Byla 2K-37-689/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. C. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio bauda, 202 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė V. C. paskirta 85 MGL dydžio (3201,10 Eur) bauda. Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš V. C. priteista 5139,59 Eur nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

3Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. C. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Bylos esmė

6

  1. V. C. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. versliškai, stambiu mastu vykdė individualią ūkinę komercinę veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – ir VMI), Mokesčių mokėtojų registre ir negavęs jai leidimo, taip jis pažeidė: 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 35 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 (2009 m. lapkričio 6 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių 4 punkto nuostatą, nustatančią, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai privalo pateikti tinkamai užpildytą Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą FR0792 formą“: V. C., turėdamas tikslą verstis individualia ūkine komercine veikla – žemės gręžimo grąžtų galvučių pardavimu, nustatyta tvarka veiklos neįregistravęs VMI, 2010 m. balandžio 19 d. Lenkijos Respublikoje, Katovicų mieste, akcinėje bendrovėje „I.“, savo vardu atidarė atsiskaitomąją banko sąskaitą Nr. ( - ) (PLN) ir į ją nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. iš įvairių Lenkijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų už jiems parduotas žemės gręžimo grąžtų galvutes gavo 135 211 Lt (39 160 Eur) įplaukų; iš jų, taikant Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2009 m. liepos 22 d. įstatymo redakcija) 18 straipsnio 12 dalies nuostatas, t. y. įvertinus vykdytos veiklos leidžiamus atskaitymus, per 2010–2012 metus gavo 94 647 Lt (27 411 Eur) apmokestinamųjų pajamų. 2013 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. balandžio 8 d. elektroniniu būdu deklaruodamas individualios veiklos pajamas mokesčių administratoriui, VMI pateiktose metinėse pajamų deklaracijose (forma GPM308) už 2010–2012 metų mokestinius laikotarpius jis nedeklaravo 85 211 Lt (24 678 Eur) pajamų ir nuo jų nesumokėjo 2435 Lt (705 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (atitinkamai už 2010 m. 407 Lt (118 Eur); 2011 m. 364 Lt (105 Eur); 2012 metus 1664 Lt (482 Eur). Be to, V. C., nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. vykdydamas minėtą individualią veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs VMI, gaudamas 135 211 Lt (39 160 Eur) įplaukų, iš kurių 85 211 Lt (24 678 Eur) nedeklaravo, pažeidė: Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2009 m. liepos 22 d. įstatymo redakcija) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009-12-09 Nr. XI-538, 2010-12-09 Nr. XI-121 ir 2011-12-20 Nr. XI-1826) 3 straipsnio 8 dalies nuostatas dėl socialinio draudimo įmokų skaičiavimo; Sveikatos draudimo įstatymo (2011 m. gruodžio 13 d. įstatymo redakcija) 17 straipsnio 4 dalies nuostatą: „Individualią veiklą pagal pažymą vykdantys gyventojai moka 9 procentų dydžio PSD įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos“, nes privalėjo 2010, 2011 ir 2012 m. apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti Valstybinio socialinio draudimo fondui socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Jis už 2010, 2011 ir 2012 m. į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėjo 13 487 Lt (3906 Eur) socialinio draudimo įmokų (atitinkamai 1426 Lt (413 Eur) + 3743 Lt (1084 Eur) + 8318 Lt (2409 Eur)) ir 4259 Lt (1233 Eur) privalomojo sveikatos draudimo įmokų (atitinkamai 450 Lt (130 Eur) + 1182 Lt (342 Eur) + 2627 Lt (761 Eur)).
  2. V. C. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas išvengti mokesčių, tyčia įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie savo individualias pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai – Šiaulių apskrities VMI: V. C., nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. vykdydamas individualią ūkinę komercinę veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs VMI, siekdamas išvengti 407 Lt (118 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 2013 m. balandžio 23 d. elektroniniu būdu pateikė Šiaulių apskrities VMI užpildytą metinę 2010 metų pajamų mokesčio deklaraciją, forma GPM308, kurioje nurodė neteisingus tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. tyčia nedeklaravo 14 302 Lt (4142 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų ir 407 Lt (118 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos, t. y. tyčia neįrašė 14 302 Lt (4142 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų, taip nuo gautų šių pajamų išvengė mokėtino į valstybės biudžetą 407 Lt (118 Eur) gyventojų pajamų mokesčio už 2010 metus. Be to, nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. vykdydamas individualią ūkinę komercinę veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs VMI, siekdamas išvengti 364 Lt (105 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 2015 m. balandžio 8 d. elektroniniu būdu pateikė Šiaulių apskrities VMI užpildytą metinę 2011 metų pajamų mokesčio deklaraciją, forma GPM308, kurioje nurodė neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis – tyčia papildomai nedeklaravo 23 454 Lt (6792 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų ir 364 Lt (105 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos, t. y. tyčia neįrašė 23 454 Lt (6792 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų, taip nuo šių pajamų išvengė mokėtino į valstybės biudžetą 364 Lt (105 Eur) gyventojų pajamų mokesčio už 2011 metus. Be to, nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. vykdydamas individualią ūkinę komercinę veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs VMI, siekdamas išvengti 1664 Lt (482 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 2015 m. balandžio 8 d. elektroniniu būdu pateikė Šiaulių apskrities VMI užpildytą metinę 2012 metų pajamų mokesčio deklaraciją, forma GPM308, kurioje nurodė neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis – tyčia papildomai nedeklaravo 47 455 Lt (13 743 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų ir 1664 Lt (482 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos, t. y. tyčia neįrašė 47 455 Lt (13 743 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų, taip nuo šių pajamų išvengė mokėtino į valstybės biudžetą 1664 Lt (482 Eur) gyventojų pajamų mokesčio už 2012 m.

7II.

8Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistasis V. C. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatorių pripažino kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių, taip pat padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
    2. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas neteisėtai sudarė sandorius ir gavo pajamų, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. kad tokia veikla pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014). Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011).
    3. Baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė teisinė priemonė, kuri gali būti taikoma nustačius vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla tvarkos pažeidimus. Tiek BK 202 straipsnio 1 dalies, tiek Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į tą pačią vertybę – įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Riba tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi komercine veikla apibrėžiama per versliškumo požymį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo (ATPK 173 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Todėl versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-428/2014). Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių ATPK 173 straipsnio dispozicijoje numatyto pažeidimo požymių yra veiklos versliškumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N662-176/2010, N444-9/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. N575-3795/2011 nurodė, kad administracinės teisės pažeidimas (ATPK 173 straipsnis) ir nusikaltimas (BK 202 straipsnio 1 dalis) atribojami atsižvelgiant į veiklos versliškumą ar stambų mastą, tačiau taip pat atribojimui turi reikšmės tai, kad administracinė atsakomybė galima, kai iš vykdomos neteisėtos veiklos gaunamos pajamos ar paskutinių 12 mėn. pajamos, ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL. Taigi teismai, nustatydami versliškumo požymio buvimą, turi atsižvelgti ne tik į veiklos mastą, bet ir iš tokios veiklos gautų pajamų dydį.
    4. Nagrinėjamoje byloje teismai nevertino, kad prekybą kasatoriaus vardu ir per jo banko sąskaitą Lenkijoje vykdė P. R. (P. R.), kuris patvirtino, kad padėjo kasatoriui atidaryti banko sąskaitą Lenkijoje, kad kasatorius perdavė jam prisijungimo prie šios sąskaitos duomenis. Kasatorius pateikė teismui duomenis (IP adresus), gautus iš šio banko, kurie patvirtina, kad pinigus iš šios sąskaitos išiminėjo P. R., taip pat naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti (apmokėdavo už prekes ir paslaugas). Darbo grafikai patvirtina, kad kasatorius tuo metu buvo tarnyboje Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – VPK) ir negalėjo atlikti pinigų išėmimo ir atsiskaitymo operacijų. P. R. patvirtino, kad naudojosi kasatoriaus banko sąskaitos prisijungimo duomenimis, kad prie kasatoriaus banko kortelės priėjimą turėjo ir kiti asmenys. Šio liudytojo apklausa patvirtina, kad didžioji dalis lėšų, patekusių į minėtą sąskaitą 2010–2012 m., yra užstatai prekėms užsienyje įsigyti sandoriams su P. R. įmone „A.“ (P. R. taip pat verčiasi žemės gręžimo grąžtų pardavimo veikla) ar kitomis Lenkijos įmonėmis, o dalis lėšų, patekusių į sąskaitą 2012 m., yra užstatai kasatoriaus 2012 m. kovo 2 d. įkurtai UAB „S.“ (už prekes). Nenupirkus šių prekių, P. R. išimdavo šiuos pinigus iš banko sąskaitos ir grąžindavo įmonėms. Kasatoriaus importo deklaracijų nebuvimas įrodo, kad tokio prekių kiekio, kokio dydžio yra įplaukos į banko sąskaitą, jis negalėjo turėti.
    5. Teismai nevertino, kad pardavimai buvo vykdomi tik Lenkijoje pagal šios valstybės teisės aktus, nenustatė, ar individualios veiklos, kaip ją apibrėžia Lietuvos teisės aktai, registravimas Lenkijos Respublikoje buvo būtinas, ir perkėlė nekaltumo įrodinėjimą kasatoriui. Veiklos neįregistravimas Lietuvoje pagal GPMĮ ir Mokesčių administravimo įstatymą (toliau – MAĮ) neeliminuoja galimybės mokėti mokesčius Lietuvoje kaip nuolatiniam Lietuvos gyventojui. Taigi, jeigu Lenkijoje kasatorius teisėtai verčiasi ūkine komercine veikla, o Lietuvoje moka nustatytus mokesčius, nėra pagrindo teigti, kad jis privalėjo registruoti individualią veiklą Lietuvoje. Nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad kasatoriaus veikla pagal Lenkijos teisės aktus yra neteisėta. Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatyta ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje patvirtinta, kad įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas užtikrina verslo ir specialistų judrumą ES. Kasatorius turėjo teisę vykdyti veiklą kitoje ES valstybėje pagal jos teisės aktus. Ikiteisminio tyrimo metu neatsakyta, ar buvo pažeisti Lenkijos ir Europos Sąjungos teisės aktai. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neanalizavo.
    6. Kasatorius, prieš įsteigdamas įmonę „S.“, tik domėjosi rinka. Domėjimasis rinka ir informacijos rinkimas neįrodo veikos pavojingumo laipsnio. Jo veikla apėmė skelbimų įdėjimą į interneto svetainę www.Allegro.pl., jis neatliko parengiamųjų darbų, nesamdė darbuotojų. Nuo 2012 m. kovo mėn. jis veiklą vykdo per UAB „S.“. Be to, teismai neįvertino vieno iš esminių požymių, susijusių su versliškumu, – veiklos savarankiškumo. Nustatyta, kad grąžtų prekyba vyko Lenkijos Respublikoje. Nėra duomenų apie grąžtų įvežimą kasatoriaus vardu iš Rusijos į Europos Sąjungą. Kasatorius padėjo Lenkijos įmonėms ieškant žemės gręžimo grąžtų Rusijoje. Tokią veiklą Lenkijoje padėjo vykdyti P. R.. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, ar tokią veiklą kasatorius privalėjo įregistruoti Lietuvoje pagal MAĮ nuostatas, ar tai atitiko GPMĮ įtvirtintus versliškumo požymius, nes vykdant veiklą kitoje valstybėje nebuvo savarankiškumo.
    7. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. MAĮ numatytos priemonės, susijusios su mokestinės prievolės nustatymu. Pvz., tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (69 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo ir, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (70 straipsnio 1 dalis). Kasatorius neturėjo tikslo pakenkti sąžiningos verslininkystės principams ar nuslėpti pajamų. Asmens, deklaruojančio pajamas VMI ir siekiančio vykdyti mokestines prievoles, veika neturi būti kriminalizuojama, o taikomos kitos teisinio poveikio priemonės (pagal MAĮ).
    8. Vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkto nuostatomis (galiojusiomis iki 2014 m.), neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų, gautų pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 30, 53 ir 54 punktuose nenurodytą turtą, ir to turto įsigijimo kainos ir kitų šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytų su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų skirtumas, neviršijantis 8000 Lt per mokestinį laikotarpį. VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 1 priede patvirtintos ne didesnės už nustatytą dydį nedeklaruojamos neapmokestinamosios pajamos: pagal 7.2 punktą GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkte nurodyto kito turto, kai pajamų ir jo įsigijimo kainos bei kitų GPMĮ 19 straipsnyje nurodytų su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų skirtumas per mokestinį laikotarpį nėra didesnis kaip 8000 Lt. Vadinasi, kai skirtumas tarp įsigijimo kainos ir pardavimo kainos ne didesnis kaip 8000 Lt, nėra prievolės deklaruoti tokio turto pajamų. Dėl to kasatoriaus 2010 m. galimai gautos pajamos turi būti vertinamos kaip ne individualios veiklos turto pardavimo pajamos. Šias pajamas kasatorius deklaravo 2010 m. pajamų mokesčio deklaracijoje.
    9. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenustatė veikos pavojingumo laipsnio, ar buvo padaryta žala valstybės biudžetui ir kokio dydžio (skaičiuojamas tik valstybinio socialinio draudimo mokestis, kuris pagal Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo įstatymų nuostatas iš esmės priklauso nuo apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio), ar kasatorius siekė nuslėpti gautas pajamas. Kasatorius, deklaruodamas pajamas už 2014 m., patikslino savo 2011 bei 2012 m. deklaracijas ir pakeitimai buvo priimti. VMI atsisakė ieškinio byloje. VMI atlieka kasatoriaus mokestinį patikrinimą, kurio metu ir bus nustatytas mokestinės prievolės dydis. Dėl to pagal specialisto išvadą nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus gautų pajamų ir privalomų mokėti mokesčių dydžio. Tokiu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas yra neadekvatus ir neproporcingas siekiamam tikslui, nes sąžiningos verslininkystės principai nebuvo pažeisti, pajamos nuo mokesčių administratoriaus nenuslėptos. Kasatoriaus iš esmės smulki ekonominė veikla kitoje ES valstybėje, neišsiaiškinus, ar tokia veikla pagal Lenkijos teisės aktus privalo būti registruojama, ar tai nėra darbo santykiai, dirbtinai kriminalizuojama.
    10. Kasatorius nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 220 straipsnį. Kasatorius, dar nežinodamas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, 2013 m. kovo 29 d. Lenkijoje kreipėsi į „I.“ su prašymu pateikti jo vardu atidarytos banko sąskaitos operacijų išklotinę. Kasatorius pagal šios išklotinės duomenis VMI pateikė 2010–2012 m. pajamų deklaracijas. Neįrodyta, kad deklaracijose jis įrašė žinomai neteisingus duomenis. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). VMI atlikus kasatoriaus mokestinį patikrinimą ir bus nustatytas mokestinės prievolės dydis. Pagal MAĮ 80 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Byloje nustatyta, kad kasatorius patikslino 2011 ir 2012 m. pajamų deklaracijas, papildomai deklaruodamas pajamas. MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teigiama, jog mokesčių administratorius, nesutikdamas su mokesčio mokėtojo deklaruotais duomenimis, turi teisę MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, kurių metu mokesčių administratoriui nustatyta teisė rinkti įrodymus, paneigiančius mokesčių mokėtojo deklaracijoje teikiamus duomenis, bei teisė priimti sprendimus dėl mokesčio apskaičiavimo, kurie turi būti pagrįsti surinktais įrodymais ir teisės aktų reikalavimais. Mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais mokesčių mokėtojui yra nustatoma mokestinė prievolė, gali būti ginčijami mokestiniams ginčams nustatyta nagrinėjimo tvarka, tuomet ir yra sprendžiamas klausimas dėl mokesčio apskaičiavimo teisėtumo (nutartis administracinėje byloje Nr. A602-155/2013). Pagal minėtas MAĮ nuostatas, kol nepaneigtas MAĮ nustatyta tvarka kasatoriaus pajamų deklaracijose pateiktų duomenų teisingumas, tol nėra pagrindo teigti, kad šie duomenys neatitinka tikrovės. Jeigu mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius paneigia deklaracijų teisingumą, tai dar nesudaro pagrindo konstatuoti BK 220 straipsnyje numatytos veikos padarymo – tokiu atveju būtina nustatyti tiesioginę tyčią. Kasatoriaus veiką kvalifikuojant pagal BK 220 straipsnio 1 dalį apsiribota tik konstatavimu apie veiklos vykdymo neįregistravimą ir siekimą išvengti mokesčių mokėjimo, tačiau visiškai neįvertinta ir nenustatyta, kad veikoje yra tiesioginė tyčia.
    11. BK 220 straipsnio 2 dalyje suformuluota šios nusikalstamos veikos baudžiamojo nusižengimo sudėtis, kuri taikoma tada, kai siekiamų išvengti mokesčių suma neviršija 10 MGL (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 924 bazinės socialinės išmokos dydis – 38 Eur). Byloje nustatyta, kad per 2010–2012 m. kasatorius nesumokėjo 705 Eur gyventojų pajamų mokesčio: 2010 m. – 407 Lt (118 Eur), 2011 m. – 364 Lt (105 Eur), 2012 m. – 1664 Lt (482 Eur). Pajamų mokesčio deklaracijos teikiamos už kiekvienus praėjusius mokestinius metus (GPMĮ 27 straipsnio 3 dalis). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad BK 220 straipsnis galėtų būti taikomas dėl 2010 ir 2011 metais pateiktų pajamų deklaracijų. Be to, konkretus nesumokėtas gyventojų pajamų dydis byloje realiai nenustatytas.
    12. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. rugsėjo 2 d. kasatorius nurodė, kad dalis lėšų, patekusių į fizinio asmens sąskaitą „I.“, yra užstatai prekėms įmonei „S.“ parduoti. 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje nurodoma: nustatyta, kad UAB „S.“ kasos pajamų orderiuose užfiksuotos ir bendrovės kasos knygoje užpajamuotos pinigų lėšų sumos nesutampa su fizinio asmens pervestomis pinigų lėšomis; tyrimui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad nurodytų įmonių PHU „P.“, „E.“, „G.“, „Pr.“, „Ge.“ bei fizinio asmens J. P. (J. P.) yra tų pačių pinigų dalis, įforminta pagal UAB „S.“ kasos pajamų orderius. Kasatoriaus teisminio nagrinėjimo metu pateikti duomenys (gauti iš minėtų Lenkijos įmonių) paneigia šiuos specialisto išvados teiginius. Specialistė nevertino V. C. pateiktų mokėjimų išrašų iš interneto aukciono kopijų ir prekių pirkimo čekių kopijų, nes jie nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Tačiau, vadovaujantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT prie VRM) specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatais (patvirtintais FNTT prie VRM direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-73), dokumentai užsienio kalba turėjo būti išversti, o tik po to pateikiama specialisto išvada.
    13. Teismai nevertino kasatorių teisinančių įrodymų. Kasatoriaus pateikti duomenys apie naudojimąsi jo banko sąskaita Lenkijoje (pagal IP adresus) patvirtina, kad iš šios sąskaitos buvo atsiskaitinėjama už prekes ir paslaugas tuo metu, kai jis dirbo Šiaulių apskrities VPK. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir P. R.. Šie duomenys turi esminę reikšmę, nes kasatorius iš esmės neneigė, kad vykdė žemės gręžimo grąžtų galvučių pardavimą, tačiau toks pardavimas buvo vykdomas Lenkijoje per Lenkijos įmones, o kasatoriui banko sąskaita buvo reikalinga užstatams už prekes, užsakytas Lenkijos įmonėms iš Rusijos subjektų. Be to, atlikti vertimai iš lenkų į lietuvių kalbą yra netikslūs, jie neleidžia įvertinti į banko sąskaitą pervestų pinigų paskirties. Nors apie banko sąskaitą Lenkijoje kasatorius pirmose apklausose neminėjo, tai nesudaro pagrindo teigti, kad jo vėlesni parodymai dėl naudojimosi banko sąskaita yra nepagrįsti.
    14. Byloje yra pagrindas abejoti teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, nešališkumu objektyviąja prasme, o tai nedera su BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimais bei asmens teise į teisingą teismą. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti pagrįsti įrodymais, bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Objektyvūs šios bylos duomenys patvirtina, kad kasatoriaus veiksmuose nėra nurodytų nusikalstamų veikų požymių, teismai neteisėtai vadovavosi civilinėse, o ne baudžiamosiose bylose taikomu tikimybių pusiausvyros principu, taip iškreipdami nekaltumo prezumpcijos esmę ir dirbtinai eliminuodami prokuroro pareigą surinkti ne tik kaltinamąjį kaltinančius, bet ir jį teisinančius įrodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeisti asmenų lygybės (Konstitucijos 29 straipsnis) ir atsakomybės tik už kaltai padarytą veiką principai (BK 2 straipsnio 3 dalis).
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į nuteistojo V. C. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir grįsdamas kasatoriaus kaltę rėmėsi 2014 m. balandžio 1 d. specialisto išvada dėl UAB „S.“ ir fizinio asmens V. C. ūkinės finansinės veiklos, 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvada dėl UAB „S.“ ir V. C. ūkinės finansinės veiklos, Lenkijos banko AB „I.“ V. C. banko sąskaitos išrašais, specialisčių J. Dikšaitės, Z. Šarkauskienės, liudytojo P. R., o iš dalies – ir paties kasatoriaus parodymais, kitais rašytinais įrodymais. Skirtingai, nei teigiama kasaciniame skunde, liudytojo P. R. parodymai nepatvirtina kasatoriaus teiginių, kad P. R. turėjo visus jo asmeninės banko sąskaitos prisijungimo duomenis ir valdė jo asmeninę banko sąskaitą, nes šis liudytojas teisme (ir ikiteisminio tyrimo metu) parodė, kad jis kasatoriui tik padėjo atsidaryti banko sąskaitą ir nors turėjo priėjimą prie jo asmeninės sąskaitos, tačiau pats jokių operacijų neatliko ir darė tik tai, ko jo paprašydavo kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus teiginius, kad prekybą jo vardu ir per jo banko sąskaitą vykdė P. R., pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog ši kasatoriaus versija atsirado tik vėlesniu tyrimo metu, po to, kai buvo apklaustas net aštuonis kartus.
    2. Teismas, skirtingai, nei teigiama kasaciniame skunde, išsamiai motyvavo, kodėl nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti patikimą išvadą apie kasatoriaus veiksmuose nustatytą vieną iš būtinų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių – versliškumą. Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su objektyviaisiais požymiais: versliškumas arba stambus mastas. Kasatoriui buvo inkriminuoti abu alternatyvūs požymiai. Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo pagal veikos versliškumo požymį klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Versliškumas suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinio teisės pažeidimo; šį požymį apibūdina veiklos pastovumas ir iš šios veiklos gaunamos pajamos, kurios yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis, t. y. versliškumas nustatomas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį ir pajamų dydį. Byloje nustatyta, kad inkriminuotą veiką kasatorius vykdė sistemingai, daugiau nei dvejus metus, jis, dar prieš pradėdamas pardavinėti žemės gręžimo grąžtų galvutes, atliko paruošiamuosius darbus, domėjosi rinka, rinko informaciją, bendravo su asmenimis, kurie pardavinėjo tokių grąžtų galvutes. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad nors 2010 ir 2011 m. kasatorius dar dirbo kitoje darbovietėje (policijoje) ir ši jo veikla tuo metu buvo tik jo papildomas pajamų šaltinis, 2012 m. ši veikla jau tapo kasatoriaus pagrindinis pajamų šaltinis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neteisėta komercine veikla kasatorius užsiėmė versliškai. Be to, kasatoriui inkriminuota ir tai, kad jis veiklą vykdė stambiu mastu, nes į savo asmeninę banko sąskaitą gavo daugiau nei 500 MGL dydžių (39 160 Eur) pajamų. Kasatoriaus veika turi visus nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.
    3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatoriaus Lenkijos Respublikoje iš vykdytos individualios veiklos gautos pajamos pagrįstai pripažintos individualios veiklos pajamomis ir atitinkamai apmokestinamos GPMĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kasatorius nepateikė dokumento, patvirtinančio pajamų mokesčio sumokėjimą užsienio valstybėje, o iš bylos duomenų matyti, kad Lenkijos Respublikos mokesčių administratorius Šiaulių apskrities VMI informavo, kad V. C. jiems nėra žinomas, todėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra visos jo Lietuvoje ir užsienio valstybėse gautos pajamos.
    4. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Asmuo suvokia, kad jis pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori. Todėl deklaracijų tikslinimas ikiteisminio tyrimo metu, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nemenkina kasatoriaus atliktų neteisėtų veiksmų jų padarymo metu ir jo atsakomybės nešalina.
    5. Nustatyta, kad kasatorius nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. neteisėtai vykdė ūkinę komercinę veiklą, nuslėpdamas iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatoriaus tyčią ir jo siekį išvengti mokesčių pagrindžia ir paties kasatoriaus teisme duoti parodymai, kad jis gavęs banko išklotinę matė, jog suma yra didesnė, nei jis nurodė deklaracijoje (6 t., b. l. 104–106). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius suvokė, jog pateikia neteisingus duomenis valstybės įgaliotai institucijai, ir norėjo taip veikti.
    6. Nors Šiaulių apskrities VMI atsisakė civilinio ieškinio, tai neturi įtakos kasatoriaus atliktų neteisėtų veiksmų teisiniam vertinimui. Civilinio ieškovo diskrecija spręsti, pagal kokią teiseną prašyti išieškoti kasatoriaus padarytą žalą. Civilinis ieškovas nurodė, kad žala bus išieškoma MAĮ nustatyta tvarka. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog žala padaryta valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, jos atlyginimo klausimas kaip tik ir turėtų būti sprendžiamas MAĮ ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.

9IV.

10Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Nuteistojo V. C. kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl kasatoriaus argumentų dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

126. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teismuose nebuvo išsamus, nesurinkti reikšmingi duomenys iš Lenkijos Respublikos, kad teismai nevertino jį teisinančių įrodymų: liudytojo P. R. parodymų (patvirtinančių, jog jis vykdė prekybą kasatoriaus vardu ir panaudojant jo banko sąskaitą), kasatoriaus parodymų (jo veikla Lenkijos Respublikoje apėmė tik skelbimų įdėjimą apie žemės gręžimo grąžtų galvučių pardavimą per internetinį aukcioną Allegro.pl) ir jo pateiktų duomenų apie naudojimąsi jo banko sąskaita Lenkijoje (pagal IP adresus). Taigi jis nuteistas remiantis ne objektyviais ir neginčytinais įrodymais, bet prielaidomis, ir tai duoda pagrindą abejoti teismo nešališkumu objektyviąja prasme, neatitinka BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei pažeidžia asmens teises į teisingą teismą.

137. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismo atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

148. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus, konstatuoja, kad teismai, tirdami ir vertindami bylos įrodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių yra pagrįstos ne prielaidomis, bet teisėtais būdais gautų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetu: 2014 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadomis dėl UAB „S.“ ir fizinio asmens V. C. ūkinės finansinės veiklos, Lenkijos banko AB „I.“ V. C. banko sąskaitos išrašais, specialistės J. Dikšaitės paaiškinimais, liudytojo P. R., iš dalies – paties nuteistojo parodymais. Buvo įvertinti tiek kasatorių kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, išsiaiškintos iš esmės visos aplinkybės, reikšmingos bylai teisingai išspręsti (dėl naudojimosi kasatoriaus banko sąskaita, dėl verslo registravimo ir apmokestinimo Lenkijoje ir kt.). Kasatoriaus pateikti duomenys apie prisijungimus prie jo banko sąskaitos (pagal IP adresus) nepaneigia kitais bylos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių.

159.

16Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės tokius pat argumentus nuteistasis nurodė savo apeliaciniame skunde. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ar pareikalauti naujų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos įrodymų visetą, padarė teisingas, bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės; jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kasatorius netvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

1710. Antai apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas apelianto argumentus, kad per Lenkijoje atidarytą AB „I.“ banko sąskaitą prekybą nuteistojo vardu daugiausia vykdė P. R., kad šis turėjo visus prisijungimo kodus prie šios sąskaitos, kad didžioji dalis lėšų, patekusių į šią sąskaitą 2010–2012 m., yra užstatai įsigyti prekes sudarant sandorius su P. R. įmone „A.“, išanalizavo tiek paties V. C., tiek P. R., kuris teisme pagal gynybos prašymą buvo apklaustas nuotoliniu būdu, parodymus, palygindamas juos ir su ikiteisminio tyrimo metu jų duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas apelianto argumentus, jog dalis lėšų, 2012 m. patekusių į minėtą banko sąskaitą, yra užstatai prekėms įsigyti nuteistojo 2012 m. kovo mėn. įkurtai UAB „S.“, rėmėsi 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvada (pagal kurią pinigų pervedimo į bendrovės direktoriaus V. C. asmeninę sąskaitą Lenkijos banke „I.“ už minėtu laikotarpiu UAB „S.“ vardu pirkėjams įformintas parduotas prekes nenustatyta; tyrimui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad iš V. C. asmeninės sąskaitos Lenkijos banke išimti pinigai buvo įnešti į UAB „S.“ kasą), ją surašiusios specialistės J. Dikšaitės paaiškinimais teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėta specialisto išvada buvo surašyta, įvertinus V. C. asmeninės sąskaitos Lenkijos banke išrašo duomenis, ikiteisminio tyrimo medžiagą, gautą iš Lenkijos ir Latvijos teisėsaugos institucijų pagal teisinės pagalbos prašymą, kryžminio patikrinimo dokumentus iš Lietuvos įmonių, taigi nesant abejonių dėl specialistės tirtos medžiagos išsamumo. Be kita ko, specialistė, teisme atsakydama į advokato klausimą dėl jai pateiktų neišverstų dokumentų, paaiškino, kad dokumentai, kurie buvo neišversti į lietuvių kalbą, nebuvo duoti versti todėl, kad iš dokumentų turinio specialistė matė, jog jie nėra reikšmingi (pateiktuose kvituose nesimatė ūkinės operacijos turinio).

1811. Darytina išvada, kad kasatoriaus pateikti argumentai neduoda pagrindo pripažinti, jog teismai įrodymais pripažino duomenis, neatitinkančius BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, o įrodymus įvertino, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias įrodymus įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

1912. Atmestinas kasatoriaus argumentas dėl teismo objektyvaus nešališkumo pažeidimo. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-122/2010, 2K-243/2009). Kasatoriaus tvirtinimas dėl teismo šališkumo yra deklaratyvus, išplaukiantis iš to, kad teismų padarytos išvados dėl bylos įrodymų vertinimo neatitinka kasatoriaus lūkesčių. Vien tai, kad teismų padarytos išvados netenkina kasatoriaus, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo.

20Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

2113. Teismai nustatė, kad V. C. nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. versliškai, stambiu mastu vykdė individualią ūkinę komercinę veiklą – žemės gręžimo grąžtų galvučių pardavimą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs VMI Mokesčių mokėtojų registre ir negavęs jai leidimo: 2010 m. balandžio 19 d. Lenkijos Respublikoje, Katovicų mieste, akcinėje bendrovėje „I.“, savo vardu atidarė atsiskaitomąją banko sąskaitą Nr. ( - ) ir į ją nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. iš įvairių Lenkijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų už jiems parduotas žemės gręžimo grąžtų galvutes gavo 135 211 Lt (39 160 Eur) įplaukų, iš kurių 85 211 Lt (24 678 Eur) pajamų nedeklaravo.

2214. Kasatoriaus argumentai, kad jis nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nenustačius šio nusikaltimo objektyviojo požymio – versliškumo (savarankiškumo), atmestini kaip nepagrįsti.

2315. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra ne kartą nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: 1) neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; 2) imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); 3) akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; 4) licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2014, 2K-7-58/2013, 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009). Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su tokiais objektyviosios pusės požymiais kaip versliškumas arba stambus mastas.

2416. Verslą pradedančiam vykdyti subjektui (tiek fiziniam asmeniui, tiek juridinį asmenį steigiančiajam) būtina atlikti veiksmus, susijusius su būsimo verslo įregistravimu, kurio funkcija iš esmės yra kompetentingų institucijų informavimas apie naujai pradedantį veiklą asmenį, kartu tampant atitinkamų mokesčių mokėtoju, ir galimybės identifikuoti naująjį verslą sudarymas. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, egzistuoja dvi individualios veiklos registravimo procedūros, priklausomai nuo to, kokia forma individualią veiklą pasirenkama vykdyti – gavus verslo liudijimą ar individualios veiklos vykdymo pažymą. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 (2009 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. VA-79 redakcija) patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punkto nuostatą, nustatančią, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai privalo pateikti tinkamai užpildytą nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą FR0792 formą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29. Pagal Taisyklių 6 punkto nuostatas, kai AVMI pateikiamas FR0792 formos prašymas, laikoma, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas AVMI informavo apie pradedamą vykdyti individualią veiklą. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 3 punktą šios Taisyklės netaikomos tiems Lietuvos gyventojams, kurie individualią veiklą vykdo pagal verslo liudijimus. Pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje.

2517. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. C. nagrinėjamu laikotarpiu vykdyta veikla parduodant žemės grąžtų gręžimo galvutes pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas atitiko individualios veiklos požymius, t. y. savarankiškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekio. Nuolatinis Lietuvos gyventojas V. C. individualią veiklą vykdė jos nustatyta tvarka neįregistravęs Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir ją vykdė be leidimo – neturėdamas nei individualios veiklos vykdymo pažymos, nei verslo liudijimo, t. y. neteisėtai.

2618. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai, konstatuodami jo veiklos neteisėtumą, nevertino, jog minėtos prekės buvo parduodamos tik Lenkijoje, kad nesiaiškino, ar buvo būtinas tokios individualios veiklos registravimas šioje valstybėje. Pagal GPMĮ 37 straipsnio 1 dalį užsienio valstybėje, kuri yra Europos Sąjungos valstybė narė arba su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, gautos nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos, išskyrus minėtoje valstybėje gautas palūkanas, dividendus ir honorarus, šio Įstatymo nustatyta tvarka yra neapmokestinamos pajamų mokesčiu Lietuvos Respublikoje, jeigu pajamų mokestis arba jam tapatus mokestis nuo šių pajamų nustatyta tvarka sumokėtas toje užsienio valstybėje. Šios dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pateikti įrodymai apie užsienio valstybėje per tą mokestinį laikotarpį gautas pajamas ir nuo jų sumokėtą pajamų mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą.

2719. 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad VMI prie Finansų ministerijos, atsakydama į FNTT prie VRM Šiaulių apygardos valdybos prašymą suteikti informaciją, 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr.(17.2-07)-RM-12782 informavo, kad pajamos, gautos iš GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veiklos, priskiriamos individualios veiklos pajamoms ir atitinkamai apmokestinamos, nepriklausomai nuo to, ar tokia veikla yra įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka. Kai nuolatinis Lietuvos gyventojas vykdo individualią veiklą Europos Sąjungos valstybėse narėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis (DAIS), apmokestinant gyventojo iš minėtos veiklos gautas pajamas atsižvelgiama į sutarčių nuostatas, kuriose nustatyta, kaip yra paskirstomos apmokestinimo teisės tarp susitariančių valstybių – Lietuvos ir valstybės, kurioje nuolatinis Lietuvos gyventojas vykdo veiklą. Kiekviena susitariančioji valstybė pajamas apmokestina pagal savo mokesčių įstatymus. Teismai pagrįstai rėmėsi Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais duomenimis, kad apie V. C. vykdomą veiklą jiems nėra žinoma. FNTT prie VRM Šiaulių apygardos valdyba 2014 m. sausio 21 d. raštu pareikalavo, kad V. C. pateiktų Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus išduotus dokumentus, patvirtinančius individualios veiklos pajamų gavimą Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje buvo vykdoma veikla per toje valstybėje esančią nuolatinę veiklavietę, ir pajamų mokesčio nuo gautų pajamų sumokėjimą už 2010–2012 m. laikotarpį, tačiau V. C. tokių dokumentų tyrimui nepateikė. Be to, ir pats kasatorius netvirtina, kad savo veiklą parduodant žemės gręžimo grąžtų galvutes per internetinį aukcioną www.Allegro.pl Lenkijos Respublikoje jis buvo įregistravęs pagal šios šalies įstatymus. Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra visos jo Lietuvoje ir užsienio valstybėse gautos pajamos.

2820. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai, jog V. C. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą – pardavimą internetu, buvo nustatyta iš paties V. C. 2013 m. balandžio 24 d. Šiaulių apskrities VMI rašyto paaiškinimo, dėl to 2013 m. balandžio 26 d. Šiaulių apskrities VMI raštu Nr. (32.1).S-7446 informavo V. C., kad jis įregistruotas Mokesčių mokėtojų registre kaip vykdęs individualią veiklą „Užsakomasis pardavimas paštu arba internetu“ nurodytu laikotarpiu jos neįregistravęs. Taigi ir minėti duomenys, priešingai nei teigia kasatorius, patvirtina byloje nustatytas aplinkybes apie kasatoriaus individualios veiklos vykdymą jos neįregistravus, t. y. neteisėtai.

2921. Teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistasis, turėdamas tikslą vykdyti individualią ūkinę komercinę veiklą, bet nenorėdamas mokėti privalomų mokesčių nuo gaunamų pajamų, tyčia šios veiklos neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka, taip nesilaikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 4 punkto reikalavimų.

3022. Nors kasatorius tvirtina, kad, prieš įsteigdamas 2012 m. kovo mėn. įmonę „S.“, jis tik domėjosi rinka, rinko informaciją apie gręžimo galvučių pardavimus, ir tai rodo, kad jo veika nagrinėjamu laikotarpiu nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau teismai padarė motyvuotą išvadą, kad V. C. vykdė neteisėtą ūkinę veiklą versliškai ir stambiu mastu, dėl to jam taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

3123. Teismų praktikoje konstatuota, kad versliškumas, kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo (ATPK 173 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Todėl versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2012, 2K-574/2011, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Be to, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303-507/2016).

3224.Teismai nustatė, kad V. C. daugiau nei dvejus metus (dvejus metus keturis mėnesius) nuolat ir sistemingai vykdė inkriminuotą veiką, be to, jis, prieš pradėdamas pardavinėti žemės gręžimo grąžtų galvutes, atliko paruošiamuosius darbus, rinko informaciją, kuo jos skiriasi, bendravo su asmenimis, kurie jau pardavinėjo tokias prekes, ir pirmąsias pajamas už jas gavo 2010 m. liepos 19 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo ir tai, kad nors 2010 ir 2011 m. kasatorius dar dirbo kitoje darbovietėje (policijoje) ir ši jo veikla tuo metu buvo tik jo papildomas pajamų šaltinis, vėliau, 2012 m., ši veikla jau tapo kasatoriaus pagrindiniu pajamų šaltiniu, ką pagrindžia ir tiriamuoju laikotarpiu iš jo neregistruotos individualios veiklos gautos ir nuo 2010 m. vis didėjančios pajamos. Taigi teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis neteisėtą ūkinę komercinę veiklą vykdė versliškai.

3325. Aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą stambaus masto kriterijų, atsižvelgiama į ATPK 173 straipsnyje pateiktą administracinės atsakomybės taikymo kriterijų. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti tokį per metus iš veiklos gaunamų pajamų dydį ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertę, kurie viršija 500 MGL dydžio sumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303-507/2016, 2K-262-697/2016).

3426. Byloje, įvertinus specialisto išvadą, specialistės J. Dikšaitės paaiškinimus (kad išvadoje buvo įvertinti V. C. asmeninėje sąskaitoje AB „I.“ vykdyti pavedimai tik už žemės gręžimo grąžtų galvučių pardavimus), nustatyta, kad nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. už žemės gręžimo galvučių pardavimą kasatorius gavo iš viso 135 211 Lt (39 160 Eur) pajamų (iš jų 2010 m. – 14 302 Lt (4142 Eur), 2011 m. – 37 523 Lt (10 868 Eur) ir 2012 m. – 83 386 Lt (24 150 Eur). Kasatorius neregistruotą ūkinę komercinę veiklą vykdė daugiau nei dvejus metus ir vien per nepilnus 2012 m. į savo asmeninę banko sąskaitą gavo 83 386 Lt (24 150 Eur) pajamų už minėtų prekių pardavimą, o tai viršija 500 MGL dydžio (19 000 Eur) sumą. Taigi ir šis veikos objektyvusis požymis yra nustatytas.

3527. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog V. C. ėmėsi individualios ūkinės komercinės veiklos neteisėtai, t. y. jos nustatyta tvarka neįregistravus Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir ją vykdant be leidimo, versliškai ir stambiu mastu. Vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, baudžiamoji atsakomybė jam pritaikyta, nustačius visus būtinus nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

36Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

3728. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį V. C. nuteistas už tai, kad jis, nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. vykdydamas individualią ūkinę komercinę veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs VMI, 2013 m. balandžio 23 d. elektroniniu būdu Šiaulių apskrities VMI pateikė metinę 2010 m. pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis – nedeklaravo 14 302 Lt (4142 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų ir 407 Lt (118 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos; 2015 m. balandžio 8 d. elektroniniu būdu Šiaulių apskrities VMI pateikė metines 2011 ir 2012 m. pajamų mokesčio deklaracijas, kuriose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis – papildomai nedeklaravo: 23 454 Lt (6792 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų bei 364 Lt (105 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos už 2011 metus ir 47 455 Lt (13 743 Eur) gautų apmokestinamųjų pajamų bei 1664 Lt (482 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos už 2012 m.

3829. Kasatorius teigia, kad jis nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nenustačius, jog tyčia, siekdamas išvengti mokesčių, jis įrašė ir pateikė deklaracijas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis.

3930. V. C. veikų padarymo metu (2013 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. balandžio 8 d.) galiojusioje BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) buvo numatyta atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma neviršijo 10 MGL, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai, ir kad ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016).

4031. Gyventojų pajamų mokesčio 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

4132. Byloje nustatyta, kad V. C. 2013 m. balandžio 23 d. elektroniniu būdu VMI pateiktoje 2010 m. pajamų deklaracijoje nedeklaravo 14 302 Lt (4142 Eur); 2015 m. balandžio 8 d. elektroniniu būdu VMI pateiktose patikslintose 2011 ir 2012 metų pajamų deklaracijose nurodė neteisingus duomenis apie pajamas: už 2011 m. deklaravo 14 069 Lt (4075 Eur) individualios veiklos pajamų, nors turėjo deklaruoti 37 523 Lt (10 868 Eur), už 2012 m. deklaravo 35 931 Lt (10 406 Eur) individualios veiklos pajamų, nors turėjo deklaruoti 83 386 Lt (24 150 Eur). Taigi nustatyta, kad V. C. įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas.

4233. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad jis 2013 m. kovo 29 d., dar nežinodamas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kreipėsi į AB „I.“ su prašymu pateikti jo sąskaitos operacijų išklotinę ir ją gavęs pagal ją pateikė 2010–2012 metų pajamų deklaracijas, todėl negalima daryti išvados, jog jis tyčia įrašė į jas neteisingus duomenis. Dėl šio argumento, kuris iš esmės analogiškas jo apeliacinio skundo argumentui, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tyčią ir siekį išvengti mokesčių kartu su kitais bylos įrodymais pagrindžia paties V. C. duoti parodymai, kad gavęs jo banko sąskaitos išklotinę matė, kad suma yra didesnė, nei jis nurodė deklaracijose. Be to, jis, pasinaudodamas MAĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe patikslinti mokesčio deklaraciją, tai padarė, tačiau ir savo patikslintose deklaracijose nurodė neteisingus duomenis apie individualios veiklos pajamas. Taigi faktinės bylos aplinkybės rodo, kasatorius neabejotinai suvokė, jog pateikia neteisingus duomenis apie jo gautas individualios veiklos pajamas valstybės įgaliotai institucijai, ir norėjo taip veikti, t. y. jis tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis apie gautas pajamas, taip siekdamas nuslėpti savo vykdomos ūkinės komercinės veiklos mastą ir nuo jos mokėtinus mokesčius.

4334. Tai, kad civilinė ieškovė – Šiaulių apskrities VMI nurodė, kad žala bus išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, ir atsisakė civilinio ieškinio, įtakos kasatoriaus atliktų veiksmų teisiniam vertinimui neturi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog žala padaryta valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, jos atlyginimo klausimas ir turėtų būti sprendžiamas Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.

4435. Kasaciniame skunde teigiama, kad pajamų mokesčio deklaracijos teikiamos už kiekvienus praėjusius mokestinius metus (GPMĮ 27 straipsnio 3 dalis), dėl to veika siekiant išvengti mokesčių, kurių suma už 2010 m. siekia 407 Lt (118 Eur), o už 2011 m. – 364 Lt (105 Eur), t. y. neviršija 10 MGL, atitiktų nebent BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, t. y. baudžiamojo nusižengimo, sudėtį. Šis kasacinio skundo argumentas iš dalies yra pagrįstas.

4536. Byloje nustatyta, kad V. C., įrašydamas į 2013 m. balandžio 23 d. pateiktą metinę 2010 m. pajamų mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, siekė išvengti 407 Lt (118 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos; įrašydamas į 2015 m. balandžio 8 d. pateiktas metines 2011 ir 2012 m. pajamų mokesčio deklaracijas, siekė išvengti 364 Lt (105 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos už 2011 metus ir 1664 Lt (482 Eur) mokėtinos pajamų mokesčio sumos už 2012 m. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje šios V. C. veikos, nors specialiai tai ir neargumentuota, įvertintos kaip vienas – tęstinis – nusikaltimas.

4637. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010). Tęstinės nusikalstamos veikos ypatumas yra tas, kad ji daroma ne ištisai, o susideda iš atskirų veikų, kurios, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti kvalifikuojamos atskirai, tačiau dėl bendros tyčios ar kitų požymių sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus).

4738. V. C. nuteistas už žinomai neteisingų duomenų įrašymą į tris deklaracijas (2010, 2011 ir 2012 metų pajamų mokesčio deklaracijas) ir jų pateikimą VMI siekiant išvengti mokesčių. Kaip minėta, šios veikos padarytos 2013 m. balandžio 23 d. (2010 metų pajamų mokesčio deklaracija) ir 2015 m. balandžio 8 d. (patikslintos 2011 ir 2012 metų pajamų mokesčio deklaracijos). Šios veikos padarytos vienu ir tuo pačiu tikslu – siekiant išvengti mokesčių, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad šias tris veikas jungė bendra tyčia – siekis išvengti tam tikros mokesčių sumos. Galima padaryti išvadą, kad 2015 m. balandžio 8 d. padarytas veikas – žinomai neteisingų duomenų įrašymą į patikslintas 2011 ir 2012 metų pajamų mokesčio deklaracijas ir jų pateikimą VMI – jungė bendra tyčia, nes abi deklaracijos buvo pateiktos tą pačią dieną, be to, deklaracijos buvo pateikiamos ne už ataskaitinį laikotarpį (2014 metus), o už ankstesnius metus, tačiau tokia bendra tyčia niekaip neapėmė 2013 m. balandžio 23 d. padarytos veikos – žinomai neteisingų duomenų įrašymo į 2010 metų pajamų mokesčio deklaraciją. Taigi pagal BK 220 straipsnį V. C. turėjo būti teisiamas ne už vieną tęstinę, o už dvi pavienes nusikalstamas veikas.

4839. Minėta, kad BK 220 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta: tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma neviršijo 10 MGL, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1366 buvo patvirtintas 130 litų bazinės socialinės išmokos dydis. Šis dydis galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. (Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimas Nr. 924). Taigi 2010, 2011 ir 2012 metais 10 MGL sudarė 1300 Lt sumą. 2013 m. balandžio 23 d. padaryta veika V. C. siekė išvengti 407 Lt pajamų mokesčio sumos, todėl ši jo veika atitinka BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. 2015 m. balandžio 8 d. padaryta veika V. C. siekė išvengti 2028 Lt pajamų mokesčio sumos (364 Lt už 2011 metus ir 1664 Lt už 2012 metus), todėl ši jo veika atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

4940. Kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo V. C. kasacinį skundą. Nuteistojo V. C. nusikalstamą veiką, kuri nuosprendyje įvertinta kaip pavienis nusikaltimas ir kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus į dvi nusikalstamas veikas – nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą 220 straipsnio 2 dalyje, – būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis, nes už kiekvieną nusikalstamą veiką reikėtų skirti atskiras bausmes ir jas subendrinti iš dalies sudedant. Taigi, nors ir nustatyta, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 220 straipsnis, tačiau kasacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi teisinės galimybės teismų sprendimus keisti (BPK 376 straipsnio 4 dalis).

5041. Darytina išvada, kad kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad V. C. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nenustačius, jog jis tyčia, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė ir pateikė deklaracijas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, yra nepagrįsti.

51Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo

5242. Nuosprendis V. C. baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2017 m. birželio 29 d. 2017 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas įstatymas Nr. XIII-791 (įstatymas įsigaliojo 2017 m. lapkričio 28 d.), kuriuo BK 220 straipsnis buvo pakeistas. BK 220 straipsnio (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Už analogišką veiką siekiant išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 100 MGL, atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 187 straipsnio 3 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija). Taigi V. C. veika, kuri atitiko BK 220 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) numatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra dekriminalizuota.

5343. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymu buvo panaikintas veikos – įrašymo į deklaraciją žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas ir jų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai, siekiant išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 100 MGL, – nusikalstamumas. V. C. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir juos pateikė VMI, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 100 MGL, todėl, taikant BK 3 straipsnio 2 dalį bei vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ši nuosprendžio bei apeliacinės instancijos nutarties dalis naikintina ir byla nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

54Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

55Nuteistojo V. C. kasacinį skundą atmesti.

56Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartį pakeisti:

57panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria V. C. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

58panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė V. C. paskirta 85 MGL dydžio (3201,10 Eur) bauda.

59Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija... 5. I. Bylos esmė... 6.
  1. V. C. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad... 7. II.... 8. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
      9. IV.... 10. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
        11. Dėl kasatoriaus argumentų dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų... 12. 6. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teismuose... 13. 7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl... 14. 8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų... 15. 9.... 16. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės tokius pat argumentus... 17. 10. Antai apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas apelianto argumentus,... 18. 11. Darytina išvada, kad kasatoriaus pateikti argumentai neduoda pagrindo... 19. 12. Atmestinas kasatoriaus argumentas dėl teismo objektyvaus nešališkumo... 20. Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo... 21. 13. Teismai nustatė, kad V. C. nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio... 22. 14. Kasatoriaus argumentai, kad jis nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį,... 23. 15. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 24. 16. Verslą pradedančiam vykdyti subjektui (tiek fiziniam asmeniui, tiek... 25. 17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. C. nagrinėjamu laikotarpiu... 26. 18. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai, konstatuodami jo veiklos... 27. 19. 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad VMI prie Finansų... 28. 20. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai, jog V. C. nuo... 29. 21. Teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistasis, turėdamas tikslą vykdyti... 30. 22. Nors kasatorius tvirtina, kad, prieš įsteigdamas 2012 m. kovo mėn.... 31. 23. Teismų praktikoje konstatuota, kad versliškumas, kaip BK 202 straipsnio 1... 32. 24.Teismai nustatė, kad V. C. daugiau nei dvejus metus (dvejus metus keturis... 33. 25. Aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą stambaus masto kriterijų,... 34. 26. Byloje, įvertinus specialisto išvadą, specialistės J. Dikšaitės... 35. 27. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai... 36. Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo... 37. 28. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį V. C. nuteistas už tai, kad jis, nuo 2010... 38. 29. Kasatorius teigia, kad jis nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį,... 39. 30. V. C. veikų padarymo metu (2013 m. balandžio 23 d. ir 2015 m. balandžio... 40. 31. Gyventojų pajamų mokesčio 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 41. 32. Byloje nustatyta, kad V. C. 2013 m. balandžio 23 d. elektroniniu būdu VMI... 42. 33. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad jis 2013 m. kovo 29 d., dar... 43. 34. Tai, kad civilinė ieškovė – Šiaulių apskrities VMI nurodė, kad... 44. 35. Kasaciniame skunde teigiama, kad pajamų mokesčio deklaracijos teikiamos... 45. 36. Byloje nustatyta, kad V. C., įrašydamas į 2013 m. balandžio 23 d.... 46. 37. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia... 47. 38. V. C. nuteistas už žinomai neteisingų duomenų įrašymą į tris... 48. 39. Minėta, kad BK 220 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta: tas, kas padarė... 49. 40. Kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo V. C.... 50. 41. Darytina išvada, kad kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad V. C.... 51. Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo... 52. 42. Nuosprendis V. C. baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2017 m. birželio 29... 53. 43. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą... 54. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 55. Nuteistojo V. C. kasacinį skundą atmesti.... 56. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Šiaulių... 57. panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria V. C. nuteistas pagal... 58. panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria, vadovaujantis Baudžiamojo... 59. Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Šiaulių...