Byla 2A-626-943/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Nonfera“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,

3dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ atstovui advokatui Arūnui Juodžiui,

4atsakovų L. Š. ir J. Š. atstovei advokatei Linai Zubovienei,

5viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ ir atsakovų L. Š. bei J. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3079-580/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ netiesioginį ieškinį atsakovams L. Š. ir J. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Nonfera“.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I. Ginčo esmė

8

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti BUAB „Nonfera“ ir L. Š. sudarytos 2007 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties ir 2008 m. balandžio 14 d. susitarimo dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo dalis dėl žemės sklypų kainos, viršijančios 2 057 000 Lt (595 748,38 Eur), negaliojančiomis; 2) pripažinti BUAB „Nonfera“ ir L. Š. bei J. Š. sudarytos 2008 m. gruodžio 31 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo kainos, viršijančios 138 000 Lt (39 967,56 Eur), negaliojančia; 3) pripažinti, kad BUAB „Nonfera“ ir L. Š. 2009 m. liepos 1 d. pasirašyta paskolos sutartis Nr. 8-09-14 nebuvo sudaryta ir yra negaliojanti. Jei šis reikalavimas nebūtų tenkinamas, ieškovė prašė pripažinti, kad šios sutarties dalis dėl paskolos, viršijančios 138 000 Lt sumą, suteikimo yra negaliojanti; 4) pripažinti, kad BUAB „Nonfera“ ir L. Š. 2008 m. gegužės 7 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. 8-08-5a nebuvo sudaryta ir yra negaliojanti; 5) taikyti restituciją ir BUAB „Nonfera“ naudai iš atsakovo L. Š. priteisti 720 374,77 Eur jam sumokėtos kainos dalį; 6) taikyti restituciją ir BUAB „Nonfera“ naudai iš atsakovų L. Š. ir J. Š. priteisti 98 754 Eur jiems sumokėtų palūkanų; 7) priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė pažymėjo, kad trečiajam asmeniui BUAB „Nonfera“ yra iškelta bankroto byla. Ieškovės finansinis reikalavimas yra patvirtintas ir ji yra įtraukta į BUAB „Nonfera“ kreditorių sąrašą. Kadangi bankroto administratorius nesinaudoja teise ginčyti bankrutuojančios bendrovės sandorius, prieštaraujančius bendrovės veiklos tikslams ir kreditorių interesams, šia teise nusprendė pasinaudoti ieškovė.
  3. Atsakovas L. Š., sudarydamas žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius, išreiškė abiejų sandorių šalių, t. y. savo kaip fizinio asmens ir BUAB „Nonfera“ kaip vienintelio akcininko, valią dėl ginčijamų sandorių sąlygų ir nepagrįstai padidino žemės sklypų pardavimo kainą. Pripažinus ginčijamų sandorių dalis negaliojančiomis, L. Š. nebūtų įtrauktas į BUAB „Nonfera“ kreditorių sąrašą, o taikius restituciją BUAB „Nonfera“ iš L. Š. atgautų dalį jam išmokėtų lėšų. Ieškovė sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalies bei actio Pauliana pagrindais. Ginčijami sandoriai prieštarauja BUAB „Nonfera“ tikslams racionaliai panaudoti finansinius resursus ir gauti maksimalų pelną, nes šių sandorių kaina yra nepagrįstai padidinta ir akivaizdžiai neatitinka sandorių sudarymo metu buvusios perkamo nekilnojamojo turto rinkos vertės. Bendrovė, įsigydama žemės sklypus iš savo vienintelio akcininko patyrė neproporcingas išlaidas ir nepagrįstai ženkliai pablogino savo finansinę padėtį, dėl ko kilo BUAB „Nonfera“ finansiniai sunkumai.
  4. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovė ydingai suformulavo ieškinio pagrindą sutapatindama actio Pauliana ir netiesioginio ieškinio institutą. Netiesioginį ieškinį galima reikšti skolininko skolininkui, tačiau L. Š. ir J. Š. yra BUAB „Nonfera“ kreditoriai, į kuriuos atsakovė neturi galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės. Faktas, kad BUAB „Nonfera“ bankroto administratorius nepareiškė ieškinio atsakovams, patvirtinta, jog jis neturėjo teisinio pagrindo ginčyti sandorius. Ieškovė neįrodė visų būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, nes, visų pirma, sandorių sudarymo metu ji nebuvo BUAB „Nonfera“ kreditorė.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais BUAB „Nonfera“ ir L. Š. 2007 m. gruodžio 28 d. sudarytos Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties 2.1, 2.2 ir 2.2.2 punktus bei 2008 m. balandžio 14 d. Susitarimo dėl pirkimo‑pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo 1 punktą, kuriuo buvo pakeisti nurodyti Žemės sklypo pirkimo‑pardavimo sutarties punktai, dalyje dėl sutartimi parduodamų žemės sklypų kainos, viršijančios 595 748,38 Eur; pripažino negaliojančiais BUAB „Nonfera“ ir L. Š. bei J. Š. 2008 m. gruodžio 31 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 ir 2.2 punktus dalyje dėl sutartimi parduodamo žemės sklypo kainos, viršijančios 39 967,56 Eur; pripažino, kad BUAB „Nonfera“ ir L. Š. 2008 m. gegužės 7 d. pasirašyta Paskolos sutartis Nr. 8-08-5a nebuvo sudaryta ir yra negaliojanti; pripažino negaliojančia BUAB „Nonfera“ ir L. Š. 2009 m. liepos 1 d. Paskolos sutarties Nr. 8-09-14 dalį dėl paskolos viršijančios 39 967,56 Eur sumą suteikimo; taikė restituciją ir BUAB „Nonfera“ naudai iš atsakovo L. Š. priteisė 388 959,68 Eur; taikė restituciją ir BUAB „Nonfera“ naudai iš atsakovų L. Š. ir J. Š. solidariai priteisė 98 754 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinį reiškė trimis pagrindais – netiesioginio ieškinio (CK 6.68 straipsnis), actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) ir sandorių negaliojimo kaip prieštaraujančių juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis).
  3. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas tyrė, ar ieškovė turi teisę pareikšti netiesioginį ieškinį. Teismas pažymėjo, kad tam turi būti nustatytos šios sąlygos: 1) kreditorius turi neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną turtinę teisę; 2) skolininkas turi turėti turtinę teisę, kurią atitinka kitų asmenų pareiga; 3) skolininkas neįgyvendina savo turtinės teisės; 4) tai pažeidžia kreditoriaus interesus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pagrindė visas sąlygas netiesioginiam ieškiniui pareikšti: ji yra trečiojo asmens kreditorė, kurios finansinis reikalavimas yra patvirtintas teismo nutartimi; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2014 yra išaiškinęs, kad netiesioginiu ieškiniu galima ginti ir pakankamai neakivaizdžią skolininko teisę; šiuo atveju pareikštas ieškinys nagrinėtinas kaip ieškinys pareikštas BUAB „Nonfera“ vardu kitai sandorio šaliai – atsakovams L. Š. ir J. Š., todėl ieškinys pareikštas tinkamai suformulavus ieškinio pagrindą; bankroto administratorius informavo teismą, kad jis nevertina sandorių, sudarytų prieš 5-6 metus pagrįstumo, vadinasi, skolininkė savo teise atsisako pasinaudoti; BUAB „Nonfera“ yra nemoki, todėl tenkinus ieškinį padidėtų galimybė gauti reikalavimo patenkinimą iš kreditoriams sugrąžinto nemokios įmonės turto.
  4. Ieškovės ieškinys grindžiamas aplinkybe, kad sutartys, kuriomis buvo įsigyti žemės sklypai, prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams dėl pernelyg didelės įsigijimo kainos. Įrodinėdama žemės sklypų rinkos vertę sandorių sudarymo metu ieškovė rėmėsi turto rinkos verte, nustatyta teismo paskirtos ekspertizės aktu. Atsakovai, atsikirsdami į ieškovės poziciją, rėmėsi 2007 m. gruodžio 27 d. turto vertės nustatymo pažyma, 2008 m. kovo 4 d. turto vertės nustatymo pažyma ir pakartotinės teismo paskirtos ekspertizės aktu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad remiantis eksperto J. A. sudarytu ekspertizės aktu abiejų žemės sklypų ( - ) rinkos vertė buvo 2 057 000 Lt arba 3 883 000 Lt mažesnė už pardavimo kainą, o žemės sklypo ( - ) rinkos vertė buvo 138 000 Lt arba 2 362 000 Lt mažesnė už pardavimo kainą. Byloje nepateikta duomenų, jog prieš sudarydama sandorius BUAB „Nonfera“ tyrė rinką, aiškinosi kitas galimybes įsigyti žemės sklypus veiklai vystyti, todėl tokie sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip neatitinkantys bendrovės veiklos tikslų.
  5. Pasisakydamas dėl atsakovų sąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas L. Š. buvo vienintelis BUAB „Nonfera“ akcininkas, todėl jo sudaryti sandoriai valdybos neturinčioje įmonėje iš esmės laikytini sandoriais sudarytais su pačiu savimi. Trečiasis asmuo BUAB „Nonfera“ sandorių sudarymo momentu neatliko paruošiamųjų sandorių sudarymo darbų, netyrė ir neieškojo kitų turto pirkimo pasiūlymų, todėl pirmosios instancijos sprendė, jog atsakovų nesąžiningumas byloje įrodytas.
  6. Apibendrinęs argumentus dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių dalių, kuriomis nustatyta kaina, viršijanti teisingą šiame teismo sprendime aptartą kainą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir sandorių dalys pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.
  7. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti abi paskolos sutartis negaliojančiomis CK 6.870 straipsnio 2 dalies pagrindu, nustatant, kad pagal šias sutartis nebuvo ką perduoti, nes bendrovė nebuvo skolinga, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įvertinus tai, kad pagal 2007 m. gruodžio 28 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį BUAB „Nonfera“ atsakovui nebuvo skolinga, o pagal 2008 m. gruodžio 31 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bendrovė buvo skolinga mažiau, nei nurodyta 2009 m. liepos 1 d. Paskolos sutartyje, teismas padarė išvadą, jog pagal 2008 m. gegužės 7 d. Paskolos sutartį atsakovas L. Š. bendrovei paskolos dalyko negalėjo perduoti ir neperdavė, o pagal 2009 m. liepos 1 d. Paskolos sutartį perdavė mažiau, nei nurodyta pačioje sutartyje. Tuo remdamasis, teismas taikė CK 6.875 straipsnio 3 dalį ir pripažino 2008 m. gegužės 7 d. Paskolos sutartį nesudaryta, o 2009 m. liepos 1 d. Paskolos sutartį pripažino sudaryta dėl faktiškai perduotos pinigų sumos – 138 000 Lt.
  8. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas nustatė, kad įvertinus visus BUAB „Nonfera“ atliktus mokėjimus atsakovui L. Š., konstatuotina, jog restitucijos sumą sudaro 388 959,68 Eur bei pagal 2008 m. gegužės 7 d. Paskolos sutartį gautos palūkanos – 98 754 Eur.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12

  1. Ieškovė UAB „Vakarų krova“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė BUAB „Nonfera“ naudai iš atsakovo L. Š. 388 959,68 Eur ir priteisti 720 375,76 Eur; pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2009 m. liepos 1 d. paskolos sutarties Nr. 8-09-14 dalis dėl paskolos viršijančios 39 967,56 Eur sumą suteikimo ir pripažinti, kad ši sutartis nebuvo sudaryta ir yra negaliojanti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas L. Š. atsiliepimu į kreditoriaus UAB „Vakarų krova“ prieštaravimą civilinėje byloje Nr. B2-4474-258/2013 pripažino ir patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. kovo 30 d. pagal 2008 m. gegužės 7 d. sutartį yra gavęs 1 018 682 Lt sumą, o BUAB „Nonfera“ 2011 m. balandžio 5 d. pagal nurodytą sutartį grąžino papildomą 63 000 Lt sumą. Pagal BUAB „Nonfera“ didžiąją knygą atsakovui iš viso buvo išmokėta 1 144 310 Lt (331 415,08 Eur) suma.
    2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neteisingai nustatė tenkintų ir atmestų reikalavimų procentines dalis, be to, nepagrįstai į skirstytinas lėšas įtraukė antrosios ekspertizės išlaidas.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nenustatyta viena iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų. Bylos aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad ieškovės skolininkė BUAB „Nonfera“ ginčijamų sandorių sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia ieškovės interesus, nes šiais sandoriais bendrovė prisiėmė įgyjamo turto rinkos vertei neproporcingus įsipareigojimus.
    4. Ieškovė ginčijo novacijos atlikimą, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog novacija nėra ginčijama. 2009 m. liepos 1 d. paskolos sutartyje aiškiai nėra nurodyta apie novaciją, todėl nebuvo laikytasi CK 6.141 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir novacija nebuvo atlikta.
  2. Atsakovai L. Š. ir J. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino netiesioginio ieškinio institutą. Ieškovės ieškinio pareiškimo metu, trečiasis asmuo BUAB „Nonfera“ neturi jokios turtinės teisės, kurios neįgyvendina arba atsisako įgyvendinti, atsakovų atžvilgiu. Skolininkas neturėdamas reikalavimo teisės negali jos neįgyvendinti ar atsisakyti ją įgyvendinti. Nagrinėjamam klausimui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė pagrindė CK 1.82 straipsnio taikymo pagrindus. Įsigyti žemės sklypai sudarė sąlygas BUAB „Nonfera“ palankiomis sąlygomis gauti kreditus ir vystyti bendrovės ūkinę–komercinę veiklą. Šiuo metu sklypai yra išvysti kito jį įsigijusio asmens, kas patvirtina, jog, jei ne ekonominė krizė, BUAB „Nonfera“ galėjo pelningai išvystyti sklypą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pirmąja, o ne antrąja, teismo paskirta ekspertize. Antroji ekspertizė buvo detalesnė ir išsamesnė, atlikta atsižvelgiant į svarbias ginčo žemės sklypo vertės aplinkybes. Atsakovų įsitikinimu, šioje byloje turėjo būti remiamasi antrosios ekspertizės išvadomis, kurios patvirtina, jog žemės sklypai parduoti už rinkos kainą.
    3. Kadangi sandoriai buvo sudaryti susijusių asmenų, tai jų sudarymo metu, siekiant išvengti bet kokių abejonių dėl sklypų rinkos kainos, buvo užsakytas turto vertinimas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas L. Š. pagrįstai manė, jog nustatyta rinkos kaina yra reali rinkos kaina, o bendrovė įsigijusi sklypus ir juos išvysčiusi, gaus pelną. Atsakovas negalėjo numatyti ekonominės krizės, todėl negali būti laikomas nesąžiningu.
    4. Ieškovė tiksliai nenurodė, kurias ginčijamų sandorių dalis ji ginčija, todėl teismas, nutaręs panaikinti atitinkamus sutarčių punktus, pažeidė CPK 265 straipsnio reikalavimus. Be to, sutarties kaina yra viena esminių sutarties sąlygų. Teismas netyrė ir nesiaiškino, ar atsakovai būtų sudarę ginčijamus sandorius mažesne kaina. Pripažinus sandorio nuostatą negaliojančia ji netenka galios, tačiau nagrinėjamu atveju jos lieka galioti, bet ne taip kaip šalys susitarė. Akivaizdu, kad teismas skundžiamu sprendimu ne panaikino ginčijamas sutarties sąlygas, bet jas pakeitė. Ieškovė neturi teisės reikalauti pakeisti sutarties, kurios šalimi ji nebuvo, sąlygas.
    5. Kadangi teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiomis Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, atitinkamai nepagrįstai buvo sprendžiama dėl Paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Nesant pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis, nėra pagrindo ir restitucijos taikymui. Be to, sutartys pripažintos ne negaliojančiomis, o jos buvo modifikuotos, vadinasi, restitucijai taikyti nebuvo tam būtinų prielaidų.
  3. Atsiliepime į apeliacinius skundus trečiasis asmuo BUAB „Nonfera“ prašo ieškovės UAB „Vakarų krova“ skundą tenkinti, o atsakovų L. Š. ir J. Š. skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog bankroto administratorius, susipažinęs su nagrinėjamos bylos medžiaga, mano, kad ginčijami sandoriai yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti bei žalingi BUAB „Nonfera“ kreditoriams. Kadangi tuo metu teisme jau buvo pareikštas ieškovės ieškinys, tai BUAB „Nonfera“ bankroto administratorius neturėjo teisės reikšti pakartotinį ieškinį.
  4. Atsiliepime į atsakovų L. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Vakarų krova“ prašo atsakovų skundą atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai sprendė, kad yra visos sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Skolininkas BUAB „Nonfera“ turi galiojančią teisę, kurios neįgyvendina – CK 1.82 straipsnis nustato teisę ginčyti privataus juridinio asmens sudarytus sandorius.
    2. Teismas pagrįstai nustatė, kad antrosios ekspertizės akto trūkumai neleidžia remtis liekamuoju metodu nustatyta rinkos verte dėl netinkamo turto įvertinimo.
    3. Atsakovų nesąžiningumas pagal CK 6.67 straipsnį yra preziumuojamas. Be to, atsakovų nesąžiningumą pagrindžia ne tik taikytina prezumpcija, bet ir pati ginčo sandorių esmė – ginčo sandoriais buvo pažeidžiamos BUAB „Nonfera“ kreditorių teisės.
    4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad ekonomiškai nepagrįsto bei įmonei nenaudingo sandorio sudarymas ta apimtimi, kuria nustatyta akivaizdžiai per didelė sutarties objekto kaina pažeidžia kreditorių teises ir pažymėta, jog šio pažeidimo padariniu negali būti viso sandorio pripažinimas negaliojančiu – tokiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu ab initio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012).
  5. Atsiliepime į ieškovės UAB „Vakarų krova“ skundą atsakovai L. Š. ir J. Š. prašo ieškovės skundą atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovai neginčija, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į BUAB „Nonfera“, tačiau kitos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos. Šioje byloje ieškovė tik siekia nuginčyti sandorius, ką padarius, BUAB „Nonfera“ galimai įgytų reikalavimo teises į atsakovus.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustatytos visos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos, nes, visų pirma, sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į BUAB „Nonfera“.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

14Faktinės bylos aplinkybės

  1. Byloje nustatyta, kad atsakovas L. Š. nuo 2003 m. balandžio 28 d. buvo trečiojo asmens BUAB „Nonfera“ akcininkas (t. 1, b. l. 68). 2007 m. gruodžio 28 d. atsakovas L. Š. ir BUAB „Nonfera“ sudarė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu BUAB „Nonfera“ iš L. Š. nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą ir žemės sklypo dalį ( - ) (toliau – Sutartis I). Sutarties I 2.1 punkte nustatyta žemės sklypų įsigijimo kaina – 9 100 000 Lt (t. 1, b. l. 17). Šalys Sutarties I 2.2.1 papunkčiu patvirtino, kad 2 700 000 Lt trečiasis asmuo atsakovui yra sumokėjęs iki Sutarties I sudarymo. 2008 m. balandžio 14 d. sudarytas susitarimas dėl Sutarties I sąlygų pakeitimo, kuriuo žemės sklypų įsigijimo kaina sumažinta iki 5 940 000 Lt, nustatant, kad likusią nesumokėtos kainos dalį, t. y. 3 240 000 Lt, trečiasis asmuo įsipareigoja sumokėti iki 2009 m. gruodžio 28 d. (toliau – Susitarimas)(t. 1, b. l. 26). 2008 m. gegužės 7 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria trečiasis asmuo ir atsakovas L. Š. susitarė, kad trečiasis asmuo skolą – 2 540 000 Lt – atsakovui už parduotą žemę ( - ), grąžins dalimis, mokėdamas 7 proc. palūkanas (toliau – Paskolos sutartis I) (t. 1, b. l. 37). Paskolos grąžinimo terminas – 2010 m. gruodžio 31 d.
  2. 2008 m. gruodžio 31 d. atsakovai L. Š. ir J. Š. bei BUAB „Nonfera“ sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu BUAB „Nonfera“ iš atsakovų nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą ( - ) (toliau – Sutartis II). Sutarties II 2 punkte nustatyta žemės sklypo įsigijimo kaina – 2 500 000 Lt (t. 1, b. l. 30). 2009 m. liepos 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria trečiasis asmuo ir atsakovas L. Š. susitarė, kad trečiasis asmuo skolą – 2 500 000 Lt – grąžins dalimis, mokėdamas 5,5 proc. palūkanas (toliau – Paskolos sutartis II) (t. 1, b. l. 38). Paskolos grąžinimo terminas – 2011 m. gruodžio 31 d.
  3. Ieškovė kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), kurį grindė CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat, pateikusi dubliką, nurodė, jog egzistuoja ir actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Pasisakydama dėl paskolos sutarčių galiojimo, ieškovė pažymėjo, kad jos yra negaliojančios, nes pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

15Dėl kreditoriaus teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kuris grindžiamas CK 1.82 straipsnio pagrindu

  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės teisę reikšti netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis), o sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu, tačiau atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei teigia, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti netiesioginį ieškinį bei ginčyti sandorių dalis nurodytu pagrindu.
  2. CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui).
  3. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas; 2) skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.; 3) skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę; 4) tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.).
  4. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė (kreditorė) turi teisę CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčydama sandorius pareikšti netiesioginį ieškinį trečiojo asmens (bankrutuojančios įmonės) vardu, pažymi, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja tik viena iš keturių kasacinio teismo praktikoje suformuotų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų – kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę. Dėl šios sąlygos ginčo nėra, be to, nagrinėjamu atveju į teismą su netiesioginiu ieškiniu kreipėsi bankrutuojančios įmonės kreditorius, kurio reikalavimo teisė yra patvirtinta įsiteisėjusia bankrotą bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Atsakovai pažymi, kad nagrinėjamam klausimui yra aktuali netiesioginio ieškinio instituto taikymo ir aiškinimo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014 ir 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015. Šiose nutartyse kasacinis teismas sprendė, kad kasatorius (ieškovas) neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu atsakovui reikšti netiesioginio ieškinio, nes trečiasis asmuo neturi turtinės teisės į atsakovą, jis nėra atsakovo kreditorius, o atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas ir neturi jokių pareigų jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015 pabrėžė, jog teismo praktika aiškinant ir taikant CK 6.68 straipsnį yra pakankamai aiškiai suformuluota.
  5. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011).
  6. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos ir Nutarties 25 punkte nurodytų kasacinio teismo bylų faktines aplinkybes, sprendžia, kad šių civilinių bylų ratio decidendi sutampa, nes bylose nagrinėti savo prigimtimi panašūs teisiniai santykiai, o būtent, dėl kreditoriaus teisės pareikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, ginčijant sandorius bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Pažymėtina, kad netiesioginiu ieškiniu kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui), tačiau nagrinėjamu atveju netiesioginis ieškinys yra pareikštas kreditoriaus skolininko kreditoriui, ginčijant jų sudarytą sandorį, kurio pagrindu susidarė skolininko kreditoriaus reikalavimas. Kaip minėta, netiesioginio ieškinio pareiškimo atveju skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Tokiai skolininko teisei taip pat keliamas reikalavimas būti neabejotina, galiojančia ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Kadangi kreditoriaus skolininkas (trečiasis asmuo) tiek netiesioginio ieškinio pareiškimo metu, tiek ir tokio ieškinio nagrinėjimo metu neturi tokias savybes atitinkančios turtinės (reikalavimo) teisės į atsakovus, tai nėra pagrindo konstatuoti, jog trečiasis asmuo tokią teisę delsia (vengia) įgyvendinti bei kad tokia jo teisė yra neabejotina, galiojanti ir vykdytina. Būtent šia civiline byla ieškovė ir siekia sukurti tokio pobūdžio trečiojo asmens reikalavimo teisę į atsakovus, taikius restituciją. Vadinasi, bylos nagrinėjimo metu neegzistuojančios turtinės (reikalavimo) teisės neįgyvendinimas taip pat negali pažeisti kreditoriaus interesų. Nenustačius visų netiesioginiam ieškiniui pareikšti būtinų sąlygų, tokio ieškinio pareiškimas yra negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti netiesioginį ieškinį bei trečiojo asmens vardu ginčyti jo sudarytus sandorius su atsakovais CK 1.82 straipsnio pagrindu yra nepagrįsta bei prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.
  7. Pasisakant dėl ieškovės ir pirmosios instancijos teismo argumentų, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2014 buvo išaiškinta, jog netiesioginiu ieškiniu gali būti ginama ir pakankamai neakivaizdi skolininko teisė, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015 akcentavo, jog šios civilinės bylos ir ieškovės bei pirmosios instancijos teismo nurodomos civilinės bylos ratio decidendi skiriasi, todėl ieškovės pozicija ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl neakivaizdžios skolininko teisės gynimo netiesioginio ieškinio pagrindu šios bylos kontekste laikytina nepagrįsta.
  8. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teisę pareikšti tiesioginį ieškinį atsakovams turi BUAB „Nonfera“ bankroto administratorius, kuris yra įgaliotas veikti bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių vardu, ir turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl, jo nuomone, neteisėtų (priešingų įmonės tikslams ar turėjusių įtakos įmonės nemokumui) sandorių ginčijimo (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Šią teisę ir pareigą administratorius privalo vykdyti nevaržomai ir laisvai, t. y. tokiems veiksmams nėra būtinas kreditorių susirinkimo pritarimas ar įpareigojimas, o tokios teisės neįgyvendinimas nelaikytinas trukdymu ieškovei ginti savo teises (apie tai plačiau kitoje nutarties dalyje „Dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teisių gynybos būdų“). Ginčyti įmonės sudarytus sandorius (actio Pauliana) turi teisę ir kreditoriai, kurių reikalavimus bankroto byloje patvirtino teismas (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
  9. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos aiškinant netiesioginio ieškinio institutą (CK 6.68 straipsnis), todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė turi teisę bankrutuojančios įmonės vardu pareikšti netiesioginį ieškinį bei ginčyti sandorius CK 1.82 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada galėjo lemti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, nes ieškinys iš dalies tenkintas būtent šiuo pagrindu.

16Dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus teisių gynybos būdų

  1. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į ieškovės pasirinktą teisių gynybos būdą – netiesioginis ieškinys buvo grindžiamas tiek sandorių prieštaravimo juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), tiek actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindais, todėl pasisakytina dėl šių pagrindų tarpusavio santykio.
  2. CK 1.82 straipsnyje numatyti sandoriai, pažeidžiantys juridinio asmens teisnumą, yra nuginčijami, todėl reikalavimą dėl jų pripažinimo negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 4 dalis). Nekyla abejonių, kad ieškinį dėl sandorio ginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindu gali pareikšti pats juridinis asmuo (CK 1.82 straipsnio 3 dalis). Kai juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla, jo valdymo organai netenka įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas), o vietoje jų įmonės valdymą perima teismo paskirtas bankroto administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3, 6, 9 punktai), taigi ieškinį juridinio asmens vardu CK 1.82 straipsnio pagrindu gali pareikšti bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris pateikdamas tokį ieškinį išreiškia paties juridinio asmens valią. Viena vertus, bankroto atveju bankrutuojančioje įmonėje akumuliuojami šios įmonės kreditorių turtiniai interesai, todėl kreditoriai turi suinteresuotumą, kad įmonės turtinė padėtis gerėtų. Kita vertus, kreditoriams suteikta speciali teisinės gynybos priemonė, įtvirtinta CK 6.66 straipsnyje reikšti ieškinį dėl kreditorių teises pažeidžiančių sandorių pripažinimo negaliojančiais. CK 1.82 straipsnyje numatytas sandorio negaliojimo pagrindas yra skirtas apginti paties juridinio asmens ar su juo susijusių asmenų (steigėjų, dalyvių) teises, o ne kreditorių teises. CK 1.82 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų teisės skiriasi nuo įmonės kreditorių teisių. Įmonės sudarytu sandoriu gali būti pažeidžiami įmonės dalyvių interesai, bet nepažeidžiami įmonės kreditorių interesai, arba atvirkščiai. Dėl šios priežasties net ir esant iškeltai bankroto bylai kreditorius neturi teisės pareikšti ieškinį dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Jei sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, jis gali ginčyti tokį sandorį reikšdamas actio Pauliana, tačiau jis negali remtis jo teisių nepažeidžiančiu juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimu ar prieštaravimu juridinio asmens tikslams (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1508/2012).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad savo prigimtimi sandorių pripažinimas negaliojančiais CK 1.82 straipsnio bei CK 6.66 straipsnio pagrindais skiriasi. Jei kreditoriaus reiškiamas ieškinys grindžiamas kreditoriaus teisių pažeidimu, o tokiu ieškiniu siekiama nuginčyti skolininko sudarytus sandorius, ieškinys kvalifikuojamas kaip actio Pauliana ieškinys, o jei tokiu ieškiniu siekiama skolininko vardu priteisti skolą ar kitu pagrindu sugrąžinti skolininko turtą iš skolininkui skolingų asmenų, toks ieškinys yra netiesioginis ieškinys. Kadangi, kaip minėta, ieškovė neturėjo teisės pareikšti netiesioginį ieškinį bei ginčyti sandorius CK 1.82 straipsnio pagrindu, tačiau kaip savo reikalavimų pagrindą taip pat nurodė ir actio Pauliana institutą, o tokio pobūdžio ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti, tai pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ieškovės reikalavimų pagrįstumą turėjo analizuoti bei tirti aplinkybes, ar egzistuota visos actio Pauliana instituto taikymui būtinos sąlygos. Toks šios situacijos aiškinimas bei vertinimas atitinka teismų praktiką (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-517-178/2016; 2017 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-91-302/2017).
  4. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas netiesioginis ieškinys turi būti vertinamas tik dėl ieškovės reikalavimų, kurie grindžiami actio Pauliana pagrindu.

17Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

  1. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, o būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012).
  2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tyrė tik sandorių dalių negaliojimo CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu klausimą, tačiau nebuvo tiriamos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, dėl dalies sąlygų nurodoma, jog apie tai buvo pasisakyta sprendžiant klausimą dėl sandorių dalių negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui netinkamai atlikus teisinę ginčo kvalifikaciją, tai galėjo lemti nepagrįsto teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atsakovų atžvilgiu tenkintas, priėmimą. Pažymėtina, kad šiuo atveju turi būti tiriamos tik actio Pauliana instituto taikymui būtinos sąlygos, o ieškovės argumentai, susiję su sandorių dalių negaliojimu dėl prieštaravimo juridinio asmens teisnumui apskritai nevertintini kaip neturintys reikšmės sprendžiamam ginčui pagal kreditoriaus ieškinį.
  3. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.).
  4. Jau minėta, jog actio Pauliana sąlygos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pilnai nebuvo analizuotos, todėl bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme bus užtikrintas ir šalių rungimosi principas, nes ieškovė turės galimybę sukonkretinti savo ieškinio faktinį pagrindą ir teisių gynybos būdą, tokiu būdu užtikrinant tinkamą atsakovų teisės gintis nuo jiems pareikšto ieškinio realizavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad išsamius paaiškinimus dėl actio Pauliana ieškinio sąlygų egzistavimo ieškovė pateikė tik žodinio bylos nagrinėjimo metu (2016 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 13 min. 48 sek. – 18 min.), o procesiniuose dokumentuose šios aplinkybės detaliai nebuvo analizuojamos bei paaiškinamos (dėl dalies apskirtai nėra pasisakyta). Galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo efektyvumo konkrečioje situacijoje, dėl to kiekvienu atveju ieškovės turi būti įvertintos ginčo aplinkybės, šalis siejančios teisės ir pareigos ir šių duomenų kontekste – pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015).
  5. Aptartų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nusprendus, kad yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai