Byla e3K-3-323-695/2019
Dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Grąžtai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė prašė teismo:

62.1.

7pripažinti negaliojančia AB „Grąžtai“ su UAB „Vilniaus vandenys“ 2007 m. liepos 20 d. sudarytos šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. PR-812 dalį dėl 6826 kub. m paviršinių nuotekų priėmimo į mišriąją nuotakyno sistemą nuo 25 699 kv. m ploto;

82.2.

9taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 40 631,17 Eur;

102.3.

11priteisti iš atsakovės 6 procentų metines procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant jas nuo teismo priteistos sumos;

122.4.

13priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Paaiškino, kad ieškovė ir Vilniaus apskrities viršininkas 1998 m. liepos 7 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį ir ieškovė išsinuomojo 49 733 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią Vilniuje, ( - ). Vėlesniais susitarimais nuomojamos sklypo dalies plotas kito ir 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu Nr. K01/2006-984 sudarė 9228 kv. m. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas atsakovė ieškovei teikė pagal šalių 1996 m. spalio 24 d. sudarytą vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo nuvedimo sutartį Nr. 812. Šalys 2007 m. liepos 20 d. sudarė šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. PR-812, jos pagrindu atsakovė ieškovei tiekė vandenį ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas. 2007 m. liepos 20 d. naujai sudarytos šalių sutarties (kuri ir yra ginčo objektas) 4 punkte atsakovė nustatė sąlygą, pagal kurią ji įsipareigoja priimti į nuotakyno sistemą 9277 kub. m paviršinių nuotekų per metus nuo 34 927 kv. m ploto. Nurodytos paslaugos ieškovei buvo teikiamos iki 2016 m. balandžio mėnesio. 2016 m. metais atlikus inventorizaciją paaiškėjo, kad sudarant vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį joje buvo klaidingai nurodytas teritorijos, nuo kurios į mišrią nuotakyno sistemą priimamos paviršinės nuotekos, plotas – sutartyje nurodyta 34 927 kv. m, nors faktiškai ieškovės valdoma sklypo dalis tesudarė 9228 kv. m. Tokiu būdu ginčo sutartyje atsakovės nurodytas ieškovės valdomos teritorijos plotas neatitiko realiai ieškovės valdyto ploto. Pažymėjo, jog ieškovės generalinis direktorius A. R. S. sutartį pasirašė pasitikėdamas atsakove ir neseniai pradėjęs eiti šias pareigas. Dėl suklydimo sutartyje nurodytas gerokai didesnis teritorijos, nuo kurios atsakovė šalina nuotekas, plotas. Ieškovės teigimu, ginčo sutarties dalis dėl 6826 kub. m paviršinių nuotekų priėmimo į mišriąją nuotakyno sistemą nuo 25 699 kv. m ploto turi būti pripažinta negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo. Be to, dalimi sutartyje nurodyto žemės sklypo ploto naudojasi ir kiti asmenys pagal jų sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis. Nurodė, jog aptarta situacija lėmė tai, kad ieškovė už atsakovės teikiamas paslaugas mokėjo ne pagal faktinį valdomos teritorijos dydį, o pagal sutartyje nurodytą plotą ir dėl šio neatitikimo nuo sutarties sudarymo iki 2016 m. ieškovė atsakovei pagal šios pateiktas PVM sąskaitas faktūras sumokėjo 55 193,21 Eur, nors turėjo būti mokama 14 562,04 Eur. Ieškovės vertinimu, šioje situacijoje pripažinus sutartį negaliojančia egzistuoja pagrindas taikyti restituciją – įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei jos už 6826 kub. m kasmet paviršinių nuotekų surinkimą atsakovei sumokėtas sumas laikotarpiu nuo 2007 m. liepos iki 2016 m. balandžio mėnesio.

14II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

15Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino AB „Grąžtai“ su UAB „Vilniaus vandenys“ 2007 m. liepos 20 d. sudarytos šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutarties Nr. PER-812 4 punkto dalį dėl 6826 kub. m paviršinių nuotekų priėmimo į mišriąją nuotakyno sistemą nuo 25 699 kv. m ploto negaliojančiu. Priteisė iš atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ ieškovei AB „Grąžtai“ 40 631,17 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo – 2016 m. gruodžio 23 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, jog šalių 2007 m. liepos 20 d. pasirašytos šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutarties Nr. PER-812 4 punktu šalys susitarė, kad atsakovė priims į mišriąją nuotakyno sistemą 9277 kub. m paviršinių nuotekų per metus nuo 34 927 kv. m ploto adresu: ( - ), Vilnius. Sutartiniai santykiai tarp šalių šiuo aspektu susiklostė nuo 1996 m. spalio 24 d., kai buvo pasirašyta vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo sutartis Nr. 812, tačiau šioje sutartyje nėra nurodoma, nuo kokio žemės sklypo ploto skaičiuojama už paslaugas. Teismas pabrėžė, kad iš 2017 m. liepos 2 d. ieškovės atsakovei pildytos atsakovės parengtos formos matyti, jog lietaus nuotekos skaičiuotinos nuo 34 927 kv. m ploto, tačiau toks plotas, koks nurodytas sutarties 4 punkte, ieškovei nebuvo išnuomotas. Duomenų, kokiu pagrindu paraiškos sutarčiai sudaryti formoje nurodytas toks plotas, atsakovė paaiškinti negalėjo. Teismas, vertindamas ieškovės argumentus, kad ją su atsakove siejo ilgalaikiai ūkiniai santykiai, grįsti pasitikėjimu, be to, atsakovė yra subjektas, teikiantis viešąsias paslaugas, todėl ieškovė neatkreipė dėmesio į sutarties 4 punkte išdėstytą nuostatą, nurodė, jog atsakovė pateikė informaciją, kad prie ginčo sutarties yra tik paraiškos forma, kurią užpildyti pateikė UAB „Vilniaus vandenys“. Daugiau jokių sutartį lydinčių dokumentų prie sutarties atsakovė, kaip paslaugas teikiantis subjektas, negalėjo pateikti, paaiškinusi, kad kitų dokumentų nėra. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovės pusės sutartį pasirašė Abonentų tarnybos viršininkė D. M. ir du UAB „Vilniaus vandenys“ Abonentų tarnybos vyresnieji inspektoriai J. V. ir A. J. (A. J.), iš kurių J. V. pasirašė 2007 m. liepos 20 d. atsakovei pateiktos paraiškos formoje ir šalia nurodytas įrašas „Lietaus nuotekas skaičiuoti nuo 34 927 m2 ploto. Lydraštyje priminti, kad iki šiol negavome pastatų ir žemės nuosavybės dokumentų kopijų“. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, akcentavo, kad duomenys apie paslaugų gavėjo valdomo žemės sklypo plotą buvo būtina informacija paslaugų teikėjui teikiant nurodyto pobūdžio paslaugas. Atsakovė nepateikė duomenų, kokiu pagrindu ji skaičiavo už teikiamas paslaugas nuo 34 927 kv. m žemės sklypo ploto, kai tokį prierašą atliko jos pačios darbuotojas, o ieškovė pateikė įrodymus, kad tokio ploto žemės sklypu ji niekada neturėjo teisės naudotis, nes tokio ploto sklypas jai nebuvo išnuomotas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė, būdama paslaugos teikėja, neatliko visų būtinų veiksmų, kuriuos atlikti turėjo būtent paslaugos teikėja, nes ji nurodo paslaugos kainą, kuriai apskaičiuoti būtini naudojimąsi ginčo žemės sklypu patvirtinantys dokumentai, be to, žemės sklypo kvadratūrą nurodė atsakovės darbuotojas, tačiau nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu nurodomas toks sklypo plotas. Teismas vertino, kad, ieškovei valdžius 9228 kv. m ploto žemės sklypo dalį, atsakovė fiziškai negalėjo suteikti nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų didesniam nei 9228 kv. m plotui, todėl, ieškovei pareikalavus įvykdyti paslaugą pagal sutarties 4 punktą, atsakovė tokios paslaugos įvykdyti negalėtų. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog ne tik ieškovė, bet ir atsakovė suklydo įrašiusi neteisingą žemės sklypo plotą, nuo kurio turėjo būti skaičiuojama atsakovės teikta paslauga. Teismas vertino, jog šios faktinės aplinkybės įrodo ieškovės suklydimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio prasme, todėl 2007 m. liepos 20 d. sutarties 4 punkto dalį dėl 6826 kv. m paviršinių nuotekų priėmimo į mišriąją nuotakyno sistemą nuo 25 699 kv. m ploto pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip sudarytą iš esmės suklydus dėl sandorio esminių sąlygų. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė turi teisę reikalauti permokėtos paslaugos kainos grąžinimo, nes paslauga nurodyta apimtimi nebuvo suteikta bei grąžintina suma apskaičiuojama naudojant piniginį ekvivalentą taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo dėl ieškovės reikalautos grąžinti sumos, apskaičiuotos nuo 9228 kv. m ploto, nebuvo, nurodė ieškovei grąžinti jos permokėtas sumas, skaičiuotas nuo didesnio nei jos nuomotas žemės sklypo ploto, kurios sudaro 40 631,17 Eur. Teismas taip pat tenkino prašymą dėl 6 procentų palūkanų priteisimo ir priteisė iš atsakovės ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų pakeitė – priteisė iš atsakovės ieškovei 20 315,59 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo – 2016 m. gruodžio 23 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija netenkino atsakovės pateikto prašymo pridėti prie bylos ir vertinti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus – ieškovės permokos pagal ginčo sutartį apskaičiavimo lentelę, AB „Grąžtai“ 1999 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. 80 kopiją. Kolegija, susipažinusi su pateiktų naujų įrodymų turiniu, įvertinusi atsakovės procesinį elgesį, kai pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė šalims teikti visus turimus papildomus įrodymus, dėl šios priežasties buvo ir atidėjęs teismo posėdį, sprendė, kad atsakovės argumentai, jog dėl įmonės archyve saugomų dokumentų apimties iki tokių duomenų skaitmeninimo ji negalėjo teismui pateikti 1999 m. lapkričio 30 d. ieškovės pranešimo apie jos valdomo ploto pasikeitimus, nesudaro pagrindo vertinti, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kolegija pabrėžė, jog šis pranešimas surašytas galiojant 1996 m. šalių sudarytai sutarčiai, kuri priėmus ginčo sutartį neteko galios. Kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms 1999 m. lapkričio 3 d. pranešimo kopijos priėmimas neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priėmimo sąlygų. Kolegija taip pat atsisakė priimti ir vertinti su apeliaciniu skundu pateiktus atsakovės atliktus ieškovės permokos apskaičiavimus, kaip pateiktus nesilaikant CPK nustatytos tvarkos bei nepagrindžiant, kokios kliūtys šį įrodymą sutrukdė pateikti pirmosios instancijos teismui. Kolegija pažymėjo, jog CK 1.90 straipsnio 4 dalyje apibrėžta, kad suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Byloje esantys duomenys patvirtino ieškovės nuomos pagrindu valdomo sklypo dalies ploto pokyčius, liudijančius, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė naudojosi ne, kaip sutartyje nurodyta, 34 927 kv. m plotu, o tik 9228 kv. m plotu, t. y. kaip buvo nustatyta ieškovės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 7 d. sutartyje. Kolegija pabrėžė, jog aptarti faktai liudija, kad šalys ginčo sutartį pasirašė užfiksavusios joje neteisingą nuomojamo sklypo plotą, kuris turėjo esminę reikšmė tiek atsakovės teikiamos paslaugos ieškovei apimčiai, tiek ieškovės atsiskaitymo už teikiamas atsakovės paslaugas įvertinimui pinigine išraiška. Atsižvelgdama į faktines aplinkybes kolegija vertino, kad ginčo situacija atitinka aptartus kriterijus, reikšmingus pripažįstant sandorį sudarytą dėl suklydimo. Kolegija taip pat vertino, jog apeliaciniame skunde dėstoma nuomonė, kad suklydimas negali būti konstatuojamas, nes fiksuotas žemės sklypo plotas sutartyje aptartas individualiai, o ne bendrosiose sąlygose, nekeičia teisinio vertinimo dėl sutarties punkto negaliojimo. Kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog joks teisės aktas neįtvirtino draudimo asmenims sudaryti sutartis dėl paviršinių nuotekų rinkimo didesniam plotui, nei yra nuomojamas plotas. Kolegija akcentavo, jog ieškovės žemės sklypo valdymo teisė buvo griežtai apibrėžta nuomos sutarties ir vėlesnių susitarimų su sklypo valdytoja – Vilniaus apskrities viršininko administracija, todėl svarstymai, kad ieškovė dėl įvairių priežasčių galėjo naudotis didesne sklypo dalimi, buvo vertinti kaip deklaratyvūs. Kolegija nesutiko su atsakove, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino 2007 m. liepos 2 d. formą. Kolegija pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pildytoje dviejų asmenų formoje esantis prierašas „Lietaus nuotekas skaičiuoti nuo 34 927 m2 ploto“ atliktas atsakovės darbuotojo, buvo padaryta atsižvelgus į teismo posėdžio metu tiriant šį įrodymą atsakovės atstovės pateiktą paaiškinimą. Atsakovė, teigdama, kad asmens rašysenai nustatyti reikalingos specialios žinios, skirti ekspertizės neprašė. Be to, atsakovė, nesutikdama su įrodymų vertinimu, nepateikė argumentų dėl subjekto, padariusio šį prierašą, kurio duomenys apie ieškovės valdomo sklypo ploto dalį buvo perkelti į sutartį. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisme atsakovės poziciją, paaiškinimus apie praktikoje susiklosčiusią tokių sutarčių sudarymo procedūrą, atitinkamas šalių pareigas sudarant sutartį, aplinkybes, kad pačią sutartį rengė atsakovės darbuotojai, be to, prierašo apie plotą į 2007 m. liepos 20 d. pildytą formą dėl „Duomenų šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo“ padarymą, nesutiko su atsakove, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ginčijamo sutarties punkto pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo spendimo dalį dėl permokėtos sumos priteisimo, nurodė, jog pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (liet. nuo pradžios) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Kolegija, atsižvelgdama į atsakovės argumentus, susijusius su ginčo sandorio sudarymo aplinkybėmis, įmonėms atstovaujančių asmenų rūpestingumo ir atidumo standartų neatitinkantį elgesį sudarant sandorį, pritarė atsakovės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė sandorio dalies negaliojimo pasekmių klausimą ir be teisinio pagrindo tenkino ieškovės reikalavimą dėl permokos priteisimo. Kolegija pažymėjo, jog susitarimą atsiskaityti už atsakovės suteiktas paslaugas pagal pripažintą negaliojančia sutarties sąlygą ieškovė vykdė pakankamai ilgą laiką – beveik devynerius metus. Sutartis buvo pasirašyta įgaliotų abiejų įmonių atstovų, kurie, būdami rūpestingi ir atidūs, turėjo pareigą įvertinti visas sutarties sąlygas, o ypatingai atkreipti dėmesį į sutarties punktą, kuriame fiksuojami duomenys, reikšmingi teikiamų paslaugų apimčiai ir apmokėjimui. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad sutarties projektą rengė atsakovės darbuotojai, o ieškovės atstovas pripažino, kad AB „Grąžtai“ direktorius buvo neseniai pradėjęs eiti šias pareigas, todėl, atsižvelgdamas į sutarties šalis siejančius ilgalaikius bendradarbiavimo santykius, atsakovės kaip viešąsias paslaugas teikiančio subjekto patikimumą, pasirašydamas sutartį iš esmės pasitikėjo joje fiksuotų duomenų teisingumu. Aptartos aplinkybės patvirtino, kad iš esmės šalys, sudarydamos ginčo sandorį, nesilaikė keliamų joms aukštesnių nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartų, elgėsi neapdairiai. Kolegija sprendė, kad ir ieškovės nerūpestingas elgesys turėjo įtakos tam, jog ji ilgus metus mokėjo už paslaugas, kurios buvo teikiamos, bet ne ieškovei, be to, atsakovė šiuo metu taip pat nebeturi galimybės reikalauti sumų už sąžiningai suteiktas paslaugas iš kitų sklypo naudotojų. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas visa apimtimi nepagrįstai pablogintų atsakovės padėtį, pažeistų jos teisėtus interesus, neatitiktų proporcingumo, sąžiningumo principų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeitė, priteisdama ieškovei iš UAB „Vilniaus vandenys“ pusę jos reikalaujamos sumos, t. y. 20 315,59 Eur. Kolegija nepagrįstais laikė apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovei dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, o ne prašydama spręsti sutartį pasirašiusio savo vadovo civilinės atsakomybės klausimą, pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus ir pan. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškovė, atlikdama mokėjimus ilgą laikotarpį pagal ginčijamą sutarties punktą, jį patvirtino CK 1.79 straipsnio prasme, todėl neteko teisės jį nuginčyti. Atsakovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su sutarties nuginčijamo sandorio patvirtinimu, ginčo situacijai nėra aktuali, nes nurodomų bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Kolegija vertino, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tačiau neatsižvelgė į rūpestingumo ir atidumo kriterijų neatitinkantį šalių elgesį aptariant ginčijamą sutarties punktą, todėl nepagrįstai sprendė, kad restitucija taikytina visa apimtimi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo apimties ir dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pakeitė.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1824.1.

19Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio 5 dalį, nes ši norma buvo išaiškinta kaip leidžianti pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo, nulemto bet kokių priežasčių, be kita ko, neatidumo, neatsargumo, nerūpestingumo, o ne esminio suklydimo. Šiuo atveju ieškovė sutartį sudarė ne dėl suklydimo, o dėl savo neatidumo. Aplinkybę, kad ieškovė buvo neatidi, nustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika galima teigti, jog ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad suklydimo nebuvo, ir atsisakyti pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-611/2018). Ieškovės elgesys sudarant sutartį neatitinka protingumo kriterijaus, nes atidus subjektas analogiškomis aplinkybėmis būtų išanalizavęs sutartį ir įvertinęs jos nuostatų teisingumą. Ieškovės ir jos valdymo organų galimas subjektyvus įsivaizdavimas, kad sutartyje bus įrašytas ieškovės faktiškai nuomojamas žemės sklypo dalies plotas, negali būti laikomas suklydimu, nes neapdairumas, neatidumas ar nerūpestingumas nelemia suklydimo dėl sandorio esmės. Skubotumas ir neįsigilinimas sudarant sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės. Ieškovės elgesys neatitinka protingumo kriterijaus ir vertinant ieškovės individualias savybes – ieškovė yra veiklą vykdantis verslo subjektas, savo produkciją eksportuojantis visame pasaulyje, neabejotinai turintis sandorių sudarymo patirties. Ieškovės valdymo organas, jei jam kilo bet kokių abejonių, privalėjo konsultuotis su atitinkamą kompetenciją turinčiais asmenimis. Taigi apeliacinės instancijos, nustatęs ieškovės nerūpestingą veikimą, privalėjo ieškinį atmesti.

2024.2.

21Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio 7 dalį, nes ieškovė pasirinko neproporcingą teisių gynybos būdą. Ieškinį reiškiantis asmuo turi teisę pasirinkti savo gynybos būdą, tačiau ši teisė lemia ir tai, kad visą su gynybos būdo neproporcingumu susijusią riziką prisiima būtent ieškovas. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Šioje situacijoje, atsižvelgiant į tai, kad sandorių ginčijimas yra ultima ratio (paskutinė priemonė), ieškovė turėjo pasirinkti kitą adekvatų gynimo būdą. Ieškovė, 2016 m. galimai nustačiusi, kad sutartis sudaryta tariamai netinkamai, galėjo reikalauti žalos atlyginimo iš sutartį ieškovės vardu sudariusio vienasmenio valdymo organo. Atsakovė neturi nukentėti dėl to, kad ieškovė tam tikru laikotarpiu buvo sudariusi sutartį su galimai nekompetentingu vadovu. Vadovo nekompetencija yra tik ieškovės gynybinė versija, nes vadovas turi veikti pagal aukščiausius atidumo reikalavimus.

2224.3.

23Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog sutartis sudaryta esant abiejų šalių suklydimui, tačiau tokia išvada neatitinka CK 1.90 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų. Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) rinkinyje pateikiamas iliustratyvus abipusio suklydimo atvejo pavyzdys, atspindintis suklydimo esmę ir ribas. Suklydimu laikoma situacija, kai viena šalis parduoda kitai šaliai daiktą, nors daiktas yra vogtas, o apie tai nė viena iš šalių nežino ir negali žinoti. Tie atvejai, kai šalys turi galimybę žinoti ir viena iš šalių neabejotinai žino aplinkybę, kurią vėliau dėl nerūpestingumo kvalifikuoja kaip suklydimą, negali būti laikomi suklydimu sandorių ginčijimo dėl suklydimo instituto prasme. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą.

2424.4.

25Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, nes taikė restituciją, nors sutartyje techninė klaida atsirado išimtinai dėl ieškovės neapdairumo, nesant jokių atsakovės veiksmų, prisidėjusių prie ieškovės neapdairumo.

2624.5.

27Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė CK 1.79 straipsnį, nes pripažino negaliojančia sutarties dalį, kurią pati ieškovė buvo patvirtinusi ir atitinkamos prezumpcijos nepaneigė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai yra nuginčijami sandoriai. Nuginčijami sandoriai pasižymi tuo, kad gali būti patvirtinami. CK 1.79 straipsnis nustato, kad patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jo ginčyti. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sandorių patvirtinimo prezumpcijos. Viena iš jų – po to, kai šalis įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti visiškai ar iš dalies jį įvykdė. Teismai nustatė, kad ieškovė beveik dešimt metų mokėjo sąskaitas pagal sutartį ir tokiais veiksmais ieškovė patvirtino bei neteko teisės jos ginčyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės analogiškoje situacijoje taip pat konstatavo teisės ginčyti sandorį praradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013). Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ši pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra neaktuali, nes iš esmės skiriasi bylų aplinkybės, tačiau nutartyje nėra nurodyta, kuo pasireiškia faktinių aplinkybių skirtumai.

2824.6.

29Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 suformuotos praktikos, kurioje nurodyta, kad pareiga nurodyti tikslius, teisingus duomenis tenka sutartį pageidaujančiam sudaryti asmeniui; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007 suformuotos praktikos, nes neatsižvelgė į sutarties sudarymo faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant suklydimą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014, 2016 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016 suformuotos praktikos, nes nevertino, ar ieškovei prieš sudarant sutartį buvo pateikta aiški informacija; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011, 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014 suformuotos praktikos, nes pripažino negaliojančiu sandorį, kuris buvo sudarytas ne dėl suklydimo, bet dėl ieškovės laisva valia prisiimtų galimai nenaudingų įsipareigojimų; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017, 2018 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018 suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, nes, esant įstatyme įtvirtintai prezumpcijai, kitai šaliai nepaneigiant prezumpcijos, šia nesivadovavo.

3024.7.

31Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, nes nepagrįstai atsisakė priimti dokumentą, patvirtinantį įprastą šalių praktiką bei atsiradusį tik atsakovei skaitmeninant archyvus, bei nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktų skaičiavimų netikslumus patvirtinančią skaičiuoklę ir vertino šį dokumentą kaip naują įrodymą, nors tai yra atsakovės parengtas skaičiavimas, kuris galėjo būti įtrauktas į apeliacinio skundo tekstą, tačiau patogumo tikslais buvo pateiktas atskiro dokumento forma.

3224.8.

33Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra konstatuota, kad sutartis buvo sudaryta elgiantis neatidžiai, nerūpestingai, akcentuojant ieškovės vadovo vaidmenį šioje situacijoje. Teismo nutartyje buvo išsamiai pasisakyta dėl ieškovės vadovo veiksmų, tačiau ieškovės vadovas byloje nedalyvavo. Ir tokia priimta teismo nutartis gali turėti įtakos ieškovės vadovo teisėms ir pareigoms. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

3425.1.

35Neteisingo mokesčio apskaičiavimą lėmė tai, kad į parengtą sutarties formą atsakovės darbuotojai įrašė neteisingus ieškovės valdomo žemės sklypo duomenis. Ieškovės darbuotojai, neturėdami pagrindo abejoti atsakovės parengtais dokumentais ir pasitikėdami atsakovės sąžiningumu ir iki tol buvusia praktika, kai visada iki tol pasirašytas sutartis rengdavo tik atsakovė, sutartį pasirašė. Atsakovė kasaciniame skunde šias faktines aplinkybes iškraipė ir pateikė teismui situacijos vertinimą kaip patvirtinantį pačios ieškovės darbuotojų nerūpestingumą.

3625.2.

37Ieškovė sutinka su atsakovės pozicija, jog sutartį pasirašęs asmuo turėjo atidžiai patikrinti sutartyje nurodytus faktinius duomenis. Byloje nėra ginčo, kad sutartį parengė ir pateikė pasirašyti atsakovė. Klaidingus žemės sklypo ploto duomenis į sutartį įrašė atsakovės darbuotojai, todėl atsakovė turi galimybę ir teisę prisiteisti žalos atlyginimą iš sutartį atsakovės vardu pasirašiusio asmens – Abonentų tarnybos viršininkės D. M.. Įvertinus atsakovės teikiamų paslaugų pobūdį ir apimtis, abejotina, kad atsakovė į tokias atsakingas pareigas skirtų asmenis, neturinčius reikalingų žinių ar patirties. Be to, turimos žinios ar patirtis neeliminuoja atsakingų darbuotojų aplaidaus požiūrio į atliekamas pareigas. Tai, kad atsakovės darbuotojai į rengiamą sutartį įrašė neteisingus faktinius duomenis, vertintina kaip atsakovės nepakankamos darbuotojų tinkamo pareigų atlikimo kontrolės, kompetencijos neužtikrinimo, nepakankamo instruktavimo bei netinkamo darbų organizavimo rezultatas. Atitinkamai ir dėl šių veiksmų kilusios pasekmės tenka pačiai atsakovei.

3825.3.

39Atsakovė teikia viešąsias paslaugas, jos pajamos už nuotekų šalinimą ir jų valymą tiesiogiai priklauso nuo kliento valdomo žemės sklypo ploto. Siekdama gauti pajamų atsakovė turi kiekvieną kartą prieš pasirašydama sutartį pasitikrinti, koks kliento valdomo žemės sklypo plotas, nes nuo jo priklauso gautinų pajamų dydis. Kliento valdomo žemės sklypo ploto duomenys yra vieši – kiekvienas suinteresuotas asmuo turi galimybę gauti reikalingus duomenis iš Nekilnojamojo turto registro. Taigi kiekvienas atsakingas ir rūpestingas atsakovės darbuotojas, prieš parengdamas sutarties galutinį variantą, o tuo labiau ją pasirašydamas, kiekvieno kliento valdomo žemės sklypo duomenis nuotekų šalinimo ir valymo tikslais privalo patikrinti Nekilnojamojo turto registre. Jeigu atsakovės darbuotojai šiuo atveju neatliko nurodytų veiksmų, atsakovė gali reikšti pretenzijas šiems darbuotojams.

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

42Dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl esminio suklydimo, aiškinimo ir taikymo Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl AB „Grąžtai“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2007 m. liepos 20 d. sudarytos šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia dėl esminio suklydimo bei tokį pripažinimą lemiančių teisinių pasekmių taikymo. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio 5 dalį, nes šiuo atveju ieškovė sutartį sudarė ne dėl suklydimo, o dėl savo neatidumo. Atsakovės teigimu, ši aplinkybė, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nesudarė pagrindo pripažinti sandorio dalies negaliojančia dėl esminio suklydimo. Vertindama atsakovės nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus. Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir UNIDROIT principų 3.2.1 straipsnyje, kuriame suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Tokia esminio suklydimo samprata pateikta ir UNIDROIT principų 3.2.2 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suklydimas taip pat yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo , taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 73–103; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 33 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 52 punktas). Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Analogiškai, jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Nurodytos vertinimo gairės lemia tai, kad ir teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 27 punktas). Šios nutarties 28–32 punktuose įvardyta esminio suklydimo vertinimo sąranga sąlygoja tai, kad tik konkrečių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, jo šalis, sudarymo aplinkybes ir kitus minėtus kriterijus, yra sprendžiama, ar egzistuoja teisiniai pagrindai teigti, jog sandoris buvo sudarytas dėl esminio suklydimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtus pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nesutinka su atsakovės vertinimu, kad šiuo atveju teismai netinkamai aiškino aptariamą teisinį reguliavimą bei, vertindami byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai pripažino nurodytos sutarties dalį negaliojančia dėl esminio suklydimo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog 2006 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu dėl 1998 m. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties, sudarytos ieškovės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, buvo pakeista 1998 m. liepos 7 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis. Šiuo pakeitimu buvo sutarta vietoj ieškovei išnuomoto 10 577 kv. m žemės ploto išnuomoti jai 9228 kv. m žemės plotą (susitarimo 1 punktas). Šis susitarimas per tris mėnesius turėjo būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (susitarimo 2 punktas). Byloje pateikti duomenys liudija, kad Nekilnojamo turto registre tik 2007 m. spalio 12 d. buvo įregistruotas nurodytas susitarimas. Taigi, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro duomenis, galima matyti, kad nuo 2004 m. sausio 22 d. iki 2007 m. spalio 12 d. viešai buvo įregistruotas 2004 m. sausio 16 d. šalių susitarimas dėl 1,0577 ha ginčo žemės sklypo nuomos ieškovei. Teismai nustatė, kad ginčo sutartį ieškovei dėl šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo sutarties aptariamam žemės sklypui atnaujinimo rengė būtent atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ darbuotojai, kurie prašė ieškovės patikslinti duomenis, reikalingus šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutarčiai Nr. 812 atnaujinti. Tikslinant sutarčiai parengti reikalingą informaciją atsakovės darbuotojai padarė prierašą – lietaus nuotekas skaičiuoti nuo 34 927 kv. m žemės ploto. Šiame dokumente taip pat matyti atsakovės darbuotojų prierašas ieškovei priminti, kad iki šiol nebuvo gauta jos pastatų ir žemės nuosavybės dokumentų kopijų. Bylos duomenys liudija, kad 2007 m. liepos 20 d. sudarytos šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutarties Nr. PR-812, kurios pagrindu atsakovė ieškovei tiekė vandenį ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugas, 4 punkte atsakovė nustatė sąlygą, pagal kurią ji įsipareigoja priimti į nuotakyno sistemą 9277 kub. m paviršinių nuotekų per metus nuo 34 927 kv. m žemės ploto. Tačiau aptarti duomenis liudija, jog ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė naudojosi ne, kaip sutartyje nurodyta, 34 927 kv. m plotu, o tik 9228 kv. m, o viešame registre buvo įregistruotas 1,0577 ha ieškovės naudojamas žemės plotas. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog šalys ginčo sutartį pasirašė, kai joje buvo nurodytas neteisingas nuomojamo sklypo plotas, kuris turėjo esminę reikšmę tiek atsakovės teikiamos paslaugos ieškovei apimčiai, tiek ieškovės atsiskaitymo už teikiamas atsakovės paslaugas įvertinimui pinigine išraiška. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad šiuo atveju žemės sklypo duomenis, reikalingus nuotekų šalinimo ir valymo tikslais, įrašė šias paslaugas teikiantis subjektas, todėl jis privalėjo imtis veiksmų tinkamiems faktiniams duomenims įrašyti, be kita ko, pasiteirauti faktinių duomenų ieškovės ar imtis veiksmų šiems duomenims patikrinti viešuose registruose. Sutartį rengusiai šaliai, atsižvelgiant į paslaugų teikimo sutarties pobūdį, šiuo atveju teko atsakomybė nurodyti teisingą pirminę informaciją, svarbią sutarčiai sudaryti bei teikiamoms paslaugoms apskaičiuoti. Tačiau teismų nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nors atsakovė ir siekė patikslinti duomenis, reikalingus sutarčiai atnaujinti, tačiau ji buvo nerūpestinga, nepatikslino nurodytų duomenų kreipdamasi į ieškovę, be to, šie duomenys nebuvo tikslinti pagal viešo registro duomenis. Minėtos aplinkybės, atsižvelgiant į sutarties rengimo procesą, paslaugų teikėjui tekusius įsipareigojimus, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad ieškovė sudarydama sandorį, parengtą atsakovės, kurioje buvo nurodyta jos teikiamų paslaugų kainos apskaičiavimo tvarka, suklydo dėl minėto sutarties punkto. Šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, jog ieškovė neteisingai suvokė šią sandorio dalį ir toks suklydimas vertintinas kaip esminis, kai šią aplinkybę suvokiant sandoris šiomis sąlygomis nebūtų sudarytas. CK 1.90 straipsnio konstrukcija ir aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika liudija, kad esminiu laikomas toks suklydimas, kuris sudarant sutartį buvęs toks reikšmingas, kad protingas subjektas esant analogiškai padėčiai būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad protingas subjektas analogiškomis aplinkybėmis būtų sutikęs su tokiu didesniu žemės ploto, kuris buvo vienas iš pagrindinių rodiklių, į kurį atsižvelgus buvo apskaičiuota atsakovės suteiktų paslaugų kaina, nurodymu sandoryje. Priešingų išvadų dėl ieškovės esminio suklydimo traktavimo neleidžia daryti ir kasaciniame skunde pateikiami argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas esminio suklydimo sąlygų egzistavimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2011 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014, 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014, 2016 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 2017 m. kovo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 pateiktų išaiškinimų. Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 27 punktas). Teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Nurodyta precedento galia lemia tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.; 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Kasaciniame skunde atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Atsakovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-150/2007, Nr. 3K-3-548/2011, Nr. 3K-3-381/2013, Nr. 3K-3-212/2014, Nr. 3K-3-391/2014, Nr. 3K-3-13-969/2016, Nr. 3K-3-113-219/2017 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės atsispindi tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek šiame priimtame procesiniame sprendime, tačiau šiose bylose esminio suklydimo sąlyga buvo vertinta atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kurios neatitinka šios aptartos bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 buvo pažymėta, jog pareiga tinkamai užpildyti konkurso dokumentus, nurodyti teisingą pasiūlymo kainą tenka konkurso dalyviui, jis yra atsakingas už šios pareigos įvykdymą, todėl ir netinkamos šios pareigos įvykdymo pasekmės tenka jam pačiam. Analogiškai ir kitose nurodytose bylose atsižvelgiant į konkrečių sandorių sudarymo aplinkybes, šalims tekusias pareigas bei byloje nustatytas aplinkybes buvo spręsta dėl sandorio sudarymo iš esmės suklydus. Aptariamais atvejais konkrečių faktinių aplinkybių kontekste buvo sprendžiama, ar sandorio sudarymas atitinkamomis sąlygomis yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, ar jis gali būti traktuojamas kaip esminis suklydimas remiantis pirmiau minėtais principais. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik atskirų teiginių paėmimas iš visos teismo nutarties konteksto savaime nepatvirtina nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą dėl bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

43Dėl CK 1.79 straipsnio netinkamo taikymo Kasaciniame skunde taip pat yra nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.79 straipsnį, nes pripažino negaliojančia sutarties dalį, kurią pati ieškovė buvo patvirtinusi. Vertindama šiuos atsakovės argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, turinti teisę nuginčyti sandorį, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Nagrinėjamu atveju ieškovė su atsakove sudaryto sandorio dalį ginčijo CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Sandoris, sudarytas iš esmės suklydus, t. y. turintis valios trūkumų, pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį priskiriamas prie nuginčijamų, todėl galėjo būti patvirtinamas pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį. Konkreti tvarka, kuria remiantis nuginčijamas sandoris gali būti vėliau patvirtinamas, įstatyme nenustatyta. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.79 straipsnį, yra konstatavęs, kad, patvirtindama sandorį, šalis išreiškia savo valią, t. y. sudaro sandorį. Dėl šios priežasties patvirtinimui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui. Tai reiškia, kad sandorio patvirtinimas turi būti konkretus, su apibrėžtu dalyku, iš patvirtinimo turinio turi būti akivaizdžiai aišku, koks sandoris yra patvirtinamas. Kai nėra šių sąlygų, tai nėra ir pagrindo teigti, kad buvo patvirtintas konkretus sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2006). Kadangi sandoriui patvirtinti keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui, kuris patvirtinamas, tai lemia, kad galima remtis tik teisėtu patvirtinimu, išreikštu suvokiant visas patvirtinimo aplinkybes. Kartu tai reiškia, kad sandorio patvirtinimas, taip pat kaip ir sandoris, gali negalioti. CK 1.79 straipsnio 2 dalis įtvirtina prezumpcijas, kada laikoma, jog šalis sandorį patvirtino, todėl sandorio patvirtinimas gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575-611/2015). Be to, CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sandorio patvirtinimo prezumpcija gali būti paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-219/2017, 37 punktas, 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019, 50 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netraktavo ieškovės mokėjimo už didesnio ginčo žemės sklypo nuotekų tvarkymą pagal ginčo sutarties 4 punktą šios sudaryto sandorio dalies patvirtinimu (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad ieškovė ilgą laikotarpį mokėjimus už paviršines nuotekas mokėjo nuo 34 927 kv. m. ploto žemės sklypo, t. y. didesnio žemės ploto, nei tuo metu naudojosi, nesudaro pagrindo teigti, kad tokių mokėjimų atlikimu ji patvirtino sudaryto sandorio dalį ir neteko teisės jo nuginčyti. Kaip minėta, galima remtis tik teisėtu patvirtinimu, išreikštu suvokiant visas patvirtinimo aplinkybes, tačiau šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių vertinti, kad atlikdama UAB „Vilniaus vandenys“ apskaičiuotus mokėjimus ieškovė aiškiai suvokė, kad tokie mokėjimai atliekami nuo tokio didesnio žemės sklypo ploto, ir išreiškė valią dėl tokių paslaugos skaičiavimo principų. Taigi šiuo atveju savaime pats mokėjimo faktas nepatvirtina ieškovės valios išraiškos dėl šiame sutarties punkte nurodyto žemės sklypo ploto, nuo kurio mokamas nuotekų šalinimo mokestis, patvirtinimo (CK 1.79 straipsnis). Priešingas situacijos vertinimas lemtų tai, kad teisinių padarinių sukeltų asmens veiksmai, nors jo valia į tokį sandorio patvirtinimą nebūtų nukreipta. Dėl nurodytų priežasčių vertintina, kad šie atsakovės nurodyti kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

44Dėl CK 1.90 straipsnio 7 dalies ir restitucijos netinkamo taikymo Kasaciniame skunde atsakovė taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio 7 dalį, nes ieškovė pasirinko neproporcingą teisių gynybos būdą. Atsakovės teigimu, ieškovė, 2016 m. nustačiusi, kad sudarytos sutarties sąlygos neatitinka faktinės padėties, galėjo reikalauti žalos atlyginimo iš sutartį ieškovės vardu sudariusio vienasmenio valdymo organo, kuris buvo nepakankamai rūpestingas sudarydamas šį sandorį. CK 1.90 straipsnio 7 dalis nustato, kad suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nustatytas draudimas yra taikomas ne tada, kai egzistuoja abstrakti galimybė apginti savo teises alternatyviu būdu, bet kai alternatyvus būdas būtų toks pat efektyvus (adekvatus), kaip ir sandorių nuginčijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Iš esmės analogišką principinę nuostatą įtvirtina ir UNIDROIT principų 3.2.4 punktas, nustatantis, kad sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl esminio suklydimo, jeigu aplinkybės, kuriomis šalis remiasi, suteikia ar gali suteikti gynybos priemones dėl sandorio neįvykdymo. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nurodytos sutarties ginčo punkto pripažinimas negaliojančiu nepagrįstai buvo taikytas neatsižvelgiant į CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nustatytą draudimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju egzistuoja pagrindai spręsti, kad sudarant ginčijamą sutarties punktą buvo suklysta iš esmės ir jo pripažinimas negaliojančiu traktuotinas kaip adekvati ieškovės pažeistų teisių gynimo priemonė. Tuo tarpu atsakovės nurodyta potenciali galimybė dėl žalos atlyginimo iš ieškovės vadovo nevertintina kaip veiksmingas gynybos būdas, užtikrinantis ieškovės pažeistų teisių gynimą. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog atsakovė kasaciniame skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, nes atsakovė suteikė paslaugas ginčo sutarties 4 punkte nurodytam žemės sklypui, tačiau nebeturi galimybės reikalauti atlyginti už sąžiningai suteiktas paslaugas iš kitų šio žemės sklypo naudotojų, todėl šiuo atveju restitucija neturėtų būti taikoma. Vertinant restitucijos taikymą aptariamu atveju pažymėtina, jog bendrai yra pripažįstama, kad restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į CK 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Atsakovė pagrįstai teigia, jog restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti, netaikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – išvengti, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Nagrinėjamu atveju yra nustatytas pačios atsakovės neatidumas, nerūpestingumas rengiant ginčo sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, jog restitucija turėtų būti taikoma atsakovei palankesniu būdu. Manytina, jog aptariamu atveju atsakovės prašymas visiškai netaikyti restitucijos nepagrįstai pažeistų ieškovės interesus. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas apie tai iš anksto informuodamas šalis (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Be to, kasaciniame procese taip pat galioja principas non reformatio in peius (draudimas priimti blogesnį sprendimą): pagal CPK 353 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas (nutartis), jeigu jį skundžia tik viena iš šalių. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas bei, neblogindama atsakovės padėties, vertinti, kad šiuo atveju restitucijos klausimas galėjo būti taikomas kitokiu būdu.

45Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo Atsakovė kasaciniame skunde taip pat pabrėžia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra konstatuota, kad sandoris buvo sudarytas elgiantis neatidžiai, nerūpestingai, akcentuojant ieškovės vadovo generalinio direktoriaus A. R. S. vaidmenį sudarant sandorį, tačiau ieškovės vadovas byloje nedalyvavo ir priimta teismo nutartis gali turėti įtakos jo teisėms ar pareigoms. Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 91 punktas). Aptartos sąlygos lemia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017, 25 punktas; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018, 18 punktas). Kaip minėta, atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – A. R. S. – materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau, vertinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį, konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai, analizuodami bylos duomenis ir darydami faktines išvadas, nesprendė dėl šio nurodyto byloje nedalyvavusio asmens teisių ir pareigų pakeitimo, nedarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas sprendė tik dėl ginčo sandorio dalies pripažinimo negaliojančia bei teisinių pasekmių taikymo. Teismo sprendimu nėra modifikuotos, nėra pasisakyta dėl tuo metu buvusio ieškovės vadovo materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme nėra nuspręsta dėl šio asmens materialiųjų teisių ir pareigų, vadinasi, neegzistuoja atsakovės kasaciniame skunde nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtina nurodytų sąlygų visuma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šis vertinimas gali būti siejamas ir su asmens galimybėmis pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, be kita ko, įrodinėti sau palankius faktus ir (ar) ginčyti oponuojančių asmenų įrodinėjamus faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, 42 punktas). Šiuo atveju A. R. S. šioje byloje nedalyvavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio asmens atžvilgiu buvo nustatyti prejudiciniai faktai. Taigi šio asmens veiksmų pagrįstumas sudarant ginčo sandorį būtų įrodinėtina aplinkybė kitoje byloje. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas nesukelia A. R. S. nei materialiųjų, nei procesinių pasekmių, todėl nurodytu aspektu pateikti kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

46Dėl bylos procesinės baigties bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ prašo priteisti 889,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl kasacinio skundo rengimo, atlyginimo, taip pat nurodo, jog už kasacinį skundą buvo sumokėtas žyminis mokestis. Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, netenkintinas atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

48Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų,... 6. 2.1.... 7. pripažinti negaliojančia AB „Grąžtai“ su UAB „Vilniaus vandenys“... 8. 2.2.... 9. taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 40 631,17... 10. 2.3.... 11. priteisti iš atsakovės 6 procentų metines procesines palūkanas už... 12. 2.4.... 13. priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Paaiškino, kad... 14. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 17. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo... 18. 24.1.... 19. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90... 20. 24.2.... 21. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90... 22. 24.3.... 23. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog sutartis sudaryta esant... 24. 24.4.... 25. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145... 26. 24.5.... 27. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė CK 1.79... 28. 24.6.... 29. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 30. 24.7.... 31. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, nes nepagrįstai... 32. 24.8.... 33. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra konstatuota, kad sutartis buvo... 34. 25.1.... 35. Neteisingo mokesčio apskaičiavimą lėmė tai, kad į parengtą sutarties... 36. 25.2.... 37. Ieškovė sutinka su atsakovės pozicija, jog sutartį pasirašęs asmuo... 38. 25.3.... 39. Atsakovė teikia viešąsias paslaugas, jos pajamos už nuotekų šalinimą ir... 40. Teisėjų kolegija... 41. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 42. Dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu... 43. Dėl CK 1.79 straipsnio netinkamo taikymo Kasaciniame skunde taip pat yra... 44. Dėl CK 1.90 straipsnio 7 dalies ir restitucijos netinkamo taikymo... 45. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo... 46. Dėl bylos procesinės baigties bei bylinėjimosi išlaidų... 47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 48. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019... 49. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...