Byla 2A-529-381/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Kačinskienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-232/2014 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui A. T. dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi siekiant sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės, tretieji asmenys V. K., Vilniaus miesto 12 notarų biuras bei pagal V. K. priešieškinį dėl A. T. turto pripažinimo asmeninės nuosavybės teise.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti, kad laikotarpiu nuo 1997 iki 2011 metų A. B. ir A. T. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę; pripažinti turtą: butą, esantį ( - ), registruotą A. T. vardu, ir butą, esantį ( - ), registruotą A. B. vardu, taip pat lėšas, esančias bankų AB SEB banke, AB Snoras banke, AB DnB Nord banke, AB Swedbanke, Deutsche Bank Polska S.A. sąskaitose A. T. ir A. B. vardu, vertybinių popierių sąskaitą ir terminuotus indėlius bei indėlių lakštus A. T. ir A. B. vardu, bendra daline nuosavybe; pripažinti, kad A. B. ir A. T. dalys bendrojoje nuosavybėje, perduotoje bendrai naudotis pagal jungtinės veiklos sutartį ir sukurtoje kaip bendros jungtinės veiklos pasekmė yra lygios; atidalinti turtą A. B. iš bendros dalinės nuosavybės su A. T., paskiriant ieškovei turtą: nekilnojamąjį turtą butą, esantį ( - ), ir sąskaitoje Nr. ( - ), AB Snoras, Vilniaus filialas, esančias lėšas, atidalinto turto vertė yra 1 087 437,45 Lt. Ieškovė nurodė, kad ji su A. T. susipažino 1996 m. birželio 28 d. per bendro draugo laidotuves, vėliau pradėjo susitikinėti, o po pusės metų daugiau bendrauti. Pradinės pažinties metu A. T. buvo vedęs, tačiau 1997 m. kovo 18 d. ankstesnė santuoka buvo nutraukta. 1997 m. kovo 19 d. A. T. nusipirkus naują butą, esantį ( - ), ir pasiūlius ieškovei gyventi kartu, prasidėjo bendras šalių kaip vyro ir žmonos gyvenimas. Ieškovės nepilnametis sūnus pačioje pradžioje gyveno atskirai nuo ieškovės ir atsakovo, o ieškovė gyveno dviejuose butuose - kartu su A. T. jo bute ir kartu su sūnum. Nors tuo metu atsakovas pasiūlė susituokti, bet dėl sūnaus ieškovė nesiryžo šiam žingsniui. Vėliau gyvendami kartu ir puikiai sutardami laikė, kad santykių formalizavimas teisės prasme nėra būtinas. 2001 metais ieškovė pardavė jai priklausiusią dalį mirusios motinos buto, t.y. vieną kambarį ( - ) ir padedant atsakovui, įsigijo dviejų kambarių butą, esantį ( - ). Tad tokiu būdu šalia atsakovo ir ieškovės gyvenamosios vietos, persikėlė gyventi ir ieškovės sūnus. Ieškovė pažymėjo, jog kartu su atsakovu buvo atidarę sąskaitą NORD/LB banke ( - ), kuria naudojosi abu. Kadangi atsakovas nemokėjo ir nemėgo naudotis kompiuteriu, visus klausimus, susijusius su elektronine bankininkyste, tvarkė ieškovė. Sūnaus mokslus finansavo atsakovas, jis taip pat dalyvaudavo visuose mokyklos tėvų susirinkimuose, apmokėdavo sūnaus išlaidas, jie kartu ruošdavo sūnaus namų darbus. 2007 m. birželio 20 d. atsakovas sudarė asmeninį testamentą, kuriuo visas "Soloveckij ikonostaz", kitaip dar vadinamos stačiatikių bažnyčių zakristijos ikonos, buvo paliktos ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė su atsakovu kartu išlaikė ir mokėdavo mokesčius už abu butus. Apie 2007 m. liepos mėn. atsakovą ištiko insultas, ieškovė jį slaugė bei išlaikė. Po atsakovo mirties ieškovė rūpinosi visais klausimais, susijusiais su atsakovo laidotuvėmis, taip pat padengė visas jo laidojimo išlaidas. Ieškovė ir atsakovas bendrai gyveno ketindami sukurti šeimą, įgyti bendrą nuosavybę, taip pat asmeninę nuosavybę naudoti bendriems tikslams nuo 1997 metų, todėl tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė faktinės santuokos teisinis santykis, reguliuojamas jungtinės veiklos sutartimi pagal LR CK (1964 m. redakcija). Tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių santykių pobūdis, bendri veiksmai - pakvietimas kartu gyventi, gyvenimas drauge nuo 1997 metų, bendras komunalinių mokesčių mokėjimas, bendros sąskaitos banke turėjimas, bendras disponavimas lėšomis, nuotraukos - rodo šalių susitarimą jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrą dalinę nuosavybę, kur nepriklausomai nuo dalyvių įnašų jų dalys bendrai naudojamoje nuosavybėje yra lygios. Ieškovė savo uždirbtus pinigus, t.y. atlyginimą už darbą, kurį gaudavo grynais, atiduodavo atsakovui, o jis gautas lėšas iš jam priklausančio turto pardavimo ar palūkanas už indėlius laikė bendru turtu ir naudojo jas šalių bendriems poreikiams tenkinti, naujam bendram turtui įgyti. Ieškovė su atsakovu gyveno kartu, bendrai naudojosi turtu, visi susitarimai susiję su atsakovui priklausiusiu meno vertybių eksponavimu ar pardavimu buvo aptariami bendrai, kartu sprendžiant ką, kam, už kiek ir kaip parduoti. Nors tarp šalių santuoka nebuvo sudaryta, tačiau šalių tarpusavio santykiai buvo artimi, šalys ketino santuoką įregistruoti. Neįregistravę santuokos kartu išgyveno 14 metų, todėl ieškovei priklauso pusė bendrai įgyto ir naudoto su A. T. turto. Ieškovė neginčija, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso kilnojamųjų daiktų apžiūros metu rasta ir antstolio apyraše aprašyta Ikona su Apaštalo Pavel atvaizdas, 36,8 cm. X 81 cm., A. T. archyvas, oficialūs dokumentai, sutartys, užrašai, įgaliojimai, finansiniai dokumentai, knygos, namų apyvokos daiktai. Kitų meno kūrinių, priešieškinyje reikalaujamų pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe, antstolis apyrašo sudarymo metu bute, esančiame ( - ), nesurado. Nors šie daiktai yra nurodyti meno kūrinių sąraše su nuotraukomis, pateiktame antstoliui A. B., tačiau faktiškai nėra rasti bute, kuriame gyveno atsakovas. Trečiasis asmuo nepagrįstai priešieškinyje teigia, jog ieškovė neįrodė ir nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų, kad ji piniginėmis lėšomis ar savo darbu prisidėjo prie atsakovo piniginių lėšų sąskaitose atsiradimo ar padidėjimo. Šiuo atveju prezumpcijai dėl turto bendrumo pakanka duomenų, patvirtinančių jog šalys gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį kartu. Trečiasis asmuo turi įrodyti ar įgyjant turtą aiškiai išreikšta asmens, panaudojusio asmenines lėšas ar turtą, valia dėl turto įgijimo faktinės santuokos metu asmeninės nuosavybės teise, o tokių įrodymų priešieškinyje nėra pateikta.

5Trečiasis asmuo V. K. prašė ieškinio dalį dėl bendroje šalių sąskaitoje AB DnB Nord banke piniginių lėšų 3,70 Lt ir 47,04 EUR pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe tenkinti, kitą ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą. V. K. taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti A. T., mirusio 2011 m. kovo 14 d., asmenine nuosavybe: dviejų kambarių butą, esantį ( - ); pinigines lėšas, esančias AB SEB banko sąskaitoje ( - ) – 2,47 USD, AB Swedbanke sąskaitoje ( - ) – 82 Lt, sąskaitoje ( - ) – 3 345,03 EUR AB, bankrutavusiame AB banke Snoras buvusias piniginės lėšas, po atliktų piniginių operacijų, pervestas į bendrą sąskaitą AB SEB banke A. T. vardu – 345 280 Lt; BAB bankas Snoras – vertybinių popierių portfelį, indėlio sertifikatą – 100 000 vienetų; paveikslą apvalios formos 64 cm X 52,5 cm dydžio rėmuose vyro portretą, nupieštą Rusijos caro laikų rūbais; paveikslą 45 cm X 37 cm dydžio, gamtos peizažą, paveikslo autorius žymus JAV dailininkas Rokvel Kent; drožtinę ikoną su šventųjų atvaizdais 15,5 cm X 21 cm dydžio; ikoną apaštalo Pavelo atvaizdą 36,8cmX 81 cm dydžio; ikoną mažo Jėzaus Kristaus ant Motinos Marijos rankų atvaizdą, rusiškas ikonos pavadinimas “Presviataja Bogorodica”, 37 cm X 44,5 cm dydžio; įkoną Viešpaties dievo reiškinio atvaizdą, rusiškas ikonos pavadinimas “Bogojavlenije”, 26.5 cm X 31,4 cm dydžio; ikoną Jėzaus Emanuilo atvaizdą, rusiškas ikonos pavadinimas “Gospod Emanuil” 26 cm X 32,5 cm dydžio; ikoną Jėzaus Kristaus Motinos Marijos ir Jėzaus atvaizdas, rusiškas ikonos pavadinimas “Bogorodica Korsunskaja, Ochtino” 31.8 cm X 40 cm dydžio; ikoną Jėzaus Kristaus atvaizdą, rusiškas ikonos pavadinimas “Spas svederžitel, Ochtino”, 42cm X 52 cm dydžio; bažnytinę maldos knygą rusų kalba, rusiškas pavadinimas “Naprestolnoje Jevangelyje”, išleistą 1850 m; nežinomo autoriaus japonų miniatiūros fragmentą, kurioje nupaišytas japonų dailininkų kūrybai būdingas paveikslas; A. T. rankraščius, kuriuose jis padarė visų paveikslų, ikonų ir kitų daiktų įsigijimo aplinkybių aprašymą; kitą turtą, priklausiusį A. T. asmeninės nuosavybės teise, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, o taip pat visą turtą, esantį bute adresu ( - ), t.y. A. T. archyvą, oficialius dokumentus, sutartis, užrašus, įgaliojimus, finansinius dokumentus, knygas, namų apyvokos daiktus ir kt.; pripažinti kredito davėjo A. T. įpėdinei pagal įstatymą V. K. reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko R. V. 2009 m. rugpjūčio 15 d. kredito sutartyje nurodytomis sąlygomis grąžinti paskolą 8 320 Eur. Trečiasis asmuo V. K. nurodė, kad yra mirusiojo atsakovo dukra, nuolatos palaikydavo giminystės ryšį su atsakovu bendraudama telefonu, arba kompiuteriu per programą „skype". Atsakovas ne kartą minėjo, kad jis palaiko draugiškus santykius su jauna moterimi, gyvenančia tame pačiame name, kitoje laiptinėje, kuri ateidavo pas jį ir padėdavo jam tenkinti asmeninius buitinius poreikius, tačiau neminėjo, kad gyveno kartu su ta moterimi jo bute. Ieškovės ir atsakovo santykiai nebuvo pastovūs, nes jie dažnai pykosi, vėliau taikėsi, bet visą laiką gyveno skirtinguose butuose. Faktinę aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovas gyveno skirtinguose butuose, patvirtino ieškovės pakviestas ir bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. V.. Taip pat A. T. minėjo, kad per paskutinius jo gyvenimo dvejus metus pas jį ateidavo dar dvi moterys, viena atnešdavo iš parduotuvės maisto produktus ir paruošdavo pagal jo pageidavimus atitinkamus patiekalus. Kadangi A. T. po ištikto insulto buvo sunku savarankiškai apsirengti, kita moteris padėdavo jam apsirengti ir lydėdavo jį pasivaikščiojimo lauke metu. Už suteiktas paslaugas atsakovas minėtoms moterims mokėdavo kas mėnesį. Atsakovas nežinojo lietuvių kalbos, todėl prašydavo kitų asmenų, tame tarpe ir ieškovės, padėti suprasti atitinkamų pateiktų jam dokumentų esmę ir turinį. Sutartis ir kitus ieškovės minimus dokumentus, kaip paslaugų gavėjas turėjo teisę pasirašyti tik buto savininkas, atsakovas, o ieškovės parašai šiose dokumentuose patvirtina, kad ji pasirašė šiuose dokumentuose už buto savininką. Atsakovas ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“, priklausantį jam asmeninės nuosavybės teise, pardavė pagal 2007 m. birželio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 408-L Korporacijai Tamoikin inc. Nors minėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 408-L „Soloveckij ikonostaz" pardavimo kaina nurodyta 1 700 000 JAV dolerių, tačiau atsakovui buvo pervesta tik 566 000 JAV dolerių, nes likusi suma buvo pervesta dalyvavusiems daikto pardavimo procese tarpininkams. Gauti už parduotą daiktą pinigai priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, nes parduotas daiktas priklausė jam taip pat asmeninės nuosavybės teise, o ieškovė neįgijo jokio teisinio pagrindo pretenduoti ir teikti reikalavimus į atsakovo asmenines pinigines lėšas, gautas už šį parduotą daiktą. Iš viso atsakovo bankų sąskaitose 2011 m. kovo 14 d., neskaičiuojant bendroje šalių sąskaitoje esančių piniginių lėšų, buvo 345 362 Lt, 2,47 USD ir 3 345,03 EUR bei palūkanos nuo nurodytų piniginių lėšų. Ieškovė nepaaiškino ir neįrodė, kodėl ji prašo priteisti būtent 1 031 437,45 Lt pinigų sumą, nepateikė jokių paskaičiavimų, pagrindžiančių šių piniginių lėšų priteisimą. V. K. nesutinka su ieškovės teiginiu, kad nuo 2007 m. liepos mėnesio, kai atsakovą ištiko insultas, ji išlaikė atsakovą ir savo sūnų iš bendrų su atsakovų lėšų, esančių banko SNORAS sąskaitose, nes tiek banke SNORAS, tiek kituose bankuose, kuriose buvo atsakovo sąskaitos, visuose sąskaitose buvo laikomos atsakovo, asmeninės piniginės lėšos. Ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad minėtos piniginės lėšos yra bendros, nes ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prisidėjo prie šių piniginių lėšų gavimo, priešingai, kaip teigia pati ieškovė ji naudojosi piniginėmis lėšomis, esančiomis atsakovo sąskaitose tenkindama atsakovo ir savo poreikius. Trečiojo asmens duomenimis, per paskutinius dvejus metus, kai atsakovas papildomai ir atlygintinai pasamdė dvi moteris padėti jam tvarkyti buitinius reikalus, atsakovo ir ieškovės santykiai tapo epizodiški ir beveik nutrūko, nes viena moteris vos ne kiekvieną dieną ateidavo pas atsakovą ir paruošdavo jam valgyti, o kita moteris taip pat vos ne kiekvieną dieną ateidavo ir padėdavo atsakovui apsirengti, išeiti į lauką ir pasivaikščioti. Nors atsakovas padėdavo ieškovei materialiai, tai neįrodo, kad šalių santykius galima pavadinti santuokiniais. Ieškovė neįrodė kad ji piniginėmis lėšomis ar savo darbu prisidėjo prie atsakovo piniginių lėšų sąskaitose atsiradimo ar padidėjimo. Kadangi ieškovė yra buto, esančio ( - ), savininkė ir dėl šio buto nėra jokio ginčo, ieškovės reikalavimas paskirti jai butą, kurio savininkė ji yra, atmestinas, nes butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise ir nėra jokio teisinio pagrindo papildomai teismo tvarka patvirtinti ieškovės valdomą, naudojamą ir disponuojamą nekilnojamąjį turtą. Ieškovės pateikti pirkimo finansiniai dokumentai (kvitai ir čekiai) neįrodo, kad ieškovė savo lėšomis prisidėjo prie minimų šiose dokumentuose daiktų įsigijimo, nes jos pajamos visą laiką buvo nedidelės, be to, ji turėjo išlaikyti nepilnametį sūnų, tenkinti savo asmeninius poreikius. Asmeninėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose, atsakovas visada disponavo savo nuožiūra be jokio suderinimo su ieškove ir be jos pritarimo, taigi atsakovas niekada nebuvo išreiškęs valios priklausančias jam asmenines lėšas esančias bankų sąskaitose laikyti jungtinės veiklos rezultatu ir pripažinti, kad tai yra bendra dalinė ieškovės ir jo nuosavybė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino ieškovei A. B. asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį lėšų esančių AB DnB banke (buvęs pavadinimas AB DnB NORD bankas) sąskaitoje Nr. ( - ), o likusią ieškinio dalį atmetė; priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino A. T., mirusio 2011 m. kovo 14 d., asmenine nuosavybe turtą, aprašytą antstolio A. B. 2011 m. birželio 14 d. sudarytame turto apyraše, o likusią priešieškinio dalį atmetė.

8Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti butą, esantį ( - ), registruotą A. T. vardu, bei butą, esantį duomenys neskelbtini), registruotą A. B. vardu, bendra daline nuosavybe, pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pradėjo kartu gyventi su atsakovu tuo metu kai jis pirko butą, esantį duomenys neskelbtini). Todėl butas atsakovo buvo įgytas dar prieš šalims pradedant gyventi kartu už lėšas, gautas atsakovui su buvusia sutuoktine pardavus butą, įsigytą santuokoje bei pasidalinus gautas lėšas. Taigi, butas, duomenys neskelbtini), netgi įrodžius jog tarp šalių buvo nusistovėję jungtinės veiklos santykiai ir faktiniai santuokiniai ryšiai, negali būti pripažintas dalinės šalių nuosavybės objektu, nes jis įgytas asmeninėn atsakovo nuosavybėn už jo asmenines lėšas, o jungtinė šalių veikla negalėjo būti nukreipta įsigyti minėtą butą, nes buto įsigijimo metu jungtinė veikla nebuvo prasidėjusi. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė butą, esantį duomenys neskelbtini), įsigijo už lėšas, kurias ji gavo pardavusi 2 vieno kambario butus (butą, esantį duomenys neskelbtini), atitekusį jai po skyrybų su buvusiu sutuoktiniu, bei butą, esantį duomenys neskelbtini), atitekusį jai paveldėjimo keliu po motinos mirties, į tai, kad trūkstamą pinigų sumą suteikė atsakovas, butas buvo registruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė, atsakovas tokiai registracijai niekada neprieštaravo, tam neprieštarauja ir trečiasis asmuo, laikytina, jog butas, esantis duomenys neskelbtini), pripažintinas ieškovės asmenine nuosavybe.

9Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog į bylą pateiktos atsakovo vardu įformintos, atsakovo pasirašytos su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudarytos sutartys (dėl karšto, šalto, vandens, šilumos, ryšio paslaugų tiekimo į minėtą butą), tiesioginio debeto, periodinio mokėjimo kopijos, sąskaitų kopijos, neįrodo šalių siekio sukurti bendrąją dalinę nuosavybę į butus ir kitą turtą, nes šie dokumentai sudaryti atsakovo vardu, o tai labiau įrodo atsakovo siekį savo asmeninę nuosavybę tvarkyti pačiam, nei veikiant kartu su ieškove, juo labiau, kad bute, esančiame duomenys neskelbtini), yra priregistruotas tik atsakovas. Nors ieškovė į bylą pateikė ir visą eilę dokumentų, išrašytų arba sudarytų jos vardu, kopijų, sąskaitų faktūrų kopijų, rangos sutarties kopiją, kurioje ji savo adresą yra nurodžiusi jai nuosavybės teise priklausančiame bute ( - )), tačiau tai taip pat rodo jog savo asmeninę nuosavybę ji irgi tvarkė asmeniškai ir kad šalys gyveno atskirai kiekviena savo bute. Byloje pateiktos 2 neapmokėtų sąskaitų už komunalines paslaugas, teiktas į ieškovės butą, išrašytų atsakovo vardu, kopijos, taip pat neįrodo A. T. siekio sukurti bendrąją dalinę nuosavybę su ieškove, kaip beje ir elektroninių valiutų keitimo čekių ir sutarčių kopijos ieškovės vardu. Šie faktai tik rodo jog kartais atsakovas ir ieškovė padėdavo sutvarkyti buitinius reikalus vienas kitam.

10Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė pati nurodė, kad pagal atsakovo ir jo buvusios sutuoktinės A. T. pasirašytą skyrybų sutartį asmenine A. T. nuosavybe buvo pripažinti paveikslai, knygos, ikonos, autografai, asmeniniai tėvų daiktai, trofėjai, atvežti iš kino ekspedicijos, filatelijos ir numizmatikos, knygų ir autografų kolekcijos ir speciali mokslinė literatūra, sprendė, jog šie daiktai, tame tarpe ir ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz“, pripažintini asmenine atsakovo nuosavybe, pagal pačios ieškovės pripažinimą.

11Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, jog atsakovas finansavo ieškovės nepilnamečio sūnaus mokslą dailės mokykloje, ruošdavo su juo pamokas, lankydavosi tėvų susirinkimuose mokykloje, padėjo pačiai ieškovei baigti universitetą, įsigyti projektuotojos specialybę, o vėliau ir susirasti darbą, kad visus reikalus elektronine bankininkyste tvarkė ieškovė, nes atsakovas nemokėjo ir nemėgo dirbti kompiuteriu, be to nemokėjo lietuvių kalbos, sprendė, jog tokie liudytojų parodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai sugyventinių santykiai, tačiau negalima konstatuoti, jog šalių turėta ir įgyta nuosavybė tapo daline nuosavybe nuo šių asmeninių santykių pradžios, ar buvo sukurta arba pagerinta kaip jungtinės veiklos rezultatas. Teismas nurodė, jog net šalims gyvenant santuokoje, ne visas šalių sugyventas, o juo labiau iki santuokos turėtas turtas, pripažįstamas jungtine santuokine nuosavybe. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalį pripažįstamas turtas: abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, šalims gyvenant santuokoje, pagal galiojantį įstatymą asmeninis vieno sutuoktinio turtas gali būti pripažįstamas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe dalijant tokį turtą, jeigu (CK 3.90 straipsnio) nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) arba jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nors ieškovė teigia, jog dalis pinigų, gautų už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ turi atitekti jai, nes ji daug prisidėjo prie jo sutvarkymo (atrestauravimo) bei išviešinimo, tokiu būdu pakeliant jo vertę, kad dalis gautos pinigų sumos buvo panaudota bendram ūkiui, tačiau byloje esantys dokumentai patvirtina, kad būtent pirkėjas rūpinosi šio turto žinomumu ir viešinimu bei pardavimu už kuo aukštesnę kainą, o ne ieškovė.

12Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrąją dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys susituokti asmenys, kurie iki santuokos kartu negyvena bei netvarko bendro ūkio, tačiau susitaria įsigyti būsimam bendram gyvenimui reikalingą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). Toks būsimų sutuoktinių susitarimas ir jo įgyvendinimas kasacinio teismo praktikoje vertinamas kaip jungtinė veikla, kurios tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės įgijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2012). Ieškovei ir atsakovui pradėjus gyventi kartu, jungtinės veiklos susitarimus ir jų galiojimo sąlygas reglamentavo 1964 m. CK 472–476 straipsniai. Iš esmės toks pat reglamentavimas, išskyrus rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinius, įtvirtintas ir 2000 m. CK. Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis); visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis, 1964 m. 473 straipsnio 1 dalis); pasiekti tikslui, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 6.971 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Pagal 1964 m. CK įtvirtintą reglamentavimą, susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti galėjo būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedarė šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Pirmosios instancijos teismas susipažinęs su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, išklausęs liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovę ir atsakovą siejo draugiški ir, tikėtina, sugyventinių santykiai, tačiau neįrodyta, kad šalys siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ar jiems priklausančią asmeninę nuosavybę paversti bendra daline nuosavybe, išskyrus lėšas bendroje sąskaitoje Nr. ( - ), atidarytoje tuometiniame AB DnB NORD banke.

13Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, jog pinigai, pervesti į A. T. sąskaitą už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“, priklausiusį jam asmeninės nuosavybės teise dar iki šalių pažinties, yra jų dalinė nuosavybė, kadangi ši suma pervesta už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį daiktą, į jo asmeninę sąskaitą. Nors šalys turėjo ir bendrą sąskaitą AB DnB NORD banke, tačiau atsakovas pinigus už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ nurodė pervesti ne į šią sąskaitą, bet į jo vardu atidarytą sąskaitą, kas iš dalies įrodo, jog jis taip pat manė, kad pinigai, gauti už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Nors ieškovė nurodo, jog palūkanos, gaunamos už A. T. asmeninėje sąskaitoje laikytus pinigus, buvo naudojamos bendriems jų poreikiams tenkinti, tačiau toks palūkanų naudojimas nedaro ir nekeičia pagrindinės sumos nuosavybės formos. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovė neįrodė, jog savo atlyginimą atiduodavo A. T., neįrodė jog turėjo galimybę išlaikyti atsakovą, nes turėjo išlaikyti ir savo nepilnametį sūnų E., o jos darbo pajamos buvo nedidės.

14Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovė dar 2011 m. birželio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama patvirtinti 2011 m. kovo 14 d. mirusio A. T. 2007 m. birželio 20 d. asmeninį testamentą, kuriame buvo nurodyta, kad A. T. neveiksnumo atveju, nepriklausomai nuo jo priežasties, visos nuosavybės teisės į ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ pereina A. B.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškimo netenkino, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi atmetė ieškovės skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos nutartį.

15Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens priešieškinio pagrįstumo, pažymėjo, jog trečiasis asmuo V. K. yra atsakovo įpėdinė pagal įstatymą ir po savo tėvo mirties priėmė palikimą pagal turto apyrašą. Dėl kito, į apyrašą neįtraukto turto, kuris, pasak trečiojo asmens, priklausė mirusiajam ir kurio buvimo vieta nėra žinoma, o ieškovės teigimu, atsakovo buvo padovanotas stačiatikių bažnyčiai arba perduotas pirkėjui kartu su ikonų rinkiniu „Soloveckij ikonostaz“, ir dėl kurio ieškovė pretenzijų nereiškė, priešieškinys šiuos daiktus pripažinti asmenine A. T. nuosavybe ieškovei reiškiamas be pagrindo. Ikona apaštalo Pavelo atvaizdas yra įtrauktas į antstolio sudarytą turto apyrašą, kaip asmeninė mirusio atsakovo nuosavybė, ieškovė šio paveikslo nuosavybės teisės neginčija, todėl priešieškinys ieškovės atžvilgiu dėl turto apyraše nurodytų daiktų pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe tenkinamas, o likusi priešieškinio dalis ieškovės atžvilgiu atmetama. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį dėl reikalavimo teisės pagal kreditoriaus A. T. sutartį su paskolos gavėju R. V., pagal kurią atsakovas paskolino R. V. 8320 Eur, pripažinimo trečiajam asmeniui atmetė, nes trečiasis asmuo į bylą pateikė tik šios sutarties kopijos kopiją, o liudytoju apklaustas R. V. teigė dalį pinigų gražinęs bei už dalį paskolintų pinigų atidirbęs fotografuodamas įvairius objektus pagal A. T. užsakymus.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Apeliaciniu skundu ieškovė A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teisme reikalinga pateikti papildomus paaiškinimus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas indėlio lėšas, dėl kurių ieškinio ieškovė nereiškė, išėjo už ieškinio ribų. Be to, pirmosios instancijos teismas neišsprendė paties ieškinio, t.y. nepasisakė dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu, bendro turto kūrimo abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu pripažinimo susitarimu dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas susiaurino bendros dalinės nuosavybės sukūrimo šaltinius, remdamasis išimtinai daiktinės teisės normomis ir neatsižvelgdamas į prievolinius (jungtinės veiklos) santykius ir taip nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009; 2012 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2012; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014,; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).
  2. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius bei nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose.
  3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė ieškinį dėl dviejų nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu, bendro turto kūrimo abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu pripažinimo susitarimu dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pagrindė paaiškinimais, leistinais rašytiniais įrodymais, 6 fotonuotraukomis, kuriose pavaizduotas šeimos gyvenimas, liudytojų parodymais.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog apeliantė, gyvendama kartu su A. T., visus savo uždirbtus pinigus atiduodavo atsakovui, o jis gautas lėšas skirstydavo savo iniciatyva pagal šeimos poreikius. Šioms aplinkybėms patvirtinti buvo pateikti rašytiniai įrodymai (2010 m. sąskaitos Nr. 37825019, Nr. 37293147 už TELE2 telefono ryšį; 2006 m. sausio 18 d. 3 tiesioginio debeto sutartys Nr. 425220, Nr. 425232, Nr. 425240 su Hansa banku; 2006 m. sausio 18 d. periodinio mokėjimo sutartis su Hansa banku Nr. 437096; DnB Nord banko 2009 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymas 965710; 2009 m. lapkričio 27 d. Reguliarių kredito pavedimų sutartys Nr. PSN 418663 ir PSN 418656; valiutos keitimo nuo 2008-01-01 iki 2009-04-19 iš mūsų bendros sąskaitos, esančios DnB Nord banke, sutartys Nr. FX483717, Nr. FX472454, Nr. FX431794, Nr. FX647554 ir pan.).
  5. Tai, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, patvirtina aplinkybė, jog sąskaitas už abu butus apmokėdavo arba atsakovas, arba ieškovė. Tai patvirtina buto, esančio duomenys neskelbtini), atsiskaitymo knygelės Nr. 3636485 įrašai, AB Swedbank banke atsakovui priklausančių sąskaitų išrašai ir pan.
  6. Apeliantės teigimu, tokie byloje esantys įrodymai, kaip kad bendro gyvenimo metu buto langų pakeitimas, ką patvirtina UAB „Rimvydas ir ko“ 2008 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaita faktūra, serija RB Nr. 001340, išrašyta ieškovės vardu bei 2008 m. lapkričio 26 d. rangos sutartis Nr. 8P859VL5G; 2010 m. liepos 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. STUD 2010022451 bei sąskaita prekių grąžinimui, kuriose yra nurodyta ieškovė, o gavėjos adresas ( - ) (atsakovo gyvenamoji vieta); 2008 m. lapkričio 12 d. Karšto vandens skaitiklio patikrinimo aktas; 2010 m. sausio 11 d. telefoninio ryšio paslaugų teikimo sutartis Nr. 1.25/11500, sudaryta A. T. vardu; buto, esančio ( - ), 2007 m. rugsėjo 25 d. šalto vandens pirkimo pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartis; 2006 m. gruodžio 11 d. buto, esančio ( - ), šilumos pirkimo pardavimo sutartis Nr. 3636485; buto, esančio ( - ), 1997 m. balandžio 29 d. telekomunikacinių paslaugų sutartis; namų knyga ir pan., patvirtina, jog šalys gyveno bendrą gyvenimą, kaip sutuoktiniai, šeima.
  7. 2007 m. birželio 20 d. A. T. sudarė asmeninį testamentą, kuriuo ikonų rinkinys "Soloveckij ikonostaz" buvo paliktas ieškovei asmeninės nuosavybės teise.
  8. 2007 metais atsakovą ištikus insultui, ieškovė slaugė jį, išlaikė iš bendrų lėšų, esančių banko Snoro sąskaitose, ką įrodo pateikti išlaidų orderiai (nuo 2009-05-12 iki 2011-02-23), kiekvieną mėnesį mokėjo sąskaitas už abu butus, pirko vaistus, reikalingus atsakovo reabilitacijai, maisto produktus. Po atsakovo mirties ieškovė rūpinosi visais klausimais, susijusiais su laidotuvėmis, taip pat padengė visas laidojimo išlaidas. Apeliantė netgi paėmė socialinę pašalpą (2011-03-15 elektroninis čekis Nr. 767331980, išrašytas ieškovės vardu 1040,00 Lt sumai ir 2011-03-15 nurodymas išmokėti grynuosius pinigus), toliau tvarkė savo ir atsakovo buto reikalus, apmokėjo sąskaitas ir pan.
  9. Tai, kad ieškovė ir atsakovas gyveno bendrą gyvenimą siekiant sukurti šeimą ir bendrą turtą, teisme patvirtino visi apklausti liudytojai.
  10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas ir atsakovas galimai buvo sugyventiniai, t.y. teismas konstatavo aplinkybę dėl kurios ieškovė nesikreipė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo, kad kartu su atsakovu siekė sukurti šeimą ir gyventi drauge, įgyjant ir naudojant turtą bendrai. Ir nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktus paaiškinimus, dokumentus, kitus rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, sutiko su jų turiniu ir laikė, kad jie patvirtina gyvenimą kartu, tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, ūkio tvarkymą kartu, bendro turto kūrimą abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis bei bendru darbu pripažinimo susitarimu dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovės išdėstytas aplinkybes.
  11. Ieškovės ir atsakovo faktinė santuoka turėtų būti vertinama kaip teisinis santykis, kildinamas iš jungtinės veiklos sutarties, reguliuojamos 1964 m. Civilinio Kodekso 472-474 str. įtvirtintų normų, kurios pagrindu siekta sukurti šeimą ir bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendra daline nuosavybe. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Dalyvių įnašai pinigais gali būti jų asmeninės santaupos ar bet kokios kitokios pajamos, pvz., dovanoti pinigai ir pan. Pažymėtina, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas plačiąja prasme, o ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą, kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą vystantys asmenys veda bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo- sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę yra ir darbas bendrame ūkyje-šeimoje.
  12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 1 dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008).
  13. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jungtinės veiklos sutarties nuostatų taikymo, tačiau akcentavo galimybę santuokoje esantiems asmenims turėti asmeninę nuosavybę, nors ieškinyje tokių reikalavimų ieškovė nekelia. Be to, ieškovė neginčijo A. T. priklausiusio turto nuosavybės formos ir ieškiniu prašė pripažinti bendra daline nuosavybe ne visus daiktus, bet tik tris daiktus t.y. du nekilnojamus daiktus ir indėlį bankrutavusiame Snoro banke.
  14. Nors ieškovė ir atsakovas nesudarė santuokos, tačiau ieškovės pateikti įrodymai patvirtina apie šalių tarpusavio santykius, artimus šeiminiams santykiams, t.y. gyvenimą kartu 14 metų, rūpinimąsi bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata ir ieškovės sūnaus auklėjimu bei išlaikymu, turto įsigijimą ir kita. Toks šalių tarpusavio santykių pobūdis reikšmingas šalių turtiniams santykiams tiek įgyjant, tiek ir atidalijant bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006).
  15. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė ir atsakovas įgijo butą, esantį ( - ) (registruotas A. T. vardu), butą, esantį ( - ) (registruotas A. B. vardu), bei 345 280 Lt lėšų, esančių AB Snoras banke, sąskaitoje Nr. ( - ) A. T. vardu. Atsakovas A. T. asmeninės nuosavybės teise turėjo kilnojamąjį daiktą ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz". 2007 m. birželio 20 d. A. T. savo ranka surašė testamentą, kuriuo išreiškė savo valią, kad esant neveiksnumo aplinkybei (mirus) šis kilnojamasis daiktas nuosavybės teisė pereis ieškovei. 2007 m. birželio 21 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią buvo parduotas ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz". Dalis gautų pinigų buvo panaudoti bendro ūkio vedimui, o kita dalis buvo laikoma AB Snoro banke kaip indėlis, už kurį buvo gaunamos palūkanos. Šias aplinkybes patvirtina duomenys iš baudžiamosios bylos Nr. 10-2-00344-09, kurios metu buvo tiriamos 2007 m. birželio 21 d. sudarytos pirkimo pardavimo sutarties, pagal kurią buvo parduota kultūros vertybė „Soloveckij ikonostaz", aplinkybės. Baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju K. G. C. parodė, kad dar nuo 2000 metų ieškovė dalyvavo parduodant šią kultūros vertybę.
  16. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netenkino ieškovės prašymo patvirtinti A. T. 2007 m. birželio 20 d. sudarytą asmeninį testamentą, kuriame buvo nurodyta, kad A. T. neveiksnumo atveju, nepriklausomai nuo jo priežasties, visos nuosavybės teisės į ikonų rinkinį pereina A. B., nes asmeniniame testamente minimas kilnojamas daiktas jau buvo parduotas, tačiau A. T. surašyto dokumento autentiškumas nebuvo užginčytas ir jame išreikšta valia yra nepaneigta.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, V. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė ieškinio sumą – 500 000 Lt, tačiau nepateikė jokių paskaičiavimų ir argumentų nurodytos ieškinio sumos pagrindimui. Be to, iš apeliacinio skundo turinio neaišku, kodėl apeliantė nurodo vieną ieškinio sumą, o prašo priteisti visiškai kitą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos priimdamas sprendimą turėjo jį priėmęs teismas (CPK. 304 str. 2 d.). Rungimosi principas lemia tai, kad teismo sprendimas, priimtas neatsižvelgiant į aplinkybę, kurios šalys teismui nenurodė, negali būti pripažintas nepagrįstu. Apeliantė tik apeliaciniame skundė nurodė naują aplinkybę, t.y. dvigubai sumažino ieškinio sumą nuo 1 087 437,45 iki 500 000 Lt. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
  2. Apeliantė nurodo argumentus tik dėl ieškinio 2-4 reikalavimų (apeliaciniame skunde tai atitinka 1-3 reikalavimus), tačiau nenurodė atidalintino turto vertės, kaip buvo nurodyta ieškinyje (1 087 437,45 Lt). Ieškovė taip pat nepagrįstai nurodė, kad savo ieškiniu prašė pripažinti bendra daline nuosavybe tik tris daiktus, t.y. du nekilnojamus daiktus ir indėlį bankrutavusiame Snoro banke, nes pirminiu ieškiniu ji nurodė atidalintino turto vertę – 1 087 437,45 Lt. Tokiu būdu apeliacinio skundo pagrindas, kuriuo ji nurodė, kad prašo priteisti indėlį bankrutavusiame Snoro banke - 345 280 Lt, neatitinka apeliacinio skundo dalyko, kuriame prašoma ieškinį patenkinti, t.y. reiškia patenkinti jos reikalavimą dėl piniginių lėšų, buvusių atsakovo asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) AB Snoras banke priteisimo.
  3. Apeliantė nepagrįstai prašo pripažinti, kad jos ir atsakovo dalys bendrojoje nuosavybėje, perduotoje bendrai naudotis pagal jungtinės veiklos sutartį ir sukurtoje kaip bendros jungtinės veiklos pasekmė, yra lygios. Nors ieškiniu prašoma paskirti ieškovei pinigines lėšas, esančias sąskaitoje Nr. ( - ) AB Snoras ir nurodoma, kad atidalintino turto vertė – 1 087 437,45 Lt (iš šios sumos atėmus buto vertę, kurią nurodė pati ieškovė – 56 000 Lt, ieškovės prašomų pinigų sąskaitoje dydis sudaro 1 031 437,45 Lt), tačiau, kaip matyti iš bankų gautų atsakovo sąskaitų išklotinių, iš viso atsakovo asmeninėse sąskaitose buvo 345 362 Lt, 2,47 USD ir 3'345,03 Eur. Nurodyti dalintiną (bendrą) turtą, jo kiekį, vertę, įrodyti šio turto atsiradimą, kaip jungtinės veiklos rezultatą ir suformuluoti reikalavimą jį padalyti, yra ieškovės/apeliantės pareiga. Apeliantė nei pateiktame ieškinyje, nei duotuose paaiškinimuose teisme bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino ir leistinomis priemonėmis neįrodė, kodėl ji prašo priteisti jai būtent nurodytą pinigų sumą, nepateikė jokių paskaičiavimų, pagrindžiančių šių piniginių lėšų priteisimą.
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, išsiskyręs su sutuoktine A. T. ir pardavęs buto, esančio ( - ), įgyto santuokoje, jam priklausiusią dalį už 128 000 Lt, nusipirko savo asmeninėn nuosavybėn butą, esantį ( - ), todėl minėtas butas negali būti pripažintas dalinės šalių nuosavybės objektu, nes jis buvo įgytas asmenine atsakovo nuosavybe už atsakovo asmenines lėšas ir, kaip nurodė pati ieškovė, butas buvo įgytas iki to laiko, kai atsakovas pakvietė ieškovę gyventi kartu.
  5. Atsakovas ne kartą minėjo, jog jis palaikė draugiškus santykius su jauna moterimi, gyvenančia tame pačiame name, kitoje laiptinėje, kuri ateidavo pas jį ir padėdavo jam tenkinti asmeninius buitinius poreikius, tačiau niekada neminėjo, kad jis gyveno kartu su ieškove. Ieškovės ir atsakovo santykiai nebuvo pastovūs, nes jie dažnai pykosi, vėliau taikėsi, bet visą laiką gyveno skirtinguose butuose. Faktinę aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovas gyveno skirtinguose butuose patvirtino ir ieškovės pakviesti bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu apklausti liudytojai.
  6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad į bylą pateiktos atsakovo vardu sudarytos ir pasirašytos sutartys neįrodo šalių siekio sukurti bendrąją dalinę nuosavybę į butus ir kitą turtą, nes šie dokumentai sudaryti atsakovo vardu ir tai labiau įrodo atsakovo siekį savo asmeninę nuosavybę tvarkyti pačiam, nei veikiant kartu su ieškove. O ieškovės pateikti dokumentai, sudaryti jos vardu, kuriuose ji savo adresą yra nurodžiusi jai nuosavybės teise priklausančiame bute ( - ), taip pat patvirtina, jog apeliantė visus buitinius klausimus tvarkė asmeniškai ir kad šalys gyveno atskirai kiekviena savo bute.
  7. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovo sudarytas asmeninis testamentas įrodo, kad A. T. norėjo, jog ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz" priklausytų ieškovei. Pažymėtina, kad jau kitą dieną po minimo pareiškimo surašymo dienos šis turtas buvo parduotas, o palikimo atsiradimo metu (palikėjo mirties momentu) ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz" nebuvo A. T. turtas, tad ir neįėjo į paveldimo turto sudėtį (CK 5.3 str.). Be to, nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki A. T. mirties praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį jis turėjo galimybę surašyti kitą testamentą, kuriuo už parduotą kilnojamąjį turtą gauti pinigai būtų palikti testamentinei įpėdinei A. B., tačiau tokio turinio dokumentas surašytas nebuvo.
  8. Atsakovas iš savo asmeninių piniginių lėšų įgijo ir valdė registruotą nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise, t.y. dviejų kambarių butą adresu ( - ). Nuo pat ieškovės ir atsakovo santykių pradžios iki atsakovo mirties atsakovas valdė asmeninės nuosavybės teise tiek nekilnojamąjį, tiek kilnojamąjį turtą, kuris visą laiką buvo atskirtas nuo ieškovės turto ir ieškovė, esant atsakovui gyvam, niekada nepretendavo į atsakovo valdomą turtą. Atsakovas nors ir padėjo ieškovei nusipirkti dviejų kambarių butą adresu ( - ), nuolatos padėdavo jai materialiai, tačiau nepretendavo į ieškovės nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, esantį jos bute. Atsakovo bute buitinės technikos, kompiuterio ir kitų daiktų įsigijimą finansavo atsakovas iš savo asmeninių piniginių lėšų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek atsakovo, tiek ieškovės turtas buvo atskirtas ir valdomas kiekvieno savo dalimi atskirai asmeninės nuosavybės teise. Apklausti teismo posėdžio bylos nagrinėjimo metu liudytojai negalėjo pateikti jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė ir atsakovas buvo susitarę dėl jungtinės veiklos ir, kad buvo bendrai įgytas koks nors turtas. Iš liudytojų parodymų matyti, kad atsakovas visą laiką padėdavo ieškovei materialiai, o ieškovė padėdavo atsakovui tvarkyti buitinius reikalus bei rūpinosi juo po ištikusio atsakovui insulto.
  9. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad dalis pinigų gautų už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz" turi atitekti jai, nes ji daug prisidėjo prie jo sutvarkymo bei išviešinimo, tokiu būdu pakeliant jo vertę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz" pirkėjas rūpinosi šio meno kūrinio žinomumu ir viešinimu bei pardavimu už kuo aukštesnę kainą, o ne ieškovė. Tai patvirtina, kad atsakovas gavo už parduotą daiktą tik 1/3 dalį pinigų sumos, o likusios 2/3 dalys atiteko tarpininkams (K. G. C., K. M. ir kitiems), kurie dalyvavo daikto pardavime. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovę ir atsakovą siejo draugiški ir, tikėtina, sugyventinių santykiai, tačiau byloje nėra įrodymų jog pinigai, pervesti į A. T. sąskaitą už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz", priklausiusį jam asmeninės nuosavybės teise dar iki šalių pažinties, yra jų dalinė nuosavybė, kadangi ši suma pervesta už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį daiktą, į jo asmeninę sąskaitą, nors šalys turėjo ir bendrą sąskaitą AB DnB NORD banke, kas iš dalies įrodo jog jis taip pat manė, kad pinigai, gauti už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, priklauso jam asmenine nuosavybe.
  10. Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo asmeninės piniginės lėšos, esančios nurodytose bankų sąskaitose atsakovo vardu, yra ieškovės ir atsakovo bendra dalinė nuosavybė, nes ieškovė neįrodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų, kad ji piniginėmis lėšomis ar savo darbu prisidėjo prie atsakovo piniginių lėšų sąskaitose atsiradimo ar padidėjimo. Priešingai, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė su atsakovo sutikimu prisidėjo tik prie atsakovo asmeninių piniginių lėšų išlaidavimo.
  11. Iš gautų atsakovo banko sąskaitų išklotinių matyti, kad iš viso atsakovo bankų sąskaitose 2011 m. kovo 14 dienai buvo 345 362 Lt, 2,47 USD ir 3 345,03 Eur ir palūkanos nuo nurodytų piniginių lėšų. Nors apeliantė ir prašo teismo pripažinti, kad dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, tačiau prašo priteisti jai pinigų sumą, kuri daugiau kaip tris kartus viršija bendrai sudėjus pinigines lėšas, esančias visose bankų sąskaitose atsakovo vardu. Akivaizdu, kad toks ieškovės atidalintino turto vertės nustatymas ir ieškinio reikalavimas dalyje dėl piniginių lėšų priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, yra nurodžiusi, kad šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t.y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t.y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendrų jų pačių darbų teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3553/2010 ir kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos, siekiant sukurti bendrąją nuosavybę, buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 CK nuostatos. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui ir pan.). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t.y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metų įgyto turto, ar tik dėl dalies įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.
  13. Pažymėtina, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis šeimos turto teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisvą valią susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės - asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Taigi byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-3-482/2010 ir kt.).
  14. Vien tik apeliantės ir atsakovo draugiški sugyventinių santykiai neleidžia daryti išvados, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos, įgyjant tiek ieškovės, tiek atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei piniginės lėšas, esančias atsakovo bei ieškovės bankų sąskaitose. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante (iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-410/2011). Dėl šios priežasties ginčo atveju yra būtina nustatinėti sutarties šalių valią, t.y. ar buvo susitarta, kad piniginės lėšos, esančios A. T. vardu bankų sąskaitose, yra šalių jungtinės veikos rezultatas ir šios piniginės lėšos turi bendros dalinės nuosavybės teisės statusą, ar nebuvo dėl to susitarta. Tuo tarpu visos aukščiau nurodytos aplinkybės bei lėšų, esančių atsakovo bankų sąskaitose atsiradimas, naudojimas akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas niekada nebuvo išreiškęs valios priklausančias jam asmenines lėšas esančias bankų sąskaitose laikyti jungtinės veiklos rezultatu ir pripažinti, kad tai yra bendra apeliantės ir atsakovo dalinė nuosavybė. Asmeninėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose atsakovas visada disponavo savo nuožiūra be jokio suderinimo su ieškove ir be jos pritarimo ir tik viena sąskaita AB DnB Nord banke buvo atidaryta apeliantės ir atsakovo vardu, kurioje jie disponavo piniginėmis lėšomis kartu.
  15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004, konstatavo, kad negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms normoms, asmenų bendro gyvenimo, nesudarius santuokos, faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t.y. vien šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinis skundas netenkinamas

21Dėl bylos nagrinėjimo ribų

22Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-232/2014, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Nors V. K. priešieškinys buvo patenkintas iš dalies, ji apeliacinio skundo byloje dėl priešieškinio dalies atmetimo neteikė, todėl ši ginčo dalis nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

24Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

25CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

26Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikšmingos bylai aplinkybės bei įrodymai, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, yra nurodyti šalių procesiniuose dokumentuose, todėl tenkinti apeliantės prašymą dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, o apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

27Dėl šalių procesinės padėties

28Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta ir visiems besikreipiantiems į teismą asmenims privaloma tvarka, kuri, be kitų reikalavimų, numato, jog teismui paduodami procesiniai dokumentai turi atitikti formos ir turinio reikalavimus (CPK 111, 113, 114 str. str.). Ieškinio turinį sudaro dvi sudedamosios ieškinio dalys, vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir pagrindu. Ieškinio dalykas – tai atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Pagal CPK 41 straipsnio 1 dalį civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. A. B. 2012 m. balandžio 17 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje atsakovu nurodė A. T., kuris mirė 2011 m. kovo 14 d. Kadangi A. T. negalėjo būti bylos šalimi, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovės pateiktą ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu arba, be pagrindo priėmęs ieškinį ir bylą pradėjęs nagrinėti iš esmės, pasiūlyti ieškovei nurodyti tinkamą atsakovą byloje ir taip pašalinti su dalyvaujančių byloje asmenų procesiniu statusu susijusius proceso teisės normų pažeidimus (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju kai asmuo, kuris turėtų būti atsakovas byloje, mirė iki ieškinio pareiškimo teisme, t.y. nebuvo tapęs bylos šalimi, ieškovas savo reikalavimus turėtų pareikšti palikimą priėmusiems įpėdiniams (CK 5.1, 5.5, 5.63 straipsniai). Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusius materialiuosius teisinius santykius, nagrinėjamu atveju ieškovė tinkamu atsakovu ieškinyje turėjo nurodyti A. T. turto paveldėtojus, t.y. A. T. dukrą V. K.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio tokio pobūdžio trūkumų nenustatė, de facto A. T. byloje laikė atsakovu, o V. K. - trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų (t. 1, b. l. 77, 81-82 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. T. laikė tinkamu atsakovu byloje ir nenustatė ieškinio trūkumų ar neatsisakė priimti ieškinį, tačiau, kita vertus, iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien tik dėl formalių pažeidimų (CPK 328 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, jog V. K. bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama advokatų (kuratoriaus ir advokato pagal pavedimą), teikė atsikirtimus į ieškovės pareikštus reikalavimus, taip pat kaip trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais pateikė teismui priešieškinį, kuriuo siekė įskaityti dalį ieškinio reikalavimų (CPK 143 straipsnis). Ieškinio reikalavimai pagal savo turinį (dalyką ir pagrindą) realiai yra nukreipti A. T. įpėdinei (tik ieškinyje V. K. nurodyta ne atsakove, bet pareiškimą paveldėti pateikusi mirusio A. T. dukra), jais siekiama sumažinti paveldimo turto masę, o V. K. pateikė atsiliepimą, neigdama ieškinio esmę, pateikė priešieškinį, jį nukreipė prieš ieškovės reikalavimus ir prašė A. T. turtą pripažinti jo asmenine nuosavybe bei V. K. paveldimu turtu. Taigi, faktiškai V. K. byloje turėjo ir įgyvendino visas šalies (atsakovo) teises, nors teismo nepagrįstai buvo įvardijama trečiuoju asmeniu. Netinkamai trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, pareikšdama priešieškinį save įvardijo ir V. K., tačiau šio statuso dalyvaujantis byloje asmuo taip pat turi visas šalies teises ir pareigas (CPK 46 straipsnis). Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija padarytus proceso teisės normų pažeidimus byloje traktuoja formaliais, nekeičiančiais bylos esmės, dėl ko nėra pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo ar bylą nutraukti (CPK 327, 328, 329 straipsniai).

29Dėl ieškinio reikalavimų teisinio kvalifikavimo

30Kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 ir kt.).

31Ieškovė vienu iš ieškinio reikalavimų (pirmuoju) prašė pripažinti faktinę santuoką su A. T. jungtinės veiklos sutartimi siekiant sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę. Viena vertus, pagal įstatymą faktinė santuoka negali sukelti teisinių pagrindų, todėl apskritai toks reikalavimas teisme negali būti reiškiamas, o jeigu toks pareiškiamas – jį teismas turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Faktinę santuoką būtų galima pripažinti juridiniu faktu tik tuomet, jeigu įstatymų leidėjas tai tiesiogiai numatytų įstatyme, t. y. jeigu įstatymų leidėjas ir faktinei asmenų santuokai suteiktų juridinio fakto, sukeliančio tokios santuokos šalims teises ir pareigas, teisinę reikšmę. Tuo tarpu pagal CK 3.7, 3.18 3.23 - 3.28 straipsnius, santuokos teisinius padarinius sukelia tik santuoka, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-332/2006). Kita vertus, savo turiniu ir esme šis ieškovės reikalavimas sutampa su reikalavimu dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės, sukurtos junginės veiklos sutarties pagrindu, pripažinimo, taigi nelaikytinas savarankišku reikalavimu. Nors dalį šio reikalavimo ieškovė formuluoja prašydama nustatyti faktinės santuokos su A. T. teisinį santykį, tačiau iš ieškinio turinio ir faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių akivaizdu, jog ieškovė siekia įrodyti jungtinės veiklos sutarties sudarymą su A. T. bendrai dalinei nuosavybei sukurti, kurias įrodinėja bendro ūkio vedimu, gyvenimui kartu ir pan. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė nepareiškė savarankiško reikalavimo pripažinti jos ir A. T. faktinės santuokos juridinį faktą, kas pagal įstatymų reikalavimus nėra galima. Todėl pripažintina, jog ieškovė pirmuoju ieškinio reikalavimu reiškia procesinį prašymą nustatyti įrodomąjį faktą, jog ji faktiškai kaip šeima gyveno su A. T. ir šis faktas reikalingas patvirtinti materialųjį teisinį faktą, jog tarp jos ir A. T. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis bendrajai dalinei nuosavybei sukurti ir tvarkyti. Tuo remiantis konstatuotina, jog nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė vieno iš ieškovės pareikštų reikalavimų - pripažinti ieškovės faktinę santuoką su A. T. jungtinės veiklos sutartimi siekiant sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę.

32Dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu

33Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškovės ir A. T. faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1997 metų iki 2011 m., pagrįstai konstatavo, jog ginčo teisiniam santykiui taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formai turi būti taikomi 1964 m. CK 41-43 straipsnių reikalavimai, taip pat pagrįstai byloje taikytos 1964 m. CK 472-474 straipsnių nuostatos.

34CK 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas.

35Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos, teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-482/2010 ir kt.). Pagal 1964 m. CK 474 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas bendros jungtinės veiklos dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu, dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos, taip pat bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).

36Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), tik 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Tai reiškia, jog tokio pobūdžio ginčuose pagal 1964 m. CK ir jo taikymo praktiką teismuose susitarimą jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybės teisę galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-84/2014).

37Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).

38Kaip minėta ankščiau, pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Taigi bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą.

39Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Teisėjų kolegija pažymi, jog ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 ir kt.).

40Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar prašomas pripažinti bendra daline nuosavybe turtas - butas, esantis ( - ) (registruotas A. T. vardu), butas, esantis ( - ) (registruotas A. B. vardu), taip pat lėšos, esančios bankų AB SEB banke, AB Snoras banke, AB DnB Nord banke, AB Swedbanke, Deutsche Bank Polska S.A. sąskaitose, vertybinių popierių sąskaita ir terminuoti indėliai bei indėlių lakštai A. T. vardu bei lėšos, esančios banko AB DnB NORD sąskaitoje A. T. ir A. B. vardu, buvo sukurtas kaip vieno asmens nuosavybė, ar kaip bendroji dviejų asmenų (ieškovės ir A. T.) nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia buvus jos ir A. T. jungtinę veiklą bei buvus susitarimą sukurti bendrąją nuosavybę bei bendro ūkio tvarkymą.

41Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė su A. T. susipažino 1996 metais. 1997 metų kovo 18 d. buvo nutraukta A. T. santuoka su buvusia sutuoktine A. T. (t.1., b.l. 11), o buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje pasirašė sutartį, kuria nustatyta, jog asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausantys daiktai (paveikslai, knygos, ikonos, autografai, asmeniniai tėvų daiktai ir pan.), santuokos nutraukimo byloje nėra dalinami ir pripažįstami asmenine A. T. nuosavybe. 1997 m. vasario 24 d. A. T. pardavė jam nuosavybės teise priklausiusią dalį dviejų kambarių buto, esančio ( - ), ir 1997 m. kovo 19 d. įsigijo naują butą, esantį ( - ) Lt (t.1, b.l. 12, 38). Apeliantės teigimu, nuo 1997 metų ji gyveno dviejuose butuose, t.y. kartais pas A. T., kartais savo bute su nepilnamečiu sūnumi, o 2001 metais, padedant A. T., įsigijo butą, esantį šalia A. T. buto (( - )) (t. 1., b.l. 13-14, 76). 2003 m. spalio 24 d. apeliantė kartu su A. T. atidarė bendrą sąskaitą AB DnB NORD banke (t.1., b.l. 16-17). 2007 m. birželio 20 d. A. T. surašė pareiškimą, kuriame nurodė, jog, jam tapus neveiksniu, visos ikonų rinkinio „Soloveckij ikonostaz“ ikonos perduodamos apeliantei nuosavybės teise (t. 1., b.l. 18-19). 2007 m. birželio 21 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurą minėtos ikonos buvo parduotos (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-13597-101/2011, b.l. 62-65), o pinigai pervesti į asmeninę A. T. banko sąskaitą. Apeliantės teigimu, dalis gautų pinigų buvo panaudoti bendram gyvenimui, apmokant bendras išlaidas, sąskaitas. Be to, A. T. viso bendravimo metu padėjo apeliantei duodamas pinigų. 2011 m. sausio 11 d. A. T. banke AB bankas Snoras įsigijo 100 000 Lt dydžio indėlio sertifikatą (t.1., b.l. 39). 2011 m. kovo 14 d. A. T. mirė (t. 1., b.l. 11) ir, apeliantės teigimu, ji rūpinosi A. T. laidotuvėms bei patyrė 3251 Lt laidojimo išlaidų (t. 1., b.l. 40). 2011 m. liepos 11 d. apeliantė kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, kuriuo prašė patvirtinti 2007 m. birželio 20 d. A. T. asmeninį testamentą, kuriuo apeliantei perduota nuosavybės teisė į kilnojamąjį daiktą „Soloveckij ikonostaz“ (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-13597-101/2011), tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartimi apeliantės prašymo netenkino (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-13597-101/2011 b.l. 78-80), o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-13597-101/2011, b.l. 144-149).

42Taigi, bylos aplinkybės patvirtina, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, jog apeliantė su A. T. susipažino 1996 metais ir tik nuo 1997 metų pradėjo artimiau bendrauti. Po 1997 m. kovo 18 d. A. T. ir A. T. santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausę daiktai buvusių sutuoktinių susitarimu pripažinti asmenine A. T. nuosavybe. 1997 m. vasario 24 d. A. T. pardavęs jam nuosavybės teise priklaususį dalį dviejų kambarių buto, esančio ( - ), 1997 m. kovo 19 d. (t. y. kitą dieną po santuokos nutraukimo) įsigijo naują butą, esantį ( - ). Šie faktai patvirtina, jog A. T. ginčo butą įsigijo iš asmeninių lėšų. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų prisidėjusi savo lėšomis prie minėto buto įsigijimo, lėšomis ar savo darbu - prie buto pagerinimo ar kad savo gautas pajamas būtų investavusi į šį butą. Iš esmės ieškovė šių aplinkybių ir neįrodinėjo bei pripažino butą ( - ) buvus asmenine A. T. nuosavybe iki jos bendro gyvenimo su juo pradžios, ieškovė tik įrodinėja, jog šį asmeninį turtą (butą) A. T. įnešė kaip įnašą bendroje jungtinėje veikloje, siekiant sukurti bendrąją dalinę dalyvių nuosavybę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės reikalavimas pripažinti bendra daline nuosavybe butą, esantį ( - ) (registruotą A. T. vardu), yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog apeliantės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, patvirtinančios buities daiktų įsigijimą, sudarytų paslaugų teikimo sutartys (karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktas; telefono ryšio paslaugų teikimo; šalto vandens pirkimo – pardavimo; šilumos pirkimo-pardavimo; rangos sutartis), mokesčių atsiskaitymo knygelės išrašai, išlaidų orderiai ir pan. (t.1., b.l.129-222) nepatvirtina, jog apeliantė ir A. T. kiekvieno jų asmeninį turtą (butus) perdavė pagal jungtinės veiklos sutartį bendrajai dalinei nuosavybės teisei sukurti ir nurodytą turtą tvarkė bendrai. Priešingai, apeliantės pateikti A. T. vardu sudaryti dokumentai patvirtina, jog jis mokėjo savo buto mokesčius bei pirko buities daiktus savo butui, tą patį darė ir apeliantė su jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu ( - ), t.y. šalys kiekviena atskirai tvarkė savo asmeninę nuosavybę, gyveno atskirai kiekvienas savo bute. Tiek apeliantė, tiek pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog A. T. padėdavo finansiškai apeliantei ir jos sūnui, tačiau tai savaime neįrodo, kad apeliantė ir A. T. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą įgyti bendrą dalinę nuosavybę. Apeliantės reikalavimas pripažinti bendra daline nuosavybe butą, esantį ( - ), registruotą apeliantės vardu, yra taip pat nepagrįstas. Pažymėtina, jog nors A. T. ir padėjo apeliantei įsigyti butą, esantį ( - ), tačiau jis niekada nepretendavo į jį, o, kaip konstatuota ankščiau, apeliantės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, paslaugų teikimo sutartys, mokesčių atsiskaitymo knygelės išrašai, išlaidų orderiai ir pan. nepatvirtina, jog apeliantė ir A. T. turtą tvarkė bendrai bei siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę į šį turtą.

43Iš bylos medžiagos matyti, taip pat ir pačios apeliantės teigimu, pagal A. T. ir jo buvusios sutuoktinės A. T. pasirašytą skyrybų sutartį asmenine A. T. nuosavybe buvo pripažintas ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz“. Pinigai už šį turtą, jį pardavus, buvo pervesti į A. T. asmeninę sąskaitą, nors šalys turėjo bendrą sąskaitą AB DnB NORD banke. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas apeliantės pareiškimo patvirtinti 2011 m. kovo 14 d. mirusio A. T. 2007 m. birželio 20 d. pareiškimą, kaip asmeninį testamentą, kuriame buvo nurodyta, kad A. T. neveiksnumo atveju, nepriklausomai nuo jo priežasties, visos nuosavybės teisės į ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ pereina A. B., netenkino, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi atmetė apeliantės skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos nutartį. Įvertindama šias esmines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. T. valia buvo tokia, kad pinigai, gauti už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, priklauso jam asmenine nuosavybe, t.y. kad nebuvo A. T. ir apeliantės susitarimo dėl A. T. asmeninių lėšų, laikytų banke sąskaitose jo vardu, įnešimo kaip įnašo bendros jungtinės veiklos pagrindu, siekiant sukurti bendrąją dalinę ieškovės ir A. T. nuosavybę. Apeliantės teiginiai, jog palūkanos, gaunamos už asmeninėje sąskaitoje laikytus pinigus buvo naudojamos bendriems jų poreikiams tenkinti, patvirtina, jog A. T. padėjo apeliantei materialiai, o ne tai, jog jis siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę kartu su apeliante iš įnašų kiekvieno iš jų asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šiai aplinkybei patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus pačios ieškovės teiginius, byloje nepateikta. Jos nepatvirtino nei ieškovės pateikti gausūs įvairūs dokumentai, susiję su ieškovės ir A. T. einamųjų reikalų tvarkymu, kurie nėra informatyvūs ieškovės įrodinėjamos bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo aplinkybės patvirtinimui, tiek ir liudytojų parodymai. Liudytojai iš esmės patvirtino, kad ieškovė ir A. T. gyveno bendrai, vedė bendrą ūkį, padėjo vienas kitam buityje, tačiau nepatvirtino buvus šalių susitarimą tokiu būdu, kokį nurodo ieškovė (sujungiant asmeninę kiekvieno jungtinės veiklos dalyvio nuosavybę) sukurti bendrąją dalinę jų nuosavybę. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė neįrodė, jog savo atlyginimą atiduodavo A. T., neįrodė jog turėjo galimybę išlaikyti tiek atsakovą, tiek savo nepilnametį sūnų, tiek save, nes apeliantės darbo pajamos nebuvo didelės (t.2., b.l. 5-8).

44Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir šalis siejantys jungtinės veiklos teisiniai santykiai savaime nereiškia, jog visas tokios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, pažymėjo, kad net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, kai kuriais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Kaip minėta aukščiau, nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Taip pat atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė turėjo pateikti įrodymų, kurie patvirtintų šalių valią jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo butus bei pinigines lėšas bankų sąskaitose, išskyrus bendrą apeliantė ir A. T. sąskaitą AB DnB NORD banke, tačiau tokių įrodymų nepateikė, o vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).

45Apibendrindama išanalizuotas faktines bylos aplinkybes ir šalių santykius reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktiką, teisėjų kolegija akcentuoja, jog ieškovė byloje neįrodė nei jos ir A. T. susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos tikslo – sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, padarant įnašus asmeniniu kiekvieno iš jų turtu – butais ir A. T. piniginėmis lėšomis, nei įnašų pinigais ar kitokiu turtu fakto ir dydžio, nei jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo fakto. Nuo ieškovės ir A. T. faktinių santykių bei bendro gyvenimo pradžios iki A. T. mirties ginčo turtas buvo kiekvieno iš jų asmenine nuosavybe ir tokia išliko. Nepagrįstas apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos pareikšto reikalavimo dėl prašymo pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą į ginčo turtą jungtinės veiklos pagrindu. Aplinkybė, jog šalis nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nereiškia, kad pareikštas reikalavimas nebuvo išnagrinėtas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp ieškovės ir A. T. buvo susiklostę faktiniai sugyventinių santykiai, nors jie ir negyveno pastoviai viename bute, tačiau, kaip minėta, vien šio fakto (jungtinės veiklos dalyvių susitarimo gyventi kartu, vesti bendrą ūkį) nepakanka konstatuoti buvus ir susitarimą dėl tokio faktinio gyvenimo tikslo – sukurti bendrąją dalinę nuosavybę bei jungtinės veiklos rezultato – konkrečių įnašų į bendrą veiklą ir konkretaus turto sukūrimo ar įgijimo bendros veiklos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Joks bendras turtas gyvenant ieškovei ir A. T. kartu nebuvo sukurtas ar įgytas. Teisėjų kolegijos nuomone, 1964 m. CK 472-474 straipsnių nuostatos bei teismų praktika apskritai nepaneigia bendrosios jungtinės veiklos dalyviams susitarimu sujungti jų turimą asmeninę nuosavybę, tokiu būdu sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau, kai minėta, tokį juridinį faktą egzistuojant teigiantis asmuo turi jį įrodyti. Visgi, ilgalaikė teismų praktika nepateikia nei vieno pavyzdžio, kai sugyventinių susitarimu buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė, įnešant kiekvieno iš sugyventinių iki bendro gyvenimo pradžios turėtą asmeninės nuosavybės teise turtą, bet ne bendru indėliu (lėšomis, darbu) sukuriant ar įgyjant turtą kaip jungtinės veiklos rezultatą. Todėl nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose. Pagal gausią ir nuoseklią teismų praktiką sugyventiniai bendrąją dalinę nuosavybę sukuria (pastato, pagamina ir pan.), pagerina (rekonstruoja, suremontuoja ir pan.), nuperka ar kitu būdu įgyja vieno iš jungtinės veiklos dalyvių vardu, gyvendami kartu ir siekdami tokio tikslo. Nors apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo išsprendė reikalavimus, kurių nebuvo pareikšta, nes pripažino ieškovę ir A. T. buvus sugyventiniais, tačiau ir šį argumentą negalima pripažinti pagrįstu. Kaip minėta, teismas turi pareigą kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių pateikiamas jų santykių kvalifikavimas teismo nesaisto. Kadangi gyvenančių kartu ir neįregistravusių santuokos asmenų faktinių santykių pagal įstatymą nėra pagrindo pripažinti santuokiniais ryšiais, taip faktiškai gyvenantys ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys teismų praktikoje neretai įvardijami sugyventinių terminu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-410/2011 ir kt) .

46Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra esminiai ir neturi lemiančios reikšmės bylos baigčiai materialiąja teisine prasme, į šalių pateiktus argumentus fakto ir teisės klausimais išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

47Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Apeliantė neįrodė buvus ginčo šalių susitarimą jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino, o priešieškinį tenkino iš dalies. Padaryti pirmosios instancijos teismo neesminiai proceso teisės normų pažeidimai nelemia neteisingo bylos išsprendimo, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

48Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

49A. B., pateikdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-232/2014, prašė atidėti žyminio mokesčio už jį sumokėjimą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi atidėjo žyminio mokesčio mokėjimą už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 84 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės valstybei priteistina atidėto žyminio mokesčio suma (CPK 84, 96 straipsniai) – 2606,58 Eur. Šalys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, todėl šio procesinio klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 93, 98 straipsniai).

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Priteisti iš ieškovės A. B., a/k ( - ) į valstybės biudžetą 2606,58 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešis Eur 58 ct) žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti, kad... 5. Trečiasis asmuo V. K. prašė ieškinio dalį dėl bendroje šalių... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti butą,... 9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog į bylą pateiktos atsakovo vardu... 10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė pati... 11. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, jog atsakovas... 12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrąją dalinę... 13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, jog... 14. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovė dar 2011 m.... 15. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Apeliaciniu skundu ieškovė A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškiantis... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Apeliacinis skundas netenkinamas... 21. Dėl bylos nagrinėjimo ribų ... 22. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal A.... 24. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 25. CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio... 26. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde prašo skundą nagrinėti... 27. Dėl šalių procesinės padėties... 28. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta ir visiems... 29. Dėl ieškinio reikalavimų teisinio kvalifikavimo... 30. Kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė ginčo... 31. Ieškovė vienu iš ieškinio reikalavimų (pirmuoju) prašė pripažinti... 32. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo jungtinės veiklos sutarties... 33. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškovės ir... 34. CK 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar... 35. Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos, teismų... 36. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, nesant rašytinės jungtinės veiklos... 37. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi... 38. Kaip minėta ankščiau, pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo... 39. Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau... 40. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar prašomas pripažinti bendra... 41. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė su A. T. susipažino... 42. Taigi, bylos aplinkybės patvirtina, ką pagrįstai nustatė pirmosios... 43. Iš bylos medžiagos matyti, taip pat ir pačios apeliantės teigimu, pagal A.... 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir šalis siejantys jungtinės veiklos... 45. Apibendrindama išanalizuotas faktines bylos aplinkybes ir šalių santykius... 46. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra esminiai ir... 47. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 48. Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą... 49. A. B., pateikdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m.... 50. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti... 52. Priteisti iš ieškovės A. B., a/k ( - ) į valstybės biudžetą 2606,58 Eur...