Byla 2K-431/2013

1Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, R. D. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus. Iš UADB „Ergo Lietuva“ L. P. priteista 307,98 Lt turtinės žalos atlyginimo. Likusi L. P. ieškinio UADB „Ergo Lietuva“ ir R. D. dalis dėl turtinės žalos priteisimo atmesta. Iš R. D. L. P. priteista 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusi L. P. ieškinio R. D. dalis, taip pat ieškinys UADB „Ergo Lietuva“ dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Iš R. D. P. M. priteista 70 000,00 Lt, I. M. – 100 000,00 Lt, S. S. – 50 000,00 Lt, M. R. – 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusi P. M., S. S. ieškinių R. D. dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat P. M. ieškinys R. D. dėl 467,06 Lt turtinės žalos atlyginimo, S. S. ieškinys UADB „Ergo Lietuva“ ir R. D. dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti. Iš R. D. P. M. priteista 1 000,00 Lt, S. S. – 1 000,00 Lt išlaidų byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

2Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 6 d. nutartis, kuria nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4R. D. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu trys žmonės žuvo, keturiems nesunkiai, o vienam nežymiai sutrikdyta sveikata, t. y. 2007 m. rugsėjo 4 d., apie 13.00 val., kelio Trakai–Rūdiškės–Pivašiūnai–Alytus 27,6 kilometre, vairuodamas automobilį „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuodamas ne mažesniu kaip 120 km/h greičiu, viršydamas leistiną ne gyvenvietėse 90 km/h greitį ir techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje 58 km/h greitį, siaurame kelyje neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172 punkto, įpareigojančio vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, bei KET 175.1 punkto, įpareigojančio ne gyvenvietėse važiuoti lengvaisiais automobiliais kituose keliuose ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, reikalavimus, padarė eismo įvykį, kurio metu dėl kūno sumušimo ir daugybinių skeleto kaulų lūžių žuvo automobilio „Audi 80“ vairuotoja I. B., dėl kūno sumušimo ir vidaus organų sužalojimų žuvo šio automobilio keleivė V. B., dėl kūno sumušimo ir galvos smegenų sužalojimo bei kairio šlaunikaulio lūžio žuvo automobilio keleivė E. S., automobilio keleivei L. P. buvo padarytos muštinės žaizdos kairės alkūnės ir kairio kelio srityse, kairės plaštakos 4–o piršto pamatinio pirštikaulio lūžis, poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje, t. y. nesunkiai sutrikdyta sveikata, automobilio keleivei I. M. (gim. 1999 m. rugpjūčio 23 d.) buvo padarytas veido sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje su pilnu 2-o viršutinio kairės pusės danties išnirimu, galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdyta sveikata, automobilio “Subaru Legacy” keleivei D. L. dėl kairio šlaunikaulio lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, automobilio keleivei L. L. dėl dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata bei automobilio keleiviui J. L. buvo padaryti odos nubrozdinimai apie kairę akį, muštinė žaizda smakro srityje, galvos smegenų sukrėtimas, kairės plaštakos 5–o pamatinio pirštikaulio lūžis, t. y. nesunkiai sutrikdyta sveikata.

5Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. vasario 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba pakeisti nuosprendį bei nutartį ir paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę bei atidėti jos vykdymą.

6Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį statymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas nuteistojo teises ir sukliudžiusių teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

7Kasatorius nurodo, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 5 dalį gali būti traukiamas tik tiesiogiai kelių eismo saugumo taisykles pažeidęs asmuo, jeigu tarp jo padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių (žmonių žūties) yra priežastinis ryšys ir kai be abejonių nustatoma jo kaltė. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė jo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, priežastinį ryšį tarp šių pažeidimų ir atsiradusių padarinių bei jo kaltę dėl eismo įvykio kilimo, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatoriaus, jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, pirmosios instancijos teismas savo išvadų dėl jo kaltės nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 305 straipsnio 1 dalyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą itin atidžiai patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, to neįvykdė, pats padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismai neįsigilino į visą įrodomąją bylos medžiagą, įrodymus vertino atsiedami juos vieną nuo kito, o dalies įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, iš viso nevertino, dėl to netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių.

8Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog R. D. pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, nuosprendį grindė išimtinai 2008 m. gegužės 26 d. specialisto išvada, nors jos pagrįstumo visiškai nevertino. Kasatorius pažymi, kad priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių buvimas negali būti preziumuojamas, o turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Be to, priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu.

9Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra privalomas objektyvusis BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, todėl tokio pažeidimo buvimas turi būti įrodytas objektyviais, nedviprasmiškais įrodymais. Tuo tarpu, pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis važiavo ne mažesniu kaip 120 km/h greičiu ir taip pažeidė KET 172 bei 175.1 punktų reikalavimus, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Išvadą dėl būtent tokio jo važiavimo greičio teismas padarė remdamasis iš esmės vien 2008 m. gegužės 26 d. specialisto išvada, kurioje toks automobilio greitis nustatytas niekuo nepagrįstais specialisto Vitalijaus Matusevičiaus (Vitalij Matusevič) tvirtinimais, kad eismo įvykio metu automobilis „Audi 80“ buvo sustabdytas ir automobilio „Subaru Legacy“ stumiamas atgal ne mažesnį kaip 10 metrų atstumą. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tokia specialisto išvada prieštarauja objektyviems byloje esantiems duomenims, t. y. eismo įvykio vietos apžiūros protokolui ir jo priedams (autoavarijos vietos planui), kuriuose nėra užfiksuota jokių minėto stūmimo pėdsakų, nors pats specialistas V. Matusevičius teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokie pėdsakai ant asfalto turėjo likti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, visiškai nevertindamas šios specialisto išvados patikimumo, pagrįstumo bei teisingumo, nepašalindamas prieštaravimų tarp jos ir kitų byloje esančių įrodymų, taip suteikdamas išvadai neteisėtą prioritetą prieš kitus bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, reiškiančias, kad jokie teismui pateikiami duomenys negali turėti pirmenybės prieš kitus duomenis ar iš anksto nustatytos galios, lemiančios tam tikro sprendimo priėmimą, ir nė viena įrodymų rūšis negali turėti pranašumo prieš kitas, o visi įrodymai turi būti įvertinti bendra tvarka.

10Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje yra nurodyta, kad, siekiant tinkamai išspręsti priežastinio ryšio klausimą šios rūšies bylose, būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines eismo įvykio aplinkybes (Teismų praktika Nr. 30, p. 578). Pasak nuteistojo, šioje byloje siekiant nustatyti ar jo vairuojamo automobilio „Subaru Legacy“ važiavimo greitis turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, buvo būtina kuo tiksliau nustatyti, kurioje kelio vietoje važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu įvyko jo vairuojamo automobilio „Subaru Legacy“ ir automobilio „Audi 80“ susidūrimas, nes toks KET pažeidimas kaip greičio viršijimas pats savaime iš viso negali sukelti kokių nors padarinių, jeigu automobilis suvaldomas. Šioje byloje nėra jokių duomenų, jog dėl automobilio greičio R. D. būtų nesuvaldęs savo vairuojamo automobilio, t. y. nuvažiavęs nuo kelio, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ar pan. Be to, greičio apribojimas bet kokiame kelyje yra beprasmis, jeigu priešinga kryptimi važiuojanti transporto priemonė išvažiuoja į priešpriešinio eismo juostą tiesiai prieš ją važiuojant kitam automobiliui.

11Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas padarė analogišką išvadą, kokia duota 2008 m. gegužės 26 d. specialisto V. Matusevičiaus išvadoje: jog R. D. vairuojamo automobilio „Subaru Legacy“ ir I. B. vairuojamo automobilio „Audi 80“ susidūrimas važiuojamosios kelio dalies ilgio atžvilgiu įvyko ties po eismo įvykio užfiksuotu automobilio „Audi 80“ radiatoriumi, o kelio pločio atžvilgiu – labiau automobilio „Audi 80“ važiavimo krypties eismo juostoje. Kasatoriaus nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada apie automobilių susidūrimo vietą yra visiškai nepagrista, neparemta bylos medžiaga, nes teismas, neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, neįsigilino į visą įrodomąją bylos medžiagą, neįvertino įrodymų jų patikimumo aspektu, įrodymus vertino atsiedamas juos vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino, dėl to padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl šios esmingai reikšmingos bylos aplinkybės, taigi ir dėl R. D. kaltės. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino byloje pateiktos dr. Valentino Mitunevičiaus įmonės ,,Impulsana“ 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvados, kad, remiantis automobilio „Subaru Legacy“ priekinio kairiojo rato pėdsako pražios lokalizavimu bei automobilių tarpusavio padėtimi pirminio kontakto metu, techniniu požiūriu galima teigti, jog automobilis „Audi“ prieš pat susidūrimą su automobiliu „Subaru“ buvo įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, (kuria tuo metu važiavo automobilis „Subaru“) per apytiksliai pusę savo gabaritinio pločio, t. y. apie 0,8 metro, todėl automobilio „Audi 80“ vairuotojos I. B. veiksmai traktuojami kaip lėmę šio eismo įvykio kilimą. Šią savo išvadą specialistas V. Mitunevičius kategoriškai patvirtino ir teismo posėdžio metu, paaiškindamas, kad automobilio „Subaru Legacy“ priekinis kairysis ratas susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ metu buvo užblokuotas, todėl įvykio vietos plane užfiksuotas automobilio „Subaru Legacy“ priekinio kairiojo rato pėdsakas iš esmės yra vienintelis objektyvus kriterijus, kuris leidžia spręsti apie automobilių susidūrimo vietą. Pirmosios instancijos teismas šių specialisto V. Mitunevičiaus išvadų dėl automobilių susidūrimo vietos visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, neanalizavo, visą specialisto V. Mitunevičiaus išvadą atmesdamas kaip nepagrįstą tik tuo pagrindu, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog eismo įvykyje galėjo dalyvauti trečiasis nenustatytas automobilis, apie kurio galimą dalyvavimą specialistas V. Mitunevičius nurodė atsižvelgdamas į automobilio „Audi 80“ užpakalinės dalies sugadinimus, kurie negalėjo atsirasti kontakto su R. D. vairuojamu automobiliu metu. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodydamas pakankamai argumentuotų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus.

12Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir 2010 m. liepos 8 d. nutartimi paskyrė byloje komisinę eismo įvykio ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai Vytautas Šakėnas ir Irmantas Granskas 2011 m. sausio 26 d. pateikė ekspertizės aktą, kurio išvados visiškai prieštarauja 2008 m. gegužės 26 d. to paties centro eksperto V. Matusevičiaus ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. dr. V. Mitunevičiaus pateiktoms specialisto išvadoms. Ekspertizės akte pateikiamas skirtingas eismo įvykio mechanizmas, automobilių susidūrimo vieta ir eismo įvykio kilimo sąlyga techniniu požiūriu. 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akte paneigiama eksperto V. Matusevičiaus išvada, jog eismo įvykio metu automobilis „Audi 80“ buvo sustabdytas ir automobilio „Subaru Legacy“ stumiamas atgal ne mažesnį kaip 10 metrų atstumą, kurios pagrindu minėtoje specialisto išvadoje buvo padaryta išvada apie R. D. vairuojamo automobilio ne mažesnį kaip 120 km/h važiavimo greitį. Ekspertizės akte teigiama, jog jo automobilis „Subaru Legacy“ važiavo apie 117 km/h greičiu, tačiau nenurodytas konkretus mokslinis šaltinis ar metodika, neatliktas joks apskaičiavimas, kuriais remdamiesi ekspertai V. Šakėnas ir I. Granskas padarė tokią išvada apie automobilio važiavimo greitį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nepaisant šių esminių prieštaravimų tarp specialisto išvadoje ir ekspertizės akte pateiktų išvadų, apeliacinės instancijos teismas jomis besąlygiškai pasikliovė, šių prieštaravimų visiškai netyrė ir dėl jų nepasisakė, nutartyje tik formaliai nurodydamas, jog teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiomis ekspertų ir specialistų išvadomis. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes akivaizdu, jog tokios prieštaringos išvados negali būti laikomos objektyviu ir patikimu įrodymu, nustatant jo automobilio važiavimo greitį.

13Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog visuose atliktuose eismo įvykio tyrimuose nustatyta skirtinga automobilių susidūrimo vieta kelio ilgio ir pločio atžvilgiu. Tarp 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės akte ir eksperto V. Matusevičiaus 2008 m. gegužės 26 d. pateiktoje specialisto išvadoje nurodytų susidūrimo vietų kelio ilgio atžvilgiu yra daugiau negu 28 metrų atstumas, be to, ekspertas V. Matusevičius pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, skirtingai negu teigiama ekspertizės akte, paaiškino, kad įvykio vietoje užfiksuotų detalių padėtis nėra pakankamai informatyvi, jog būtų galima nustatyti tikslią automobilių susidūrimo vietą. Kasatorius pažymi, jog 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodyta, kad automobiliai „Audi 80“ ir „Subaru Legacy“ susidūrė arti autoavarijos vietos plane 16 pozicija pažymėto pėdsako pradžios, kuris turėjo susidaryti iš karto ar arti vietos pagal šio automobilio judėjimo kryptį, kai dėl smūgio metu patirtų deformacijų buvo įmuštas ir užblokuotas automobilio „Subaru Legacy“ priekinis kairysis ratas. Tuo remdamasis specialistas konstatavo, kad automobilis „Audi 80“ prieš pat susidūrimą su automobiliu „Subaru“ buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Kasatorius nurodo, kad įvykio vietos plane, kelio važiuojamojoje dalyje yra užfiksuotas ir 16 pozicija pažymėtas automobilio „Subaru Legacy“ priekinio kairio rato slydimo pėdsakas, kurio pradžia žiūrint nuo Trakų pusės yra 2 metrų atstumu nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto. Taip pat plane pažymėta, kad važiuojamosios kelio dalies plotis yra 4,40 metro, tai reiškia, kad vienos važiavimo krypties eismo juostos plotis yra 2,20 metro, o nuteistojo automobilio priekinio kairio rato pėdsakas pradeda formuotis jo važiavimo krypties eismo juostoje.

14Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad nei V. Mitunevičius, nei V. Matusevičius tyrimo, ar tikrai įvykio vietoje esantys automobilio ratų slydimo pėdsakai yra palikti automobilio „Subaru Legacy“ kairiuoju ratu, neatliko, abu specialistai vadovavosi kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu ir autoavarijos vietos planu, kuriuose, neatlikus jokio papildomo tyrimo, vadovaujantis tik juos surašiusių pareigūnų subjektyviu vertinimu, buvo nurodyta, kad šiuose dokumentuose užfiksuotas automobilio ratų slydimo pėdsakas yra paliktas automobilio „Subaru Legacy“ kairiojo rato. Remdamasis 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad minėtas pėdsakas negalėjo būti paliktas automobilio „Subaru Legacy“ dehermetizuotu priekiniu kairiuoju ratu, apeliacinės instancijos teismas atmetė UAB „Impulsana“ specialisto išvados teiginį apie automobilio „Audi 80“ išvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą bei apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino autoavarijos vietos plane užfiksuoto automobilio „Subaru Legacy“ priekinio kairio rato slydimo pėdsako reikšmės nustatant automobilių susidūrimo vietą. Kasaciniame skunde nesutinkama su tokiomis teismo išvadomis, nurodoma, kad teismas nevertino ekspertizės akte pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, nutartyje formaliai nurodydamas, jog netikėti jomis nėra pagrindo. Tokia motyvacija yra aiškiai neišsami ir neinformatyvi.

15Kasaciniame skunde nurodoma, kad išvadą, jog autoavarijos vietos plane ir eismo įvykio apžiūros protokole 16 pozicija pažymėtas pėdsakas paliktas ne R. D. automobilio priekiniu kairiuoju ratu, ekspertai padarė ištyrę šio pėdsako vidurio fragmentą iš nuotraukos Nr. 3, esančios prie eismo įvykio apžiūros protokolo. Anot jų, pėdsakas per platus ir neatitinka automobilio „Subaru Legacy“ padangų protektoriaus. Tačiau kasatorius pažymi, kad iš nuotraukos Nr. 2 matyti, jog minėtas pėdsakas pradeda formuotis gerokai prieš tą vietą, kurioje šio pėdsako fragmentas užfiksuotas nuotraukoje Nr. 3 ir kurio išdidintą fragmentą ekspertai pateikė savo ekspertizės akte. Be to, iš 2 nuotraukoje užfiksuoto vaizdo akivaizdu, jog pėdsakas jo pradžioje ir pabaigoje yra gerokai siauresnis negu toje vietoje, kuri užfiksuota nuotraukoje Nr. 3. Ekspertizės akte nurodyta, kad 2p pozicija pažymėto pėdsako plotis yra 17 cm, o tai atitinka lengvojo automobilio padangų plotį, šis pėdsakas toje vietoje yra iš dalies užsiklostęs ant kito, platesnio – 26 cm pėdsako, pažymėto 1p pozicija. Pasak kasatoriaus, neatmestina galimybė, kad automobilio „Subaru Legacy“ priekinio kairio rato pėdsakas kažkuriuo momentu pėdsako viduryje galėjo užsiklostyti ant anksčiau palikto 26 cm pločio pėdsako. Grįsdami savo išvadą, kad 17 cm pėdsakas paliktas ne R. D. automobilio kairiuoju priekiniu ratu, ekspertai teigia, kad neatitinka šio automobilio padangų ir pėdsaką palikusios padangos protektoriaus raštas. Tačiau to paties ekspertizės akto 3–10 puslapiuose nurodyta, jog apžiūrint automobilį „Subaru Legacy“ buvo nustatyta, kad automobilio priekinis kairysis ratas užspaustas tarp deformuotų kėbulo dalių ir jo padangos protektorinės dalies pamatyti negalima, todėl buvo tiriama ant automobilio priekinio dešiniojo rato sumontuota padanga. Ekspertizės akte nenurodyta, kada ir kur ekspertai apžiūrėjo nuteistojo automobilį „Subaru Legacy“, taip pat nepateikta viso automobilio nuotrauka, pagal kurią matytųsi, jog 1 paveikslėlyje pavaizduota padanga iš tikrųjų sumontuota ant automobilio „Subaru Legacy“ priekinio dešiniojo rato. Be to, pėdsakas buvo paliktas priekiniu kairiuoju ratu, o ne dešiniuoju, ir padangos protektoriaus raštas galėjo nesutapti, todėl pagal dešiniojo rato protektoriaus raštą ekspertai negalėjo spręsti, jog paliktas pėdsakas nepriklauso R. D. automobilio priekiniam kairiajam ratui. Kaip matyti iš nuotraukų Nr. 2 ir 3, esančių prie eismo įvykio apžiūros protokolo, bei iš autoavarijos vietos plano, šis pėdsakas baigiasi būtent toje vietoje, kur automobilis „Subaru Legacy“ nuslydo į dešinę nuo kelio važiuojamosios dalies į šalikelę. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog minimas pėdsakas pradeda formuotis būtent toje vietoje kelio ilgio atžvilgiu, kur galimą susidūrimo vietą nustatė patys ekspertizę atlikę ekspertai, t. y. buvusiame tarpe tarp apvirtusio automobilio „Audi 80“ ir po eismo įvykio dešinės pusės šalikelėje rastų automobilio „Subaru Legacy“ grotelių nuolaužų. Kasaciniame skunde pažymima, kad nei pirmąją specialisto išvadą pateikusiam ekspertui V. Matusevičiui, nei ekspertui V. Mitunevičiui nekilo abejonių, jog autoavarijos vietos plane užfiksuotas pėdsakas galėjo būti paliktas ne R. D. automobilio priekiniu kairiuoju ratu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šią aplinkybę patvirtino ir eismo įvykio vietą apžiūrėjusi bei minėtą planą sudariusi policijos pareigūnė T. S.. Aplinkybę, kad automobilio „Subaru Legacy“ priekinis kairysis ratas po susidūrimo buvo visiškai užblokuotas, patvirtino visi byloje dalyvavę ekspertai. Apklausti teismo posėdžių metu visi ekspertai vienbalsiai sutarė, jog toks užspaustas ratas neabejotinai turėjo palikti pėdsaką. Kasatoriaus teigimu, visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti ekspertizės akte esančia išvada, kad eismo įvykio vietoje užfiksuotas 39,9 m ilgio pėdsakas, kuris autoavarijos vietos plane buvo pažymėtas 16 pozicija, negalėjo būti paliktas automobilio „Subaru Legacy“ priekiniu kairiuoju ratu ir kad eismo įvykio vietą apžiūrėję policijos pareigūnai užfiksavo visiškai su šiuo eismo įvykiu nesusijusį pėdsaką. Be to, pasak kasatoriaus, jeigu apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti tokia ekspertų išvada, tuomet kyla pagrįstų abejonių dėl autoavarijos vietos plane ir eismo įvykio apžiūros protokole užfiksuotų duomenų patikimumo, jeigu policijos pareigūnai šiuose dokumentuose nesugebėjo užfiksuoti su įvykiu susijusių duomenų, tačiau užfiksavo su įvykiu nesusijusius pėdsakus. Autoavarijos vietos plane ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų teisingumo nebeįmanoma patikrinti, todėl, kilus pagristų abejonių dėl juose užfiksuotų duomenų patikimumo, kyla didelių abejonių ir dėl specialistų bei ekspertų tyrimų, kurių išvados pagrįstos nepatikimais autoavarijos vietos plano duomenimis, patikimumo.

16Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažodžiui perrašė ekspertizės akto ir specialistų išvadas bei teismo posėdyje apklaustų ekspertų paaiškinimus, tačiau nenurodė, kuria konkrečiai išvada remiasi, iš skundžiamos nutarties neaišku, kokį eismo įvykio mechanizmą teismas nustatė buvus, kurioje vietoje, anot apeliacinės instancijos teismo, įvyko eismo įvykis. Motyvai nutartyje išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija lieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių. Byloje esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę teismas privalėjo šiuos duomenis vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis ir nutartyje konkrečiai nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Kasatorius pažymi, jog specialisto išvada ar ekspertizės aktas, kurių pagrindu asmuo pripažįstamas kaltu, neturi kelti absoliučiai jokių abejonių dėl savo pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti ne tik patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų išsamumas ir teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas, bet ir nustatoma, ar pateiktas išvadas patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2012). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė, šiais aspektais ekspertizės akto ir specialistų išvadų nevertino ir taip šiurkščiai pažeidė įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

17Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant jo kaltės klausimą, itin svarbu buvo tiksliai nustatyti, kurioje kelio vietoje įvyko eismo įvykis ir koks buvo šio eismo įvykio mechanizmas, todėl ekspertų išvados nagrinėjamoje byloje turėjo itin svarbią reikšmę pripažįstant nuteistąjį kaltu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, paskyrusi eismo įvykio komisijos ekspertizę ir gavusi ekspertizės aktą, kurio išvados kardinaliai prieštarauja anksčiau byloje specialistų pateiktoms išvadoms, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, neištyrė visų skunde nurodytų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą. Šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

18Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai V. Matusevičius bei V. Šakėnas ir I. Granskas, atlikdami savo tyrimus, naudojosi ta pačia baudžiamosios bylos medžiaga bei ta pačia kompiuterine programa ,,PC-Crash“, tačiau padarė visiškai skirtingas išvadas tiek dėl automobilių susidūrimo vietos, tiek dėl eismo įvykio mechanizmo. Apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje visi šie ekspertai paaiškino, kad savo pateiktas išvadas visiškai patvirtina. Kasatoriaus teigimu, ši aplinkybė suteikia pagrindą abejoti ekspertų pateiktų išvadų teisingumu ir pagrįstumu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ekspertizės akte esančios išvados patikimumo bei pagrįstumo, nenustatinėjo, ar ją patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas iš ekspertizės akto ir specialistų išvadų fragmentiškai išrinko tai, kas naudinga kaltinimui pagrįsti, visiškai nevertindamas juose esančių minėtų esminių prieštaravimų. Esant esminiams prieštaravimams tarp byloje pateiktų specialistų išvadų bei ekspertizės akto, taip pat esminiams prieštaravimams tarp ekspertizės akto išvados ir autoavarijos vietos plane bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis visų priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, tačiau to nepadarė. Nuteistojo gynėja prašė į teismo posėdį iškviesti ir papildomai apklausti eismo įvykio vietą apžiūrėjusius policijos pareigūnus bei paskirti pakartotinę eismo įvykio ekspertizę, nurodant ją atlikti ne Lietuvos teismo ekspertizės centro Vilniaus skyriaus ekspertams, kurie du kartus tirdami tą patį įvykį padarė kardinaliai skirtingas išvadas, bet Klaipėdos skyriaus ekspertams, tačiau teismas šiuos gynėjos prašymus nemotyvuotai atmetė, taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir suvaržydamas nuteistojo teisę į gynybą (BPK 10, 45 straipsniai, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 8 dalis).

19Kasaciniame skunde nurodoma, kad eismo įvykyje dalyvavo dvi transporto priemonės, kurių kiekvienos vairuotojui yra taikomi vienodi Kelių eismo taisyklių reikalavimai, todėl žemesnės instancijos teismai privalėjo kruopščiai patikrinti ne tik nuteistojo, bet ir automobilio „Audi 80“ vairuotojos I. B. veiksmus Kelių eismo taisyklių pažeidimo aspektu. Kasaciniame skunde pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dėl BK 281 straipsnyje numatytų požymių turi būti sprendžiama dėl kiekvieno eismo įvykio dalyvio, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų nukentėjo dėl eismo įvykio. Kasatorius nurodo, kad, nenustatę tikslios automobilių susidūrimo vietos kelio pločio ir ilgio atžvilgiu, tikslaus eismo įvykio mechanizmo, neteisingai įvertinę faktines bylos aplinkybes, žemesnės instancijos teismai padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog automobilio „Audi 80“ vairuotoja I. B. Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė ir kad būtent R. D. padaryti KET pažeidimai, t. y. greičio viršijimas, buvo priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis. Kasatorius teigia, kad jeigu automobilis „Audi 80“ iš dalies – per maždaug 0,8 m savo pločio – nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę, t. y. jo važiavimo krypties eismo juostą, šis eismo įvykis, nepaisant nuteistojo vairuojamo automobilio greičio, nebūtų įvykęs. Todėl pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, pasak nuteistojo, buvo ne nuteistojo, o automobilio „Audi 80“ vairuotojos I. B. veiksmai. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padaryti proceso normų pažeidimai tiriant ir vertinant įrodymus suponavo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą pripažįstant R. D. kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

20Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam realią penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė BK 54, 59, 61, 75 straipsnių nuostatas. Paskirta bausmė neatitinka teismų praktikos dėl bausmės skyrimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, savo nutartyje tik formaliai atkartodamas pirmosios instancijos teismo motyvus.

21Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006). Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepaisė šių ir BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų imperatyvių nuostatų, skirdamas bausmę jos tinkamai neindividualizavo, neteisingai nustatė, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuosprendyje praktiškai visiškai nemotyvavo, kuo remiantis nuteistajam skiria didesnę negu sankcijos vidurkis bausmę ir kodėl mano, kad jos tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

22Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, dominuojančią reikšmę suteikdamas iš esmės vienai aplinkybei – nusikalstamos veikos padariniams, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad nusikaltimas yra neatsargus, todėl pasekmės buvo atsitiktinės, nuteistasis jų negalėjo numatyti ir jų nesiekė. Nukentėjusiųjų dėl eismo saugumo taisyklių pažeidimo skaičius paprastai yra atsitiktinis ir priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir žmonių, važiavusių automobiliu skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, todėl bausmės tinkamai neindividualizavo, nuosprendyje nurodė, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į tai, jog R. D. vieną kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimą ir, anot teismo, vėl šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus – vairavo automobilį smarkiai viršydamas leistiną greitį. Kasatoriaus teigimu, tokie teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Nuteistasis nurodo turintis daugiau negu dvidešimties metų vairavimo stažą ir per šį laiką už KET pažeidimus buvo baustas vienintelį kartą, be to, nuo minėtos nuobaudos paskyrimo jau buvo praėję daugiau negu vieneri metai, todėl laikoma, kad nuteistasis administracine tvarka nebaustas ir teismas į šią aplinkybę, skirdamas bausmę, atsižvelgti negalėjo. Taip pat kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad jis vėl šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus. Teismai nesiaiškino pirmojo pažeidimo aplinkybių, todėl negalėjo teigti, kad pirmasis pažeidimas buvo šiurkštus. Be to, Kelių eismo taisyklės nenumato, koks šių taisyklių pažeidimas yra šiurkštus, todėl teismai, darydami išvadą dėl R. D. padaryto pažeidimo šiurkštumo, turėjo ją motyvuoti, bet to nepadarė.

23Teismų praktikoje šiurkščiu laikomas toks pažeidimas, kai transporto priemonė vairuojama apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kokį pavojų transporto eismo saugumui kelia įvairūs KET pažeidimai, bei nustatydamas atitinkamo dydžio sankcijas už šiuos pažeidimus, taip pat netiesiogiai nurodo, kuriuos pažeidimus galima laikyti šiurkščiais. ATPK 124 straipsnyje už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 kilometrų per valandą, numatyta bauda nuo keturiasdešimt iki vieno šimto litų, o už nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą – bauda nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų. Pasak kasatoriaus, kitų sankcijų už KET pažeidimus kontekste tai neabejotinai parodo, jog įstatymas tokio pažeidimo nelaiko šiurkščiu ar itin pavojingu. Esant tokioms aplinkybėms 20–30 km/h greičio viršijimo tuščiame užmiesčio kelyje (kurio nustatymas dėl skunde išdėstytų motyvų yra labai abejotinas) žemesnės instancijos teismai negalėjo pripažinti šiurkščiu pažeidimu ir tuo motyvuojant skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę.

24Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismų išvadomis, jog nuteistasis R. D. savo kaltės teisme nepripažino net iš dalies, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, per daugiau nei dvejus metus neatlygino nė kiek žalos nė vienam iš nukentėjusiųjų, jų neatsiprašė, todėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Kasatorius pažymi, kad kaltinamojo prisipažinimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau neprisipažinimas nėra sunkinanti ir negali savaime griežtinti bausmės, t. y. dėl to ji negali būti skiriama griežtesnė negu sankcijos vidurkis. Kaltinamasis turi teisę neprisipažinti, todėl bausmė negali būti motyvuojama tuo, kad jis pasinaudojo šia konstitucine teise. Taip pat, kasatoriaus teigimu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neteisingai nurodė, kad jis neatlygino nė kiek žalos nė vienam nukentėjusiajam, ir nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taigi ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos.

25Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad, pagal susiformavusią teismų praktiką sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, atsižvelgiama tik į turtinės žalos dydį, padarytą ir atlygintą nukentėjusiajam. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2010 nurodė, kad neturtinės žalos, kurios padarymas ir dydis yra ginčo dalykai, neatlyginimas negali eliminuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jei kaltininkas savanoriškai atlygino turtinę žalą. Nuteistasis nurodo, kad eismo įvykio metu jam priklausantis automobilis „Subaru Legacy“ buvo apsidraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu bendrovėje ,,Ergo Lietuva“, kuri visiems nukentėjusiesiems atlygino visą jų patirtą turtinę žalą ir net dalį neturtinės žalos, todėl žemesnės instancijos teismų argumentas, kad R. D. neatlygino nei kiek žalos nukentėjusiesiems, pasak nuteistojo, yra visiškai neteisingas, nes šiuo atveju už jį visą nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą atlygino draudimo bendrovė. Kad tokiu atveju asmeniui turėtų būti nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, netiesiogiai yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K–188/2009 nurodęs, kad tais atvejais, kada kelių eismo taisyklių pažeidimų baudžiamosiose bylose nukentėjusiojo patirtą turtinę ar neturtinę žalą atlygina Transporto priemonių draudikų biuras, toks žalos atlyginimas nepripažįstamas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi šiuo atveju kaltininko ir draudikų biuro nesieja sutartiniai santykiai ir draudikų biuras žalą atlygina ne dėl savo noru kaltininko su biuru sudarytos sutarties siekiant apdrausti civilinę atsakomybę, o dėl transporto priemonių, savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, įpareigojančių biurą atlyginti padarytą žalą už kaltininką dėl to, kad šis pažeidė įstatymus ir neapsidraudė nuo civilinės atsakomybės už transporto įvykį, jei nustatyta jo civilinė atsakomybė. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad tais atvejais, kai, kaltininkui valdant ar naudojant transporto priemonę, kuri yra drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nukentėjusiesiems asmenims padaroma turtinė ar neturtinė žala ir žalą atlygina draudimo bendrovė (draudikas), su kuria kaltininką sieja sutartiniai santykiai, toks žalos atlyginimas privalo būti pripažįstamas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nepaisant to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai šios aplinkybės nepripažino nuteistojo R. D. atsakomybę lengvinančia ir tuo pagrindu nepagristai paskyrė jam griežtesnę negu sankcijos vidurkis bausmę.

26Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai be pagrindo nuteistajam netaikė BK 75 straipsnio ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo. Skunde pažymima, kad teismas, kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas, privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, o nagrinėjamoje byloje teismai kertinį dėmesį skyrė tik nusikalstamos veikos padariniams ir tam, kad nuteistasis nepripažino savo kaltės, neatsiprašė nukentėjusiųjų bei neatlygino žalos, tačiau nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl bausmės tikslai atidėjus bausmės vykdymą negali būti pasiekti.

27Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką aktyvi atgaila (kaltės pripažinimas, nukentėjusiųjų atsiprašymas) negali būti lemiama aplinkybė, kuri neleistų taikyti bausmės vykdymo atidėjimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-465/2008), todėl pirmosios instancijos teismas nepagristai šiuo pagrindu neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad R. D. anksčiau neteistas, nėra piktybiškas ar sistemingas Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, per ilgą vairavimo stažą už KET pažeidimus buvo baustas vienintelį kartą, tačiau nuobauda nebegaliojanti, visą turtinę žalą nukentėjusiesiems atlygino draudimo bendrovė ,,Ergo Lietuva“, jis turi tris mažamečius vaikus, atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti socialinius ryšius, po šio eismo įvykio nuteistasis tapo neįgalus, jam buvo nustatytas tik 40 proc. darbingumas, nusikaltimas, už kurį R. D. nuteistas, yra neatsargus, atsitiktinis, nuo jo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį jokių naujų nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų nuteistasis nepadarė, byloje nėra neigimai jį apibūdinančių aplinkybių.

28Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai neatsižvelgė į esmines susiformavusios teismų praktikos nuostatas sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą baudžiamosiose bylose dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje ,,Teismu praktika“ Nr. 28 publikuotoje apžvalgoje ,,Dėl teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą“ nurodoma, kad KET pažeidimų bylose nepritartina tokiai teismų praktikai, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas bylose dėl nusikaltimų, padarytų šiurkščiai, sąmoningai pažeidus draudimus, taisykles ir sukėlusius labai sunkius padarinius, pavyzdžiui, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų sukelia eismo įvyki, dėl kurio žūva žmonės ar sunkiai sutrikdoma kitų asmenų sveikata. Kasatorius pažymi, kad tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra, o asmenims, nuteistiems pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, bausmės vykdymas praktiškai visada atidedamas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2010, 2K-312/2009, Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-506-238/2010). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, todėl, pasak kasatoriaus, žemesnės instancijos teismai privalėjo atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką, skiriant asmenims, nuteistiems už BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, bausmes ir, nenustačius jokių išimtinių aplinkybių, kurios padidintų R. D. pavojingumą, taikyti BK 75 straipsnį ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

29Kasaciniame skunde pažymima, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko (jau tęsiasi daugiau nei penkerius metus), nors bylos apimtis ir sudėtingumas nebuvo ypač dideli, tirtas ir inkriminuotas vienas neatsargus nusikaltimas. Nepagristai ilgai užsitęsęs bylos procesas vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam. Šiuo atveju procesas byloje užtruko nepateisinamai ilgai, taip pažeidžiant nuteistojo teises, kankinant jį nepagristu laukimu ir nežinomybe dėl likimo, todėl, atsižvelgiant į šią aplinkybę, teismai taip pat turėtų skirti švelnesnę bausmę bei atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

30Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagristai jam pritaikė BK 68 straipsnį ir paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus, visiškai nemotyvavo jos būtinumo ir reikalingumo, nenurodė, kokiu būdu ji gali padėti įgyvendinti bausmės tikslus ir ar apskritai ji būtina šiems tikslams įgyvendinti. Teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, reikalaujantį nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje išdėstyti baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, klausimas skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, turi būti svarstomas individualiai įvertinant nuteistojo asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitas konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas – neabejotinai taikomas tais atvejais, kai padaryta neatsargi veika pasižymi didėliu pavojingumu, o būtent dėl tų priežasčių, kad automobilį kaltininkas vairavo būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar kitų medžiagų, Kelių eismo taisyklių pažeidimai itin šiukštūs, įžūlūs, kai kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis už tokius pažeidimus ir tai rodo, jog kaltininkas linkęs nesilaikyti nustatytų taisyklių ir taip kelia didesnį pavojų kitiems eismo dalyviams. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, priešingai – nustatyta, kad automobilį R. D. vairavo blaivus, anksčiau už tokio pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas nebuvo, byloje nėra duomenų, kad sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, po šio eismo įvykio tapo neįgalus, dėl patirtų sužalojimų jam iki šiol sunku judėti. Todėl, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo skirti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

31Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

32Atsiliepime nurodoma, kad R. D. skunde daug dėmesio skiria teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, jų nevertina. Kita vertus, kasatoriaus nurodomi argumentai, dėl kurių jis nesutinka su nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, prokuroro vertinimu, yra panašūs į išdėstytuosius apeliaciniame skunde, kurį apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir į skundo argumentus atsakė. Prokuroras pažymi, kad skunde kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo motyvus, kurių pagrindu buvo atmestas jo apeliacinis skundas, tačiau išimtinai vertindamas juos savo naudai, o dalį teismų nustatytų aplinkybių iškraipydamas.

33Prokuroro nuomone, R. D. visiškai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino 2008 m. gegužės 26 d. specialisto V. Matusevičiaus išvados patikimumo aspektu dėl automobilių „Audi 80“ ir „Subaru“ susidūrimo vietos ir aplinkybių nustatymo. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visas byloje esančias specialistų išvadas, taip pat ir įmonės „Impulsana“, vertino kartu su liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais ir pagrįstai konstatavo, jog susidariusioje situacijoje R. D. turėjo elgtis itin atsargiai, laikytis Kelių eismo taisyklių 172 bei 175.1 punktų – važiuoti ne tik neviršydamas 90 km/h greičio, bet dėl kelio įkalnės, kuri mažina matomumą, pasirinkti mažesnį greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki iš anksto numatomos kliūties. R. D. važiavimo greitis – 117 km/h, didesnis nei leidžiamas, buvusiomis kelio sąlygomis buvo nepriimtas ir nesaugus. Teismai, įvertinę visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, pagristai padarė išvadą, kad važiuodamas didesniu, nei leistina, greičiu kelio viduriu R. D. ne tik kad neturėjo galimybių sustabdyti transporto priemonės ir išvengti eismo įvykio, bet atėmė galimybę ir priešpriešiais daugiau dešinėje kelio pusėje automobilį „Audi 80“ vairavusiai I. B.. Teismai pagrįstai nustatė, kad tokie R. D. veiksmai buvo techninė sąlyga eismo įvykiui kilti, kartu paneigdami skunde nurodamas aplinkybes dėl eismo įvykio kilimo kairėje kelio pusėje (dėl neva automobilio „Audi 80“ išvažiavimo į kairę kelio pusę, trečio automobilio buvimo ar automobilio „Subaru“ po įvykio rato užblokavimo). Visos bylos aplinkybės patvirtina, kad automobilį „Audi 80“ vairavusios I. B. veiksmai – važiavimas dešine kelio puse, o prieš įvykį, kiek tai leido kelio ypatumai, pasitraukimas dar dešiniau, buvo priimtini ir atitiko Kelių eismo taisyklėse numatytus reikalavimus. Todėl teigdamas, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 punkte įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pasak prokuroro, kasatorius yra neteisus.

34Atsiliepime nesutinkama ir su R. D. teiginiais, kad teismai nenustatė tikslios eismo įvykio vietos. Specialistai ne tik nustatė abiejų automobilių judėjimo krytis po susidūrimo, bet ir pagal automobilio „Audi 80“ padėtį po susidūrimo, detalių ir nuolaužų išsidėstymą kelio Onuškis–Trakai pločio ir ilgio atžvilgiu, automobilio „Subaru“ grotelių po įvykio suradimą dešinėje kelio pusėje ir pačią susidūrimo vietą – dešinėje kelio pusėje. Tai paneigė prielaidą apie eismo įvykio kilimą kairėje kelio pusėje – automobilis „Audi 80“ būtų sukęsis ant kelio dangos, o ne vertęsis kelkraštyje. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius teismų nustatytas aplinkybes vertina atskirai, atsietai vieną nuo kitos, savo naudai.

35Prokuroras nurodo, jog kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai taikė BK 54, 59, 61, 75 straipsnius ir paskyrė netinkamą bausmę, deklaratyvūs, nesutinka, kad teismai, konstatavę, jog Kelių eismo taisyklės pažeistos šiurkščiai, to nemotyvavo. Šiurkštus pažeidimas pasireiškė leistino ir techniniu požiūriu priimtino greičio dideliu viršijimu, eismo įvykio kilimu priešingoje, nei važiavo kasatorius, kelio pusėje. Padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkius padarinius: žuvo trys žmonės, keturiems buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nežymiai sutrikdyta sveikata vaikui. R. D. elgesys po eismo įvykio neleidžia daryti išvados, kad jis suprato veikos pavojingumą ir tinkamai įvertino savo elgesį: turtą perrašė tretiesiems asmenims, tai rodo, kad vengia atlyginti žalą, žalos pats neatlygino. Prokuroro teigimu, ta aplinkybė, kad nuteistasis buvo apsidraudęs privalomuoju transporto priemonės draudimu, nepašalina jo pareigos atlyginti žalą. Teismai pagrįstai laikė, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisminio nagrinėjimo metu R. D. nepripažino net nustatytų faktinių eismo įvykio aplinkybių. Prokuroras pažymi, kad BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, o atsižvelgiant į minėtas aplinkybes šiuo konkrečiu atveju yra negalimas, taigi, teismai pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas lakoniškai motyvavo baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones trejiems metams paskyrimą, tačiau vertinant, kad Kelių eismo taisyklės buvo pažeistos šiurkščiai, jos terminas nėra per didelis ir šios priemonės terminas neabejotinai atitinka jos paskirtį.

36Nuteistojo R. D. kasacinis skundas atmestinas

37Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo ir įrodymų vertinimui bei teismų sprendimų surašymui keliamų reikalavimų laikymosi

38Kasaciniame skunde R. D. nurodo esąs nepagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties, taip pat nurodo, kad tiriant ir vertinant įrodymus buvo nesilaikyta BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimų, nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuos savo teiginius nuteistasis grindžia aptardamas faktines bylos aplinkybes, kritikuodamas jam nepalankias teismų išvadas ir pateikdamas savo versijas dėl įrodymų vertinimo. Ypač daug dėmesio skunde skiriama byloje pateiktų dviejų specialistų išvadų ir ekspertizės akto analizei, nuteistajam nepalankių jų teiginių kritikai.

39Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija nesiima tirti ir vertinti bylos įrodymų, nustatyti ekspertų pateiktų išvadų teisingumo ir pagrįstumo, taip pat faktinių bylos aplinkybių. Tačiau kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai darydami žemesnių instancijų teismai tinkamai laikėsi Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų taisyklių.

40Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Nuteistojo teigimu, byloje nėra objektyvių jo kaltės įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą (viršijo greitį), taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 4 d., dėl eismo įvykio, kurio metu susidūrė R. D. vairuojamas automobilis „Subaru Legacy“ ir I. B. vairuojamas „Audi 80“, žuvo šio automobilio vairuotoja bei dvi keleivės, dar penkiems asmenims padaryti įvairaus sunkumo sveikatos sutrikdymai. Kasatorius teisus, kad nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Šių aplinkybių reikšmę pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas itin daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmo, abiejų vairuotojų padarytų KET pažeidimų, priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Byloje buvo gautos dvi viena kitai prieštaraujančios specialistų išvados – 2008 m. gegužės 26 d. eksperto V. Matusevičiaus ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Impulsana“. Apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta komisijos ekspertizė ir gautas 2011 m. sausio 26 d. ekspertizės aktas. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo apklausti visi išvadas pateikę ekspertai. Įvertinęs šiuos duomenis kartu su byloje esančiais nukentėjusiųjų, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, eismo įvykio schema, nuotraukomis ir kita rašytine bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas konstatavo R. D. kaltę pažeidus Kelių eismo taisykles – viršijus įvykio vietoje leistiną greitį (90 km/h) ir smarkiai viršijus techniniu požiūriu priimtiną 58 km/h greitį. Taip pat nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teismas padarė kasatoriui nepalankias išvadas, nereiškia, kad jis netinkamai nustatė faktines aplinkybes, neatsakė į esminius byloje keliamus klausimus. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino visų byloje pateiktų ekspertinių tyrimų išvadų pagrįstumą, lygindamas šias išvadas tarpusavyje bei su kitais įrodymais, tyrė nuteistojo iškeltas versijas, motyvuotai atmesdamas tai, kas prieštarauja bylos duomenų visumai. Nutartyje argumentuotai pasisakyta dėl visų esminių bylos aplinkybių, atsakyta į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, analogiškus išdėstytiesiems jo kasaciniame skunde.

41Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai aptarė duomenis, susijusius su R. D. važiavimo greičio eismo įvykio metu nustatymu. Priešingai nei teigia kasatorius, išvada, kad jis važiavo viršydamas leistiną greitį, padaryta remiantis ne tik eksperto V. Matusevičiaus pateikta išvada, kurioje nurodytas R. D. greitis – ne mažesnis kaip 120 km/h. Teismas taip pat rėmėsi ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad R. D. vairuojamo automobilio greitis buvo apie 117 km/h, nukentėjusiosios L. P. parodymais ir netgi nuteistajam palankia UAB „Impulsana“ pateikta specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog automobilio „Subaru Legacy“ greitis buvo apie 100 km/h. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje daug dėmesio skyrė ir nukentėjusiųjų L. L., D. L., J. L. bei paties nuteistojo parodymams, jog jis važiavo apie 90 km/h, t. y. leistinu, greičiu. Išanalizavęs šių asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje, teismas nustatė, kad jie skiriasi ir prieštarauja vieni kitiems, nėra nuoseklūs, be to, jų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, todėl pagrįstai jais nesirėmė nustatydamas bylos aplinkybes.

42Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tikslus automobilio „Subaru Legacy“ greitis byloje nenustatytas, tačiau aptarti duomenys leido neabejotinai konstatuoti, jog jo greitis buvo didesnis nei 90 km/h (leistinas) ir žymiai didesnis už techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje 58 km/h greitį. Su šia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, ji padaryta remiantis tinkamai byloje ištirtais ir įvertintais, patikimais įrodymais. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje dėl kelio ypatumų matomumas ribotas – kelias siauras (4,40 m), vingiuotas, kyla į kalniuką. Byloje apklausti liudytojai, taip pat nuteistasis pavirtino, kad įvykio vietoje sudėtinga prasilenkti. Taigi, vairuotojai turi elgti itin atsargiai, pasirinkti saugų važiavimo greitį, kad spėtų sustabdyti automobilį prieš kliūtį ar kitaip išvengti susidūrimo. Tuo tarpu nuteistasis, duodamas parodymus, pripažino, kad, pamatęs priešpriešiais atvažiuojantį automobilį, nepasitraukė arčiau dešiniojo krašto, nes nebuvo tam laiko. Tai patvirtina ekspertų, taigi ir teismo, išvadas dėl per didelio R. D. važiavimo greičio, t. y. važiuodamas žymiai greičiau, nei įvykio vietoje buvo leistina ir saugu, kelio viduriu, nuteistasis, pamatęs priešpriešiais atvažiuojantį automobilį, nespėjo sureaguoti ir imtis veiksmų išvengti susidūrimo.

43Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat paaiškinta, kodėl, nors ir nenustačius tikslaus R. D. vairuoto automobilio važiavimo greičio, nebuvo pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje nurodyta, kad R. D. važiavo ne mažesniu kaip 120 km/h greičiu. Sutiktina su teismo išvada, kad ekspertizės akte ir specialisto išvadoje nurodytas R. D. važiavimo greičio skirtumas nėra didelis ir neturi jokios įtakos jo veikos kvalifikavimui, nes byloje neabejotinai nustatyta, kad jis įvykio vietoje viršijo tiek leistiną, tiek techniniu požiūriu priimtiną greitį ir taip pažeidė KET 172 bei 175.1 punktų reikalavimus.

44Tuo tarpu aplinkybių, rodančių, kad Kelių eismo taisykles būtų pažeidusi automobilio „Audi 80“ vairuotoja I. B. , byloje nenustatyta. Bylos duomenys patvirtina, kad I. B. vairuojamo automobilio greitis eismo įvykio metu buvo lygus arba artimas techniniu požiūriu eismo įvykio vietoje priimtinam greičiui. Kasatoriaus versija, kad I. B. pažeidė KET reikalavimus (išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą) ir būtent jos padarytas pažeidimas buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti, apeliacinės instancijos teismo buvo tirta ir argumentuotai atmesta. Visų pirma teismas išanalizavo UAB „Impulsana“ specialisto išvadą, kuria tokia versija pagrįsta, ir nustatė, kad jokie bylos duomenys šios išvados nepatvirtina. Nustatant automobilių susidūrimo vietą – darant išvadą, kad jie susidūrė automobilio „Subaru Legacy“ kelio važiuojamosios dalies pusėje, UAB „Impulsana“ pateiktoje specialisto išvadoje remiamasi eismo įvykio vietos plane 16 pozicija pažymėtu pėdsaku, įvardytu kaip automobilio „Subaru Legacy“ kairiojo priekinio rato slydimo pėdsakas. Taip pat šioje išvadoje nurodoma, kad automobilio „Audi 80“ išvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą galėjo lemti trečio, nenustatyto, automobilio atsitrenkimas į šio automobilio galą. Šios UAB „Impulsana“ išvados buvo paneigtos kitais bylos duomenimis. Nė vienas iš byloje parodymus davusių asmenų nenurodė, kad eismo įvykyje dalyvavo trečias automobilis ir kad jis atsitrenkė į „Audi 80“, išstumdamas šį automobilį į priešpriešinio eismo juostą. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai atlikę komisijos ekspertizę, ištyrė eismo įvykio vietos plane 16 pozicija pažymėtą pėdsaką, kurį savo išvadų pagrindu pasirinko UAB „Impulsana“ ekspertas. Buvo nustatyta, kad šis pėdsakas buvo paliktas ne automobilio „Subaru Legacy“ priekinio kairiojo rato. Tokią išvadą ekspertai patvirtino apklausiami teismo posėdžio metu, nurodydami, kad automobilis slydo sukamaisiais judesiais, todėl negalėjo palikti tiesaus pėdsako, koks yra užfiksuotas plane. Remdamasis šiais duomenimis, taip pat nukentėjusiosios L. P. nuosekliais parodymais (I. B. važiavo nedideliu greičiu, į priešpriešinę eismo juostą nebuvo išvažiavusi, o pamačiusi kitą greitai atvažiuojantį automobilį, dar labiau pasitraukė į dešinę, tačiau dėl šlaito daugiau neturėjo kur trauktis), teismas atmetė UAB „Impulsana“ specialisto išvada bei ja pagrįstą nuteistojo versiją, kad I. B. išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir dėl įvykio kalta ji. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat aptarta, kodėl nesiremiama nuteistojo ir su juo važiavusių J., L. ir D. Lekevičių parodymais, kad automobilis „Audi 80“ buvo įvažiavęs į automobilio „Subaru“ Legacy“ eismo juostą. Teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų tokius šių asmenų parodymus vertindamas kritiškai, nes jie, kaip minėta, buvo nenuoseklūs, nesutapo tarpusavyje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nė vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad automobilis „Audi 80“ buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, o atitinkamą versiją patvirtinantys parodymai buvo duoti tik pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. po to, kai buvo gauta UAB „Impulsana“ išvada.

45Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pateikė aiškų atsakymą dėl eismo įvykio mechanizmo – nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvada dėl eismo įvykio mechanizmo laikytina pagrįsta, ją patvirtina kiti bylos duomenys (nukentėjusiosios L. P. parodymai, kad, siekdama išvengti susidūrimo, I. B. pasitraukė arčiau dešiniojo krašto, J. L. parodymai, kad automobiliai susidūrė kampu). Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte, tiek eksperto V. Matusevičiaus pateiktoje išvadoje nenurodyta, jog automobiliai susidūrė „Subaru Legacy“ eismo juostoje. Ekspertizės akte konstatuota, kad techniniu požiūriu eismo įvykį lėmė R. D. veiksmai – jis dideliu greičiu važiavo kelio viduriu ir priešpriešinio prasilenkimo metu nepaliko tarpo iš šono saugiam prasilenkimui. Tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu analogiškoje situacijoje asmuo nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Remdamasis bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent R. D. veiksmai buvo eismo įvykio ir jo metu kilusių padarinių būtinoji sąlyga ir priežastis.

46Išanalizavusi bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo R. D. kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl nagrinėjant jo bylą, vertinant įrodymus bei surašant nutartį padarytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų. Teismų sprendimai pagrįsti patikimais, išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimų, įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino teisingu, šią išvadą, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 5 dalyje, tinkamai motyvuodamas. Todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šioje byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl R. D. kaltės. Kasatoriaus veikoje nustatyti visi BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, taigi, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

47Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį, be jokių argumentų atmesdamas jo gynėjos prašymą teismo posėdyje apklausti eismo įvykio vietą apžiūrėjusius policijos pareigūnus bei paskirti pakartotinę eismo įvykio ekspertizę, siekiant pašalinti tarp pateiktų ekspertų išvadų bei kitos bylos medžiagos esančius prieštaravimus. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog į posėdį atvykę asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Iš byloje esančio 2012 m. lapkričio 13 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėjos prašymo teisėjų kolegija nutarė netenkinti. Protokole neužfiksuoti jokie tokio teismo sprendimo motyvai. Kolegija pripažįsta, kad tai neatitinka BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kita vertus, pažymėtina, kad pagrindas keisti ar naikinti teismų sprendimus gali būti tik esminiai BPK reikalavimų pažeidimai. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais laikomi tokie BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje dėl BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimų nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės – eismo įvykio vietą apžiūrėję pareigūnai buvo byloje apklausti anksčiau, dėl specialistų išvadų ir ekspertizės akto skirtumų teismo posėdyje apklausti juos pateikę ekspertai, teismo nutartyje šie skirtumai išsamiai aptarti, be to, nuteistasis ir jo gynėja aktyviai dalyvavo procese, naudojosi visomis savo teisėmis. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis procesinis pažeidimas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

48Dėl bausmės

49Kasatoriaus teigimu, skirdamas jam bausmę, teismas netinkamai taikė BK 54, 59, 61 straipsnių nuostatas, nemotyvavo, kuo remdamasis skiria didesnę, negu sankcijos vidurkis, bausmę, neišsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, o dominuojančią reikšmę suteikė tik veikos padariniams. Šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

50Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuosprendyje pažymėjo, kad R. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, jis padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo, tačiau jam, vadovaujantis BK 38 straipsniu (kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius), buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas už veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, taip pat kaltinamasis yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimą pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, nors nuobauda jau nebegaliojanti, ir vėl šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus – vairavo automobilį smarkiai viršydamas leistiną ir techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje greitį, dėl to siaurame kelyje neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešpriešiais važiavusiu automobiliu ir padarė nusikalstamą veiką, kuri sukėlė itin sunkius padarinius: trys žmonės žuvo, iš jų – dvi jaunos merginos 18 ir 19 metų amžiaus, vienos iš jų kelių mėnesių vaikas liko našlaitis, keturiems žmonėms buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir vienam mažamečiam vaikui nežymiai sutrikdyta sveikata. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad R. D. savo kaltės teisme nepripažino net iš dalies, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, per daugiau nei dvejus metus neatlygino nė kiek žalos nė vienam iš nukentėjusiųjų, jų neatsiprašė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuteistasis nesuvokia jo padarytos veikos pavojingumo, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai R. D. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko, dar papildydamas, jog nuteistojo elgesys nerodo jo pastangų pašalinti nusikalstamos veikos padarinius bei jo noro taisytis. Kaip matyti, nustatydami laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek didesnę už sankcijos vidurkį, teismai, priešingai nei teigia kasatorius, nesureikšmino vienos konkrečios aplinkybės (veikos padarinių ar to, kad nuteistasis nepripažino savo kaltės), o rėmėsi aptartų aplinkybių visuma.

51Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo pripažinti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes nukentėjusiesiems visą turtinę ir dalį neturtinės žalos atlygino draudimo bendrovė, su kuria jis yra sudaręs sutartį. Visų pirma pažymėtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nustato pareigą automobilio savininkui jį apdrausti. Kita vertus, klausimas, ar tuo atveju, kai už kaltininką nukentėjusiesiems padarytą žalą atlygina draudimo bendrovė, gali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nagrinėjamoje byloje neaktualus. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas visuomet susijęs su faktinių bylos aplinkybių įvertinimu. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad R. D. per visą proceso laiką nedėjo jokių pastangų ir net nerodė ketinimų pašalinti ar atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, o priešingai – visaip stengėsi šios pareigos išvengti (perleido savo turtą tretiesiems asmenims), be to, nesiėmė priemonių atlyginti nukentėjusiesiems jų patirtą, įsigaliojusiu teismo sprendimu nustatytą, neturtinę žalą. Įvertinę byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismai šiuo atveju pagrįstai nepripažino esant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad jo padarytą KET pažeidimą teismai nepagrįstai pripažino šiurkščiu. Šiurkščiu KET pažeidimu laikytinas ne tik transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokiu pripažįstamas ir didelis leistino greičio viršijimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–448/2012). Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo R. D. padarytą pažeidimą – važiavimą automobiliu smarkiai viršijant leistiną ir techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje greitį – pagrįstai laikė šiurkščiu.

53Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, skirdami nuteistajam bausmę, teismai nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų. Bausmė tinkamai individualizuota atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, jos neatsargų pobūdį ir pasekmes, taip pat į nuteistąjį tiek teigiamai, tiek neigiamai apibūdinančias aplinkybes, nė vienai iš aplinkybių nesuteikiant išskirtinės, prioritetinės reikšmės. Paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

54Dėl per ilgo proceso

55Kasatorius nurodo, kad procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko nepateisinamai ilgai –jau tęsiasi ilgiau nei penkerius metus, nors byla nėra itin sudėtinga, tirtas ir inkriminuotas vienas neatsargus nusikaltimas. Kasatoriaus nuomone, tai yra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

56Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) arba skirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pažymėtina, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

57Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tiriant ir nagrinėjant šią bylą buvo be pateisinamos priežasties delsiama. Kaip matyti, visą laiką buvo atliekami aktyvūs tyrimo veiksmai – apklausiami liudytojai, atliekamos ekspertizės, renkami rašytiniai duomenys ir kt. Ikiteisminis tyrimas dėl R. D. padarytos nusikalstamos veikos pradėtas 2007 m. rugsėjo 4 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010 m. kovo 18 d. Vėliau šis nuosprendis apeliacinės instancijos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartimi pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje procesas vyko įprasta tvarka ir jo trukmė yra įprasta tokio pobūdžio byloms. Taigi, kasatoriaus teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę.

58Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

59Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, iškilus pagrįstai abejonei, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

60Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl galimybės atidėti R. D. paskirtos bausmės vykdymą buvo nustatyta, kad padarytos veikos pobūdis ir aplinkybės (padarytas šiurkštus KET pažeidimas, itin sunkūs padariniai), R. D. asmenybę apibūdinantys duomenys (baustas administracine tvarka, neatsiprašė nukentėjusiųjų, nepripažino savo kaltės, po eismo įvykio perleido savo turtą tretiesiems asmenims) rodo, jog jis savo elgesio nevertina kritiškai, nesuvokia padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nesiekia taisytis ir įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų. Taigi teismai, įvertinę visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai pasisakė, kodėl negalima tikėtis, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, ir pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu sprendimu sutinka.

61Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ir dėl to žūsta žmonių, paprastai skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, nes priešingu atveju būtų ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos įstatymų ginamos vertybės. Paprastai tokie atvejai vertinami ir kaip paneigiantys galimybę taikyti asmeniui bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo, nes, atidėjus bausmės vykdymą, ji iš esmės yra nevykdoma. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir kitiems bausmės tikslams, įtvirtintiems BK 41 straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158/2011, 2K-434/2010).

62Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

63Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai jam paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nemotyvuodami jos paskyrimo.

64Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis). BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Kita vertus, nurodyta įstatymo formuluotė reiškia tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

65Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. D. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad sprendimas taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą – išsamiai motyvuotas. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. D. padarė šiurkštų KET pažeidimą, dėl kurio kilo sunkūs, nepataisomi padariniai, pažymėjo skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nuteistąjį bei prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Esant tokioms aplinkybėms, teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuojamą praktiką. Nuteistojo pabrėžiama aplinkybė, kad po eismo įvykio dėl sveikatos sutrikimų jam sunku judėti, dėl to reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, nėra pagrindas atsisakyti skirti nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, jog siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, KET pažeidimų bei pataisyti nuteistąjį, nusveria jo patiriamus nepatogumus, juo labiau kad padariniai nuteistojo sveikatai atsirado dėl jo paties neteisėtų veiksmų.

66Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir logiškai motyvavo savo sprendimus dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, skiriamos bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės, bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai ir paskirta teisinga, įstatymų reikalavimus bei teismų praktiką atitinkanti bausmė. Taigi, keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

67Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

68Atmesti nuteistojo R. D. kasacinį skundą.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. R. D. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę,... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės... 6. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai... 7. Kasatorius nurodo, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 5... 8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas,... 9. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas... 10. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių... 11. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas padarė... 12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė atnaujinti... 13. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog visuose atliktuose eismo įvykio... 14. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atsakydamas į šį... 15. Kasaciniame skunde nurodoma, kad išvadą, jog autoavarijos vietos plane ir... 16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje... 17. Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant jo kaltės klausimą, itin svarbu buvo... 18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai... 19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad eismo įvykyje dalyvavo dvi transporto... 20. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam... 21. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad, individualizuojant... 22. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo įvertino BK... 23. Teismų praktikoje šiurkščiu laikomas toks pažeidimas, kai transporto... 24. Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismų išvadomis, jog nuteistasis... 25. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas... 26. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai be... 27. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 28. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai... 29. Kasaciniame skunde pažymima, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko... 30. Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai... 31. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 32. Atsiliepime nurodoma, kad R. D. skunde daug dėmesio skiria teismų nustatytoms... 33. Prokuroro nuomone, R. D. visiškai nepagrįstai teigia, kad pirmosios... 34. Atsiliepime nesutinkama ir su R. D. teiginiais, kad teismai nenustatė tikslios... 35. Prokuroras nurodo, jog kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai taikė BK... 36. Nuteistojo R. D. kasacinis skundas atmestinas... 37. Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo ir įrodymų vertinimui bei teismų... 38. Kasaciniame skunde R. D. nurodo esąs nepagrįstai nuteistas pagal BK 281... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas... 40. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris... 41. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai aptarė duomenis,... 42. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tikslus... 43. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat paaiškinta, kodėl, nors ir... 44. Tuo tarpu aplinkybių, rodančių, kad Kelių eismo taisykles būtų pažeidusi... 45. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pateikė... 46. Išanalizavusi bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų... 47. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK... 48. Dėl bausmės... 49. Kasatoriaus teigimu, skirdamas jam bausmę, teismas netinkamai taikė BK 54,... 50. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuosprendyje pažymėjo, kad... 51. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo pripažinti jam BK 59... 52. Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad jo padarytą KET pažeidimą... 53. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, skirdami nuteistajam bausmę, teismai... 54. Dėl per ilgo proceso... 55. Kasatorius nurodo, kad procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko... 56. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg... 57. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tiriant ir nagrinėjant šią bylą buvo... 58. Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo... 59. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma,... 60. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl galimybės atidėti R. D.... 61. Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas BK 281... 62. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ... 63. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai jam paskyrė BK 68 straipsnyje... 64. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos... 65. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. D. nusikalstamą veiką padarė... 66. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų... 67. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 68. Atmesti nuteistojo R. D. kasacinį skundą....