Byla 3K-3-627-686/2015
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno tiekimo“ prekybos centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno tiekimo“ prekybos centrui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kasacinėje byloje keliami teisės klausimai dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, įrodymų vertinimo, ekspertizės skyrimo, restitucijos taikymo.

6Ieškovė BAB Ūkio bankas, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Valnetas“, prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 21 d. AB Ūkio banko ir UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5346 nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją, grąžinant ieškovei nuosavybės teise iš atsakovės nekilnojamojo turto objektus – 5 pastatus ir kiemo aikštelę. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. ji sudarė su atsakove pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovė už 172 000 Lt nupirko nurodytus nekilnojamojo turto objektus. Ieškovės nuomone, sandorio vertė daugiau kaip 2,5 karto mažesnė už parduoto turto rinkos vertę (450 000 Lt), todėl šis sandoris sumažino bendrovės turto vertę, pablogino jos finansinę padėtį ir pažeidė banko kreditorių interesus, taip pat prieštarauja banko veiklos tikslams (CK 6.66 ir 1.82 straipsniai). Sandoris bendrovei buvo nenaudingas ir dėl to, kad buvo parduotas ne visas turto kompleksas, o tik jo dalis, nes išskaidžius turto kompleksą sumažėja viso turto komplekso vertė.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 21 d. AB Ūkio banko ir UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5346 nuo sudarymo momento ir taikė restituciją: grąžino iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškovei AB Ūkio bankui nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus (5 pastatus ir kiemo aikštelę); priteisė iš ieškovės AB Ūkio banko atsakovei UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui 172 000 Lt (49 814,64 Eur). Teismas nustatė, kad šalys 2012 m. rugpjūčio 21 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė (AB Ūkio bankas) pardavė, o atsakovė (UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras) nupirko nekilnojamojo turto objektus (5 pastatus ir kiemo aikštelę) už 172 000 Lt. Šį sandorį ieškovė ginčija CK 6.66 ir 1.82 straipsnių pagrindais. Esminis ginčas tarp šalių kyla dėl sandoriu perleisto turto rinkos vertės, ieškovės teigimu, turtas parduotas už 2,5 karto mažesnę kainą, o atsakovės nuomone, parduoto turto kaina atitinka jo rinkos kainą sandorio sudarymo metu. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ginčo turtas parduotas gerokai mažesne nei rinkos kaina. Bankrutavusios UAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad ieškovei buvo perduotas varžytynėse neparduotas UAB „Jonapolė“ jai įkeistas nekilnojamojo turto kompleksas, į kurį įeina ir ginčo statiniai, už 1 800 000 Lt sumą, taip pat 6,0072 ha žemės sklypo nuomos teisė. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (2012 m. liepos 24 d. atliktą vidutinių verčių nustatymą) ginčo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė tuo metu buvo 450 400 Lt (pastato – betono mazgo – 241 000 Lt, pastato – kalkių sandėlio – 16 400 Lt, pastato – sandėlio – 32 300 Lt, pastato – kompresorinės – 140 000 Lt, kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelės – 20 700 Lt). Iš ieškovės pateiktos UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ jai priklausiusio nekilnojamojo turto, apžiūrėto 2011 m. gruodžio 21 d., atlikto vertinimo ataskaitos matyti, kad, įvertinus turtą lyginamosios vertės metodu, buvo nustatyta 1 810 000 Lt gamybos bazės rinkos vertė (įskaitant ir žemės sklypo nuomos teisių vertę), t. y. artima 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akte nurodytai vertei (1 800 000 Lt); o ginčo turto, įėjusio į šį kompleksą, bendra vertė – 446 000 Lt (be kiemo aikštelės). Turto vertinimo ataskaitoje esančiame Nekilnojamojo turto registro išraše ginčo nekilnojamojo turto objektų vidutinė rinkos vertė, 2011 m. kovo 10 d. duomenimis, artima turto vertintojų nustatytai vertei. Teismo nuomone, tokie nuoseklūs tiek turto perdavimo ieškovei metu nustatytos ginčo turto vertės, tiek Nekilnojamojo turto registro, tiek turto vertinimo ataskaitos duomenys leidžia spręsti, kad ginčo sandoriu atsakovei perleistų statinių vertė buvo ne mažesnė kaip 450 000 Lt. Teismas laikė šiuos duomenis pagrįstais ir nustatyta ginčo turto rinkos vertė teismui nekėlė abejonių. Atsakovė teigia, kad negalima remtis nurodytais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nes jie grindžiami netiksliais ginčo statinių kadastrinių matavimų duomenimis, dėl ko buvo vertintas didesnis pastatų plotas, tą patvirtina atsakovės bylos nagrinėjimo metu atliktas kadastrinių duomenų patikslinimas. Teismas nurodė, kad, remiantis šiais patikslintais duomenimis, negalima konstatuoti, jog nurodyti plotų pasikeitimai buvo įvykę dar iki ginčo sandorio sudarymo, nes nauji kadastriniai duomenys užfiksuoti 2014 m. vasario 5 d., kai atsakovė įgijusi ginčo statinių nuosavybę galėjo ir, kaip pati teigė, darė tam tikrus pakeitimus. Be to, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ atliekant turto vertinimą statiniai buvo apžiūrėti, įvertinta jų faktinė būklė. Nors turto vertintojai, nustatydami rinkos vertę lyginamosios vertės būdu, palygino trijų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kainas, iš kurių tik vieno objekto rinkos vertė nustatyta jau įvykus sandoriui, o kitų dviejų objektų rinkos kainos nurodytos pagal skelbimus, tačiau tai nesukelia abejonių dėl nustatytos turto vertės pagrįstumo, nes ir skelbimai atspindi nekilnojamojo turto rinkos kainas. Be to, nors buvo vertinami statiniai, tačiau jų vertei turi įtakos ir jiems naudoti perleista nuomos teisė į valstybinės žemės sklypą, kuris pakankamai didelis ir komerciniu požiūriu yra patrauklioje vietoje, tą patvirtina turto vertinimo ataskaita ir apklausti turto vertintojai. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė retrospektyvinio vertinimo ataskaitą, kuria nustatyta, kad ginčo statinių rinkos vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo 174 000 Lt, t. y. labai artima sandorio kainai. Teismas nesivadovavo šia retrospektyvinio vertinimo ataskaita, nes ji atlikta bylos nagrinėjimo metu ir prieštarauja kitiems bylos duomenims. Priimtini ir ieškovės atstovų atsikirtimai, kad retrospektyvinis vertinimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes jame ginčo statinių vieta įvardyta kaip bloga, nenurodant jokių motyvų, be to, nenurodyta konkreti lyginamųjų nekilnojamojo turto objektų vieta, t. y. adresas ir pan. Teismo nuomone, atsakovės pateikta 2014 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta dėl likusios ieškovės turto komplekso dalies, perduotos AB Šiaulių bankui, pardavimo už 830 000 Lt, kai visas turtas buvo įvertintas 1 800 000 Lt, o ginčo turtas – apie 450 000 Lt, taip pat nepaneigia nustatytos ginčo statinių rinkos vertės. Teismas konstatavo, kad turtas parduotas už per mažą kainą ir taip buvo pažeistos kreditorių teisės. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ginčo sandoris atsakovei buvo privalomas dėl tarp šalių susiklosčiusių ikisutartinių santykių. Teismas nustatė, kad šalių 2012 m. gegužės 31 d. sudarytoje naudotos betono gamybos mazgo KE 40/4-PCS įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytas tik atsakovės įsipareigojimas vėliau įsigyti ginčo statinius ir kiemo aikštelę, nesusiejant jo su kitos šalies pareiga, atsakovei įvykdžius nurodytas sąlygas, parduoti ginčo turtą. Atvirkščiai, buvo nustatyta, kad jeigu pirkėja (atsakovė) nurodytu terminu neįsigis iš pardavėjos (ieškovės) ginčo statinių ir kiemo aikštelės, tai pirkėja (atsakovė) įsipareigoja savo lėšomis per 3 mėnesius išsimontuoti ir išsivežti įrangą iš gamybinės teritorijos. Teismas sprendė, kad tokie šalių susitarimai nereiškia šalių sutarto imperatyvo, atsakovei įvykdžius nurodytame sutarties punkte išdėstytas sąlygas, privalomai sudaryti ginčo sandorį. Teismas nustatė, kad atsakovė, išreiškusi pageidavimą iš ieškovės pirkti betono gamybos mazgo įrangą, pati iš pradžių prašė išnuomoti tik vieną pastatą ir dalį kiemo aikštelės įrangai naudoti, vėliau prašė išnuomoti ir ginčo statinius su 6800 kv. m kiemo aikštele ir tik po to išreiškė pageidavimą ginčo statinius pirkti. Taigi, atsakovės įgytai betono gamybos mazgo įrangai naudoti pakako ir nuomotis statinius, be to, įgytos įrangos kilnojamasis pobūdis sudaro galimybę ją išmontuoti ir išvežti. Teismo nuomone, nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad šalys privalėjo sudaryti ginčo sandorį. Teismas, nustatęs, kad ginčo turtas buvo parduotas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, sprendė, kad yra pagrindas, remiantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu, konstatuoti atsakovės, kaip actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį sudariusios šalies, nesąžiningumą. Teismas taip pat pripažino, kad yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantį banko veiklos tikslams. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jos nuomone, pagrindžiančius atliktus turto pagerinimus, dėl kurių restitucija natūra negalima. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šie įrodymai nepatvirtina esminio įgyto turto pagerinimo, nes šios išlaidos buvo patirtos dėl statinių stogo remonto, kas pripažintina einamuoju remontu, kitos išlaidos, patirtos įsigyjant tam tikrą kilnojamąjį turtą – automobilius, statybinį vagonėlį, teleskopinį krautuvą, nėra susijusios su ginčo turtu, dar kitos išlaidos patirtos dėl elektros įrenginių prijungimo prie skirstomųjų tinklų, apsaugos ir vaizdo sistemų įrengimo. Teismas sprendė, kad akivaizdu, jog tai nėra turtą pagerinančios investicijos, o išlaidos, susijusios su atsakovės veikla. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, įsigijusi turtą nepagrįstai žema kaina, turėjo suprasti, kad darydama su tuo turtu susijusias išlaidas veikė savo nuožiūra ir rizika. Teismo nuomone, restitucijos taikymo nepaneigia ir atsakovės pateikti dokumentai, kuriuose nurodomos galimos atsakovės išlaidos dėl betono gamybos mazgo įrangos perkėlimo į kitą vietą. Teismas taikė dvišalę restituciją natūra.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl ginčo turto vertės (450 000 Lt) ginčijamo sandorio sudarymo dieną padarė įvertinęs ieškovės pateiktų įrodymų (2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akto, Nekilnojamojo turto registro bei UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitos duomenų) visumą, o ne atsižvelgęs į konkretaus įrodymo duomenis. Teisėjų kolegija, remdamasi Turto vertinimo metodikos 27 punktu, atmetė atsakovės argumentus, kad UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu, nustatant ginčo turto rinkos vertę ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju negalima vadovautis atsakovės pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita. Teisėjų kolegija pripažino, kad ji neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali paneigti ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu padarytos teismo išvados, jog ginčo turtas atsakovei buvo parduotas už per mažą kainą, pagrįstumo. Teisėjų kolegija atmetė atsakovės prašymą paskirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę ir pažymėjo, kad šalys turi pareigą rūpintis greitu, ekonomišku bylos išnagrinėjimu, bendradarbiauti, kooperuotis bei įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Atsakovė atsiliepime į ieškinį buvo pareiškusi prašymą skirti byloje turto vertinimo ekspertizę, tačiau 2014 m. balandžio 28 d. teismo posėdžio metu atsisakė šio prašymo, nurodydama, kad ginčo turto vertė byloje bus įrodinėjama pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, apeliacinės instancijos teisme vėl reikšdama prašymą skirti byloje turto vertinimo ekspertizę, nepaiso proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų, nes teise prašyti teismo byloje paskirti ekspertizę nepasinaudojo pirmosios instancijos teisme, nors tokia galimybė jai buvo suteikta. Be to, abi šalys pateikė specialistų išvadas (turto vertinimo ataskaitas), taigi joms nebuvo apribotos įrodinėjimo teisės. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo įvertintos abiejų šalių pateiktos turto vertinimo ataskaitos bei kiti rašytiniai įrodymai, kuriais buvo įrodinėjama ginčo turto vertė, ir dėl jų įrodomosios reikšmės buvo padarytos išvados. Šiuo atveju byloje skirti turto vertinimo ekspertizę nėra tikslinga ir dėl to, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje, – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

121. Teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Turto vertinimo metodikos 21.1 punktą, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 62 punktą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.). Bylą nagrinėję teismai išvadą, kad ginčo sandoriu turtas buvos parduotas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jų rinkos vertė, grindė: UAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktu, Nekilnojamojo turto registro 2011 m. kovo 10 d. ir 2012 m. liepos 24 d. duomenimis, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ 2011 m. gruodžio 21 d. vertinimo ataskaita. UAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akte nurodyta viso nekilnojamojo turto komplekso vertė (1 800 000 Lt). Kiekvieno nekilnojamojo turto objekto vertė akte nėra išskirta, todėl remiantis šiuo aktu neįmanoma nustatyti ginčo statinių vertės nei 2010 m. gruodžio 10 d., nei juo labiau 2012 m. rugpjūčio 21 d. (kada buvo sudarytas šioje byloje ginčytas sandoris). Nekilnojamojo turto registro 2011 m. kovo 10 d. ir 2012 m. liepos 24 d. duomenys nepatvirtina, kokia buvo ginčo statinių rinkos vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. Vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, gali būti netiksli, nes vertinamas neapžiūrėtas turtas. Visų ginčo statinių, išskyrus vieną sandėlį, bendri plotai Nekilnojamojo turto registre buvo registruoti kur kas didesni, nei buvo faktiškai ginčijamo sandorio sudarymo dieną. Tą patvirtina 2014 m. kovo 24 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas. Teismai darė prielaidą, kad galbūt pati atsakovė sumažino ginčo statinių plotus. Teismai negali savo sprendimų grįsti prielaidomis. Bylos duomenys patvirtina, kad du kalkių sandėliai yra nugriauti, o kompresorinė yra nešildoma, nors Nekilnojamojo turto registre užfiksuoti priešingi duomenys. teismai negalėjo remtis ir UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ 2011 m. gruodžio 21 d. vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta ginčo objekto vertė – 446 000 Lt. Visų pirma, ši vertė yra 2011 m. gruodžio 21 d., o ne sandorio sudarymo dienos. Be to, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, vertė lyginamuoju metodu nustatyta naudojant skelbimų duomenis. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorius, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus; pajamas, gaunamas naudojant turtą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Turto vertinimo metodikos 21.1 punktą palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Atsakovės nuomone, nekilnojamojo turto vertė gali būti nustatoma tik remiantis sandorių duomenimis, o ne skelbimais. Turto vertinimo metodikos 27 punktas, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, kad, taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio l daliai, pagal kurią turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorius. Atsakovės nuomone, bylos įrodymai nepagrindžia, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. ginčo statinių vertė buvo ne 172 000 Lt, o 450 000 Lt ar net dar daugiau.

132. Teismai nepagrįstai atmetė UAB „STIVVF“ retrospektyvinio vertinimo ataskaitą, pagal kurią ginčo statinių vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo 174 000 Lt. Kasatoriaus nuomone, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad ataskaitoje nurodyti visi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje ir Turto ir verslo vertinimo metodikos 62 punkte nurodyti duomenys, todėl ši ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus.

143. Teismams atmetus atsakovės pateiktą UAB „STIVVF“ retrospektyvinio vertinimo ataskaitą ir prašymą skirti ekspertizę, buvo pažeista CPK 178 straipsnyje įtvirtinta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai bei atsikirtimai, CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas.

154. Atsakovė iš ieškovės 2012 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 457 380 Lt įsigijo betono gamybos mazgo įrangą. Šiai betono gamybos mazgo įrangai naudoti ir buvo reikalingi ginčo statiniai. Jei ieškovė nebūtų pardavusi betono gamybos mazgo įrangos, atsakovė nebūtų pirkusi ir ginčo statinių. Atsakovė nebūtų pirkusi betono gamybos mazgo įrangos išsimontuoti, nes betono gamybos mazgo įrangos montavimo ir išsivežimo sąnaudos yra per didelės (siekia 326 577,09 Lt). Atsakovės nuomone, ikisutartiniai santykiai bei 2012 m. gegužės 31 d. betono įrangos KE 40/4-PCS pirkimo–pardavimo sutartis įpareigojo atsakovę sudaryti ginčijamą sandorį. Teismai, nenustatinėdami tikrųjų sutarties šalių ketinimų sudarant sutartį, nesiaiškindami sutarties sudarymo aplinkybių, neatsižvelgdami į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, nenustatė visų ginčui spręsti reikšmingų faktinių aplinkybių.

165. Kadangi teismai nepagrįstai nustatė, kad ginčo statiniai parduoti už kur kas mažesnę kainą negu jų rinkos vertė, tai nepagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 4 dalyje nustatytą nesąžiningumo prezumpciją.

176. Teismai, taikydami restituciją ir priteisdami iš bankrutavusio banko atsakovei 172 000 Lt (49 814,64 Eur), nepasisakė dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Atsakovės nuomone, teismams pritaikius restituciją, ji įgijo indėlininko teisinį statusą, taip pat ir draudimo apsaugą.

187. Kadangi grąžinus šalis į pradinę padėtį atsakovei būtų taikytina Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta draudimo apsauga, tai į bylą turėjo būti įtraukta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismai pažeidė proceso teisės normas, nuspręsdami dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

198. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Saulės labirintai“ v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35-701/2015; kt.). Teismai turėjo nustatyti ir įvertinti svarbias aplinkybes: ar ginčo sandorių objektas nėra pasikeitęs nuo ginčo sandorių sudarymo momento; jeigu jis pasikeitė, ar jį sugrąžinti senajam savininkui apskritai įmanoma, ar nebus sukurta sandorių šalių teisių ir pareigų disproporcija; ar tai nereikš nepagrįsto vienos iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių praturtėjimo, koks yra pareikšto ieškinio tikslas ir koks restitucijos būdas labiausiai jį atitiktų. Jeigu byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad padėtis iki sandorio sudarymo bus atkurta, taikant restituciją natūra, tai tokiam restitucijos taikymo būdui teiktina pirmenybė. Tačiau jeigu tokių aplinkybių nenustatoma, turi būti sprendžiama dėl alternatyvaus (sumokant ekvivalentą pinigais) restitucijos taikymo būdo. Atsakovė pagerino ginčo objektą atlikdama statinių stogo remonto ir kitus turto pagerinimo darbus, todėl ginčo objektas nebėra toks pat, koks buvo sandorio sudarymo metu. Be to, restitucijos tikslas yra grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki ginčijamo sandorio sudarymo, neleisti nė vienai pripažinto negaliojančiu sandorio šaliai gauti mažiau, negu iš jos buvo paimta, ar gauti daugiau, nei turėjo. Teismams pritaikius restituciją natūra būtų sukurta esminė ginčo šalių teisių ir pareigų disproporcija, nes ieškovė įgytų gerokai didesnės vertės turtą, nei pati perleido ginčo sandoriu, o atsakovė prarastų papildomai sukurtą statinių vertę ir investicijas jų vertei padidinti. Be to, teismai nevertino ir koks yra pareikšto ieškinio tikslas bei koks restitucijos būdas labiausiai jį atitiktų. Ieškovei ginčo objektas nereikalingas kaip individualiais požymiais apibrėžtas daiktas, nes jai svarbi tik turto vertės finansinė išraiška. Pats ginčo sandorio sudarymo faktas niekaip nepažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesų, ginčo objektas buvo perleistas atlygintinai, o kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė tik ginčo objektą perleidus už per mažą kainą. Akivaizdu, kad visi ieškinio reikalavimų tikslai būtų pasiekti ir ieškovės bei jos kreditorių interesai būtų apginti nustačius teisingą ginčo objekto vertę ginčijamo sandorio sudarymo dieną ir įpareigojus atsakovę sumokėti ieškovei pinigų sumą, atitinkančią nustatytą vertę.

209. Pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimas privačiam juridiniam asmeniui siekti tik komercinės naudos negali būti pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ v. UAB „Birių krovinių terminalas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2008). Teismai nesiaiškino, ar sudarytas sandoris prieštarauja sudariusio juridinio asmens teisnumui, ar atsakovė veikė sąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos dviračių sporto federacija v. Klaipėdos miesto sporto klubas „Helios sport“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-131/2012; kt.).

21Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė BAB Ūkio bankas prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

221. Retrospektyvinė vertinimo ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 3, 12 punktai, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 57, 58, 62 punktai).

232. Teismai tinkamai taikė restituciją, grąžindami ieškovei turtą natūra, o atsakovei priteisdami 172 000 Lt (49 814,64 Eur). Bylos įrodymai nepagrindžia, kad atsakovė pagerino turtą. Net ir laikant, kad turtas buvo šiek tiek pagerintas, atsakovė galėtų reikšti reikalavimus ieškovei dėl tokių išlaidų atlyginimo, tačiau galimi pagerinimai negalėtų būti pagrindas netaikyti restitucijos natūra. Vien tai, kad atsakovės reikalavimas dėl lėšų, sumokėtų už turtą, grąžinimo tenkintinas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, nereiškia nepagrįsto ir nesąžiningo jos būklės pablogėjimo, o jokių kitų reikšmingų aplinkybių restitucijai netaikyti ar jos būdui pakeisti nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; kt.).

243. Restitucijos taikymas ir 172 000 Lt (49 814,64 Eur) lėšų sumos grąžinimas atsakovei nereiškia, kad šios lėšos būtų grąžintos į jos bankrutuojančiame banke buvusią sąskaitą. Teismo sprendimu lėšos grąžintos atsakovei, o ne į jos konkrečią sąskaitą. Savo teisę į lėšų grąžinimą atsakovė gali įgyvendinti ieškovės bankroto byloje kaip ketvirtosios eilės kreditorė, patvirtindama bei tenkindama savo finansinį reikalavimą (Bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje nebuvo ir negali būti nustatinėjami klausimai dėl atsakovės teisių į indėlių draudimo išmoką, tokie reikalavimai ir nebuvo reiškiami byloje. Pagrindas pareikšti tokio pobūdžio reikalavimą galėtų kilti tik priėmus galutinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013, ratio decidendi visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl joje suformuluotos teisės taikymo taisyklės netaikytinos šioje byloje.

254. Kadangi šioje byloje negali būti keliami klausimai dėl atsakovei grąžintinoms lėšoms taikytinos indėlių draudimo apsaugos, restitucijos taikymas su šiuo klausimu niekaip nesusijęs, tai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturėjo būti įtraukta byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu.

265. Kai privataus juridinio asmens sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, pavyzdžiui, kai nustatoma, jog sandoris sudaromas ne rinkos kaina ir yra nenaudingas įmonei, pažeidžia jos kreditorių teises, tai iš esmės savaime sudaro prielaidas jį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį privataus juridinio asmens veiklos tikslams gauti iš savo veiklos naudos ir pelno. Šalių nesąžiningumas actio Pauliana atveju leidžia konstatuoti ir šalių nesąžiningumą pripažįstant sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams. Tą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. v. LUAB „Alsva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2014).

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją kasacinis teismas nenagrinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

30Dėl ieškovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos atitikties teisės aktų reikalavimams

31Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl vieno iš įrodymų, kuriuo rėmėsi teismai nustatydami ginčo turto vertę sandorio sudarymo metu (UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ieškovės užsakymu atliktos turto vertinimo ataskaitos) leistinumo. Kasatorės nuomone, teismai negalėjo remtis šia ataskaita, nes vertė lyginamuoju metodu nustatyta naudojant ne tik faktinių sandorių kainas, bet ir skelbimų apie siūlomą parduoti turtą duomenis, todėl ši ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų.

32Teisėjų kolegija pažymi, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, reglamentuojančio turto vertinimo reikalavimus, 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal: 1) pirkimo–pardavimo sandorius; 2) turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus; 3) pajamas, gaunamas naudojant turtą. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 21.1 punktą lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 27 punktu nustatyta, kad, taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Duomenys apie palyginamuosius objektus gali būti ieškomi: turto vertintojo asmeniniame duomenų banke; valstybiniuose ir kituose duomenų bankuose; apklausiant sandorių dalyvius, notarų biurus; apklausiant prekybos firmas ir agentūras; spaudoje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse; statistikos ir informacijos tarnybų žinynuose, analitiniuose dokumentuose; biržų, prekybos agentūrų informaciniuose biuleteniuose; kituose informacijos šaltiniuose. Taigi, teisės aktai leidžia taikant lyginamosios vertės metodą naudoti duomenis apie siūlomus parduoti panašius objektus. Tokiu šių teisės aktų aiškinimu remiasi kasacinis teismas nagrinėjamose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. A. S., bylos Nr. 3K-3-249/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. A. M., bylos Nr. 3K-7-478/2014; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 27 punktas tik detalizuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas dėl lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo ir joms neprieštarauja.

33Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai tinkamai vertino šio įrodymo leistinumą ir galėjo juo remtis nustatydami ginčo turto vertę ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

34Dėl įrodymų vertinimo, nustatant ginčo turto vertę

35Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Archidis“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-553/2014). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus tam tikras bylos aplinkybes ar jų nebuvus, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

36Kasacinio skundo argumentai, kad teismai, nustatydami ginčo turto vertę, netinkamai vertino surinktus ir ištirtus įrodymus, atmestini. Tai, kad, įvertinę byloje esančių duomenų visumą, teismai atmetė vieną įrodymą, laikydami, kad kiti ištirti ir įvertinti įrodymai suponuoja priešingą išvadą, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Bylą nagrinėję teismai atmetė atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro pateiktą retrospektyvinę turto vertinimo ataskaitą, kad ginčo turto vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo 174 00 Lt ir, remdamiesi 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akto, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita, nustatė, kad ginčo turto vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo ne mažiau kaip 450 000 Lt. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai tinkamai motyvavo sprendimą remtis vienais įrodymais (2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktu, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita) ir jų pagrindu konstatuoti ginčo turto vertę, o kitą įrodymą (retrospektyvinę turto vertinimo ataskaitą) atmesti ir juo nesivadovauti. Pažymėtina, kad vien tų aplinkybių, jog retrospektyvinė turto vertinimo ataskaita prieštarauja kitiems bylos įrodymams (2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktui, Nekilnojamojo turto registro duomenims, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitai), pakanka atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro pateiktai turto vertinimo ataskaitai atmesti ir remtis kitais bylos įrodymais dėl turto vertės. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad teismai pagrįstai atmetė retrospektyvinę turto vertinimo ataskaitą dėl jos prieštaringumo kitiems įrodymams, nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro pateiktos retrospektyvinės turto vertinimo ataskaitos atitiktimi teisės aktų reikalavimams.

37Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ginčą sprendę teismai, remdamiesi įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie ginčo turto vertę sandorio sudarymo metu padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl proceso teisės normų nepažeidė ir nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo.

38Dėl ekspertizės skyrimo

39Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, jog išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės vandenys“ v. AB firma „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-29/2014; kt.). Panašios pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje neįtvirtinta pareigos nacionaliniams teismams skirti byloje ekspertizę ar kitą tyrimo priemonę tik dėl to, jog proceso šalis to prašo; nacionalinis teismas turi spręsti, ar reikalaujama priemonė yra svarbi ir esminė bylai išspręsti (žr., pvz., mutatis mutandis H. v. France, judgment of 24 October 1989, Series A no. 162-A, p. 23, par. 60-61, Vozhigov v. Russia, no. 5953/02, judgment of 26 April 2007, par. 37 ir kt.), ar byloje yra pakankamai kitų duomenų sprendimui priimti. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir sprendė, kad šių įrodymų pakanka išvadoms apie ginčo turto vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos principais, atmesdamas atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro apeliacinės instancijos teisme pateiktą prašymą skirti ekspertizę, nepažeidė proceso teisės normų ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

40Dėl sandorio privalomumo

41Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Tačiau tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Minicredit“ v. UAB „Egroup LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-384-916/2015). Nagrinėjamu atveju teismai nepripažino, kad AB Ūkio bankas (skolininkė CK 6.66 straipsnio prasme) privalėjo sudaryti 2012 m. rugpjūčio 21 d. ginčo sandorį žemesne negu rinkos kaina vien dėl to, kad šalys prieš tai sudarė 2012 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras iš ieškovės AB Ūkio banko už 457 380 Lt įsigijo betono gamybos mazgo įrangą, kuriai naudoti ir buvo reikalingi ginčo statiniai. Teismai nustatė, kad betono gamybos mazgo įranga parduota rinkos kaina; kad atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras, išreiškusi pageidavimą iš ieškovės AB Ūkio banko pirkti betono gamybos mazgo įrangą, pati iš pradžių prašė išnuomoti ginčo statinius ir tik vėliau išreiškė pageidavimą juos pirkti. Teismai pripažino, kad atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro įsigytai betono gamybos mazgo įrangai naudoti pakako ir nuomotis statinius, ir pažymėjo, kad įsigyta įranga gali būti išmontuota. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad AB Ūkio bankas (skolininkė CK 6.66 straipsnio prasme) neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčo sandorį mažesne negu rinkos kaina, kad AB Ūkio banko (skolininkės CK 6.66 straipsnio prasme) elgesys, sudarant ginčo sandorį mažesne negu rinkos kaina, neatitinka protingo asmens, veikiančio savo kreditorių interesais, elgesio standarto.

42Dėl restitucijos taikymo

43Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją taisyklę restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis).

44Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009; kt.).

45Bylą nagrinėję teismai taikė restituciją natūra ir grąžino iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškovei BAB Ūkio bankui nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus (5 pastatus ir kiemo aikštelę), priteisė iš ieškovės BAB Ūkio banko atsakovei UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui 172 000 Lt (49 814,64 Eur). Kasaciniame skunde atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras teigia, kad teismai netinkamai parinko restitucijos būdą, kad turėjo taikyti ne restituciją natūra, o sumokant ekvivalentą pinigais. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras iš ieškovės BAB Ūkio banko įsigijo ne tik ginčo statinius, bet ir betono gamybos mazgo įrangą už 457 380 Lt, kuriai naudoti ir buvo reikalingi ginčo statiniai, o galimos betono gamybos mazgo įrangos išmontavimo išlaidos siekia 326 577,09 Lt. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras patyrė išlaidų dėl statinių stogo remonto, kurį pripažino einamuoju remontu, kilnojamojo turto (automobilių, statybinio vagonėlio, teleskopinio krautuvo) įsigijimo išlaidų, nesusijusių su ginčo turtu, išlaidų dėl elektros įrenginių prijungimo prie skirstomųjų tinklų, apsaugos ir vaizdo sistemų įrengimo. Teismai vertino, kad šios išlaidos nėra turtą pagerinančios investicijos, o susijusios su atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro veikla. Pažymėtina, kad taikant restituciją sumokant ekvivalentą pinigais iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškovei BAB Ūkio bankui būtų priteista 130 329,01 Eur (450 000 Lt), t. y. turto vertė sandorio sudarymo dieną, ir ginčo turtas liktų jos nuosavybė, o iš ieškovės BAB Ūkio banko atsakovei UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui būtų priteista 49 814,64 Eur (172 000 Lt) ir šiuo atveju negalėtų būti atliktas tarpusavio reikalavimų įskaitymas dėl bankroto bylos ieškovei BAB Ūkio bankui iškėlimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui neišreiškus pozicijos dėl 130 329,01 Eur (450 000 Lt) priteisimo ieškovei BAB Ūkio bankui iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro, negalima įvertinti, kuris iš restitucijos būdų sukeltų didesnių nepatogumų. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro nurodytos ir teismų įvertintos aplinkybės (atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro patirtos išlaidos, naudojant pastatus ir įrangą, galimos įrangos išmontavimo išlaidos) nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl restitucijos taikymo natūra atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovės BAB Ūkio banko – atitinkamai pagerėtų, kad restitucijos taikymas natūra sukeltų didesnių nepatogumų negu sumokant ekvivalentą pinigais, ir nukrypti nuo bendrosios taisyklės dėl restitucijos taikymo natūra. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kad, taikydami restituciją natūra, teismai nepagrįstai nepasisakė dėl draudimo apsaugos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo iš ieškovės AB Ūkio banko atsakovei UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui priteistai 172 000 Lt (49 814,64 Eur) sumai, ir nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009). Atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013, kurioje indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažinta negaliojančia ir nustatyta, jog ginčo sandorio dieną ieškovė atvyko į banką pratęsti terminuotojo indėlio sutarties, kad nesudarius indėlio sertifikato įsigijimo sutarties ieškovės lėšos būtų likusios banke pagal banko sąskaitos ar banko indėlio sutartį ir šioms lėšoms pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo būtų buvusi taikyta draudimo apsauga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios, todėl nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl draudimo apsaugos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo, kuriuo remiasi atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras, šioje byloje nelaikytinas teismo precedentu.

46Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, taikydami restituciją natūra ir atsakovei UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui iš bankrutuojančio banko priteistoms lėšoms netaikydami draudimo apsaugos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

47Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

48Dėl bylinėjimosi išlaidų

49Kasacinis teismas patyrė 9,13 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. lapkričio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro kasacinis skundas atmestas, tai nurodytos 9,13 Eur išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

50Ieškovė BAB Ūkio bankas patyrė 1839,82 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 8.14 punktais, atmetus kasacinį skundą, ieškovei BAB Ūkio bankui iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro priteistina 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

51Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

52Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. birželio 5 d. ir 2015 m. birželio 15 d. nutartimis (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00013-2014-7) taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

54Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

55Priteisti ieškovei BAB Ūkio bankui (j. a. k.112020136) iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro (j. a. k. 135662541) 1000 (vieną tūkstantį) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

56Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro (j. a. k. 135662541) 9,13 Eur (devynis Eur 13 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

57Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. birželio 5 d. ir 2015 m. birželio 15 d. nutartimis (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00013-2014-7), panaikinti.

58Informaciją apie priimtą teismo nutartį perduoti Nekilnojamojo turto registrui.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Kasacinėje byloje keliami teisės klausimai dėl actio Pauliana taikymo... 6. Ieškovė BAB Ūkio bankas, atstovaujama bankroto administratorės UAB... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino –... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras prašo... 12. 1. Teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės... 13. 2. Teismai nepagrįstai atmetė UAB „STIVVF“ retrospektyvinio vertinimo... 14. 3. Teismams atmetus atsakovės pateiktą UAB „STIVVF“ retrospektyvinio... 15. 4. Atsakovė iš ieškovės 2012 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo... 16. 5. Kadangi teismai nepagrįstai nustatė, kad ginčo statiniai parduoti už kur... 17. 6. Teismai, taikydami restituciją ir priteisdami iš bankrutavusio banko... 18. 7. Kadangi grąžinus šalis į pradinę padėtį atsakovei būtų taikytina... 19. 8. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi... 20. 9. Pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimas privačiam juridiniam asmeniui... 21. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė BAB Ūkio bankas prašo kasacinį... 22. 1. Retrospektyvinė vertinimo ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų... 23. 2. Teismai tinkamai taikė restituciją, grąžindami ieškovei turtą natūra,... 24. 3. Restitucijos taikymas ir 172 000 Lt (49 814,64 Eur) lėšų sumos... 25. 4. Kadangi šioje byloje negali būti keliami klausimai dėl atsakovei... 26. 5. Kai privataus juridinio asmens sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,... 30. Dėl ieškovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos atitikties teisės aktų... 31. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl vieno iš įrodymų, kuriuo rėmėsi... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo,... 33. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai... 34. Dėl įrodymų vertinimo, nustatant ginčo turto vertę... 35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, vertindamas įrodymus, teismas turi... 36. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai, nustatydami ginčo turto vertę,... 37. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad... 38. Dėl ekspertizės skyrimo ... 39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, jog išsiaiškintų byloje... 40. Dėl sandorio privalomumo ... 41. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu... 42. Dėl restitucijos taikymo... 43. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį... 44. Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos... 45. Bylą nagrinėję teismai taikė restituciją natūra ir grąžino iš... 46. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai... 47. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 49. Kasacinis teismas patyrė 9,13 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu... 50. Ieškovė BAB Ūkio bankas patyrė 1839,82 Eur išlaidų advokato pagalbai... 51. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ... 52. Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos... 53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 54. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015... 55. Priteisti ieškovei BAB Ūkio bankui (j. a. k.112020136) iš atsakovės UAB... 56. Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro (j.... 57. Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 58. Informaciją apie priimtą teismo nutartį perduoti Nekilnojamojo turto... 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...