Byla 2K-83/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutartis, kuria Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendis pakeistas: nuosprendžio nustatomojoje dalyje pakeistas suformuluotas kaltinimas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Nustatė

5A. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2003 m. rugpjūčio mėn. vidurio, tiksliai nenustatytu laiku, Kelmės rajone, Tytuvėnų seniūnijoje, Pusdvario kaime, Tytuvėnų miškų urėdijos Užpelkių girininkijos 3 kv. sklypuose Nr. 5 ir 6, priklausančiuose VĮ „Tytuvėnų miškų urėdija“, iškirto ir pagrobė 93 medžius, viso 30,89 ktm medienos, kurios vertė 3912, 05 Lt, taip pat Tytuvėnų miškų urėdijos, Užpelkių girininkijos 2 kv. 18 ir 19 miško sklypuose ir 3 kv. 1 ir 5 miško sklypuose, priklausančiuose A. G., iškirto ir pagrobė 44 medžius, viso 100, 58 ktm medienos, kurios vertė 10058 Lt.

6Šiaulių apygardos teismas Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeitė: pakeistas nuosprendžio nustatomojoje dalyje suformuluotas kaltinimas, nurodant, kad A. A. Tytuvėnų miškų urėdijos, Užpelkių girininkijos 2 kv. 18 ir 19 miško sklypuose ir 3 kv. 1 ir 5 miško sklypuose, priklausančiuose A. G., iškirto 442 medžius, viso 100, 58 ktm medienos, iš kurių 30, 58 ktm medienos pagrobė, o 70 ktm medienos pasikėsino pagrobti, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes neteisėtą kirtimą pastebėjo nukentėjusioji A. G., tuo padarydamas A. G. 10058 Lt žalą.

7Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas advokatas Valdas Falkauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio bei nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą.

8Kasatoriai mano, kad ikiteisminio tyrimo metu A. A. įteiktas pranešimas apie įtarimą bei teisminio nagrinėjimo metu paskelbtas kaltinimas neatitiko įstatymo reikalavimų. Juose nesuprantamai suformuluoti įtarimas ir kaltinimas. Objektyvinės pusės požymiai apibrėžti tik dviem veiksmažodžiais – „iškirto ir pagrobė“. Tuo tarpu iškirtimo veiksmas negali būti svetimo turto pagrobimo objektyvinės pusės požymis, nes už šį veiksmą nėra numatyta baudžiamosios atsakomybės. Kaltinimas suformuluotas pažeidus BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimą, kad jis turi būti pateiktas suprantama kalba ir turi būti nuodugnus, jame neturi būti rašybos klaidų. Tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinime nėra duomenų apie medienos užvaldymo momentą, kaip nėra duomenų apie tai, ar A. A. medieną pasisavino pats, ar turėjo tyčią ją pasisavinti, ar realizavo, nėra nurodyta, ir koks buvo pasisavinimo būdas ir priemonės. Į šiuos svarbius aspektus A. A. bandė atkreipti apeliacinės instancijos teismo dėmesį, tačiau į tai nebuvo tinkamai sureaguota. Todėl mano, kad kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų (BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto), o prokuroras ignoravo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Messeque ir Jabardo prieš Ispaniją, kur pažymėta, kad kaltintojas kaltinamajam turi nurodyti, kuo jis kaltinamas ir pateikti pakankamai kaltumą įrodančių įkalčių.

9Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apie subjektyvinę nusikalstamos veikos pusę nėra pasisakyta, šis nusikaltimo sudėties elementas nenagrinėtas. Kasatoriai teigia, kad teismas tapatina neteisėto kirtimo ir vagystės objektyviosios pusės požymius. Todėl neįmanoma suvokti, kada ir kokiu būdu A. A. pavogė medieną ir kokie įrodymai rodo, jog jis iš anksto suplanavo, norėjo įvykdyti vagystę ir to siekė. Kolegija šioje nutartyje privalėjo nagrinėti kiekvieną nusikalstamos veikos – vagystės aspektą atskirai – nusikaltimo padarymo vietą, padarymo laiką, padarymo būdą ir dėl jų atskirai pasisakyti nutartyje. Šiaulių apygardos teismas netinkamai nurodė kasatoriaus veikos apimtį, nes nutartyje praktiškai neišskyrė jokių esminių vagystės požymių ir įrodymų. Taigi, kolegija faktines įvykių aplinkybes išanalizavo nenuosekliai, kas sąlygojo teisės normų taikymą ne pagal įvykių ir faktų seką, tačiau iš antro galo – nuo pasekmių link tariamos tyčios vogti. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė prezumpcija, kad asmeniui, užsiimančiam miško kirtimo darbais, yra žinomi tokią veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir su medienos ruoša susiję dokumentai (brėžiniai, planai, kadastriniai žemėlapiai, leidimai ir pan.). Taip teismas bandė paneigti A. A. argumentus, kad kirsdamas mišką jis neturėjo tyčios peržengti miško ribų, kurios nebuvo pažymėtos, nes esą, jo argumentas yra nelogiškas. Kasatoriai mano, kad šiuo atveju buvo svarbi ne A. A. logika, tačiau prokuroro ir teismo pareiga tinkamai aiškinti ir taikyti įstatymą (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Miško kirtėjo veiklos pagrindų, teisių ir pareigų joks teisės aktas nereglamentuoja. Tai yra civilinės teisės reguliavimo sritis, kuriai taikomos rangos teisinių sąlygų reguliavimo taisyklės. Į šias teisės normas taip pat privalu atsižvelgti vertinant atitinkamos atsakomybės pagrindus ir ribas. Deja, to nepadaryta ne tik baudžiamojo įstatymo atžvilgiu, bet ir civilinės teisės normų atžvilgiu. Maža to, A. A. pabandyta užkrauti atsakomybę už veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti miško savininkai pagal atitinkamus įstatymus bei poįstatyminius aktus. Nutartyje teismas neanalizavo nei minėto akto, nei leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos, nei Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių, nei kitų teisės aktų, kurie galėjo sąlygoti, kad buvo iškirstas miškas toliau D. L. nuosavybės ribų. Savaime suprantama, liko neaptarta ir D. L. atsakomybė. Šios aptartos aplinkybės, anot kasatorių, labiau susijusios su neteisėtu miško kirtimu, nei, kad jos rodo vagystės nusikaltimo sudėties elementus.

10Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų A. A. apeliacinio skundo argumentų, neįsigilino į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai turėdamas tikslą ne patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, o rasti papildomų argumentų tam nuosprendžiui palikti galioti. Apeliaciniame skunde A. A. buvo nurodęs, kad: „Miško kirtimas neteisėtas, t. y. vykdytas neturint leidimo. Atsakomybę už tokius veiksmus numato ATPK 62 ir 62 (1) straipsniai. Tačiau tokie teisės pažeidimai nebuvo užfiksuoti ir administracinės teisės pažeidimo protokolai A. A. nebuvo surašyti. Vadinasi neteisėto kirtimo požymių nėra ir jie nekonstatuoti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl pats miško kirtimas negali būti laikomas nei teisės pažeidimu, nes toks nenustatytas, nei nusikaltimu, nes už kasatoriui inkriminuotus veiksmus baudžiamoji atsakomybė nėra nustatyta. BK 273 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei be leidimo iškertama daugiau kaip vienas hektaras savo miško. Taigi, A. A. neturėjo pagrindo manyti, kad jo veiksmai yra neteisėti, pavojingi visuomenei ar nusikalstami.“ Dėl šių apeliacinio skundo argumentų kolegija visiškai nepasisakė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 (3.1.1 p.) bei teisėjų kolegija kasacinėje nutartyje 2K-122/2004 (skelbta „Teismų praktika“ Nr. 22, p. 159) yra pažymėję, kad teismas nuosprendyje turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus.

11Kasatoriai pažymi, kad yra visiškai prieštaringa apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl A. A. padarytų veiksmų apimties. Nutarties 8 lape nurodoma, kaip keistinas nuosprendis ir iš ten esančios pastraipos galima daryti išvadą, kad kasatoriui paliekama inkriminuota vagystė ne tik A. G., tačiau ir Tytuvėnų miško urėdijai priklausančios medienos. Tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje apie jokią urėdijos medienos vagystę jau nebeužsimenama. Todėl lieka neaišku, ar paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl šių veiksmų ir ieškinio Tytuvėnų miškų urėdijai. Kitas nutarties prieštaringumo aspektas susijęs su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Apeliacinės instancijos teismo kolegija nurodo, kad žala nukentėjusiajai buvo padaryta tiek G. B. neteisėtais veiksmais, tiek A. A. nusikalstamu elgesiu, tačiau toliau nurodo, kad nėra priežastinio ryšio tarp G. B. veiksmų ir žalos, atsiradusios nukentėjusiajai A. G. Toliau kolegija teigia, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad toks ryšys sieja ir A. A. veiksmus, todėl G. B. ir A. A. negali atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 4 d.). G. B. neteisėti veiksmai betarpiškai susiję su A. G. ir urėdijai atsiradusiais nuostoliais, todėl deliktas suponuoja ir kaltę. Priežastinio ryšio čia nėra pagrindo įrodinėti, nes jis preziumuojamas.

12Kasatoriai nurodo, kad netinkamai spręsti neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimai. Apeliacinės instancijos teismo kolegija „advokataudama“ pirmosios instancijos teismui nutartyje užsiminė tik apie neturtinės žalos atlyginimo teisinius padarinius (CK 6.250 str.) ir sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus (CK 1,5 str.), tačiau visiškai nenagrinėjo tų kriterijų. Kasatorius mano, kad nepakanka tik išdėstyti teiginį, jog A. G. patyrė didelį nervinį sukrėtimą, o būtina nurodyti įrodymus, kad tas nervinis sukrėtimas tikrai buvo didelis ir žmogus net kreipėsi medicininės pagalbos. Kita vertus, pati kolegija pažymėjo, kad tas didelis nervinis sukrėtimas atsirado ne dėl vagystės, o dėl ilgo tyrimo proceso. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp kažkieno įvykdytos vagystės (jei tokia iš viso buvo) ir dvasinių išgyvenimų. Tuo labiau, kad mišką suniokojo ne kasatorius, o tų metų rudenį prasiautęs uraganas „Anatolijus“.

13Atsiliepime nukentėjusioji A. G. prašo netenkinti nuteistojo A. A. kasacinio skundo ir nurodo, kad, jos nuomone, teismai įsigilino į faktines įvykio aplinkybes, nagrinėjant bylą nepažeidė įstatymų ir kaltinamojo A. A. teisių, kaip, kad jis teigia kasaciniame skunde. Nukentėjusioji mano, kad kaltinimas buvo surašytas aiškia, suprantama kalba. Nors nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo penkeri metai, t. y., kai buvo iškirstas ir pasisavintas nukentėjusiosios miškas, A. A. jos iki šiol neatsiprašė, žalos neatlygino. Nuteistojo iškelta versija, kad dėl techninės klaidos leidime kirsti D. L. mišką, jis netyčia iškirto ir nukentėjusiosios bei Tytuvėnų miškų urėdijos mišką yra jo nevykęs bandymas išvengti atsakomybės. Prisidengdamas leidimu kirsti D. L. mišką, A. A. tyčia iškirto nukentėjusiosios ir miškų urėdijos mišką. Neįmanoma dėl neatsargumo ar netiesiogine tyčia iškirsti mišką esant vietiniam gyventojui, žinant miškų savininkų sklypus, jų išdėstymą, dydį, turint D. L. sklypo planą, ne vienerius metus užsiimant miško kirtimu. Nukentėjusioji atsiliepime pateikia pastabą, kad jos ir D. L. miško sklypai net nesiriboja. A. A. iškirto nukentėjusiosios mišką, esantį priešingoje miško masyvo nei D. L. miško sklypas pusėje, po to iškirto Tytuvėnų urėdijos mišką ir po to D. L. mišką. Kirto iš eilės visus nekleimuotus medžius, vietoj ugdomojo kirtimo padarė plyną kirtimą. A. A. prisidengdamas techninėmis klaidomis leidime, norėjo iškirsti netoliese D. L. sklypo esančius miškus, pasipelnyti, išvengti atsakomybės, vietoj žalos atlyginimo apeliuoti į aukštesnės instancijos teismą.

14Atsiliepime prokuroras siūlo tenkinti kasacinį skundą iš dalies. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo nutartį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. A. įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Įpareigoti A. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (vienerius metus) be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

15Prokuroras teigia, kad nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiu, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. BPK 219 straipsnyje nustatyta, kad, kaltinamajame akte, be kitų duomenų, turi būti nurodoma ir nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Kaltinamajame akte nuskalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, numatytus konkrečiame BK straipsnyje. A. A. buvo pareikšti įtarimai įvykužius veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Jis niekuomet nebuvo kaltinamas dėl neteisėto miško kirtimo. Įtarimo tekste nurodyta kokiu būdu įtariamasis realizavo savo nusikalstamus veiksmus pagrobti svetimą turtą. Šiuo atveju svetimo miško kirtimas buvo tik nusikalstamo sumanymo realizavimo būdas. Kasatorių teiginys, kad įtarimo tekstas buvo apsunkintas pertekline informacija ir tapo nesuvokiamas, turi būti vertintinas kritiškai. A. A. yra pakankamai išsilavinęs (baigęs 10 klasių), naudojosi advokato paslaugomis ir iš baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotų jo parodymų aišku, jog pareikšti įtarimai jam buvo suprantami. Tokią išvadą galima daryti ir susipažinus su 2006 m. rugsėjo 8 d. teisiamojo posėdžio protokolu. Po kaltinamojo akto pagarsinimo į teisėjo pateiktą klausimą, ar jis supranta, kuo kaltinamas ir prisipažįsta kaltu, kaltinamasis A. A. atsakė, jog kuo kaltinamas supranta, tačiau kaltu neprisipažįsta.

16Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinėje nutartyje neatsakyta į argumentus apie tai, jog A. A. veiksmuose nėra neteisėto miško kirtimo požymių, kurie esą jam inkriminuoti, yra nepagrįstas. Nutartyje yra pažymėta, kad, kolegijos nuomone, svetimo miško kirtimas yra tik techninė operacija, kurią atlikus realizuojamas nusikalstamas sumanymas – pagrobiamas svetimas turtas. Nors šiuo atveju kėsinamasi į kelis objektus, ne tik nuosavybę, bet ir aplinką, tačiau A. A. veiksmuose nėra požymių nusikaltimo, numatyto BK 273 straipsnyje. Šiuo atveju miško iškirtimą apima BK 178 straipsnio 1 dalis. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa dėl A. A. veiksmų apimties. Nutarties motyvuojamoje dalyje palikta A. A. inkriminuota ir Tytuvėnų miško urėdijai priklausančios medienos vagystė, tačiau rezoliucinėje nutarties dalyje apie tai jau neužsimenama. Pasak nuteistojo, jam yra neaišku už kokius veiksmus jis liko nuteistas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas padarė iš dalies kitokias išvadas ir nustatė kitokias įvykio aplinkybes, nei pirmosios instancijos teismas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas apskųstą nuosprendį turėjo keisti vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punktu, t. y. dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Be to, nutarties aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas turėjo išdėstyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kodėl bei kuo remdamasis padarė kitokias išvadas. Šiaulių apygardos teismo nutartis atitinka aptartus reikalavimus. Teismas argumentuotai pasisakė, kodėl keičiamas apylinkės teismo nuosprendis. Naujai įvertinus A. A. veiksmus, jo teisinė padėtis pasunkinta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė ir dėl neturtinės žalos priteisimo. Nutartyje akcentuota, kad apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, jog apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vertino neturtinės žalos klausimo išsprendimo neįtakojančias aplinkybes. Kolegijos nuomone, priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir yra proporcingas atsiradusioms pasekmėms, nes plynai iškirstas ir suniokotas miškas yra susijęs su ilgai trunkančiomis neigiamomis pasekmėmis nukentėjusiajai A. G. Nutartyje pažymėta, kad įstatymas nenustato atlygintinos žalos minimumo ir maksimumo, kad dydį nustato teismas pagal teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas visai neanalizavo veikos subjektyviosios pusės, o apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė prezumpcija, kuri baudžiamojoje teisėje nėra žinoma. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė. Vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas. Apie tyčios turinį reikia spręsti ne tik iš kaltinamojo žodžių, tačiau vertinant ir jo veiksmus. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje A. A. tyčios turinys ir yra įvertintas vadovaujantis jo atliktų veiksmų analize. Kasatoriai neteisūs teigdami, kad apylinkės teismo nuosprendyje nėra aptarta A. A. veikos subjektyvioji pusė. Nuosprendyje išdėstyti argumentai, kurie, teismo nuomone, paneigia A. A. aiškinimą, jog jis kirto mišką suklaidintas liudytojos D. L. ir išduoto leidimo. Nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai išdėstyta, kodėl teismas atmeta teisiamojo teiginius. A. A. kirto mišką 18 ir 19 miško sklypuose, nors leidimo kirtimui šiuose sklypuose neturėjo. Kirtimo darbai buvo pradėti ir vykdomi visai kitoje vietoje nei yra D. L. miškas. D. L. nuosekliai teigė, kad realiai savo miško ribų A. A. ji nerodė, nes ir pati nelabai jas žinojo, o pastarasis patikino, kad vykti į mišką nebūtina, nes jis mišką gerai pažįsta ir ribas žino. Apie A. A. tyčios turinį leidžia spręsti ir ta aplinkybė, kad net kirsdamas sklypuose, darbams kuriuose buvo išduotas leidimas, A. A. pažeidinėjo nustatytą tvarką, nes savavališkai kirto nekleimuotus storesnius nei 16 cm skersmens medžius, nors jam buvo žinoma, kokia yra kirtimo tvarka, t. y., kad kirtėjas įgyja teisę nukirsti storesnius nei 16 cm medžius ir pasiimti medieną tik tada, jei jie pažymėti specialiai žyme. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis žinojo ir suprato savo veiksmų neteisėtumą, tačiau taip veikė, nes siekė savanaudiškų tikslų – pasisavinti medieną. Teismas visai pagrįstai padarė išvadą, jog ta aplinkybė, kad teisiamasis yra individualios įmonės, užsiimančios miško kirtimu savininkas, leidžia teismui manyti, kad šiam asmeniui yra žinomos panašaus pobūdžio veiklą reglamentuojančios taisyklės. Tokia išvada nepagrįstai kasatorių yra įvardijama kaip „kaltės prezumpcija“.

17Apylinkės teismas pagrįstai pripažino A. A. kaltu ir taikė BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė netinkamą baudžiamojo poveikio priemonę. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 75 straipsnį ir A. A. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjęs vieneriems metams, įpareigodamas nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, padarė klaidą. Paminėta teisės norma negaliojo nusikaltimo padarymo metu, 2003 m. rugpjūčio mėnesį, todėl ji galėtų būti taikoma tik esant BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. jei palengvintų nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX – 2314, įsigaliojusio 2004 m. liepos 13 d., redakcija nustatė įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Šis įpareigojimas labiau suvaržo nuteistą asmenį nei 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX – 1495 redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu ir numačiusi įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 3 dalimi toks įstatymas neturi grįžtamosios galios, todėl šią įstatymo redakciją A. A. pritaikęs teismas nepagrįstai pasunkino A. A. teisinę padėtį. Nors kasaciniame skunde kasatoriai šio argumento nenurodo, tačiau jie nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl padarytos klaidos ištaisymas neturi būti laikomas BPK 376 straipsnyje numatytų teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų peržengimu.

18Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

19Dėl Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies ir Baudžiamojo proceso kodekso 187 ir 219 straipsnių taikymo

20Kasatoriai teigia, kad A. A.i įteiktas pranešimas apie įtarimą bei kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo reikalavimų: minėtuose dokumentuose nenurodyti nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai, vagystės būdas, priemonės, kaltinimas išdėstytas nesuprantamai. Šiuos argumentus A. A. dėstė ir apeliaciniame skunde.

21BPK 187 straipsnyje nurodyti reikalavimai pranešimo apie įtarimą turiniui. Šiame procesiniame dokumente turi būti suformuluotas aiškus, logiškas ir trumpas įtarimas, t. y. nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės, taip pat BK Specialiosios dalies straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už padarytą veiką, dėl kurios asmuo įtariamas. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Nusikalstamos veikos aplinkybės nurodomos tiksliai, tačiau trumpai, jos turi būti nurodytos esminės, neapkraunant aprašymo ne itin reikšmingomis detalėmis. Kasatoriai teigia, kad neatskleisti vagystės objektyviosios pusės požymiai, jie nurodyti tik dviem žodžiais „iškirto ir pagrobė“. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra įvardyta tokio reikalavimo, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte būtų aiškinama pati vieno ar kito BK Specialiosios dalies straipsnio dispozicija atskleidžiant jos turinį, t. y. nereikia kiekvienu atveju aiškinti, ką reiškia vagystė, kas yra turto užvaldymas ir kt. sąvokų. Padaryta veika yra kvalifikuojama pagal vieną ar kitą BK straipsnį nurodant faktines bylos aplinkybes ir atskleidžiant nusikalstamos veikos požymius. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. A. A. padaryta vagystė pasireiškė medžių iškirtimu ir jų grobimu, kas atspindi nusikalstamos veikos padarymo būdą, t. y. medžiai užvaldyti juos iškertant ir pagrobiant.

22Kasatoriai teigia, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte nėra duomenų apie turto pasisavinimo momentą, taip pat duomenų, kad tuo turtu disponavo A. A. Kokie reikalavimai keliami kaltinamajam aktui (BPK 219 str.) jau buvo paminėta. Be to, pareikštą kaltinimą visapusiškai patikrina teismas ir teisiamasis turi galimybę nuo jo gintis, į visus padarytus pažeidimus atkreipti teismo dėmesį, ir tik teismas, ištyręs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, konstatuoja, ar padaryta nusikalstama veika, ar ne. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamąjį aktą prokuroras paskelbė. Kaltinamasis A. A. pareiškė, kad kaltinimą jis suprato ( b. t. 1, p. 193). Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad kaltinime visos svarbios aplinkybės buvo nurodytos. Kasatorių nuoroda į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Messeque ir Jabardo prieš Ispaniją vertintina kaip deklaratyvi, nes kaltinamajame akte yra nurodyta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinimą A. A. padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, t.y. kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, vagystės būdas, pagrobtos medienos kiekis, padaryta žala (apeliacinės instancijos teismas patikslino pagrobtos medienos kiekį ir padarytos žalos dydį, tačiau tai neturėjo reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikacijai ir kaip tik toks patikslinimas padarytas nuteistojo naudai) bei nurodytos kitos svarbios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. A. iškirstos nukentėjusiajai A. G. priklausančios medienos išvežė ir užvaldė, t. y. pagrobė 30,58 ktm, o 70 ktm medienos dar liko miške, nespėjo pagrobti. Padarė pagrįstą išvadą, kad minimus 70 ktm pasikėsino pagrobti. Nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo kaip baigtą nusikaltimą, pagal BK 178 str. 1 d., nes šiuo atveju dalį turto A. A. jau buvo pagrobęs. Nenustatyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie būtų suvaržę A. A. kaip įtariamojo teisę žinoti kuo įtariamas ir kaip kaltinamojo teisę žinoti kuo kaltinamas, kartu ir teisę į gynybą.

23Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo subjektyvinės veikos pusės, nėra tokios prezumpcijos, kad užsiimantis miško kirtimo darbais asmuo turi žinoti tokią veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Kasatoriai teigia, kad A. A. neturėjo tyčios peržengti kertamo miško ribas, miško savininkai turėjo matuoti savo miškus, nebuvo nužymėtos biržės, nekirsti spindžiai, kalti ir tie, kas rašė leidimą miško kirtimui. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl A. A. kaltės klausimo nesuprantami.

24Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė BK 178 straipsnio 1 dalyje aprašyta materialiąja sudėtimi, t. y. joje kaip būtini objektyvieji požymiai nurodyti ir veika, kuria pagrobiamas svetimas turtas, ir šios veikos padariniai – svetimo turto užvaldymas. Minėta, kad vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia. Todėl apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą. Taigi kaltininko psichinis, valinis santykis vagystės atveju turi būti vertinamas kaip visuma, t. y. ir daromų veiksmų, jų pobūdžio, pastangų juos darant ir kartu vagystės padarinių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, analizavo A. A. padarytos vagystės subjektyvią pusę ir, įvertinęs A. A. veiksmus, nustatė jo tyčią. Pirmosios instancijos teismas pateikė išvadas, paneigiančias A. A. aiškinimą, esą jis buvo suklaidintas liudytojos D. L., taip pat išduoto leidimo dėl miško kirtimo. Teismas įvertino tai, kad A. A. kirto mišką 18 ir 19 sklypuose, kuriuose kirsti leidimo nebuvo, kirtimo darbai buvo pradėti ir vykdyti visai kitoje vietoje, nei yra D. L. miškas, kirsdamas mišką A. A. pažeidinėjo miško kirtimo tvarką. Teismas taip pat įvertino nuoseklius D. L. parodymus. Šias aplinkybes ir įrodymus bei nuteistojo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl jo kaltės klausimo dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, kuris teisingai, nors kasatoriai teigia priešingai, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai pakankamai aiškiai atskleidžia A. A. nusikalstamo sumanymo turinį. Kolegija mano, kad tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados dėl A. A. tyčios vagystės nusikaltime teisingos. Kasatorių teiginys, kad A. A. neprivalėjo žinoti miško kirtimą reglamentuojančių teisės aktų yra neteisingas, nes įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis, Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas miško kirtimo darbus asmuo turi žinoti, kaip kertamas miškas, kokia miško kirtimo tvarka, kur to miško kirtimo ribos ir kokius medžius gali kirsti. Kasatorių teiginiai, kad miško savininkai turėjo matuoti savo miškus, nebuvo nužymėtos biržės, nekirsti spindžiai, kalti ir tie, kas rašė leidimą miško kirtimui atmestini, vertintini kaip kasatorių gynybinė pozicija, nes kitų asmenų veiksmai ar jų neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus šiuo atveju nepašalina A. A. baudžiamosios atsakomybės už vagystę. Taigi, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašyta A. A. veiksmų dinamika, įrodymai, kuriais vadovavosi teismai, atskleidžia padarytos vagystės subjektyviuosius požymius.

25Dėl BPK 320 ir 332 straipsnių taikymo

26Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų A. A. apeliacinio skundo argumentų, neįsigilino į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, netinkamai išsprendė turtinės ir neturtinės žalos klausimą.

27BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, motyvuotos išvados dėl esminių visų apeliantų skundų argumentų. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo atmetimo atveju nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia kasatoriai, šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Iš apygardos teismo nutarties matyti, kad apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. A. apeliacinį skundą, (kuriame jis iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir kasaciniame skunde) ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nutarė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas – argumentuotas, nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Teismas nutartyje išdėstė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas ir apelianto ginčijamas bylos aplinkybes, apeliacinio skundo esmę, pateikė motyvuotas išvadas dėl visų apeliacinio skundo teiginių. Turtinės ir neturtinės žalos klausimus tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir bylą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo argumentuotai ir tinkamai. Darytina išvada, kad teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

28Dėl BK 75 straipsnio taikymo

29Prokuroras atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 75 straipsnį ir A. A. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjęs vieneriems metams, įpareigodamas nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, padarė klaidą. Paminėta teisės norma negaliojo nusikaltimo padarymo metu, 2003 m. rugpjūčio mėnesį, todėl ji galėtų būti taikoma tik esant BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. jei palengvintų nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX – 2314, įsigaliojusio 2004 m. liepos 13 d., redakcija nustatė įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Šis įpareigojimas labiau suvaržo nuteistą asmenį nei 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX – 1495 redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu ir numačiusi įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. BK 75 straipsnis pritaikytas tinkamai. Keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos sprendimų nėra pagrindo, nes nėra pagrindo teigti, kad vėlesnės redakcijos BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas įpareigojimas labiau sunkina nuteistojo teisinę padėtį nei įpareigojimas, numatytas ankstesnės (veikos padarymo metu galiojusios) BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas įpareigojimas. Vienu ir kitu atveju nuteistasis galėjo pakeisti gyvenamąją vietą arba išvykti ilgiau kaip septynioms paroms esant vienai ir tai pačiai sąlygai, būtent gavęs institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimą. Be to, už vieno ar kito minimo įpareigojimo nesilaikymą įstatyme numatytos tos pačios pasekmės.

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

31Nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir... 5. A. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio mėn.... 6. Šiaulių apygardos teismas Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį... 7. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas advokatas Valdas Falkauskas kasaciniu skundu... 8. Kasatoriai mano, kad ikiteisminio tyrimo metu A. A. įteiktas pranešimas apie... 9. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apie... 10. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų... 11. Kasatoriai pažymi, kad yra visiškai prieštaringa apeliacinės instancijos... 12. Kasatoriai nurodo, kad netinkamai spręsti neturtinės žalos dydžio nustatymo... 13. Atsiliepime nukentėjusioji A. G. prašo netenkinti nuteistojo A. A. kasacinio... 14. Atsiliepime prokuroras siūlo tenkinti kasacinį skundą iš dalies. Kelmės... 15. Prokuroras teigia, kad nėra pagrindo sutikti su kasatorių teiginiu, jog... 16. Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinėje nutartyje neatsakyta į argumentus... 17. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino A. A. kaltu ir taikė BK 75... 18. Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.... 19. Dėl Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies ir Baudžiamojo proceso... 20. Kasatoriai teigia, kad A. A.i įteiktas pranešimas apie įtarimą bei... 21. BPK 187 straipsnyje nurodyti reikalavimai pranešimo apie įtarimą turiniui.... 22. Kasatoriai teigia, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte... 23. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo... 24. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y.... 25. Dėl BPK 320 ir 332 straipsnių taikymo... 26. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų... 27. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 28. Dėl BK 75 straipsnio taikymo... 29. Prokuroras atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 31. Nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą...