Byla 1A-17-530/2018
Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Vilmai Marčiukaitytei, Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorams Vytautui Turauskiui, Jaunučiui Vailioniui, Renatai Staniulienei, nuteistajam V. A., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nukentėjusiajai L. K., jos atstovei advokatei Vilijai Kavaliauskienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių.

3Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, V. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat paskirtos V. A. BK 68 straipsnyje, 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise – uždraudžiant 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius vairuoti transporto priemones, 20 MGL (753,20 eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad įmoka turi būti sumokėta per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

4Civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „( - )“ priteista L. K. 1000 eurų neturtinės žalos ir 474,97 eurai turtinės žalos, R. B. 43,44 eurai turtinės žalos ir 1000 eurų neturtinės žalos, J. R. 1000 eurų neturtinės žalos, A. Č. 1000 eurų neturtinės žalos ir 699,4 eurai turtinės žalos, L. Š. 699,4 eurai turtinės žalos ir 1000 eurų neturtinės žalos.

5Iš civilinio atsakovo V. A. priteista L. K. 2000 eurų neturtinės žalos, R. B. 2000 eurų neturtinės žalos, J. R. 3500 eurų neturtinės žalos, A. Č. 2000 eurų neturtinės žalos, L. Š. 3000 eurų neturtinės žalos.

6Iš V. A. priteista 500 eurų turėtų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti L. K. ir 300 eurų I. L..

7Laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis laikinai apribotos kaltinamojo V. A. nuosavybės teises į jam nuosavybės teise priklausantį turtą - 5,44 ha žemės sklypą esantį ( - ), unikalus numeris ( - ), nustatant disponavimo teisės apribojimą iki nuosprendžio įvykdymo dalyje dėl civilinių ieškinių, paliktos galioti.

8Teisėjų kolegija,

Nustatė

9

  1. V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmonės, o būtent: 2014 m. gruodžio 9 d. apie 18 val. 45 min., vairuodamas automobilį Fiat Ulysse, valstybinis numeris ( - ), keliu Mokolai – Šunskai –Tursučiai, kelio 8,450 kilometre Marijamplės sav., pažeidė kelių eismo taisyklių 127 p., 128 p., 131.1 p. reikalavimus - apie 119 km/h greičiu vairuodamas automobilį ribota manevravimui važiavimo juosta, kurios plotis 3,1 m., riboto matomumo sąlygomis, tamsiu paros metu, esant šlapiai kelio dangai, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršijo leistiną 90 km/h greitį, tokiu būdu apribodamas saugią galimybę laiku pastebėti ir sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ne mažesniu nei 130 metrų atstumu turėjęs pastebėti pėsčiuosius, nesulėtino važiavimo greičio, kad galėtų saugiai valdyti ar visiškai sustabdyti transporto priemonę, būdamas neatidus, laiku nepastebėjo pėsčiųjų R. Č. ir V. R., kuris vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę, laiku nesulėtino greičio ar visiškai nestojo dėl tokių savo neatsargių veiksmų automobiliu kliudė ir mirtinai įvykio vietoje sužalojo pėsčiuosius V. R. ir R. Č..
  2. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. A. kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje ir baustinas.
  3. Nuteistasis V. A. savo apeliaciniame skunde prašo, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimą jo skunde nurodyta apimtimi, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo nuomone, priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas iki galo nepašalino, jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai netinkamai sprendė dėl eismo įvykio mechanizmo ir įvykio priežasčių, neįvertino to, kad žuvusieji R. Č. ir V. R. eismo įvykio metu buvo sunkaus neblaivumo būklės ir patys tokį eismo įvykį sukėlė, be to, teismas išėjo iš kaltinimo ribų ir skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl aplinkybių, kuriomis nebuvo kaltinamas.
    1. Nuteistasis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje priėjo nepagrįstos išvados, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 p., 128 p., 131.1 p. reikalavimus ir tuo pačiu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir pasisakė, kad pėstieji V. R. ir R. Č. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 36 p. numatytų pareigų eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais, o kur jų nėra – kelkraščiu bei įvykio metu buvo važiuojamoje dalyje apie 1, 2 m. nuo kelkraščio (9-asis skundžiamo nuosprendžio psl.), tačiau tokios svarbios fakto aplinkybės tinkamai neinterpretavo. Kad žuvusieji eismo įvykio metu buvo neblaivūs, paminėta tik dalyje dėl bausmės skyrimo ir neturtinės žalos atlyginimo, o, sprendžiant dėl eismo įvykio mechanizmo, pėsčiųjų veiksmų, kurie buvo visiškai nesuderinami su Saugaus eismo keliais įstatymo nuostatomis (15 straipsnis, 12 straipsnis), t. y. dėl to, kas yra kaltas dėl paties eismo įvykio, faktinės aplinkybės liko visiškai neaptartos ir neįvertintos. Nuteistojo nuomone, Lietuvos teismo ekspertizės akto Nr. 11-2785(16) išvada visiškai šalina jo baudžiamąją atsakomybę, kadangi dviejų, sunkaus neblaivumo būklės asmenų buvimas neapšviestame kelio ruože, važiuojamojoje kelio dalyje ir yra pati pagrindinė priežastis, be kurios eismo įvykis negalėjo kilti. Nors kaltinimas ir sukūrė niekuo nepatvirtintą versiją apie tai, kad žuvusysis V. R., esą, galėjo vilkėti šviesą atspindinčią liemenę, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo tokia versija patikėjo, nebuvo pakankama aplinkybe neįvertinti, kad sunkiai apgirtę asmenys (žuvusiųjų kraujyje rastos atitinkamai 3, 33 ir 3, 34 prom. etilo alkoholio) tamsiu paros metu buvo neapšviestame kelio ruože, nekoordinavo savo veiksmų ir nereagavo į važiuojantį transportą.
    2. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė netinkamu motyvu, jog „ekspertizės aktu nustatyta, kad partrenkimo metu R. Č. buvo už V. R., pėstieji buvo apie 1,2 m atstumu nuo kelkraščio, todėl tokios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad kliūtis nebuvo tokia netikėta, kad vairuotojas neturėtų galimybės išvengti susidūrimo dėl pėsčiųjų veiksmų“. Toks motyvas rodo, jog pirmosios instancijos teismas preziumavo jo kaltę, nors epizodiškai aptarė žuvusiųjų neblaivumą bausmės skyrimo ir civilinio ieškinio tenkinimo dalyse. Teismų praktika akcentuoja būtinybę nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno eismo dalyvio veikimo (neveikimo) ir pasekmių, o pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, kad sąlyga eismo įvykiui kilti buvo pačių žuvusiųjų veiksmai (neveikimas).
    3. Nuteistasis nesutinka su kaltinimo versija, esą, V. R. įvykio metu galėjo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę. Tokia versija visiškai prieštarauja pradiniams duomenims, taip pat ir liudytoju apklausto policijos patrulio D. V. parodymams, kad niekas iš žuvusiųjų nedėvėjo jokių šviesą atspindinčių elementų, todėl tai nepagrįstai tapo jo nuteisimo pagrindu.
    4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje esantis eismo įvykio vietos planas netinkamas, todėl bet kokie tolesni specialistų ar ekspertų tyrimai, kuriuose buvo vadovaujamasi juo, negali būti pripažinti tinkamais ir pagrįstais. Planas buvo sudarinėjamas ne įvykio vietoje, o sugrįžus į policijos komisariatą ir ne tą pačią dieną. Teisme apklausiamas liudytoju policijos patrulis D. V. nurodė, kad planas buvo braižomas komisariate, teigė, kad turėjo būti ir juodraštinis variantas, kurio ikiteisminio tyrimo įstaiga ar kaltinimą palaikęs prokuroras teismui nepateikė. Ant plano, lygiai taip pat ir juodraščio su visais privalomais nurodyti objektais ir elementais, būtinai turėjo būti jo – V. A. – parašas, tačiau parašo ant tokio plano nėra, nes jam netgi nebuvo žinomos aplinkybės, kada toks planas buvo sudarytas.
    5. Nuteistasis savo skunde pažymi, jog byloje yra esminių neatitikimų tarp fotonuotraukų, esančių fotolentelėje prie 2014 m. gruodžio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir eismo įvykio vietos plano, nes nesutampa laikas. Neatitikimo aplinkybių policijos patrulis D. V. neprisiminė ir paaiškinti tokių neatitikimų negalėjo, lygiai kaip ir atsakyti, kodėl niekur nėra kaltininko parašo, nors toks parašas privalomai turėjo būti arba policijos patrulio prierašas apie atsisakymą pasirašyti. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog į eismo įvykio vietą buvo atvykusi ir nukentėjusioji A. Č., kuri dirba toje pačioje ikiteisminio tyrimo institucijoje, kuri ir atliko ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusioji A. Č. pirmosios instancijos teisme teigė, kad nuvykusi į eismo įvykio vietą, ji klausė aplinkybių, kur kas važiavo, preliminariai pasakė, kad pėstieji ėjo, operatyvinė grupė dirbo, tačiau teismo posėdžio metu teigė, kad įvykio vietoje nekalbėjo su pareigūnais, aplinkybių nesiaiškino.
    6. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad nebuvo išsiaiškintos aplinkybės dėl eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Fiat Ulysse“ dešinės pusės žibinto dingimo, dėl automobilio stabdymo kelio, taip pat neįvertinti neatitikimai dėl atstumų, užfiksuotų eismo įvykio nuotraukose ir eismo įvykio schemoje. Tokiu būdu buvo sudarytos netinkamos prielaidos skaičiavimams ir tokie skaičiavimai savo ruožtu nebuvo teisingai ir kruopščiai atlikti, todėl baudžiamojoje byloje yra du ekspertizės aktai ir dvi specialisto išvados. Teismas visus šiuos dokumentus pripažino tinkamais ir patikimais įrodymais, nors tokia išvada pagrįsta tik iš dalies. Apeliantas nurodė, kad teismo ekspertizės centro 2015 m. rugpjūčio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 11-587(15) pasisakyta, jog nustatyti, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, negalima, nes šiam tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie kliūties (kelio važiuojamojoje dalyje buvusių pėsčiųjų V. R. ir R. Č.) matomumą, be to, motyvuojamojoje dalyje pasisakyta, jog negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar vairuotojas V. A. turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki pėsčiųjų V. R. ir R. Č. ir tokiu būdu išvengti jų partrenkimo. Teismas tokia išvada rėmėsi, tačiau aukščiau minimų nustatytų aplinkybių nepriėmė domėn. Dėl 2015 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvados Nr. pM 11/2015(09) ir Nr. pM12/2015 (09) (V. R. ir R. Č.) teismo medicinos specialistas V. V. atsakė, kad smūgiai, vertinant pirminio sužalojimo kryptis, galėjo būti padaryti tiek einant, tiek stovint, tačiau tiek specialistas V. V., tiek ir specialistas I. G., patvirtinę savo išvadas, negalėjo atsakyti į dalį teisingam baudžiamosios bylos išsprendimui reikšmingų klausimų. Paskyrus kompleksinę ekspertizę, vis gi dalis prielaidų pašalinta nebuvo.
    7. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde pasisako ir dėl 2015 m. rugpjūčio 14 d. LTEC specialisto išvados, kurioje buvo analizuojamos ir konstatuojamos aplinkybės, susijusios su techniniais autoįvykio parametrais – stabdymo pėdsakais, transporto greičiu iki stabdymo, eismo įvykio sąlygomis, matomumu, bet nebuvo vertinamas kelio šiurkštumas, padangų protektoriaus gylis, nors tokie duomenys greičio skaičiavimui turi įtakos. Nuteistasis taip pat pažymi, kad pėsčiųjų kūnai po jų partrenkimo buvo judinami, t. y. neišliko tokioje padėtyje, kokioje jie buvo iki pradedant braižyti eismo įvykio vietos planą. Atvykus greitosios medicinos pagalbos automobiliui, V. R. buvo gaivinamas, o R. Č. buvo išvežta greitosios pagalbos automobiliu, paliekant jos paltą. Nesant nustatytos tikslios pėsčiųjų partrenkimo vietos, jų neginčytino sužalojimo mechanizmo, jų asmeninių daiktų (batų) suradimo vietos, matavimai netikslūs, kas sąlygojo ekspertizės išvadas, ko pasekoje ir teismo veiksmus, nesiekiant nustatyti priežastinio ryšio tarp V. A. kaltės ir žuvusiųjų veiksmų.
    8. Nuteistojo teigimu, prieštaringi nuosprendžio argumentai ir dėl šviesą atspindinčios liemenės dėvėjimo. Išanalizavus liudytojų parodymus, skunde pasisakoma, jog šioje dalyje liudytojų G. K. bei R. P., A. D., R. B., J. R. parodymai pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami tiek dėl parodymų patikimumo, tiek ir suinteresuotumo aspektu. V. A. taip pat teigė, kad teismas visiškai neužsiminė apie teismo posėdžio metu peržiūrėtą vaizdo medžiagą - Marijampolės televizijos žinių, „Labas vakaras, Lietuva“ ir LNK žinių reportažus, kurie tariamai patvirtina tiek jo, tiek liudytojo R. V., tiek ir liudytoju apklausto policijos pareigūno D. V. parodymus, kad nei vienas iš žuvusiųjų įvykio metu nevilkėjo šviesą atspindinčių liemenių. Dėl nuosprendžio teiginių, susijusių su šviesą atspindinčiomis liemenėmis, nuteistasis prašo, vertinant R. P. ir G. K. parodymų turinį, atkreipti dėmesį, jog nuosprendžio motyvai grubiai išeina iš kaltinimo ribų, t. y. perkeliantys V. A. kažkokių nesamų „nenustatytų asmenų“ veiksmus jam ir tokiu būdu netgi motyvuojant bausmės skyrimą.
    9. V. A. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad turi būti įvertintos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios R. Č. darbo vieta, tai, kad dalį procesinių veiksmų (daiktų apžiūrą - juodos spalvos dėmę su rastais žalios spalvos plaušeliais, automobilio „FIAT Ulysse” priekinio stiklo išėmimu ar neišėmimu), atliko jos bendradarbiai, jiems patogiu laiku, neinformuojat V. A. ar jo gynėjo. Dėl paminėto specialisto atliktas mikrodalelių tyrimas negalėjo būti pripažintas patikimu ir leistinu įrodymu. Įvertinant šiuos duomenis, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą.
    10. Apelianto teigimu, be jokio pagrindo pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį eksperimento, atlikto ikiteisminio tyrimo metu, duomenimis, nes automobilis, kuris dalyvavo eksperimente, negali būti pripažintas identišku, lygiai kaip ir eismo sąlygos. Tad, nesant tokių duomenų, kurie galėtų būti pripažinti tinkamais įrodymais, vienareikšmiškai galinčiais patvirtinti jo kaltę, pirmosios instancijos teismas be pagrindo kaltę preziumavo, manydamas, kad vien tragiškos eismo įvykio pasekmės yra pakankamos pripažinti V. A. kaltu ir bausti kriminaline bausme. Tokia pozicija grubiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminei praktikai bei nekaltumo prezumpcijos principui.
    11. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nors apeliacinio skundo reikalavimas yra jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau jis pasisako ir dėl paskirtos bausmės, ir dėl civilinių ieškinių nepagrįsto tenkinimo.
      1. Nuteistasis nurodė, kad teismas skundžiamą nuosprendį pagrindė visiškai nepriimtinais motyvais, tarp jų ir motyvu, kad: „iš teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad vairuodamas, stabdydamas ir stebėdamas kelią bei kliūtį, matė šviesą atspindinčius elementus ar liemenę, tačiau vėlesni jo veiksmai bei parodymų turinys rodo, kad pritaria šio įkalčio paslėpimui, yra abejingas, kad liemenė nuvilkta nuo žuvusio asmens, kas rodo jo cinišką požiūrį ir siekimą bet kokiomis aplinkybėmis išvengti atsakomybės bei neigiamai charakterizuoja asmenybę“. Nuteistojo nuomone, toks motyvas visiškai neleistinas, kadangi pirmosios instancijos teismas ne tik išeina iš kaltinimo ribų, tačiau netgi perkelia jam tokius dalykus, kurie atsispindi neaišku kokiais kriterijais formuojamoje paties teismo sąmonėje, vertinant nepagrįstą kaltinimo versiją ir netgi peržengiant tokios versijos ribas.
      2. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su tokiais vertinamaisiais motyvais, jog kaltinamasis nėra nuoširdus, neteisingai nurodo aplinkybes, kaltininkas visiškai nesigailėjo dėl atsiradusių pasekmių, nukentėjusiųjų net neatsiprašė ir pan. Nuteistojo nuomone, šie motyvai netinkami, nes jis nuosekliai teigė, kad dėl eismo įvykio nėra kaltas, nors, savaime aišku, kad pasekmės jam yra suprantamos ir skausmingos. Tokiai motyvacijai negalima pritarti, nors būtent tokiais motyvais remdamasis teismas skyrė bausmę, kuri yra akivaizdžiai per griežta tiek paties laisvės atėmimo, kaip bausmės rūšies parinkimo, prasme, tiek ir BK 75 straipsnio termino trukmės prasme.
      3. Nuteistojo manymu, atitinkamai apeliaciniame skunde nemotyvuotas yra ir baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimas. Šioje dalyje teismas nevertino, kad jis nepažeidė kelių eismo taisyklių po eismo įvykio (nuosekliai neigė ir neigia, kad būtų tokias taisykles pažeidęs ir eismo įvykio metu). Toks ilgas laikas, koks yra praėjęs po eismo įvykio, administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų), susijusių su vairavimu, nebuvimas, negalėjo nulemti tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo. Be to, reikšminga yra ir tai, kad jis – V. A. – neįgalus, darbingas tik iš dalies, todėl specialioji teisė - vairuoti transporto priemones – jam yra būtina nuvykti į gydymo įstaigas, taip pat vaistines. Taip pat pažymi, kad turi dvi nepilnametes dukras - R. A. (gim. ( - )) ir L. K. A. (gim. ( - )), kurias taip pat reikia nuvežti į mokyklą (jos mokosi skirtingose mokyklose) ir parvežti po pamokų. Kadangi, pagal galimybes dar ūkininkauja, tai specialioji vairavimo teisė yra reikalinga ir kaip ūkininkui. Dėl paminėto prašo panaikinti jam pirmosios instancijos teismo skirtąjį draudimą naudotis specialiąja teise - uždraudžiant vairuoti transporto priemones.
      4. Nuteistojo teigimu, nesant pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti tenkinami ir civiliniai ieškiniai, todėl jie pripažintini nenagrinėtais. Turtinė žala yra priteista iš civilinio atsakovo - AAS „( - )“, tačiau šioje dalyje teismas nekėlė jokių reikalavimų civilinių ieškovų pareigai įrodyti civilinį ieškinį, t. y. nebuvo pateikti leistini rašytiniai dokumentai, paaiškinimai pateikti neįtikinantys, nėra skaičiavimų, nei koks laidojimo pašalpos dydis buvo išmokėtas vieno ir kito žuvusiojo artimiesiems, kaip žala buvo sumažinta. Nuteistojo nuomone, neturtinės žalos dalyje pirmosios instancijos teismas gerokai viršijo sumas, kurios galėtų būti pripažintos pagrįstomis. Nagrinėjamu atveju, labiau atsižvelgtina į pačių žuvusiųjų veiksmus, todėl yra pagrindas teigti, kad priteistina neturtinė žala negalėjo viršyti sumos, maksimaliai atlygintinos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, be to, nepasisakyta apie ryšio tarp žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų buvimą ar nebuvimą. Pastaruoju atveju, tokiame kontekste neturtinė žala iš apelianto iš viso neturėtų būti priteisiama.
    12. Apeliantas savo apeliaciniame skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau tik toje dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti gynybos prašymus arba skundžiamame nuosprendyje iš viso nepasisakė dėl vienų ar kitų duomenų įrodomosios reikšmės.
      1. Pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, nepagrįstai atsisakė šaukti ir apklausti eismo įvykio ekspertizę atlikusius ir išvadas pateikusius ekspertus V. M. ir J. R., nors jų apklausa yra būtina, kadangi būtina aiškintis aplinkybes tiek dėl pradinių duomenų (eismo įvykio vietos plano) patikimumo, tiek ir dėl eismo įvykio mechanizmo, tiek ir dėl žuvusiųjų lokalizacijos vienas kito atžvilgiu, kadangi toks partrenkimo variantas, kokį pateikia ekspertai, yra neįtikinamas. Be to, įstatymas numato eksperto dalyvavimą teismo posėdyje, kuomet ekspertizė buvo paskirta teismo metu, ir pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškviesti bei apklausti teismo ekspertus, padarė esminį proceso teisės pažeidimą.
      2. Taip pat turėtų būti šaukiamas bei apklausiamas policijos pareigūnas, 2015 m. sausio 28 d. atlikęs daiktų apžiūrą - apžiūrėjęs juodos spalvos dėmę ir radęs žalios spalvos plaušelius, specialistas Ž. G., kuris dirba tame pačiame skyriuje su nukentėjusiąja A. Č. ( - ) AVPK. Jis turėtų paaiškinti, kaip buvo atliktas toks veiksmas, kas dalyvavo jį atliekant bei kur ir kada buvo siunčiamas iš automobilio „Fiat Ulysse“ išimtas priekinis stiklas. Taip pat šiam specialistui turi būti užduodami klausimai ir apie tai, kokiu būdu jis pastebėjo bei tyrė juodos spalvos dėmę nuo automobilio variklio dangčio.
      3. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teisme peržiūrėti vaizdo medžiagą - Marijampolės televizijos žinių, „Labas vakaras, Lietuva“ ir LNK TV žinių reportažus, kadangi, nors pirmosios instancijos teismas ir peržiūrėjo tokią vaizdo medžiagą, tačiau skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl tokios medžiagos įrodomosios reikšmės.
      4. Taip pat apeliantas prašo tenkinti ir dar vieną prašymą – išreikalauti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro bei iš Administracinių nusižengimų registro duomenis apie žuvusiųjų R. Č. ir V. R. patraukimus administracinėn atsakomybėn, taikytas nuobaudas bei galimus teistumus. Pažymėtina, kad būtent aukščiau minėtuose duomenyse - televizijos reportažuose, policijos komisaro G. A. pasisakymuose minima, kad vienas (ar net abu) žuvusieji galėjo būti patraukti administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, kuri susijusi su kelių eismo taisyklių pažeidimais. Tai gali turėti teisinės reikšmės, vertinant prieštaringus asmenų parodymus dėl šviesą atspindinčios liemenės dėvėjimo ar nedėvėjimo.
      5. Nors gynyba prašė išreikalauti ir apžiūrėti daiktinį įrodymą - iš automobilio „Fiat Ulysse“ išimtą priekinį stiklą, tačiau pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo tokį prašymą atmetė. Nuteistojo nuomone, toks prašymas turėtų būti tenkintas apeliacinės instancijos teisme, be to, jis turėtų būti apžiūrėtas dalyvaujant ekspertams bei stiklą išėmusiam ( - ) AVPK specialistui p. Ž. G.. Duomenys, kur toks daiktinis įrodymas turėtų būti dabar, pirmosios instancijos teisme buvo prieštaringi. Dėl paminėto prašoma apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Marijampolės VPK arba Lietuvos teismo ekspertizės centro automobilio „Fiat Ulysse“ v. nr. ( - ) priekinį stiklą ir jį apžiūrėti rungtyniškame teismo posėdyje, užduodant klausimus apklausiamiems ekspertams bei specialistui Ž. G..
      6. Apeliantas apeliaciniame skunde pasisakęs dėl, jo manymu, nepagrįstai skirtos baudžiamojo poveikio priemonės — uždraudimo naudotis specialiąja teise, prašo ištirti duomenis apie jo darbingumo lygį.
  1. Nukentėjusiųjų L. K., J. R., R. B. atstovės advokatės Vilijos Kavaliauskienės atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti, įrodymų tyrimo neatlikti ir palikti galioti 2017 m. kovo 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą. Prie atsiliepimo pateiktas ir nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų kvitas 300 Eur sumai.
  2. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir nuteistasis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiųjų atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
  3. Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestinas.
  4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai V. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.
  5. Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, ir siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas V. A. kaltu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
  6. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje numatytą veiką apibūdina 4 esminiai požymiai: 1) veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.
  7. Pagrindiniai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo išteisinimo, kaip nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, vienoms aplinkybėms, kitų aplinkybių atžvilgiu, suteikė prioritetą ir sprendė, kad dėl nagrinėjamo eismo įvykio kaltas V. A.. Nuteistojo nuomone, teismas nevertino, kad pėstieji V. R. ir R. Č. nesilaikė Kelių eismo taisyklių, sprendžiant dėl eismo įvykio mechanizmo, neatsižvelgė kad jie abu buvo sunkaus girtumo būklėje, o jų buvimą 1,2 metrų atstumu (ekspertizės akto duomenimis) nuo kelkraščio vertino V. A. kaltę preziumuojančiu motyvu. Nuteistasis nesutinka su kaltinimo versija, jog V. R. įvykio metu galėjo vilkėti šviesą atspindinčią liemenę, nes to nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat teigė apie neatitikimus fotonuotraukose, įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio plane dėl laiko nesutapimo bei nukentėjusiosios A. Č. galimo suinteresuotumo, kadangi dalį procesinių veiksmų atliko jos bendradarbiai, neinformuojant V. A. ir jo gynėjo. Dėl aplinkybių, susijusių su techniniais duomenimis, nuteistasis savo skunde pasisakė dėl automobilio dingusio dešinės pusės žibinto, priekinio stiklo apžiūros, automobilio stabdymo kelio, atstumų, techniniu požiūriu pagrindinės sąlygos eismo įvykiui kilti, o tuo pačiu nepritarė specialisto mikrodalelių tyrimui bei eksperimentui, atliktam dėl eismo įvykio aplinkybių patikslinimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė atlikti įrodymų tyrimą dalyje, dėl kurios pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti jo prašymus ar nuosprendyje nepasisakė dėl kitų duomenų įrodomosios reikšmės, taip pat išsakė argumentus dėl paskirtosios bausmės bei nepagrįsto civilinių ieškinių tenkinimo.
  8. Teisėjų kolegijos sprendimu, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas dėl konkrečių skundo argumentų, todėl dėl priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, aukštesnės instancijos šiame procesiniame dokumente dėl ištirtų aplinkybių tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje bus pasisakoma bendrame kontekste. Kaip matyti iš V. A. parodymų, jis, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kaltės nepripažino ir parodė, kad 2014 m. gruodžio 9 d. apie 18.56 val. važiavo iš Marijampolės Šunskų kryptimi, pravažiavus mišką, priešais atvažiuojančio vilkiko vairuotojas „mirktelėjo“ šviesomis, pagalvojo, dėl policijos, dėl to sumažino greitį iki 80 km/h, gal ir mažiau. Maždaug už poros kilometrų, išvažiavęs iš posūkio, viduryje kelio važiuojamosios dalies pamatė žmogų su gobtuvu, stabdė, signalizavo, kadangi iš priekio atvažiavo kita transporto priemonė, negalėjo išvengti susidūrimo pasukdamas į kairę. Į garsinį signalą žmogus nereagavo, padėties nekeitė, kai kliudė suprato, kad žmogus. Jokių atspindžių ant kliūties nebuvo, jų nematė. Šviesą atspindinčios liemenės nematė. Po įvykio, kuomet priėjo šalia gyvenantys žmonės, pasakė, kad buvo du pėstieji. Apylinkės teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka perskaičius V. A. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t. b. l. 35) dalyje, jis teigė, kad iki iš priekio atvažiuojančio automobilio likus apie 15-20 metrų, savo eismo juostos važiuojamoje dalyje pamatė susikabinusius du asmenis, koks iki jų buvo atstumas pasakyti negali, dėl parodymų skirtumo, teigė, jog tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Iš pradžių matė vieną žmogų, po įvykio pribėgę žmonės pasakė, kad turi būti du. Po susidūrimo sustojo, buvo šoke, šalia sėdėjusiam R. V. pasakė kviesti medicinos pagalbą, pranešti policijai. Šiam drebėjo rankos, po to atėję šalia gyvenę žmonės, iškvietė pagalbą. Žuvusiuosius matė, tačiau arti priėjęs nebuvo, abejoja ar R. V. buvo priėjęs prie kūnų, nes nematė. Atvykę policijos pareigūnai matavo stabdymo žymes, buvo drėgnas kelias, silpni pėdsakai likę ar jų nebuvo. Nematė, kad įvykio vietoje kas nors būtų fiksuojama, ant schemos pasirašyti nedavė, supažindino tik leidus susipažinti su byla. Automobilį paėmė iš karto po įvykio, kad atliekami kažkokie eksperimentai niekas tiksliai nepasakė, buvo pranešta, tačiau gaudavo klaidingą informaciją, juos atliekant nedalyvavo (T 3 b. l. 27, 28)
  9. Liudytojo R. V. parodymais duotais pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nustatyta, kad įvykio dienos vakarą, kartu su V. A. po darbo važiavo namo Šunskų kryptimi, pravažiavus mišką, priešais atvažiuojančio vilkiko vairuotojas įspėjo šviesomis, pagalvojo, kad priekyje yra policija, truputį pavažiavus pajuto stabdžius ir garsinį signalą, smūgį, prisidengė veidą. Į ką atsitrenkė nematė, prieš avariją į kelią nežiūrėjo. Į spidometrą nežiūrėjo, tačiau teigia, kad greičio neviršijo. Išlipus iš automobilio pamatė griovyje žmogų. Skambino pagalbos, bendraujant su pagalbos centro darbuotuoju nežinojo kaimo pavadinimo, tada priėjo šalia gyvenęs asmuo, telefoną perdavė jam. Vėliau šio asmens dukra jam atnešė telefoną. Po to kažkas pasakė, kad buvo du žmonės, kas pasakė, nežino. Paėję pamatė moterį, kaimynas tikrino jos pulsą. Prie žuvusiųjų priėjęs nebuvo. V. R. kūną matė 5-7 metrų atstumu, buvo apsirengęs kaip ir švarką be liemenės. Visų aplinkybių neprisimena (T 3 b. l. 36,37).
  10. Kaip matyti iš šių kaltininko V. A. ir liudytojo R. V. parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, jų nurodomos aplinkybės tiek dėl eismo įvykio metu patirto šoko, tiek dėl praėjusio netrumpo laiko tarpo bei suinteresuotumo bylos baigtimi, nėra pakankamai nuoseklūs, objektyvūs ir informatyvūs, todėl nagrinėjamu atveju ypatingai svarbus vaidmuo tenka kitų liudytojų parodymams bei byloje surinktiems duomenims, kurių, kaip įrodymų visumos pagrindu, visapusiškai juos ištyrus, patikrinus bei sulyginus tarpusavyje, galima pagrįsta teismo išvada dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo. Prie tokių duomenų, neabejotinai priskirtini liudytojų R. P., nukentėjusiosios J. R., liudytojo G. K., liudytojo A. D. parodymai, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. gegužės 7 d. specialisto išvada Nr. 11-671 (15),11-832 (15) bei specialistės D. P. paaiškinimai dėl pluoštų atitikmenų, specialistų V. M., J. R. parodymai ir kiti rašytiniai įrodymai.
    1. Liudytojos R. P. parodymai patvirtina, kad, išgirdus čaižius stabdžių garsus ir bumbtelėjimo garsą, tuoj pat ji su tėvu (G. K.) išbėgo į lauką. Prie kaimynų namo stovėjo automobilis, liudytojas R. V. kalbėjo telefonu su pagalbos centru. Tėvas paėmė iš jo telefoną kalbėti, o pati nubėgo į namus atnešti tėvo telefoną. Taip pat nuėjo patikrinti V. R. pulsą, jo rūbai buvo pakelti į viršų, tikrinant pulsą matė žalią, ryškią, šviesą atspindinčią liemenę. Dieną buvo mačiusi V. R. važiuojantį dviračiu, vilkėjo žalios spalvos liemenę, tuo metu pamatė tos pačios spalvos drabužį, buvo apsirengęs taip pat, todėl teigia, kad buvo su šviesą atspindinčia liemene, taip pat rado R. Č., ši tuo metu dar buvo gyva, kažkuris iš vyriškių buvo kartu su jais prie R. Č., kitas vaikščiojo prie automobilio. Po to matė kaip atvyko policija, tačiau kaip vykdė apžiūrą nematė, nes tėvas liepė eiti namo (T 3 b. l. 35, 36) Teisminio nagrinėjimo metu, atsižvelgus į kai kuriuos dėstomų aplinkybių neatitikimus, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti liudytojos R. P. parodymai (T 2 b. l. 11, 12), kuriuos ji patvirtino ir papildomai pabrėžė, jog V. R. buvo apsirengęs lygiai taip pat kaip ir matė dieną jį važiuojant su dviračiu, t. y. ji matė tą pačią liemenės spalvą, todėl ir sakiusi, kad matė liemenę. Liudytojas G. K., duodamas parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog dukra tikrino V. R. pulsą ir jam pasakė, kad V. buvo su šviesą atspindinčia liemene, tačiau, atvykus greitajai medicininei pagalbai ir apšvietus kūną, liemenės nesimatė (T 3 b. l. 33). Aplinkybes, susijusias su liemenės buvimu ant V. R. striukės, taip pat patvirtino nukentėjusioji J. R. ir liudytojas A. D.. J. R. parodė, kad įvykio dieną, jai būnant svečiuose kaimynystėje pas L. ir jos sugyventinį D., atėjo sūnus V. R.. Jis buvo su salotinės spalvos liemene, jos nenusirengė, truputį pasėdėjęs pasakė, kad pavargęs, sekančią dieną turi vykti į darbo biržą, todėl su drauge R. Č. išėjo namo, matėsi, kad yra išgėręs (T 3, b. l. 29). Liudytojas A. D. paaiškino, kad jis pro duris išlydėjo V. ir R., V. buvo užsidėjęs šviesą atspindinčią liemenę (T3 b. l. 103). Šviesą atspindinčios liemenės V. R. dėvėjimą patvirtino ir byloje esanti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. gegužės 7 d. specialisto išvada Nr. 11-671 (15),11-832 (15) (T 1, b. l. 132-139), kurioje konstatuota, kad ant tirti pateikto automobilio „Fiat Ulysse“, valst. Nr. ( - ), priekinio stiklo rastas labai didelis skaičius žalsvai geltonos spalvos poliesterinių pluoštų yra iš šviesą atspindinčios gaminio audeklo, labai didelė tikimybė, kad iš šviesą atspindinčios liemenės. Šią išvadą patvirtino dvi ekspertės – Medžiagų ir gaminių ekspertizių vyriausiosios ekspertės D. P. ir D. V..
    2. Dėl nuteistojo ir jo gynėjo reiškiamų abejonių, susijusių su šviesą atspindinčios liemenės buvimo ar nebuvimo aplinkybėmis, pašalinimo, apeliacinėje instancijoje, atliekant teisminį įrodymų tyrimą, aiškinantis ir lyginant jas su autoįvykio metu pažeisto automobilio tyrimo aplinkybėmis bei detalėmis, buvo papildomai apklausti liudytojai Ž. G., N. I. ir J. D..
      1. Liudytojas Ž. G. paaiškino, jog nagrinėjamo įvykio metu jis dirbo ( - ) AVPK kriminalistinių nusikaltimų skyriuje, jo darbo pobūdis buvo kriminalistiniai tyrimai, įvykio vietų apžiūra. Kiek prisimena, lyg sausio pabaigoje buvo pakviestas, apžiūrėti automobilį, kuris stovėjo angare sulaikymo aikštelėje tarp kitų automobilių. Akivaizdžiai matėsi, kad jis yra po autoįvykio. Apžiūrėjo ir rado ant priekinio kapoto lyg kažkokį įbrėžimą, tad panaudojo ultravioletinę lempą, nes, šviečiant ultravioletiniais spinduliais, išryškėja daug pėdsakų, todėl naudojama tokia praktika. Dėl stiklo, kaip daiktinio įrodymų apžiūros, buvo pasikonsultuota tiek su prokuratūra, tiek su ekspertais ir buvo nutarta visą stiklą išimti ir siųsti tyrimui. Stiklą išėmė ne jis, o firma, kuri deda ir išima stiklus, kadangi buvo reikalinga speciali įranga. Stiklas buvo supakuotas į švarų pakavimo popierių ir atiduotas tyrėjui, o ką jis su juo darė, jam nežinoma. Liudytojas nurodė, kad stiklą fotografavo jis. Automobilio stiklas buvo apžiūrėtas dar jam būnant automobilyje, po to firmos, kuri deda stiklus, vyrai, stiklą išėmė, padėjo ant popieriaus ir stiklas buvo gražiai supakuotas, viskas vyko angare (T4 b. l. 141-144). Apklausus liudytoją, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apžiūrėtas daiktinis įrodymas – automobilio stiklas bei aiškinamasi dėl stiklo supakavimo ir pakuotės įforminimo aplinkybių, dėl kurių liudytojas papildomos informacijos nesuteikė.
      2. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja N. I. paaiškino kad šioje byloje ji atlikinėjo procesinius veiksmus, patvirtino, jog daiktinių įrodymų apžiūrą atliko ir užduotį specialistams rašė ji. Taip pat nurodė, kad automobilis buvo paimtas įvykio vietoje, laikomas saugojimo aikštelėje ir jį teko apžiūrėti tris kartus. Pirmą kartą buvo apžiūrimi jo sugadinimai. Po liudytojų apklausų automobilis buvo apžiūrimas antrą kartą ir buvo ieškoma šviesą atspindinčios liemenės, tačiau ji nebuvo rasta. Trečią kartą automobilis buvo apžiūrimas su ekspertu, kai buvo šviečiama ultravioletiniais spinduliais. Dėl eksperto pastebėtų audinio pluošto dalelių, buvo nuspręsta stiklą siųsti išsamiam tyrimui į Teismo ekspertizių centrą, todėl dėl stiklo išėmimo ieškojo firmos, kuri galėtų tą darbą atlikti, kadangi po konsultacijų su ekspertais, kaip geriau būtų pateikti stiklą ir, kad jis nesutrūkinėtų, buvo nuspręsta pristatyti visą stiklą. Stiklas buvo siunčiamas tyrimui į Vilnių ir kai jis buvo gautas, specialisto išvados nematė, nes nuo spalio 4 dienos nebedirbo. Liudytoja taip pat paaiškino, jog automobilis buvo vežamas į autotechninę apžiūrą dėl stabdžių patikrinimo, kuomet stiklas, jau buvo išimtas. Dėl datų neatitikimo, siunčiant stiklą, lydraštyje ekspertei „2015-02-23“ bei ant daiktinio įrodymo (stiklo) pakuotės nurodytos „2015-06-23“ datos, liudytoja paaiškino, kad užrašydama datą ant daiktinio įrodymo „2015-06-23“ padarė klaidą. Tikroji data ant pakuotės turi būti „2015-02-23“, kadangi, kai buvo išiminėjamas ir siunčiamas stiklas, buvo žiema. Teisminio įrodymų tyrimo metu aiškinantis dėl lipdukų ir įrašų buvusių ant daiktinio įrodymo (stiklo) pakuotės, liudytoja nurodė, kad dalis įrašų daryta jos ranka ir tai atitinka bylos numerį, datą, kiti įrašai galėjo būti daryti ekspertų, kurių ji paaiškinti negali. Aplinkybių susijusių su automobilio priekiniu dešiniuoju žibintu (jo buvimu ar nebuvimu) liudytoja paaiškinti negalėjo. Dėl aplinkybės techninėje apžiūroje konstatuoto stiklo suskilimo, liudytoja paaiškino, kad kortelėje buvo pažymėta taip dėl to, kad tokios grafos, atliekant techninę apžiūrą, jog stiklo nėra, iš vis nėra galimybės pažymėti (T 4 b. l. 149-152).
      3. Apklaustas liudytojas Marijampolės Techninės apžiūros centro atstovas J. D., parodė, kad apžiūros kortelėje pažymėtas 3.2 punktas, kuris kalba apie stiklo neatitikimą techniniams reikalavimams. Automobilis dėl stiklo neatitiko techninių reikalavimų, svertų apibrėžti ar stiklas buvo ar ne, neturi. Techninės apžiūros vertinimo kriterijai nenumato tokių situacijų, kai automobilis atvažiuoja be langų, be vairo ir pan. Liudytojas patvirtino, kad šio automobilio apžiūroje dalyvavo policijos atstovas. Automobilis į vidų atvažiavo savo eiga, nes buvo atliekama stabdžių patikra. Viena iš apžiūros sudedamųjų dalių yra žibintų patikra. Kairys žibintas buvo pamatuotas, užfiksuotas jo šviesos pokrypis, o dešinys žibintas nebuvo pamatuotas ir apie tai kalba 4.1.1. punktas, kur nurodoma, kad netinkamai funkcionuoja priekiniai žibintai. Žibintas nefunkcionavo, todėl ir nebuvo patikrintas. Iš šio punkto matyti, kad žibintas neatitiko techninių reikalavimų. Techninės apžiūros kortelės ataskaita surašyta 2015 m. kovo 13 d..
      4. Teisminio įrodymų tyrimo apeliacinėje instancijoje metu liudytojai Ž. G. ir N. I. buvo apklausti dėl aplinkybių, susijusių šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta A. Č., kuri įvykio metu dirbo ( - ) AVPK. Liudytojas Ž. G. patvirtino, jog A. Č. jis pažįsta, nes ji dirbo kriminalistinių tyrimų skyriuje, tačiau, kad ji yra nukentėjusioji šiame tyrime, jo neinformavo. Liudytoja N. I. patvirtino, kad ji kolegę A. Č. pažįsta, ir jai, ir vadovybei buvo žinoma, kad ji šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja, bet dėl to nusišalinti pagrindų nematė. Kad būtent dėl šito buvo pakeista ikiteisminio tyrimo įstaiga, N. I. nežinoma, nes ji nebedirbo, koks tyrėjas po jos perėmė bylą, taip pat ji nesidomėjo. Nusišalinimo galimybės klausimą aptarė su prokuroru, tačiau buvo nurodyta dirbti toliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybių, jog A. Č., kaip suinteresuotas asmuo, būtų galėjusi įtakoti minėtą ikiteisminį tyrimą, nenustatyta. A. Č. ( - ) AVPK Kriminalistinių tyrimų skyriuje dirbo specialiste, jokių vadovaujamų pareigų neužėmė, todėl šiuo aspektu daryti įtaką ikiteisminiam tyrimui, kuriame ji pripažinta nukentėjusiąja, daryti negalėjo. Tai, kad ji atvyko į įvykio vietą, kuomet buvo sunkiai sužalota jos mama, negali būti vertinama, kaip galimas poveikis, juolab, kad ne mama vairavo automobilį ir nebuvo jokio galimo suinteresuotumo siekti išvengti bet kokios atsakomybės.
      5. Kauno apygardos teismo posėdyje, gynėjo prašymu, dėl aplinkybių, susijusių su eismo įvykio mechanizmu, patikslinimo buvo iškviesti ir apklausti ekspertai V. M. ir J. R., atlikę ir teismui pateikę ekspertizes Nr. 11-2785(16) ir Nr. 11-2785 (16). Ekspertas V. M. teismo posėdžio metu patikslino kai kurias spausdinimo klaidas, susijusias su ekspertizės akto datos netikslumu ir patvirtino, kad ekspertizės akto datoje klaida, data turi būti „2017-01-05“ ( T 3 b. l. 162), taip pat nurodė, kad išvados 4-6 psl. pateikiamos 4 skaičiavimo formulės, kur yra kvadratinės šaknys: pirmu atveju 25.92, o antroje formulėje taip pat turėtų būti 25. 92 (o ne kaip atspausdinta 25,95) , bet, kadangi rezultatas yra dviejų reikšmingų skaitmenų, tai jokios įtakos bendram rezultatui tai neturi; sekančiame puslapyje dvi paskutinės formulės turi būti nurodytos su vienodais skaičiais 119 (o ne viena su 90). Tai įvardino spausdinimo klaidomis, neturinčiomis įtakos. Ekspertas šioje apklausoje patikslino aplinkybes, kad visi duomenys, kurie buvo naudojami tyrime, yra aprašyti akto tiriamojoje dalyje ir paaiškino, kad tokiu atveju, jei jis siekia kažką pabrėžti, registruoti, tai tą nuotrauką arba fragmentą įdeda į ekspertizės aktą. Vertina jam pateikiamą medžiagą ir netikrina šios medžiagos procesinio įforminimo aplinkybių. Jei dokumente nebuvo vairuotojo parašo, tačiau dokumentai yra prijungti prie tyrimui pateiktos medžiagos ir jais abejoti ne jo kompetencija. Patikslindamas aplinkybes, susijusias su įvykio padarymo mechanizmu, ekspertas V. M. paaiškino, kad žmonių pamatymas labai neapibrėžtas dalykas, todėl naudojamasi atstumais, reikšmės skaičiavimams turi veidrodėlio ar jo šukės nukritimas, jo radimo vieta, tačiau šiuo atveju nėra aišku, kuriuo momentu tas veidrodėlis buvo atidalintas, ar jam nebuvo kliūtis tolimesniam judėjimui. Veidrodėlis buvo nulaužtas, kai pėstieji, vienas ar abu, buvo metami automobilio į dešinę, tai, matomai, tuo momentu ir įvyko to veidrodėlio atskyrimas nuo likusios automobilio dalies. Be to, jo judėjimą įtakojo partrenktų pėsčiųjų kūnai. Veidrodėlio judėjimas nebuvo sąlygojamas vien tiktai pagal balistinę kreivę, tad šiuo atveju, pagal jį yra netikslinga skaičiuoti dėl daugybės kintamų dalykų. Tyrimuose naudojami statistiniai dydžiai priklausomai nuo prieš įvykį buvusios situacijos ir pagal tą situaciją parenkama atitinkama reakcijos laiko reikšmė. Nustatyti konkretaus vairuotojo reakcijos laiką ne jo kompetencija. Pirminėje eismo įvykio vietos apžiūroje buvo užfiksuota, kad automobilio dešinės pusės ratų stabdymo pėdsakų ilgis yra 81 metro, kairės pusės ratų stabdymo pėdsakai užfiksuoti nebuvo – jie buvo užfiksuoti, apžiūrėjus eismo įvykio vietą, kitą dieną ir buvo nurodyta, kad kairės pusės ratų stabdymo pėdsakų ilgis 47,5 metro, tai, skaičiuojant greitį, remiamasi ilgesnio pėdsako ilgiu, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju. Bėgant laikui, stabdymo pėdsakas išnyksta ir jis išnyksta nuo stabdymo pradžios, kadangi toje vietoje jis būna mažiau ryškus ir mažiau palikta gumos, jų ilgis mažėja, tai skaičiuojant, nustatant automobilio greitį, prieš eismo įvykį remtasi pirminės apžiūros metu nustatytu pėdsakų ilgiu, t. y. 81 metras. Nustatyta, kad pagal didžiausią leistiną įvykio vietoje 90 km/h greitį, sustojimo kelias eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis yra apie 93 m., o stabdymo žymė 81 m., bet negalima maišyti sustojimo kelio su stabdymo žyme, kadangi į sustojimo kelio sąvoką įeina ir vairuotojo reakcijos laikas ir tas laikas, kuris reikalingas tam, kad transporto priemonė pradėtų judėti intensyvaus stabdymo režimu, t. y. stabdžių sistemos pavaros suveikimo laikas ir lėtėjimo-didėjimo laikas. Per tuos laikus automobilis įveikia tam tikrą atstumą. Lėtėjimo dydžio reikšmė parenkama pagal kelio būklę, kelio dangos tipą, transporto priemonės tipą. Padangų būklės mes negalime nustatyti. Nagrinėjamu atveju, naudojama lėtėjimo reikšmė yra minimali. Asfalto šiurkštumas parinktas pagal kelio sąlygas. Žuvusiųjų partrenkimo mechanizmas buvo nustatytas atlikus kompleksinį eismo įvykio medicinos tyrimą, o jo yra specifinis dalykas tas, kad, surašant kompleksinį tyrimą, dalyvauja skirtingų sričių specialistai, t. y. šiuo atveju buvo gretinami automobilio sugadinimai su lavonuose nustatytais sužalojimais. Buvo prieita išvados, kad R. Č. buvo kliudyta ne tiesiogiai automobiliu, bet buvo kliudyta per V. R. kūną ir tiesioginio sąlyčio su automobilių paviršiais ji, tikėtina, neturėjo. V. R. pirmas patyrė traumuojantį poveikį, jis buvo kliudytas tiesiogiai automobiliu. Visi objektai, kurie kliudomi automobilio, juda vienodai - jie juda į priekį pagal automobilio judėjimo kryptį ir šiuo atveju pėstieji buvo nublokšti į priekį ir į dešinę nuo automobilio. Bylos medžiagoje esančioje specialisto išvadoje nustatyta, kad ant V. R. drabužių rastas didelis skaičius žalsvos geltonos spalvos poliesterinių pluoštų yra šviesą atspindinčio audinio ir labai didelė galimybė, kad tai yra nuo šviesą atspindinčios liemenės. Apklausiamas ekspertas J. R. paaiškino dėl žuvusiųjų neblaivumo, kad aplinkybės orientuotis aplinkoje prie tokio girtumo priklauso nuo individo sugebėjimų. Pagal įvykio mechanizmą negalima nustatyti ar pėstieji stovėjo, judėjo, ar ėjo. Atstumas tarp abiejų pėsčiųjų buvo nelabai didelis, greičiausiai jie buvo vienas šalia kito. Tokių sužalojimų, kurie būtų būdingi nukentėjusiojo partrenkimui, pas R. Č. nebuvo, buvo tik pas V. R.. Rasti sužalojimai būdingi ir paaiškinami partrenkimu esant prieš tai stovinčioj padėty, tačiau ar jie ėjo, ar stovėjo atsakyti nėra galimybės (T 4, b. l. 130-135).
  11. Taigi, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu, išsiaiškintos aplinkybės, susijusios su šviesą atspindinčios liemenės paieškos priežastimis ir jos paieškos aplinkybėmis. Papildomai apklausus liudytojus Ž. G., N. I., J. D. buvo išsklaidytos, bet kokios abejonės dėl automobilio stiklo, kaip daiktinio įrodymo, išėmimo bei jo tyrimo metu gautų faktinių duomenų leistinumo ir liečiamumo. Liudytojų Ž. G. ir N. I. parodymais taip pat buvo paneigtas jų galimas suinteresuotumas bylos baigtimi dėl aplinkybės, kad jų kolegė A. Č. byloje dėl žuvusios motinos buvo pripažinta nukentėjusiąja, kadangi tyrimo objektyvumą ir patvirtina tai, kad iš pradžių buvo tiriama versija, jog V. R. nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės. Ir tik vėliau, liudytojams nurodžius priešingas šiai versijai aplinkybes, jog V. R. šviesą atspindinčią liemenę vilkėjo, buvo ieškoma šį faktą patvirtinančių įrodymų. Todėl, vertinti buvus pareigūnų tariamą šališkumą, juolab, kad apie tai, kad A. Č. dirba ( - ) AVPK, buvo informuotas prokuroras, nėra pakankamo pagrindo. Įvertinus visas nustatytas ir patikslintas aplinkybes, neabejotinai nustatyta, jog eismo įvykio metu V. R. ir R. Č. buvo kelyje partrenkti V. A. vairuojamo automobilio V. R. vilkint šviesą atspindinčią liemenę ir tai patvirtina byloje vieni kitus papildantys objektyvūs duomenys. 2014 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada Nr. M 281/14(09) nustatyta, kad V. R. mirtis įvyko dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda kaktos dešinėje pusėje, nubrozdinimais kaktoje ir dešiniame žande, kraujosrūvomis kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu ir minkštaisiais dangalais abiejų pusrutulių sferiniuose paviršiuose bei į galvos smegenų skilvelių sistemą, galvos smegenų sukrėtimu. Taip pat yra duomenys, kad V. R. buvo padaryti nubrozdinimai kairiame šone ir daugybiniai šonkaulių lūžimai kairėje, dešinio dilbio kaulų skeveldrinis lūžis, atviras skeveldrinis dešinės blauzdos kaulų lūžimas. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietomis bukomis atsikišusiomis automobilio dalimis. V. R. mirtis yra tiesiogiai susijusi su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. gegužės 7 d. specialisto išvada Nr. 11-671 (15),11-832 (15) patvirtina, kad ant tirti pateikto automobilio „Fiat Ulysse“, valst. Nr. ( - ), priekinio stiklo rastas labai didelis skaičius žalsvai geltonos spalvos poliesterinių pluoštų yra iš šviesą atspindinčios gaminio audeklo, labai didelė tikimybė, kad iš šviesą atspindinčios liemenės. Kompleksine eismo įvykio – teismo medicinos ekspertizėmis Nr. 11-2785(16), Nr. 11-2434(16) (t 3, b. l. 162-172) buvo nustatytas eismo įvykio padarymo mechanizmas, leidžiantis pagrįstai spręsti, jog tik V. R. pirmas patyrė traumuojantį poveikį, jis buvo kliudytas tiesiogiai automobiliu. Lyginant ir analizuojant duomenis pagal žuvusiojo V. R. patirtus sužalojimus, automobilio padarytus pažeidimus bei paliktus V. R. drabužių pėdsakus ant automobilio kapoto, stiklo, R. Č. patirtus sužalojimus, liudytojos R. P., nukentėjusiosios J. R., liudytojo G. K., liudytojo A. D. parodymų kontekste galima spręsti, kad V. R. įvykio vakarą dėvėjo šviesą atspindinčią liemenę. Nukentėjusioji J. R. ir liudytojas A. D., kad V. R. buvo su šviesą atspindinčia liemene, matė prieš pat įvykį, išeinant V. R. ir R. Č. iš kaimynų namų. Liudytoja R. P. liemenės buvimą ant V. R. drabužių matė tuoj pat po įvykio, kada ji, atbėgusi į įvykio vietą, tikrino V. R. širdies pulsą ir apie tai, kad jis su šviesą atspindinčia liemene pasakė savo tėvui G. K.. Aplinkybių, dėl kurių minėti liudytojai, būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo, būtų suinteresuoti nurodyti tiesos neatitinkančias aplinkybes, ir nebūtų galima jų parodymais tikėti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Todėl vertinant šiuos bylos įrodymus visumoje, galima spręsti, jog apylinkės teismo nuosprendyje dėl šios aplinkybės padaryta išvada yra visiškai pagrįsta ir teisėjų kolegijai jokių abejonių nekelia. Tai, kad liudytojas D. V., kuris tuo metu dirbo ( - ) AVPK kelių policijos skyriuje ir vyko į eismo įvykio vietą, nurodė, kad žuvusysis buvo be liemenės, nepatvirtina aplinkybių, kurios buvo paties įvykio metu arba betarpiškai iš karto po įvyko, kadangi jis į įvykio vietą atvyko sąlyginai praėjus nemažam laiko tarpui, o, be to, ir liudytojai neneigė, jog vėliau ant V. R. šviesą atspindinčios liemenės nebematė.
  12. Teisėjų kolegija aukščiau aptartų aplinkybių kontekste nesutinka ir su apeliacinio skundo motyvais, kuriais pasisakoma, kad eismo įvykiui kilti buvo pačių žuvusiųjų veiksmai, nes jie įvykio metu buvo neblaivūs. Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės reikšmingumas buvo patikrintas atliekant ne tik eksperimentą matomumo sąlygoms įvertinti, bet ir analizuojant 2017 m. sausio 5 d. kompleksinės ekspertizės aktą Nr. 11-2785916) (T 3, b. l. 165), kuriame, apskaičiavus visus parametrus bei automobilio judėjimo trajektorijas, automobilio stabdymo pėdsakus, nustatyta, kad automobilis „Fiat Ulysse“ intensyviai stabdomas judėjo važiuojamąja dalimi, o jo dešinysis šonas nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto buvo nutolę apie 1 metro atstumu, o pėstieji buvo partrenkti kelio važiuojamojoje dalyje apie 1,2 metro atstumu nuo dešiniojo krašto, todėl pritartina apylinkės teismo vertinimui, kad tokios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog kliūtis nebuvo tokia netikėta, kad vairuotojas neturėtų galimybės išvengti susidūrimo dėl pėsčiųjų veiksmų, todėl jų neblaivi būklė nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, didesnės reikšmės įvykio kilimui neturėjo. Automobilį „Fiat „Ulysse“ vairavusiam V. A. matomumas, įvertinus eksperimento duomenis (įvairiomis analogiško automobilio eksploatavimo sąlygomis), kuriais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, buvo ne mažesnis kaip 130 metrų (1 t. 155-159), tai yra V. A. eismo įvykio metu viršijant leistiną greitį, važiuojant apie 119 km/h greičiu, pėstiesiems V. R. ir R. Č. nesilaikant Kelių eismo taisyklių 36 p. numatytų pareigų eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu, buvo galima laiku pastebėti kliūtį, važiuojant leistinu greičiu, ir tuo pačiu būtų buvusi techninė galimybė išvengti eismo įvykio.
  13. Nuosprendžiu nustatytus duomenis apeliantas ginčija nurodydamas, kad byloje esantis įvykio planas yra netinkamas, yra esminiai neatitikimai tarp fotonuotraukų prie 2014 m. gruodžio 10 d. įvykio apžiūros protokolo ir eismo įvykio plano, nurodyto laiko neatitikimo aspektu. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip neesminiai. Apeliantas įvykio vietos plano netinkamumą argumentuoja tuo, kad policijos pareigūnas jį sudarė ne eismo įvykio vietoje, nes nematė, kad matuojant būtų kas nors buvo fiksuojama, o policijos komisariate ir galimai ne tą pačią dieną bei tuo, kad nebuvo prie bylos pridėtas plano juodraštis bei pats planas nebuvo pasirašytas V. A.. Šie argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra esminiai bei pakankami įvykio plano netinkamumui konstatuoti. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas įvykio vietos plano – schemos sudarymo aplinkybes bei jų atitikimą faktinei situacijai (LAT nutartis Nr.2K-258/2012). Tai, kad neišliko plano juodraštis, kuris neabejotinai buvo sudarinėjamas įvykio vietoje (kad buvo matuojami įvairūs atstumai patvirtino įvykio vietoje buvę liudytojai, to neneigė ir pats V. A.) ir kad šio plano po jo sudarymo nepasirašė kaltininkas, kuomet ir pats nenurodo jokių esminių plane užfiksuotų elementų netikslumų, negali būti priežastimi, kad šis planas yra klaidingas ir neatitinka užfiksuotos įvykio situacijos. Nuteistojo teigimu, plano-schemos netinkamumas tariamai yra ir dėl to, kad tiek V. R., tiek R. Č. kūnai buvo judinami: V. R. buvo gaivinamas, o R. Č. išvežta į ligoninę. Su šiais argumentais, kaip įtakojusiais įvykio schemos sudarymo netikslumą, teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. R. po automobilio smūgio buvo nublokštas į priekį ir dešinę pusę, jo judinimas apsiribojo tik tuo, kad jis iš po partrenkimo padėties buvo atverstas ant nugaros, o R. Č. radimo vietoje, kuomet ji buvo išvežta į ligoninę, buvo paliktas jos paltas. Todėl teigti, kad šios aplinkybės galėjo įtakoti schemoje fiksuotų atstumų netikslumus, nėra jokio pagrindo, juolab, kad ir pats V. A. savo parodymuose nurodė, kad prie nukentėjusiųjų arčiau nebuvo priėjęs. Atitinkamai vertintini ir stabdymo kelio matavimai. Nuteistojo teiginys, jog kelio danga buvo drėgna, stabdymo žymės buvo neryškios, nepaneigia aplinkybės, kad stabdymo kelias buvo išmatuotas pagal esančius automobilio stabdymo pėdsakus, nors jie galimai dėl kelio dangos ir nebuvo tokio ryškumo kaip esant sausai kelio dangai. Ginčijimas aplinkybių dėl netikslių atstumų galėtų būti grindžiamas tik tuo, kad V. A. būtų aktyviai dalyvavęs įvykio vietos apžiūroje, tačiau, atvykus policijai, tokių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad, nors plano – schemos juodraštis ir neišliko, byloje esantis autoįvykio planas – schema buvo pasirašytas jį sudariusio pareigūno ir byloje vertinamas ne kaip pavienis atskiras dokumentas, o kitų bylos duomenų visumoje – lyginant su apžiūros protokolais, fotonuotraukomis, liudytojų parodymais bei paties nuteistojo paaiškinimais. Būtent šių duomenų visetas autoįvykio planą – schemą leidžia vertinti kaip pakankamai tikslų ir leidžiantį spręsti apie tyrimui reikšmingą objektų išsidėstymą įvykio vietoje. Nuteistojo skunde nurodomi argumentai dėl plano sudarymo laiko ir, kaip minėta, dėl nuteistojo parašo nebuvimo negali būti vertinama ypatingomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis ekspertams bei specialistams atlikti tyrimus pagal jiems suformuluotas užduotis ir juo labiau įtakojančius ekspertų išvadas dėl įvykio kilimo mechanizmo. Kaip jau buvo minėta, išvados yra daromos tik tuomet kai vieni įrodymai patvirtina kitus įrodymus ir sudaro vientisą logiškai pagrindžiamą grandinę. Nagrinėjamu atveju ekspertų išvados, yra vienas iš įrodymų šaltinių ir pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje jas tinkamai aprašė kaip rašytinius įrodymus ir vertinant šias išvadas įrodymų visumoje, tinkamai motyvavo. Dėl aukščiau paminėtų schemos – plano trūkumų galima nustatyti kokioje padėtyje buvo transporto priemonė bei nukentėjusieji po įvykio, koks stabdymo kelias, o įvykio vietos apžiūra atlikta nepažeidžiant esminių šio procesinio veiksmo atlikimo principų, laikantis tam veiksmui nustatytos tvarkos ir tinkamai užfiksuojant gautus rezultatus. Todėl aukštesnysis teismas pritaria tokiam pirmos instancijos teismo nuosprendžio įrodymų išdėstymui ir vertinimui.
  14. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015, 2K-332-693/2015), tačiau aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju V. A. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių, galiojusių nuo 2014 m. spalio 11 d. Nr. 1086 redakcija, 127, 128, 131.1. punktų reikalavimus –119 km/h greičiu vairuodamas automobilį ribota manevravimui važiavimo juosta, kurios plotis 3,1 m., riboto matomumo sąlygomis, tamsiu paros metu, esant šlapiai kelio dangai, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršijo leistiną 90 km/h greitį, tokiu būdu apribodamas saugią galimybę laiku pastebėti ir sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ne mažesniu nei 130 metrų atstumu turėjęs pastebėti pėsčiuosius, nesulėtino važiavimo greičio, kad galėtų saugiai valdyti ar visiškai sustabdyti transporto priemonę, būdamas neatidus, laiku nepastebėjo pėsčiųjų ir taip sukėlė nusikalstamas pasekmes. Todėl darytina išvada, kad tarp pasekmių ir KET pažeidimų, kuriuos padarė V. A., vairuodamas automobilį „Fiat Ulysse“ yra teisiškai svarbus priežastinis ryšys. Jeigu jis nebūtų viršijęs nustatyto leistino greičio, valdydamas padidinto pavojaus šaltinį (automobilį) kelyje, eismo įvykio padariniai nebūtų kilę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes žuvusieji nebuvo kelio viduryje, jie buvo 1,2 metro atstumu nuo dešinio kelkraščio, todėl jeigu vairuotojas būtų važiavęs leistinu greičiu ir įvertinęs eismo sąlygas, jis būtų galėjęs sustabdyti transporto priemonę arba prilėtinęs greitį apvažiuoti kelyje buvusius pėsčiuosius ir taip išvengti eismo įvykio. Teisėjų kolegija mano, kad jog nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio priežastis iš esmės nulėmė būtent nuteistojo V. A. veiksmai.
  15. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo apeliacinio skundo motyvus, susijusius su jo kaip asmenybės charakterizavimu, bausmės skyrimu ir tariamu civilinių ieškinių nepagrįstu tenkinimu, konstatuoja, jog aplinkybės, susijusios su nuteistojo, kaip asmens charakterizavimu, jokiu aspektu neišeina iš kaltinimo ribų, kadangi tai yra tik asmenybę vertinančios aplinkybės ir jei jos nesutampa su paties nuteistojo savęs subjektyviu vertinimu, nėra privalomuoju argumentu teismui nuteistąjį vertinti jo suvokimo ribose.
    1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos ir proporcingos siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, todėl negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į duomenų visumą – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
      1. V. A. skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai jas įvertinant. V. A. padarė vieną baigtą neatsargų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusių elgesys, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, metų bėgyje administracinėmis nuobaudomis nebaustas, tačiau baustas administracine tvarka dėl pakartotinio neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis, anksčiau neteistas, ūkininkauja. Dėl jo nusikalstamų veiksmų žuvo du žmonės. BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje numatytų pagrindų švelnesnei bausmei skirti. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra nustatyta aplinkybių, jog sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, dėl ko teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, V. A. skyrė artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka tiek V. A. asmenybę, tiek jo padarytos veikos pavojingumą bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su BK 75 straipsnio nuostatų taikymu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-160/2009, Nr. 2K-404/2007). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos kaltės formą, išanalizavęs nuteistojo asmenybę, teismas padarė teisingą išvadą, kad siekiant priversti V. A. laikytis įstatymų ir užkirsti jam kelią daryti naujas nusikalstamas veikas naudojantis teise vairuoti transporto priemones, bausmės paskirčiai įgyvendinti būtina kartu su bausme skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemonės. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šias paminėtas aplinkybes, baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemonę, apeliantui paskirta teisingai.
    2. Nuteistasis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių dydžiais, savo apeliaciniame skunde nurodė, kad turtinė žala yra priteista iš civilinio atsakovo - AAS „( - )“ nekeliant jokių reikalavimų civilinių ieškovų pareigai įrodyti civilinį ieškinį, o neturtinės žalos dalyje pirmosios instancijos teismas gerokai viršijo sumas, kurios galėtų būti pripažintos pagrįstomis. Nagrinėjamu atveju, nuteistojo nuomone, atsižvelgiant į žuvusiųjų veiksmus, priteistina neturtinė žala negalėjo viršyti sumos, maksimaliai atlygintinos pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, juolab nepasisakyta apie ryšio tarp žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų buvimą ar nebuvimą.
      1. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai pasisakė dėl civilinių ieškinių dydžių ir jų priteisimo iš kaltininko V. A., todėl nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimas ir šioje dalyje dėl civilinių ieškinių netenkinimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas įvertino AAS ,,( - )“ poziciją, atsižvelgė į teisminę praktiką formuojamą eismo įvykių bylose, kuriose žūsta asmenys, jų artimiesiems priteistinas sumas, tinkamai įvertino ir kitas aplinkybes, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo nustatyti priteistini neturtinės žalos dydžiai iš nuteistojo yra visiškai pagrįsti ir atitinkantys teisminę praktiką šio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Tai, kad nuteistasis nesutinka su priteistais turtinės žalos dydžiais iš draudimo bendrovės, nagrinėjamu atveju, jokio nuteistojo teisinę padėtį sunkinančio aspekto nekonstatuoja. Teismas, priteisdamas turtinę žalą iš draudimo bendrovės, vertino, kad atsižvelgus į apeigų pobūdį bei būtinus įgyti daiktus, 1700 Eur išlaidos yra artimos protingoms, todėl nukentėjusiųjų A. Č. ir V. Š. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino dalinai, proporcingai mažinant laidojimo pašalpos dydžiu. R. B. ir L. K. reikalavimai turtinės žalos dalyje buvo įrodyti pateiktais rašytiniais dokumentais, bei paaiškinimais (2 t. b. l. 192-195,3t. 55-57), todėl iš draudimo bendrovės R. B. pagrįstai priteista turtinės žalos - 43,44 eurai, o L. K. - 474,97 eurai turtinės žalos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinis atsakovas AAS ,,( - )“ pirmos instancijos teismo nuosprendžio neskundė, todėl plačiau apie tai nepasisakoma. Dėl neturtinės žalos teismas nustatė, kad civilinius ieškinius byloje pareiškė tik artimieji žuvusiųjų giminaičiai, todėl pagrįstai sprendė, jog nukentėjusieji turi teisę į žalos atlyginimą 6.250 str. pagrindais ir tai tinkamai argumentavo. Kaip žinia, asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250 straipsnis, 6.284 straipsnio 1 dalis). Artimųjų giminaičių sąvoka pateikiama CK 3 knygos 135 straipsnyje, tai yra artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai ( tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Pirmos instancijos teismas priteisdamas neturtinės žalos dydį, tinkamai sprendė dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo artimiems giminaičiams- žuvusiojo V. R. seserims po 2000 eurų ir motinai 3500 eurų, žuvusios R. Č. dukrai 2000 eurų ir motinai 3000 eurų, parinkdamas sumas atitinkančias teismų praktiką artimas labiau minimaliai priteistinos neturtinės žalos dydžio sumai, panašaus pobūdžio bylose. Artimojo asmens netekties atveju artimieji – vaikai, motina visais atvejais išgyvena artimojo netektį, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurios dydį parenka teismas. O šiuo atveju akivaizdu, kad dėl brolio žūties seserys turėjo turtinės žalos, prisidėjo prie brolio laidotuvių, su broliu palaikė glaudžius ryšius, dažnai matydavosi, be to brolis rūpinosi mama. Teigia, jog išgyveno dėl brolio netekties, gėrė raminamuosius vaistus.
  16. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, civilinis ieškinys ir proceso išlaidų atlyginimo klausimas taip pat išspręsti teisingai. Todėl nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendis paliekamas galioti.
  17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Kolegijos nuomone, iš esmės dėl nuteistojo visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. V. A., vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimą, kuris netenkina nuteistojo, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).
  18. Nukentėjusiųjų L. K. R. B. ir J. R. atstovė advokatė V. Kavaliauskienė apeliacinio proceso metu pateikė nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų kvitą, pagal kurį sprendžiama, jog nukentėjusiosios turėjo 300 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015 ir kt.). Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą, apeliacinėje instancijoje vyko teisminis įrodymų tyrimas, buvo papildomai apklausiami liudytojai, ekspertai, ir nuteistojo skundas atmetamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidos, nagrinėjamu atveju, priteisiamos iš nuteistojo.

10Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

12Nukentėjusiosios L. K. atstovės advokatės Vilijos Kavaliauskienės prašymą priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkinti ir nukentėjusiosios L. K. naudai iš nuteistojo V. A. priteisti 300 eurų atstovavimo išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai