Byla 2K-98/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. išteisinamasis nuosprendis ir A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos, sekretoriausiant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui, nuteistiesiems A. M., A. B.. nuteistųjų gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Valdemarui Bužinskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., A. M. ir V. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. išteisinamasis nuosprendis ir A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

2Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2007 m. birželio 28 d įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

5V. K. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiems mėnesiams.

7Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimo, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

9A. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministru, pagal žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 3D-664 1.2 punktą turėdamas įgaliojimus koordinuoti ir kontroliuoti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veiklą, o nesant viceministro E. R. – ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiklą (minėto įsakymo 1.3 ir 2.3 punktai), dirbdamas Žemės ūkio ministerijos patalpose, esančiose Vilniuje, Gedimino pr. 19, pasinaudodamas einamomis pareigomis ne tarnybos interesais bet siekdamas asmeninės naudos – Nacionalinės žemės tarnybos, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai, Kėdainių žemėtvarkos skyriuje turėti jam (A. M.) lojalų vadovą, kuris, esant A. M. asmeniniam suinteresuotumui, vykdytų jo nurodymus, organizavo ir kontroliavo proteguojamo V. K. įdarbinimą į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas nesilaikant norminių aktų nustatytos tvarkos:

10nesant objektyvaus teisinio pagrindo, bet turėdamas asmeninį interesą, telefoninio pokalbio su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriumi K. M. metu 2010 m. rugpjūčio 30 d. apie 16.56 val. bei tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis iki to, A. M. neteisėtai nurodė pastarajam atšaukti konkursą Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigoms užimti, paskelbtą 2010 m. rugpjūčio 20 d. (skelbimo Nr. 19109) leidinyje „Informaciniai pranešimai“. Būdamas suplanavęs V. K. į minėtas pareigas įdarbinti tarnybinio kaitumo būdu, savo darbo kabinete, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 19, 2009 m. rugsėjo 9 d. apie 12.40 val. A. M. pareikalavo Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo finansų reikalams A. B., žemės ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 5P-22 paskirto laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki rugsėjo 10 d. vykdyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus funkcijas, priimti trumpam laikui fiktyviai jo (A. M.) proteguojamą asmenį (V. K.) į minėtos tarnybos 14-os kategorijos kokias nors valstybės tarnautojo pareigas. A. B. pažadėjus įvykdyti A. M. reikalavimą, A. M. 2010 m. rugsėjo 9 d. 16.03 val. paskambino V. K. ir nurodė kitą dieną atvežti į Vilnių savo CV (gyvenimo aprašymą). V. K. įvykdžius A. M. nurodymą ir 2010 m. rugsėjo 10 d. pristačius savo CV Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus funkcijas vykdančiam A. B., šis, veikdamas ne tarnybos interesais, bet vykdydamas A. M. nurodymą, 2010 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. B1-329 A. M. proteguojamam V. K. nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. įsteigė Kauno miesto valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje viršininko pavaduotojo pareigybę, į kurią 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo įdarbintas V. K..

11Toliau siekdamas užsibrėžto asmeninio tikslo, žinodamas, kad V. K. į Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojo pareigas priimtas be konkurso, netgi nepaskelbus konkurso, todėl neteisėtai, t. y. pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo

1214 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad pakaitiniu valstybės tarnautoju į pareigas galima priimti be konkurso, bet tik po to, kai konkursas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbtas, kad dėl to V. K. negali būti perkeltas tarnybinio kaitumo būdu į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis A. M. Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui K. M. davė Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsniui prieštaraujantį nurodymą priimti V. K. į Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas tarnybinio kaitumo būdu.

13Vykdydamas neteisėtus A. M. nurodymus, K. M. pasirašė Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkui adresuotą 2010 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. 4B-(3.1)-2543 dėl sutikimo perkelti V. K. iš minėtos tarnybos viršininko pavaduotojo pareigų į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėjo pareigas bei 2010 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 2P-357 „Dėl V. K. tarnybinio kaitumo iš Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos“, kuriuo nuo 2010 m. spalio 1 d. perkėlė V. K. iš Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko A lygio 14 kategorijos pavaduotojo pareigų į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėjo pareigas.

14A. M., pasinaudodamas užimamos pareigomis ir įgaliojimais, siekdamas asmeninės naudos, reikalaudamas Žemės ūkio ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų be konkurso įdarbinti karjeros valstybės tarnautoju jo proteguojamą V. K. bei kitaip darydamas neteisėtą poveikį jiems, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 29 straipsnio 1 dalies principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punkte įtvirtintos pareigos tarnauti visuomenės interesams, 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkte įtvirtintos pareigos laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, įpareigojantį asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 3 punktą, įpareigojantį nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, 4 punktą, įpareigojantį priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Sąmoningai, t. y. tyčia, pažeisdamas išvardytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas ne tarnybos, bet savo asmeniniais ir V. K. interesais, taip pat siekdamas asmeninės naudos, A. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kaip valstybės įstaigos autoritetą bei šios ministerijos sekretoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams. Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

15A. B. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas finansų reikalams, būdamas pavaldus žemės ūkio ministerijos viceministrui A. M., kuriam Žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 3D-664 pavestas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veiklos koordinavimas ir kontrolė, A. M. paprašius priimti į minėtos tarnybos 14-os kategorijos valstybės tarnautojo pareigas trumpam laikui fiktyviai žmogų (V. K.), siekdamas padėti A. M. įdarbinti į karjeros valstybės tarnautojo pareigas jo proteguojamą asmenį, išlaikyti su A. M. dėl jo einamų pareigų gerus asmeninius santykius, sustiprinti pastarojo palankumą ir taip siekdamas asmeninės naudos, A. M. darbo kabinete, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 19, 2010 m. rugsėjo 9 d. apie 12.40 val. pažadėjo tai padaryti, sugalvojo, kaip tai padaryti neorganizuojant bei išvengiant konkurso, ir organizavo V. K. fiktyvų įdarbinimą:

16Žemės ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 5P-22 būdamas paskirtas nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki rugsėjo 10 d. vykdyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba) direktoriaus funkcijas, pagal šios tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 1068 redakcija) 15.1 punktą būdamas atsakingas už vadovavimą Tarnybai, už jai pavestų uždavinių įgyvendinimą, funkcijų atlikimą, pagal 15.2 punktą privalėdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą, pagal

1715.4 punktą turėdamas teisę priimti įsakymus ir tikrinti, kaip jie įgyvendinami, pagal 15.8 punktą turėdamas teisę priimti į pareigas tarnybos valstybės tarnautojus, tarnybai pavaldžių įstaigų vadovus, Tarnybos patalpose, esančiose Vilniuje, Siesikų g. 19, 2010 m. rugsėjo 10 d. Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkui R. P. K. nurodė pasirašyti prašymą dėl viršininko pavaduotojo pareigybės įsteigimo Kauno miesto valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje; po to A. B. 2010 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. B1-329 nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. įsteigė Kauno miesto valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje viršininko pavaduotojo pareigybę bei nurodė R. P. K. priimti į šias pareigas būtent tą asmenį, kuris šiuo tikslu atvyks, t. y. V. K.. Vykdydamas A. B. neteisėtus nurodymus, R. P. K. Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patalpose, esančiose Kaune, Laisvės al. 36, 2010 m. rugsėjo 14 d. vizuodamas V. K. 2010 m. rugsėjo 14 d. prašymą ir pasirašydamas tos pačios dienos įsakymą Nr. 8-K, priėmė V. K. nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. 3 mėnesių laikotarpiui dirbti pakaitiniu viršininko pavaduotoju bendriesiems reikalams. Žinodamas, kad V. K. į valstybės tarnybą priimtas be konkurso, netgi nepaskelbus konkurso, todėl neteisėtai, t. y. pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad pakaitiniu valstybės tarnautoju priimti į pareigas galima priimti be konkurso, bet tik po to, kai konkursas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbtas, kad dėl to V. K. negali būti perkeltas tarnybinio kaitumo būdu į karjeros valstybės tarnautojo pareigas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsniu, žinodamas apie V. K. perkėlimą iš Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyrių, 2010 m. spalio 4 ir 5 d., būdamas tyrimo metu nenustatytoje vietoje, asmeniškai mobiliojo ryšio telefonu šiuo klausimu bendraudamas su to siekiančiu A. M., A. B. nepaprieštaravo A. M., kad toks perkėlimas negalimas, nesiėmė priemonių, kad tokio neteisėto veiksmo neatlikinėtų Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavaldi Kauno miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, sąmoningai nesiėmė kokių nors kitų priemonių neteisėtam perkėlimui tarnybinio kaitumo būdu užkardinti ir taip tyčia nesiėmė priemonių Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio pažeidimui užkardinti, dėl to Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus K. M. 2010 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 2P-357 „Dėl V. K. tarnybinio kaitumo iš Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos“, surašytu ir pasirašytu 2010 m. spalio 5 d., V. K. nuo 2010 m. spalio 1 d. buvo perkeltas iš Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko A lygio 14 kategorijos pavaduotojo pareigų į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus A lygio 14 kategorijos vedėjo pareigas.

18A. B., duodamas nurodymus dėl pareigybės įsteigimo A. M. proteguojamam V. K., dėl V. K. fiktyvaus įdarbinimo bei jo neteisėto perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. tiesiogiai asmeniškai darydamas poveikį Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkui R. P. K., neteisėtai pasinaudojo pareigomis, sąmoningai, t. y. tyčia, nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 29 straipsnio 1 dalies principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punkte įtvirtintos pareigos tarnauti visuomenės interesams, 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkte įtvirtintos pareigos laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, įpareigojantį asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 3 punktą, įpareigojantį nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, 4 punktą, įpareigojantį priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Sąmoningai, t. y. tyčia, pažeisdamas išvardytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas ne tarnybos, bet A. M. ir V. K. asmeniniais interesais, taip pat siekdamas asmeninės naudos, A. B. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kaip valstybės įstaigos, autoritetą bei šios tarnybos direktoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams. Šiais savo veiksmais A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

19V. K. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus K. M. 2010 m. spalio 5 d. pasirašytu 2010 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 2P-357 jis atgaline data, t. y. nuo 2010 m. spalio 1 d., priimtas dirbti į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas, 2010 m. spalio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos patalpose, esančiose Vilniuje, Gedimino pr. 19, pasiūlė šios tarnybos direktoriaus pavaduotojui G. V. pateisinti jo (V. K.) nebuvimą darbe 2010 m. spalio 1–5 d. įforminant neapmokamas atostogas. Sukurstytas V. K., žinodamas apie Žemės ūkio viceministro A. M. siekimą kuo skubiau įdarbinti V. K. Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigoms, siekdamas padėti A. M. pasiekti nurodytą tikslą, išlaikyti su A. M. dėl jo einamų pareigų gerus asmeninius santykius ir taip siekdamas asmeninės naudos, G. V. Nacionalinės žemės tarnybos patalpose, esančiose Vilniuje, Gedimino pr. 19, 2010 m. spalio 6 d. pasirašė 2010 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 3P-160 „Dėl nemokamų atostogų V. K. suteikimo“, kuriuo atgaline data, t. y. 2010 m. spalio 1–5 d. suteikė V. K. penkias kalendorines dienas nemokamų atostogų, nors žinojo, kad 2010 m. spalio 1–5 d. V. K. Kėdainių žemėtvarkos skyriuje nedirbo. Suklastodamas 2010 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 3P-160 „Dėl nemokamų atostogų V. K. suteikimo“, būdamas valstybės tarnautoju – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoju, pagal savo pareigybės aprašymo, patvirtinto žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 2P-55, 5 punktą būdamas atsakingas už Nacionalinės žemės tarnybos padalinių (Žemės tvarkymo departamento, Geodezijos ir kartografijos departamento, Žemės tvarkymo kontrolės skyriaus) ir teritorinių žemėtvarkos skyrių funkcijų vykdymo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę, pagal pareigybės aprašymo 7.3 punktą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 (Žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 3D-600 redakcija), 13.2 punktą privalėdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą, pagal pareigybės aprašymo 7.5 punktą turėdamas teisę atlikti Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pareigas jo laikinai nesant, G. V. sąmoningai, t. y. tyčia, piktnaudžiavo savo įgaliojimais.

20G. V. savo neteisėtais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 29 straipsnio 1 dalies principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punkte įtvirtintos pareigos tarnauti visuomenės interesams, 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkte įtvirtintos pareigos laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, įpareigojantį asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 3 punktą, įpareigojantį nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, 4 punktą, įpareigojantį priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Sąmoningai, t. y. tyčia, suklastodamas dokumentą, pažeisdamas išvardintų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas ne tarnybos, bet A. M. ir V. K. asmeninais interesais, taip pat siekdamas asmeninės naudos, G. V. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybės įstaigos, autoritetą bei šios tarnybos direktoriaus pavaduotojo, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Šiais veiksmais V. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) ir 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

21Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

22Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. Nr.

232K-608/2010, Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalių, 11 straipsnio 1 dalių nuostatas, t. y. bendrosios dalies normose įtvirtintas nusikaltimo atribojimo nuo drausminio ar kitokio nusižengimo taisykles ir netinkami išaiškino BK 228 straipsnio dispozicijoje nurodytus piktnaudžiavimo tarnyba požymius.

24Pasak kasatoriaus, BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta veika objektyviai gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens padarytais, jo kompetenciją ir funkcijas reglamentuojančių taisyklių (nuostatų, įstatų, įsakymų) pažeidimais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad piktnaudžiavimą, kaip nusikaltimą, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo atriboja didelės žalos požymis, kuris nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šioje byloje priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistojo piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų pažeidimu, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų, 15 straipsnio

251 dalies 1, 3, 4, 5 punktų, 14 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktų pažeidimu, kuriuose išdėstyti bendro pobūdžio valdymo principai. Tokie bendro pobūdžio visuomenės ir valdymo principų pažeidimai nurodyti formaliai, jie hiperbolizuoja didelės neturtinės žalos faktą, tačiau nenurodo konkretaus pažeidimo, leidžiančio teismui argumentuotai konstatuoti, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, o ne koks nors kitoks teisės pažeidimas, kuris gali būti ištaisomas drausmine tvarka, o jį padaręs asmuo nubaustas tarnybine ir (ar) civiline tvarka. Sunku suprasti priežastinį ryšį tarp vieno asmens įdarbinimo aplinkybių ir konstitucinio valstybinių įstaigų tarnavimo žmonėms principo pažeidimo. Toks konstatavimas yra deklaratyvus, niekuo neparemtas ir negali būti laikomas didelės neturtinės žalos įrodymu, o kartu ir požymiu, būtinu vertinat V. K. įdarbinimo aplinkybes kaip nusikaltimą BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalių bei 11 straipsnio 1 dalies prasme. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad jokie konkretūs jo tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai jam neinkriminuoti. Net ir konstatavus, kad V. K. priėmimas į darbą buvo neteisėtas, šis pažeidimas nesunkiai galėjo būti ištaisytas tarnybos direktoriui po 2010 m. rugsėjo 10 d. grįžus į darbą ir atšaukus įsakymą Nr. B1-329, sustabdžius V. K. priėmimo į darbą procedūrą bei nubaudus kasatorių drausmine tvarka. Konstatavus pažeidimo faktą ir jį ištaisius jokių pasekmių nebūtų kilę, todėl darbine tvarka ištaisius pažeidimą (jeigu toks būtų konstatuotas) nuteistojo veiksmai negalėtų būti vertinami kaip nusikaltimas, nes priimtų įsakymų atšaukimas arba jų vykdymo sustabdymas yra įprastinė bet kurios tarnybos praktika. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad šiuo atveju teismas turėjo argumentuoti, kodėl jo veiksmai, analizuojant jų objektyviąją pusę, laikytini nusikaltimu, o ne drausminiu pažeidimu, tačiau to nepadarė.

26Be to, nuosprendyje išvardydamas konstitucinių bei valstybės tarnybos principų pažeidimus, teismas turėjo įrodyti, kad į šias vertybes buvo pasikėsinta tyčia, tačiau šį klausimą nutylėjo, nes neįmanoma būtų įrodyti tyčinės veikos sąmoningai kėsinantis ir pažeidžiant nurodytas vertybes.

27Kasatoriaus nuomone, kritikuotinas ir teismo nustatytas asmeninės naudos siekimas, kuris įrodinėjamas noru palaikyti gerus santykius su A. M.. Tokį siekį teismas grindžia telefoninių pokalbių fragmentais („klausau vade“ ir t. t.). Nuteistasis teigia neneigiantis siekio palaikyti gerus santykius su bendradarbiais bei aplinkiniais, bet abejoja ar tai gali būti vertinama kaip asmeninės naudos siekimas bei motyvas nusikaltimui.

28Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad šioje byloje kaip įrodymus jo kaltei pagrįsti panaudojant operatyviniu būdu gautus duomenis, nors operatyviniai veiksmai prieš jį nebuvo sankcionuoti, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos keliami reikalavimai tokių duomenų tikrinimui ir vertinimui. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs 2009 m. spalio 21 d., 2010 m. sausio 20 d., 2010 m. balandžio

2916 d., 2010 m. liepos 20 d. nutarčių turinį, konstatavo, jog negalima nustatyti, dėl kokių veikų buvo sankcionuotas operatyvinių priemonių panaudojimas prieš A. M., nes nutartyse nenurodytos veikos, atitinkančios BK straipsnius; nuteistiesiems inkriminuotų veikų laikotarpis yra nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki spalio 7 d.; viena iš nutarčių pasirašyta ne to teisėjo, kuris priėmė nutartį. Šiam teismui nebuvo pateikti išslaptinti teikimai ar medžiaga, iš kurios jis galėtų spręsti dėl kokių veikų buvo sankcionuotas operatyvinių veiksmų atlikimas prieš A. M. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., t. y. iki nagrinėjamos veikos pradžios. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismui prokuroras pateikė išslaptintus teikimus, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad galima situacija, kai atliekant operatyvinį tyrimą dėl vienų veikų gaunami duomenys dėl kitų veikų ir jie gali būti panaudojami kitoje byloje, jeigu veikos savo esme yra panašios. Taigi, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio kasatorius sprendžia, kad šis teismas nustatė, jog veikos, dėl kurių buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai prieš A. M., yra panašios į tas, už kurias jis ir kiti nuteistieji atiduoti teismui, tačiau kokių nors konkrečių argumentų šiuo klausimu nuosprendyje nenurodė. Remdamasis 2007 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. 27-1 3.4.2 punktu nuteistasis teigia, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams proceso dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio aprašomojoje dalyje šios abejonės turi būti išanalizuojamos ir padaroma kategoriška išvada, laikytini tokie duomenys įrodymais ar ne. Pasak kasatoriaus, šis teismų praktikos reikalavimas jam yra aktualus, nes jis nuteistas remiantis įrodymais, gautais operatyviniu būdu, nors prieš jį patį jokie operatyviniai veiksmai niekada nebuvo sankcionuoti. Taigi, negalima teigti, kad A. M. veikos, dėl kurių prieš jį buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai, ir veikos, už kurias kasatorius nuteistas, yra panašios. Akivaizdu, kad Šiaulių apygardos teismo sankcija operatyvinių veiksmų atlikimui neapima A. M. ir kasatoriaus bendravimo fiksavimo, todėl šioje situacijoje įrodinėjant veikas, operatyvinių duomenų panaudojimas turėjo būti sankcionuotas BPK 162 straipsnio tvarka.

30Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, perskaitytus liudytojo R. P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertindamas kaip įrodymus, pagrindžiančius nuteistojo kaltę, pažeidė teismų praktikoje nustatytą liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo tvarką bei BPK 20 straipsnio, 22 straipsnio

313 dalies, 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė vertinti šio liudytojo parodymus ir nelaikė jų įrodymais, nurodydamas, kad proceso dalyviai neturėjo galimybės užduoti jam klausimų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tokį liudytojo R. P. K. parodymų vertinimą nepagrįstai įvardijo kaip prieštaraujantį BPK taisyklėms, nurodydamas kad BPK 276 straipsnio 4 dalis nedraudžia teismams perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų ir šie parodymai vertinami pagal tas pačias taisykles. Pasak kasatoriaus, su tokiais argumentais galima būtų sutikti, jeigu R. P. K. 2011 m. vasario 15 d. prokuroro nutarimu nebūtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami įtariamieji, t. y. asmenys, kurių procesinę padėtį nustato BPK 21 straipsnis. Pagal BPK 82 straipsnio 3 dalį įtariamajam netaikoma atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 4 dalyje, t. y. jis neatsako už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikaltimą. Dėl šių aplinkybių teismas, nors ir turėdamas teisę posėdžio metu perskaityti R. P. K. parodymus, turėjo juos patikrinti. Šiame kontekste svarbi ir kitų kaltinamųjų teisė užduoti tokiam liudytojui klausimus. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad kaltinamųjų teisė nepagrįstai siejama su liudytojo parodymų perskaitymu ir proceso dalyvių teise užduoti jam klausimus, taip pat su tuo, kad prokuroro 2011 m. vasario 15 d. nutarimas yra nepanaikintas ir jame išdėstytais teiginiais bei išvadomis netikėti nėra pagrindo, neteisingai išsprendė minimo liudytojo parodymų vertinimo klausimą. Tokie šio teismo teiginiai prieštarauja BPK 20 straipsnio reikalavimams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, vertinant atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymus, kurioje nurodyta, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jo parodymams nesuteikia jokios išankstinės ar didesnės galios, parodymai turi būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tokio asmens parodymams turi būti skiriamas didesnis dėmesys vertinant juos savarankiškumo ir objektyvumo kriterijais.

32Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją byla jam nutraukti.

33Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 326 straipsnio nuostatas, nes nuosprendyje nurodė, kad priimdamas sprendimą vadovaujasi tiek BPK 328 straipsniu, tiek 329 straipsniu, t. y. pademonstravo dvigubą poziciją dėl pirmosios instancijos nuosprendžio, nors turėjo taikyti tik BPK 329 straipsnio nuostatas. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad teismas skubėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nekreipdamas dėmesio į teisinį jo pagrindimą.

34Nuteistasis nurodo, kad jis yra pripažintas kaltu dėl to, kad jam nebuvo pareikštas įtarimas bei nepateiktas kaltinimas, t. y. dėl žinojimo, jog jis tariamai neteisėtai Nacionalinės žemes tarnybos prie Žemes ūkio ministerijos direktoriaus K. M. 2010 m. spalio 5 d. pasirašytu 2010 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 2P-357 atgaline data (t. y. nuo 2010 m. spalio 1 d.) priimtas dirbti Nacionalines žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėju. Taigi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes akivaizdu, kad žinojimas apie nusikalstamą veiką ir nepranešimas apie tai teisėsaugos institucijoms yra baudžiamas pagal BK 237 straipsnį, o žmogus įtariamas panašia veika, remiantis BPK 21 straipsniu, turi teisę gintis nuo įtarimų. Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad buvo pažeista jo teisės, nustatytos BPK 21 ir 48 straipsniuose, taip pat ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė į gynybą. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje įrašant formuluotes, kad V. K. žinojo, jog jis tariamai neteisėtai įdarbintas ir panašiai, apeliacines instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio, kuriame nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, reikalavimus.

35Kasatorius pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalį asmuo pripažįstamas kurstytoju ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl vykdytojo padarytos veikos tik jei jo veiksmams būdingi visi objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. Todėl ir šiai bendrininkavimo formai yra būtinas pirmiausia susitarimas dalyvauti kokioje nors nusikalstamoje veikoje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje visi telefoniniai pokalbiai vyko ne jo, o kitų asmenų iniciatyva. Be to, A. M. 2010 m. gruodžio 1 d. apklausos metu patvirtino, kad V. K. jo asmeniškai net ne tik kad nusikalstamai nekurstė, bet ir pats jo neprašė būti įdarbintas. Apeliacines instancijos teismas šią aplinkybę pripažino ir nurodė, kad ,,nors A. M. teigė, kad tik norėjo padėti V. K. susirasti darbą, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog A. M. buvo asmeniškai suinteresuotas V. K. įdarbinimu būtent Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėju, A. M. asmeninis interesas pasireiškė noru turėti Kėdainių žemėtvarkos skyriuje sau lojalų asmenį“. Iš tokių apeliacinės instancijos teismo motyvų kasatorius sprendžia, kad jis nieko nekurstė padaryti nusikalstamą veiką. Kartu nuteistasis nurodo, kad dėl tos aplinkybės, jog jis nebuvo kaltinamas dėl neteisėto jo įdarbinimo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme net nekilo abejonių, jog reikėtų į teismo posėdį kviesti ir apklausti liudytojus I. L., A. G., Z. C. ir L. Ž., kurie patvirtintų, kad ne kasatorius ieškojo darbo, o TSLK Kėdainių skyriaus partijos nariai siūlė ir svarstė V. K. kandidatūrą į minimas pareigas. Pasak kasatoriaus, nebuvo pagrindo prašyti apklausti šiuos liudytojus ir apeliacinės instancijos teisme, kol nepaaiškėjo šio teismo priimto nuosprendžio motyvai.

36Nuteistojo manymu, jis pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu nepagrįstai bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Byloje yra jo (V. K.) ranka 2010 m. spalio 1 d. surašytas prašymas Nacionalines žemės tarnybos direktoriui dėl neapmokamų atostogų suteikimo nuo 2010 m. spalio 1 d. iki spalio 5 d.; direktoriaus 2010 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 3P-160 ,,Dėl nemokamų atostogų V. K. suteikimo“, kuriuo minėtomis dienomis ir buvo suteiktos nemokamos atostogos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytas individualus administracinis aktas priimtas įgalioto asmens ir laikantis galiojančių norminių teisės aktų. Iš įsakymo turinio matyti, kad jame yra visi tokiam teisės aktui būtini rekvizitai, jis yra pasirašytas ji priėmusio valstybes tarnautojo, registruotas nustatyta tvarka. Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad, vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 3 straipsnio 2 dalimi, tik Lietuvos Respublikos administracinis teismas galėjo spręsti dėl minimo individualaus administracinio akto teisėtumo. Atitinkamai nei STT specialistė K. J., nei Vilniaus apygardos teismo teisėja J. D. neturėjo teises spręsti, kad 2010 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 3P-160 yra suklastotas, kol šis nėra administracinio teismo pripažintas neteisėtu. Kasatorius mano, kad iš tyrėjos K. J. atliekamų procesinių veiksmų matyti, jog buvo nepaisoma Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 patvirtintų rekomendacijų ,,Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“, o apeliacines instancijos teismas to nevertino. Dėl to ši procesinė padėtis turėtų būti ištaisyta bylą nagrinėjant kasacine tvarka, nes apie priimtą galiojusį ir šiuo metu teismine tvarka nenuginčytą individualų administracinį teisės aktą, be atskiro ikiteisminio tyrimo tuo klausimu, vadinti suklastotu nėra teisinio pagrindo.

37Pasak kasatoriaus, neteisėta apeliacines instancijos teismo išvada, kad pokalbių įrašai byloje gauti teisėtai, nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. M. darbo kabinete darytų garso įrašų ir telefoninių pokalbių klausymosi teisėtumo, ignoravo suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Tokį kasacinio skundo argumentą nuteistasis grindžia faktu, kad 2010 m. liepos 20 d. nutarties Nr. 728 KF, kurios pagrindu ir buvo atliekami visi minėti operatyviniai veiksmai, įžanginėje dalyje nurodyta, jog prokuroro teikimą nagrinėjo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas B. K., tačiau pati nutartis pasirašyta to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. I.. Dėl šios aplinkybės kasatorius teigia, kad nėra aišku, kuris teisėjas susipažino su byla ir kurio teisėjo pozicija išreikšta šiuo itin byloje aktualiu klausimu. Todėl šios nutarties pagrindu gauti duomenys laikytini gautais neteisėtai, nesilaikant BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir jais nėra pagrindo grįsti kasatoriaus kaltės.

38Kasatoriaus nuomone, apeliacines instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojo G. V. parodymais. Iš šio liudytojo apklausos protokolo bei 2011 m. kovo 29 d. nutarties atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybes BK 40 straipsnyje nustatyta tvarka matyti, kad G. V. įsakymą dėl atostogų suteikimo V. K. pasirašė ne pastarojo sukurstytas, bet siekdamas asmenines naudos – palaikyti gerus santykius su A. M.. Todėl kasatoriui neaišku, kuo remiantis teismas priskyrė šį duomenų šaltinį prie įrodančių jo kaltę, o ne teisinančių. Toks įrodymų turinio iškreipimas aiškiai sutrukdė apeliacines instancijos teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą nuosprendį. Juo labiau kad byloje daugiau nėra jokių kasatoriaus kaltę patvirtinančių įrodymų. Nuteistojo manymu, taip apeliacinės instancijos teismas nesilaikė baudžiamosios teisės principo, nustatančio, kad visi neaiškumai ir abejonės turi būti vertinami kaltinamojo naudai.

39Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimai suvaržė jo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Be to, tokiais veiksmais apeliacines instancijos teismas ignoravo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2 punkto reikalavimus, nes iš apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies galima tik spėti kuriuo metu, kurioje vietoje, kokio pobūdžio nusikalstamus veiksmus nuteistasis galėjo padaryti. Be to, nuosprendyje nurodė formuluotę: „tokius kaltinamojo V. K. parodymus teismas vertina kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės...“, kuri pagal pirmiau minėta LAT senato nutarimą nerekomenduojama.

40Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį.

41Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-383/2011, Nr.

422K-559/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-36/2012, teigia, kad BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė neturi būti automatiškai taikoma dėl kiekvieno valstybės tarnautojo padaryto jo tarnybos veiklą reglamentuojančio teisės akto pažeidimo, nes už tarnybinių nusižengimų padarymą pirmiausia kyla drausminė, tarnybinė, tam tikrais atvejais politinė, atsakomybė ir tik išimtiniais atvejais už šiuos pažeidimus turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Šioje byloje apygardos teismas, nustatęs tam tikrus nuteistojo tikėtina padarytus tarnybinius ar etikos pažeidimus, be pagrindo pripažino nusikaltimu (piktnaudžiavimu), nors nei atliktų veiksmų pavojingumas, nei kilusios pasekmės nesiekia nusikalstamų veikų pavojingumo lygmens, nėra ir būtinųjų piktnaudžiavimo sudėties požymių.

43Nuteistojo manymu, jis pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį iš esmės nenustačius būtino šios nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje šis požymis aprašytas nurodant, kad „..A. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kaip valstybės įstaigos autoritetą bei šios ministerijos sekretoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams“. Tuo tarpu nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje didelės žalos požymis aiškinamas tuo, kad „...teisės normų, kurios įtvirtina vienus iš pagrindinių valstybės tarnybos principų, pažeidimas neabejotinai sumenkino valstybės, jos institucijų ir pareigūnų autoritetą, pakirto pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis ir pareigūnais. A. M. užėmė vienas iš aukščiausių valstybinių pareigų, nusikalstamų veikų padarymas sukėlė nemažą atgarsį visuomenėje“. Šių teiginių pagrindu apygardos teismas ir konstatavo, kad valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala, tačiau toks kilusių pasekmių vertinimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes kilę padariniai nurodyti tik deklaratyviai. Tokios frazės kaip „vardo ar autoriteto sumenkinimas“, „pasitikėjimo pakirtimas“ yra neinformatyvios“, ir laikytinos subjektyvios teismo nuomonės išreiškimu, kilusių padarinių įvertinimu, kuris nuosprendyje nėra pagrįstas konkrečių bylos aplinkybių analize ir įtikinamais teisiniais motyvais. Kasatoriaus teigimu, nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimu sukelti konkretūs padariniai privalėjo būti teismo įvertinti nurodant konkrečiai kiekvieno pažeidimo padarytą žalą valstybės valdymo tvarkai, valstybės institucijų (būtent Žemės ūkio ministerijos) ir pareigūnų autoritetui, pasitikėjimui valstybe, jos institucijomis ir tarnautojais, tačiau nuosprendyje padarytos žalos dydis ir jos reikšmingumas vertinamuoju aspektu nebuvo nagrinėjami. Valstybės tarnautojas, atlikdamas veiksmus, kurių neturėjo teisės atlikti, visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau tai yra tik formalioji jo veikos išraiška, nes ne bet koks tarnautojo vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei ar valstybės institucijai. Nuteistasis nurodo, kad jis negalėjo sumenkinti Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) sekretoriaus vardo, nes tokių pareigų neužėmė, o dirbo ŽŪM viceministru. Tuo tarpu teiginys, jog buvo sumenkintas ŽŪM ir jos sekretoriaus autoritetas yra deklaratyvus ir niekuo nemotyvuotas, kaip ir nuosprendžio frazė, kad buvo „pakirstas“ pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis ir pareigūnais. Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti spėjimais ir prielaidomis, kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti įrodinėjamas savarankiškai, o ne preziumuojamas iš kitų bylos aplinkybių. ŽŪM ir jos tarnautojų autoritetas galėjo būti sumenkintas tik tokiu atveju, jei jis būtų veikęs kaip ministerijos darbuotojas, būtų naudojęsis teisės aktų suteiktais tarnybiniais įgalinimais, tačiau šiuo atveju su nepavaldžiais A. B. ir V. K. jis bendravo kaip fizinis asmuo su savo asmeniniais pažįstamais, todėl nesinaudojo savo tarnybine padėtimi. A. B. išsakyti prašymai apskritai nesisiejo su kasatoriaus vykdytomis ŽŪM viceministro funkcijomis ir įgalinimais, todėl negalėjo turėti jokios įtakos ŽŪM autoritetui. Kartu kasatorius pažymi, kad teismas iš visų teismų praktikoje suformuluotų kriterijų, leidžiančių spręsti dėl neturtinės žalos dydžio, be jokių motyvų atsirinko vienintelį nuteistajam tikusį kriterijų – einamų pareigų svarbą, tačiau sąmoningai nutylėjo visus likusius pirmiau paminėtus teismų praktikoje suformuluotus kriterijus. Toks visiškai nemotyvuotas vienintelio iš daugelio kriterijų išskyrimas ir prioritetinės reikšmės jam suteikimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu, nes, kaip jau minėta, eitos pareigos šiuo atveju neturėjo jokios įtakos nusikalstamiems veiksmams. Nuteistasis kritikuoja ir apeliacinės instancijos teismo teiginį, kad šis įvykis sukėlė „nemažą atgarsį visuomenėje“, nes teisėjų kolegija vargu ar buvo kompetentinga tai įvertinti, juo labiau kad tai nėra teisinis terminas ir tokios pasekmės nebuvo inkriminuotos prokuroro kaltinamajame akte. Kita vertus, atgarsį visuomenėje sukėlė ne V. K. įdarbinimas Kėdainių žemėtvarkos skyriuje, bet STT atlikti veiksmai – ikiteisminio tyrimo medžiagos paskelbimas, taip siekiant parodyti šios institucijos veiklos rezultatus ir jų darbo reikšmingumą valstybei. Iš bylos medžiagos matyti, kad STT operatyvinę veiklą vykdė pusantrų metų, o visos šios ilgalaikės bei valstybei itin brangiai kainavusios veiklos rezultatas tėra vieno asmens įdarbinimo istorija, kurią STT ir paviešino, siekdama pateisinti savo veiklos sąnaudas. Kasatorius pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai patvirtino, jog V. K. pagal savo kompetenciją ir patirtį buvo tinkamas eiti Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas, todėl kompetentingo asmens įdarbinimas valstybės tarnyboje jokios žalos valstybės tarnybos interesams nesukėlė. Byloje nėra ir jokių duomenų, jog dėl V. K. įdarbinimo būtų apribotos kokių nors konkrečių asmenų, pretendavusių eiti šias pareigas, teisės bei interesai, nes tokių asmenų apskritai nebuvo.

44Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino BK

45228 straipsnyje numatyto nusikaltimo specialiuoju subjektu, nes, nepaisant to, jog inkriminuotų veiksmų atlikimo metu jis dirbo ŽŪM viceministru, bendraudamas su A. B. ir K. M. dėl V. K. įdarbinimo nevykdė jokių ŽŪM viceministro tarnybinių funkcijų, nesinaudojo suteiktais įgalinimais ir apskritai neturėjo jokių teisės aktais apibrėžtų įgalinimų, kurie būtų leidę spręsti asmenų įdarbinimo Nacionalinėje žemės tarnyboje (toliau – ir NŽT) ar Kauno miesto Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (toliau – ir VMVT) klausimus. ŽŪM viceministro funkcijos ir įgalinimai buvo apibrėžti viceministro pareigybės aprašyme, patvirtintame žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3P-82, su pakeitimais, padarytais žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3P-28, ir jame nebuvo numatyta jokių viceministro įgalinimų ir funkcijų VMVT ar NŽT atžvilgiu, taip pat įgalinimų spręsti kokius nors su šių tarnybų personalu susijusius klausimus. Nuosprendyje išvada dėl specialaus subjekto daroma remiantis žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 3D-664 1.2 punktu, kad nuteistasis turėjo įgaliojimus koordinuoti ir kontroliuoti VMVT veiklą, bei minėto įsakymo 1.3 ir 2.3 punktais, jog nesant viceministro E. R. nuteistasis turėjo įgaliojimus koordinuoti bei kontroliuoti ir NŽT veiklą. Vis dėlto teismas be pagrindo rėmėsi įsakymo Nr. 3D-664 1.3 ir 2.3 punktų nuostatomis, nes NŽT veiklos koordinavimas ir kontroliavimas buvo pavestas kitam viceministrui E. R., kuris veikos padarymo metu nebuvo atostogose ir kasatorius jo nepavadavo, todėl jokių įgalinimų NŽT atžvilgiu iš viso neturėjo ir negalėjo jų realizuoti. Taigi, bendraudamas su NŽT vadovu K. M., negalėjo nei formaliai, nei neformaliai veikti kaip kompetentingas valstybės tarnautojas, nes šie asmenys ir jų vadovaujamos įstaigos kasatoriui nebuvo pavaldūs. Tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiami K. M., G. V. ir žemės ūkio ministras K. S.. Dėl to apygardos teismo nuosprendžio motyvai, jog NŽT yra pavaldi ŽŪM bei „viceministrams“, cituojami K. M. parodymai, jog jis „negalėjęs nepaklusti ŽŪM vadovybei, įskaitant ir viceministrus“, yra nepagrįsti, nes taip buvo supainiotos viceministrų kompetencijos. Juo labiau kad suinteresuoto ir šališko atleisto nuo atsakomybės K. M. parodymai prieštarauja nešališkos liudytojos V. G. (NŽT Teisės departamento Personalo skyriaus vedėja) parodymams apie asmenų įdarbinimą NŽT.

46Kasatoriaus tvirtinimu, siūlydamas įdarbinti V. K. jis veikė ne kaip kompetentingas valstybės tarnautojas, o kaip fizinis asmuo, bendraudamas su asmeniniu pažįstamu A. B.. Neatitinka tikrovės apkaltinamojo nuosprendžio teiginiai, kad „VMVT pareigūnai patvirtino, jog nors įstaiga buvo tiesiogiai pavaldi Vyriausybei, bet žemės ūkio viceministrai vykdė jų veiklos kuravimą, kurį suprato kaip būtinumą suderinti veiksmus su ministerija, vykdavo į organizuojamus susirinkimus“, nes tokių parodymų VMVT tarnautojai nedavė. Liudytojai VMVT tarnautojai J. R., L. G. ir A. P. parodė, jog VMVT buvo Vyriausybės įstaiga, tiesiogiai atskaitinga ne ŽŪM, o Vyriausybei. Taigi nei ŽŪM, nei žemės ūkio ministras ar viceministras 2010 metais VMVT darbuotojams jokių nurodymų, tarp jų ir personalo klausimais, duoti negalėjo. Pasak nuteistojo, šiame kontekste apygardos teismas nutylėjo itin reikšmingų teisės aktų nuostatas, t. y. veikos padarymo metu galiojusio 2007 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1068 patvirtintų VMVT nuostatų 1, 4, 12 punktus, kuriuose įtvirtinta, jog VMVT yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga; yra viešasis juridinis asmuo, ūkiškai ir finansiškai savarankiškas; jai vadovauja Ministrui Pirmininkui pavaldus direktorius – Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis veterinarijos inspektorius, kurį priima į pareigas ir atleidžia iš jų Ministras Pirmininkas valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Šiame teisės akte nei žemės ūkio ministras, nei viceministras nėra paminėti. Tam tikros nuorodos apie ŽŪM sąlyčio taškus su VMVT yra tik vėlesnėse VMVT nuostatų redakcijose, tačiau šios redakcijos buvo patvirtintos jau po veikos padarymo, todėl neturi teisinės reikšmės. Be to, apygardos teismas be pagrindo akcentavo žemės ūkio ministro įsakymą Nr. 3D-664, kuriame nurodyta, jog viceministras atsakingas už atskirų institucijų „veiklos koordinavimą ir kontroliavimą“, nes šis įsakymas negali prieštarauti aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams, t. y. Vyriausybės nutarimu patvirtintiems VMVT nuostatams. Tai, jog VMVT nebuvo ŽŪM pavaldi įstaiga, patvirtina ne tik teisės aktų analizė, bet ir byloje teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai J. R. ir A. P.. Šių liudytojų parodymai atitinka ir analogiškus kasatoriaus, viceministro E. R., A. B. parodymus. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad apygardos teismo išvada, jog jis veikė „turėdamas įgaliojimus koordinuoti ir kontroliuoti VMVT veiklą, o nesant viceministro E. R. - ir NŽT veiklą <...> pasinaudodamas užimtomis pareigomis ne tarnybos interesais“, yra nepagrįsta.

47Kartu nuteistasis pažymi, kad tokie asmenų tarpusavio malonybiniai kreipiniai kaip „vade“, ar komplimentų vienas kitam išsakymas, negali būti teisiškai įvertinami kaip apibūdinantys tarpusavio pavaldumą, nes pavaldumą griežtai apibrėžia konkretūs teisės aktai.

48Kasatoriaus teigimu, nors nuosprendyje teigiama, jog jis veikė „pasinaudodamas užimtomis pareigomis“, tačiau iš kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad jis nevykdė nė vienos viceministro funkcijos. Visų kaltinime nurodytų veiksmų aprašymas prasideda „sukurstė“ ir „instruktavo“, tačiau nuteistasis mano, kad tuo atveju, jeigu jis būtų veikęs kaip valstybės tarnautojas, tai būtų ir kaltinime nurodyta, kokius konkrečius viceministro kompetencijai priklausančius veiksmus jis atliko. Jeigu veiksmai pasireiškė tik kitų valstybės tarnautojų kurstymu, tai ir veika turėjo būti kvalifikuojama ne kaip vykdytojo, bet kaip kurstytojo, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas kaip piktnaudžiavimo nusikaltimo vykdytojas.

49Nuteistasis pažymi ir tai, kad, aprašant jo neva neteisėtus veiksmus ir pažeistus teisės aktus, nuosprendyje nėra nurodytas nė vienas konkretus ŽŪM viceministro veiklą reglamentuojantis teisės aktas. Minimi tik patys bendriausi valstybės tarnybos principai ir pareigos, įvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktuose, tačiau minėtose normose įtvirtintų normų pažeidimas gali būti pritaikytas bet kuriam valstybės tarnautojui bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje (pvz., skambinant tarnybiniu telefonu artimiesiems ir kt.). Kasatorius pažymi, kad bet kuris valstybės tarnautojo veiksmas, atliktas vien tik formaliai pažeidžiant kokį nors teisės aktą, negali būti skambiai įvardijamas kaip šiurkštus Konstitucijos ir kitų įstatymų pagrindinių principų pažeidimas, lemiantis didelės žalos valstybei atsiradimą ir sąlygas baudžiamajai atsakomybei kilti.

50Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo jam inkriminavo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą, šią veiką kvalifikuojantį požymį –asmeninės naudos siekį. Teismas nustatė, kad šis požymis pasireiškė tuo, jog kasatorius buvo asmeniškai suinteresuotas V. K. įdarbinimu Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėju, norėdamas turėti Kėdainių žemėtvarkos skyriuje sau lojalų asmenį, kuris vykdytų jo nurodymus. Pasak kasatoriaus, byloje esantys įrodymai (jo ir V. kisieliaus telefoniniai pokalbiai) leidžia spręsti, kad jis siekė ne asmeninės naudos, o tik išvardijo V. K. problemas, darančias žalą visai rajono bendruomenei, ir prašė jas išspręsti bendruomenės naudai. Byloje nėra nustatyta, jog kasatorius V. K. būtų prašęs atlikti veiksmus, iš kurių pats gautų kokios nors turtinės ar asmeninės naudos. Pokalbiuose nėra duomenų, kad V. K. už jo įdarbinimą būtų keliama kokia nors sąlyga ateityje vykdyti asmeninius prašymus ar nurodymus, pasižadėtų būti asmeniškai „lojalus“ ir kt. Taip pat nėra jokių duomenų, jog kasatorius apskritai būtų turėjęs kokių nors asmeninių interesų sferoje, kurioje savo funkcijas vykdė Kėdainių žemėtvarkos skyrius.

51Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, kaltinantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, teismo išvados dėl šių įrodymų patikimumo ir galimybės jais remtis nepagrįstos, nuosprendžio motyvuose nutylėtos arba iškraipytos esminės aplinkybės, dalis įrodymų, paneigiančių kaltinimo versiją, nevertinta, arba dirbtinai atmesta.

52Pasak nuteistojo, vienas pagrindinių įrodymų, kuriuo rėmėsi teismas, buvo liudytoju apklausto K. M. parodymai apie tai, kad „A. M. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. pasikvietė jį į savo kabinetą ir išreiškė pretenzijas, kodėl buvo paskelbtas šis konkursas, nurodė konkursą atšaukti ir parodė, jog turi žmogų, kuris į šias pareigas turi būti perkeltas iš kitos įstaigos“, „po to, kai A. M. reikalavimu buvo atšauktas konkursas, A. M. ne kartą reikalavo kuo greičiau priimti V. K. į nurodytas pareigas. Jis buvo priverstas vykdyti viceministro A. M. nurodymus...“. Vis dėlto kasatorius pažymi, kad teismas nutylėjo objektyvius bylos duomenis, rodančius šių K. M. parodymų melagingumą. Iš byloje esančių duomenų apie operatyvinių veiksmų atlikimą, nuo 2009 m. spalio mėn. nuteistojo darbo kabinete visą laiką buvo daromi garso įrašai ir visi šiai bylai reikšmingi pokalbiai buvo užfiksuoti techninėmis priemonėmis, buvo surašyti techninių priemonių panaudojimo specialiąja tvarka protokolai. Iš jų matyti, kad tokio pokalbio nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu prokuroras taip pat pripažino, kad tokio pokalbio nėra. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės buvo akcentuotos apylinkės teismo nuosprendyje, todėl, norėdamas paneigti žemesnės instancijos teismo argumentus, apeliacinės instancijos teismas turėjo pateikti įtikinamus motyvus, tačiau to nepadarė ir taip parodė šališkumą bei pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nuteistasis pažymi, kad, vertindamas K. M. parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog K. M. turėjo tiesioginį interesą meluoti dėl tarp jo ir nuteistojo susiklosčiusių priešiškų santykių, susijusių su atleidimu iš darbo. Be to, K. M. turėjo ir procesinį interesą meluoti, nes dėl to, kad davė melagingus parodymus, jis, prokuroro 2011 m. gegužės 24 d. nutarimu nutraukus prieš jį ikiteisminį tyrimą, BK 40 straipsnio pagrindu (pagal laidavimą) buvo neteisėtai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas dėl kelių savarankiškų nusikalstamų veikų, kurios sudaro ne idealiąją, o realiąją veikų sutaptį, todėl BK 40 straipsnis jam negalėjo būti taikomas. Atitinkamai bylos nagrinėjimo metu jis galėjo turėti ne liudytojo, bet kaltinamojo procesinį statusą. Nuteistojo manymu, nors ši aplinkybė svarbi vertinant K. M. parodymų teisingumą ir patikimumą, juo labiau kad K. M. netiesą sakė ne tik apie kasatoriaus duotus nurodymus bet ir apie kitas aplinkybes, t. y. negalėjo paaiškinti, kodėl vienu raštu buvo atšaukti konkursai ne tik į Kėdainių rajono, bet ir į analogiškas Kauno miesto, Kauno bei Jonavos rajonų Žemėtvarkos skyrių vedėjų pareigas. Kasatorius nurodo, kad tuo laikotarpiu buvo svarstoma žemės reforma ir planuojama sujungti kai kuriuos žemėtvarkos skyrius, todėl buvo nutarta neskelbti konkursų į vedėjų pareigas. K. M. be ministro žinios juos paskelbė ir jam dėl to buvo išsakytos pastabos. Apygardos teismo nuosprendyje nepateikta logiško pirmiau minėtų aplinkybių paaiškinimo. Šios aplinkybės rodo, kad K. M. keturis konkursus atšaukė ne kasatoriaus, o ministro nurodymu dėl jų prieštaravimo reformos eigai.

53Kasatorius nesutinka ir su liudytojo R. P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimu. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, o apeliacinės instancijos teisme apklaustas nebuvo. Apygardos teismas motyvuodamas sprendimą remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais minėto liudytojo parodymais nurodė, kad „R. P. K. duoti parodymus atsisakė, prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu...“. Pirmiausia kasatorius pažymi, kad apygardos teismo teiginiai, jog minėtas liudytojas teisme patvirtino ir prašė remtis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka faktinės situacijos. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad R. P. K. pasakė: „Kadangi jau viską pasakiau ikiteisminiame tyrime, apklausos medžiagoje. Prašau teismo, manęs neapklausinėti teismo posėdyje“. Taigi šis liudytojas nenurodė, kad jis patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juo labiau neprašė jais remtis. Jeigu apygardos teismui kilo abejonių dėl tokios šio liudytojo pozicijos jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų atžvilgiu, dėl to, ar jis šiuos parodymus tvirtina ar ne, teismas turėjo galimybę šį liudytoją kviesti ir apklausti atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau tokį prokuroro prašymą teismas atmetė, taigi, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino remdamasis išgalvotais argumentais. Pasak nuteistojo, nepagrįsti ir apygardos teismo motyvai dėl galimybės tiesiogiai remtis liudytojo R. P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kaip leistinu įrodymu. Nuosprendžio teiginys, kad „bet kuriuo atveju pagarsinti parodymai kaip ir kiekvienas įrodymas byloje yra vertinami pagal tas pačias taisykles“, neatitinka teismų praktikos. Remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-554/2006 nuteistasis tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo ar liudytojo parodymai, jei įtariamasis ar liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nėra laikomi teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais ir jais tiesiogiai negalima remtis nuosprendyje, jie negali būti pagrindas paneigti teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo, vėliau liudytojo R. P. K. parodymai, atsižvelgiant į jų davimo aplinkybes (parodymus davė siekdamas jam palankaus procesinio sprendimo – atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), į tai, kad jis teisminio nagrinėjimo metu šių parodymų nepatvirtino, neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės. Juo labiau kad liudytojui teisminio nagrinėjimo metu atsisakius duoti parodymus iš kaltinamųjų buvo atimta teisė bent vienoje proceso stadijoje užduoti jam klausimus. Tuo atveju, jei asmuo nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kaip kad yra ir šiuo atveju, BPK 276 straipsnio 4 dalis numato atskirą tokių parodymų perskaitymo tvarką ir jų įrodomąją reikšmę. Grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, jei asmuo nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nebuvo apklaustas teisminėse proceso stadijose, jei kaltinamieji nė vienoje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti liudytojui klausimų ir nei teismas, nei kiti proceso dalyviai neturėjo jokių procesinių galimybių patikrinti šio liudytojo parodymų patikimumą, pažeidžiamos BPK 20 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatos. Tokie pažeidimai, kasatoriaus nuomone, laikytini esminiais, suvaržiusiais įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

54Kartu kasatorius mano, kad apygardos teismas negalėjo pripažinti leistinu įrodymu operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautus duomenis. Pirmiausia nuteistasis pažymi, kad viena iš teisinį pagrindą operatyviniams veiksmams sudariusių nutarčių nesudaro vientiso akto, nes jos pirmame lape nurodyta, kad teikimą nagrinėjo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas B. K., o nutartį pasirašė šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė I. I.. Taigi neaišku, kas šią nutartį priėmė. Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-265/2009, 2K-691/2001 mano, kad 2010 m. liepos 20 d. nutartis Nr. 728KF dėl esminių formos ir turinio trūkumų buvo neteisėta ir negaliojanti nuo pat jos priėmimo momento, o dabartinėje proceso stadijoje jokie papildomi dokumentai, neva parodantys techninę klaidą, nebegali ištaisyti šios nutarties neteisėtumo. Neteisėto procesinio sprendimo pagrindu taikytos procesinės prievartos metu surinkti duomenys taip pat neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ir turi būti eliminuojami iš leistinų įrodymų sąrašo. Remiantis neteisėtu būdu surinktais įrodymais apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos ir šis pažeidimas laikytinas esminiu (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

55Kasaciniai skundai tenkintini.

56Dėl BK 228 straipsnio taikymo

57Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje (kaip ir 229 straipsnyje) numatytų veikų padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Tai reiškia, kad ne bet koks teisės aktų neatitinkantis valstybės tarnautojo elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams.

58Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, jų darbo sutrikdymo. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, Nr.2K-232/2012, Nr. 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013).

59Nagrinėjamoje byloje įtarimai ir kaltinimai dėl BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo reikšti darant išvadas, kad patraukti baudžiamojoj atsakomybėn valstybės tarnautojai norminius teisės aktus pažeidė organizuodami V. K. įdarbinimą į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyriaus vedėjo pareigas. Vertinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas V. K. įdarbinimo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl šio įvykio būtų padaryta ne bet kokia, o didelė žala. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) kaltinamųjų veiksmai, siekiant įdarbinti asmenį tikėtina pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje; 4) veikomis kažkaip ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui;

605) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti tik į vieno asmens įdarbinimą; 6) dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai.

61Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“.

62Kasacinėje teismų praktikoje, be kitų teisinių argumentų, remiantis konstitucine jurisprudencija, ne viena kartą pažymėta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamojo atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-573/2012).

63Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nagrinėjamos bylos požiūriu aktualia kasacine praktika ir konstitucine jurisprudencija nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo remiamasi, tačiau remiantis šiais šaltiniais tinkamos išvados nebuvo darytos.

64Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti tinkami teisiniai argumentai, pagrindžiantys išvadas, kad kaltinamųjų veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydis pagrindžia būtinybe šiems asmenims taikyti baudžiamąją atsakomybę. Konkrečiai byloje nustatytais faktais neargumentuoti teiginiai, kad buvo sumenkintas valstybės įstaigos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas, nes buvo pažeistos Konstitucijos, įstatymų nuostatos, apibrėžiančios valstybės tarnybos principus (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir kt.) ir valstybės tarnautojų pareigas (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, vadovautis visuomenės interesais, naudoti patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, einant pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba ir pan.), nėra pakankami konstatuoti, kad valstybės interesams buvo padaryta didelė neturtinė žala.

65Nesant pagrindo konstatuoti, jog apkaltinamajame nuosprendyje aprašomais veiksmais kasatoriai padarė didelę žalą valstybės interesams, juridiniams ar fiziniams asmenims, darytina išvada, kad kasatorių A. B., A. M., V. K. veikose nėra BK 228 straipsnyje nusikaltimo požymių.

66Padarius išvadą, kad kasatorių veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybės interesams, juridiniams ar fiziniams asmenims, jokios teisinės reikšmės proceso baigčiai negali turėti kasacinių skundų argumentų dėl veikas kvalifikuojančio požymio - asmeninės naudos siekimo - netinkamo nustatymo nagrinėjimas, todėl šie kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti.

67Dėl V. K. kaip kurstytojo baudžiamosios atsakomybės

68Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės

699 d. nuosprendžiu V. K. pripažintas kurstytoju, t. y. nusikalstamos veikos bendrininku, palenkusiu kitą asmenį (kitus asmenis) daryti nusikalstamą veiką.

70Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai. Išvada, kad vienas asmuo atliko baudžiamuoju įstatymu draudžiamus veiksmus, savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padarė apie tų veiksmų atlikimą žinojęs, galbūt net suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu asmuo. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti pagrįstas išvadas dėl subjektyviųjų bei objektyviųjų požymių buvimo kiekvieno kaltinamojo veikoje. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendyje nenurodyti nei subjektyvieji, nei objektyvieji požymiai, leidžiantys daryti išvadą, jog V. K. padarė jam inkriminuotas veikas. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvų neaišku, kuo remiantis buvo konstatuota V. K. kaltė ir kokius V. K. veiksmus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip kurstymą. Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Jokių išvadų apie nustatytus V. K. veiksmus, kuriais būtų skatinamas kitų asmenų pasiryžimas daryti nusikalstamas veikas, apeliacinės instancijos teismas nedarė, o dėstydamas įrodyta pripažintos V. K. nusikalstamos veikos aplinkybes iš esmės apsiribojo G. V. veiksmų aprašymu. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas.

71Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad V. K. turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

72Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų esminių BPK pažeidimų

73Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teisinės reikšmės kasacinės instancijos priimamam sprendimui neturi ir kasacinių skundų argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų nagrinėjimas. Kasacinės instancijos teismui konstatavus, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai ir dėl padarytų pažeidimų kyla abejonių dėl atskirų įrodymų, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas, leistinumo, paprastai priimamas sprendimas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokia kasacinės instancijos teismo nutartimi apeliacinės instancijos teismas įpareigojamas iš naujo nagrinėti apeliacinį skundą, ištaisyti padarytus BPK pažeidimus ir savo išvadas pagrįsti tik BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis. Nagrinėjamoje situacijoje toks sprendimas negali būti priimtas, nes teisiškai vertinant bylos aplinkybių visumą, įskaitant net ir tas bylos aplinkybes, kurios, kasatorių teigimu, buvo nustatytos padarant esminius BPK pažeidimus, vis tiek darytina išvada, kad kasatorių veikose nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

74Kartu pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinktų duomenų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal baudžiamojoje byloje esamą informaciją liko neaiškus operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas. BPK 162 straipsnyje numatyti reikalavimai dėl vienoje byloje surinktos informacijos panaudojimo kitoje byloje negali būti apeinami nuslepiant operatyvinio tyrimo pradėjimo tikslus. Kai sankcionuojant operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimą nurodoma, kad siekiama nustatyti net kelių BK numatytų nusikalstamų veikų požymius, niekaip nekonkretizavus, kaip atsirado pagrindas manyti, kad tokios veikos gali būti daromos, yra pažeidžiamas proporcingumo principas, nes prievartinio pobūdžio priemonių taikymas motyvuotai nesusiejamas su taikant tas priemones keliamais tikslais. Nagrinėjamoje byloje operatyvinių veiksmų neatitikimas proporcingumo principui konstatuotinas ir atsižvelgiant į ilgą operatyvinės veiklos trukmę (kelių prievartinio pobūdžio priemonių taikymas pratęstas kelis kartus) bei priemonių taikymo metu gautą rezultatą – nusikalstama veika nelaikytiną valstybės tarnautojų elgesį. Kaip minėta, tai, kokio rezultato iš viso buvo siekiama pradedant operatyvinę veiklą, iš bylos medžiagos nėra aišku.

75Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad 2010 m. liepos 20 d. nutarties Nr. 728 KF įžanginėje dalyje nurodžius, jog prokuroro teikimą nagrinėjo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas, tačiau nutartį pasirašius to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkei, buvo padaryta didesnės reikšmės neturinti techninė klaida. Techninė klaida, kai vietomis sukeičiamos dokumente nurodomo automobilio valstybinio numerio raidės (apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minima kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012), skiriasi nuo klaidos, dėl kurios yra neaišku, kas sprendė tik ypatingais atvejais taikytinų priemonių sankcionavimo klausimą. Tokia klaida sudaro pagrindą konstatuoti, kad išskirtinių priemonių, dėl kurių taikymo sprendimus galėjo priimti tik nedidelis skaičius teismo pareigūnų (apygardų teismų pirmininkai ar apygardų teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai), taikymo klausimas buvo nagrinėtas neskiriant tinkamo dėmesio labai svarbaus klausimo sprendimui.

76Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

77Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį pakeičiant išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindą.

78A. B., A. M. ir V. K. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo... 3. A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m.... 4. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2007 m. birželio 28 d įstatymo... 5. V. K. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios... 7. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimo, nuteistųjų ir... 9. A. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – Lietuvos... 10. nesant objektyvaus teisinio pagrindo, bet turėdamas asmeninį interesą,... 11. Toliau siekdamas užsibrėžto asmeninio tikslo, žinodamas, kad V. K. į Kauno... 12. 14 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad pakaitiniu valstybės tarnautoju į... 13. Vykdydamas neteisėtus A. M. nurodymus, K. M. pasirašė Kauno miesto... 14. A. M., pasinaudodamas užimamos pareigomis ir įgaliojimais, siekdamas... 15. A. B. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas – Valstybinės... 16. Žemės ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 5P-22 būdamas... 17. 15.4 punktą turėdamas teisę priimti įsakymus ir tikrinti, kaip jie... 18. A. B., duodamas nurodymus dėl pareigybės įsteigimo A. M. proteguojamam V.... 19. V. K. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog Nacionalinės žemės tarnybos... 20. G. V. savo neteisėtais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos... 21. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 22. Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. Nr.... 23. 2K-608/2010, Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012, pažymi, kad... 24. Pasak kasatoriaus, BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta veika objektyviai gali... 25. 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų, 14 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio bei... 26. Be to, nuosprendyje išvardydamas konstitucinių bei valstybės tarnybos... 27. Kasatoriaus nuomone, kritikuotinas ir teismo nustatytas asmeninės naudos... 28. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad šioje byloje kaip įrodymus jo... 29. 16 d., 2010 m. liepos 20 d. nutarčių turinį, konstatavo, jog negalima... 30. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą,... 31. 3 dalies, 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.... 32. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 33. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 326... 34. Nuteistasis nurodo, kad jis yra pripažintas kaltu dėl to, kad jam nebuvo... 35. Kasatorius pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalį asmuo pripažįstamas... 36. Nuteistojo manymu, jis pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 3 dalį... 37. Pasak kasatoriaus, neteisėta apeliacines instancijos teismo išvada, kad... 38. Kasatoriaus nuomone, apeliacines instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę... 39. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio... 40. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 41. Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-409/2011, Nr.... 42. 2K-559/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-36/2012, teigia, kad BK 228 straipsnyje... 43. Nuteistojo manymu, jis pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį iš... 44. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį... 45. 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo specialiuoju subjektu, nes, nepaisant to,... 46. Kasatoriaus tvirtinimu, siūlydamas įdarbinti V. K. jis veikė ne kaip... 47. Kartu nuteistasis pažymi, kad tokie asmenų tarpusavio malonybiniai kreipiniai... 48. Kasatoriaus teigimu, nors nuosprendyje teigiama, jog jis veikė... 49. Nuteistasis pažymi ir tai, kad, aprašant jo neva neteisėtus veiksmus ir... 50. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo jam... 51. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje... 52. Pasak nuteistojo, vienas pagrindinių įrodymų, kuriuo rėmėsi teismas, buvo... 53. Kasatorius nesutinka ir su liudytojo R. P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų... 54. Kartu kasatorius mano, kad apygardos teismas negalėjo pripažinti leistinu... 55. Kasaciniai skundai tenkintini.... 56. Dėl BK 228 straipsnio taikymo... 57. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje (kaip ir 229 straipsnyje)... 58. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala... 59. Nagrinėjamoje byloje įtarimai ir kaltinimai dėl BK 228 straipsnyje numatyto... 60. 5) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi,... 61. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m.... 62. Kasacinėje teismų praktikoje, be kitų teisinių argumentų, remiantis... 63. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad... 64. Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra... 65. Nesant pagrindo konstatuoti, jog apkaltinamajame nuosprendyje aprašomais... 66. Padarius išvadą, kad kasatorių veiksmais nebuvo padaryta didelė žala... 67. Dėl V. K. kaip kurstytojo baudžiamosios atsakomybės... 68. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 69. 9 d. nuosprendžiu V. K. pripažintas kurstytoju, t. y. nusikalstamos veikos... 70. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant... 71. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad V. K. turi būti... 72. Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų esminių BPK pažeidimų... 73. Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo... 74. Kartu pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios... 75. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentais,... 76. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 77. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 78. A. B., A. M. ir V. K. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar...