Byla 2-2145-370/2016
Dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „LETEL“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2381-638/2016, kuria atsakovei UAB „LETEL“ iškelta bankroto byla, pagal ieškovės bankrutuojančios Lietuvos ir Vengrijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vianrė“ ieškinį dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė bankrutuojanti Lietuvos ir Vengrijos UAB „Vianrė“ (toliau – ieškovė) prašė UAB „LETEL“ iškelti bankroto bylą nemokumo pagrindu.
  2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nevykdė (netinkamai vykdė) Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1825-151/2016, patvirtintą 2016 m. kovo 23 d. taikos sutartį tarp ieškovės ir atsakovės – per nustatytą terminą ieškovei negrąžino 4 vilkikų, iki šiol nemoka taikos sutartimi sulygtų netesybų, 24 451,05 Eur dydžio skolos.
  3. Atsakovei nevykdant taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir ieškovei dėl to su vykdomuoju raštu kreipusis į antstolę, paaiškėjo, kad atsakovė neturi pakankamai turto ieškovės reikalavimui padengti.
  4. Atsakovė su pareiškimu nesutiko, nurodė, kad ji yra sėkmingai ir pelningai veikianti įmonė, šiuo metu vysto veiklą su partneriais iš Afrikos, spalio-lapkričio mėnesiais suplanuota direktoriaus komandiruotė.
  5. Atsakovės teigimu, jos turimas turtas viršija įsipareigojimus, todėl jai bankroto byla negali būti keliama. Priešingu atveju būtų padaryta žala įmonei ir jos akcininkui.
  6. Ieškovės administratorė nepranešė apie ketinimą kelti atsakovei bankroto bylą, todėl toks ieškovės elgesys vertintinas kaip piktybiškas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – UAB „LETEL“ iškėlė bankroto bylą nemokumo pagrindu (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas), bankroto administratore paskyrė UAB „Adminova“.
  2. Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsakovei iškėlė įvertinęs byloje esančių duomenų visetą - 2016 m. rugpjūčio 2 d. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, viešai prieinamus duomenis iš VSDFV ir VMI, VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“, taip pat nustatęs, kad įmonė, įsteigta 2011 metais, Juridinių asmenų registrui neteikė finansinę atskaitomybę patvirtinančių duomenų, o antstolė ieškovei yra grąžinusi vykdomąjį raštą su išieškojimo negalimumo aktu.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, turėdama pareigą įrodyti savo mokumą (CPK 178 straipsnis) ir teigdama, kad jos turimas turtas viršija įsipareigojimus, teismui nepateikė kreditorių ir debitorių sąrašų, taip pat kitų įrodymų, patvirtinančių balanse nurodyto trumpalaikio turto realumą, jokiais įrodymais nepagrindė aplinkybės, jog šiuo metu vysto veiklą su partneriais iš Afrikos. Dėl šių aplinkybių teismas kritiškai vertino atsakovės pateikto balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų patikimumą
  4. Teismas, pasisakydamas dėl ikiteisminės bankroto bylos iškėlimo tvarkos (stadijos), pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo atitiko ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, todėl ieškovė papildomai informuoti atsakovę apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka neturėjo.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo atmesti.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės nemokumą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, vadovavosi tik ieškovės pareiškimą pagrindžiančiais įrodymais, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis dėl įmonės finansinės padėties (CPK 185 str.). Tinkamai įvertinus byloje esančius atsakovės finansinės atskaitomybės bei kitus dokumentus apie įmonės turimą turtą, pradelstas skolas, debitorius, akivaizdu, kad įmonė gali atsiskaityti su kreditoriais ir yra moki.
    2. Atsakovei nebuvo siųsti jokie laiškai apie bankroto bylos procesą. Tai, kad įmonės direktorius pats susisiekė su bankroto bylą nagrinėjančiu teismu, pateikė prašomus dokumentus, patvirtina, kad yra siekiama įmonės išsaugojimo.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą dėl įmonės pateiktų finansinę atskaitomybę atspindinčių dokumentų informatyvumo ir patikimumo. Atsižvelgiant į tai, kad jokie laiškai iš teismo atsakovės nepasiekė, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 14 ir 21 straipsniuose įtvirtintus principus.
  3. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą teismo prašo atskirąjį skundą atmesti ir juo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės nemokumą ir šiuo pagrindu iškėlė bankroto bylą. Atsakovė neturi nekilnojamojo turto, įmonėje dirba vienas darbuotojas, ji dalyvauja septyniuose teisminiuose ginčuose, neteikia finansinės atskaitomybės duomenų Juridinių asmenų registrui, skola VSDFV biudžetui didėja ir kt.
    2. Atskirasis skundas grindžiamas vien tik deklaratyviais teiginiais, kurie negali pagrįsti atsakovės mokumo. Atsakovė nepateikė įrodymų balanse nurodytoms gautinoms sumoms pagrįsti, taip pat kreditorių ir debitorių sąrašų ar įrodymų, patvirtinančių, kad vykdo veiklą (CPK 178 str.). Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonė yra nemoki, veiklos nevykdo.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „LETEL“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta (CPK 320 str. 1,2 d.).

5Dėl papildomų įrodymų

  1. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – viešai prieinamus duomenis iš www.rekvizitai.lt, 2016 m. išrašą iš Credit info.
  2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir imtis priemonių išaiškinti bankroto bylos iškėlimui kaip ultima ratio reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, prijungimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą bei vertinama ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013). Atsižvelgiant į tai, taip pat, kad ieškovės pridėtuose įrodymuose esantys duomenys yra iš esmės viešai prieinama informacija, o kartu su atskiruoju skundu pateikti tokio pat pobūdžio tik aktualūs duomenys, kurie buvo teikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti gali būti reikšmingi ieškovės kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai, todėl jie pridedami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

6Dėl atsakovės (ne)mokumo kaip pagrindo kelti bankroto bylą

  1. Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.
  2. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovei UAB „LETEL“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu.
  3. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010 ir kt.).
  4. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo įvertinęs ieškovės kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktus duomenis, atsakovės pateiktus duomenis – įmonės finansinę atskaitomybę patvirtinančius dokumentus, taip pat duomenis iš viešųjų registrų. Jų pagrindu teismas nustatė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 p.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl atsakovės nemokumo, kaip pagrindo iškelti bankroto bylą, padarė įvertinęs byloje esančių duomenų visetą, nesutiktina su apeliantės teigimu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, t. y. atsižvelgė ir vertino tik pareiškimą pagrindžiančius duomenis.
  5. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, priimtą įvertinus visus turimus duomenis, šalių nurodytas aplinkybes, vadovaujantis ir tinkamai taikant ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą bei 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą, o apeliantei, kartu su atskiruoju skundu, nepateikus jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.
  6. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įmonės finansinę atskaitomybę atspindinčius dokumentus ir tai lėmė neteisingą išvadą dėl įmonės nemokumo kaip pagrindo iškelti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, įmonė pagal pateiktą 2016 m. rugpjūčio 2 d. balansą turėjo turto už 87 928 Eur (1 662 Eur ilgalaikis turtas, 86 306 Eur trumpalaikis turtas), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 49 718 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 45 707 Eur, po vienerių metų - 4 011 Eur).
  7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl įmonės nemokumo, kaip pagrindo įmonei iškelti bankroto bylą, pradelstų įsipareigojimų dydis svarbus santykyje su įmonės turimu turtu, nes pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonė laikoma nemokia tik tuo atveju, jei įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
  8. Minėta, kad atsakovės pateiktame balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma sudaro 45 707 Eur. Nors pagal formuojamą praktiką, balanse atsispindinti per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai nebūtinai reiškia pradelstus įsipareigojimus, kurie reikšmingi nustatinėjant įmonės finansinę padėtį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepateikė kreditorių sąrašo, kuriame matytųsi konkretūs įmonės kreditoriai ir įsipareigojimų vykdymo datos, taip pat kitų įrodymų, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai visą balanse nurodytą per vienerius metus mokėtiną 45 707 Eur dydžio sumą laikė pradelsta, o santykyje su deklaruojamu turtu konstatavo įmonės nemokumą (87 928 Eur : 2 = 43 964 Eur) (CPK 185 str.).
  9. Be to, vertinant atsakovės turtą, nurodytą pateiktame 2016 m. rugpjūčio 2 d. balanse, matyti, kad nemažą dalį jo sudaro per vienerius metus gautinos sumos (27 409 Eur). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis c. b. Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-1473-407/2015). Taigi, nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė debitorių sąrašo. Be to, iš byloje esančių duomenų, taip pat informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad teismuose nėra pareikšta ieškinių, kuriuose UAB „LETEL“ būtų ieškovė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiška per vienerius metus gautina suma atsispindi ir balanse už 2015 metus (skirtumas 45 Eur). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovės nemokumo ĮBĮ prasme, balanse nurodyta debitorių skola neįskaičiuotina į turimą turtą. Tokiu atveju turimi įsipareigojimai santykyje su realiu įmonės turtu dar labiau išauga, t. y. patvirtina išvadą dėl įmonės nemokumo.
  10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas pabrėžė apeliantės pareigą įrodinėti jos mokumą, skundžiamoje nutartyje nurodė, kokių reikšmingų duomenų vertinant jos (ne)mokumą ĮBĮ prasme apeliantė teismui nėra pateikusi (kreditorių sąrašo, debitorių sąrašo, įrodymų apie vykdomą veiklą ir kt.) apeliantė kartu su atskiruoju skundu, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas turimų duomenų pagrindu, nepateikė nė vieno įrodymo, paneigiančio pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai bei nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės finansinę padėtį, rėmėsi pateiktų ir viešuosiuose registruose surinktų įrodymų visetu, o pagal atsakovės pateiktą balansą įmonė laikytina nemokia (žr. 25, 26 p.), apeliantės atskirojo skundo argumentai, kuriais teigiama priešingai, atmestini kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad įmonė veikia pelningai, paneigia tai, kad įmonė negali atsiskaityti su ieškove, antstolė yra nurodžiusi, kad įmonė neturi nei nekilnojamojo turto, nei akcijų, nei piniginių lėšų, o registruotos transporto priemonės buvimo vieta nežinoma (b. l. 7). Be to, skola VSDFV didėja, nepaisant to, kad Kauno apygardos teismui 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo (atsisakymo iškelti) įsiteisėjimo, leista iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
  11. CPK 14 straipsnyje įtvirtintas betarpiškumo principas, pagal kurį teismas turi ištirti visus įrodymus ir sprendimą grįsti tik teismo posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu. Savo ruožtu CPK 21 straipsnis reglamentuoja teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė tinkamai negrindžia šių principų pažeidimo, o pagal byloje nustatytas aplinkybes jų nenustatė ir teismas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
  12. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad jai nebuvo siųsti jokie laiškai apie bankroto bylos procesą. Šį argumentą paneigia bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o atsakovės vadovas įpareigotas teismui pateikti reikiamus dokumentus, atsakovei siųsti jos registruotos buveinės adresu ( - ), tačiau procesinių dokumentų atsakovei įteikti nepavyko (b. l. 27, 35, 36-38, 49).
  13. Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai pats asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 str. 2 d., ĮBĮ 6 str. 2 d.). Pareiga pranešti apie atsakovo buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent atsakovui (CK 2.49 straipsnio 2-3 dalys, 2.62, 2.66 straipsniai, CPK 122 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų nurodžiusi kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą, priešingai, tiek nuomonėje, pateiktoje pirmosios instancijos teismui (b. l. 50), tiek ir atskirajame skunde apeliantė nurodo tą patį adresą. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tai nepažeidė apeliantės teisės į teisminę gynybą (CPK 5 str.).
  14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino ĮBĮ nuostatas, susijusias su bankroto bylos įmonei iškėlimu, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą dėl UAB „LETEL“ nemokumo, todėl konstatuotina nesant pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 185 str.).

7Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai