių skundų argumentai

154. Kasaciniu skundu nuteistojo M. U. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

164.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisingas, nes, nors ir be išsamesnės analizės, teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, blanketinės nusikaltimo sudėties turinį atskleidžiančius teisės aktus interpretavo tinkamai, nepažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalyse, 305 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrodymų vertinimui ir teismo nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų.

174.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, nes neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte keliamų reikalavimų, teismo išvados prieštarauja BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai), teisinio tikrumo, teisinio saugumo (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai ir kt.) principus.

184.3. Analizuojant Asmens ir turto saugos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 9 dalių, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias asmens ir turto saugos pagrindus, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pernelyg išplėtė saugos funkcijos, kuri negalima be licencijos, aiškinimą šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

194.4. Byloje nenustatyta, kad UAB „P.“ plataus profilio darbuotojų atliekamų paslaugų tikslas buvo vykdyti parduotuvių prekybos salės, turto apsaugą, nes neginčytinai nustatyta, kad pagrindinė šių darbuotojų veiklos sritis – prekybos salės priežiūra. Tai matyti iš UAB „P.“ plataus profilio darbuotojo pareiginių nuostatų Nr. 2, patvirtintų 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. DS17, pareiginių nuostatų Nr. 2, patvirtintų direktoriaus 2016 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. DS24, taip pat sutarčių tarp UAB „P.“ ir UAB „S.“, kitų dokumentų, kurių turinio ir faktinio įgyvendinimo analizė leidžia teigti, kad plataus profilio darbuotojo veikla apėmė gana platų spektrą veiksmų, įskaitant ir apsaugos kvietimą esant pagrindui. Šių ir kitų byloje surinktų duomenų visumos analizė leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatribojo, kurie plataus profilio darbuotojo veiksmai laikytini priežiūros, o kurie apsaugos veikla.

204.5. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinės instancijos teismo praktika aiškinant ir taikant BK 202 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet vis dėlto neakcentavo, kad ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174/2012), ir nenustatė, ar šis subjektyvusis požymis yra M. U. veiksmuose. Būtent veikos turinio atskleidimas, jos reiškimosi pobūdis, intensyvumas ir faktinė išraiška gali būti lemtinga individualizuojant konkretaus asmens kaip kaltininko kaltės (tiesioginės tyčios ar neatsargumo) turinį.

214.6. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas M. U. ir UAB „P.“ veiksmus pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, stambaus masto požymio buvimą grindė tuo, kad UAB „P.“ dėl uždarųjų akcinių bendrovių „S.“, „L.“, „G.“ suteiktų asmens ir turto saugos (priežiūros) paslaugų inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. gavo daugiau nei 500 MGL, t. y. 342 350,01 Eur, pajamų; UAB „P.“ darbuotojų vykdytos pagrindinės funkcijos buvo susijusios su asmens ir turto apsauga, todėl nėra pagrindo gautas UAB „P.“ pajamas teikiant apsaugos paslaugas išskirti iš pajamų, gautų atliekant papildomas funkcijas, susijusias su parduotuvės priežiūra. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2018 m. kovo 1 d. buvo apklausta specialisto išvadą surašiusi specialistė J. D., ši specialistė teisme paaiškino, kad ji vertino tik jai pateiktas sutartis, paslaugų atlikimo aktus bei PVM sąskaitas faktūras, ji specialiųjų žinių saugos paslaugų srityje neturi, be to, pagal byloje apklaustų liudytojų parodymus kategoriškos išvados, kad UAB „P.“ vykdė saugos paslaugas, daryti negalima. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad, tyrimui pateiktų sudarytų paslaugų teikimo sutarčių bei PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, UAB „P.“ tiriamuoju laikotarpiu vykdė parduotuvių fizinę apsaugą bei priežiūrą, prekių fasavimo bei kitus darbus, teikė valymo paslaugas, taigi diferencijuojama, kokias paslaugas atitinkamu laikotarpiu teikė UAB „P.“. Tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šių mastui nustatyti svarbių aplinkybių netyrė ir plačiau šiuo klausimu nepasisakė, taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atmesdamas specialisto išvados teiginius, kaip prieštaraujančius kitiems bylos duomenims. Taip nukrypo nuo teismų praktikos reikalavimų, kad, aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą stambaus masto kriterijų, kuris baudžiamajame įstatyme neatskleistas, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) 173 straipsnyje pateiktą administracinės atsakomybės taikymo kriterijų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-515/2014); kad nenustačius masto dydžio negalima spręsti ir apie baudžiamosios atsakomybės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-689/2018).

224.7. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė to, kad bylos duomenimis nustatyta, kad tiek pats M. U., tiek ir jo vadovaujamo juridinio asmens darbuotojai, teikę paslaugas parduotuvėms, buvo tikri, kad jų veiksmai nepatenka į Asmens ir turto saugos įstatymo reguliavimo sferą.

234.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes nors labai išsamiai analizavo UAB „P.“ sudarytų su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „S.“, „L.“ ir „G.“ sutarčių, jų papildymų, priedų, objekto apsaugos, priežiūros aktų, plataus profilio darbuotojo pareiginių nuostatų turinį, tačiau analizavo ir aptarė tik dalį pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų, kitos jų dalies apskritai neanalizavo ir ignoravo, o liudytojų parodymus, kurie patvirtina teismo išvadą, jog M. U. vadovaujama UAB „P.“ faktiškai teikė asmens ir turto apsaugos paslaugas kitiems juridiniams asmenims, ypač akcentavo. Taigi šis teismas įrodymus vertino selektyviai, nepaaiškindamas, kodėl, nesirėmė kitais reikšmingais bylai teisingai išspręsti duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė tik liudytojų UAB „P.“ regiono vadybininko E. L., regiono vadovo S. R. parodymų fragmentus, bet nepateikė jų visumos ir esmės, iš kurios matyti, kad UAB „P.“ plataus profilio darbuotojų pareigos nebuvo susijusios su asmens ar turto sauga, kad pastebėję įtartiną atvejį minėti darbuotojai pulteliu tik iškviesdavo apsaugos tarnybas, kurios ir reaguodavo į minėtus pranešimus. Teismas ignoravo kitus bylos duomenis, pvz., pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų (UAB „S.“ atstovo V. M., UAB „G.“ atstovo A. V., S. J., L. P., J. J.) parodymus, kurie patvirtino, kad plataus profilio darbuotojai iš esmės vykdė parduotuvėse esančių prekių priežiūrą, jų priėmimą, prekių išdėstymą, tvarkos parduotuvės patalpose palaikymą; UAB „P.“ paslaugas perkančios bendrovės su visomis parduotuvėmis (jų vadovais) sutarė, kad vagysčių atvejais visuomet bus kviečiama arba policija, arba atitinkama licenciją turinti apsaugos bendrovė; parduotuvės darbuotojai, kasininkai, o kartu ir plataus profilio darbuotojai pastebėtos vagystės atveju niekada nenaudojo fizinio kontakto su galimu pažeidėju, tokiais atvejais būdavo imamasi prevencinių priemonių sudarant kliūtis ypač įžūlesniems asmenims pasišalinti iš parduotuvės; jokių specialiųjų priemonių, kaip jos yra apibrėžiamos Asmens ir turto saugos įstatyme, nebuvo, kadangi jų panaudojimas buvo griežtai draudžiamas, nebuvo naudojama ir jokia speciali apranga, leidžianti identifikuoti darbuotojus, kaip esą atliekančius specifinę su sauga susijusią funkciją. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, iš esmės rėmėsi nauju įrodymų šaltiniu – specialisto A. K. paaiškinimais, bet nesigilino, ar byloje pakanka duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad tiek M. U., tiek atsakomybėn patrauktas juridinis asmuo bei šio asmens darbuotojai dėl neaiškaus ir teisinio tikrumo stokojančio teisinio reguliavimo galėjo suvokti savo veiksmų galimą neteisėtumą.

245. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „P.“ atstovė direktorė D. U. ir atstovas advokatas Egidijus Losis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendį arba, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neįžvelgs pagrindo išteisinti juridinį asmenį UAB „P.“ pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

255.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 202 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, nes per plačiai aiškino Asmens ir turto saugos įstatymo 2 straipsnio 1, 9 dalių, 9 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nepagrįstai pripažino UAB „P.“ teikiamas įmonių priežiūros paslaugas (kurioms nereikalinga licencija) neginkluota asmens ir turto apsaugos licencijuojama veikla ir nustatė nuteistojo juridinio asmens veikoje BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvųjį sudėties požymį – pareigą turėti licenciją, nesivadovavo suformuota teismų praktika (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-58/2013, 2K-455-693/2016, 2K-37-689/2018 ir kt.).

265.2. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos Asmens ir turto saugos įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 9, 16 dalių, 9 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų sisteminė analizė leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad licencijuojama neginkluota asmens ir turto sauga apima tik tokią veiklą, kai subjektas (saugos tarnyba arba saugos padalinys), siekdamas apsaugoti fiziniams ar juridiniams asmenims priklausantį turtą, asmens gyvybę ir sveikatą, atlieka veiksmus, atitinkančius tik nurodytus alternatyvius neginkluotos asmens ir turto saugos požymius (būdus): fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų panaudojimą; dujinių ginklų, antrankių, guminės lazdos, savigynai skirtų įtaisų, aerozolinių įrenginių ir įtaisų, elektrošoko įrenginių, tarnybinių šunų panaudojimą.

275.3. Tai, kad UAB „P.“ nevykdė neginkluotos asmens ir turto saugos, kaip ji yra apibrėžta Asmens ir turto saugos įstatyme, dėl to šiam juridiniam asmeniui de facto (faktiškai) negalėjo kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, rodo byloje nustatytų aplinkybių visuma. Nuteistasis M. U. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, kad kai pradėjo dirbti UAB „P.“ direktoriumi, po kurio laiko jis pastebėjo, kad sutarties pavadinimas „apsaugos“ neatitinka bendrovės realiai teikiamų klientui paslaugų turinio, todėl jis inicijavo sutarties ir kitų su sutarties vykdymu susijusių dokumentų patikslinimą; kad UAB „P.“ neteikė asmens ir turto saugos paslaugų ir neturėjo tokių galimybių; jo vadovaujama bendrovė teikė parduotuvių, prekybos centrų priežiūros paslaugas (prekių atvežimas iš sandėlio į prekybos salę, išdėliojimas lentynose, kainų stebėjimas ir jų keitimas, galiojimo laiko stebėjimas, tvarkos palaikymas ir pan.); kad nei jis asmeniškai, nei kiti atsakingi asmenys neišdavė plataus profilio darbuotojams jokių dujinių, šaunamųjų ginklų, specialiųjų priemonių ar specialios darbo aprangos, nedavė jokių žodinių ar rašytinių nurodymų darbuotojams naudoti fizinę prievartą, šie darbuotojai neturėjo teisės naudoti ginklų, fizinės prievartos, specialiųjų priemonių, o jei būtų panaudoję, tai būtų laikoma neteisėta priemone. Šiuos M. U. parodymus iš dalies patvirtino liudytojai: buvusi UAB „P.“ direktorė, o nuo 2013 m. liepos 1 d. administratorė L. P., buhalterė I. J., plataus profilio darbuotojai (A. P., E. L., G. M., R. M., R. P., K. J., V. L., G. D., R. N., S. Š., A. A., G. P.), uždarųjų akcinių bendrovių „S.“, „L.“, „G.“, kurios tuo metu buvo sudariusios apsaugos sutartis su saugos tarnybomis, vadovai (V. M., S. J., A. V.), parduotuvių vadovės, pardavėjos (Z. D., R. K., L. M., R. R., L. P., N. G., D. J., V. J., I. P., G. Č., I. R., E. M., I. L., L. D., I. Š., A. D., S. K., V. N., A. R.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neaiškino kasatoriaus naudai (lot. in dubio pro reo), priešingai, panaikino pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo nuteisė juridinį asmenį už vertimąsi neteisėta ūkine komercine veikla stambiu mastu, dėl to pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, nullum crimen, nullum poena sine lege (nėra nusikaltimo, nėra bausmės be įstatymo) principą, pagal kurį baudžiamasis įstatymas neturi būti aiškinamas per plačiai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pvz., 1995 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje S. W. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 20166/92).

285.4. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad informacijos apie licencijos išdavimą nebuvimas, UAB „P.“ su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „S.“, „L.“, „G.“ sudarytų dokumentų (paslaugų teikimo sutarčių, jų priedų, priežiūros aktų) turinys per se (savaime) reiškia faktinį įmonės asmens ir turto saugos paslaugų teikimą, nepagrįsti ir neatitinka pirmiau nurodytos suformuotos teismų praktikos, kurios išaiškinimai imperatyviai nurodo, jog BK 202 straipsnio 1 daliai inkriminuoti neužtenka formaliai nustatyti sudarytų sandorių bei iš veiklos gautų pajamų neteisėtumą. Patvirtinti plataus profilio darbuotojo pareiginiai nuostatai tarsi suteikė UAB „P.“ darbuotojams plačią diskreciją, susijusią su materialinių vertybių, klientų, darbuotojų priežiūra, kontrole, saugumu. Tačiau vien formalus šių įmonės vidaus taisyklių (terminų) vertinimas nagrinėjamoje situacijoje sudaro dirbtinį UAB „P.“ suteikiamų paslaugų kaip pavojingos veikos kriminalizavimą. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos UAB „P.“ ir UAB „S.“ 2012 m. gruodžio 14 d. apsaugos sutartyje (kaip ir kituose dokumentuose) dažnai vartojamas terminas „apsauga“ vartojamas buitine, o ne Asmens ir turto saugos įstatymo prasme ir nerodo bendrovės vykdomos veiklos sąsajos su BK 202 straipsnio 1 dalyje ginama vertybe. Priešingai, sutartyje prisiimtų įsipareigojimų turinys iš tiesų atskleidžia šalių valią, kad nesant efektyvių teisėtų priemonių, kai reikalinga „tikroji“ asmens ir turto apsauga, t. y. būtinas pirmiau nurodytų priemonių panaudojimas, yra kviečiamos apsaugo tarnybos ir (ar) policija, o tai patvirtina pirmiau nurodytą poziciją, kad neginkluotos asmens ir turto saugos, kaip ją nustato Asmens ir turto saugos įstatymas, UAB „P.“ neteikė.

295.5. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su M. U. ir UAB „P.“ argumentais, nuosprendyje ypač akcentavo teismo posėdžio metu apklausto specialisto A. K., kuris neva patvirtino tikrąją Asmens ir turto saugos įstatyme vartojamų terminų prasmę, parodymus, bet nepaneigė gynybos argumentų dėl jų klaidingumo, taigi neatliko savarankiško bylos aplinkybių ir gynybos pateiktų argumentų tyrimo.

305.6. Kadangi M. U., nuo 2013 m. liepos 1 d. būdamas UAB „P.“ direktorius bei sudarydamas sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „S.“, „L.“, „G.“, nevykdė licencijuojamos turto saugos, dėl Asmens ir turto saugos įstatymo neapibrėžtumo apskritai negalėjo numatyti, jog jo vadovaujamos bendrovės teikiamos paslaugos patenka į baudžiamosios teisės veikimo sritį, t. y. buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, juridinio asmens UAB „P.“ baudžiamoji atsakomybė pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį taip pat yra negalima.

315.7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnyje nustatytą pareigą išsamiai ištirti bylos aplinkybes, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai yra esminiai proceso pažeidimai.

325.8. Byloje liko tiksliai nenustatyta, kiek pelno (iš visos veiklos gautų 342 350,01 Eur sumos) UAB „P.“ gavo būtent iš tariamai licencijuojamos asmens ir turto saugos veiklos, nors vienareikšmiškai nustatyta, kad UAB „P.“ įmonėms teikė plataus profilio paslaugas, kurios nereikalauja licencijos. 2016 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/66 nurodyta, kad ūkinės finansinės veikos tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „P.“ tiriamuoju laikotarpiu iš viso už visas įmonės teiktas paslaugas gavo 353 041,37 Eur pajamų. Specialistas, be kita ko, vertindamas objekto apsaugos bei objekto priežiūros aktus, išvadoje buvo atribojęs, kiek bendrovė buvo gavusi pajamų tiek už fizinės apsaugos paslaugas, tiek už prekybos centrų priežiūros paslaugas. Iš 2017 m. vasario 24 d. kaltinamojo akto matyti, kad prokuroras, remdamasis šiais specialisto išvados duomenimis, UAB „P.“ inkriminavo, kad ji neteisėtai gavo būtent 342 350,01 Eur (iš UAB „S.“ – 253 235,78 Eur, iš UAB „L.“ – 83 275,95 Eur, iš UAB „G.“ – 5838,28 Eur), t. y. taip neteisėtai stambiu mastu vertėsi ūkine komercine veikla. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje su minėtu kaltinimu sutiko ir tik trumpu pasisakymu konstatavo, kad „UAB „P.“ darbuotojų vykdytos pagrindinės funkcijos buvo susijusios su asmens ir turto apsauga, todėl nėra pagrindo UAB „P.“ pajamas, gautas teikiant apsaugos paslaugas, išskirti iš pajamų, gautų atliekant papildomas funkcijas, susijusias su parduotuvės priežiūra“. Ši teismo išvada yra nepagrįsta bei prieštarauja teismų praktikai. Tinkamas gauto pelno ir neva neteisėtai vykdomos veiklos ryšio atskleidimas galėjo sudaryti pagrindą švelninti kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę ne tik veikos kvalifikavimo (pvz., nustatant stambaus masto požymį), bet ir bausmės individualizavimo aspektais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59/2014). Kaip buvo minėta, UAB „P.“ įmonėms teikė įvairias paslaugas, t. y. ne tik prekybos salių stebėjimą, kurį teismas pripažino neginkluota asmens ir turto sauga, bet ir prekių iškrovimą, jų išdėliojimą lentynose, prekių kainų galiojimo kontrolę, pagalbą parduotuvių personalui ir kt. Atitinkamai bendrovės pajamos, kurios buvo gautos iš kitų, su turto sauga nesusijusių, paslaugų, negali būti vertinamos kaip gautos iš licencijuojamos veiklos, t. y. sudaryti (būti įtrauktos į) BK 202 straipsnio 1 dalies sudėties požymį – stambų mastą. Šie argumentai buvo gynybos išsakyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau teismo liko nevertinti. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklausta specialistė J. D. nurodė, kad ji tyrimą atliko ir specialisto išvadoje lėšas, gautas iš neginkluotos licencijuojamos asmens ir turto saugos, apskaičiavo remdamasi tik dokumentais, juose padarytais įrašais, nenagrinėdama faktinių paslaugų teikimo aplinkybių ir veiklos atitikties Asmens ir turto saugos įstatyme nustatytai neginkluotai apsaugai keliamiems kriterijams; kaip apsaugą vertino visas paslaugas, kurios buvo įvardytos „apsauga“.

335.9. Taip pat teismas, neatsižvelgdamas į BK 202 straipsnio taikymo praktiką, tinkamai neįvertino UAB „P.“ veikos pavojingumo, t. y. kad vertimosi ūkine komercine veikla be licencijos pavojingumas, be kita ko, pasireiškia tuo, kad atitinkamą veiklą vykdanti įmonė nuslepia nuo mokesčių administratoriaus savo gautas pajamas bei mokėtinus mokesčius (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-697/2017, 2K-130-976/2018). Šiuo atveju iš 2016 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvados Nr. 5-4/66 matyti, kad UAB „P.“ mokestiniu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo visas savo gautas pajamas metinėse pelno mokesčio deklaracijose, o licencijos neturėjimas neturėjo įtakos apskaičiuojant bendrovės mokesčius.

345.10. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Asmens ir turto saugos įstatymas dėl tam tikrų nuostatų neapibrėžtumo netrukus bus pakeistas Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris įsigalios 2018 m. lapkričio 1 d. Šie Asmens ir turto saugos įstatymo pakeitimai, lyginant su ankstesnių redakcijų (pvz., 2004 m. liepos 8 d. įstatymo redakcijos) nuostatomis, kaip tik rodo, jog UAB „P.“ darbuotojų vykdomos funkcijos – prekybos salių stebėjimas per monitorių – negali būti laikomos neginkluota asmens ir turto sauga. Ši veikla atitinka fizinės apsaugos požymį, kuris nebuvo nurodytas nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje.

35IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

366. Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „P.“ atstovės direktorės D. U. ir atstovo advokato Egidijaus Losio kasaciniai skundai atmestini.

37Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

387. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

398.

40Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

419.

42Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, iš esmės priešingą, nuosprendį, bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, įvertintų įrodymų pagrindu, konstatuodamas kitokias faktines įvykio aplinkybes, teismo nuomone, reikšmingas bylai išnagrinėti ir teisingam sprendimui priimti.

4310.

44Taigi kasacinių skundų teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinių skundų teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

4511. Asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 2 straipsnio 1 dalis). Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia (BK 2 straipsnio 2 dalis).

4612. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) verstis veikla, kuriai ji (jis) reikalingas, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningo verslo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių – versliškumo arba stambaus masto.

4713. Pažymėtina, kad už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismai privalo kruopščiai išsiaiškinti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ar drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014 ir kt.). Perteklinis baudžiamosios teisės normų, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Minėta, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tik tam, kas neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu – ir tinkamas motyvavimas, yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 127 straipsnį (atitinka šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnį), kurio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) verstis veikla, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų. Be to, ANK 127 straipsnio 5 dalyje pateiktas administracinės atsakomybės taikymo kriterijus, kurį aiškinant sistemiškai baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą (pagal ATPK 173 straipsnį – 500 MGL, arba 18 825,30 Eur) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222-2018).

4814. Neteisėtai verčiantis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (BK 202 straipsnis) pirmiausia yra pažeidžiama įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta ekonomikos ir verslo tvarka, iškreipiamas rinkos dalyvių sąžiningos konkurencijos principas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222-2018). Sąžininga ūkio subjektų konkurencija galima tik netoleruojant veiksmų, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

4915. Asmens ir turto saugos įstatymo (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2004 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnyje nurodytos pagrindinės šio įstatymo sąvokos: asmens ir turto sauga – saugos tarnybų ir saugos padalinių vykdoma ginkluota ar neginkluota asmens ir turto sauga, kuria siekiama apsaugoti fizinius ir juridinius asmenis, užsienio juridinių asmenų filialus nuo neteisėto kėsinimosi į jiems priklausantį turtą, asmens gyvybę ir sveikatą (1 dalis); ginkluota asmens ir turto sauga – asmens ir turto sauga turint teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ir šaunamuosius ginklus (3 dalis); neginkluota asmens ir turto sauga – asmens ir turto sauga turint teisę panaudoti fizinę prievartą, dujinius ginklus ir specialiąsias priemones (9 dalis); fizinė prievarta – fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų panaudojimas (2 dalis). Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad licencijuojama ginkluota asmens ir turto sauga, taip pat neginkluota asmens ir turto sauga, jei ji kaip paslauga teikiama klientams (1 dalis); 2 dalyje nustatytos licencijų rūšys: 1) licencija verstis ginkluota asmens ir turto sauga; 2) licencija verstis neginkluota asmens ir turto sauga; 3 dalyje nustatyta, kad licencija verstis ginkluota asmens ir turto sauga suteikia teisę vykdyti ir neginkluotą asmens ir turto saugą; taip pat kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens ir turto sauga be licencijos yra draudžiama.

5016. Pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Asmens ir turto saugos įstatymo redakcija. Pagal aktualios redakcijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį licencijuojama veikla: 1) fizinė apsauga; 2) elektroninė apsauga; 3) leidimų režimo vykdymas; 4) ginkluota asmens ir turto apsauga; 5) režimo užtikrinimas; 6) inkasavimo vykdymas; 7) tarpvalstybinis grynųjų pinigų vežimas kelių transportu; 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad be licencijos šio straipsnio 1 dalyje nurodyta veikla užsiimti draudžiama, išskyrus atvejus, kai uždaruose saugomuose objektuose vykdoma neginkluota asmens ir turto apsauga, nurodyta šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose. Aktualios redakcijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos licencijų rūšys: 1) licencija vykdyti asmens ir turto apsaugą; 2) licencija teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas; 3) tarpvalstybinio grynųjų pinigų vežimo licencija; 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad licencija vykdyti asmens ir turto apsaugą suteikia teisę užsiimti šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyta licencijuojama veikla juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio, įsteigusio apsaugos tarnybą, veiklai naudojamuose objektuose ir saugoti šio juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio asmenis ir turtą; 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad licencija teikti asmens ir turto apsaugos paslaugas suteikia teisę teikti šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytos licencijuojamos veiklos paslaugas klientams ir (ar) užsiimti šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyta licencijuojama veikla juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio, įsteigusio apsaugos tarnybą, veiklai naudojamuose objektuose, saugoti šio juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio asmenis ir turtą; 8 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad licencijos turėtojas teikti ginkluotos asmens ir turto apsaugos paslaugas ar vykdyti asmens ir turto apsaugą su šaunamaisiais ginklais gali tik teisės aktų nustatyta tvarka gavęs leidimą nešiotis ar laikyti ginklus.

5117. Taigi nepaisant to, kad naujoje įstatymo redakcijoje pakeistos licencijuojamos veiklos rūšys, esminė BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu abiejų redakcijų įstatymo nuostata yra ta, kad asmens ir turto apsaugos komercinė veikla yra licencijuojama veikla, o norinčiam šia veikla užsiimti juridiniam asmeniui ir jo darbuotojams ar pagal naują įstatymo redakciją dabar jau ir individualią veiklą vykdančiam fiziniam asmeniui licencijai gauti yra keliami atitinkami įstatyme nurodyti reikalavimai.

5218. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl M. U. ir juridinio asmens UAB „P.“ priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas M. U. dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir juridinį asmenį UAB „P.“ dėl kaltinimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį išteisino, nes jie nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltais ir nuteisė.

5319. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, plataus profilio darbuotojų pareiginius nuostatus, apsaugos (priežiūros) paslaugų teikimo sutartis, atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras, padarė išvadą, kad UAB „P.“ asmens ir turto saugos paslaugų, kaip jos apibrėžiamos Asmens ir turto saugos įstatymo (2004 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 2, 3, 9, 16 dalyse, UAB „P.“ neteikė, todėl M. U. ir juridinis asmuo UAB „P.“ nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnio 1 dalyje.

5420. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, padarė priešingas išvadas dėl M. U. ir juridinio asmens UAB „P.“ veikos teisinio vertinimo, nes bylos duomenys patvirtina, kad UAB „P.“ plataus profilio darbuotojai vykdė neginkluotą asmens ir turto apsaugą atlikdami parduotuvių darbuotojų, klientų stebėjimą per vaizdo kameras, apie galimus pažeidėjus pranešdami parduotuvių vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, sulaikydami galimus pažeidėjus (neleisdami pasišalinti iš saugomų objektų, užrakindami patalpų duris, užstodami išėjimą), nenaudodami specialiųjų priemonių, ginklų ir galimus pažeidėjus arba informaciją apie juos perduodami saugos tarnybai arba policijai, užtikrindami saugumą įnešant ir išimant pinigus į kasą arba seifą ir iš jų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojų UAB „P.“ regiono vadybininko E. L., regiono vadovo S. R., L. P., UAB „P.“ plataus profilio darbuotojų S. S., K. J., G. M., R. N., G. D., S. Š., A. P., R. P., V. L., A. A., buvusio UAB „G.“ vadovo A. V., parduotuvės direktorės J. J., UAB „L.“ direktoriaus S. J., UAB „S.“ direktoriaus pavaduotojo V. M., UAB „S.“ priklausančių parduotuvių vadovių Z. D., L. M., L. R., L. P., D. J., R. K., M. M., V. S., A. P., V. N., A. R., V. J., G. Č. parodymai, UAB „P.“ sudarytos sutartys ir priedai prie sutarčių su UAB „S.“, UAB „L.“, UAB „G.“, objektų priežiūros (apsaugos) aktai, plataus profilio darbuotojų nuostatai, specialisto A. K. duoti paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme patvirtina tai, kad M. U. UAB „P.“ vardu ne tik sudarė sutartis dėl apsaugos paslaugų teikimo kitiems juridiniams asmenis, tačiau šias paslaugas jiems realiai ir teikė. Tai, kad UAB „P.“ darbuotojai atlikdami savo darbo funkcijas, sulaikydami galimus pažeidėjus nepanaudojo specialiųjų priemonių, kovinių imtynių veiksmų, fizinės jėgos, nepaneigia fakto, jog pagrindinis UAB „P.“ plataus profilio darbuotojų tikslas buvo apsaugoti fizinius ir juridinius asmenis nuo neteisėto kėsinimosi į šiems priklausantį turtą. Atsižvelgdamas į teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausto specialisto A. K. parodymus, teismas padarė teisingą išvadą, kad fizinės jėgos panaudojimas atliekant asmens ir turto apsaugą yra teisė, o ne pareiga, todėl jei asmuo, atlikdamas savo tiesiogines asmens ir turto saugos funkcijas, nepanaudoja fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų, negalima teigti, jog tokie veiksmai nepriskirtini asmens ir turto apsaugai, kaip tai nustatyta Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatose.

5521. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino įrodymus, ir tai lėmė byloje netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

5622. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pagrindė ir BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyviojo stambaus masto požymio M. U. ir UAB „P.“ veiksmuose – neteisėtai, be licencijos vykdant asmens ir turto saugos paslaugą – buvimą. Teismas konstatavo, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvada byloje dėl UAB „P.“ ūkinės finansinės veiklos patvirtina, kad UAB „P.“ iš suteiktų UAB „S.“, UAB „L.“, UAB „G.“ asmens ir turto saugos (priežiūros) paslaugų inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d., gavo 342 350,01 Eur pajamų, o baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija pagal ATPK 173 straipsnį – 500 MGL (18 825,30 Eur), pagal ANK 127 straipsnio 5 dalį – 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, UAB „P.“ plataus profilio darbuotojų vykdytos pagrindinės funkcijos buvo susijusios su asmens ir turto apsauga, kitų paslaugų teikimas sudarė tik nežymią bendrovės darbuotojų darbo laiko dalį, be to, pagal atliktų darbų aktus ir sąskaitas faktūras matyti, kad UAB „P.“ gaudavo lėšas už suteiktas paslaugas, jų neišskiriant. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo gautas UAB „P.“ pajamas teikiant apsaugos paslaugas išskirti iš pajamų, gautų atliekant kitas papildomas darbo funkcijas.

5723. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. U. vadovaujama ( - ) UAB „P.“ teikė tokias paslaugas ir vykdė veiklą, kuriai pagal Asmens ir turto saugos įstatymą (2004 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija) reikalinga licencija (9 straipsnis) ir keliami atitinkami reikalavimai darbuotojų sveikatai ir pasiruošimui (6 straipsnis), neįvykdę įstatymo reikalavimų. Toks paslaugų teikimas, neįvykdžius įstatyme keliamų reikalavimų, negavus komercinės asmens ir turto saugos veiklos licencijos, kuri būtina apsaugos paslaugų rinkoje norintiems veikti ūkio subjektams, pažeidžia nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką ir sąžiningų rinkos dalyvių teises, net ir neatsižvelgiant į tai, kad veiklą neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, vykdanti įmonė neslėpė gautų pajamų bei mokėtinų mokesčių.

5824. Nesutiktina su kasatorių argumentais, kad M. U. veiksmuose nenustatytas subjektyvusis požymis – tiesiogine tyčia. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Kaip nustatyta byloje, UAB „P.“, atstovaujamos tuo metu vadybininku dirbusio ir derinusio sutarčių sąlygas M. U., su UAB „S.“ 2012 m. gruodžio 14 d. sudarytoje sutartyje, įvardijama kaip saugos tarnyba, šia sutartimi ir su UAB „L.“ 2014 m. spalio 27 d. bei 2015 m. spalio 5 d. su UAB „G.“ sudarytomis sutartimis UAB „P.“ įsipareigojo teikti (fizinę) neginkluotą asmens ir turto apsaugą. 2013 m. liepos 1 d. paskirtas UAB „P.“ direktoriumi M. U. tęsė šių sutarčių vykdymą, o nepaisant koregavimų, sutarčių su UAB „S.“ ir UAB „G.“ objektas išliko nepakitęs iki 2016 m. sausio 18 d. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina ir šio teismo padarytą išvadą, kad M. U. veikas padarė tiesiogine tyčia, t. y., kad darydamas veiką, suvokė jos pavojingą pobūdį (priešingumą teisei) ir norėjo taip veikti.

5925. Teisėjų kolegija pagal nuteisto juridinio asmens UAB „P.“ atstovų kasaciniame skunde išdėstytus argumentus neturi pagrindo konstatuoti, kad juridinis asmuo nuteistas nepagrįstai. Kadangi juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės, todėl byloje reikia nustatyti visas BK 20 straipsnyje nustatytas būtinas sąlygas juridiniam asmeniui patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokių sąlygų visuma baudžiamojoje byloje nustatyta: 1) juridinio asmens vadovas – direktorius M. U., veikęs juridinio asmens vardu, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje; 2) M. U. nusikalto veikdamas juridinio asmens UAB „P.“ naudai; 3) BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė – pagal BK 202 straipsnio 3 dalį, už šio straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako ir juridinis asmuo. Konstatuotina, kad juridinis asmuo UAB „P.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai.

6026. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

6127. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini.

62Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

63Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „P.“ atstovės direktorės D. U. ir atstovo advokato Egidijaus Losio kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžiu M. U.... 3. Nuosprendžiu išspręsta dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai... 4. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. M. U. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda,... 6. Juridinis asmuo UAB „P.“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 202... 7. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,... 9. I. Bylos esmė... 10. 1. M. U. nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. liepos 1 d., būdamas ( - ) UAB... 11. 2. Juridinis asmuo UAB ,,P.“ (įmonės kodas ( - ), registruota ( - ))... 12. II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė... 13. 3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinio... 14. III. Kasacinių skundų argumentai... 15. 4. Kasaciniu skundu nuteistojo M. U. gynėjas advokatas R. Jurka prašo... 16. 4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisingas, nes,... 17. 4.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, nes neatitinka... 18. 4.3. Analizuojant Asmens ir turto saugos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 9 dalių,... 19. 4.4. Byloje nenustatyta, kad UAB „P.“ plataus profilio darbuotojų... 20. 4.5. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinės instancijos teismo... 21. 4.6. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas M. U. ir UAB „P.“... 22. 4.7. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė to, kad bylos duomenimis... 23. 4.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305... 24. 5. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „P.“ atstovė... 25. 5.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 202 straipsnio 1... 26. 5.2. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos Asmens ir turto... 27. 5.3. Tai, kad UAB „P.“ nevykdė neginkluotos asmens ir turto saugos, kaip... 28. 5.4. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad informacijos apie licencijos... 29. 5.5. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su M. U. ir UAB „P.“... 30. 5.6. Kadangi M. U., nuo 2013 m. liepos 1 d. būdamas UAB „P.“ direktorius... 31. 5.7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnyje nustatytą... 32. 5.8. Byloje liko tiksliai nenustatyta, kiek pelno (iš visos veiklos gautų 342... 33. 5.9. Taip pat teismas, neatsižvelgdamas į BK 202 straipsnio taikymo... 34. 5.10. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Asmens ir turto saugos... 35. IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 36. 6. Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo juridinio... 37. Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo... 38. 7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę... 39. 8.... 40. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą... 41. 9.... 42. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas... 43. 10.... 44. Taigi kasacinių skundų teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su... 45. 11. Asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo... 46. 12. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas... 47. 13. Pažymėtina, kad už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine... 48. 14. Neteisėtai verčiantis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla... 49. 15. Asmens ir turto saugos įstatymo (nusikalstamos veikos padarymo metu... 50. 16. Pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Asmens ir turto... 51. 17. Taigi nepaisant to, kad naujoje įstatymo redakcijoje pakeistos... 52. 18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl M.... 53. 19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius kaltinamųjų... 54. 20. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo... 55. 21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės... 56. 22. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pagrindė ir BK 202... 57. 23. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. U. vadovaujama... 58. 24. Nesutiktina su kasatorių argumentais, kad M. U. veiksmuose nenustatytas... 59. 25. Teisėjų kolegija pagal nuteisto juridinio asmens UAB „P.“ atstovų... 60. 26. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi... 61. 27. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo... 62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 63. Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo juridinio...