Byla A-1905-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J., V. Z. ir V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J., V. Z. ir V. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjos G. J., V. Z. ir V. V. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2–8, 29–35), prašydamos priteisti joms laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. – 4 578,42 Lt (1 326,00 Eur), pareiškėjai G. J. – 4 604,15 Lt (1 333,45 Eur), pareiškėjai V. Z. – 4 751,18 Lt (1 376,04 Eur). Pareiškėjos nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas ir joms buvo mokamas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjos iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį joms nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). 2016 m. balandžio 21 d. pareiškėjos pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (b. l. 91–93), kuriame papildomai nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Tačiau pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms bus grąžinta tik dalis neišmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgusios į tai, pareiškėjos tvirtino, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisėtas ir neteisingas. Atitinkamai pareiškėjos nurodė, kad atsisako dalies savo reikalavimų – ta suma, kuri joms apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą, ir prašė priteisti joms iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš jos atėmus pagal Grąžinimo įstatymą grąžintiną sumą, t. y. pareiškėjai V. V. – 1 279,93 Eur, pareiškėjai G. J. – 1 266,36 Eur, pareiškėjai V. Z. – 1 324,10 Eur. Pareiškėjos taip pat nurodė, kad sutinka, jog priteistos sumos būtų išmokėtos tokiomis pačiomis sąlygomis ir terminais, kaip numatyta Grąžinimo įstatyme.

6Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (patikslintą skundą) (b. l. 84–86, 107–108) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjoms buvo skaičiuojamas taikant tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d. (su tam tikra išimtimi), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Atsakovas taip pat nurodė, kad neprieštarautų, jog administracinė byla būtų stabdoma ir būtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjų patikslintame skunde nurodytų aplinkybių išaiškinimo.

7II.

8Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu (b. l. 117–123) nutraukė administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (pareiškėjai V. V. – 1 326,00 Eur (4 578,42 Lt), pareiškėjai G. J. – 1 333,45 Eur (4 604,15 Lt), pareiškėjai V. Z. – 1 376,04 Eur (4 751,18 Lt)), o pareiškėjų patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Visų pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo) yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnyje pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjų atsisakymas nuo 2014 m. sausio 14 d. patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų 2014 m. sausio 14 d. patikslinto skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. – 1 326,00 Eur (4 578,42 Lt), pareiškėjai G. J. – 1 333,45 Eur (4 604,15 Lt), pareiškėjai V. Z. – 1 376,04 Eur (4 751,18 Lt).

10Pasisakydamas dėl pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslinto skundo reikalavimų, teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Teismas pabrėžė, jog tai iš esmės reiškia, kad pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatyti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindai. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu. Taigi teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra iš esmės sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Tuo tarpu toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Teismas kartu pažymėjo, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs. Tačiau tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjos galės ginti savo teises kreipiantis į teismą.

11Vertindamas pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslinto skundo teiginius, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensacijų dydžiai yra netinkami, teismas, pirmiausia, pažymėjo, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

12Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

13III.

14Pareiškėjos G. J., V. Z. ir V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126–134), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir formalus, be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas. Šiame kontekste pareiškėjos pažymi, kad neatsisakė 2014 m. sausio 14 d. patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. – 1 326,00 Eur (4 578,42 Lt), pareiškėjai G. J. – 1 333,45 Eur (4 604,15 Lt), pareiškėjai V. Z. – 1 376,04 Eur (4 751,18 Lt). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje. Be to, pareiškėjos teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi yra iškilusios abejonės dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

15Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 137–138) nurodė, kad dėl apeliacinio skundo reikalavimų palieka spręsti teismo nuožiūra.

16Teisėjų kolegija konstatuoja:

17IV.

18Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjoms (valstybės tarnautojoms) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

19ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti joms visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, o vėliau savo reikalavimą patikslino, prašydamos priteisti joms pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžinamo darbo užmokesčio. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjoms neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo Grąžinimo įstatymo nuostatų. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjos apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodamos tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias joms nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi šiomis nuostatomis. Atitinkamai pareiškėjos apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjos taip pat tvirtina, kad neatsisakė 2014 m. sausio 14 d. patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą šioje dalyje.

21Visų pirma, dėl pareiškėjų teiginių dėl atsisakymo nuo dalies reikalavimų ir bylos nutraukimo šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, jog pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Remiantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo). Atitinkamai iš pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslinto skundo (b. l. 91–93) ir pareiškėjų atstovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 30 d. posėdyje aiškiai matyti pareiškėjų valia atsisakyti tik dalies savo reikalavimų, t. y. pareiškėjos pasinaudojo minėta įstatymo joms suteikta galimybe ir atsisakė savo reikalavimų tik toje dalyje, kurioje ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis joms bus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą (b. l. 94–96), bei nurodė, kad palaiko likusius savo reikalavimus, ir prašė priteisti joms iš atsakovo pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžintino darbo užmokesčio. Taigi byloje yra aiškiai raštu išreikštas jų atsisakymas nuo dalies savo reikalavimų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai (nekorektiškai) apibrėžė (suformulavo) reikalavimų dalį, kurių pareiškėjos atsisakė, nurodydamas, kad pareiškėjos atsisakė 2014 m. sausio 14 d. patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. – 1 326,00 Eur (4 578,42 Lt), pareiškėjai G. J. – 1 333,45 Eur (4 604,15 Lt), pareiškėjai V. Z. – 1 376,04 Eur (4 751,18 Lt), t. y. atsisakė savo reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio visa apimtimi. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslintą skundą, kuriame pareiškėjos prašė priteisti joms iš atsakovo ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš jos atėmus pagal Grąžinimo įstatymą grąžintiną sumą, t. y. pareiškėjai V. V. – 1 279,93 Eur, pareiškėjai G. J. – 1 266,36 Eur, pareiškėjai V. Z. – 1 324,10 Eur, vis tik išnagrinėjo iš esmės ir priėmė sprendimą jį atmesti kaip nepagrįstą. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu iš esmės nutraukė tik tą bylos dalį, kurioje pareiškėjos atsisakė savo reikalavimų toje dalyje, kurioje ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis joms bus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, t. y. tik dalyje dėl reikalavimų priteisti pareiškėjai V. V. – 46,07 Eur, pareiškėjai G. J. – 67,09 Eur, pareiškėjai V. Z. – 51,94 Eur, ir tiesiog netinkamai (nekorektiškai) ginčijamame sprendime nurodė nutrauktos bylos dalį. Todėl minėta aplinkybė dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai (nekorektiškai) apibrėžtos (suformuluotos) reikalavimų dalies, kurių pareiškėjos atsisakė, nelaikytina esmine ir savaime nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o vertintina tik kaip rašymo apsirikimas.

22Pasisakydama dėl byloje kilusio ginčo esmės, t. y. dėl pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslinto skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį (skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžintino darbo užmokesčio), teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

23Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

26Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

27Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad jis, be kita ko, taikomas ir pareiškėjoms. Taigi, atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti ir pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuotiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

28Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias joms nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, jam nekilus abejonių dėl byloje taikytinų Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taip pat pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas ir turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, ir konstatuoja, kad minėta pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017). Taigi, pareiškėjų teiginys, kad joms teismo sprendimu turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Šiame kontekste akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo nustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1766-575/2017 ir kt.).

29Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

31Pareiškėjų G. J., V. Z. ir V. V. apeliacinį skundą atmesti.

32Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjos G. J., V. Z. ir V. V. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į... 6. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepimuose į... 7. II.... 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu (b.... 9. Visų pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė administracinėje byloje... 10. Pasisakydamas dėl pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslinto skundo... 11. Vertindamas pareiškėjų 2016 m. balandžio 21 d. patikslinto skundo... 12. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad... 13. III.... 14. Pareiškėjos G. J., V. Z. ir V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l.... 15. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l.... 16. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 17. IV.... 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjoms (valstybės... 19. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 20. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl... 21. Visų pirma, dėl pareiškėjų teiginių dėl atsisakymo nuo dalies... 22. Pasisakydama dėl byloje kilusio ginčo esmės, t. y. dėl pareiškėjų 2016... 23. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 24. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 25. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 26. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 28. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog... 29. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 31. Pareiškėjų G. J., V. Z. ir V. V. apeliacinį skundą atmesti.... 32. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą... 33. Nutartis neskundžiama....