Byla 2K-258/2012
Dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio atmesti

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo individualios įmonės atstovo J. R. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo individualios įmonės atstovo J. R. apeliaciniai skundai dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio atmesti.

2Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu R. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė subendrinta visiškai sudedant su Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 1950 Lt (15 MGL) dydžio bauda, į paskirtą bausmę įskaitant dalį sumokėtos baudos pagal 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3Priteista nukentėjusiajam D. R. iš draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ 2292,80 Lt, iš J. R. individualios įmonės – 3547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistosios R. K. – 400 Lt advokato atstovavimo išlaidų. .

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,

Nustatė

5R. K. nuteista už tai, kad, vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2008 m. birželio 4 d., apie 20.15 val., Plungėje, J. Tumo Vaižganto gatvėje, ties prekybos centru „Maxima“, vairuodama J. R. automobilį „Audi 100“, pažeidė eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 127.2, 131, 145, 151 punktų reikalavimus, nes nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui, prieš atlikdama manevrą į kairę, neįjungė kairės pusės posūkių žibintų ir signalais laiku neįspėjo kitų eismo dalyvių, nuo gatvės dešiniojo krašto sukdama į kairę neįsitikino, kad atlikti manevrą yra saugu ir nebus kliudoma kitiems eismo dalyviams, nedavė kelio ta pačia kryptimi iš galo važiavusiam D. R. vairuojamam motoroleriui „Aprila RS 50“, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta motorolerio vairuotojo D. R. sveikata.

6Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas jos, kaip kaltinamosios, teises bei sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

8Pasak kasatorės, jos kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, grindžiama specialisto išvada Nr. 11K-394 (08), kurioje nustatyta, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo jos (kasatorės) veiksmai. Tačiau, kasatorės manymu, teismai negalėjo vadovautis šia specialisto išvada, nes ji pateikta remiantis nepatikimais, tikrovės neatitinkančiais rašytiniais įrodymais (eismo įvykio vietos, papildomos įvykio vietos, transporto priemonės apžiūrų bei techninės būklės patikrinimo protokolų duomenimis). Kasatorė pažymi, kad dėl netinkamo eismo įvykio vietos apžiūros atlikimo ir duomenų eismo įvykio schemoje fiksavimo neaišku, kurioje tiksliai vietoje po susidūrimo buvo transporto priemonė, kurioje vietoje ir kokiu greičiu važiavo nukentėjusysis. Šios aplinkybės, kasatorės manymu, yra labai svarbios, nes būtent jos lemia, kieno veiksmai – jos (kasatorės) ar nukentėjusiojo – buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo veiksmai apskritai nebuvo tiriami, be jokio objektyvaus pagrindo preziumuojant, kad jis KET nepažeidė.

9Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, surašant eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, padaryta ir kitų pažeidimų, t. y. šiame dokumente nepasirašius vienam iš eismo įvykio dalyvių (šiuo atveju kasatorei), apie tai nepažymėta pasirašyti skirtoje vietoje. Be to, eismo įvykio protokolas surašytas ir eismo įvykio schema sudaryta ne įvykio vietoje, bet ikiteisminio tyrimo įstaigoje, ir nors kasatorė tuo metu joje iš karto po įvykio rašė paaiškinimą, tačiau su šiais dokumentais niekas jos nesupažindino, nors privalėjo tai padaryti. Kasatorė taip pat pažymi, kad, pagal tyrėjos L. A. parodymus, įvykio vietoje buvo sudaromas eismo įvykio vietos schemos juodraštis, kuris pagal Patrulių veiklos instrukciją, patvirtintas eismo įvykio dalyvių parašais, turėjo būti pridėtas prie eismo įvykio medžiagos, tačiau jo byloje nėra, kaip ir nuotraukų, nors eismo įvykio apžiūros metu buvo fotografuojama.

10Kasatorė pažymi, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose ji nurodė šiuos ikiteisminio tyrimo metu padarytus BPK pažeidimus, tačiau jie liko visiškai neįvertinti. Pasak kasatorės, tyrėjos L. A. ir policijos patrulio A. V. parodymai dėl eismo įvykio apžiūros aplinkybių yra prieštaringi. Liudytoja L. A. teigė, kad įvykio vietoje nebuvo fotografuojama, tuo tarpu A. V. parodė, kad jis fotografavo (tai patvirtina ir liudytojai D. S. ir J. R.), tačiau paaiškino, kad nuotraukos galėjo būti nedaromos ir nepridedamos prie bylos dėl to, kad kaltininkas, jo nuomone, buvo aiškus. Tai, kasatorės teigimu, tik patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, tiriant tik vieną versiją, kad dėl eismo įvykio kalta tik ji, o ne nukentėjusysis. Kasatorė įsitikinusi, kad nuotraukos, kurios buvo daromos ir buvo (ar bent privalėjo būti) sudedamoji ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų dalis, galėjo pašalinti visas kilusias abejones dėl tikrosios jos automobilio padėties. Šių svarbių duomenų nepridėjimas prie bylos, kasatorės įsitikinimu, atėmė galimybę objektyviai pagrįsti savo įvykio versiją ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.

11Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai taip pat nevertino ir nepasisakė dėl eismo įvykio vietoje atliktų matavimų. Pagal liudytojo A. V. parodymus, atstumai buvo nustatomi nuo automobilio ratų ašinės linijos iki parduotuvės „Maxima“ sienos, tačiau iš eismo įvykio schemos matyti, kad buvo matuojama ne iki parduotuvės, bet iki šalia jos esančio šaligatvio krašto (vienas atstumas nurodytas iki sąlyginio orientyro, t. y. važiuojamosios dalies krašto – parkavimosi vietos pradžios, o kitas – iki šaligatvio), o atstumas nuo šaligatvio iki parduotuvės „Maksima“ apskritai nenustatytas. Kasatorės įsitikinimu, tuos pačius atstumus nustačius ne nuo šaligatvio krašto, o nuo parduotuvės „Maxima“ sienos, eismo įvykio schema atrodytų visiškai kitaip, t. y. taip, kaip kasatorė ir tvirtina, kad jos automobilis po susidūrimo buvo trimis ratais kitoje važiuojamojoje dalyje. Tai, beje, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai D. S., J. R. ir V. J. Kasatorė pažymi, kad liudytojų M. M. ir D. A. (kurie apklausti praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio (t. y. 2008 m. rugpjūčio 1 d.) parodymai dėl eismo įvykio aplinkybių neteisingi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, apsiribojęs konstatavimu, kad abejoti šių parodymais nėra pagrindo, neatsižvelgė į tai, kad minėti liudytojai yra nukentėjusiojo draugai ir kad jie negalėjo matyti, kaip kasatorė po įvykio įjungė posūkį, nes posūkio lemputė susidūrimo metu sudužo. Be to, teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti eismo įvykį mačiusį liudytoją M. V.

12Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog, priešingai nei teigiama nukentėjusiojo ir liudytojų M. M. bei D. A. parodymuose ir nurodyta specialisto išvadoje, ji negalėjo važiuoti nuovažoje palei kraštą nuo „Camelia“ vaistinės, nes toje vietoje, kaip teigia liudytojas V. J., stovėjo automobiliai. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šio liudytojo parodymus (t. y. nurodydamas, jog „jis pats galėjo pravažiuoti pro nuteistosios automobilį“), tik patvirtino jos nurodomą aplinkybę, kad po susidūrimo automobilis „Audi 100“ trimis ratais stovėjo kitoje važiuojamosios dalies pusėje. Pasak kasatorės, jeigu V. J. galėjo pravažiuoti pro jos automobilį, kai nuovažoje stovėjo kiti automobiliai, tai, atsižvelgiant į automobilio „Audi 100“ išmatavimus, važiuojamojoje kelio dalyje galėjo likti tik nedidelė jo dalis (vienas ratas). Priešingu atveju, t. y. po įvykio kasatorės automobiliui užstojus didesnę kelio dalį, kaip tai pavaizduota eismo įvykio schemoje ir specialisto išvadoje, V. J. iš galo negalėtų pravažiuoti.

13Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, nustatant eismo įvykio priežastį, negalima vadovautis liudytojų D. S., V. J. ir J. R. parodymais dėl to, kad šie tiesiogiai įvykio nematė. Kasatorė mano, kad tokia pozicija prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms, nes, nagrinėjant bylą, negalima apsiriboti vien tik eismo įvykio priežasties nustatymu, turi būti visapusiškai, objektyviai tiriamos visos bylos aplinkybės. Būtent šių liudytojų nurodytos aplinkybės, t. y. kad įvykio vietoje buvo fotografuojama, kad nukentėjusiojo vairuojama transporto priemonė dar iki pradėjus atlikti matavimus buvo pašalinta iš įvykio vietos, kad transporto priemonė buvo visiškai kitoje vietoje, nei kaip nurodyta eismo įvykio schemoje, kasatorės įsitikinimu, turi esminės reikšmės, todėl teismas negalėjo jų nenagrinėti. Beje, nors J. R. buvo apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir nuosprendyje jo parodymai apibendrintai aptarti, tačiau teisiamojo posėdžio protokole jo parodymai apskritai neužfiksuoti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma pakartotinai apklausti J. R., tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas.

14Kasatorė įsitikinusi, kad skunde išdėstytų aplinkybių visuma rodo, jog tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis bylos nagrinėjimas vyko vienpusiškai. Iš esmės buvo tiriama tik viena versija, kad ji (kasatorė) padarė KET pažeidimus, lėmusius eismo įvykį. Ikiteisminio tyrimo įstaigos sprendimas nedaryti arba pašalinti nuotraukas iš bylos medžiagos, schemos juodraščio neišsaugojimas, nesupažindinimas su įvykio schema ir matavimais, šališkai suformuluota užduotis specialistui, atsisakymas paskirti autotechninę ekspertizę, kasatorės teigimu, suvaržė jos teises. Šioje byloje liko neįvertintas nukentėjusiojo elgesys ir jo padaryti KET pažeidimai (leistino greičio viršijimas ir lenkimas draudžiamoje vietoje). Tai, kasatorės manymu, galima nustatyti tik išsiaiškinus tikrąją transporto priemonių padėtį bei nukentėjusiojo važiavimo greitį. Pasak kasatorės, nuotraukose užfiksuotas jos automobilio apgadinimo laipsnis akivaizdžiai rodo, kad nukentėjusysis važiavo žymiai didesniu nei leistina greičiu. Kasatorė pažymi, kad viso bylos tyrimo metu buvo prašoma skirti autotechninę ekspertizę šiai svarbiai aplinkybei nustatyti, tačiau prašymas buvo atmestas, todėl, apsiribojus tik viena specialisto išvada, kuri atlikta remiantis neteisingais ir neteisėtai gautais duomenimis, ji neteko galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo.

15Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, teismo išvados neišsamios ir neteisingos, prieštaraujančios byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai.

16Kasaciniu skundu civilinio atsakovo J. R. individualios įmonės atstovas J. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

17Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas bei padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo netinkamai išspręstas civilinės atsakomybės klausimas, dėl to skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

18Kasatorius nurodo, kad eismo įvykio metu nuteistoji nedirbo, todėl be pagrindo jo individuali įmonė įtraukta civiliniu atsakovu šioje byloje ir iš jos priteistas žalos atlyginimas nukentėjusiajam. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį esminį apeliacinio skundo argumentą, apsiribojo tik formaliu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ (toliau – Senato nutarimas) nuostatų citavimu bei nepašalino byloje esančių prieštaravimų.

19Kasatoriaus pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sutikdamas, jog nuteistoji eismo įvykio metu nedirbo, nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad asmuo, kuris darbo teisinių santykių pagrindu naudoja transporto priemonę, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir už padarytą žalą tiesiogiai nukentėjusiajam neatsako. Teismas tokį argumentą pagrindė Senato nutarimo nuostatomis, pagal kurias darbdavys, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, atsako už šio šaltinio padarytą žalą ir tada, kai darbuotojas jam patikėtą transporto priemonę panaudoja ne darbo pareigoms atlikti.

20Kasatorius įsitikinęs, kad sprendžiant darbdavio civilinės atsakomybės klausimą, teismas turi nustatyti, kad eismo įvykio metu didesnio pavojaus šaltinis buvo valdomas dėl darbo santykių. Kasatorius pažymi, kad darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykį darbo teisės normos reguliuoja tik darbo metu. Ne darbo metu šalių tarpusavio santykius reguliuoja civilinės teisės normos, nes išnyksta esminis darbo teisinio santykio elementas – darbuotojo pavaldumas darbdaviui. Todėl didesnio pavojaus šaltinis, darbuotojo valdomas po darbo, negali būti laikomas valdomu darbo santykių pagrindu, tuo metu tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai ir darbdavio automobilis naudojamas panaudos pagrindu.

21Kasatoriaus įsitikinimu, tokia situacija, kai darbdavys laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju darbuotojui naudojant automobilį ne darbo metu, iš esmės iškreipia tarpusavio šalių teisinį santykį bei nepagrįstai apsunkina darbdavio teises ir pareigas nustatant, kad darbdavys yra atsakingas už tuo metu jam nepavaldaus asmens valdomo didesnio pavojaus šaltinio kilusią žalą. Pasak kasatoriaus, vien faktas, kad darbuotojui automobilį naudojant ne darbo metu, automobilio savininkas išlieka darbdavys, nepadaro jo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Darbdavio kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo prezumpcija kyla iš to, kad darbuotojas, valdydamas darbdaviui priklausantį automobilį, yra pavaldus darbdaviui.

22Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai sutapatino ne darbo laiką su Senato nutarime išaiškinta darbdavio atsakomybe, kai darbuotojas jam patikėtą transporto priemonę panaudoja ne darbo pareigoms atlikti. Sistemiškai aiškinant civilinių ir darbo teisinių santykių prigimtį akivaizdu, kad darbdavio atsakomybė, kai darbuotojas panaudoja transporto priemonę ne darbo pareigoms atlikti, reiškia tai, kad darbdavys yra atsakingas už žalą, kai darbuotojas atlieka ne darbo pareigas darbo metu. Išplėstinis „ne darbo pareigų“ sąvokos aiškinimas iš esmės iškreipia darbo ir civilinių teisinių santykių skirtumus bei nepagrįstai nustato darbdaviui pareigas, kurios negali egzistuoti nesant esminiam darbo santykių elementui – pavaldumui.

23Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai privalėjo atskleisti darbuotojui suteiktų teisių į automobilį turinį darbo metu ir po jo bei nustatyti ar darbuotojas gali tik naudoti automobilį, ar pasibaigus darbo laikui gali jį ir valdyti. Šis klausimas kyla dėl to, kad, pasibaigus darbo laikui, išnyksta darbdavio teisė duoti darbuotojui įsakmius nurodymus, nes tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai, o ne darbo santykiai.

24Kasatorius pažymi, kad jo individuali įmonė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje buvo įtraukta kaip civilinis atsakovas, todėl privalėjo galimomis įrodinėjimo priemonėmis gintis nuo civilinės atsakomybės, t. y. įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CPK 137 straipsnis). Dėl šios priežasties civilinis atsakovas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme prašė paskirti ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, kokiu tiksliai greičiu važiavo nukentėjusysis D. R., tačiau prašymai buvo atmetami, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada, kurioje nustatytas įvykusio eismo įvykio mechanizmas ir pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tačiau specialisto išvadoje nenustatyta, kokiu greičiu važiavo nukentėjusysis eismo įvykio metu ir ar jis galėjo, nuteistajai važiuojant labai lėtai, patirti tokius kūno sužalojimus, neviršydamas leistino greičio. Specialisto išvadoje nukentėjusiojo tikėtinos kaltės klausimas visiškai neanalizuotas, todėl tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsisakydami paskirti ekspertizę, panaikino civiliniam atsakovui bet kokią galimybę įrodinėti įstatymo leistinomis priemonėmis aplinkybes, kurias jis turi ir gali įrodinėti. Taip kasatoriui buvo atimta teisė objektyviai paneigti faktą, jog žalą nukentėjusysis patyrė dėl R. K. kaltės. Nuo pat pradžių preziumuojant, kad J. R. individuali įmonė yra padidinto pavojaus šaltinio valdytoja bei panaikinant bet kokią galimybę pagrįsti ir įrodyti nukentėjusiojo kaltę, buvo akivaizdžiai neišsamiai, šališkai ir neobjektyviai ištirtos bylos aplinkybės. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad minėta specialisto išvada yra išvestinis įrodymas, parengtas vadovaujantis eismo įvykio schema, kuri šioje byloje turi esminių trūkumų. Visų pirma ši eismo įvykio schema buvo pasirašyta vienintelės tyrėjos L. A., nors matavimus kartu su ja atliko patrulis A. V. Vadovaujantis teismų praktika, tai, kad eismo įvykio schema pasirašyta tik vieno pareigūno, nėra esminis pažeidimas, tačiau vertinant kitas šioje byloje esančias aplinkybes akivaizdu, kad pažeidimų visuma eismo įvykio schemą padaro ne tik nepatikimu, bet ir patikrinimo galimybės neturinčiu įrodymu. Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, prie eismo įvykio schemos turi būti pridedamas juodraštis. Šioje byloje jo nėra. Taip pat nėra nuotraukų, kurių pagrindu būtų galima patikrinti eismo įvykio schemos atitikimą tikrovei. Be to, kyla neaiškumų ir dėl įvykio vietoje atliktų matavimų.

25Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistosios ir civilinio atsakovo atstovo kasacinius skundus atmesti.

26Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus apeliacinius skundus patikrino bylą, atliko įrodymų tyrimą, nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime.

27Prokurorė nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog R. K., prieš atlikdama manevrą į kairę, neįjungė kairės pusės posūkių žibintų ir signalais neįspėjo kitų eismo dalyvių, neįsitikino, kad, sukant į kairę nuo gatvės dešiniojo krašto, manevrą atlikti yra saugu, nebus kliudoma kitiems eismo dalyviams, nedavė kelio ta pačia kryptimi iš galo D. R. vairuojamam motoroleriui, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta D. R. sveikata. Specialisto išvadoje nustatyta, kad eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu lėmė automobilio „Audi 100“ vairuotojos R. K. veiksmai. Ekspertas teisme patvirtino, kad įvykio metu automobiliu „Audi 100“ posūkio į kairę manevras buvo pradėtas nuo dešiniojo gatvės krašto, ne mažiau kaip pusei automobilio pločio esant dešiniajame kelkraštyje.

28Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl civilinio atsakovo atstovo apeliacinio skundo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra J. R. individuali įmonė. Tokia teismo išvada teisinga, nes byloje nustatyta, kad R. K. dirbo taksi vairuotoja J. R. įmonėje eismo įvykio metu, kai motorolerio vairuotojui D. R. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, R. K. vairavo automobilį „Audi 100“, kuris priklausė J. R. įmonei. Taip pat, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir teismų praktika, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai priteisė iš civilinio atsakovo J. R. individualios įmonės nukentėjusiajam D. R. 3547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes būtent J. R. individuali įmonė atsako už padarytą žalą.

29Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas BPK nuostatų, reglamentuojančių bylų apeliacinį nagrinėjimą, nepažeidė, išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus ir nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo atstovo J. R. apeliacinius skundus atmesti.

30Atsiliepimais nukentėjusysis D. R. prašo nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo atstovo J. R. kasacinius skundus atmesti bei priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas.

31Nukentėjusysis sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, mano, kad R. K. veika kvalifikuota tinkamai. Specialisto išvadoje Nr. 11K-394 (08) konstatuota, kad techniniu požiūriu pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Audi 100“ vairuotojos R. K. veiksmai. Teismai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių, jos kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pasak nukentėjusiojo, R. K. negalėjo atsakyti į esminį, jos pasirinktai gynybos pozicijai prieštaraujantį klausimą, kodėl ji, nesant kliūčių pastebėti iš galo atvažiuojančio motorolerio, žiūrėdama per galinio vaizdo veidrodėlį, jo nepamatė.

32Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios argumentus, jog ji objektyviai negalėjo atlikti manevro į kairę, koks yra pavaizduotas įvykio vietos apžiūros protokole ir specialisto išvadoje. Šią R. K. gynybos versiją paneigia antroji schema, papildomas įvykio vietos apžiūros protokolas bei eksperto paaiškinimai teisme, kuriais jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto išvadą. Iš šios specialisto išvados matyti, kad R. K. automobilis į padėtį, kurioje atsidūrė po susidūrimo, galėjo patekti posūkio į kairę manevrą pradėdamas nuo gatvės dešiniojo krašto, ne mažiau kaip puse automobilio pločio esant dešiniajame kelkraštyje, nes, jeigu manevras buvo atliekamas didesnio spindulio trajektorija, jis buvo pradėtas automobiliui esant dešiniau. Ekspertas posėdžio metu patvirtino, kad būtent papildomai apžiūrėjus įvykio vietą ir nustačius, jog dešinėje važiuojamosios kelio pusėje yra kelio praplatėjimas, R. K. atliktas manevras į kairę buvo įmanomas.

33Nukentėjusysis pažymi, kad nors nuteistoji savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino ir įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde aiškino savaip, tačiau tuoj po įvykio savo rašytuose paaiškinimuose ji nurodė kitas įvykio aplinkybes, teigė, kad matė atvažiuojantį motorolerį, bet vis tiek pasuko. Vėlesni R. K. parodymai, nukentėjusiojo manymu, vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas, nes jie paneigti byloje surinktais ir nuteistosios kaltę patvirtinančiais įrodymais, be to, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

34Atsiliepime nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog automobilio, kurį eismo įvykio metu vairavo R. K., būdama darbo santykiais susijusi su J. R. individualia įmone, valdytojas buvo atsakovas J. R. individuali įmonė, valdanti automobilį panaudos sutarties pagrindu. Automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje „PZU Lietuva“. Civilinis atsakovas neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnis). Pati R. K. teisme patvirtino, kad jai automobilis buvo suteiktas darbinėms funkcijoms vykdyti ir tai negali būti sietina su panaudos santykiais, kaip tarp atskirų asmenų, turinčių tik panaudos tikslą daiktui. Automobilis „Audi 100“ (valst. Nr.T02934) buvo skirtas taksi veiklai, tai patvirtina ir valstybiniai numeriai, automobilyje esanti įranga, todėl teismas šiuo atveju tinkamai įvertino įrodymus ir teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

35Nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Senato nutarimo nuostatomis), motyvuotai paneigė civilinio atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus.

36Nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo atstovo J. R. kasaciniai skundai atmestini.

37Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

38BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jei jos nustatytos remiantis bylos proceso metu gautais įrodymais, kurie ištirti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių netiria ir nenagrinėja, bylos proceso metu gauti įrodymai patikrinami patikimumo ir leistinumo bei jų tarpusavio ryšio aspektais.

39Nuteistoji R. K. nurodo, kad abiejų instancijų teismai, neatsižvelgę į ikiteisminio tyrimo metu padarytus procesinius pažeidimus, nepagrįstai pripažino ją kalta dėl eismo įvykio, neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių, nesiaiškino nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų, kurie, kasatorės manymu, ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, be to, netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

40Pirmosios instancijos teismas nustatė R. K. padarytus KET 53, 127.2, 131, 145, 151 punktų pažeidimus bei jų priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Teismas konstatavo, kad, vairuodama automobilį „Audi 100“, R. K., prieš atlikdama manevrą į kairę, neįjungė kairės pusės posūkių žibintų ir signalais laiku neįspėjo kitų eismo dalyvių, nuo gatvės dešiniojo krašto sukdama į kairę neįsitikino, kad atlikti manevrą yra saugu ir nebus kliudoma kitiems eismo dalyviams, nedavė kelio ta pačia kryptimi iš galo važiavusiam D. R. vairuojamam motoroleriui „Aprila RS 50“, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta motorolerio vairuotojo D. R. sveikata. Specialisto išvadoje nustatyta, kad būtent R. K. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Konstatuota, kad techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo automobilio „Audi 100“ vairuotojos R. K. veiksmai, nes, darydama manevrą į kairę nuo dešiniojo krašto, nedavė kelio ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiam motoroleriui ir su juo susidūrė.

41Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu apklausė nuteistąją R. K., nukentėjusįjį D. R., įvykį mačiusius liudytojus D. A. ir M. M. bei išvadą pateikusį specialistą V. Pačebutą, taip pat apklausė nuteistosios prašymu kviestus liudytojus D. S., J. R. (J. R. brolį) ir V. J.. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šių asmenų parodymai išanalizuoti ir įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, siekiant nustatyti procesiniuose dokumentuose (eismo įvykio schemoje, eismo įvykio apžiūros, papildomos eismo įvykio apžiūros, transporto priemonių apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokoluose) užfiksuotų duomenų patikimumą, buvo apklausta eismo įvykio schemą nubraižiusi, eismo įvykio apžiūrą atlikusi bei šio procesinio veiksmo protokolą surašiusi tyrėja L. A. ir su ja kartu buvęs policijos patrulis A. V.. Remdamasis visų pirmiau paminėtų duomenų analize, teismas sprendė, kad nors nebuvo išsaugotas įvykio vietos schemos juodraštis bei nuotraukos, darytos įvykio vietos apžiūros metu, tai nekeičia įvykio metu fiksuotos situacijos.

42Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė tyrėją L. A. bei išvadą pateikusį specialistą V. Pačebutą ir, paneigdamas apeliacinio skundo argumentus, kurie, beje, analogiški kasacinio skundo argumentams, pažymėjo, kad nuteistosios nurodomi 2008 m. birželio 4 d. eismo įvykio apžiūros protokolo trūkumai (eismo įvykio dalyvių parašų nebuvimas bei kitų grafų neužpildymas) ir schemos juodraščio neišsaugojimas nėra pagrindas eismo įvykio schemos bei įvykio vietos apžiūros protokolo nepripažinti įrodymais. Teismas, įvertinęs įvykio vietos apžiūros aplinkybes, nusprendė, kad ji atlikta nepažeidžiant BPK reikalavimų. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis netrukus po įvykio buvo išvežtas į gydymo įstaigą, todėl negalėjo daryti įtakos tyrėjos veiksmams, o R. K., pagal tyrėjos parodymus (kuriuos, beje patvirtino ir pati nuteistoji), apžiūroje nedalyvavo, nes buvo streso būsenos, nors eismo įvykio vietoje buvo visą laiką. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog R. K. kas nors būtų draudęs ar trukdęs dalyvauti atliekant įvykio vietos apžiūrą, domėtis matavimais ir sudaroma įvykio vietos schema. Teismui, įvertinus L. A. ir A. V. parodymus, nekilo abejonių, kad eismo įvykio vietos schema buvo nubraižyta įvykio vietos apžiūros metu, nepajudinus transporto priemonių. Taip pat remiantis L. A. nuosekliais parodymais buvo išsiaiškinta, kad šio procesinio veiksmo metu nebuvo fotografuojama. Šiuo atveju A. V. parodymai, kuriuose jis teigė, kad apžiūros metu turėjęs fotografuoti, nes paprastai fotografuodavo visus eismo įvykius, buvo atmesti, įvertinus tai, kad jis buvo apklaustas praėjus nemažai laiko po įvykio, todėl galėjo klysti. Tai, kad nebuvo fotografuojama, patvirtina ir tyrėjos surašytas tarnybinis pranešimas bei specialisto paaiškinimai teisme apie tai, jog lydraštyje dėl objektų tyrimo atlikimo nors ir buvo nurodyta, kad siunčiama skaitmeninė laikmena su nuotraukomis, tačiau iš tikrųjų ji nebuvo atsiųsta.

43Apeliacinės instancijos teismas taip pat nuodugniai aiškinosi, dėl ko buvo daroma papildoma eismo įvykio vietos apžiūra. Nustatyta, kad L. A. apžiūrėjo įvykio vietą papildomai, nes pirmojoje schemoje nepažymėjo išplatėjimo priešais prekybos centrą „Maxima“; dėl to tyrėja nubraižė dar vieną schemą, kurioje, be to, patikslino ašinę liniją, nurodydama, kas kiek metrų ji keičiasi. Palyginęs abi įvykio vietos schemas, teismas konstatavo, kad jose užfiksuoti duomenys tarpusavyje neprieštarauja, antroji schema, kurioje nurodytas kelio išplatėjimas ir tai, kaip keičiasi ašinė linija (brūkšninė, ištisinė, artėjimo ir vėl ištisinė), tik papildo pirmąją. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas V. Pačebutas, susipažinęs su papildoma eismo įvykio vietos schema, kuri buvo sudaryta po išvados pateikimo, paaiškino, kad, nustačius dešinėje važiuojamojoje kelio pusėje kelio praplatėjimą, jo pateiktoje išvadoje pavaizduotas R. K. manevras į kairę buvo įmanomas; automobilio padėtis po įvykio rodo, jog manevras buvo pradėtas labiau iš dešinės pusės, esant išplatėjimui iš važiuojamosios dalies, o ne nuo kelio vidurio linijos. Pasak specialisto, tokiu atveju R. K. privalėjo praleisti iš paskos važiuojančias transporto priemones, tačiau to nepadarė. Teismas, palyginęs abejose įvykio vietos schemose esančius duomenis su specialisto išvadoje nustatytu eismo įvykio mechanizmu, konstatavo, kad antrojoje schemoje pavaizduotas kelio išplatėjimas atlikto tyrimo išvadų pakeisti negali. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas specialisto išvados patikimumą, atsižvelgė į tai, jog įvykį mačiusių liudytojų D. A. ir M. M. parodymai iš esmės atitinka išvados aprašomojoje dalyje pagal transporto priemonių išorinių sugadinimų ir susidūrimo sąlyčio pėdsakų išsidėstymą ir pobūdį nustatytą aplinkybę, kad eismo įvykio metu motoroleris slysdamas atsitrenkė į automobilio kairiojo šono priekinę dalį ties kampu; susidūrimo metu tarp automobilio ir motorolerio išilginių ašių buvo smailus kampas atviras į dešinę.

44Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors 2008 m. birželio 4 d. eismo įvykio vietos schemoje ir buvo kai kurių trūkumų, bet iš jos galima nustatyti, kokioje padėtyje buvo transporto priemonės po įvykio, o 2008 m. birželio 4 d. įvykio vietos apžiūra atlikta nepažeidžiant esminių šio procesinio veiksmo atlikimo principų, laikantis tam veiksmui nustatytos tvarkos ir tinkamai užfiksuojant gautus rezultatus.

45Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi byloje surinktų duomenų atitikimą BPK 20 straipsnio reikalavimams, neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Pirmiau aptartų procesinių veiksmų renkant įrodymus nustatytos tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, taip pat nesuvaržė įstatymų garantuotų R. K. kaip kaltinamosios teisių. Kasaciniame skunde nurodytuose procesiniuose dokumentuose (tiek 2008 m. birželio 4 d., tiek papildomos eismo įvykio vietos apžiūros protokoluose bei abejose eismo įvykio vietos schemose) esantys duomenys buvo patikrinti BPK nustatytais procesiniais veiksmais ir įvertinti tinkamai, nustatant jų tarpusavio ryšį bei sąsajas su kitais byloje esančiais duomenimis.

46Pažymėtina, kad iš tikrųjų teismai nepateikė išvadų, ar nukentėjusysis D. R. pažeidė KET taisykles, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog nukentėjusysis, važiuodamas paskui R. K. vairuojamą automobilį, būtų nesilaikęs KET reikalavimų.

47Teisėjų kolegija nurodo, kad R. K. gynėjo prašymas skirti autotechninę ekspertizę išspręstas BPK 253 straipsnyje nustatyta tvarka ir motyvuotai protokoline nutartimi atmestas. Pažymėtina, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva (BPK 286 straipsnio 1 dalis), jeigu nusprendžia, kad ekspertizės aktas nepakankamai išsamus ar nepakankamai pagrįstas. Padaręs priešingą išvadą, teismas gali ekspertizės neskirti. Teisėjų kolegija laiko, kad, nepaskyrus autotechninės ekspertizės, R. K. teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo nepažeisti.

48Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, vadovaudamasis įstatymu įvertino visus, t. y. tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, nesuteikdamas nė vieniems iš jų pirmenybės; duomenis patikrino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmę nustatant įrodymų patikimumą ir apkaltinamąjį nuosprendį surašė nepažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas R. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakė. Teisėjų kolegija laiko, kad šios sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos, jų naikinti ar keisti nėra pagrindo.

49Dėl civilinio atsakovo atstovo J. R. kasacinio skundo

50Civilinio atsakovo atstovas J. R. nurodo, kad R. K. padarė eismo įvykį su darbdaviui priklausančiu automobiliu ne darbo metu, todėl mano, jog šioje byloje jo įmonė be pagrindo įtraukta civiliniu atsakovu ir iš jos priteistas žalos atlyginimas nukentėjusiajam. Kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant darbdavio civilinės atsakomybės klausimą, teismas privalėjo nustatyti, ar eismo įvykio metu didesnio pavojaus šaltinis buvo valdomas dėl darbo santykių, tačiau to nebuvo padaryta.

51Pagal BPK 109 straipsnio ir 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį ne tik įtariamajam (kaltinamajam), bet ir už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal šią normą taikomos ne tik civilinio proceso, bet ir civilinės teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja civilinės atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, nagrinėjamoje byloje taikytinos atitinkamos CK normos.

52Bylos duomenimis, nukentėjusysis D. R. pareiškė civilinį ieškinį dėl 23 452,80 Lt neturtinės žalos, kurios dalį – 3452 Lt – prašė priteisti iš civilinio atsakovo DK „PZU Lietuva“, o likusią sumą – 20 000 Lt – iš J. R. individualios įmonės, nes R. K. padarė KET reikalavimų pažeidimus ir sukėlė eismo įvykį vairuodama jos darbdaviui priklausantį automobilį; dėl to darbdavys į procesą buvo įtrauktas kaip civilinis atsakovas.

53Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas. Be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės (kasacinės nutartys Nr. 2K-19/2007, 3K-3-682/2006, 3K-3-79/2008, 2K–609/2010). Nagrinėjamoje byloje didesnio pavojaus šaltinio valdytoju yra darbdavys J. R. individuali įmonė. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą darbdaviui kyla deliktinė civilinė atsakomybė ne tik kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CK 6.270 straipsnis), bet ir kaip samdančiam darbuotojus asmeniui už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės (CK 6.264 straipsnis) (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-298/2007, 3K-3-210/2007). Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad nuteistoji R. K. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. R. sveikatą darbdaviui (J. R. individualiai įmonei) priklausančiu automobiliu, dėl to už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą nukentėjusiajam privalo atlyginti individuali įmonė. Darbdavio atsakomybę nagrinėjamu atveju pašalintų tik nenugalima jėga ar nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), tačiau tokių aplinkybių abiejų instancijų teismai nenustatė. Nesant šių aplinkybių, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė išlieka.

54Dėl proceso išlaidų

55Nukentėjusysis D. R. kasaciniam teismui pateikė dvi 2012 m. balandžio 3 d. atstovavimo sutartis, pagal kurias advokatui M. G. pavesta atstovauti nukentėjusiajam D. R. parengiant atsiliepimus į nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo J. R. individualios įmonės atstovo kasacinius skundus bei pinigų priėmimu kvitus Nr. 620021, 620022, patvirtinančius, kad advokatui už atsiliepimų surašymą buvo sumokėta po 800 Lt. Nukentėjusysis prašo šias sumas išieškoti iš nuteistosios ir civilinio atsakovo atstovo. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas advokato atstovavimo išlaidas tik iš kaltinamojo. Taigi išieškotina suma iš nuteistosios R. K. siekia 1600 Lt. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką šios nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, išieškant išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

56Kasacinius skundus šioje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje yra padavę nuteistoji R. K. ir civilinio atsakovo J. R. individualios įmonės atstovas. Šiuose kasaciniuose skunduose ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo D. R. interesais byloje, todėl jis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimus. Pažymėtina, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Dėl to nukentėjusiojo turėtos išlaidos surašant atsiliepimus turi būti apmokėtos. Kita vertus, nukentėjusiojo prašoma priteisti 1600 Lt suma už dviejų atsiliepimų surašymą viršija kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžius. Dėl to nukentėjusiajam D. R. už atsiliepimų į nuteistosios ir civilinio atsakovo atstovo kasacinius skundus surašymą priteistinos sumos dydis mažintinas iki 500 Lt.

57Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

58Nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo individualios įmonės atstovo J. R. kasacinius skundus atmesti.

59Išieškoti iš nuteistosios R. K. nukentėjusiajam D. R. 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu R. K.... 3. Priteista nukentėjusiajam D. R. iš draudimo bendrovės „PZU Lietuva“... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,... 5. R. K. nuteista už tai, kad, vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė... 6. Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo... 7. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos... 8. Pasak kasatorės, jos kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281... 9. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, surašant eismo įvykio vietos... 10. Kasatorė pažymi, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose ji... 11. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai taip pat nevertino ir... 12. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog,... 13. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, nustatant... 14. Kasatorė įsitikinusi, kad skunde išdėstytų aplinkybių visuma rodo, jog... 15. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20... 16. Kasaciniu skundu civilinio atsakovo J. R. individualios įmonės atstovas J. R.... 17. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė... 18. Kasatorius nurodo, kad eismo įvykio metu nuteistoji nedirbo, todėl be... 19. Kasatoriaus pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sutikdamas, jog... 20. Kasatorius įsitikinęs, kad sprendžiant darbdavio civilinės atsakomybės... 21. Kasatoriaus įsitikinimu, tokia situacija, kai darbdavys laikomas didesnio... 22. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai... 23. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai privalėjo atskleisti... 24. Kasatorius pažymi, kad jo individuali įmonė nuo pat ikiteisminio tyrimo... 25. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo... 26. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus... 27. Prokurorė nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog R. K., prieš atlikdama... 28. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl civilinio atsakovo atstovo... 29. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas BPK nuostatų,... 30. Atsiliepimais nukentėjusysis D. R. prašo nuteistosios R. K. ir civilinio... 31. Nukentėjusysis sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje... 32. Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė... 33. Nukentėjusysis pažymi, kad nors nuteistoji savo kaltės dėl padaryto... 34. Atsiliepime nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai... 35. Nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos... 36. Nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo atstovo J. R. kasaciniai skundai... 37. Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį... 38. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę... 39. Nuteistoji R. K. nurodo, kad abiejų instancijų teismai, neatsižvelgę į... 40. Pirmosios instancijos teismas nustatė R. K. padarytus KET 53, 127.2, 131, 145,... 41. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu... 42. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistosios... 43. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nuodugniai aiškinosi, dėl ko buvo... 44. Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad... 45. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi byloje surinktų duomenų atitikimą... 46. Pažymėtina, kad iš tikrųjų teismai nepateikė išvadų, ar nukentėjusysis... 47. Teisėjų kolegija nurodo, kad R. K. gynėjo prašymas skirti autotechninę... 48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas... 49. Dėl civilinio atsakovo atstovo J. R. kasacinio skundo... 50. Civilinio atsakovo atstovas J. R. nurodo, kad R. K. padarė eismo įvykį su... 51. Pagal BPK 109 straipsnio ir 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, dėl... 52. Bylos duomenimis, nukentėjusysis D. R. pareiškė civilinį ieškinį dėl 23... 53. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą... 54. Dėl proceso išlaidų... 55. Nukentėjusysis D. R. kasaciniam teismui pateikė dvi 2012 m. balandžio 3 d.... 56. Kasacinius skundus šioje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjamoje... 57. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 58. Nuteistosios R. K. ir civilinio atsakovo individualios įmonės atstovo J. R.... 59. Išieškoti iš nuteistosios R. K. nukentėjusiajam D. R. 500 Lt (penkis...