Byla 1A-42-768/2017

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei, dalyvaujant prokurorei Gražinai Petrulytei, atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės S. M., jo gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei, laiduotojai E. M., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. M. Z. atstovui advokatui Vytautui Krikščiūnui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės S. M. ir nukentėjusiosios civilinės ieškovės G. M. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, pagal laidavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla nutraukta. S. M. perduotas laiduotojos E. M. atsakomybėn 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be užstato. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 metams.

3Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų S. V. S. ir G. M. Z. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

4Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. M. Z. turėtos 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) išlaidos, susijusios su advokato pagalbos teikimu, pripažintos proceso išlaidomis ir ši suma priteista iš S. M. nukentėjusiajai.

5S. M. valstybei priteista: 6,62 Eur (šeši eurai 62 ct) proceso išlaidų ir 320,30 Eur (trys šimtai dvidešimt eurų ir 30 ct) už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam S. V. S.

6Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas,

Nustatė

7

  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
  1. S. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, t. y., kad 2016 m. vasario 3 d., . 15 val. 29 min., ( - ), ties ( - ) gatvių nereguliuojama sankryža esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, vairuodamas automobilį ( - ), valstybinis numeris ( - ) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 p. reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu partrenkė jam iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį B. S., kuris 2016 m. vasario 5 d. VšĮ ( - ) ligoninėje mirė nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų.

8II.

9Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

  1. Apeliaciniu skundu S. M. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį arba panaikinant baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metus, arba paskiriant kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų arba artimą minimaliam sankcijoje nustatytam jos dydžiui.
    1. Skunde nurodo, jog savo kaltę pripažino nuo pat pradžių, dėl padaryto neatsargaus nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, padarytą žalą nukentėjusiesiems atlygino draudimo bendrovė, įvykio metu buvo blaivus, per ilgą vairavimo stažą baustas tik kartą administracine tvarka, nuobauda negaliojanti, charakterizuojamas teigiamai. Pažymi, kad, padarytas KET pažeidimas neprilygintinas įžūliam ar sąmoningam KET nesilaikymui, nelaikytinas šiurkščiu, nes padarytas neatsargus nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, be to, jis nesitikėjo, kad žuvusysis, sustojęs prieš pėsčiųjų perėją, S. M. manymu, ketindamas praleisti jo vairuojamą automobilį, staiga įžengs į pėsčiųjų perėją. Nurodo, kad serga onkologine liga, todėl jam teisė vairuoti itin reikalinga dėl sistemingų apsilankymų gydymo įstaigoje kitame mieste. Teigia, kad visuomeniniu transportu vykti į gydymo įstaigas būtų nepalanku ir per sudėtinga dėl jo sveikatos būklės. Mano, kad visos išdėstytos aplinkybės, įskaitant ir jo reakciją bei elgesį po įvykio, sudaro pagrindą skirti adekvačią, nesuvaržančią labiau jo teises, baudžiamojo poveikio priemonę.
  2. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. M. Z. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį, pripažįstant S. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir skiriant jam laisvės atėmimo 2 metams bausmę, jos vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams. Taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį ir iš S. M. priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
    1. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai S. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi, jos nuomone, laiduotoja paskirta E. M. nėra asmuo, vertas teismo pasitikėjimo. Abejoja laiduotojos gebėjimu daryti teigiamą įtaką savo sutuoktiniui, nes E. M. teigiamai vertina S. M. vairavimo įgūdžius.
    2. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji ir civilinė ieškovė nurodo, jog jai padarytos neturtinės žalos dydį vertina 10 000 Eur suma, todėl prašo priteisti likusį 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pažymi, kad žuvusysis buvo ne tik jai labai artimas giminaitis, tačiau ji juo rūpinosi ir išlaikė, leido gyventi jai nuosavybės teise priklausiančiame name. Tvirtina, kad brolio netektis nors ir nesukėlė žymių sveikatos sutrikimų, tačiau turėjo tiesioginės įtakos jos sveikatos būklės pablogėjimui.
  3. Teismo posėdyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens gynėjas – tenkinti S. M. skundą, prokurorė – apeliacinius skundus atmesti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
  1. Apeliaciniai skundai atmetami.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

10Dėl S. M., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinio skundo

  1. Apeliaciniame skunde S. M. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teisę vairuoti transporto priemones 1 metus, arba ją pakeisti kita baudžiamojo poveikio priemone.
    1. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ne tik tas aplinkybes, kurios nurodomos apeliaciniame skunde, tačiau lygiai taip pat svarbu pasiekti ir prevencinių šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslų – užkirsti kaltininkui galimybes toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, atsižvelgęs ir į teigiamai charakterizuojančius S. M. duomenis, teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju būtent S. M. nepakankamas atidumas, nusikalstamas nerūpestingumas ir sąlygojo neatsargaus nusikaltimo padarymą, todėl tik uždraudus vairuoti kelių transporto priemones, bus bent minimaliai apribota galimybė pažeisti KET taisykles bei daryti naujus pažeidimus, kuriais keliama grėsmė ne tik jo paties, tačiau ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Kita vertus, vairuotojo pareigos pėstiesiems griežtai numato, jog vairuotojai privalo įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Tuo tarpu šiuo nagrinėjamu atveju S. M. pateiktas paaiškinimas, kad jis manęs, jog pėsčiasis praleidžia jį, rodo jo lengvabūdišką požiūrį keliamiems KET reikalavimams. Be to, kolegija įvertinusi S. M. automobilio ( - ) apžiūros protokolą, sulyginusi jį su eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, daro išvadas, kad S. M. pateiktas paaiškinimas šiuo klausimu yra ne visiškai nuoširdus ir abejotinas. Iš paminėtų duomenų matyti, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos viduryje, vidurine S. M. vairuojamo automobilio dalimi, į ką nurodo nustatyti automobilio mechaniniai pažeidimai valstybinio numerio, stiklo bei stogo dalyse. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nebuvo užfiksuotas automobilio stabdymo kelias, automobilis sustojo tik už dešimt metrų pravažiavus perėją. Šie duomenys leidžia teigti, kad susidūrimas su pėsčiuoju S. M. buvo daugiau netikėtas, o tai rodo jo neatidumą ir nerūpestingumą vairuojant, kas ir sąlygojo šiurkštų KET pažeidimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atimti teisę vairuoti kelių transporto priemones.

117.2. S. M. tvirtina, kad netekus šios teisės jis, dėl jam diagnozuotos onkologinės ligos, patirtų neigiamus padarinius, kadangi būtų ne tik apsunkintos galimybės gauti pačias geriausias ir tinkamiausias sveikatos priežiūros paslaugas gydymo įstaigoje, esančioje kitame mieste, tačiau būtų didelė tikimybė, jog gydymą reiktų toliau tęsti tiesiog vietinėje gydymo įstaigoje. Akivaizdu, kad šiuo atveju, konkuruoja asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, interesas patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. Tačiau vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kuriam teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos kitame mieste, negali būti pagrindas netaikyti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Neigiami padariniai, teisių ir laisvių apribojimas – yra natūralus neteisėto nusikalstamo elgesio rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nagrinėjamoje byloje S. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu kilo negrįžtami padariniai – žuvo žmogus. Ir nors neatsargus nusikaltimas padarytas dėl vairuotojo nusikalstamo nerūpestingumo, tai visiškai nereiškia, kad asmeniui, traukiamam baudžiamojon atsakomybėn už KET pažeidimą pirmą kartą, praeityje baustam tik kartą administracine tvarka, sergančiam onkologine liga, nebuvo pagrindo skirti baudžiamojo poveikio priemonės, nors jis ir nepiktnaudžiavo jam suteikta teise. Jau vien kilę padariniai visiškai pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui paskirti uždraudimą naudotis specialia teise – teisę vairuoti kelių transporto priemones įstatymo numatytam minimaliam laikotarpiui (BK 68 str. 2 d.). Pažymėtina, kad jokios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimas reikštų ne tik asmens nenubaudimą dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ir netaikymą jokių prevencinio pobūdžio poveikio priemonių, nustatytų BK 67 str. 1 d. Be to, paskirta poveikio priemonė sankcijos griežtumu prilygsta nuobaudai, skiriamai už administracinius teisės pažeidimus kelių eismo srityje.

127.3. S. M., tuo atveju, jei nebūtų panaikintas draudimas vairuoti transporto priemones, prašo minėtą baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti kita – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų ar artimą minimaliai sankcijoje nustatytam jos dydžiui, tačiau tenkinti šį prašymą taip pat nėra pagrindo. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir teisingumo principą, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, apibūdinančius S. M., padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę, įvertinant tai, kad baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise – siekiama užkirsti kelią ateityje daryti panašaus pobūdžio nusikaltimus, darytina išvada, kad šiuo atveju buvo tikslinga apeliantui paskirti būtent draudimą vairuoti kelių transporto priemones minimaliam laikotarpiui, nepakeičiant jos kita baudžiamojo poveikio priemone. Kita vertus, apelianto pageidavimus tenkinančios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas akivaizdžiai keltų pagrįstų abejonių ne tik dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskirties, tačiau ir dėl teisingumo principo įgyvendinimo apskritai.

137.4. Apeliantas jo skundo nagrinėjimo metu taip pat teigė, kad netekus teisės vairuoti metams, jam bus sunku ją susigrąžinti, nes reikės iš naujo išlaikyti egzaminus. Tačiau, kaip jau buvo minėta aukščiau, apeliantui atsiradę nepatogumai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, kuriais siekiama ne tik prevencinių tikslų, bet ir asmens nubaudimo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, vieneri metai yra minimalus laikotarpis, per kurį S. M. turėtų įvertinti tam tikrų aplinkybių kompleksą, susijusį su jo galimybėmis toliau vairuoti transporto priemonę nekeliant pavojaus sau ir visuomenės saugumui. Tai jo sveikatos būklę, amžių, gebėjimą išlaikyti dėmesį, vairavimo įgūdžius, KET žinias. Tam, kad būtų įvertintas asmens pajėgumas laikytis KET bei galimybės tinkamai vairuoti transporto priemonę, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl teisės pažeidimo padarymo vieniems metams ir ilgiau, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui ir baigus papildomą vairuotojų mokymą bei perlaikius vairavimo egzaminą. Taigi, būtent siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, KET pažeidimų bei pataisyti atleistą nuo atsakomybės asmenį, nusveria jo patiriamus nepatogumus.

14Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. M. Z. apeliacinio skundo

  1. Apeliaciniu skundu G. M. Z. nesutinka su S. M. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi, jos manymu, tam nėra visų atleidimo pagal laidavimą sąlygų, t. y. abejoja laiduotojos E. M. gebėjimu daryti teigiamą įtaką savo sutuoktiniui.
    1. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010 ir kt.). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
      1. Iš bylos duomenų matyti, kad visos BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos byloje yra: S. M. įvykdė neatsargų nusikaltimą, buvo gautas jo sutuoktinės, kuri verta teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti S. M. jos atsakomybei pagal laidavimą. Iš bylos taip pat matyti, kad S. M. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jo atžvilgiu kitų ikiteisminių tyrimų nebuvo pradėta, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 98, 99-100, 102) dėl to yra pagrindas manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ar nedarys naujų nusikalstamų veikų. S. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kas pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Žalą nukentėjusiesiems atlygino draudimo bendrovė (2 t., b. l. 45, 46). Visuma paminėtų aplinkybių rodo, jog yra visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos būtinos sąlygos ir pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
      2. BK 40 straipsnio 3 dalis numato, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Nukentėjusioji abejoja, kad S. M. sutuoktinė, kaip laiduotoja, galės daryti jam teigiamą ar apskritai kokią įtaką, nes, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, ji pernelyg teigiamai vertina sutuoktinio vairavimo įgūdžius. Bylos duomenimis nustatyta, kad laiduotoja E. M. santuokoje su S. M. gyvena 45 metus, todėl nėra abejonių, kad jų tarpusavio santykiai grindžiami abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, todėl natūralu, kad jos nuomonė sutuoktiniui yra ypač svarbi. Laiduotoja neteista, nebausta administracine tvarka, buvo ilgametė AB ( - ) darbuotoja, šiuo metu – senatvės pensininkė. Duomenų, neigiamai charakterizuojančių laiduotoją, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog E. M. yra verta teismo pasitikėjimo ir turi galimybę daryti teigiamą įtaką savo sutuoktiniui. Tai, kad nukentėjusioji abejoja laiduotojos galėjimu daryti teigiamą įtaką S. M., kadangi, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, E. M. neišreiškė griežtos kritikos sutuoktinio atžvilgiu, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog ji neatitinka BK 40 str. 3 d. įtvirtintų sąlygų, atvirkščiai, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad E. M. asmeninės savybės bei tarpusavio santykiai su sutuoktiniu leis daryti jam teigiamą įtaką.
    2. Nukentėjusioji taip pat prašo priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kadangi jai padarytos neturtinės žalos dydį iš viso vertina 10 000 Eur suma, nes ją su žuvusiuoju broliu siejo glaudūs ryšiai, ji juo nuolat rūpindavosi, dėl brolio netekties jai sutriko sveikata. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems motyvais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, skundžiamame nuosprendyje argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, todėl keisti ir šią nuosprendžio dalį, nėra teisinio pagrindo.
      1. CK 6.250 str. 1 d. neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtine žala pakenkiama teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali sugrąžinti žuvusio asmens, tačiau ja siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyviausias pasekmes. Vis tik pažymėtina, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2012, 2K-628/2013, 2K-195/2014). Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli.
      2. Akivaizdu, šioje byloje neginčijama, kad S. M., nors ir neatsargiais veiksmais, tačiau vis dėlto pažeidė aukščiausią teisinį gėrį – žmogaus gyvybę, kurio įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti nukentėjusiųjų dėl netekties patirto dvasinio skausmo bei kančių. Patirta dvasinė skriauda tik dalinai gali būti įvertinta ir kompensuota materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, tarp jų ir materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną tik kai kada (geriausiu atveju) galima iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią kompensaciją už moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Tačiau negalėjimas tiksliai apibrėžti neturtinės žalos ir jos visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinės žalos paskirtis - kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, o nelaimė nukentėjusiesiems taip pat negali būti pasipelnymo šaltinis. Dėl to įstatymas numato kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį. Pažymėtina, kad nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).
      3. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu, įvertinęs tai, kad civilinis atsakovas AB ( - ) nukentėjusiesiems tiek S. V. S. (1 000 Eur), tiek G. M. Z. (4 000 Eur) atlygino pagal įstatymą maksimaliai leistiną neturtinės žalos atlyginimą (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų šiuo metu yra 5000 Eur dėl neturtinės žalos), taip pat atsižvelgęs ne tik į S. M. padarytos veikos sukeltas pasekmes, tačiau ir į jo turtinę padėtį (senatvės pensininkas, gaunamos pajamos iš esmės minimalios, sutuoktinė taip pat senatvės pensininkė), į tai, kad byloje objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios sveikatos sutrikimai tiesiogiai susiję su brolio žūtimi, o civiliniai ieškiniai grindžiami tiesiog bendro pobūdžio frazėmis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei nuostata, kad nukentėjusiųjų nelaimė negali būti pasipelnymo šaltiniu, padarė išvadą, kad iš civilinio atsakovo priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai yra pakankamas, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nors nukentėjusioji teigia, kad sveikatos būklės pablogėjimą, kuris yra nežymus, tiesiogiai įtakojo brolio žūtis, tačiau byloje esanti epikrizė niekaip nepaneigia aplinkybės, kad sveikatos sutrikimai atsirado ne dėl brolio žūties, o dėl natūralių senatvės procesų (t. 2, b. l. 42-43). Todėl atsižvelgus į visas išdėstytas aplinkybes ir įvertinant realios piniginės kompensacijos už neturtinę žalą gavimą, jos išieškojimą iš kalto asmens, taip pat į teismų formuojamą praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, kuriose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje paprastai svyruoja nuo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) iki 55 244 Lt (16 000 Eur) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-90/2012, 2K-431/2013, 2K-135/2013, 2K-243-648/2015) darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos priteisiant neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 281 straipsnio 5 dalyje nuostatomis saugomų vertybių svarbą, ir teisingai įvertino S. M. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiųjų interesus, taip pat teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, ir juos tinkamai pritaikė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.
  2. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais kolegija neturi jokio pagrindo.

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės S. M. ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės G. M. Z. apeliacinius skundus.

17Nutartis neskundžiama.

Ryšiai