Byla 2K-32-696/2015
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio.

2Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jo veikoje yra šių nusikaltimų požymių. Nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. civiliniai ieškiniai atmesti.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.

5Iš A. S. D. K. ir A. K. priteista po 1000 Lt (289,62 Eur) turėtų proceso išlaidų bei po 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Nustatė

7A. S. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, turėdamas sumanymą ir tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklastojo 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį, 2009 m. rugpjūčio 3 d. paprastąjį vekselį ir taip pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiesiems D. K. ir A. K. priklausančius 40 000 Lt (11 584,80 Eur), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

8Be to, A. S. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, užpildė 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį, grafoje „pardavėjas“, ties K. K. anketiniais duomenimis, įrašytais ranka, suklastojo parašą, be to, kompiuteriu surinko ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. data atspausdino paprastąjį vekselį, teksto apačioje, skiltyje „parašas“, suklastojo K. K. parašą ir, iš anksto susitarę, avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį panaudojo – abu suklastotus dokumentus išsiuntė nukentėjusiesiems D. K. ir A. K..

9Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį.

10Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

11Anot kasatoriaus, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes abstrakčiais teiginiais suformuluoto kaltinimo nepatvirtina byloje surinkti duomenys (BPK 219 straipsnio 4 punktas); pagal pateiktą kaltinimo formuluotę iš esmės apribota teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad kaltinime nurodyti teiginiai, jog jis, veikdamas kartu su V. B., užpildė avansinio mokėjimo sutartį, suklastojo K. K. parašą, kompiuteriu surinko ir atspausdino paprastąjį vekselį, – neįrodyti, o kilęs ginčas galėjo būti išspręstas civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiesiog perrašė kaltinamojo akto teiginius ir, jų nepagrindęs jokiais įrodymais, išdėstė vien tik bendro pobūdžio samprotavimus ir spėjimus, t. y. kad jis (kasatorius) negalėjęs nežinoti, jog avanso sutartyje pasirašė ne K. K.; kad jo (kasatoriaus) parodymai dėl dokumentų pasirašymo keitėsi; kad sodų bendrijos pirmininkė ir artimieji nebuvo girdėję iš K. K. apie parduodamą turtą ir t. t. Tokios teismo išvados nesusijusios su pareikštu kaltinimu, kuriame nurodyti konkretūs nusikalstami veiksmai (parašų klastojimas, sutarčių užpildymas, vekselio spausdinimas, dokumentų išsiuntimas). Taip, kasatoriaus manymu, pažeistas BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas įrodymų liečiamumo principas, o priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio nuostatų reikalavimų.

12Kasatoriaus teigimu, minėtus apeliacinės instancijos teismo teiginius paneigia ekspertizės akto Nr. 11-1000(13) išvados, kad tekstą ant voko užrašė ne jis, o pareiškimuose notarui pasirašė V. B.. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad jis suklastojo kokius nors parašus, jo kaltė grindžiama teiginiu, jog sutartyje ir vekselyje pasirašė ne K. K.. Kasatorius nurodo, kad būtent V. B. rengė dokumentus ir pateikė juos pasirašyti ne tik K. K., bet ir jam. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo susitarimą su V. B., jų bendravimą, bendrus veiksmus. Net nukentėjusieji parodė, kad jie tik įtaria, jog jis (kasatorius) galėjo padaryti nusikalstamą veiką kartu su V. B.. Beje, skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad nelogiška, jog jis (kasatorius) būtų pardavęs sodą mažesne kaina (už 100 000 Lt) (28 962 Eur), nei jis iš tikrųjų vertas. Tačiau šį teiginį paneigia Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis A. K. įsipareigoja jam (kasatoriui) sumokėti 65 000 Lt (18 825,30 Eur), t. y. pusę šio sklypo vertės.

13Taigi, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės grindė spėjimais ir prielaidomis, o ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, taip pažeidė BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Be to, visų abejonių ir neaiškumų neaiškino jo naudai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BK 2 straipsnio nuostatas, nes jis nepadarė jokių nusikaltimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų.

14Nuteistojo A. S. kasacinis skundas netenkintinas.

15Dėl A. S. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

16Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, teigia, kad nuteistas nepagrįstai.

17Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. BK 182 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimą sukčiaujant. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį ar neteisėtai išvengta ar panaikinta turtinė prievolė. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas arba prievolės išvengimas, panaikinimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Jei panaudojus apgaulę, svetimo turto užvaldyti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas sukčiauti. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismai turi nustatyti apgaulės faktą. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, jo ketinimų, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą, ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą.

18Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, tarp jų ir pirkimo–pardavimo sutarties, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrą valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2012). Perduodant turtą valdyti pagal civilinę pirkimo–pardavimo sutartį, viena sutarties šalis – pirkėjas perduoda pardavėjui sutartą pinigų sumą, o pardavėjas įsipareigoja perduoti savo nuosavybėje esantį turtą pirkėjui. Siekiant užtikrinti turto perdavimą pirkėjui, galimi susitarimai dėl avansinių mokėjimų. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo. Baudžiamajai atsakomybei reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz. sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-514/2014).

19BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014).

20Nors A. S. neprisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, teisėjų kolegija laiko, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis dėl A. S. yra pagrįstas. Jo dalyvavimą padarant nusikaltimus įrodo visuma byloje surinktų įrodymų. Byloje pakanka duomenų padaryti išvadą, kad A. S. kartu su V. B. suklastojo avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį ir per V. B. šiuos suklastotus dokumentus pateikė K. K. vaikams, kaip patvirtinimą fakto, jog kaip avansą už perkamą namą sumokėjo K. K. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), reikalaudami grąžinti neva perduotus K. K. pinigus. Nors V. B. pasislėpimas apsunkino įrodymų rinkimą ir vertinimą, teisėjų kolegija neabejoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, gana detaliai ir labai įtikinamai paneigė apylinkės teismo išvadas ir motyvavo savo sprendimą.

21Nors vekselį dėl 40 000 Lt (11 584,80 Eur) skolos pateikė ne A. S., o V. B., neabejotinas šioje byloje yra A. S. interesas, ir tai labai įtikinamai nurodė apeliacinės instancijos teismas.

22Byloje nenustatyta duomenų, kad K. K. ruoštųsi parduoti namą. To nepatvirtino nei K. K. vaikai, nei joks kitas nešališkas liudytojas, nei sodo bendrijos pirmininkė, kuri paprastai informuojama apie tokius sandorius, nes rengia pažymą apie galimus turto savininko įsiskolinimus. Apie K. K. ketinimą parduoti namą parodė tik kasatorius bei pasislėpusi nuo teismo V. B.. Teismas pagrįstai jų parodymus vertino kritiškai, nes, sprendžiant pagal vekselį, V. B. avansinis mokėjimas vyko 2009 m. rugpjūčio 3 d., t. y. praėjus vos savaitei po K. K. žmonos laidotuvių. Sunku patikėti, kad per savaitę K. K. apsisprendė parduoti namą, susitarė dėl pardavimo sąlygų su kitu paveldėtoju – A. S., davė skelbimus ir surado pirkėją, susitarė su juo dėl sandorio sąlygų ir pradėjo jį realizuoti. Teismas pagrįstai suabejojo tuo faktu. Be to, apgaulę parodo avansinio mokėjimo suma, kuri žymiai viršija avansinio mokėjimo sumas, nustatomas sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis ir siekia vos ne pusės sandorio vertės. Pagaliau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vekselis yra skolos dokumentas. Tai ne avansinio mokėjimo įrodymas. Vekselis yra įrodymas, kad K. K. skolingas V. B. 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Tuo tarpu avansinis mokėjimas nėra paskola K. K. ir, sudarant tokio pobūdžio sandorius ir mokant avansinį mokėjimą, vekseliai neišrašomi. Tai netinkamas dokumentas avansiniam mokėjimui patvirtinti. Vekselis tai dokumentas, patvirtinantis asmens (K. K.) skolą V. B., o ne avansinį mokėjimą.

23Į tai, kad iš V. B. pusės buvo nusikalstamas sumanymas užvaldyti jai nepriklausančius 40 000 Lt (11 584,80 Eur), rodo jos pasislėpimas nuo teismo, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu pripažinus V. B. įtariamąja. Kasatorius tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme vienareikšmiškai pripažino, kad jis dalyvavo kartu su V. B. pasirašant avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį. Tuo tarpu iš specialisto išvados Nr. 11-3059 (10) matyti, kad paprastajame vekselyje ir avansinio mokėjimo sutartyje pasirašė ne pats K. K.. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-1000 (13) matyti, kad pareiškimuose notarui K. K. paveldėjimo byloje V. B. vardu pasirašė V. B.. Šie duomenys rodo, kad V. B. veikė susitarusi su kasatoriumi.

24Teisėjų kolegija laiko, kad Kauno apygardos teismo išvada, jog A. S., veikdamas su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, turėdamas sumanymą ir tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklastojęs 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. paprastąjį vekselį, pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiesiems D. K. ir A. K. priklausančius 40 000 Lt (11 584,80 Eur), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, yra teisinga. Veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

25Kolegijai nekyla abejonių, kad A. S., veikdamas kartu su V. B., užpildė 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį, kurios grafoje „pardavėjas“, ties K. K. anketiniais duomenimis, įrašytais ranka, suklastojo parašą, be to, kompiuteriu surinko ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. data atspausdino paprastąjį vekselį, kur teksto apačioje skiltyje „parašas“ suklastojo K. K. parašą, o V. B. avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį išsiuntė nukentėjusiesiems D. K. ir A. K., t. y. panaudojo suklastotus dokumentus. Taigi kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

26Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

27Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu A. S. pagal... 3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, griežtesne bausme apimant... 5. Iš A. S. D. K. ir A. K. priteista po 1000 Lt (289,62 Eur) turėtų proceso... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą,... 7. A. S. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d.,... 8. Be to, A. S. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio... 9. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m.... 10. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė... 11. Anot kasatoriaus, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio... 12. Kasatoriaus teigimu, minėtus apeliacinės instancijos teismo teiginius... 13. Taigi, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jo... 14. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas netenkintinas.... 15. Dėl A. S. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį... 16. Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300... 17. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo... 18. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali... 19. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro... 20. Nors A. S. neprisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, teisėjų... 21. Nors vekselį dėl 40 000 Lt (11 584,80 Eur) skolos pateikė ne A. S., o V. B.,... 22. Byloje nenustatyta duomenų, kad K. K. ruoštųsi parduoti namą. To... 23. Į tai, kad iš V. B. pusės buvo nusikalstamas sumanymas užvaldyti jai... 24. Teisėjų kolegija laiko, kad Kauno apygardos teismo išvada, jog A. S.,... 25. Kolegijai nekyla abejonių, kad A. S., veikdamas kartu su V. B., užpildė 2009... 26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 27. Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti....