Byla 2K-642/2012
Dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

2sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

3dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

4nuteistiesiems D. L. ir D. L. (D. L.),

5gynėjams advokatams Laimontui Gasiūnui ir Kristupui Ašmiui,

6vertėjai Laurai Kireilytei,

7teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L., nuteistojo D. L. gynėjo advokato Kristupo Ašmio, nukentėjusiųjų D. R. ir R. S. kasacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžio.

8Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžiu:

9D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Dėl kaltinimo sukčiavimu pagal 2008 m. liepos 25 d., 2008 m. liepos 30 d. ir 2008 m. rugpjūčio 3 d. išduotus paprastuosius vekselius bendrai 3500 Lt sumai, D. L. išteisintas, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. L. paskirta galutinė bausmė – treji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

10D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Dėl kaltinimo sukčiavimu pagal 2008 m. liepos 25 d., 2008 m. liepos 30 d. ir 2008 m. rugpjūčio 3 d. išduotus paprastuosius vekselius bendrai 3500 Lt sumai, D. L. išteisintas, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. L. paskirta galutinė bausmė – treji metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

11Nuosprendžiu iš nuteistųjų D. L. ir D. L. solidariai priteista nukentėjusiosioms D. R. ir R. S. kiekvienai po 2 000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

12Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems skirtų bausmių pakeista:

13D. L., pripažintam kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų šešių mėnesių; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

14D. L., pripažintam kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

15Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimo, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nuteistojo D. L. ir nuteistojo D. L. gynėjo skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiųjų skundą tenkinti, o nuteistojo D. L. ir nuteistojo D. L. gynėjo skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

16D. L. ir D. L. nuteisti už tai, kad, susitarę daryti nusikalstamą veiką, apgaulės būdu savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, 2008 m. liepos mėn. atvyko pas nukentėjusiąsias D. R. ir R. S. ir prisistatę, kad D. L. yra advokatas, o D. L. – policijos pareigūnas, taip siekdami įsigyti nukentėjusiųjų pasitikėjimą, išreiškė tariamą norą pirkti bendrosios dalinės nuosavybės teise nukentėjusioms priklausantį 1,5885 ha dydžio sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais, esančius Trakų rajone, Trakų seniūnijoje, Markutiškių kaime, nors lėšų tokiam sandoriui sudaryti neturėjo nei pasiūlymo pirkti nekilnojamą turtą metu, nei numatytai sandorį sudaryti datai (2008 m. rugsėjo 19 d.). Siekdami įgyti didesnį nukentėjusiųjų pasitikėjimą, jie nuvežė nukentėjusiąsias į Trakų rajono 1-ąjį notarų biurą gauti paveldėjimo teisės liudijimą, po to padėjo įregistruoti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Trakų skyriuje, o tuometiniame AB DNB NORD banke (DNB dabartinis banko pavadinimas) padėjo sudaryti banko sąskaitos sutartį nukentėjusiajai D. R., nes kita nukentėjusioji R. S. sąskaitą minėtame banke turėjo, tam, kad galėtų pervesti pinigus už perkamą nukentėjusiųjų nekilnojamą turtą, o taip pat sumokėjo už atliktus veiksmus būtinus mokėti mokesčius, taip įgydami dar didesnį nukentėjusiųjų pasitikėjimą jais bei patikėjimą jų ketinimais pirkti nukentėjusiųjų nekilnojamą turtą. Sutarę nukentėjusiųjų nekilnojamą turtą pirkti už aštuonis šimtus tūkstančių litų, 2008 m. rugsėjo 1 d. automobilyje, stovinčiame prie Trakų 1-mojo notarų biuro pastato, esančio Trakuose, Vytauto g. 44, D. L., dalyvaujant D. L., pateikė nukentėjusiosioms D. R. ir R. S. neužpildytus paprastojo vekselio blankus ir, teigdamas, jog šiuos dokumentus būtina pasirašyti, kad būtų galima pervesti avansą už parduodamą turtą į jų asmenines atsiskaitomąsias sąskaitas AB DNB NORD banke, padiktavo tekstą, kurio esmės kaip ir pasirašinėjamo dokumento esmės dėl asmeninių savybių (išsilavinimo bei orientavimosi socialiniame gyvenime stokos), o nukentėjusioji D. R. ir dėl sveikatos būklės, abi nukentėjusiosios nesupratusios parašė, kad jos 2008 m. rugsėjo 15 d. privalo grąžinti D. L. po penkiolika tūkstančių litų. D. L. ir D. L. 2008 m. rugsėjo 16 d. apie 15 val. atvyko prie nukentėjusiosios D. R. namų, esančių Trakų rajone, Trakų seniūnijoje, Markutiškių kaime, ir pakvietę nukentėjusiąją D. R. į automobilį D. L. pateikus paprastąjį vekselį ir vėl pasakius, kad jį reikia užpildyti avanso pervedimo tikslu, D. L. padiktavus tekstą, nukentėjusioji D. R. parašė paprastojo vekselio tekstą, kad ji 2008 m. rugsėjo 19 d. privalo D. L. sumokėti penkiasdešimt tūkstančių litų, būdama įsitikinusi, kad surašo ir pasirašo dokumentą, būtiną pinigams už parduotą nekilnojamą turtą gauti.

17Šiais veiksmais D. L. ir D. L., panaudodami apgaulę ir taip suklaidindami nukentėjusiąją R. S., įgijo turtinę teisę pagal 2008 m. rugsėjo 1 d. jos išduotą paprastąjį vekselį 2008 m. rugsėjo 15 d. gauti penkiolika tūkstančių litų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir, panaudodami apgaulę ir taip suklaidindami nukentėjusiąją D. R., įgijo didelės vertės turtinę teisę pagal 2008 m. rugsėjo 1 d. išduotą paprastąjį vekselį 2008 m. rugsėjo 15 d. gauti penkiolika tūkstančių litų, o pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. išduotą vekselį 2008 m. rugsėjo 19 d. gauti penkiasdešimt tūkstančių litų, iš viso šešiasdešimt penkis tūkstančius litų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

18Kasaciniu skundu nukentėjusiosios D. R. ir R. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendį.

19Kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems D. L. ir D. L. paskirtų bausmių yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas švelnindamas nuteistiesiems pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ir skyrė jiems aiškiai per švelnias bausmes.

20Nukentėjusiųjų manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šioje byloje nuteistieji buvo pripažinti kaltais padarę vieną nesunkų (BK 182 straipsnio 1 dalis) nusikaltimą ir vieną sunkų, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kurio sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, nuteistieji nepripažino jiems pareikštų kaltinimų, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, neatsiprašė nukentėjusiųjų ir nesiėmė kitų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pagrindas švelninti bausmę. Kasatorių manymu, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padaryti du nusikaltimai – nesunkus ir sunkus), kaltės formą ir rūšį (nuteistieji veikė tiesiogine tyčia), tai, kad nusikalstamos veikos buvo baigtos, nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką ir dėl jos nesigailėjo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės, juolab kad ir pirmosios instancijos teismas jiems skyrė kur kas švelnesnes bausmės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kartu nukentėjusiosios pažymi, kad realios turtinės žalos nepadarymo aplinkybę, kaip vieną iš bausmės skyrimo motyvų, buvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo tuo pačiu motyvu švelninti paskirtas bausmes.

21Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

22Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neteisingai vertimo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir neatsakė į nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytas nuomones dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą, kai toks tyrimas buvo būtinas, nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, dėl to apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (BPK 332 straipsnio 3 dalis).

23Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nekilnojamo turto vertės, dėl to, kad nuteistieji neketino įsigyti iš nukentėjusiųjų nekilnojamo turto, nes neturėjo finansinių galimybių tai padaryti, grindžiamos netinkamai įvertintais įrodymais, be to, šios išvados padarytos pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Kasatorius pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, tačiau šioje byloje teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę nukentėjusiųjų parodymams, nors jie nepatikimi. Teismas nurodydamas, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl nekilnojamo turto kainos yra nuoseklūs, neatsižvelgė į tai, kad nuteistųjų parodymai dėl šio turto kainos taip pat buvo nuoseklūs. Be to, teismo teiginiai dėl nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumo deklaratyvūs, nes jų parodymai visos proceso stadijose skyrėsi. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimus nurodė bylą nagrinėjant teisme ir apeliaciniame skunde, tačiau teismai šiuos argumentus ignoravo, nors privalėjo pagrįsti, kodėl nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimai neturi įtakos svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti. Juolab kad, apklausiant nukentėjusiąsias pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nes jos buvo apklausiamos kartu, taip suteikiant galimybę suderinti parodymus. Tačiau vis tiek tarp nukentėjusiųjų parodymų liko prieštaravimų, kurių abiejų instancijų teismai nepašalino. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikimais nukentėjusiųjų parodymais, kurie buvo gauti iš esmės pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, suteikęs jiems didesnę įrodomąją galią, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų.

24Kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai nuosprendį grindė liudytojų J. R., D. S., H. R., T. G. ir V. G. parodymais, nes šiuos liudytojus ir nukentėjusiąsias sieja giminystės ryšiai arba artimi draugiški santykiai. Šių liudytojų parodymai taip pat prieštaringi, o teismai prieštaravimų nepašalino. Liudytojų parodymai nepatikimi ir dėl to, kad jie teigė, jog apie parduodamo turto kainą sužinojo iš pačių nukentėjusiųjų, t. y. jų parodymai išvesti iš nepatikimų nukentėjusiųjų parodymų, todėl jų įrodomoji vertė yra mažesnė nei pirminių. Pagal pirminius įrodymus, t. y. nekilnojamojo turto registro duomenis, parduodamo turto vertė, kuri buvo nustatyta 2008 m. liepos 17 d. tarp ginčo šalių susiklosčiusių ikisutartinių santykių metu, siekė 119 147 Lt. Dėl šios priežasties kasatorius mano, kad nuteistųjų parodymai apie sutartą nekilnojamo turto pardavimo kainą (140 000 Lt) labiau atitinka tokio turto realią vertę nei nukentėjusių parodymai apie tai, kad sutarta kaina buvo 800 000 Lt.

25Nuteistojo teigimu, teismai, konstatavę, kad nuteistųjų finansinė padėtis neleido jiems įsigyti nukentėjusiųjų nekilnojamojo turto, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes, spręsdami apie nuteistųjų finansinę padėtį, visas abejones vertino jų nenaudai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis D. L. neturėjo finansinių galimybių įsigyti parduodamo nekilnojamo turto, nes jo pajamų iš darbinės veiklos tam nepakako, be to, jis anksčiau kartu su liudytoju A. Š. buvo įsigijęs žemės sklypą, už jį nemokėjo, nes prie sklypo įsigijimo prisidėjo ne pinigais, o darbu. Tokią išvadą teismas padarė neištyręs ir neįvertinęs pateiktų VMI deklaracijų, kurių viena patvirtina, kad D. L. buvo deklaravęs 2007 metais gautas 150 000 Lt pajamas (neįskaitant kitų pajamų, gautų iš darbinės veiklos) už 2007 m. spalio 5 d. parduotą žemės sklypą. Šios pajamos buvo gautos pirkėjui sumokėjus 2007 m. lapkričio 2 d. ir 2007 m. lapkričio 5 d. po 75 000 Lt, t. y. prieš penkis mėnesius iki pradedant derybas dėl nekilnojamo turto. Taigi nepaneigus tokių duomenų tikrumo ir nenustačius, kad nuteistasis šiuos pinigus buvo išleidęs, teismas negalėjo jų ignoruoti ir vertinti ne jo naudai. Be to, analogiškai teismas negalėjo vertinti jo ir liudytojo A. Š. tarpusavio susitarimo, nes tokį susitarimą jie sudarė suderinę tarpusavio valią, o ne todėl, kad nuteistasis neturėjo galimybių sumokėti. Juolab kad šis nekilnojamasis turtas buvo įgytas 2006 metais, t. y. iki jam 2007 metais pardavus savo turtą, už kurį gavo 150 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė šios pirmosios instancijos teismo klaidos, bet ir perkėlė nuteistajam įrodinėjimo naštą konstatuodamas, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistieji turėjo finansinių galimybių įsigyti aptariamą turtą. Kasatoriaus nuomone tai, kad jis pats nesiėmė aktyvių gynybos veiksmų, negali būti vertinama kaip sutikimas su kaltinimu ar kaltės įrodymas. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad nesant įrodymų apie nuteistojo finansinę padėtį, jo finansinė padėtis buvo bloga. Juolab kad byloje buvo dokumentai, patvirtinantys gerą jo finansinę padėtį, kurių teismai netyrė ir nevertino.

26Kasatorius mano, kad objektyviais duomenimis nepatvirtinti pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl neva patrauklioje vietoje esančio turto vertės. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šio turto vertė buvo 119 147 Lt. Tokie duomenys pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį ir Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi teismas negalėjo vadovautis vien samprotavimais apie nekilnojamojo turto vertę, kai tokia vertė yra nustatyta viešame registre. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos nepašalino, todėl neįvykdė pareigos patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

27Be to, nuteistasis teigia, kad teismai, padarė klaidingą išvadą, jog nuteistieji savo naudai įgijo turtinę teisę panaudodami apgaulę. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė konstatavęs, kad nukentėjusiosios nesuprato išduotų vekselių esmės, o nuteistieji tuo pasinaudojo ir įtikino jas pasirašyti vekselius. Kasatoriaus teigimu, teismas ignoravo pačių nukentėjusiųjų parodymus, kurie patvirtina, kad nukentėjusios suprato vekselių esmę, be to, netyrė ir atitinkamai neįvertino nukentėjusiųjų paaiškinimų, duotų civilinėse bylose, nagrinėjamose Trakų rajono apylinkės teisme, bylos Nr. L2-1255-272/2009 ir Nr. L2-1254-239/2009, kuriuose nukentėjusiosios atsisakymą apmokėti 2008 m. vasario 5 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius pagrindė tik tuo, kad ieškovas pažeidė vekselio pateikimo apmokėti tvarką, tačiau nenurodė, kad vekseliuose minimų sumų negavo. Teismas, neįvertino to, kad nukentėjusiosios bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, jog vekselius pasirašė, nes neturėjo pinigų sumokėti už paslaugas, vekseliuose nurodytos sumos turėjo būti atimtos iš galutinės mokėtinos kainos ir panašiai. Nuteistojo manymu, tokie nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad jos suprato vekselių esmę. Šiuo atveju tiek vekseliai, dėl kurių nuteistieji išteisinti, tiek vekseliai, dėl kurių jie nuteisti, buvo tos pačios formos, juos užpildė ir pasirašė pačios nukentėjusiosios. Dėl to akivaizdu, kad nukentėjusiosios suprato visų vekselių esmę, o tai reiškia, kad nuteistųjų asmenų veiksmuose negalėjo būti apgaulės.

28Kasatorius teigia, kad visus pirmiau paminėtus, pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimus jis buvo nurodęs apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neištaisė, dėl jų iš esmės nepasisakė, o tai reiškia, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, šis teismas apribojo nuteistųjų teisę į gynybą, nes nuosprendį grindė nukentėjusiųjų pasirašytų vekselių turiniu, kuris nebuvo tiriamas ir vertinamas pirmosios instancijos teisme bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes pastarasis teismas atsisakė atlikti įrodymų tyrimą. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiųjų išduotuose vekseliuose vekselio gavėjas yra įvardijamas vardininko linksniu. Tačiau teisės aktai nenustato, kokiu linksniu turi būti įvardijamas vekselio gavėjas. Be to, sprendžiant klausimą, ar nukentėjusiosios suprato, kas pagal vekselius yra pinigų gavėjas, vekselio turinys turi būti vertinamas visas, o ne atskiri jo turinio elementai. Visuose nukentėjusiųjų pasirašytuose vekseliuose prieš jų gavėjo rekvizitus yra aiškiai nurodytas įsipareigojimas „Mes/aš privalome/au sumokėti“. Tai reiškia, kad jeigu nuteistasis pagal šį vekselį prisiimtų pareigą sumokėti, kaip teigia nukentėjusiosios, tai akivaizdu, kad po „Mes/aš privalome/au sumokėti“ sakinio būtų nurodyta nukentėjusiųjų vardas ir pavardė nepriklausomai nuo to, kokiu linksniu tokie vardai ir pavardės būtų parašytos.

29Teismai taip pat pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles konstatuodami, kad nukentėjusios nesuprato vekselių esmės dėl savo nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo, išsilavinimo, socialinės aplinkos, kurioje gyvena, gyvenimo būdo, sveikatos būklės; kad nuteistieji, siekdami apgauti nukentėjusiąsias, prisistatė advokatu ir policijos pareigūnu ir padėjo atidaryti banko sąskaitą; kad nukentėjusiosios D. R. sutuoktinis H. R. 2008 m. gruodžio 11 d. neimtų vartojimo kredito, jeigu nukentėjusioji būtų gavusi pinigus iš nuteistųjų. Kasatorius mano, jog teismai darydami tokias išvadas, neįvertino pačių nukentėjusiųjų parodymų apie tai, kad jos mokėsi lietuvių mokykloje, moka rašyti ir skaityti lietuviškai, joms nėra apribotas veiksnumas, jos negyvena asocialaus gyvenimo būdo. Tai rodo, kad nukentėjusiosios suprato išduotų vekselių esmę. Teismai neįvertino nuteistųjų parodymų, patvirtinančių, kad banko sąskaitą jie padėjo atidaryti savo iniciatyva, nors pati nukentėjusioji D. R. reikalavo, jog avansiniai mokėjimai būtų duodami grynais pinigais. Kasatoriaus manymu, tuo atveju, jei jie norėtų apgauti nukentėjusiąsias, nebūtų tikslo gaišti laiko ir įkalbinėti atidaryti banko sąskaitą. Taip pat teismas netyrė ir neįvertino nuteistojo D. L. parodymų, kad jis niekada nebuvo prisistatęs advokatu, tačiau jis gyvena viename name, kuriame yra advokatų kontora, ir tai galėjo suklaidinti nukentėjusiąsias. Tačiau pačių nukentėjusiųjų suklydimas negalėtų būti vertinamas kaip apgaulės naudojimas. Konstatavęs, kad tuo atveju, jei nukentėjusioji D. R. būtų gavusi pinigus iš nuteistųjų, tai jos sutuoktinis neimtų vartojimo kredito, teismas neįvertino aplinkybės, kad kredito gavimo metu nuteistasis jau buvo pareikalavęs grąžinti sumokėtus pinigus. Tai reiškia, kad nukentėjusioji numatė, jog gautus pinigus reikės grąžinti, todėl jų neišleido ir paėmė kreditą, kurio vykdymas yra išdėstytas. Tuo tarpu iš nuteistųjų gautus pinigus ji turėtų grąžinti visus iš karto.

30Nuteistojo D. L. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą D. L. nutraukti.

31Kasatoriaus manymu, neteisėtą ir nepagrįstą D. L. nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį lėmė padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai ir teismo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

32Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo ginamajam teisės į teisingą teismą ir buvo šališkas, taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio reikalavimus. Šį teiginį gynėjas argumentuoja tuo, kad teismas 2011 m. kovo 22 d. posėdyje, be kitų klausimų, nagrinėdamas gynėjo prašymą grąžinti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, šį prašymą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau nutartimi bylą vis tiek grąžino prokuratūrai, nustatęs terminą ikiteisminio tyrimo trūkumams pašalinti. Šią nutartį teismas motyvavo tuo, kad byloje surinkti įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, neatitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasatoriaus manymu, ši aplinkybė rodo, kad teismas jau buvo iš esmės nusprendęs kaltės klausimą ir tik tam, kad nuteisimui būtų surinkta tinkama medžiaga, davė nurodymą prokurorui viską sutikslinti ir pašalinti neatitikimus. Apskundus šią nutartį, apygardos teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai grąžino bylą prokuratūrai. Kasatorius nurodo, kad pareiškė bylą nagrinėjančiai teisėjai nušalinimą, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas. Kartu gynėjas teigia, kad teismo išankstinis nusistatymas jaučiamas ir analizuojant priimtą nuosprendį. Nuosprendžio 15 puslapyje nurodoma, kad derybos su nukentėjusiosiomis dėl 20 000 Lt skolos grąžinimo pagal vekselius „...negali būti vertinamas vienu iš kaltinamųjų nekaltumo įrodymų“, t. y. teismas analizuoja ne duomenis, kurie kaltina D. L., o preziumuoja, jo kaltę. Nuosprendžio 13 puslapyje nurodyta, kad ,,...byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų ketinimą realizuoti planus nusipirkti nekilnojamąjį turtą kaip antai galimybių gauti kreditą paieška ir panašiai“. Kasatoriaus manymu, šie teiginiai rodo, kad kaltinamieji yra kalti, nes neįrodė priešingai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo yra deklaratyvus, nes akivaizdu, kad teismo šališkumas sukėlė konkrečias pasekmes – nuteistajam nebuvo garantuota teisė į teisingą teismą.

33Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, kartu pažeisdamas ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Gynėjas nurodo, jog D. L. buvo kaltinamas dėl apgaulės būdu gautų aštuonių vekselių, tačiau nuteistas dėl trijų, o dėl penkių vekselių išteisintas, konstatavus, kad jų esmė buvo civiliniai santykiai. Visi vekseliai savo forma vienodi, be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios parodė, kad iš esmės suprato vekselio paskirtį, todėl baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymų analizė ir įvertinimas itin reikšmingi, nes būtina nustatyti, ar nukentėjusiosios suprato ar nesuprato, kad vekselio pasirašymas yra įsipareigojimo prisiėmimas. Analizuodamas nukentėjusiųjų parodymus gynėjas teigia, kad iš jų matyti, jog nukentėjusiosios pasirašydamos pirmuosius vekselius suvokė ką pasirašo, todėl nesupranta, kaip tokio suvokimo gali nebūti pasirašant paskutinius vekselius. Šie parodymai buvo analizuoti tiek baigiamojoje kalboje, tiek apeliaciniame skunde, tačiau teismai apie tai nepasisakė.

34Kartu kasatorius pažymi, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, nes neištyrė ir nepatikrino visų byloje esančių duomenų. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui D. L. pateikė Airijos valstybinės rūpybos tarnybos pažymą, patvirtinančią, kad 2004-2007 metais dirbo Airijoje ir šiuo laikotarpiu uždirbo 53 385 eurus (184 178 Lt). Pirmosios instancijos teismas šio dokumento neištyrė ir nuosprendyje nepaminėjo, tik bendrai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų gautas pajamas (nėra duomenų apie nekaltumą), todėl padarė išvadą, kad kaltinamieji pinigų pagal vekselius nemokėjo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio dokumento pasisakė, tačiau jo nepripažino įrodymu. Šis teismas nustatė naują aplinkybę, kuri nebuvo tirta ir patikrinta pirmosios instancijos teisme, t. y. konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar nuteistasis tokius pinigus turėjo 2008 metais, ar nebuvo jų išleidęs. Kasatorius pažymi, kad ši kaltinanti aplinkybė pirmą kartą nurodyta tik apeliacinės instancijos teisme, jos nepatikrinus tiriant bylą. Gynėjo teigimu, nusprendus, kad ši aplinkybė svarbi, nuteistasis būtų teismui pateikęs duomenis apie pinigų buvimą. Jei pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šiuos duomenis būtų aptaręs ir įvertinęs, nuteistasis dokumentus būtų pateikęs apeliacinės instancijos teismui. Be to, gynėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas galėjo byloje atnaujinti įrodymų tyrimą (kaip buvo prašyta dėl kitų argumentų), užklausti VMI arba paprašyti nuteistąjį pateikti tokius duomenis, tačiau to nepadarė. Taigi ši apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė nuteistajam tapo netikėta, ji visiškai neanalizuota, netirta ir nepatikrinta, ar yra teisinga.

35Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įrodymų liečiamumo principą, nepagrįstai vienas aplinkybes atmetė kaip duomenis, nesusijusius su byla, o kitus pripažino įrodymais, nors jie su byla nesusiję. Teismai konstatavo, kad nuteistieji neįrodė, jog ketino pirkti nekilnojamąjį turtą, nes nepateikė duomenų, kad siekė gauti paskolą. Tačiau tokios aplinkybės negali būti kaltinančiomis, nes įstatymai neįpareigoja perkant turtą privalomai imti kreditą. Nuteistieji minėtą turtą pirko ne sau, o siekdami jį perparduoti, taigi turtas galėjo būti pasiūlytas kitam pirkėjui arba patiems sumokėjus galutinę sumą. Kasatoriaus manymu, teismai kredito ar paskolos ėmimo būtinybę grindė tuo, kad, nukentėjusiųjų teigimu, pirkimo kaina buvo ne 140 000 Lt, o 800 000 Lt, ir būtent tokią didelę sumą be kredito sumokėti neįmanoma. Tačiau teismai neatsižvelgė, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, jog 2008 m. liepos 17 d. vidutinė perkamo turto rinkos vertė – 34 326 Lt. Šių duomenų teismas be pagrindo nepripažino įrodymu, nors jie susiję su byla ir paneigia nukentėjusiųjų parodymus, leidžia spręsti apie jų nepatikimumą ir nenuoseklumą, taip pat šie duomenys susiję su kitų duomenų pripažinimu įrodymais, t. y. su būtinybe gauti kreditą. Tuo tarpu aplinkybė dėl sklypo patrauklumo grindžiama tik subjektyviu pirmosios instancijos teismo supratimu, nors tam prieštarauja pačių nukentėjusiųjų parodymai (dėl priėjimo prie ežero ir pan.). Kartu kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai pripažino įrodymais liudytojų parodymus, nors nė vienas iš jų nebuvo kartu su nuteistaisiais vekselio pasirašymo ir pinigų perdavimo metu: H. R. buvo namie, J. R. pas V. G., o ši namuose už 500 metrų nuo įvykio vietos, T. G. buvo Vilniuje.

36Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju buvo padaryta nusikalstama veika, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnį. Remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-P-267/2011, gynėjas mano, kad teismai neįvertino kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas nukentėjusiųjų teises, todėl dirbtinai kriminalizavo nuteistųjų ir nukentėjusiųjų tarpusavio ginčą. Iš teismų nuosprendžių matyti, jog nuteistasis pripažintas kaltu dėl trijų vekselių pasirašymo, o dėl penkių vekselių teismai apgaulės neįžvelgė ir paliko tai civilinės teisės reguliavimo sričiai. Pagal nuteistųjų parodymus, tiek pagal pirminius penkis vekselius, tiek pagal paskutinius tris vekselius jie mokėjo pinigus nukentėjusiosioms, visi vekseliai yra vienodos formos. Tačiau kilo tokia teisinė situacija, kai dėl penkių vekselių vekselio turėtojas turi teisę kreiptis dėl pinigų išieškojimo, o vekselių davėjos turi teisę kreiptis į teismą dėl vekselių nuginčijimo argumentuodamos suklydimu. Kasatorius cituodamas kasacines nutartis Nr. 3K-3-474/2007, 3K-7-216/2007, 3K-3-8/2007 atkreipia dėmesį, kad galimi atvejai, kai vekselio davėjo veiksmai neatitinka jo vidinės valios, ir tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Dėl šių aplinkybių nuteistojo gynėjas mano, jog nesutarimas dėl vekselių pasirašymo, jų suvokimo ar nesuvokimo, suklydimo, yra pakankamas pagrindas ginčą nagrinėti civilinėse bylose, kaip tai ir buvo padaryta šio ginčo pradžioje (civilinės bylos prijungtos prie baudžiamosios bylos).

37Kasaciniai skundai atmestini.

38Dėl įrodymų vertinimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

39Nuteistasis D. L. ir nuteistojo D. L. gynėjas kasaciniais skundais nesutinka su nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodydami, kad teismai nepagrįstai byloje nustatė būtiną inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį – apgaulę. Šis kasatorių teiginys grindžiamas ne teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, o tuo, kad, jų manymu, byloje abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jie neketino pirkti nukentėjusiosioms priklausančio nekilnojamojo turto, o vekselius panaudojo kaip apgaulės priemonę, siekdami suklaidinti nukentėjusiąsias ir įgyti turtinę teisę į jų turtą. Taigi nuteistųjų kasaciniai skundai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės grindžiami argumentais nurodant netinkamą bylos aplinkybių ištyrimą ir įrodymų vertinimą.

40Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasacinių skundų argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie - ne, nuorodos, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės analogiškais argumentais buvo grindžiami ir nuteistųjų apeliaciniai skundai, į kuriuos gana išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas.

41Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.

42Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, jog paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant vekselį, jo gavėjo (šiuo atveju kaltininko) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-301/2011). Kasatoriams neginčijant objektyviųjų nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, esminės aplinkybės, kurios turi reikšmę šioje byloje sprendžiant ar nuteistųjų D. L. ir D. L. padaryta veika laikytina sukčiavimu ar civiliniu deliktu, yra tai, ar nuteistieji turėjo tyčią suklaidinti nukentėjusiąsias, ar paprastieji vekseliai, kurių blankus jie perdavė nukentėjusiosioms užpildyti ir pasirašyti, atitiko nukentėjusiųjų valią ir jos suvokė šių dokumentų ir juose padarytų įrašų esmę, taip pat, ar pagal šiuos vekselius realiai joms buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos. BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčia bei šios veikos padarymo būdas – apgaulė, kaip ir kiti nusikalstamos veikos požymiai, turi būti konstatuojami jų buvimą pagrindus patikimais įrodymais, ištirtais ir įvertintais laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų.

43Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistųjų D. L. ir D. L. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių.

44Šioje byloje nustatyta, kad D. L. ir D. L., veikdami kartu, atvykę pas nukentėjusiąsias D. R. ir R. S., neva norėdami pirkti nukentėjusioms priklausantį nekilnojamąjį turtą, nors lėšų tokiam sandoriui sudaryti neturėjo, atlikę veiksmus, kuriais įgijo nukentėjusiųjų pasitikėjimą bei patikėjimą jų realiais ketinimais pirkti šį turtą, pateikė nukentėjusiosioms neužpildytus paprastojo vekselio blankus ir teigdami, jog šiuos dokumentus būtina pasirašyti tam, kad būtų galima pervesti į jų asmenines sąskaitas avansą už parduodamą turtą, padiktavo tekstą, kurį, nesupratusios jo, kaip ir pasirašomo dokumento, esmės dėl asmeninių savybių, o nukentėjusioji D. R. ir dėl sveikatos būklės, jos įrašė paprastųjų vekselių blankuose, taip įsipareigodamos grąžinti D. L. po 15 000 Lt. Be to, vėliau, D. L. ir D. L. atvykus pas nukentėjusiąją D. R., pakvietus ją į automobilį, D. L. pateikus paprastąjį vekselį ir vėl pasakius, kad jį reikia užpildyti dėl avanso pervedimo bei padiktavus tekstą, nukentėjusioji paprastojo vekselio blanke įrašė tekstą, kuriuo įsipareigojo D. L. sumokėti 50 000 Lt, būdama įsitikinusi, kad surašo ir pasirašo dokumentą, būtiną pinigams už parduotą nekilnojamą turtą gauti. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). D. L. ir D. L. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiųjų R. S. ir D. R. parodymais apie tai, kad jos vekseliuose nurodytų sumų negavo, o jų blankus užpildė ir pasirašė kaltinamųjų suklaidintos, šiems įgijus jų pasitikėjimą (prisistačius advokatu ir policininku, padėjus sutvarkyti reikiamus dokumentus) bei manydamos, kad vekselius pasirašo kaip dokumentus, kurių pagrindu gaus avansą iš 800 000 Lt sutartos nekilnojamojo turto kainos. Kasatorių argumentai, kad nukentėjusiosios, pažeidžiant BPK reikalavimus, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos kartu, yra deklaratyvūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos apklaustos tą pačią dieną, tos pačios tyrėjos, tačiau jų apklausos vyko viena po kitos. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme šių liudytojų parodymai patikrinti jas apklausiant atskirai. Kartu teismas nustatė, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtino liudytojai J. R., H. R., T. G., V. G., D. S., kurie patvirtino nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, tarp jų ir tas, kad nukentėjusiosios nurodytų pinigų sumų realiai negavo, kad sutarta nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo 800 000 Lt, kad nukentėjusiosios minėjo galvojusios, jog pasirašo už avansą ir kt. Kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė minėtų asmenų parodymais, nes priešingai nei teigia kasatoriai, tiek pirmiau nurodytų nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai iš esmės nuoseklūs ir esminėmis detalėmis vieni kitiems ne tik neprieštarauja, bet ir papildo vieni kitus bei atitinka kitas objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Kolegijos manymu, kasatorių argumentai dėl liudytojų suinteresuotumo, nurodant, kad juos sieja artimi ryšiai su nukentėjusiosiomis, bei teigiant, kad jų parodymai dėl kai kurių aplinkybių išvestiniai, nes šias aplinkybes jie sužinojo iš nukentėjusiųjų, šiuo atveju neturi esminės įtakos jų parodymų patikimumui. Pažymėtina, kad tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais parodymais ir kitais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai abiejų instancijų teismų sprendimuose įvykdyti, nukentėjusiųjų bei pirmiau minėtų liudytojų parodymai ištirti teismo posėdyje, jų patikimumas patikrintas sulyginant juos tarpusavyje ir su objektyviai nustatytomis aplinkybėmis. Spręsdamas apie nuteistųjų kaltės turinį, teismas vertino ne tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, bet ir faktą, kad jie prisistatė nukentėjusiosioms advokatu ir policijos pareigūnu, taip siekdami įgyti didesnį pasitikėjimą, kad padėjo atlikti formalumus, susijusius su paveldėjimu, ir kt. Bendrame byloje surinktų įrodymų kontekste teismas įvertino ir tą faktą, kad nuteistieji realiai neturėjo 800 000 Lt sumos, kurią, pagal nukentėjusiųjų parodymus, jie sutarė sumokėti už parduodamą turtą. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad nuteistieji sukčiaudami veikė tiesiogine tyčia. Nepaisant to, kad, pagal kasatorių nurodomus Nekilnojamojo turto registro duomenis, turto vertė yra mažesnė, tačiau kolegija mano, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymų dalimi, susijusia su suderėta turto kaina, nes registre užfiksuota nekilnojamojo turto vertė nėra pagrindas spręsti apie subjektyvų nukentėjusiųjų ir nuteistųjų susitarimą, t. y. kad būtent tokią sumą sumokėti susitarė nuteistieji. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas gana išsamiai motyvavo, kodėl tiki šia nukentėjusiųjų parodymų dalimi. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Atmesdamas nuteistųjų pateiktas versijas teismas rėmėsi tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymais, be to, remdamasis objektyviais bylos duomenimis, liudytojo A. Š. parodymais, pasisakė dėl ribotų nuteistųjų D. L. ir D. L. finansinių galimybių įgyti nurodytos vertės turtą ir kitų aplinkybių. Kasatoriai savo skunduose ginčija pavienius įrodymus, pateikdami savą jų interpretaciją, tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, tai daro atskirai nuo byloje surinktų įrodymų visumos. Kolegija konstatuoja, kad smulkūs, neesminiai neatitikimai nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymuose nelaikytini pagrindu pripažinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą neteisingu.

45Kartu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į esminius nuteistųjų D. L. ir D. L. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu bei nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų nepažeidė. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir D. L. bei D. L. veikos kvalifikavimui, atmetė nuteistojo D. L. argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, be to, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 4 dalis, iš dalies tenkindamas apeliacinius skundus pasisakė ir dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių bei jas sušvelnino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl atmeta nuteistųjų pateiktas įvykio versijas, įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus nuoseklumo ir patikimumo aspektais, sugretino juos su objektyviais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip susiedamas byloje surinktus įrodymus į vieningą visumą, objektyviai atspindinčią įvykio eigą. Priešingai nei teigia kasatoriai, šis teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų pateiktus duomenis apie jų uždarbį ir galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą ir motyvuotai juos atmetė. Be kitų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad nuteistųjų nusikalstamą sumanymą bei apgaulės panaudojimą taip pat patvirtina faktas, jog išrašytuose vekseliuose buvo nustatytas itin trumpas terminas juose nurodytų sumų grąžinimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentais bei išvadomis, vertinant nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus bei kitus įrodymus. Darytina išvada, kad visos reikšmingos teisingam bylos išsprendimui aplinkybės byloje yra nustatytos, nuteistųjų D. L. ir D. L. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie abiejų instancijų teismų įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, pateikus įrodymų visumos analizę, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidusią vidiniam teismų įsitikinimui dėl nuteistųjų kaltumo susiformuoti. Remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, nuteistųjų D. L. ir D. L. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis.

46Atmestini nuteistojo D. L. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog buvo padaryta BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, neįvertino kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas nukentėjusiųjų teises, nes iš nuosprendžių turinio matyti, jog nuteistasis D. L. pripažintas kaltu dėl trijų vekselių pasirašymo, o dėl penkių vekselių teismai apgaulės neįžvelgė ir paliko tai civilinės teisės reguliavimo sričiai. Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, jog tokį sprendimą teismai priėmė dėl to, kad pagal pirmus penkis vekselius nukentėjusiosios realiai buvo skolingos nuteistiesiems už suteiktas paslaugas ir duotus pinigus ir šią aplinkybę jos suvokė. Tačiau teismas nenustatė, kad net ir šiais atvejais nukentėjusiosios suvokė pasirašomų vekselių esmę. Vis dėlto nustačius, kad šiais atvejais nukentėjusiosios gavo tam tikras pinigų sumas ar paslaugas, spręstina, kad dėl pirmųjų penkių vekselių tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl dėl šių atvejų teismas pagrįstai nuteistuosius išteisino. Tuo tarpu kitais trim atvejais teismas nustatė, kad nuteistieji panaudodami apgaulę suklaidino nukentėjusiąsias, joms vekseliuose nurodytų pinigų sumų neperdavė ir taip apgaule įgijo turtinę teisę reikalauti iš jų šiuos pinigus.

47Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo D. L. kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali ir turi byloje atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai neištirtos esminės bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų, aiškinantis bylos aplinkybes, tiriant įrodymus nenustatė, todėl neatliko įrodymų tyrimo. Teisėjų kolegija pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo jį atlikti, t. y. jog tai buvo būtina padaryti, neturi teisinio pagrindo.

48Nuteistojo D. L. gynėjo nuorodos, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas dėl to, kad nuosprendyje preziumuoja nuteistojo kaltę ir dėl to, kad bylą nutartimi, kuri vėliau aukštesniojo teismo panaikinta, buvo gražinęs prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, atmestinos kaip nepagrįstos. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Pirmiau nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos rodančiomis pirmosios instancijos teismo šališkumą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjus pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, buvo patikrintas apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas atmetė nuteistojo D. L. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, bei pritarė šios teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl abiejų nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nėra. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To abiejų instancijų teismai ir siekė viso baudžiamojo proceso metu. Vien tas faktas, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra teismo šališkumo įrodymas. Be to, kaip jau buvo pažymėta, kasacinio skundo teiginiai dėl neišsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas byloje surinktais bei išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

49Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

50Dėl nukentėjusiųjų kasacinio skundo

51Nukentėjusiųjų manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai nuteistiesiems D. L. ir D. L. sušvelnino paskirtas bausmes.

52Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar ji paskirta teisingai, t. y. ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta ar per švelni, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

53Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

54Šioje byloje iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas sušvelnindamas nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes padarė išvadą, jog buvo nepakankamai atsižvelgta į svarbias bylos aplinkybes. Pirmiausia į tai, kad nuteistieji realizacijai buvo perdavę vieną vekselį, išduotą 50 000 Lt sumai, kiti du vekseliai po 15 000 Lt realizacijai dar nebuvo perduoti. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip patvirtinančią, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai realios materialinės žalos nukentėjusiosioms nesukėlė. Taip pat teismas atsižvelgė, kad nuteistieji tiek nusikalstamų veikų padarymo metu, tiek nagrinėjant bylą dirbo, yra teigiamai apibūdinami. Kasacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo nesutikti. Nuteistiesiems D. L. ir D. L. šis teismas bausmes paskyrė BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose. Šios bausmės atitinka BK 54 straipsnyje nustatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nėra aiškiai per švelnios, todėl darytina išvada, kad jos pakankamos pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus tikslus. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

55Dėl pirmiau minėtų aplinkybių darytina bendra išvada, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

56Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

57Nuteistojo D. L., nuteistojo D. L. (D. L.) gynėjo advokato Kristupo Ašmio ir nukentėjusiųjų D. R. ir R. S. kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,... 3. dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,... 4. nuteistiesiems D. L. ir D. L. (D. L.),... 5. gynėjams advokatams Laimontui Gasiūnui ir Kristupui Ašmiui,... 6. vertėjai Laurai Kireilytei,... 7. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 8. Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžiu:... 9. D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 10. D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės... 11. Nuosprendžiu iš nuteistųjų D. L. ir D. L. solidariai priteista... 12. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 13. D. L., pripažintam kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės... 14. D. L., pripažintam kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės... 15. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimo, nuteistųjų... 16. D. L. ir D. L. nuteisti už tai, kad, susitarę daryti nusikalstamą veiką,... 17. Šiais veiksmais D. L. ir D. L., panaudodami apgaulę ir taip suklaidindami... 18. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios D. R. ir R. S. prašo panaikinti... 19. Kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl... 20. Nukentėjusiųjų manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK... 21. Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 22. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus... 23. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nekilnojamo turto... 24. Kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai nuosprendį grindė liudytojų J. R.,... 25. Nuteistojo teigimu, teismai, konstatavę, kad nuteistųjų finansinė padėtis... 26. Kasatorius mano, kad objektyviais duomenimis nepatvirtinti pirmosios... 27. Be to, nuteistasis teigia, kad teismai, padarė klaidingą išvadą, jog... 28. Kasatorius teigia, kad visus pirmiau paminėtus, pirmosios instancijos teismo... 29. Teismai taip pat pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles... 30. Nuteistojo D. L. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės... 31. Kasatoriaus manymu, neteisėtą ir nepagrįstą D. L. nuteisimą pagal BK 182... 32. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo... 33. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320... 34. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio... 35. Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalyje... 36. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju buvo... 37. Kasaciniai skundai atmestini.... 38. Dėl įrodymų vertinimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir BK... 39. Nuteistasis D. L. ir nuteistojo D. L. gynėjas kasaciniais skundais nesutinka... 40. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus... 41. Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta,... 43. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų... 44. Šioje byloje nustatyta, kad D. L. ir D. L., veikdami kartu, atvykę pas... 45. Kartu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320... 46. Atmestini nuteistojo D. L. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad teismai... 47. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo D. L. kasacinio skundo argumentą, kad... 48. Nuteistojo D. L. gynėjo nuorodos, jog pirmosios instancijos teismas buvo... 49. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės... 50. Dėl nukentėjusiųjų kasacinio skundo... 51. Nukentėjusiųjų manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK... 52. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali... 53. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio... 54. Šioje byloje iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad... 55. Dėl pirmiau minėtų aplinkybių darytina bendra išvada, kad kasaciniuose... 56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 57. Nuteistojo D. L., nuteistojo D. L. (D. L.) gynėjo advokato Kristupo Ašmio ir...