Byla 2K-369-689/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei, nuteistajam G. Š. ir jo gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: G. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant G. Š. šiuo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios; baudžiamasis procesas G. Š. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu G. Š. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

4Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5I. Bylos esmė

61.

7G. Š. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, būtent – jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą turtą, įgijęs savo tolimo giminaičio G. V. pasitikėjimą, jį nuolat lankydamas jo bute, per kelis kartus jį laikinai įdarbindamas UAB „G.“, kurioje dirbo direktoriumi, vežiodamas G. V. į darbą ir iš jo, žinodamas, jog G. V. nori pakeisti sau priklausantį butą ( - ), į mažesnio ploto (mažesnės kvadratūros) butą, siekdamas užvaldyti minėtą butą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X ir nenustatytu laiku ir vietoje apgaule davė jį pasirašyti G. V., šiame vekselyje parašė, kad G. V. iš jo pasiskolino 124 000 Lt, tačiau šių pinigų G. V. niekada neskolino ir nedavė, po to 2006 m. lapkričio 8 d. šį vekselį pateikė Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarei Aldonai Adomaitienei, ji šio vekselio pagrindu tą pačią dieną surašė vykdomąjį įrašą, kurį jis (G. Š.) 2006 m. lapkričio 9 d. vykdymo veiksmams atlikti pateikė antstoliui Ramūnui Kamarauskui, J. Basanavičiaus g. 8/1, Vilniuje, surašydamas prašymą, kuriame melagingai nurodė, jog G. V. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – bute ( - ), rasti nepavyko, nors tuo metu G. V. gyveno šiame bute; po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, panaudodamas žinomai netikrą, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pagamintą dokumentą – G. V. vardu parašytą ir vietoj jo pasirašytą 2007 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl G. V. priklausančio buto ( - ), pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š. – kurį (minėtą prašymą) nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. sausio 4 d. pateikė antstoliui R. Kamarauskui, J. Basanavičiaus g. 8/1, Vilniuje, po ko šio suklastoto dokumento pagrindu antstolis R. Kamarauskas inicijavo minėto buto pardavimą surašydamas 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui – G. Š. aktą, o 2008 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjui patvirtinus minėtą aktą, nuo to laiko tapo buto ( - ), savininku, po to apsimestinio sandorio – pirkimo–pardavimo sutartimi šį butą 2008 m. kovo 27 d. pardavė savo seseriai D. D., taip apgaule įgijo svetimą, G. V. priklausiusį didelės vertės svetimą turtą, taip savo veiksmais padarė nukentėjusiajam G. V. 35 942 Eur (124 000 Lt) turtinę žalą.

82.

9Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. Š. dėl šios veikos (BK 182 straipsnio 2 dalis), taip pat ir dėl veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

10II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

113.

12Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei palikto nenagrinėto nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio naikinama, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, ir sprendė, kad jo (G. Š.) veiksmuose yra visi nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės: G. Š. apgaule davė pasirašyti nukentėjusiajam 2006 m. liepos 7 d. vekselį, vėliau šio vekselio pagrindu išduotą notaro vykdomąjį įrašą pateikė vykdyti antstoliui, tyčia nurodydamas neteisingą G. V. adresą tam, kad šis nesužinotų apie jo atžvilgiu pradėtą vykdomąjį procesą, o vykdymo procese G. Š. pateikė antstoliui suklastotą 2007 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl buto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š., po ko jis ir tapo nukentėjusiojo buto savininku, antstoliui surašius ir teismui patvirtinus 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, neginčijamai patvirtina G. Š. kaltę, apgaule įgijus nukentėjusiojo G. V. butą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina G. Š. tiesioginę tyčią užvaldyti G. V. butą, nes jo veiksmai bei jų seka rodo, kad jis neabejotinai suvokė, kad apgaudinėja G. V., tiek duodamas pasirašyti vekselį su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, tiek siekdamas nuo jo nuslėpti, kad pradėtas vykdymo procesas, tiek teikdamas suklastotą prašymą dėl buto pardavimo skolininko nurodytam asmeniui – pačiam G. Š.. Be to, lemiamą įtaką turinti G. Š. prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad G. Š. davė nukentėjusiajam pasirašyti 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį, kuriame įrašyta, kad G. V. įsipareigoja G. Š. grąžinti 124 000 Lt, kurių iš tikro G. Š. nukentėjusiajam niekada neskolino.

134.

14Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovams G. Š., antstoliui R. Kamarauskui ir notarei A. Adomaitienei dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, notaro išduoto vykdomojo įrašo ir dokumento, kurio pagrindu išduotas vykdomasis įrašas, pripažinimo negaliojančiais ir pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais bus sprendžiamas restitucijos, t. y. šalių sugrąžinimo į iki sandorių buvusią padėtį, klausimas, kas iš esmės reikš ir ieškovo G. V. patirtos turtinės žalos atlyginimą. Todėl šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo G. V. ieškinio dalis turtinei žalai atlyginti palikta nenagrinėta ir nustatytas priteistinos neturtinės žalos dydis – 4000 Eur.

15III. Kasacinių skundų argumentai

165.

17Nuteistasis G. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius nurodo:

185.1.

19Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus, nes šis teismas, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo ir vadovaudamasis tik pirmosios instancijos teisme ištirtais bylos duomenimis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį, anot kasatoriaus, grindė prielaidomis, tikimybėmis, savaip interpretavo faktines bylos aplinkybes, vertino tik dalį byloje esančių duomenų, o dalį jų nepagrįstai ignoravo, be pagrindo įrodinėjimo pareigą perkėlė jam (kasatoriui). Be to, šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, 14, 15 straipsnius ir 182 straipsnio 2 dalį – ir nukrypo nuo teismų praktikos sukčiavimo bylose, nes bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad kasatoriaus veiksmuose nustatyti visi kvalifikuoto sukčiavimo privalomi požymiai (tarp jų ir apgaulė, padariniai bei tyčia).

205.2.

21Kasatorius teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, susijusius tiek su nukentėjusiojo, tiek su jo (kasatoriaus) parodymų vertinimu, jų visumą, prieštaravimus dėl šių parodymų, kurių pašalinti kitais įrodymais nebuvo galimybės, nesant byloje duomenų, susijusių su vekselio pasirašymo epizodu, galinčių patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes, teisingai sprendė, kad byloje esantys prieštaravimai turi būti vertinami jo (kasatoriaus) naudai. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų ir pakankamų įrodymų dėl kasatoriaus kaltės, kiek tai susiję su jam pareikštu kaltinimu, kad jis, įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X, apgaule duodamas jį pasirašyti nukentėjusiajam, kuriame parašė, kad nukentėjusysis pasiskolino iš jo 124 000 Lt, tačiau šių pinigų nukentėjusiajam niekada neskolino ir nedavė.

225.3.

23Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su tokia išvada ir skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad išteisinamajame nuosprendyje, vertinant jo (kasatoriaus) ir nukentėjusiojo parodymus apie vekselio pasirašymo (ar nepasirašymo) aplinkybes, iš esmės nevertinta, ar šio paprastojo vekselio turinys atitinka faktines aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pats neatlikęs kasatoriaus visos ūkinės finansinės situacijos patikrinimo, padarė objektyviais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad duomenys dėl paskolintų pinigų nukentėjusiajam, skolinimo aplinkybių, paskolintų sumų yra neįtikinami, ir aplinkybės, kad tokia pinigų suma (124 000 Lt) iš tiesų buvo paskolinta nukentėjusiajam, o šis laisva valia įsipareigojo juos grąžinti per tris mėnesius ir 20 dienų nuo vekselio pasirašymo, nepatvirtina kiti bylos duomenys. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino kaip nepagrįstą ir kitą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra paneigta galimybė, jog kasatorius objektyviai galėjo turėti tokias pinigų sumas, kurias, kaip jis parodė, skolino nukentėjusiajam.

245.4.

25Kasatorius nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad 2006 m. liepos 7 d. vekselio turinys neatitinka faktinių aplinkybių, nes jame nurodyti pinigai (124 000 Lt) nukentėjusiajam paskolinti nebuvo. Tačiau tokia aplinkybė viso bylos proceso metu nebuvo nagrinėta ir nekeliama apeliaciniuose skunduose. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinių skundų nagrinėjimo ribas, nes nustatė aplinkybę, kuri nebuvo nagrinėta ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme.

265.5.

27Teismų praktikoje dėl sukčiavimo sudėties požymių nustatymo laikomasi nuostatos, kad ir civilinio teisinio sandorio sudarymo momentu taip pat turi būti nustatyta, kad asmens tyčia buvo nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad iki vekselio pasirašymo kasatorius nukentėjusįjį kaip nors įtikinėjo ar kitais veiksmais jį klaidino, apgaudinėjo ir norėjo tyčia neteisėtai įgyti nukentėjusiojo butą. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik prieštaringais, bylos nagrinėjimo metu nuolat kitusiais nukentėjusiojo parodymais ir nepagrįstai nusprendė, kad jis (kasatorius) prieš nukentėjusįjį panaudojo apgaulę ir kad iki vekselio pasirašymo norėjo apgaule ir tyčia neteisėtai įgyti nukentėjusiojo turtą. Juolab kad ir pats nukentėjusysis apie jokį jo įtikinėjimą nenurodė; teisiamajame posėdyje parodė, kad yra pasakęs, jog parduos savo butą. Kasatoriaus nuomone, tokie duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis (kasatorius) nukentėjusįjį tariamai įtikino, yra tik nepagrįstos spėlionės, neatitinkančios faktinių bylos duomenų. Šis teismas, vadovaudamasis aplinkybėmis, kad kasatorius rūpinosi giminaičiu, jį buvo įdarbinęs, teikdavo materialinę paramą, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą apie kasatoriaus turėtą tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą turtą ir kad jis, „įgijęs šio giminaičio pasitikėjimą, jį nuolat lankydamas jo bute, per kelis kartus jį laikinai įdarbindamas UAB „G.“, kurioje dirbo direktoriumi, vežiodamas jį į darbą ir iš jo, žinodamas, jog giminaitis nori pakeisti sau priklausiusį butą į mažesnės kvadratūros butą, siekdamas užvaldyti šį butą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X“. Tačiau teismas tokią išvadą padarė, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, ar nagrinėjamu atveju vekselis buvo surašytas dėl apgaulės, kasatoriaus panaudotos prieš nukentėjusįjį, o vekselis neatspindi tikrosios jį pasirašiusio nukentėjusiojo valios.

285.6.

29Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo išteisinamojo nuosprendžio išvadas, kad: 1) įrodymais nepagrindus kasatoriaus kaltės apgaule davus vekselį pasirašyti nukentėjusiajam, kiti kaltinamajame akte nurodyti su vekseliu susiję veiksmai (vekselio pateikimas notarei, šio vekselio pagrindu tą pačią dieną surašyto vykdomojo įrašo, jo pateikimas antstoliui) iš esmės jokiais aspektais negali būti vertinami kaip neteisėti; 2) „netikro dokumento – 2007 m. gruodžio 27 d. prašymo (dėl G. V. priklausiusio buto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š.) pateikimas antstoliui, atliekant vykdymo veiksmus, nebegali būti vertinama kaip sudėtinė ir pakankama nagrinėjamos nusikalstamos veikos – įvykdymo dalis“; tokia veika – suklastoto dokumento panaudojimas – gali būti vertinama tik atsietai nuo kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį; 3) kiti kaltinamajame akte nurodyti kasatoriaus veiksmai (po to, kai antstolis inicijavo minėto buto pardavimą, surašant 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kurį 2008 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas patvirtino, kasatoriui tapus buto savininku) ir kiti jo sudaryti sandoriai (pirkimo–pardavimo sutartis, kuria minėtą butą pardavė savo seseriai) taip pat nebegali būti vertinama kaip pakankamos ir reikšmingos aplinkybės įrodinėjant kaltę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

305.7.

31Kasatorius teigia ir tai, kad jam pareikštas kaltinimas yra neaiškus, jame nurodyti du prieštaringi kaltinimai, t. y. jis kaltinamas tuo, jog „žinodamas, kad G. V. neišreiškė savo valios parduoti jam priklausiusį butą“, ir tuo, kad „žinodamas, jog G. V. nori pakeisti jam priklausiusį butą“. Todėl kasatoriui neaišku, ar G. V. butą perleisti ir pasikeisti į mažesnį norėjo, ar nenorėjo, o jei norėjo, tai kokiomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas jokia apimtimi nesivadovavo nukentėjusiojo parodymais (šiam nurodant skirtingas aplinkybes, savo parodymų prieštaravimus pagrindžiant sirgimu epilepsija ir prasta sveikatos būsena) ir šių parodymų net nevertino. Byloje atliktų ekspertizių aktai ir liudytojų parodymai nei patvirtina, nei pagrindžia kasatoriaus kaltę; skundžiamas nuosprendis iš esmės pagrįstas tik kasatoriaus parodymais, kurie įvertinti ne kaip visuma, o tik ieškant būdo jiems paneigti, atrasti juose abejonei ar pozicijai, kurią teismas galėtų vertinti kritiškai, nors aplinkybių visumą pripažįsta neginčijamu įrodymu, kad kasatoriaus kaltė įrodyta; visas abejones ir prieštaravimus nepagrįstai vertindamas jo nenaudai.

325.8.

33Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius dokumentus, pasirašytus nukentėjusiojo, ir šio paaiškinimus dėl pasirašymo aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nepagrįstai nevertino, nieko nepasisakė dėl G. V. 2006 m. gruodžio 13 d. prašymo (identiško 2007 m. gruodžio 27 d. dokumentui, juose skiriasi tik data) antstoliui. Kasatoriaus teigimu, šie du dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis jau 2006 m. gruodžio 13 d. prašymu išreiškė savo tikrą valią dėl buto pardavimo ir savo ranka surašė minėtą dokumentą. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoširdžius, nutylint nepalankias aplinkybes, pateikiant tik tam tikrus paaiškinimus.

345.9.

35Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes; vertindamas parodymų prieštaravimo klausimą, atmetė pirmosios instancijos teismo argumentus dėl tokių prieštaravimų vertinimo kasatoriaus naudai; nepritarė išteisinamojo nuosprendžio išvadai, kad byloje nėra surinkta patikimų ir pakankamų duomenų dėl kasatoriaus kaltės, kiek tai susiję su jam pareikštu kaltinimu (jis, įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį, apgaule duodamas jį pasirašyti G. V., kuriame parašė, kad G. V. pasiskolino iš jo 124 000 Lt, tačiau šių pinigų G. V. niekada neskolino ir nedavė). Nors byloje nėra ginčo ir ekspertizė nustatė, kad 2006 m. liepos 7 d. vekselyje yra G. V. parašas, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, kuo pasireiškė apgaulė ar suklaidinimas, ir nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus parodymai dėl nukentėjusiajam paskolintų pinigų, šių pinigų sumų ir skolinimo aplinkybių yra neįtikimi. Anot kasatoriaus, tokia teismo išvada nepagrįsta; vien tik aplinkybė dėl vekselio surašymo (net ir per klaidą) nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti; teismas nepagrįstai vertino kaip nepatikimus jo (kasatoriaus) parodymus dėl pinigų skolinimo nukentėjusiajam aplinkybių; nepagrįstai atmetė languotame lape esančius autentiškus G. V. pakvitavimus; neatsižvelgė į tai, kad minėtas languotas lapas ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo vertinamas (buvo tiriama tik prašymo antstoliui suklastojimo dalis).

365.10.

37Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas teiginiais, kurie viso proceso metu net nebuvo tiriami, jų nepatvirtina nė vienas bylos dokumentas, bet paneigia atsiskaitymo dokumentuose esantys įrašai, t. y. teiginiais dėl kasatoriaus turtinės ir finansinės padėties bei apie nukentėjusiajam neoficialiai mokamą atlyginimą, padarė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą. Aptardamas teismų praktiką dėl civilinių teisinių santykių vertinimo kaip baudžiamųjų, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklostę būtent civiliniai teisiniai santykiai, kurie negali būti sprendžiami taikant baudžiamosios teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Juolab kad ir pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjama byla yra kilusi iš civilinės bylos, ir nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.

386.

39Nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas V. Sviderskis kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo:

406.1.

41Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas abejones aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, priimtą naują nuosprendį grindė prielaidomis ir tikimybėmis, vertino tik dalį byloje esančių įrodymų (ignoravo nukentėjusiojo parodymus), be pagrindo įrodinėjimo pareigą perkėlė kasatoriaus ginamajam, nustatė aplinkybes, kurios byloje buvo netirtos, o skundžiamą nuosprendį pagrindė deklaracijomis ir subjektyvia teismo nuomone. Taip teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-P-218/2009). Be to, dėl to, kad bylos rezultatą lėmė iš esmės tik nukentėjusiojo (kuris yra pažeistos ir nestabilios psichinės būklės asmuo, sergantis epilepsija ir save pateikiantis kaip labai riboto veiksnumo asmenį) parodymai, buvo pažeista ir nuteistojo teisė į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T. K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14000/12).

426.2.

43Kasatoriaus ginamajam pareikšto kaltinimo formuluotės – G. Š. „žinodamas, kad G. V. neišreiškė savo valios parduoti jam priklausiusį butą“ ir „žinodamas, kad G. V. nori pakeisti jam priklausiusį butą“ – yra prieštaringos, nes nėra aišku, ar nukentėjusysis butą perleisti ir pasikeisti į mažesnį norėjo ar nenorėjo, o jei norėjo – tai kokiomis sąlygomis. Kasatorius, apibūdindamas nukentėjusiojo asmenybę, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą, teigia, kad jo parodymai yra labai nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktiems kitiems įrodymams, byloje esantys ekspertizės aktai ir liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia kasatoriaus ginamojo kaltę. Skundžiamame nuosprendyje bendro pobūdžio medicinos specialistų pamąstymas nepagrįstai prilygintas išvadai, apibūdinančiai G. V. sveikatos būklę, tačiau byloje nėra duomenų apie G. V. diagnozuotą kokios nors formos neveiksnumą. Kartu tai reiškia, kad nukentėjusiojo G. V. veiksmus vertinti kaip neveiksnaus asmens nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

446.3.

45Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir nukentėjusysis davė skirtingus parodymus apie bylos esmines aplinkybes: „ar 2006 m. liepos 7 d. paprastasis vekselis surašytas pagrįstai; ar jo pasirašymo metu buvo padarytas BK 182 straipsnio 2 dalyje įvardintas nusikaltimas; ar suklastotas nukentėjusiojo G. V. parašas ant 2007 m. gruodžio 27 d. prašymo antstoliui dėl buto perleidimo jo pasirinktam asmeniui yra pakankamas teigti, kad šį parašą suklastojo būtent G. Š.“, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl parodymuose esančių prieštaravimų vertinimo kasatoriaus ginamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė apgaulė ar suklaidinimas; nuteistojo parodymų (dėl paskolintų pinigų nukentėjusiajam, skolinimo aplinkybių, paskolintų sumų) vertinimas kaip neįtikinamų neatitinka baudžiamosios teisės formuluotės; vekselio surašymas (net ir per klaidą) negali sukelti baudžiamosios atsakomybės. Be to, šis teismas, netikėdamas nuteistojo parodymais, jo veiksmus iš karto nepagrįstai vertina kaip nusikalstamus, elgesį – kaip absoliučiai nelogišką, kitus parodymus (apie pinigų paskolinimą nukentėjusiajam, motyvuodamas tuo, kad paskolintų pinigų suma jų skolinimo metu buvo nemaža; nukentėjusiojo prašymai finansinės pagalbos patvirtina, kad šis tokiomis nemažomis pinigų sumomis nedisponavo) – kaip nepatikimus ir neatitinkančius tikrovės. Teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus ir languotame lape esančius autentiškus G. V. pakvitavimus, neatsižvelgdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu šis languotas lapas nebuvo aktualus, buvo tiriama tik prašymo antstoliui suklastojimo dalis. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamojo visi paaiškinimai, kuriuos teismas vertina kaip „stokojančius įtikinamumo“, turi būti aiškinami tik jo paties (G. Š.) naudai.

466.4.

47Teismo išvada apie tai, kad kasatoriaus ginamasis, duodamas pinigų nukentėjusiajam, ne tik jį remdavo finansiškai kaip giminaitį, bet ir nelegaliai atsiskaitydavo už jo darbą įmonėje, yra visiškai nepagrįsta ir neparemta jokiais bylos duomenimis, tokią išvadą paneigia įrašai atsiskaitymo dokumentuose buhalterinėje apskaitoje. Taip pat nepagrįsta bylos duomenimis ir kita teismo išvada, kad G. Š. negalėjo nukentėjusiajam skolinti daugiau, nei pats uždirbdavo ar turėjo, tuo labiau nemažas sumas ne vienerius metus. Be to, teismo hipotetiniai pasvarstymai apie kasatoriaus ginamojo turtinę ir finansinę padėtį yra nepagrįsti bylos duomenimis, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tirta G. Š. finansinė ūkinė veikla. Todėl kasatorius teigia, kad šios teismo išvados neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

486.5.

49Teismo išvada, kad „2006 m. liepos 7 d. vekselio turinys neatitinka faktinių aplinkybių, nes jame nurodyti pinigai (124 000 Lt) nukentėjusiajam paskolinti nebuvo“, yra nepagrįsta ir G. Š. veiksmuose nėra nurodytas apgaulės elementas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Prielaidomis paremtas ir specialistų R. R. ir N. K. paaiškinimų apie nukentėjusiojo sveikatos būklę vertinimas, nes tokie paaiškinimai yra tik bendro pobūdžio, neparemti medicininių dokumentų išrašais. Dėl to kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusysis vekselį galėjo pasirašyti būtent dėl savo ligos – epilepsijos (neatspindėdamas savo tikrosios valios), nes nukentėjusysis vekselį galėjo pasirašyti ir paveiktas alkoholio vartojimo. Teismas tik deklaratyviai vertino nukentėjusiojo parodymus kaip nuoseklius, kuriais galima tikėti, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė, kad nukentėjusysis meluoja, teigdamas niekada nepiktnaudžiavęs alkoholiu.

506.6.

51Be to, visiškai nemotyvuota ir kita teismo išvada apie G. Š. suinteresuotumą pinigų išsiieškojimu; nepagrįstai neatkreiptas dėmesys į tai, kad iš esmės analogiškas prašymas yra parašytas bei pasirašytas paties G. V. (tai patvirtinta ekspertizės išvada). Dėl to kasatorius teigia, kad skundžiamo nuosprendžio išvados nepatvirtina nė vienos aplinkybės egzistavimo; teismas visus faktus vertino kaip „labiau tikėtinus“ ir padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina G. Š. kaltę apgaule įgijus G. V. butą ir apgaulė prieš nukentėjusįjį pasireiškė tuo, kad nukentėjusiajam davė vekselį. Kasatorius teigia, kad toks veiksmas (vekselio padavimas), nenustačius aplinkybės, kad tuo metu G. V. buvo ištiktas epilepsijos priepuolio, akivaizdžiai negali būti apgaulingas. Dėl to kasatorius teigia, kad šiuo atveju yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas, kuriam spręsti negali būti taikomos baudžiamosios teisės normos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė požymių, kuriems esant pasyvumas civiliniuose teisiniuose santykiuose perauga į baudžiamuosius, nuosprendyje rėmėsi tik G. Š. padėtį bloginančiais įrodymais, nukentėjusiojo G. V. parodymų net neaptarė, juos tik deklaratyviai vertino kaip nuoseklius ir taip vienašališkai bei kryptingai išnagrinėjo bylą.

52IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

537.

54Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo advokato V. Sviderskio kasaciniai skundai atmestini.

55Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies taikymo

568.

57Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, nes šis teismas, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo, vadovavosi pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, kuriuos vertino neteisingai, ne kaip visumą, atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo G. V. apeliacinius skundus ir šiuos tenkindamas iš dalies, priėmęs G. Š. apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir dėl to panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kasatorių skunduose nurodomų BPK reikalavimų esminių pažeidimų nepadarė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

589.

59BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6010.

61Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

6211.

63BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

6412.

65Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad šis teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada dėl to, kad po G. Š. atliktų tyčinių nusikalstamų veiksmų, kurie kartu patvirtina ir jo siekimą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį butą, t. y. apgaule paduodamas 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X nukentėjusiajam G. V. pasirašyti, jame nurodydamas, jog nukentėjusysis pasiskolina iš jo 124 000 Lt (nors šių pinigų nukentėjusiajam, kuris aptariamą vekselį pasirašė dėl ligos ir vartojamo alkoholio, nedavė ir neskolino); šį nukentėjusiojo pasirašytą vekselį padavė notarei, kuri išdavė vykdomąjį raštą; šį raštą kartu su 2006 m. lapkričio 9 d. prašymu (su nurodytais neteisingais duomenimis apie nukentėjusiojo gyvenamąją ir darbo vietas) ir 2007 m. gruodžio 27 d. žinomai suklastotu (netikru) prašymu padavė antstoliui, o šis inicijavo nukentėjusiajam priklausančio buto pardavimo aktą, kurį teismui patvirtinus jis (G. Š.) tapo minėto buto savininku, ir taip užvaldė didelės vertės svetimą turtą bei nukentėjusiajam padarė didelę turtinę žalą, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo G. Š., taip pat nukentėjusiojo G. V., liudytojų R. K., V. K., A. P., I. P., N. K. parodymais, specialistų R. T. ir R. R. paaiškinimais, Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktų ekspertizių ir specialistų išvadomis, kita bylos rašytine medžiaga. Šis teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes (taip pat ir dėl vekselio pasirašymo aplinkybių bei antstoliui pateiktuose prašymuose nurodytų duomenų netikrumo), savo išvadas grindė BPK reglamentuojamais veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais (BPK 20 straipsnis). Įvertinęs jų patikimumą (taip pat ir kasaciniame skunde aptariamų paties nuteistojo, nukentėjusiojo G. V. parodymų), leistinumą ir sąsajumą, teismas juos vertino tiek atskirai (ypač daug dėmesio skirdamas paties G. Š. ir nukentėjusiojo parodymų vertinimui), tiek kaip visumą ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti nepalankiai nuteistajam ir jo gynėjui, dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad G. Š. kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos. Pažymėtina, kad įrodymai, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje; išvados dėl kasatoriaus kaltės nuosprendyje motyvuotos ir abejonių nekelia; ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas. G. Š. ir jo gynėjo nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

6613.

67Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiojo G. V. parodymai dėl vekselio pasirašymo aplinkybių ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas šiuos jo parodymus pripažįsta patikimais ir jais remiasi. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos; proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Minėta, kad nuosprendyje įvertinti nukentėjusiojo G. V. parodymai ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas jo parodymus pripažįsta patikimais. Proceso dalyvio nesutikimas su įrodymų vertinimo motyvais savaime nereiškia, kad, vertinant įrodymus, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.

6814.

69Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje netinkamai taikytos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje reglamentuoja BPK 324 straipsnis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad šios instancijos teismas, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2, 6 dalyse nustatytos tvarkos, išklausęs tiek kasatorių, tiek kitų proceso šalių prašymus dėl įrodymų tyrimo (jo neatlikti), šiuos prašymus tenkino ir nusprendė neatlikti įrodymų tyrimo ir vertinti byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus. Kartu tai reiškia, kad byla išnagrinėta laikantis BPK XXV skyriuje nustatytų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme nuostatų ir skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis šias nuostatas bei reikalavimus atitinka visiškai.

7015.

71Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, BPK 331 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimai taip pat nepažeisti – naujas nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos, įrodymai, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, nurodyti. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių skundžiamą nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

72Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

7316.

74Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba atliko kitus šio straipsnio dispozicijoje nurodytus alternatyvius veiksmus. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, kurie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.

7517.

76Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013).

7718.

78Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015). Todėl, kai nukentėjusysis apgaule įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, nurodytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes.

7919.

80Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje paprastasis vekselis, nustačius tam tikras jo surašymo aplinkybes, gali būti pripažįstamas sukčiavimo priemone, jei nustatoma, kad, surašant vekselį, jo gavėjo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-642/2012, 2K-320-976/2017). Tokiais atvejais turi būti nustatyta, ar vekselio gavėjas turėjo tyčią suklaidinti vekselio davėją, ar paprastųjų vekselių surašymas ir pasirašymas atitiko vekselio davėjo valią ir jis suvokė šio dokumento ir jame padaryto įrašo esmę, taip pat ar pagal šiuos vekselius realiai buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574-693/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-187-693/2016, 2K-165-976/2018).

8120.

82Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis G. Š. sąmoningais, aktyviais ir pakankamai ilgai (apie pusantrų metų) trunkančiais tyčiniais veiksmais panaudojo prieš nukentėjusįjį G. V. esminę apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad nuteistojo paduotą paprastąjį vekselį Nr. X G. V. pasirašė dėl savo ligos ir vartojamo alkoholio, tačiau jame (vekselyje) nebuvo išreikšta ir atspindėta tikroji nukentėjusiojo valia, jam šiame vekselyje nurodyti pinigai realiai nebuvo perduoti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistasis pagal šį paprastąjį vekselį pradėjo išieškojimą jame nurodytų pinigų savo naudai: šį dokumentą pateikė notarei ir ši išrašė vykdomąjį raštą, kurį nuteistasis pateikė antstoliui kartu su 2006 m. lapkričio 9 d. prašymu ir šiame prašyme nurodytomis melagingomis aplinkybėmis apie tai, kad skolininko (G. V.) jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje neva rasti nepavyko, bei nurodytas jo buvusios darbovietės UAB „A.“ buveinės adresas. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai žinojo giminystės ryšiais su juo susijusio nukentėjusiojo realią gyvenamąją vietą (pas jį dažnai lankydavosi) ir darbovietes, kuriose G. V. dirbo prieš įsidarbindamas kasatoriaus vadovaujamoje bendrovėje. Be to, nuteistajam neabejotinai buvo žinoma tiek nukentėjusiojo sveikatos būklė (nukentėjusiojo liga nustatyta dar iki vekselio pasirašymo), jo gyvenimo būdas, tiek jo darbovietės ir reali finansinė padėtis. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad nerealūs ir neatitinkantys tikrovės yra kasatoriaus G. Š. parodymai apie tai, jog jis dar iki vekselio pasirašymo jau buvo paskolinęs nukentėjusiajam didelę sumą pinigų – 49 000 Lt (t. y. skolindavo vidutiniškai po 1815 Lt per mėnesį), bet, nepaisydamas tokio įsiskolinimo ir minėto nukentėjusiojo elgesio (šis sirgdamas dar vartojo ir alkoholinius gėrimus, tik retkarčiais dirbdavo), ir toliau jam (G. V.) tariamai skolino kas mėnesį (iš viso apie 27 mėnesius) dideles pinigų sumas, o vekselio pasirašymo dieną – 2006 m. liepos 7 d. – dar paskolino net ir 75 000 Lt grynaisiais vienu kartu, po ko nukentėjusysis (net ir neva turėdamas paskolintus 75 000 Lt) ir toliau, nuteistojo teigimu, prašydavo kasatoriaus finansinės pagalbos net iki 2008 m. spalio mėn.

8321.

84Taip pat byloje įrodytos ir kitos esminę apgaulę patvirtinančios aplinkybės, t. y. kad būtent nuteistojo tyčia sudarytos sąlygos: žinomai melagingas nurodymas dėl nukentėjusiojo adreso ir nuteistojo panaudotas žinomai netikras (suklastotas) dokumentas (nukentėjusiojo vardu surašytas ir pasirašytas 2007 m. gruodžio 27 d. prašymas dėl nukentėjusiajam priklausiusio buto pardavimo būtent G. Š., nors tokios valios nukentėjusysis niekada nebuvo išreiškęs), pateikiant šį žinomai netikrą dokumentą antstoliui, pastarajam sudarė prielaidas pradėti priverstinio vykdymo procedūrą ir inicijuoti minėto buto pardavimą būtent nuteistajam. Kartu minėtos aplinkybės patvirtina ir iš anksto (dar iki vekselio pasirašymo) susiformavusią nuteistojo tyčią – apgaule užvaldyti nukentėjusiojo butą. Tokių veiksmų rezultatas – antstoliui R. Kamarauskui surašius ir teismui patvirtinus 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir nuo to laiko G. Š. tapus minėto buto savininku – neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę apgaule įgijus nukentėjusiojo didelės vertės turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad minėtų aplinkybių visuma patvirtina nuteistojo tiesioginę tyčią užvaldyti G. V. butą, nes jo veiksmai ir jų seka akivaizdžiai rodo, jos jis neabejotinai suvokė apgaudinėjantis nukentėjusįjį: šiam dėl ligos ir (ar) alkoholio įtakos duodamas pasirašyti vekselį su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nurodydamas antstoliui melagingą informaciją, taip siekdamas nuslėpti nuo nukentėjusiojo apie pradėtą vykdymo procesą ir teikdamas žinomai suklastotą prašymą dėl buto pardavimo skolininko nurodytam asmeniui – pačiam G. Š..

8522.

86Tai, kad sudarytas sandoris – vekselio pasirašymas – buvo sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti tikrąjį jo turinį, o nukentėjusysis nebuvo tinkamai informuotas apie pradėtą išieškojimą pagal notarės išrašytą vykdomąjį raštą, nes antstolis, būdamas nuteistojo suklaidintas, atitinkamus pranešimus nukentėjusiajam siuntė G. Š. nurodytais neteisingais adresais bei, turėdamas suklastotą nukentėjusiojo vardu surašytą prašymą parduoti nekilnojamąjį turtą būtent nuteistajam, surašė šio turto pardavimo aktą, kurį patvirtino teismas, neabejotinai reiškia, jog taip dar buvo ypač pasunkintos ir suvaržytos nukentėjusiojo galimybės pažeistus interesus atkurti civilinės teisės priemonėmis. Taigi aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytais veiksmais nuteistasis G. Š. sąmoningai sudarė situaciją, kuria buvo esmingai pasunkintas nukentėjusiojo G. V. pažeistų civilinių teisių gynimo būdas, kasatoriaus (G. Š.) padaryta nusikalstama veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamoji atsakomybė jam taikyta pagrįstai.

8723.

88Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes G. Š. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

8924.

90Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

91Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

92Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinius skundus atmesti.