Byla A-1766-575/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V. A., D. S., R. Č., J. B., M. P., S. K., G. V., M. B., K. B., T. B., V. S., S. L., S. B., N. B., T. V., N. B., R. L., M. T., E. B., M. J., N. V., N. L., V. S., J. E., Ž. S., A. J., Ž. K., M. B., V. S., R. N., Ž. Ž., R. M., R. S., A. S., Č. Z., B. B., J. A., I. B., G. B., V. B., I. B., D. B., A. B., I. B., L. B., D. B., B. B., B. B., J. D., L. D., I. D., A. E., L. G., A. G., L. G., A. G., O. G., M. G., A. I., J. I., N. J., J. J., V. J., J. J., J. J., M. J., I. J., S. J., D. J., L. K., V. K., E. K., G. K., J. K., V. K., L. K., B. K., V. K., I. L., L. L., D. L., A. L., E. L., K. L., D. L., Z. M., V. M., E. M., E. M., L. M., I. M., A. M., E. M., A. M., M. M., O. M., V. M., L. M., J. N., N. N., D. O., T. P., L. P., S. P., N. P., A. P., A. P., D. P., N. R., J. R., V. S., M. S., J. S., V. S., A. S., A. S., A. S., L. S., S. S., D. S., R. S., A. Š., T. Š., A. Š., D. T., R. U., V. U., R. V., D. V., J. V., A. V., J. V., A. Z., R. Ž., A. Ž., A. A., N. A., B. A., R. B., O. B., K. B., V. B., R. Č., G. Č., R. D., D. D., D. D., O. D., R. G., E. J., J. J., D. J., N. J., A. K., D. K., S. K., R. K., V. K., V. K., L. K., A. K., A. K., A. L., I. L., L. L., R. L., K. L., O. R. M., A. M., D. M., L. M., J. P., S. P., L. P., A. P., B. P., G. P., L. R., R. R., G. S., N. S., R. S., L. S., E. S., V. S., R. T., V. T., I. T., I. T., D. T., D. U., A. D. U., S. U., J. V., V. V., V. V., R. V., J. V., V. V., V. V., J. Z., A. M., L. Š., E. K., R. M., G. S., E. P., Z. M., M. B., A. V., D. I., I. P., V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. A., D. S., R. Č. ir kitų skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai R. V. A., D. S., R. Č., J. B., M. P., S. K., G. V., M. B., K. B., T. B., V. S., S. L., S. B., N. B., T. V., N. B., R. L., M. T., E. B., M. J., N. V., N. L., V. S., J. E., Ž. S., A. J., Ž. K., M. B., V. S., R. N., Ž. Ž., R. M., R. S., A. S., Č. Z., B. B., J. A., I. B., G. B., V. B., I. B., D. B., A. B., I. B., L. B., D. B., B. B., B. B., J. D., L. D., I. D., A. E., L. G., A. G., L. G., A. G., O. G., M. G., A. I., J. I., N. J., J. J., V. J., J. J., J. J., M. J., I. J., S. J., D. J., L. K., V. K., E. K., G. K., J. K., V. K., L. K., B. K., V. K., I. L., L. L., D. L., A. L., E. L., K. L., D. L., Z. M., V. M., E. M., E. M., L. M., I. M., A. M., E. M., A. M., M. M., O. M., V. M., L. M., J. N., N. N., D. O., T. P., L. P., S. P., N. P., A. P., A. P., D. P., N. R., J. R., V. S., M. S., J. S., V. S., A. S., A. S., A. S., L. S., S. S., D. S., R. S., A. Š., T. Š., A. Š., D. T., R. U., V. U., R. V., D. V., J. V., A. V., J. V., A. Z., R. Ž., A. Ž., A. A., N. A., B. A., R. B., O. B., K. B., V. B., R. Č., G. Č., R. D., D. D., D. D., O. D., R. G., E. J., J. J., D. J., N. J., A. K., D. K., S. K., R. K., V. K., V. K., L. K., A. K., A. K., A. L., I. L., L. L., R. L., K. L., O. R. M., A. M., D. M., L. M., J. P., S. P., L. P., A. P., B. P., G. P., L. R., R. R., G. S., N. S., R. S., L. S., E. S., V. S., R. T., V. T., I. T., I. T., D. T., D. U., A. D. U., S. U., J. V., V. V., V. V., R. V., J. V., V. V., V. V., J. Z., A. M., L. Š., E. K., R. M., G. S., E. P., Z. M., M. B., A. V., D. I., I. P., V. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau kelis kartus tikslino, prašydami priteisti jiems laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (I t., b. l. 1–26, 58–109; VI t., b. l. 60–103). Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas ir jiems buvo mokamas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjai skunduose iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį jiems nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjai teigė, kad pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą įstatymą skaičiuojant bei mokant jiems darbo užmokestį buvo pažeista jų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. 2016 m. birželio 15 d. pareiškėjai pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (XIII t., b. l. 137–161), kuriame papildomai nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Tačiau pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams bus grąžinta tik dalis neišmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai atsisakė savo reikalavimų toje dalyje, kurioje jiems dalis neišmokėto darbo užmokesčio bus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, ir pažymėjo, kad palaiko savo reikalavimus likusioje dalyje, bei prašė priteisti jiems solidariai iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus neišmokėto darbo užmokesčio ir grąžinamo darbo užmokesčio skirtumą, taip pat prašė priteistą skirtumą grąžinti tokiomis pat sąlygomis, kaip numatyta Grąžinimo įstatyme.

6Atsakovai VSDFV, VSDFV Vilniaus skyrius, VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius, VSDFV Kauno skyrius ir VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (patikslintus skundus) (VII t., b. l. 1–2, 42–45, 46–56, 63–83; VIII t., b. l. 139–150) prašė daliai pareiškėjų reikalavimų taikyti ieškinio senatį ir jų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu (XV t., b. l. 145–151) tenkino pareiškėjų atsisakymą nuo dalies skundo ir nutraukė administracinės bylos dalį, kurioje pareiškėjai prašė priteisti jiems iš atsakovų neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, kurios jiems bus grąžintos pagal Grąžinimo įstatymą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9Visų pirma, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. To paties įstatymo 101 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisako skundo (prašymo). Taigi, vadovaudamasis ABTĮ 52 ir 101 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atsisakymas nuo reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atitinkančią Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka grąžintino darbo užmokesčio dydį, tenkintinas ir šioje dalyje administracinė byla nutrauktina. Teismas kartu išaiškino pareiškėjams, jog pagal ABTĮ 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

10Pasisakydamas dėl likusios pareiškėjų skundo dalies, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad sprendžiant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo klausimą yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. priimtuose sprendimuose iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai. Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad galiojančiu Grąžinimo įstatymu įtvirtinus ginčo laikotarpiu sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą, nėra pagrindo nukrypti nuo minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos ir, patenkinus pareiškėjų reikalavimus, priteisti jiems didesnę pinigų sumą, nei priklausytų Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka. Taigi, teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjų reikalavimai priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėto darbo užmokesčio ir Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuoto grąžintino darbo užmokesčio skirtumą atmestini.

11III.

12Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (XV t., b. l. 154–166, 174–186), kuriame prašo panaikinti / pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjų patikslinta skundo dalis dėl Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo pagrindu neišmokėtos ir Grąžinimo įstatymo nekompensuojamos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. priteisimo, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai ištirdamas ir įvertindamas bylos įrodymus, neatsižvelgdamas į visas svarbias bylos aplinkybes, padarė neteisingas, nepagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu atveju negali būti visiškai kompensuota dėl Konstitucijos nuostatoms prieštaravusių teisės aktų pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Šiame kontekste pareiškėjai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų, kuriomis nustatyta tik dalies neišmokėto darbo užmokesčio kompensacija, atitikimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, nuosavybės neliečiamumo principams ir kitoms Konstitucijos nuostatoms bei nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti Grąžinimo įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu, pareiškėjų teigimu, Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, kadangi pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas jiems nėra kompensuojama visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebuvo išmokėta dėl Konstitucijos nuostatoms prieštaraujančio norminio reglamentavimo taikymo. Atitinkamai pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo, taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

13Atsakovai VSDFV, VSDFV Vilniaus skyrius, VSDFV Klaipėdos skyrius ir VSDFV Kauno skyrius atsiliepimuose į apeliacinį skundą (XVI t., b. l. 1–3, 4–9, 13–16, 17–27) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą nepakeistą, taip pat netenkinti pareiškėjų prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

14Teisėjų kolegija konstatuoja:

15IV.

16Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

18ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

19Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, o vėliau savo reikalavimą patikslino, prašydami priteisti jiems pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžinamo darbo užmokesčio skirtumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjams didesnę pinigų sumą, nei jiems priklauso pagal Grąžinimo įstatymą. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodami tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi šiomis nuostatomis. Atitinkamai pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo, taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

20Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

21Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

22Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

23Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, kuria pagrįstai ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

24Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

25Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad jis, be kita ko, taikomas ir pareiškėjams. Taigi, atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti ir pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuotiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

26Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, jam nekilus abejonių dėl byloje taikytinų Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taip pat pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines ir teisines bylos aplinkybes, ir konstatuoja, kad minėta pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017). Taigi, pareiškėjų teiginys, kad jiems teismo sprendimu turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiame kontekste akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo nustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

27Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

29Pareiškėjų R. V. A., D. S., R. Č., J. B., M. P., S. K., G. V., M. B., K. B., T. B., V. S., S. L., S. B., N. B., T. V., N. B., R. L., M. T., E. B., M. J., N. V., N. L., V. S., J. E., Ž. S., A. J., Ž. K., M. B., V. S., R. N., Ž. Ž., R. M., R. S., A. S., Č. Z., B. B., J. A., I. B., G. B., V. B., I. B., D. B., A. B., I. B., L. B., D. B., B. B., B. B., J. D., L. D., I. D., A. E., L. G., A. G., L. G., A. G., O. G., M. G., A. I., J. I., N. J., J. J., V. J., J. J., J. J., M. J., I. J., S. J., D. J., L. K., V. K., E. K., G. K., J. K., V. K., L. K., B. K., V. K., I. L., L. L., D. L., A. L., E. L., K. L., D. L., Z. M., V. M., E. M., E. M., L. M., I. M., A. M., E. M., A. M., M. M., O. M., V. M., L. M., J. N., N. N., D. O., T. P., L. P., S. P., N. P., A. P., A. P., D. P., N. R., J. R., V. S., M. S., J. S., V. S., A. S., A. S., A. S., L. S., S. S., D. S., R. S., A. Š., T. Š., A. Š., D. T., R. U., V. U., R. V., D. V., J. V., A. V., J. V., A. Z., R. Ž., A. Ž., A. A., N. A., B. A., R. B., O. B., K. B., V. B., R. Č., G. Č., R. D., D. D., D. D., O. D., R. G., E. J., J. J., D. J., N. J., A. K., D. K., S. K., R. K., V. K., V. K., L. K., A. K., A. K., A. L., I. L., L. L., R. L., K. L., O. R. M., A. M., D. M., L. M., J. P., S. P., L. P., A. P., B. P., G. P., L. R., R. R., G. S., N. S., R. S., L. S., E. S., V. S., R. T., V. T., I. T., I. T., D. T., D. U., A. D. U., S. U., J. V., V. V., V. V., R. V., J. V., V. V., V. V., J. Z., A. M., L. Š., E. K., R. M., G. S., E. P., Z. M., M. B., A. V., D. I., I. P., V. R. apeliacinį skundą atmesti.

30Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai R. V. A., D. S., R. Č., J. B., M. P., S. K., G. V., M. B., K.... 6. Atsakovai VSDFV, VSDFV Vilniaus skyrius, VSDFV Karinių ir joms prilygintų... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu... 9. Visų pirma, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 10. Pasisakydamas dėl likusios pareiškėjų skundo dalies, teismas nurodė, kad... 11. III.... 12. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (XV t., b. l. 154–166, 174–186),... 13. Atsakovai VSDFV, VSDFV Vilniaus skyrius, VSDFV Klaipėdos skyrius ir VSDFV... 14. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 15. IV.... 16. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (valstybės... 18. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal... 19. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl... 20. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 21. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 22. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 23. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 24. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 25. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 26. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog... 27. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 29. Pareiškėjų R. V. A., D. S., R. Č., J. B., M. P., S. K., G. V., M. B., K.... 30. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą... 31. Nutartis neskundžiama....