Byla 2A-1348/2014
Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Š.-J. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-327-278/2014 pagal ieškovo Panevėžio kredito unijos ieškinį atsakovams A. Š.-J., R. J. dėl skolos priteisimo bei atsakovų priešieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su laidavimo prievolės teisiniu likimu mirus pagrindiniam skolininkui, laidavimo sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi ir jos sąlygų sąžiningumo vertinimo, sandorio vertinimo kaip sudarytu dėl suklydimo pagrindais.

6Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų 587 271,53 Lt negrąžintą paskolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas 2011 m. liepos 22 d. Paskolos sutartį Nr. 11-00388 (toliau – ir Paskolos sutartis) suteikė D. Š. 680 000 Lt paskolą. Pastarojo prievolių pagal Paskolos sutartį vykdymas buvo užtikrintas atsakovų laidavimu. D. Š. mirus, liko negrąžinta 587 271,53 Lt paskolos dalis. Šią prievolę kaip D. Š. bendraskoliai turi įvykdyti atsakovai.

7Gindamiesi nuo ieškovo reikalavimų, atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis 2011 m. liepos 22 d. Laidavimo sutartis Nr. 11-00388/L/2 ir Nr. 11-00388/L (toliau – ir Laidavimo sutartys), priteisti iš ieškovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai paaiškino, kad Paskolos sutartimi refinansuodamas D. Š. anksčiau paimtas paskolas bei sudarydamas Laidavimo sutartis ieškovas neįsitikino nei skolininko, nei laiduotojų finansinėmis galimybėmis vykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Ieškovo nesąžiningumą įrodo ir tai, kad jis nepaisė tarp atsakovų ir trečiojo asmens AB „Swedbank“ sudarytoje paskolos sutartyje nustatyto draudimo atsakovams prisiimti įsipareigojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal laidavimą. Be to, atsakovai nebuvo informuoti apie paskolos mokėjimo termino atidėjimą, o ieškovas nesiėmė jokių veiksmų pradėti išieškojimą iš įkeisto turto. Ieškovo elgesys buvo aplaidus ir nerūpestingas, todėl jam tenka nuostolių našta dėl suteiktos paskolos D. Š.. Atsakovai pažymėjo, kad jiems nebuvo paaiškintos Laidavimo sutarčių sukeliamos teisinės pasekmės, taigi jos buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Laidavimo sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo, todėl jų sąlygos turėtų būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje numatytus sąžiningumo kriterijus. Kadangi atsakovams nebuvo atskleistas Laidavimo sutarčių 1 punktas – apibrėžiantis atsakovų laidavimo prievolę, jie negalėjo dėl jo derėtis, o sutartys pasirašytos apie tai atsakovų iš anksto neinformavus, nurodytas punktas laikytinas nesąžiningu ir dėl to negaliojančiu. Savarankišku pagrindu atmesti ieškovo reikalavimus atsakovai įvardino ir D. Š. mirtį kaip vieną iš pagrindinės ir akcesorinės prievolės pasibaigimo pagrindų (CK 6.87 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 1 dalis).

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.

10Įvertinęs Laidavimo sutarčių sąlygas, teismas konstatavo, kad atsakovai laidavo iki visiško prievolės įvykdymo. Nesant grąžintos paskolos, ieškovo reikalavimas atsakovams, kaip laiduotojams, yra pagrįstas. D. Š. mirties teismas nepripažino laidavimo pasibaigimo pagrindu nurodęs, kad prievolė fizinio asmens mirties atveju pasibaigia tik tuo atveju, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant skolininkui ar kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su jo asmeniu (CK 6.128 straipsnis). Išanalizavęs Finansų įstaigų įstatymo (toliau – ir FĮĮ) 2 straipsnio 8 dalies, 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, teismas konstatavo, kad būtent atsakovai turėjo įvertinti savo galimybes vykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Teismo nuomone, atsakovai, nenurodydami ieškovui, kad turi įsipareigojimų AB „Swedbank“, taip pat pastarajam nepranešdami apie pasirašomas Laidavimo sutartis, elgėsi nesąžiningai. Atsakovų teiginius, kad ieškovas, sudarydamas Laidavimo sutartis, elgėsi neatsakingai, teismas atmetė atsižvelgęs į aplinkybes, jog ieškovas rinko informaciją apie šalių galimybes grąžinti paskolą, užsitikrino prievolių įvykdymą ne tik atsakovų laidavimu, bet ir įkeitimu. Aplinkybę, kad ieškovas nereikalavo, jog pagrindinis skolininkas apdraustų savo gyvybę, įkeistų nekilnojamąjį turtą (Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 6 dalis), teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ir dėl to atmesti ieškinį.

11Sutikdamas su tuo, kad ieškovas savo iniciatyva neteikė atsakovams informacijos apie D. Š. prievolių vykdymą, teismas pabrėžė ieškovą neturint tokios pareigos (CK 6.80 straipsnis). Pagrindiniam skolininkui suteiktos paskolos grąžinimo grafiko pakeitimo – paskolos dalies grąžinimo atidėjimo, teismas nevertino kaip padidinusio atsakovų atsakomybę (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Atsakovai laidavo iki visiško prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymo, pakeitus paskolos mokėjimo grafiką šalių įsipareigojimai iš esmės nepadidėjo, todėl teismo vertinimu nėra pakankamo pagrindo pripažinti Laidavimo sutartis pasibaigusiomis. Atsikirtimus – esą ieškovas pirmiausia turėjo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, teismas konstatavo esant nepagrįstus, nes atsakovų ir pagrindinio skolininko atsakomybei esant solidariai CK 6.80 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos.

12Atsakovų argumentus, kad jie suklydo pasirašydami Laidavimo sutartis, teismas atmetė kaip neįrodytus. Anot teismo, būdami apdairūs ir rūpestingi atsakovai turėjo pareigą ir galimybę perskaityti sutarčių sąlygas, susipažinti su savo, kaip laiduotojų, teisėmis ir pareigomis ir apsvarstyti galimas sutarčių sudarymo teisines pasekmes. Sutartys pasirašytos po 5 dienų nuo laidavimo paraiškų užpildymo, taigi atsakovai turėjo laiko susipažinti su jų teisinėmis pasekmėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovai – pagal savo išsilavinimą ir užsiimamą veiklą, suvokė Laidavimo sutarčių turinį ir jų pagrindu prisiimamų įsipareigojimų pobūdį, nes jie tokias sutartis pasirašė ne pirmą kartą, jiems buvo perduotos sutartys, tačiau jie jų neginčijo. Be to, atsakovai neneigia sutartis pasirašę laisva valia, be apgaulės ar prievartos. Aplinkybė, jog Laidavimo sutartys buvo pasirašytos ne ieškovo patalpose, anot teismo, nėra pakankama vada sandorį pripažinti neteisėtu.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, šalių rašytiniai paaiškinimai

14Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, taip pat priteisti iš ieškovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai nurodo šiuos esminius argumentus:

151. Dėl pagrindinio skolininko mirties pasekmių laidavimo prievolei. Pagrindinė prievolė neįvykdyta dėl svarbių priežasčių, t. y. pagrindinio skolininko D. Š. mirties. Jam nepažeidus savo pareigos, nėra pagrindo apeliantų atsakomybei kilti (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laiduotojai neužtikrina ir negali užtikrinti pagrindinio skolininko pareigos vykdymo po jo mirties, kadangi tokiu atveju keičiasi skolininkas. Apeliantai nedavė sutikimo laiduoti už D. Š. įpėdinius (CK 6.87 straipsnio 5 dalis). Laiduotojai laiduoja būtent už pagrindinio skolininko tinkamą pareigų vykdymą. Pastarajam mirus įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. novacija, kas daro laidavimo prievolę negaliojančia. Dėl D. Š. mirties pasekmių apeliantai išskiria, kad neatsirado jo ir apeliantų solidari atsakomybė, kas reiškia, kad teismas turėjo taikyti CK 6.80 straipsnio 2 dalį.

162. Dėl vartotojų teisių pažeidimo. Paskolos sutartis buvo sudaryta su fiziniu asmeniu, o paskola suteikta ne jo verslo reikmėms. Apeliantai, sudarydami Laidavimo sutartis, taip pat veikė neprofesionaliai. Taigi tiek D. Š., tiek apeliantai pripažintini vartotojais. Dėl to teismas turėjo pagrindą tikrinti Laidavimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. K. ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Pagal CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalis ir 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse 3 straipsnį negaliojančiomis pripažintinos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

17Byloje nustatyta, kad Laidavimo sutartys buvo pasirašytos ne ieškovo patalpose, nedalyvaujant nei vienam jo įgaliotam atstovui. Taigi neaišku kuo pagrįsta teismo išvada, kad apeliantai buvo tinkamai supažindinti su sutarčių sąlygomis. Apeliantai pažymi, kad jiems pateiktos pasirašyti sutartys buvo neužpildytos (esminės sąlygos galėjo būti įrašytos vėliau nei pasirašytos pačios sutartis – tą patvirtina aplinkybė, jog Laidavimo sutartys ir Paskolos sutartis sudarytos tą pačią dieną, tačiau pirmosiose įrašyti visi Paskolos sutarties rekvizitai). Toks sutarčių pildymo būdas suteikė galimybes ieškovui piktnaudžiauti ir po jų pasirašymo į jas įtraukti siurprizines sąlygas. Tai patvirtina, kad ieškovas pažeidė bendruosius sąžiningumo reikalavimus, o Laidavimo sutarčių nuostatos yra neskaidrios.

18Jų, kaip vartotojų, teisių pažeidimo aspektu apeliantai taip pat išskiria, kad ieškovas neįvertino, ar pagrindinis skolininkas ir apeliantai galės grąžinti paskolą. Apeliantų pateikti duomenys neatspindėjo realios jų turtinės padėties, tačiau ieškovas nesiėmė jokių veiksmų patikrinti jų tikrumą (FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu ieškovas pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą. Jeigu ieškovas būtų tinkamai bendradarbiavęs su apeliantais, t. y. išsiaiškinęs jų finansinę padėtį, suteikęs informaciją, kad jų turtas ir pajamos nėra pakankami užtikrinti D. Š. suteikiamos paskolos grąžinimą, paaiškinęs apie pastarojo įsipareigojimų dydžius, būtų suformuota jų valia priimti racionalų ir informacija pagrįstą sprendimą. Informacijos, kurią tariamai suteikė D. Š. ir apeliantai apie savo turimą turtą ir pajamas patikimumas nėra šios bylos vertinimo dalyku.

19Apeliantai taip pat pažymi, kad D. Š. neužtikrinus savo prievolių vykdymo hipoteka, ieškovas turėjo atsisakyti suteikti paskolą (Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 6 dalis). Be to, ieškovas neįvertino jo naudai įkeisto kilnojamojo turto – pjuvenų briketų, kiekio ir vertės. Jeigu ieškovas būtų tinkamai veikęs, apeliantams atsakomybė pagal Laidavimo sutartis nebūtų kilusi. Laidavimo sutarčių rizikos negalima perkelti išimtinai apeliantams, nes taip būtų pažeistas proporcingumo principas, šalių pusiausvyra. Apeliantų įsitikinimų Laidavimo sutartys, įskaitant jų 1 punktą, kuriame nustatyta laidavimo apimtis, yra nesąžiningos. Ieškovo nesąžiningų veiksmų atlikimą įrodo ir paskolos sutarties grafiko pakeitimas, taip padidinant apeliantų atsakomybę.

203. Dėl suklydimo sudarant sutartis. Apeliantai nurodo, kad jie nebuvo supažindinti su Paskolos sutarties nuostatomis, taip pat su jiems tenkančia rizika pagal Laidavimo sutartis. Taigi apeliantai buvo suklaidinti jiems neatskleidžiant visos informacijos. Dėl to Laidavimo sutartys turi valios trūkumų ir yra negaliojančios pagal CK 1.90 straipsnį.

21Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas tokius atsikirtimus:

22D. Š. mirtis nereiškia apeliantų laidavimo prievolės pabaigos, nes jie laidavo iki visiško prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymo. Tai, kad pagrindinio skolininko mirtis nesukelia laidavimo, kaip šalutinės prievolės pabaigos, išaiškinta ir kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Apeliantai klaidingai teigia, kad teismas privalėjo taikyti vartotojų teisių apsaugos normas, nes paskola buvo užtikrinta įkeitimu ir ji viršijo 75 000 eurų, t. y. Vartojimo kredito įstatymas jos atžvilgiu netaikytinas. Visos Laidavimo sutarčių sąlygos apeliantams buvo atskleistos, jie jų neginčijo ir sutartis pasirašė. Be to, apeliantai jau buvo turėję laidavimo sutarčių sudarymo patirties, todėl jie galėjo suvokti kilsiančias teisines pasekmes. Kadangi apeliantai nėra finansinių paslaugų gavėjai jiems netaikytinos FĮĮ 31 straipsnio nuostatos. Jų bandymas perkelti visą atsakomybę ieškovui yra nesąžiningas. Ieškovas pažymi, kad paskolos grąžinimo grafiko pakeitimas nepadidino apeliantų atsakomybės. Nors Paskolos sutarties vykdymas buvo užtikrintas ir įkeitimu, tačiau įstatymai nenumato, kad kreditorius pirmiausia išieškojimą turi nukreipti būtent į įkeistą turtą. Apeliantų patirtis ir išsilavinimo lygis buvo pakankamas suprasti Laidavimo sutarčių sąlygas, jų teisinę reikšmę. Apeliantus ir D. Š. siejo artimi giminystės ryšiai. Taigi teismas pagrįstai konstatavo nebuvus apeliantų suklydimo pasirašant Laidavimo sutartis.

23Apeliantai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad kasacinio teismo praktikoje nėra išaiškinta esą mirus pagrindiniam skolininkui laidavimo prievolė nesibaigia. Tokia pozicija yra pateikta tik dalies civilinę bylą AB „Swedbank“ v. R. D. ir kt. nagrinėjusių teisėjų atskirojoje nuomonėje. Ieškovas nepagrįstai daro nuorodas į Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nes apeliacinis skundas nėra grindžiamas šiuo įstatymu. Pakeitus paskolos mokėjimo grafiką, pagrindinė prievolė buvo modifikuota iš esmės.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde apeliantai skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja keliais atskirais pagrindais. Apeliantai kelia klausimus dėl laidavimo sutarčių kvalifikavimo kaip sudarytų esant esminiam jų suklydimui, sutarčių sąlygų nesąžiningumo bei laidavimo prievolės pabaigos mirus pagrindiniam skolininkui ir kreditoriui nepasinaudojus pagrindinės prievolės užtikrinimo priemone. Tai yra fakto ir teisės klausimai, dėl kurių pasisakoma apeliacinio proceso ribose (CPK 320 straipsnis).

27Dėl fizinių asmenų suklydimo dėl laidavimo sandorio esminių sąlygų

28Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008).

29Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija išskiria, kad pirmosios instancijos teisme suklydimo faktą apeliantai grindė negalėjimu įvertinti prisiimamų įsipareigojimų keliamos rizikos. Jų teigimu, tai pasireiškė ieškovui neatskleidžiant visos informacijos apie pagrindinio skolininko prievolę. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia Laidavimo sutarčių pasirašymo aplinkybių versija neparemta faktiniais duomenimis.

30Asmuo, sudarydamas laidavimo sutartį, atlygintinai ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Esminės šio sandorio sąlygos yra: užtikrinamos prievolės bei šalių (laiduotojo ir kreditoriaus) įvardinimas, t. y. laiduotojo prisiimamos prievolės apibrėžimas. Apeliantų sudarytose Laidavimo sutartyse nurodytos sąlygos aiškiai aptartos: užtikrinamas Paskolos sutarties, pagal kurią D. Š. iš ieškovo iki 2021 m. gegužės 27 d. pasiskolino 680 000 Lt, įvykdymas. Taigi apeliantų teiginiai, kad jiems nebuvo žinomas laidavimu užtikrinamos prievolės dydis, jos vykdymo sąlygos, nepasitvirtina. Jų keliamą versiją neigia ir kiti duomenys. Nustatyta, kad pagrindinis skolininkas, už kurį apeliantai įsipareigojo atsakyti, buvo apeliantės tėvas ir, be kita ko, apelianto uošvis. Pastarųjų artimus ryšius bei bendravimą tvirtina įrodymai apie tai, kad Laidavimo sutartys buvo ne pirmos, kai apeliantai D. Š. prievolių įvykdymą ieškovui užtikrino laiduodami už jas. Teisėjų kolegija pastebi, kad Laidavimo sutartys pasirašytos pagal ieškovo parengtas standartines sąlygas. Pagal tą patį šabloną apeliantai su ieškovu (be Laidavimo sutarčių) sudarė po dvi sutartis: apeliantė – 2006 m. gegužės 15 d. ir 2006 m. lapkričio 22 d., apeliantas – 2009 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. sausio 12 d. (t. 1, l. 118-121). Atkreiptinas dėmesys, kad Laidavimo sutartys sudarytos užtikrinant D. Š. ieškovo suteiktų paskolų refinansavimą, už kurių grąžinimą apeliantai laidavo įvardintomis sutartimis. Iš to galima išvada, jog Laidavimo sutartimis de facto buvo modifikuoti, bet ne sukurti nauji, ankstesnių sutarčių pagrindu tarp šalių susiklostę laidavimo teisiniai santykiai. Paskolos ir Laidavimo sutartimis atidėti paskolų, suteiktų D. Š., grąžinimo terminai. Ginčo dėl to, jog to siekė būtent D. Š., tarp šalių nėra. Byloje pateiktos 2011 m. liepos 18 d. apeliantų užpildytos Laidavimo paraiškos (t. 1, l. 111-113) implikuoja, kad jie savanoriškai išreiškė valią užtikrinti D. Š. prievolių įvykdymą laidavimu, kaip sąlygą su jais susijusio asmens skolų ieškovui refinansavimui. Ieškovui tenkinus tokį D. Š. interesą, ieškovą ir apeliantus sieję laidavimo teisiniai santykiai, kaip nurodyta pirmiau, nenutrūko, tačiau buvo modifikuoti Laidavimo sutartimis. Apeliantų veiksmų kryptingumą atsakyti už D. Š. prievoles pagal Paskolos sutartį taip pat tvirtina UAB „Rodus“, kurios vadovu ir vieninteliu akcininku buvo apeliantas, priklausiusių medžio pjuvenų briketų įkeitimas užtikrinant Paskolos sutarties įvykdymą (t. 1, l. 130). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Laidavimo sutarčių pasirašymo metu apeliantės išsilavinimas buvo aukštasis, tuo tarpu apeliantas – verslininkas.

31Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas apie apeliantų ryšius su pagrindiniu skolininku, apeliantų patirtį ir išsilavinimą bei juos ir ieškovą siejusių laidavimo teisinių santykių istoriją patvirtina, kad apeliantai ne tik turėjo (objektyvusis kriterijus – kaip normaliai atidūs ir protingi asmenys), bet ir suvokė (subjektyvusis kriterijus – žinodami tikrąją reikalų padėtį) sudaromų sandorių esmę. Laidavimo prievolės pobūdis ir esmė – prisiimama rizika, apeliantams neabejotinai turėjo būti suprantami, be kita ko, priimtini. Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl ieškovo netinkamo veikimo, nesuteikiant jiems visos būtinos informacijos sprendimui – sudaryti ginčo sandorius, priimti, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti esą pasirašydami Laidavimo sutartis apeliantai galėjo suklysti išreikšdami savo valią (CPK 185 straipsnis). Apeliantų suklydimas dėl Laidavimo sutarčių perspektyvų, t. y. kad nekils jų pareiga atsakyti ieškovui, nepatenka į sandorio negaliojimo suklydus taisyklių taikymo sferą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 2008 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Z. S. pareiškimą dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo, bylos Nr. 3K-3-548/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014).

32Dėl laidavimo sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis ir jų sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu, taip pat Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų vykdymo ir apeliantų atsakomybės ribojimo

33Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas Laidavimo sutartis turėjo kvalifikuoti vartojimo sutartimis; atitinkamai jų sąlygos, o būtent sutarčių 1 punktas – apibrėžiantis laidavimo apimtį, vertinamos sąžiningumo aspektu. Be kita ko, apeliantai teigia, kad ieškovas, vykdydamas FĮĮ 31 straipsnyje nustatytas pareigas, turėjo įsitikinti jų mokumu, t. y. galėjimu įvykdyti prisiimamas prievoles. Pasisakydama dėl pastarojo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad laiduotojai už finansų įstaigos kliento prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai, todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (žr. civilinę bylą UAB „Swedbank lizingas“ v. J. M.). Klaidingas finansų įstaigos verslo rizikos įvertinimas ir jos prisiėmimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti asmenį nuo prievolės įvykdymo (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą AB ,,NORD/LB Lietuva“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-119/2005).

34Priklausomai nuo sandorio sudarymo tikslo, šalių statuso, teisės doktrinoje skiriamos dvi laidavimo rūšys: komercinis ir nekomercinis. Pastarasis įprastai pripažįstamas tais atvejais, kai laiduotojas yra fizinis asmuo, prisiimantis laidavimo prievolę nesusijusiais su jo verslo, prekybos, amato ar profesijos tikslais, o kreditorius – finansų įstaiga ar kitas juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs sąlygų, remiantis kuriomis būtų skiriamas nekomercinis laidavimas ir jo šalims taikoma papildoma / speciali apsauga. Vis dėlto tai nereiškia, jog silpnesnės sandorio šalies apsaugos standartai negali būti taikomi laidavimo teisiniams santykiams, jeigu nustatoma, kad skolininkas ir laidavimo prievolę prisiėmę asmenys yra fiziniai asmenys, sandorius sudarę tikslais, nesusijusiais su jų verslu, prekyba, amatu ar profesija, o kreditorius santykyje su pagrindiniu skolininku veikia verslo tikslais. Esant tokiam laidavimo sandoriui, t. y. kai laiduotojas laikytinas silpnesne šalimi, būtina nustatyti, ar kreditorius teisiniame santykyje veikė nepažeisdamas bendrųjų bona fides bei sąžiningos verslo praktikos principų (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Jie apima tokias kreditoriaus pareigas, kaip reikšmingos informacijos sutarčiai sudaryti atskleidimas, sutarties sąlygų ir jos sukeliamų pasekmių išaiškinimas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, remiantis kuriais būtų galima nustatyti, kokiu tikslu D. Š. ieškovas skolino lėšas. Vis dėlto tai neužkerta kelio patikrinti apeliantų teiginių teisingumą šioje ginčo dalyje. Nurodytų elgesio standartų pažeidimą apeliantai įrodinėja keliais pagrindais: pirma, Laidavimo sutarčių 1 punkto sąlygų nesąžiningumu; antra, ieškovo netinkamu veikimu neįsitikinant apeliantų galėjimu įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, taip pat visos būtinos informacijos apie sudaromo sandorio esmę nesuteikimu. Pasisakydama dėl pirmojo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad Laidavimo sutarčių 1 punkte apibrėžiamos esminės laidavimo sandorio sąlygos: nurodyta laidavimu užtikrinama prievolė, jos dydis bei įvykdymo terminas. Pagrindo laikyti nesąžininga standartinę kiekvienos laidavimo sutarties sąlygą, nėra. Iš apeliantų samprotavimo galima spręsti, jog jų manymu šalių interesų pusiausvyros neatitinka ir ginčo sutarčių sąlyga dėl laidavimo trukmės, t. y. kad sutartys galioja iki visiško Paskolos sutarties sąlygų įvykdymo (Laidavimo sutarčių 3 punktas).

35CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus įvykdyta visa laidavimu užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-245/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012; 2014 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Snoras“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2014). Kaip minėta, Laidavimo sutarčių gramatinės konstrukcijos suponuoja, kad jomis šalys susitarė dėl laidavimo prievolės galiojimo iki visiško D. Š. prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymo. Tokios sąlygos nėra neįprastos prievolių įvykdymo užtikrinimo laidavimu praktikoje ar teisiškai sudėtingos konstrukcijos. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė, kad Laidavimo sutartys buvo sudarytos pagal ieškovo parengtas standartines sąlygas, kurios naudotos ir ankstesnėse šalių pasirašytose sutartyse. Apeliantai pretenzijų dėl jų turinio ar esmės nereiškė, taigi jų sąžiningumas nagrinėjimu atveju negali būti kvestionuojamas. Taip pat nėra teisinio pagrindo ir contra proferentem taisyklės taikymui (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Jeigu laidavimo sutarčių sąlygos nebūtų atitikusios jų vidinės valios, neabejotina, kad būdami apdairūs ir rūpestingi asmenys apeliantai būtų iš karto jas ginčiję, bet ne laukę iki teismine tvarka bus iškeltas prievolės vykdymo klausimas. Šalių tarpusavio teisinių santykių istorija kartu paneigia ir apeliantų teiginius neva jiems nebuvo atskleistos ginčo sutarčių sukeliamos pasekmės ir kita reikšminga informacija sprendimui sudaryti tokio pobūdžio sandoriui priimti. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo veiksmuose nenustatyta nesąžiningo veikimo požymių.

36Pasisakydama dėl apeliantų argumentų esą turėtų būti mažinama jų civilinė atsakomybė (CK 6.206 straipsnis, 6.259 straipsnio 1 dalis), nes ieškovas neįsitikino, ar jie pajėgs įvykdyti Laidavimo sutartimis prisiimamas prievoles, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimas įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis) turi būti atskirtas nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę. Priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas, kuris nelaikomas civiline atsakomybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „VST“ v. UAB „Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011). Tokia teisės aiškinimo praktika implikuoja, kad dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis. Šioje byloje pareikštame ieškinyje buvo suformuluotas būtent reikalavimas įvykdyti apeliantų prievolę natūra.

37Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas bei buvo grįstas priešieškinys, suponuoja, jog apeliantai – įrodinėdami Laidavimo sutarties 1 punkto neatitikimą sąžiningumo ir protingiems sąžiningos verslo praktikos reikalavimams, siekė teismo intervencijos į ginčo šalių sutartinius santykius (CK 6.228 straipsnis). Nors tiesiogiai prašymo pakeisti Laidavimo sutartį apeliantai ir nereiškė, tačiau jie faktiškai įrodinėjo CK 6.228 straipsnio taikymo materialiuosius pagrindus bei prašė teismo netenkinti ieškovo reikalavimo visa apimtimi, t. y. jį mažinti ir taip atkurti šalių pusiausvyrą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl esminės šalių nelygybės nagrinėjamu atveju. CK 6.228 straipsnyje įtvirtintų gynybos būdų, be kita ko, reikalavimui pakeisti sutarties sąlygas, taikymo pamatinė sąlyga – esminės šalių teisių ir pareigų neatitikties egzistavimas sudarant sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010), vėlesnis šalių tarpusavio prievolių pasikeitimas teisiškai nereikšmingas. Teisėjų kolegijos nuomone pagrindo pripažinti ieškovo reikalavimą įvykdyti prievolę nesąžiningu nenustatyta. Minėta, kad pagrindinį skolininką ir apeliantus siejo giminystės ryšiai; skolininko įsipareigojimų mastas apeliantams buvo atskleistas. Nors apeliantai laidavo neatlygintinai, tačiau ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga. Jos atžvilgiu pastebėtina, kad byloje esantys D. Š. įmonės „Medis“ bei UAB „Rodus“ raštai dėl ieškovui įkeistų medžio pjuvenų briketų atsargų netiesiogiai suponuoja dėl įmonių veiklos sąsajų apeliantus turėjus ir ekonominį interesą prisiimti ginčo prievolę (CPK 185 straipsnis). Apeliantų turtinės padėties ir ginčo skolos disproporcijos klausimu pastebėtina, kad teikdami laidavimo paraiškas apeliantai pripažino esantys pajėgūs įvykdyti prisiimamas prievoles. Be kita ko, jų nurodyti duomenys apie gaunamas pajamas, taip pat UAB „Rodus“ veiklos finansinius rodiklius (iki 2011 metų pirmą pusmetį gautas 144 210 Lt grynasis pelnas (t. 1, l. 116) suponuoja, kad Laidavimo sutarčių pasirašymo metu apeliantams prievolės ieškovui įvykdymas nebūtų sukėlęs neadekvačių sunkumų. Vėlesnis jų turtinės padėties pasikeitimas šiuo atveju yra nereikšminga aplinkybė. Jeigu apeliantų ieškovui pateikta informacija apie jų turtinę padėtį neatitiko tikrovės, tuo pagrindu atsiradusios pasekmės tenka apeliantams.

38Dėl laidavimo prievolės pabaigos mirus pagrindiniam skolininkui, padidėjus laiduotojų atsakomybei ir / ar kreditoriui nepasinaudojus pagrindinės prievolės užtikrinimo priemone

39Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagrindinio skolininko mirtis sąlygoja laidavimo, kaip papildomos prievolės, pasibaigimą. Taip pat laidavimo prievolės pabaigą, anot apeliantų, patvirtina ieškovo veiksmai nenukreipus išieškojimo į įkeistą turtą bei pakeičiant paskolos grąžinimo grafiką. Analizuojant nurodytų argumentų pagrįstumą pažymėtina, kad laidavimo prievolės esmė, pobūdis ir rūšis detalizuoti bei jų turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Laidavimo prievolės akcesoriškumas reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J., S. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

40CK 6.128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Taigi fiziniam asmeniui – skolininkui, mirus baigiasi tik tos jo prievolės, kurios yra grynai asmeninės ir negali būti įvykdytos jo įpėdinių (CK 5.1 straipsnio 1 dalis, 6.190 straipsnio 1 dalis). Mirusio fizinio asmens turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises ir pareigas, paveldi jo įpėdiniai. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kuris inter alia reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali priimti ar atsisakyti tik dalies palikimo. Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą dėl skolininko vykdymo procese pakeitimo, bylos Nr. 3K-3-91/2013). Taigi D. Š. prievoles pagal Paskolos sutartį paveldėjo jo įpėdiniai, t. y. pagrindinė prievolė nepasibaigė: įpėdiniams tenka pareiga vykdyti paveldėtus įsipareigojimus (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Toks formalus asmenų pasikeitimas prievolėje nėra novacija (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, pagrindinio skolininko mirtis pati savaime nesukelia laidavimo prievolės pabaigos, nebent tą lemtų laidavimo sutarties sąlygos (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su apeliantų teiginiu, kad įprastai laidavimo teisiniuose santykiuose skolininko asmuo laiduotojui yra svarbus, juos gali sieti asmeninio pobūdžio santykiai. Dėl šios priežasties CK 6.87 straipsnio 5 dalyje kaip vienas iš laidavimo pabaigos pagrindų įtvirtintas skolos pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkėlimas kitam asmeniui, kai laiduotojas neduoda sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką. Tačiau ši norma aktuali tik singuliarinio teisių perleidimo atveju (CK 6.115-6.116 straipsniai), ir ji netaikoma, jeigu laidavimo sutartyje nustatoma, kad atsakoma už prievolės įvykdymą, kaip yra nagrinėjamu atveju, bet ne už konkretaus skolininko įsipareigojimus. Vis dėlto laidavimo prievolės galiojimui, kaip minėta, skolininko mirtis įtakos neturi, nes pagrindinė prievolė nesibaigia, o skolininko pasikeitimą sąlygoja aplinkybės nesusijusios su kreditoriaus veiksmais. Priešingai nei teigia apeliantai, mirus skolininkui laiduotojo interesai nėra esmingai pažeidžiami, kadangi jis, įvykdęs pagrindinę skolą, gali savo atgręžtinį reikalavimą nukreipti į skolininko turtą.

41Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Mirus skolininkui, kaip minėta, jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams (CK 6.10 straipsnio 1 dalis), tačiau jų atsakomybės dydis priklauso nuo palikimo priėmimo būdo (CK 5.52-5.54 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad prievolės solidarumas universalaus teisių perėmimo atveju nesibaigia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. V. v. E. Ž., bylos Nr. 3K-3-135/2011), kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinio skolininko įpėdiniai ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimas, priimtas byloje dėl kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių ginčo, gali būti panaudotas ir prieš kitus bendraskolius (CK 6.14 straipsnio 1 dalis), o solidariai įvykdęs prievolę skolininkas turi regreso teisę į kitą bendraskolį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Dėl to CPK 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Tačiau teisė disponuoti šia procesine priemone suteikta tik ieškovui. Nepaisant to, kad kreditorius yra laisvas pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą, dalyką bei nuspręsti, iš kurių solidariųjų skolininkų reikalauti prievolės įvykdymo, kiti solidarieji skolininkai turi būti įtraukti į bylą, nes priimtas teismo sprendimas darys įtaką jų teisių apimčiai. Dėl to, tais atvejais, kai kreditorius ieškinį pareiškia tik daliai bendraskolių, kiti bendraskoliai turi būti jų pačių, šalių ar teismo iniciatyva įtraukiami į prasidėjusį procesą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, kad būtų užtikrinta, jog jie išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Iš Panevėžio miesto 3-ojo biuro notarės 2014 m. vasario 25 d. rašto Nr. S-56 matyti, kad D. Š. palikimą priėmė J. Š. (t. 1, l. 145). Vis dėlto ji į bylos nagrinėjimą įtraukta nebuvo. Tokia aplinkybė kvalifikuotina kaip procesinis pažeidimas, sąlygojęs padarinius, turinčius įtakos šios D. Š. įpėdinės teisinei padėčiai. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, ar J. Š. yra vienintelė D. Š. palikimą priėmusi įpėdinė, taip pat, ar ieškovas įvykdė CK 5.63 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ar D. Š. įpėdiniai atsisakė toliau vykdyti jo prievoles. Atsižvelgiant į tai, apskųstas teismo sprendimas naikinamas patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

42Dar viena aplinkybe, turinčia lemti laidavimo prievolės pabaigą, apeliantai įvardija ieškovo veiksmus nenukreipiant išieškojimo į įkeistą turtą. Kasacinis teismas šiuo klausimu, t. y. kokiu eiliškumu kreditorius turi teisę realizuoti savo teises į pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus – laidavimą ir hipoteką, yra išaiškinęs, jog CK neįtvirtina hipotekos ir laidavimo tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Tačiau nagrinėjamoje byloje susiklostė kitokia situacija.

43Pirmiau minėta, kad prievolių pagal Paskolos sutartį vykdymas buvo užtikrintas UAB „Rodus“ priklausiusių medienos pjuvenų briketų įkeitimu. D. Š. mirė 2012 m. rugpjūčio 29 d. Šis juridinis faktas suteikė teisę ieškovui patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto prieš terminą (CK 4.196 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4.216 straipsnio 2 dalis). Tačiau savo teisės ieškovas nerealizavo. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis UAB „Rodus“ 2012 m. rugsėjo 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi pripažinta nemokia ir įmonei iškelta bankroto byla (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismo sprendimas dėl UAB „Rodus“ pabaigos įsiteisėjo 2013 m. rugsėjo 24 d. Jam priklausančių teisių į įkeistą turtą, ieškovas UAB „Rodus“ bankroto byloje nerealizavo. Ieškovo neveikimo ir jo sukeltų padarinių pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir jų nekvalifikavo. Pagal CK 6.86 straipsnį, kreditoriui atsisakius savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Faktą, kad kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis bei kreditorius šių savo teisių atsisakė, turi pagrįsti laiduotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. v. Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-35/2013; 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „DnB lizingas“ v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2013). Įrodinėdami pastarąjį faktą apeliantai pateikė įrodymus apie Paskolos sutarties vykdymo užtikrinimą įkeitimu. Tačiau aplinkybės, ar po D. Š. mirties buvo reali galimybė patenkinti visą ar dalį ieškovo reikalavimų iš įkeisto turto, nesiaiškintos – atsikirsdamas į apeliantų kontrargumentus tokio fakto ieškovas neteigė. Esamų įrodymų nurodytam faktui nustatyti nepakanka. Vadinasi, ginčo esmė šioje dalyje atskleista nebuvo.

44Trečiasis argumentas, t. y. paskolos grąžinimo grafiko pakeitimo teisinė reikšmė, kuriuo remiasi apeliantai, teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįstas. Vienas iš laidavimo prievolės pabaigos pagrindų: esminis pagrindinės prievolės pasikeitimas, kai dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos jam nepalankios pasekmės (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Šios normos taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: prievolės pasikeitimą iš esmės ir prievolės iš esmės pasikeitimo rezultato nepalankumą laiduotojui. Pastaroji sąlyga veikia nesant laiduotojo sutikimo, o nepalankios sąlygos neapibrėžtos baigtiniu sąrašu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Nustatyta, kad ieškovas ir D. Š. 2011 m. lapkričio 25 d. sudarė naują paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, pakeičiantį numatytą pasirašant Paskolos sutartį (t. 1, l. 124). Nauju grafiku pakeisti įmokų mokėjimo terminai, kitos sąlygos, t. y. skolos ir palūkanų dydis, galutinis paskolos grąžinimo terminas, paliktos nepakeistos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atlikto pakeitimo netraktavo kaip padidinusio apeliantų atsakomybę.

45Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinys, naikinama dėl nustatyto procesinių teisės normų pažeidimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėdamas bylą šioje dalyje iš naujo, pirmosios instancijos teismas ne tik turėtų ištaisyti padarytus pažeidimus, bet ir išsiaiškinti bei ištirti, dėl kokių priežasčių ieškovas nepasinaudojo savo teise patenkinti reikalavimą iš UAB „Rodus“ įkeisto turto, ir teisiškai įvertinti nustatytas faktines aplinkybes; taip pat išsiaiškinti ir ištirti, ar ieškovas pranešė D. Š. įpėdiniams apie savo reikalavimą CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka, ar pastarieji atsisakė vykdyti velionio prievoles, kas būtų sudarę pagrindą ieškovui reikalauti jų įvykdymo iš apeliantų. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti priešieškinio reikalavimai, paliktina nepakeista (CPK 328, 330 straipsniai).

46Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo

47Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, naikinama ir sprendimo dalis, kuria iš apeliantų ieškovui priteistos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

48Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad teismas iš apeliantų valstybei, be kita ko, priteisė žyminio mokesčio dalį, kurios ieškovas nemokėjo, nes ieškinį teismui pateikė elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Nustatydamas mažesnį žyminio mokesčio, mokėtino už procesinius dokumentus, pateikiamus elektroninių ryšių priemonėmis, tarifą, įstatymų leidėjas siekė paskatinti šalis naudotis tokia procesinių dokumentų pateikimo forma. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, procesinius dokumentus teikė elektroninių ryšių priemonėmis, aplinkybės, ar antroji šalis taip pat teikė teismui procesinius dokumentus tokia pačia forma, yra nereikšmingos. Žyminio mokesčio dydžio sumažinimas negali būti tapatinamas su atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies institutu. Remiantis tuo, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria valstybei iš apeliantų priteistas 2 468 Lt žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, iš apeliantų valstybei priteisto žyminio mokesčio dydis mažinamas iki 10 800 Lt (13 268 Lt – 2 468 Lt).

49Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 3 000 Lt, priteisiamas žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

51panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų A. Š.-J. (asmens kodas ( - ) ir R. J. (asmens kodas ( - ) ieškovui Panevėžio kredito unijai (juridinio asmens kodas 112040352) priteista 587 271,53 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo ir 7 405 Lt žyminio mokesčio, ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

52Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų A. Š.-J. ir R. J. valstybei priteistas 2 468 Lt žyminis mokestis, ir sumažinti valstybei priteisto žyminio mokesčio sumą iki 10 800 Lt.

53Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

54Priteisti valstybei iš atsakovų A. Š.-J. ir R. J. po 3 000 Lt žyminio mokesčio iš kiekvieno.

55Valstybei priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su laidavimo prievolės teisiniu likimu... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų... 7. Gindamiesi nuo ieškovo reikalavimų, atsakovai pareiškė priešieškinį,... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį tenkino,... 10. Įvertinęs Laidavimo sutarčių sąlygas, teismas konstatavo, kad atsakovai... 11. Sutikdamas su tuo, kad ieškovas savo iniciatyva neteikė atsakovams... 12. Atsakovų argumentus, kad jie suklydo pasirašydami Laidavimo sutartis, teismas... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, šalių rašytiniai... 14. Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo... 15. 1. Dėl pagrindinio skolininko mirties pasekmių laidavimo prievolei.... 16. 2. Dėl vartotojų teisių pažeidimo. Paskolos sutartis buvo sudaryta su... 17. Byloje nustatyta, kad Laidavimo sutartys buvo pasirašytos ne ieškovo... 18. Jų, kaip vartotojų, teisių pažeidimo aspektu apeliantai taip pat išskiria,... 19. Apeliantai taip pat pažymi, kad D. Š. neužtikrinus savo prievolių vykdymo... 20. 3. Dėl suklydimo sudarant sutartis. Apeliantai nurodo, kad jie nebuvo... 21. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti kaip... 22. D. Š. mirtis nereiškia apeliantų laidavimo prievolės pabaigos, nes jie... 23. Apeliantai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad kasacinio... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 26. Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde apeliantai skundžiamo pirmosios... 27. Dėl fizinių asmenų suklydimo dėl laidavimo sandorio esminių sąlygų... 28. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju... 29. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies... 30. Asmuo, sudarydamas laidavimo sutartį, atlygintinai ar neatlygintinai... 31. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas apie apeliantų ryšius su... 32. Dėl laidavimo sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis ir jų sąlygų... 33. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas Laidavimo sutartis turėjo... 34. Priklausomai nuo sandorio sudarymo tikslo, šalių statuso, teisės doktrinoje... 35. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram... 36. Pasisakydama dėl apeliantų argumentų esą turėtų būti mažinama jų... 37. Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinis... 38. Dėl laidavimo prievolės pabaigos mirus pagrindiniam skolininkui, padidėjus... 39. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagrindinio skolininko mirtis sąlygoja... 40. CK 6.128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai skolininkas miršta, prievolė... 41. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku... 42. Dar viena aplinkybe, turinčia lemti laidavimo prievolės pabaigą, apeliantai... 43. Pirmiau minėta, kad prievolių pagal Paskolos sutartį vykdymas buvo... 44. Trečiasis argumentas, t. y. paskolos grąžinimo grafiko pakeitimo teisinė... 45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 46. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo ... 47. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas... 48. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės... 49. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 3 000... 50. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo dalį,... 52. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo dalį,... 53. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.... 54. Priteisti valstybei iš atsakovų A. Š.-J. ir R. J. po 3 000 Lt žyminio... 55. Valstybei priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie...