Byla 3K-3-401/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. K. ir atsakovo A. Č. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. K. ieškinį atsakovams A. Č. ir B. Č., tretiesiems asmenims R. S., E. S., E. M., V. B., L. B., Ž. Ž., A. V., G. V., O. T., L. T. ir notarei Birutei Germanavičienei dėl sandorio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sandorio dalies nutraukimo ir sumokėtų lėšų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilęs materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolių vykdymą, sandorio nutraukimo pagrindus ir padarinius, bei proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo aiškinimo ir taikymo klausimas.

62007 m. gruodžio 24 d. ginčo šalys sudarė preliminarią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Iki jos pasirašymo pirkėjas R. G. K. pardavėjui A. Č. sumokėjo 100 000 Lt avanso, po to – dar po 300 000 Lt. 2008 m. gruodžio 24 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2 punkte nurodyta, kad ieškovas žemės sklypo dalį nupirko už 1 189 600 Lt, iš kurių 389 600 Lt pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš sutarties pasirašymą. Likusius pinigus – 800 000 Lt – pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. Sutarties 4.3 punktu pardavėjas įsipareigojo per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo dienos parengti detalųjį žemės sklypo planą bei atidalyti parduodamas žemės sklypo dalis, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą. Ieškovas įsipareigojimo iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. sumokėti likusią kainos dalį neįvykdė, todėl, 2009 m. gruodžio 30 d. vienašaliu pardavėjo pareiškimu, pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta, negrąžinant sumokėtos 389 600 Lt sumos, dėl esminio sutarties pažeidimo – pinigų nesumokėjimo. Ieškovo teigimu, jis likusių pinigų už sklypą mokėjimą teisėtai sustabdė pagal CK 6.46 straipsnio 2 dalį, nes A. Č. ir B. Č. netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus parengti detalųjį žemės sklypo planą ir atidalyti žemės sklypą, iš esmės pažeisdami ginčo sutarties sąlygas, teisėtų lūkesčių principą ir sudarydami pagrindą ieškovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, dėl to ji nutrauktina CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Ieškovas siekia, kad, nutraukus sutartį, atsakovai grąžintų jam visą jiems sumokėtą 700 000 Lt sumą (CK 6.222 straipsnis).

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 310 400 Lt pagal nutrauktą pirkimo–pardavimo sutartį ir 4840 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo atsakovams 2856 Lt bylinėjimosi išlaidų, be to, 136,55 Lt, o iš atsakovų solidariai – 107,29 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

9Teismas nustatė, kad šalys sandoryje susitarė, kas laikytina esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad jo ir atsakovų tarpusavio teises ir pareigas nustatančios sutarties esmė yra žemės sklypo, suformuoto kaip atskiras turtinis vienetas, pirkimas–pardavimas (CPK 178 straipsnis). Faktą, kad ieškovas įsigijo ne atskirai suformuotą nekilnojamąjį daiktą, o jo dalį bendroje nuosavybėje, teismo nuomone, patvirtina sutarties 1.1 punktas, žemės sklypo ribų planas (sutarties 5.4 punktas), sutarties 3.5 punktas, kuriame aptarta naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarka, ir susitarimas nuosavybės teises į nupirktą nekilnojamąjį turtą perimti turto perdavimo–priėmimo pirkėjo nuosavybėn dokumentu, kuris turi būti pasirašytas visų pinigų, nurodytų sutarties 2.1.2 punkte, gavimo dieną. Be to, teismas rėmėsi trečiojo asmens notarės B. Germanavičienės paaiškinimu, iš kurio sprendė, kad detaliojo plano sklypų atidalijimo bylos šalys nesusiejo su daikto nuosavybės teisės ieškovui perėjimu (CPK 185 straipsnis). Teismas taip pat sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovas žemės sklypą įsigijo gyvenamojo namo statybai, o pardavėjas tai žinojo, susitarimo esmės nekeičia. Atsižvelgdamas į pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad teisės statyti įgyvendinimas atskiro turtinio vieneto statuso neturinčiame žemės sklype procesą galėjo pasunkinti bendraturčių teisių įgyvendinimo aspektu, tačiau nedarė jos neįmanomos. Vien tai, kad pardavėjas prisiėmė pareigą bendrosios nuosavybės dalį atidalyti iš bendrosios nuosavybės, neleidžia spręsti, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalykas buvo savarankišku turtiniu vienetu esantis žemės sklypas. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl jo teisės sustabdyti savo prievolės sumokėti visą sutarties kainą įvykdymą, nes sutartyje toks sustabdymo pagrindas nenumatytas (CK 6.46 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas sprendė, kad CK 6.58 straipsnis negali būti taikomas dėl to, jog atsakovų prievolės atidalyti parduodamas žemės sklypo dalis vykdymas nebuvo priešpriešinis ieškovo prievolei sumokėti visą sandorio kainą, o ieškovas apie tai nepranešė atsakovams ir į teismą dėl sutarties nutraukimo kreipėsi tik po to, kai sutartį vienašališkai nutraukė atsakovai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovo įsigytas žemės sklypas sutartyje nustatytu terminu nebuvo atidalytas ir nėra atidalytas šiuo metu, ginčo sprendimui teisinės reikšmės neturi, nes detaliojo plano neparengimo sutartyje nustatytu terminu šalys nepriskyrė esminiam sutarties pažeidimui. Teismas sprendė, kad sutarties 4.3 punktu prisiimtas įsipareigojimas yra susijęs ne tik su atsakovų veiksmais, bet ir su valstybinių institucijų veikla, todėl šio atsakovų įsipareigojimo neįvykdymo šalys susitarė nelaikyti esminiu sutarties pažeidimu. Įsipareigojimo, prisiimto 2.1.2.1 punktu, nevykdymas atitinka esminio sutarties pažeidimo požymius ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį. Teismo vertinimu, ieškovui nesumokėjus perkamo sklypo kainos, pardavėjai turėjo teisę pasirinkti vieną iš pažeistų teisių gynimo būdų: reikalauti sumokėti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu kainos nesumokėjimas daro sutarties pažeidimą esminį. Teismas nesutiko su atsakovų teiginiu, kad jie neprivalo grąžinti ieškovui 310 400 Lt, nes šią sumą ieškovui sugrąžinę notaro biure prieš pasirašant sutartį. Ranka darytus įrašus sutarties trečiajame lape teismas vertino kaip rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad, be 100 000 Lt avanso, ieškovas atsakovui A. Č. dar yra sumokėjęs 600 000 Lt (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė aplinkybės, jog jie 310 400 Lt ieškovui sugrąžinę (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), dėl to nusprendė šią sumą priteisti ieškovui.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11atsakovai teisėtai nutraukė sutartį jos 2.1.2.1 punkte nustatytu pagrindu, ir negalima teigti, jog sutartį iš esmės pažeidė pardavėjai; nurodė, kad sutartyje buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia, jog jis siekia įsigyti būtent žemės sklypo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o ne atidalytą atskirą žemės sklypo vienetą. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir sutarties sąlygos, kurios buvo nustatytos kitiems pirkėjams (4.3 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kitokia ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi nustatyta ieškovo atsiskaitymo už perkamą žemės sklypo dalį tvarka leidžia spręsti, jog ieškovas iš esmės sutiko perimti nuosavybėn neatskirtą ir atskirai nesuformuotą žemės sklypo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kuri būtų suformuota vėliau. Remdamasi notarės paaiškinimais, teisėjų kolegija sprendė, kad kitokia atsiskaitymo tvarka ieškovui buvo nustatyta tikslingai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog ieškovas žemės sklypą įsigijo gyvenamojo namo statybai, susitarimo esmės nekeičia. Pirkėjui nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina surašius priėmimo–perdavimo aktą (CK 6.393 straipsnio 4 dalis, 6.398 straipsnio 1 dalis). Darytina išvada, kad ieškovas, sumokėjęs sutarties kainą pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytu terminu, pagal sutartį nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį būtų įsigijęs anksčiau nei kiti pirkėjai, todėl kitų pirkėjų, kurie dar nebūtų įgiję nuosavybės teisės į likusias žemės sklypo dalis, sutikimo statyti gyvenamąjį namą gauti nebūtų reikėję. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, jog, pirkėjui 2.1.2 punkte nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus 800 000 Lt, tai bus laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu (2.1.2.1 punktas). Pardavėjo prisiimto įsipareigojimo parengti viso žemės sklypo detalųjį planą per sutartą terminą neįvykdymo padarinių šalys sutartyje nenustatė, todėl tai nepriskirta esminiam sutarties pažeidimui. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog detaliojo planavimo veiksmų neatlikimu pirkėjas galėjo pateisinti savo prievolės sumokėti visą perkamo daikto kainą vykdymo sustabdymą. Atsakovų sutarties 4.3 punktu prisiimto įsipareigojimo neįvykdymas negali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu, nes tai priklausė ir nuo trečiųjų asmenų (valstybės institucijų) veiklos. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad tuo metu, kai ieškovas buvo iš esmės pažeidęs sutarties sąlygas, nebuvo teisinio pagrindo spręsti apie kokius nors atsakovų sutartinių įsipareigojimų pažeidimus, nes sutartyje jiems nustatyti terminai dar nebuvo suėję, dėl to atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovai, vienašališkai nutraukdami sutartį, elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad Teisėjų kolegija sprendė, kad ranka daryti įrašai preliminariosios sutarties trečiajame lape apie iš ieškovo gautus 700 000 Lt turi būti vertinami kaip atskiri rašytiniai įrodymai. Atsakovai turėjo įrodyti savo teiginį, kad 310 400 Lt ieškovui jie yra grąžinę, tačiau tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovams neįrodžius, kad iš gautos 700 000 Lt sumos buvo grąžinta 310 400 Lt, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.222 straipsnio 1 dalimi ir pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2.1 punktu, kuriuo šalys susitarė, jog atsakovų vienašališkos sutarties dalies nutraukimo dėl ieškovo esminio sutarties sąlygų pažeidimo atveju sumokėti 389 600 Lt lieka pardavėjui jo patirtiems nuostoliams atlyginti, pagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovų ieškovui 310 400 Lt.

12III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas R. G. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinys, bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Dėl CK 6.193-6.195 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, aiškindami ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, nenustatė tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir valios bei neatsižvelgė į šalių tarpusavio ryšį. Pažymėtina, kad dar pasirašant preliminariąją žemės sklypo pirkimo–paradavimo sutartį atsakovui buvo žinomas ieškovo tikslas statyti gyvenamąjį namą. Sutarties pasirašymo metu atskiri žemės sklypai neegzistavo, todėl į pagrindinę sutartį buvo įtraukta nuostata dėl atsakovo įsipareigojimo per vienerius metus atidalyti parduodamo žemės sklypo dalis. Tai, kad kasatorius sklypą pirko gyvenamojo namo statybai, jis nurodė teismo posėdžio metu, šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas. Kasatoriaus teigimu, teismai nevertino prie bylos pridėtos kitos civilinės bylos Nr. 2-2500-555/2011, kuri patvirtina aplinkybę, kad ne tik kasatorius, bet ir kiti pirkėjai manė perkantys galutinai suformuotus žemės sklypus, o paaiškėjus, kad to nebus, kreipėsi į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad sutartyje buvo aiškiai išreikštas siekis įgyti dalį žemės sklypo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nes sutarties 1.1 punkte nurodyta, jog visi pirkėjai įsigyja dalį sklypo bendroje dalinėje nuosavybėje, o sutarties 3.5 ir 4.3 punktuose nenurodyta, kad jose nustatytos sąlygos netaikomos kasatoriui. Vien ta aplinkybė, kad kasatoriui nustatyta kitokia atsiskaitymo už sklypą tvarka, savaime neeliminuoja atsakovo pareigos atidalyti jam žemės sklypo dalį. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad kitokias sąlygas su kasatoriumi sutarė, nes šis įsigijo didžiausią sklypo dalį. Sutarties 5.1.1 punkte aiškiai nurodyta, kad priėmimo–perdavimo aktas pasirašomas tik tada, kai visi pirkėjai sumoka visus pinigus. Sistemiškai aiškinant šią nuostatą su sutarties 2.1.1–2.1.4 punktais, darytina išvada, kad pinigai bus sumokėti tada, kai atsakovai įvykdys savo įsipareigojimus atidalyti sklypo dalis, taigi nuosavybės perėjimo metu įsigyjamas sklypas turėjo būti suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas. Pabrėžtina, kad tuo atveju, jei atsakovai nebūtų įsipareigoję atidalyti sklypo dalis, ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sutarties, nes neįvykdžius detaliojo planavimo procedūros gyvenamųjų namų statyba perkamuose sklypuose negalima. Pagal sutarties pasirašymo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatas namų valdų sklypuose antras gyvenamasis namas galėjo būti statomas tik pagal detalųjį planą ir suformavus naują žemės sklypą. Kasatoriaus teigimu, jis visą laiką siekė įgyti atskirą žemės sklypą, kuriame galima gyvenamojo namo statyba, o bylą nagrinėję teismai, netinkamai aiškindami sutarties nuostatas, padarė klaidingą išvadą dėl tikrosios jo valios. Be to, bylą nagrinėję teismai nevertino, kad atsakovai sandorį sudarė verslo tikslais, o kasatorius – šeimos poreikiams tenkinti, todėl jis laikytinas vartotoju ir dėl to sutarties sąlygos turėjo būti aiškinamos jo, kaip vartotojo, naudai.

152. Dėl CK 6.217 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino, ar atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, kai tiksliai žinoma, kad jis pats negalės jos įvykdyti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas pareigą parengti detalųjį planą, atidalyti sklypus ir suformuoti atskirus turtinius vienetus turėjo iki 2009 m. gruodžio 24 d., tačiau šios pareigos neįvykdžius ir suėjus nurodytam terminui 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovai kreipėsi į notarą persiųsti pareiškimą, kurio pagrindu 2010 m. rugsėjo 21 d. buvo išduotas liudijimas apie pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, taigi atsakovai savo valią dėl sutarties nutraukimo išreiškė žinodami, kad sutarties sutartu laiku neįvykdys. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sutarčių teisės principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis – taikomas abiem šalims, o vienai iš šalių nesilaikant šio principo ji negali pagrįstai tikėtis kitos šalies visiško įsipareigojimų vykdymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2013). Kasatoriaus nuomone, atsakovai suprato, kad iki nustatyto termino neatidalys žemės sklypų ir nebaigs planavimo procedūrų, todėl jų elgesys, reikalaujant sumokėti likusią pinigų sumą, o vėliau nutraukiant sutartį, yra nesąžiningas, pagrįstas vien savo interesais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2008 pažymėjo, kad tuo atveju, kai preliminariosios sutarties sudarymo metu nustatomas žemės sklypo pardavimo terminas, nežinant sklypo atidalijimo terminų ir rezultatų, reiškia šalies neatidumą ir nerūpestingumą bei kaltę dėl preliminariosios sutarties nevykdymo. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad kasatorius, sustabdydamas savo prievolės vykdymą, sukėlė neigiamų padarinių atsakovams; priešingai – kasatorius įvykdė savo sutartinį įsipareigojimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jie turėtų reikšti, jog tolesnis sutarties galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012). Be to, kasatorius nėra nemokus, o likusi sumokėti sandorio kaina nėra didelė; kasatoriaus kaltės dėl atsakovo įsipareigojimų nevykdymo nėra, jis laikytinas sąžininga sutarties šalimi. Dėl šių priežasčių egzistavo visi pagrindai atsakovui taikyti favor contractus principą ir dėti maksimalias pastangas išsaugoti sutartį, o ne ją nutraukti.

163. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl byloje pateiktų įrodymų ir jų visai nevertino. Pats atsakovas buvo pateikęs su detaliuoju planavimu susijusius dokumentus, tarp jų – ir Kauno rajono savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 24 d. raštą, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje draudžiama, be kita ko, statyti gyvenamuosius namus. Ši aplinkybė kasatoriui anksčiau nebuvo atskleista, todėl atsakovas, žinodamas, kad, net ir atidalijus sklypą, pirkėjai negalėtų jame statyti gyvenamųjų namų, to neatskleisdamas ir vienašališkai nutraukdamas sutartį elgėsi nesąžiningai. Pažymėtina, kad ginčo sklypas iki šiol nėra atidalytas į atskirus turtinius vienetus, kurie pagal sutarties sąlygas turėjo būti perduoti pirkėjams. Bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti visas nurodytas aplinkybes ir dėl jų pasisakyti, priimdami sprendimus, tačiau to nebuvo atlikta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas proceso pažeidimu, sudarančiu pagrindą teismo priimtą sprendimą panaikinti, laiko tuos atvejus, kai teismas iš esmės nepasisako dėl kurios nors iš šalies nurodytų argumentų, nors ir nurodo argumentus dėl kitos šalies pozicijos pagrįstumo ir teisėtumo (2003 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003, 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2005; kt.). Teismai, nevertindami pateiktų įrodymų nei atskirai, nei jų visumos, nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

17Atsiliepimu į ieškovo R. G. K. kasacinį skundą atsakovai A. Č. ir B. Č. prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

181. Dėl CK 6.193-6.195 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovų teigimu, teismai ginčo sutartį aiškino atsižvelgdami į jos sąlygų tarpusavio ryšį, esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, elgesį po jos sudarymo ir kitas aplinkybes. Pirkimo–pardavimo sutartis nėra vartojimo sutartis, o kasatoriaus tikroji valia ir ketinimai nustatyti remiantis byloje esančiais įrodymais, pvz., notarės B. Germanavičienės paaiškinimu. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jo ketinimus ir valią įsigyti suformuotą sklypą patvirtina preliminarioji sutartis, nes ji iš viso nebuvo įvykdyta. Preliminariojoje ir pirkimo–pardavimo sutartyse skiriasi sutarties dalykas bei kaina, todėl darytina išvada, kad šalys, sudarydamos sutartį, pakeitė preliminariojoje sutartyje nustatytas teises ir pareigas ir susitarė dėl naujo sutarties dalyko bei esminių sąlygų. Kasatorius nepagrįstai remiasi civiline byla Nr. 2-2500-555/2011, nes joje nagrinėjamos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos yra kitokios nei šiuo atveju. Be to, kasatorius nurodo naujas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai kelia fakto klausimus. Kasatoriaus aiškinimas, kad priėmimo–perdavimo aktas turi būti pasirašytas visų pirkėjų kartu, nepagrįstas ir prieštarauja protingumo principui. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 5.1.1 punktą, kasatoriui sumokėjus pinigus, su juo būtų pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas, ir nepagrįstas aiškinimas, kad, kol sklypas neatidalytas, nei kasatorius, nei kiti pirkėjai negaus jiems priklausančio sklypo, nes, skirtingai nei kitiems pirkėjams, kasatoriui nuosavybės teisė pereitų sumokėjus pinigus. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad nuosavybės perėjimo metu sklypas turėjo būti suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas, nes priėmimo–perdavimo aktas, kaip minėta, pagal sutarties 5.1.1 punktą pasirašomas sumokėjus visus pinigus sutartu laiku, o atsakovo įsipareigojimo įvykdymas nustatytas vėliau. Jeigu kasatorius sutartu laiku būtų sumokėjęs pinigus, jam būtų perduota nuosavybėn žemės sklypo dalis. Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatos, kuriomis remiasi kasatorius, netrukdė jam įgyvendinti statytojo teisių, nes kiti bendraturčiai tokių teisių iki atidalijimo dar negalėjo įgyvendinti, dėl to kasatoriui jų sutikimo gauti nereikėjo. Priežastis, dėl kurių kasatorius pakeitė preliminariojoje sutartyje nurodytą ketinimą įsigyti atskirą sklypą, paaiškina siekis sutaupyti lėšas, nes už nurodytą turtą preliminariojoje sutartyje nustatyta 743 000 Lt didesnė kaina nei už sklypo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje pagal sudarytą ginčo sutartį.

192. Dėl sutarties sąlygų aiškinimo vartotojų naudai. Atsakovų teigimu, kasatoriaus nurodyti argumentai dėl to, kad atsakovai ginčo sandorį sudarė verslo tikslais, atsakovai laikytini verslininkais, nenagrinėtini, nes šių aplinkybių ieškinyje nebuvo nurodyta. Be to, šie argumentai prieštarauja teisės normoms, kas laikoma vartojimo sutartimi. Vartojimo sutarties kvalifikavimui reikšminga konstatuoti, kad asmuo užsiima ekonomine, ūkine–komercine, individualia veikla ar verslu ir ši veikla atitinka tris esminius požymius: yra tęstinė, savarankiška, ja siekiama ekonominės naudos. Ginčo atveju pirkimo–pardavimo sutarties objektas buvo fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas, jo įgijimas nebuvo susijęs su atsakovo veikla, o atsakovė, kuri kartu įsipareigojo atidalyti sklypą, niekada nebuvo susijusi su nekilnojamojo turto prekyba, dėl to šio sklypo pardavimas ir atidalijimas negali būti laikomas atsakovų verslu.

203. Dėl CK 6.217 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Dėl to, kas laikoma esminiu sutarties pažeidimu, šalys nurodė sutarties 2.1.2.1 punkte, tokiu laikydamos tik mokėjimo termino pažeidimą. Kasatorius nepagrįstai vadovaujasi kasaciniame skunde nurodytomis kasacinio teismo nutartimis, nes jų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, t. y. nė vienoje iš bylų šalių nebuvo susitarta, kas laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kad atsakovų veiksmai nebuvo pagrindas kasatoriui sustabdyti savo prievolės vykdymą. Remiantis sutarčių laisvės principu, šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Atsakovų prisiimto įsipareigojimo nevykdymas nebuvo priskirtas esminiam sutarties pažeidimui, todėl atmestinas argumentas, kad atsakovai nepagrįstai nutraukė sutartį patys neįvykdę joje nustatytos sąlygos. Šiuo atveju būtent kasatorius pažeidė prievolę sutartį vykdyti sąžiningai ir tinkamai. Teismai išsamiai motyvavo, kad kasatoriaus pinigų sumokėjimas nepriklausė nuo atsakovų prievolės dėl detaliojo plano, nes kasatoriui terminas pinigams sumokėti suėjo anksčiau nei atsakovams, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl kokių nors atsakovų sutartinių įsipareigojimų pažeidimų. Kasatoriaus argumentai dėl jo teisės sustabdyti prievolės vykdymą prieštarauja CK 6.58 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir 6.46 straipsnio 2–3 dalims, be to, kasatorius apskritai nebuvo pranešęs apie sustabdymą, tai nurodė tik kreipęsis į teismą.

214. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą remtasi Kauno apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2012 m. birželio 1 d. sprendimu, kuriame pateiktos išvados dėl detaliojo plano rengimo. Šiame sprendime konstatuota, kad savivaldybė, sudarydama sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, pripažino, jog sklype savininkai turi teisę rengti detalųjį planą. Tai patvirtina, kad detalusis planas nebuvo parengtas ne dėl atsakovų kaltės, o nutraukus sutartį su kasatoriumi išnyko būtinybė jį rengti buvusiomis sąlygomis. Darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus.

22Kasaciniu skundu atsakovas A. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškinys, bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

231. Dėl Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalies, CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CPK 197 straipsnio pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki šie dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju notariškai patvirtintoje sutartyje užfiksuota, kad iki sandorio sudarymo buvo sumokėta ne 700 000 Lt, o 389 600 Lt. Galiojant oficialiajam rašytiniam įrodymui apie pinigų sumokėjimo sumą, jokie papildomi rašytiniai įrodymai dėl pinigų grąžinimo nereikalingi. Kasatoriaus nuomone, aplinkybę, kad likusių 310 400 Lt negavo, šiuo atveju turi įrodyti ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kainos sumokėjimą patvirtina būtent notarinė sutartis, kuri yra tinkamas ir pakankamas įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2009).

242. Dėl netinkamo CK 6.222 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius nurodo, kad ši teisės norma reglamentuoja restitucijos taikymą, kai yra nutraukiama jau sudaryta sutartis. Nagrinėjamu atveju sutartyje nurodyta, kad atsakovai iki sutarties pasirašymo yra gavę 389 600 Lt, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė restituciją ikisutartiniams santykiams.

253. Dėl CK 6.193 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių pažeidimo. Pagal šią teisės normą aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu. Sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009, 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-109/2010). Dėl to bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl pinigų sumokėjimo, preliminariosios sutarties negalėjo vertinti atskirai nuo pagrindinės sutarties, o jų išvada, kad ranka padaryti įrašai preliminariojoje sutartyje turi būti vertinami kaip atskiri įrodymai, nepagrįsta.

26Atsiliepimu į atsakovo A. Č. kasacinį skundą ieškovas R. G. K. prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

271. Dėl oficialiojo rašytinio įrodymo vertinimo ir įrodinėjimo pareigos. Ieškovo teigimu, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta aplinkybė, kad A. Č. ir B. Č. gavo 389 600 Lt iš ieškovo, reiškia tik tai, kad jie gavo nurodytą sumą, bet nereiškia, jog likę 310 400 Lt jau yra grąžinti. Notaras užtikrina sandorių teisėtumą, tačiau į jo pareigas neįeina vertinti visų iki tol buvusių šalių santykių, dėl to sutarties nuostata, kad buvo sumokėta 389 600 Lt, yra teisinis pagrindas laikyti šią sumą neįrodinėtinu dalyku. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog kasatorius iš viso yra gavęs 700 000 Lt, tačiau 310 400 Lt grąžinimas ieškovui nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, šio fakto nepatvirtino ir notarė B. Germanavičienė teismo posėdžio metu. Teigdami, kad pirmiau nurodytą sumą ieškovui yra grąžinę, tai turi įrodyti kasatorius ir B. Č., tačiau vien tokio jų paaiškinimo nepakanka, nes, remiantis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sandoriai, kurių vertė didesnė nei penki tūkstančiai litų, turi būti rašytinės formos. Kasatoriaus teiginys, kad teismai pažeidė CPK 197 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas. Priešingai, kasatorius netinkamai remiasi civilinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, nes šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teismų išvada apie kasatoriaus ir B. Č. pareigą pateikti papildomus rašytinius įrodymus dėl dalies pinigų grąžinimo neprieštarauja kasatoriaus nurodytam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimui 2009 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2009, kad įrašas apie pinigų sumokėjimą daromas ir veikia kaip apsauginis veiksnys, siekiant išvengti galimų pardavėjo pretenzijų dėl nesumokėjimo.

282. Dėl restitucijos taikymo. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas sumokėjo A. Č. ir B. Č. 700 000 Lt, pinigų gavimo faktas nepaneigtas, todėl, nutraukus sutartį, šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį. Priešingu atveju kasatorius ir B. Č. būtų nepagrįstai praturtėję ieškovo sąskaita. Ieškovo nuomone, CK 6.222 straipsnio nuostatos buvo taikytos tinkamai.

293. Dėl sutarčių vertinimo. Ieškovo teigimu, teismai, vertindami įrašus preliminariojoje sutartyje kaip atskirus rašytinius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią tokie įrašai yra laikomi tinkamu įrodymu, patvirtinančiu tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimą (pvz., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2009-392/2012, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1341-527/2008). Šių įrašų vertinimas atskirai nuo sutarčių negali būti laikomas CK 6.193 straipsnio pažeidimu, nes įrašai sutartyje nelaikytini sutarties sąlygomis. Vis dėlto teismai šiuos įrašus vertino abiejų sutarčių kontekste, nenukrypdami nuo šalis siejusių sutartinių santykių ir iš jų kilusių padarinių.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis)

33Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, jog jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bigbank AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014).

34Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Esminės tokios sutarties sąlygos yra nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2.1 punkte nustatyta, kad, pirkėjui R. G. K. sutarties 2.1.2 punkte nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus 800 000 Lt, tai laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia šalių susitarimo nuostata, nes ji neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir atitinka sutarties šalių valią. Šiuo atveju pardavėjas, remdamasis sutarties 2.1.2.1 punktu, turėjo teisę vienašališkai nutraukti šalių sudarytą susitarimą, nes pirkėjas neįvykdė sutartinės prievolės sumokėti nustatytą kainą per atitinkamą terminą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pirkėjas yra sumokėjęs 389 600 Lt, o likusius 800 000 Lt turėjo sumokėti iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad šalys pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2.1 punktu susitarė, kas laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, ginčo teisiniams santykiams taikyti CK 6.217 straipsnio 2 dalies nėra pagrindo, o kasacinio skundo argumentai dėl šio straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo yra teisiškai nepagrįsti.

35Dėl mokėjimų pagal pirkimo–pardavimo sutartį sustabdymo

36Kasatoriaus R. G. K. teigimu, ginčo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas iš esmės pažeidė atsakovai, neįvykdę 4.3 punktu prisiimto įsipareigojimo dėl parduodamų žemės sklypo dalių atidalijimo, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą, dėl ko kasatorius sustabdė likusių pinigų už sklypą sumokėjimą, vadovaudamasis CK 6.46 straipsnio 2 dalimi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl sutarties šalies teisės sustabdyti savo prievolės vykdymą, kai savo priešpriešinės prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) kita sutarties šalis, taikytinos atitinkamos CK 6.46, 6.58 ir 6.207 straipsnių nuostatos. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartines prievoles, sąlygos sustabdyti kitos šalies prievolės vykdymą yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Danės sala“ v. D. N. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-413/2009).

37Nagrinėjamos bylos kontekste, siekiant nustatyti, ar egzistavo teisėti pagrindai kasatoriui R. G. K. sustabdyti savo sutartinės prievolės vykdymą, būtina įvertinti, kokius priešpriešinius įsipareigojimus pagal ginčo sutartį prisiėmė atsakovai. Ginčo sandorio 4.3 punktu pardavėjas įsipareigojo per vienerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos (iki 2009 m. gruodžio 24 d.) parengti detalųjį žemės sklypo planą ir atidalyti parduodamas žemės sklypo dalis, suformuojant naujus turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pirkėjo teisę sustabdyti savo prievolės vykdymą paneigia sutartyje numatyti skirtingi pirkėjo pareigos sumokėti sandorio kainą ir pardavėjo įsipareigojimo parengti detalųjį planą terminai, t. y. R. G. K. privalėjo pinigus sumokėti anksčiau, nei pardavėjas privalėjo parengti detalųjį planą. Atmestini R. G. K. argumentai, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė tikrosios sutarties šalių valios, nes pirkėjas esą siekė įsigyti ne žemės sklypą bendrojoje dalinėje nuosavybėje, bet jau suformuotą naują žemės sklypą. Nustatant tikrąją sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Kasacinis teismas šiuo klausimu formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011). Šios sutarčių aiškinimo taisyklės aktualios, kai sutarties tekstas gali būti suprantamas nevienareikšmiškai, jei abejojama dėl sutartyje vartojamų sąvokų, turinčių kelias reikšmes, turinio ir kt. Nagrinėjamu atveju ginčo sutarties 2.1.2 punkte nurodoma, kad pardavėjas pardavė, o pirkėjas R. G. K. nupirko dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio žemės sklypo, o pagal sutarties 5.1.1 punktą, pirkėjui sumokėjus pinigus, su juo būtų pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas, kurio pagrindu pirkėjui pereitų nuosavybės teises į nupirktą nekilnojamąjį turtą. Taigi nurodyta nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atsiskaitymo su pardavėju tvarką ir nuosavybės teisių perėjimo momentą. Kiti pirkėjai galutinę sandorio kainą įsipareigojo sumokėti tada, kai pardavėjas įvykdys sutarties 4.3 punktu prisiimtą įsipareigojimą dėl parduodamų žemės sklypo dalių atidalijimo, taigi jiems nuosavybėn turėjo būti perduoti atskiri turtiniai vienetai. Be to, sutarties 3.5 punkte aptarta naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarka – nustatyta, kad R. G. K. naudosis atitinkama plane pažymėta žemės sklypo dalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. G. K. nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad preliminariojoje sutartyje šalys tarėsi dėl suformuoto žemės sklypo perleidimo ir dėl to, sudarant ginčo sutartį, sutarties dalykas bei šalių valia nepasikeitė. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, be to, šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti sutarties dalykas ir kaina skiriasi: 2007 m. gruodžio 24 d. sudaryta preliminariąja sutartimi A. Č. įsipareigojo už 1 339 650 Lt parduoti, o R. G. K. – nupirkti 20,61 aro dydžio suformuotą žemės sklypą, o 2008 m. gruodžio 24 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi R. G. K. įsigijo žemės sklypo dalį už mažesnę kainą – 1 189 600 Lt. Teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismams, kad pirkėjo R. G. K. išreikšti ketinimai statyti gyvenamąjį namą įsigyjamame žemės sklype nesudaro pagrindo nurodytos nuostatos aiškinti kitaip: atsižvelgiant į tai, kad R. G. K., atsiskaitęs su pardavėju sutartu metu, nuosavybės teises į sklypo dalį įgytų anksčiau nei kiti pirkėjai, atmestini jo argumentai dėl reikalavimo gauti kitų bendraturčių sutikimus gyvenamajam namui statyti. Pažymėtina, kad detaliojo planavimo organizavimo ir teisės vykdyti statybą ginčo sklype klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Remiantis aptartomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais bei bylą nagrinėjusių teismų ištirtais bei įvertintais įrodymais, darytina išvada, kad teismai aiškino ginčo sutarties nuostatas, atsižvelgdami į jos sąlygų tarpusavio ryšį, esmę, tikslą, sudarymo ir kitas aplinkybes, ir pagrįstai konstatavo, jog ginčo sutarties esminis pažeidimas yra kainos nesumokėjimas, bet ne žemės sklypo, suformuoto kaip atskiras turtinis vienetas, negavimas. Dėl nurodytų priežasčių detaliojo planavimo veiksmų neatlikimas nesudarė pagrindo R. G. K. sustabdyti savo prievolės sumokėti visą perkamo daikto kainą vykdymo ir tokie jo veiksmai iš esmės pažeidė sutarties sąlygas, taip sudarant pagrindą pardavėjui vienašališkai ją nutraukti.

38Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

39Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

40Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad teismai nevisapusiškai vertino byloje pateiktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, būtent: nevertino Kauno rajono savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 24 d. rašto, kuriame pasakyta, kad žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje draudžiama statyti gyvenamuosius namus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš teismų procesinių sprendimų matyti, jog sprendžiant dėl atsakovo sutartinės prievolės atidalyti žemės sklypą į atskirus turtinius vienetus vykdymo buvo vertinamas įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriame pasisakyta apie detaliojo planavimo procedūros teisėtumą. Šiame sprendime konstatuota, kad savivaldybė, sudarydama sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, pripažino, jog sklype savininkai turi teisę rengti detalųjį planą. Be to, kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo sprendžiant, ar pirkėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, susigrąžino 310 400 Lt. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad faktinių aplinkybių nustatymas yra bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija, kasacinis teismas jų iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tik tiek, kiek tai būtina įvertinti teisės normų taikymo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-331/2010, 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. R. P. ir R. P., bylos Nr. 3K-3-72/2009). Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi įrašais preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje bei notarės B. Germanavičienės paaiškinimais, nustatė, kad pirkėjas R. G. K. dar iki sandorio sudarymo pardavėjui A. Č. sumokėjo 700 000 Lt. Remiantis notariškai patvirtintos ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 1.1 punktu, pardavėjui sumokėta 389 600 Lt, o duomenų apie likusios pinigų dalies grąžinimą nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia pardavėjas, ši nuostata negali savaime reikšti, kad likę 310 400 Lt buvo grąžinti pirkėjui; kitu atveju atsirastų pagrindas spekuliuoti grąžintos sumos dydžio klausimu, nes grąžinimo fakto nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Taigi šiuo atveju sutiktina su žemesnės instancijos teismų išvada, kad įrodyti aplinkybę, jog pardavėjas nurodytą pinigų sumą grąžino pirkėjui, turi A. Č., kuris šia aplinkybe remiasi, tačiau jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo teiginius, nepateikė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje surinkti įrodymai teismų ištirti bei įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo. Teismų išvados grįstos bylos aplinkybių visumos vertinimu, ištyrus šalių į bylą pateiktus ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus.

41Kitais kasacinių skundų argumentais nesuformuluotas kasacijos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų pasisakyti.

42Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo nutarčiai pakeisti ar panaikinti.

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteistinos.

45Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 194,60 Lt. Atmetus kasacinius skundus, ši suma priteistina valstybei lygiomis dalimis iš ieškovo R. G. K. ir atsakovo A. Č. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

48Priteisti iš R. G. K. ir A. Č. į valstybės biudžetą po 97,30 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilęs materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolių... 6. 2007 m. gruodžio 24 d. ginčo šalys sudarė preliminarią žemės sklypo,... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį iš dalies... 9. Teismas nustatė, kad šalys sandoryje susitarė, kas laikytina esminiu... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 11. atsakovai teisėtai nutraukė sutartį jos 2.1.2.1 punkte nustatytu pagrindu,... 12. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovas R. G. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 14. 1. Dėl CK 6.193-6.195 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus... 15. 2. Dėl CK 6.217 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus... 16. 3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad bylą... 17. Atsiliepimu į ieškovo R. G. K. kasacinį skundą atsakovai A. Č. ir B. Č.... 18. 1. Dėl CK 6.193-6.195 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovų... 19. 2. Dėl sutarties sąlygų aiškinimo vartotojų naudai. Atsakovų teigimu,... 20. 3. Dėl CK 6.217 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Dėl to, kas... 21. 4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pažymėtina, kad... 22. Kasaciniu skundu atsakovas A. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013... 23. 1. Dėl Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalies, CK 1.73 straipsnio 1 dalies... 24. 2. Dėl netinkamo CK 6.222 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius nurodo, kad... 25. 3. Dėl CK 6.193 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių pažeidimo. Pagal šią teisės... 26. Atsiliepimu į atsakovo A. Č. kasacinį skundą ieškovas R. G. K. prašo... 27. 1. Dėl oficialiojo rašytinio įrodymo vertinimo ir įrodinėjimo pareigos.... 28. 2. Dėl restitucijos taikymo. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad... 29. 3. Dėl sutarčių vertinimo. Ieškovo teigimu, teismai, vertindami įrašus... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 32. Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais (CK... 33. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią;... 34. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto... 35. Dėl mokėjimų pagal pirkimo–pardavimo sutartį sustabdymo ... 36. Kasatoriaus R. G. K. teigimu, ginčo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas... 37. Nagrinėjamos bylos kontekste, siekiant nustatyti, ar egzistavo teisėti... 38. Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo... 39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 40. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad teismai nevisapusiškai vertino... 41. Kitais kasacinių skundų argumentais nesuformuluotas kasacijos nagrinėjimo... 42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir motyvus,... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti... 45. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 48. Priteisti iš R. G. K. ir A. Č. į valstybės biudžetą po 97,30 Lt... 49. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...