Byla 1A-463-574/2017

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, sekretoriaujant Agnei Lopuchinai, dalyvaujant prokurorui Gelenai Zajankovskajai, nuteistajam E. K., jo gynėjui adv. Liutaurui Lukošiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, išteisintas. Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) baudžiamosios bylos dalis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, E. K. paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

2Minėtu nuosprendžiu nuteisti ir S. R., V. K., R. V., M. K., A. N., A. N., A. D., UAB „E.“, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

5E. K. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. balandžio 16 d. būdamas UAB „E.“, įmonės kodas ( - ), registruotos ( - ), direktoriumi, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, bei veikdamas UAB „E.“ naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2008 m. spalio mėn., tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su S. R., V. K., R. V., taip pat asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., siekiant nusikalstamo tikslo – sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, panaikino UAB „E.“ didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 187 425 Lt (54 282 Eur) PVM, o būtent:

6E. K., S. R. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB “E.” PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB “E.” parduotus naudotus automobilinius išmetamųjų dujų sistemos bakelius, sutiko tokius žinomai netikrus dokumentus iš S. R. įsigyti ir įtraukti juos į UAB “E.” buhalterinę apskaitą bei 2008 m. kovo - rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė S. R. UAB “E.” rekvizitus bei sutarčių su UAB “S.”, UAB “B.” bei UAB “E.” priedus, kuriuose minimos prekės turėjo būti nurodytos netikrose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB “E.”. S. R. 2008 m. kovo mėn. iš jo, E. K., gautus duomenis pateikus V. K. ir J. A., šie gautus duomenis perdavė R. V., nurodžiusiam UAB “S.” direktorei N. Š. į realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “S.” PVM sąskaitų faktūrų: 2008-03-17 serija SOL Nr. ( - ), 2008-04-07 serija SOL Nr. ( - ), 2008-05-15 serija SOL Nr. ( - ) blankus įrašyti E. K. pateiktus duomenis apie įmonės “S.” tariamai parduotas prekes įmonei „E.“. N. Š. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterio pagalba į UAB “S.” PVM sąskaitų faktūrų: 2008-03-17 serija SOL Nr. ( - ), 2008-04-07 serija SOL Nr. ( - ), 2008-05-15 serija SOL Nr. ( - ) blankus įrašiusi pateiktus žinomai melagingus duomenis, kad UAB “S.” tariamai pardavė UAB “E.” naudotų automobilių bakelių už 945 475 Lt, tarp jų 144 225 Lt PVM, ir pasirašiusi minėtuose dokumentuose, kaip UAB “S.” direktorė, dokumentus perdavė R. V., kuris minėtus netikrus dokumentus per K. K., J. A. ir S. R. perdavė E. K., o pastarasis, žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” dokumentus, sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė minėtuose UAB “S.” dokumentuose, kaip UAB “E.” direktorius, ir pateikė juos UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą, o pats, imituodamas UAB “E.” atsiskaitymus su UAB “S.” už tariamai šios įmonės parduotas prekes, laikotarpiu nuo 2008-03-31 iki 2008-06-03 mokėjimo pavedimais iš UAB “E.” sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „Parex banke“, į UAB “S.” sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke „Hansabankas“, pervedė viso 945 475 Lt, tarp jų 144 225 Lt PVM, po to N. Š., R. V. nurodymu, naudodamasi UAB “S.” vardu išduota debetine kortele ir banko čekiais, išgrynino UAB “E.” pervestus pinigus ir perdavė R. V., kuris už netikrų dokumentų surašymą, perdavimą bei pinigų išgryninimą, tiksliai nenustatytomis proporcijomis, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, minėtų pinigų dalį pasidalino su J. A., V. K. ir S. R., o likusius išgrynintus pinigus per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam (E. K.), kuris tęsdamas nusikalstamą veiką, pateikė minėtus netikrus dokumentus UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo, nežinodamas, kad E. K. pateiktose UAB “S.” dokumentuose nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir šie dokumentai yra netikri, įtraukė juos į UAB “E.” buhalterinę apskaitą;

7E. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pateikė UAB “E.” rekvizitus ir duomenis, kokios prekės turi būti nurodytos PVM sąskaitoje-faktūroje kaip tariamai parduodamos UAB “E.”, S. R.. kuris 2008 m. birželio mėn. šiuos gautus duomenis pateikė V. K. ir J. A.. Pastariesiems gautus duomenis perdavus R. V., o šiam – M. K., pastarasis nurodė UAB “B.” direktoriui N. Ž. į realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “B.” PVM sąskaitos faktūros 2008-06-25 serija BLKS Nr. 0000294 blanką įrašyti E. K. pateiktus duomenis apie UAB “B.” tariamai UAB “E.” parduotas prekes. N. Ž. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterio pagalba į UAB “B.” 2008-06-25 PVM sąskaitos faktūros serija BLKS Nr. ( - ) blanką įrašius pateiktus žinomai melagingus duomenis, kad UAB “B.” tariamai pardavė UAB “E.” naudotų automobilių bakelių už 182 900 Lt, tarp jų 27 900 Lt PVM, ir pasirašius minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje, kaip UAB „B.“ direktorius, ją perdavė M. K., o šis R. V.. Šis minėtą netikrą dokumentą per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam (E. K.). E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktą minėtą UAB “B.” dokumentą sandoris nėra įvykęs, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė minėtoje UAB “B.” PVM sąskaitoje faktūroje, kaip UAB “E.” direktorius ir pateikė ją UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šį netikrą dokumentą įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą, o pats, imituodamas UAB “E.” atsiskaitymus su UAB “B.” už tariamai šios įmonės parduotas prekes, laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2008-07-29 mokėjimo pavedimais iš UAB “E.” sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „Parex banke“, į UAB “B.” sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke „Snoras“, pervedė 165 000 Lt, o į sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „Parex banke“, pervedė 17 900 Lt, iš viso UAB “E.” į UAB “B.” sąskaitas pervedė 182 900 Lt, tarp jų 27 900 Lt PVM, po to, R. V. nurodžius M. K., o šiam nurodžius N. Ž., naudojantis UAB “B.” vardu išduota debetine kortele ir banko čekiais išgryninti UAB “E.” pervestus pinigus ir pastaruosius perduoti jam, M. K., N. Ž. išgrynino UAB “E.” pervestus pinigus ir šiuos perdavė M. K., kuris šiuos pinigus perdavė R. V., o šis už netikrų dokumentų surašymą, perdavimą bei pinigų išgryninimą, tiksliai nenustatytomis proporcijomis, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, minėtų pinigų dalį pasidalino su M. K., J. A., V. K. ir S. R., o likusius išgrynintus pinigus per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam, E. K., kuris nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo, nežinodamas, kad E. K. pateiktoje UAB “B.” PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir šis dokumentas yra netikras, įtraukė jį į UAB “E.” buhalterinę apskaitą.

8Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. K. pateikė UAB “E.” rekvizitus ir duomenis, kokios prekės turi būti nurodytos PVM sąskaitoje-faktūroje kaip tariamai parduodamos UAB “E.”, S. R., kuris 2008 m. rugsėjo mėn., iš jo gautus duomenis pateikė V. K. ir J. A., o pastarieji gautus dokumentus perdavė R. J., kuris nurodė UAB „E.“ direktorei A. S. į UAB “E.” PVM sąskaitos faktūros 2008-09-25 serija RAV Nr. ( - ) blanką įrašyti E. K. pateiktus duomenis apie UAB “E.” tariamai UAB “E.” parduotas prekes. A. S. UAB “E.” direktorės pavaduotojai I. S. nurodė į UAB “E.” PVM sąskaitos faktūros 2008-09-25 serija RAV Nr. ( - ) blanką įrašyti pateiktus duomenis, po to I. S. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterio pagalba į UAB “E.” 2008-09-25 PVM sąskaitos faktūros serija RAV Nr. ( - ) blanką įrašė E. K., pateiktus duomenis, kad UAB “E.” tariamai pardavė UAB “E.” naudotų automobilių bakelių už 100 300 Lt, tarp jų 15 300 Lt PVM, ir pateikė šią PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti A. S.. Pastaroji, pasirašiusi minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje kaip UAB “E.” direktorė, ją perdavė R. J., kuris, tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtą netikrą dokumentą per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam, E. K., kuris, žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktą UAB “E.” PVM sąskaitą faktūrą sandoris nėra įvykęs, nurodė šią PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti UAB “E.” vadybininkui O. M., nieko nežinojusiam apie jo nusikalstamą veiką, o pastarasis tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė UAB “E.” PVM sąskaitoje faktūroje. Jis (E. K.) minėtą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šį netikrą dokumentą įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą, o pats, imituodamas UAB “E.” atsiskaitymus su UAB “E.” už tariamai šios įmonės parduotas prekes, 2008-09-30 mokėjimo pavedimu iš UAB “E.” sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „Parex banke“, į UAB “E.” sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB banke „Snoras“, pervedė 100 300 Lt, tarp jų 15 300 Lt PVM, po to R. J., naudodamasis UAB “E.” A. S. vardu išduota debetine kortele išgrynino 86 300 Lt bei pastaruosius perdavė J. A., kuris už netikro dokumento surašymą, perdavimą bei pinigų išgryninimą tiksliai nenustatytomis proporcijomis, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje minėtų pinigų dalį, pasidalino su R. J., V. K. ir S. R., o likusius išgrynintus pinigus per K. K. ir S. R. perdavė jam, E. K., kuris nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nežinojusiam, kad jo (E. K.) pateiktoje UAB “E.” PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir šis dokumentas yra netikras, įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą.

9E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” PVM sąskaitas faktūras: 2008-03-17 serija SOL Nr. ( - ), 2008-04-07 serija SOL Nr. ( - ), 2008-05-15 serija SOL Nr. ( - ), UAB “B.” PVM sąskaitą faktūrą serija BLKS Nr. ( - ), UAB “E.” PVM sąskaitą faktūrą serija RAV Nr. ( - ) sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašęs minėtose UAB “S.” ir UAB “B.” PVM sąskaitose faktūrose kaip UAB “E.” direktorius, o UAB “E.” PVM sąskaitą faktūrą nurodęs pasirašyti UAB “E.” vadybininkui O. M., nieko nežinojusiam apie jo nusikalstamą veiką, tęsdamas nusikalstamą veiką, pateikė šiuos netikrus dokumentus UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o šis asmuo, nežinodamas, kad jo (E. K.) pateiktose minėtose UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “E.” buhalterinę apskaitą, po to, remdamasis į UAB “E.” buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais netikrais UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” dokumentais, E. K. nurodymu į UAB “E.” 2008 m. kovo - gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, tokiu būdu 187 425 Lt nepagrįstai sumažindamas UAB “E.” Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM. Jis, E. K., tęsdamas nusikalstamą veiklą, žinodamas, kad minėtose deklaracijose įrašyti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtiną PVM, nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui elektroniniu būdu pateikti minėtas suklastotas PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, po to UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo 2008-06-09, 2008-07-17, 2008-07-18, 2008-07-31 ir 2008-10-23 pateikė minėtas suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilniuje, darbuotojams.

10Tokiu būdu jis, E. K., veikdamas bendrininkų grupe su S. R., V. K., R. V., asmeniu, kuriam mirus baudžiamasis procesas nutrauktas, pagamindamas netikrus dokumentus, suklastodamas tikrus dokumentus ir juos panaudodamas, UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę - 187 425 Lt (54 282 Eur) į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą.

  1. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

11Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

12Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas buvo nenuoseklus, neadekvačiai ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes. Teismas, priimdamas nuosprendį buvo šališkas, o priimtas nuosprendis nemotyvuotas pagal BPK 305 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

13Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

14Šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimas pašalinti sukčiavimo vienus objektyviuosius požymius ir palikti kitą, pašalinant iš kaltinimo bendrininkus, nepranešant apie tai iš anksto kaitinamajam ir kitiems proceso dalyviams, neatitinka įstatymo reikalavimų, neužtikrina E. K. teisės į gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingas dėmesys atkreiptinas į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą, ši informacija turi būti išsami. PVM sukčiavimo mechanizme yra labai svarbu, kuris iš sukčiavimo objektyvių požymių yra inkriminuojamas, nes nuo to priklauso ir skiriasi visos nusikalstamos veikos tikslai, rezultatas.

15Pagal formuojamą LAT praktiką ,,į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012).

16Tais atvejais, kai mokesčių inspekcijai pateiktų suklastotų dokumentų pagrindu siekiama susigrąžinti neva susidariusią PVM permoką (skirtumą), teismų praktikoje yra taikomas svetimo turto įgijimo požymis. Tačiau turint galvoje, kad PVM susigrąžinime procesas pasibaigia negrynųjų pinigų pervedimu į ūkio subjekto sąskaitą banke, galimas turtinės teisės įgijimo požymis, t.y. turtinės teisės į PVM permoką (skirtumą, grąžintiną PVM) požymis. Tais atvejais, kai į VMI buvo kreiptasi su melagingais duomenimis pagrįstu prašymu grąžinti permoką (skirtumą), tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas arba buvo priimtas neigiamas sprendimas, veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas sukčiauti. Tokiais atvejais pasikėsinimo stadijos inkriminavimo pagrįstumas patvirtintas ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-34/2007 ir Nr. 2K-44/2007.

17Tais atvejais, kai sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti į sąskaitą), bet atskaitos ir įskaitos būdu visiškai likviduoti ar sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, šią veiką tiksliausia kvalifikuoti taikant turtinės prievolės panaikinimo požymį. Toks požiūris išdėstytas teisinėje literatūroje ir vis labiau įsigali teismų praktikoje.

18Turtinės teisės įgijimas yra tokia situacija, kai kaltininkas apgaule įsigyja įvairius dokumentus, kuriuose įtvirtinta teisė kaltininkui gauti svetimą turtą, juo naudotis, disponuoti. Šiuo atveju nusikaitimo sudėčiai nereikia, kad kaltininkas užvaldytų turtą, pakanka to, kad, suklaidinus nukentėjusįjį, kaltininkui perduodami įvairūs dokumentai, kuriuose įtvirtinta teisė į jo turtą. Tuo tarpu UAB “E.”, kaip PVM mokėtojas ir realiai teisėtai veikiantis ūkio subjektas, vykdė veiklą ir teisėtai iš kitų ūkio subjektų už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus gavo pardavimo PVM. UAB “E.” taip pat pirko paslaugas, prekes ir mokėjo PVM mokestį. Ši bendrovė, kaip PVM mokėtoja, turėjo pareigą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais mokėti į biudžetą apskaičiuotą mokėtiną pridėtinės vertės mokestį. Šiuo konkrečiu atveju, įtraukus į buhalterinę apskaitą UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” PVM sąskaitas faktūras, buvo padidintas įmonės atskaitomas pirkimo PVM ir tuo pačiu padidintas grąžintinas PVM.

19Nuosavybės teisė visada yra siejama su daiktine teise ir apima daikto savininko teises valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. O valstybė neturi teises nei valdyti, nei naudotis, nei disponuoti PVM lėšomis, kurias įmonė gauna iš kitų ūkio subjektų. Kartu su mokestine prievole teisingai apskaičiuoti PVM ir jį sumokėti atsiranda valstybės turtinė teisė reikalauti, kad ši mokestinė prievolė būtų laiku ir tinkamai įvykdyta - teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, Civilinės teisės prasme tai iš esmės yra ne nuosavybės, bet prievoliniai teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, jo (E. K.) veikos galimai galėtų būti kvalifikuojamos kaip apgaule dalies turtinės prievolės panaikinimas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar tuo atveju, jei šios neva suklastotos PVM sąskaitos faktūros nebūtų įtrauktos į UAB “E.” apskaitą, įmonei atsirastų prievolė mokėti valstybei PVM.

20Šiuo konkrečiu atveju, kaltinime supainiojus net kelis objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, o teismui, įstatymo nustatyta tvarka, nepranešus apie kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimą, viso proceso metu buvo neaišku, kokių konkrečiai veiksmų padarymu jis (E. K.) yra kaltinamas, kokia konkrečiai žala ir kokiais veiksmais padaryta LR biudžetui, ar nusikalstamos veikos visoje apimtyje yra baigtos, ar dalis veikų vertintina kaip pasikėsinimas, kas suponuoja išvadą, jog dėl to buvo pažeista jo (E. K.) teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo to.

21Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. atsako asmuo, jei jis veikė tiesiogine tyčia, t.y. nustačius, kad jis suvokė, jog klaidina nukentėjusįjį ar kitą asmenį, dėl ko sau ar kito asmens naudai neteisėtai neatlygintinai gauna turto, įgyja turtinę teisę, panaikina turtinę prievolę arba jos išvengia bei numato, kad dėl to nukentėjusysis patirs turtines žalos ir to nori.

22Teismo išvados apie fiktyvių dokumentų išrašymo bei panaudojimo tikslus yra deklaratyvūs teiginiai, nes bylos įrodymais nustatyta, kad jo (E. K.) ir kitų kaltinamųjų tikslas buvo fiktyvių dokumentų gavimas, pagrindžiančių prekių (katalizatorių, įsigytų iš fizinių asmenų) įsigijimą ir, kaip teisingai konstatavo teismas, šių fiktyvių dokumentų įtraukimas į UAB „E.“ buhalterinę apskaitą. Yra nesuprantama, kodėl teismas nurodo, kad neva visi kaltinamieji turėjo tikslą sukčiauti PVM mokėjimo srityje ir siekė konkrečių juridinių asmenų naudai panaikinti prievolę mokėti PVM į valstybės biudžetą, nes tie asmenys, kurių parodymais teismas grindžia savo išvadas to nepatvirtino, priešingai, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog jo (E. K.) atliktų veiksmų motyvas ir tikslas buvo ne PVM grobstymas, o žinomai suklastotų dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimą, gavimas.

23S. R. jam (E. K.) pasiūlė, kad gali jis už tam tikrą atlygį surasti firmą, galinčią išrašyti fiktyvias sąskaitas-faktūras. S. R. po pinigų pervedimo jam grąžindavo pervestus pinigus be PVM sumos.

24Apklaustas teisme kaltinamasis V. K. taip pat patvirtino, jog PVM negrobstė. Jis (E. K.) teisme parodė, jog ,,S. R. buvo reikalingas, nes jis (E. K.) neturėjo nei laiko, nei galimybių surasti tas įmones. Po to, kai surado įmones, S. R. buvo reikalingas tolimesniam etape, nes jis buvo savotiškas garantas. Jis turėjo savo dalį, garantavo, kad bus viskas tvarkingai, kad PVM bus sumokėtas. Fiktyvių sandorių tikslas buvo legalizuoti supirktus automobilių katalizatorius, kuriuos supirkinėdamas jis negalėjo išrašyti fiziniams asmenims dokumentų. Jie (fiziniai asmenys) net nenorėdavo bendrauti, jei pradėdavo to reikalauti. Jis pinigus iš UAB “E.” sąskaitos pervesdavo į tos įmonės, išrašiusios sąskaitą-faktūrą, sąskaitą. Pervesdavo visą sumą su PVM. Jie pinigus išgrynindavo, būtent tą pinigų dalį, kuri be PVM atiduodavo jam.

25R. V. teisme parodė, jog jo įmonė UAB “S.” PVM sumokėjo, ji neskolinga, o ar kitos jo surastos įmones sumokėjo PVM nežino, tarpininkavo ir tiek. UAB “S.”, vadovaujama N. S., realiai vykdė veiklą – užsiimdavo transporto gabenimu iš Vokietijos.

26Akcentuotina tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog jame iš esmės nėra įrodymų vertinimo motyvų; nuosprendyje atpasakoti nuteistųjų ir liudytojų parodymai, po to, nepateikiant argumentų, teigiama, kurių asmenų parodymais teismas remiasi, tačiau nepasisakoma, kokias konkrečias bylai svarbias faktines aplinkybes, parodančias dalyvavimą padarant nusikaltimą, taip pat ir atskleidžiančias atitinkamo nusikaltimo požymius, vieno ar kito asmens parodymai patvirtina. Nes išanalizavus tų asmenų parodymus, pasirodo, kad jie priešingai nei nurodo teismas, nepatvirtina teismo nurodomų aplinkybių.

27Nagrinėdamas bylą, teismas padarė išvadas, kad visi kaltinamieji ne tik, kad „suprato, jog bendrai dalyvauja neteisėtoje veikloje, nes išrašomi dokumentai (sąskaitos faktūros) fiktyviems sandoriams, šią sąskaitų faktūrų pagrindu pervedami pinigai, kurie išgryninami tiek fiktyvių, tiek ir realią veiklą vykdančių įmonių vadovų ir šiems bei tarpininkams pasiėmus savo atlygį grąžinami grandine E. K. ar G. Z., bet ir suvokė, kad minėti fiktyvūs dokumentai, kurių pagaminime ir pateikime jie, kaip schemos dalyviai dalyvavo, tam ir buvo reikalingi, kad būtų įtraukti į įmonių, pirkusių tokius fiktyvius dokumentus, buhalterinę apskaitų, kad jie bus pateikti VMI, ir to pasėkoje bus padidintas pirkimo PVM, sumažintas mokėjimo PVM, taip panaikinant didelės vertės juridinių asmenų prievolę valstybei. Visi kaltinamieji to siekė, nes iš šios veiklos turėjo naudą, nuo fiktyviose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, pinigus išgryninus, priklausė jų atlygis. Tuo tarpu tokios teismo išvados laikytinos tik samprotavimais ir prielaidomis, nes išnagrinėjus teisme bylą įrodymai, pagrindžiantys šias tezes, nebuvo gauti. Vien tai, kad visi kaitinamieji asmenys žinojo, kad dokumentai yra fiktyvūs, nesudaro pagrindo teigti, kad visi kaltinamieji žinojo apie tai, kad panaudojant šiuos fiktyvius dokumentus bus padaryta žala valstybei sumažinant realiai vykdančių veiklą įmonių, tokių kaip UAB “E.” bei UAB „V.“ mokėtiną PVM.

28Sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t y., kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.

29Tai, kad jis (E. K.), nei kaip fizinis asmuo, nei kaip juridinio asmens UAB “E.” atstovas, neturėjo tikslo valstybės sąskaita praturtėti, susimažinant fiktyviais dokumentais mokėtiną valstybei PVM, parodo tai, kad UAB “E.” pervesdavo pinigus fiktyvias sąskaitas išrašiusiems ūkio subjektams su PVM, visi kaltinamieji tai patvirtino, kaip ir patvirtino tai, kad jam (E. K.) pinigai buvo grąžinami be PVM, o atlygis už šių dokumentų pateikimą buvo skaičiuojamas jau nuo sumos be PVM. Teisme ištirti įrodymai patvirtina tai, kad jo (E. K.) tikslas, siekis ir motyvas nėra susijęs su mokesčių administratoriaus apgaule, jis buvo įsitikinęs, kad išrašiusios fiktyvius dokumentus įmonės sumokės į valstybės biudžetą UAB “E.” pervestą PVM, o kai jam tapo žinoma, kad fiktyvias sąskaitas išrašiusieji ūkio subjektai to nepadarė, UAB “E.” 187 425 LT PVM valstybės biudžetui sumokėjo. Jo (E. K.) tikslas, siekis ir motyvas buvo įteisinti iš fizinių asmenų UAB “E.” supirktus naudotų automobilių katalizatorius, pardavėjams sumokant grynaisiais pinigais, nepildant jokių pirkimo dokumentų, todėl reikėjo dokumentų, kurie galėtų patvirtinti šių prekių įsigijimą.

30Teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai neva paneigiantys kaltinamųjų poziciją dėl to, kad jie, inter alia jis (E. K.), nesiekė sukčiauti PVM mokėjimo srityje, tėra duomenys, kurie galėtų leisti daryti prielaidas apie tai, kad E. K. ir kiti kaltinamieji privalėjo ar turėjo žinoti, kad pagal mokestinius įstatymus (PVM įstatymo nuostatos cituojamos, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis), esant PVM sąskaitoje faktūroje nurodytai realiai neįvykusiai ūkinei operacijai, įtraukus tokį dokumentą į PVM deklaracijas, nebus galima pasinaudoti pirkimo PVM atskaita, tačiau nenustačius byloje duomenų, jog kaltinamieji ne tik, kad turėjo tai žinoti, bet ir tai žinojo ir tai žinodami norėjo taip elgtis, numatė pasekmes ir jų siekė, darytina išvada, kad šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad jo (E. K.) veikoje yra būtinas BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis - kaltė - tiesioginė tyčia.

31Pirmosios instancijos teismas tinkamai neapibrėžė sukčiavimo požymių, atskleidžiančių jo (E. K.) panaudotos apgaulės (fiktyvių dokumentų) ir tyčios turinį bei kryptingumą, nenustatė priežastinio ryšio tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių siekiant panaikinti ar išvengti turtinės prievolės valstybės biudžetui.

32Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus susitarimą tarp kaltinime jam (E. K.) nurodytų asmenų apgauti valstybę (mokesčių administratorių), išvengti PVM mokėjimo ar pan. Jo (E. K.) įsitikinimu UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” turėjo sumokėti pardavimo PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas, nes jam (E. K.) buvo grąžinami pinigai be PVM sumos, nuo kurios dar buvo paliekamas sutartas procentas kaip atlyginimas už fiktyvių dokumentų gavimą. Tokiu būdu, jis, būdamas įsitikinęs, kad nuo UAB “E.” pervestų pinigų UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” sumokėjo valstybės biudžetui PVM, jis nurodė buhalterei įtraukti šias suklastotas PVM sąskaitas- faktūras į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaracijas.

33Šioje byloje atlikti ūkinės finansinės veiklos tyrimai buvo atlikti formaliai. Sutiktina su tuo, kad UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” buvo išrašytos PVM sąskaitos- faktūros, kuriose buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, tačiau sprendžiant valstybei padarytos žalos dydį nesumokant PVM privalėjo būti nustatyti ne tik ūkio subjektai, kuriems kilo prievolė sumokėti PVM, bet ir tai, ar būtent šie ūkio subjektai, t.y. UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” šias prievoles vykdė. Su tokiais teiginiais sutikti negalima.

34Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pridėtinės vertės mokestis turi apsunkinti tik galutinį vartotoją, o mokesčių mokėtojų, dalyvavusių gamybos ir platinimo etapuose iki galutinio apmokestinimo, atžvilgiu, yra visiškai neutralus nepriklausomai nuo pardavimų skaičiaus. Šiuo konkrečiu atveju buvo sukurta tų pačių - automobilinių bakelių civilinės apyvartos grandinė, todėl yra visiškai nesuprantama, kodėl šioje byloje yra ignoruojama (nėra nustatinėjama), ar UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” deklaravo atitinkamas šių automobilinių bakelių pardavimo PVM sumas. Nustačius, kad tų pačių automobilinių bakelių pardavimo PVM buvo sumokėtas į LR biudžetą, ir kaip yra šiuo atveju konstatavus, jog UAB “E.” neteisėtai pasinaudojo PVM atskaita, būtų iškreiptas PVM mokesčio neutralumo principas, nes PVM už tuos pačius automobilinius bakelius į valstybės biudžetą būtų sumokėtas du kartus.

35Teismas netinkamai įvertino jo (E. K.) tyčios kryptingumą, nes bylos duomenimis nustatyta, jog jo (E. K.) įsitikinimu UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” turėjo sumokėti pardavimo PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas, kurias pervedė UAB “E.”, nes jam (E. K.) buvo grąžinami pinigai be PVM sumos, nuo kurios dar buvo paliekamas sutartas procentas kaip atlyginimas už fiktyvių dokumentų gavimą. Tokiu būdu, jis, būdamas įsitikinęs, kad nuo UAB “E.” pervestų pinigų UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” sumokėjo valstybės biudžetui PVM, nurodė buhalterei įtraukti šias nors ir suklastotas PVM sąskaitas-faktūras į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaracijas, kas suponuoja išvadą apie apgaulingą UAB “E.” buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau nepatvirtina kaltinimo dėl PVM sukčiavimo.

  1. 36Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

37 Apeliacinis skundas atmestinas.

38Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 str. 5 d.), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai E. K. pripažino kaltu padarius BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

39Teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir E. K. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – E. K. teisinančius įrodymus.

40Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, tačiau šie skundo argumentai niekuo nepagrįsti. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.

41Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytas teismo išvadas nesietinas su teismo šališkumu. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014). Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BPK XIX - XXII skyriuose, rungimosi principu, apeliantui sudarant galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, teismas išklausė kaltinamojo, liudytojų parodymus, ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino. Motyvai, paaiškinantys, kuo remiantis nuteistųjų gynybos versijos atmetamos, taip pat nurodyti (BPK 305 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog nuosprendį byloje priėmęs teismas būtų šališkas. Apeliantas skunde kelia klausimą dėl BPK 255 str. 2 d. nuostatų pažeidimo, nurodydamas, kad kaltinime supainiojus net kelis objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, o teismui, įstatymo nustatyta tvarka, nepranešus apie kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimą, viso proceso metu buvo neaišku, kokių konkrečiai veiksmų padarymu jis (E. K.) yra kaltinamas, kokia konkrečiai žala ir kokiais veiksmais padaryta LR biudžetui, ar nusikalstamos veikos visoje apimtyje yra baigtos, ar dalis veikų vertintina kaip pasikėsinimas, kas suponuoja išvadą, jog dėl to buvo pažeista apelianto teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo to.

42Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, pašalinant vieną iš sukčiavimo požymių, neturėjo įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.

43BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Klausimas, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, sprendžiamas atsižvelgiant į minėtą normų paskirtį. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008).

44Aiškinant BPK 255 str. 2 d. nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

45Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. K. kaltinamas tuo, kad <...> turėdamas tikslą juridinio asmens - UAB “E.” naudai įgyti turtinę teisę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančias lėšas - PVM, apgaule UAB “E.” naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 187 425 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančio PVM. Aprašius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., aplinkybes, toliau nurodoma, kad, tokiu būdu jis, E. K., veikdamas bendrininkų grupėje <....> su S. R., V. K., J. A., R. V., M. K., R. J., pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę - 187 425 Lt į LR valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, bei savo ir bendrininkų grupės naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 187 425 Lt į LR valstybės biudžetą mokėtiną PVM.

46Kaip matyti iš kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo E. K., jis nėra pakankamai aiškiai išdėstytas, kadangi buvo inkriminuoti du sukčiavimo objektyvieji požymiai, t.y., tačiau aprašius nusikalstamos veikos aplinkybes, teigiama, kad E. K. <...> UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę, tačiau, kaip matyti iš proceso eigos pirmosios instancijos teisme, teismui tai netrukdė nagrinėti bylą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pagarsinus kaltinamąjį aktą, kaltinamasis E. K. nurodė, kad jam suprantama kuo jis yra kaltinamas, kaltę pripažino iš dalies (t. 38, b.l. 147-149). Kliūčių pradėti nagrinėti bylą dėl kaltinamojo akto trūkumų, neiškilo. Nei vienas proceso dalyvis į jas nenurodė. Bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes bei veikų kvalifikaciją. Apklausos teisme metu, nuteistasis buvo apklausiamas dėl kiekvienos jam inkriminuotos veikos, davė detalius parodymus, atsakė į užduotus klausimus, kas taip pat patvirtina, jog jis suprato pareikšto kaltinimo esmę. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad nuteistasis UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę.

47Kaltinime nurodyta aplinkybė, kad E. K. <....> apgaule UAB “E.” naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę <...> iš kaltinimo buvo pašalinta. Nei veikos kvalifikacija, nei esminės aplinkybės nebuvo pakeistos.

48Esminė BPK 255 str. 2 d. nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, nepažeista. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėdamas pagal nuteistojo skundą esminių BPK pažeidimų nepadarė.

49Nors apeliantui buvo inkriminuotas didelės vertės svetimo turto – 187 425 Lt įgijimas, tačiau, išnagrinėjus bylą, šios aplinkybės nepasitvirtino ir iš kaltinimo buvo pašalintos. Į biudžetą dėl apgaulės nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybėje esančiu turtu ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule. Vadinasi, PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas padaromas siekiant likviduoti ar sumažinti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais, tokia veika neturi būti vertinama kaip svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas apgaule (kasacinės bylos Nr. 2K-7-112/2012; Nr. 2K-379/2012).

50Byloje nustatyta, kad E. K. nuo 2007 m. balandžio 16 d. būdamas UAB “E.”, įmonės kodas ( - ), registruotos ( - ), direktoriumi, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, bei veikdamas UAB “E.” naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2008 m. spalio mėn., tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su S. R., V. K., R. V., taip pat asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., siekiant nusikalstamo tikslo – sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, panaikino UAB “E.” didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 187 425 Lt (54 282 Eur) PVM.. t.y. E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” PVM sąskaitas faktūras: 2008 m. kovo 17 d. serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. balandžio 7 d. serija SOL Nr. ( - ), 2008 m. gegužės 15 d. serija SOL Nr. ( - ), UAB “B.” PVM sąskaitą faktūrą serija BLKS Nr. ( - ), UAB “E.” PVM sąskaitą faktūrą serija RAV Nr. ( - ) sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašęs minėtose UAB “S.” ir UAB “B.” PVM sąskaitose faktūrose kaip UAB “E.” direktorius, o UAB “E.” PVM sąskaitą faktūrą nurodęs pasirašyti UAB “E.” vadybininkui O.M., nieko nežinojusiam apie jo nusikalstamą veiką, tęsdamas nusikalstamą veiką, pateikė šiuos netikrus dokumentus UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o šis asmuo, nežinodamas, kad E. K. pateiktose minėtose UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “E.” buhalterinę apskaitą, po to, remdamasis į UAB “E.” buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais netikrais UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” dokumentais, E. K. nurodymu į UAB “E.” 2008 m. kovo - gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, tokiu būdu 187 425 Lt nepagrįstai sumažindamas UAB “E.” Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM. Taip pat E. K., tęsdamas nusikalstamą veiklą, žinodamas, kad minėtose deklaracijose įrašyti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtiną PVM, nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui elektroniniu būdu pateikti minėtas suklastotas PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, po to UAB “E.” buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo 2008 m. birželio 9 d., 2008 m. liepos 17 d., 2008 m. liepos 18 d., 2008 m. liepos 31 d. ir 2008 m. spalio 23 d. pateikė minėtas suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilniuje, darbuotojams.

51BK 182 str. 2 d. nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, turtinės prievolės išvengimu. Taigi sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto. Kartu pažymėtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016).

52Pagal pridėtinės vertės įstatymo nuostatos, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai - PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šio įstatymo 64 str. 1 d. nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui įforminti. Turimame apskaitos dokumente ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Į įmonių, išrašiusių suklastotas sąskaitas-faktūras sąskaitas pinigines lėšas, sudarančias apskaičiuotą jų pardavimo PVM, UAB “E.” pervedė suklastotų PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu, taigi panaudojus apgaulę. Bendrai teisinei sistemai yra būdingas principas, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėti padariniai.

53Neteisėtų mokesčio mokėtojo veiksmų pripažinimą sukčiavimu pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų išmokų ar kompensacijų iš valstybės biudžeto. Antai, kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšų ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-304-976/2016). Suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitą, toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įrašomi duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų, šie žinomai neteisingi duomenys pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P78/2012).

54Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Taigi ir tuo atveju, kai sukčiaujant siekiama panaikinti prievolę mokėti PVM (jo dalį), sprendžiant klausimą dėl šios nusikalstamos veikos baigtinumo, reikia nustatyti momentą, nuo kurio įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis šią prievolę. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau - PVM įstatymas) mokėtina į biudžetą PVM suma paprastai nurodoma mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje ir pagal PVM įstatymo 90 str. 1 d. turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą, pateikimo mokesčių administratoriui momento.

55PVM atskaitos tvarką reglamentuoja PVM įstatymo 1 d. 1 p. nuostatos, pagal kurias PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šio įstatymo 64 str. 1 d. nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą - faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui įforminti. Turimame apskaitos dokumente ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Teismų praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą - faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pateikti rekvizitai turi reikšti, kad būtent nurodytas subjektas dokumente nurodytomis sąlygomis atlieka nurodytą ūkinę operaciją. Nustačius, kad PVM sąskaita - faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios.

56PVM sąskaita - faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po to šių suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Tokios asmens veikos, kurios reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM kvalifikuojamos kaip sukčiavimas išvengiant turtinės prievolės (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K-7-322/2013).

57Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neapibrėžė sukčiavimo požymių, atskleidžiančių jo (E. K.) panaudotos apgaulės (fiktyvių dokumentų) ir tyčios turinį bei kryptingumą, nenustatė priežastinio ryšio tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių siekiant panaikinti ar išvengti turtinės prievolės valstybės biudžetui bei būtinojo BK 182 str. nurodytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios.

58Sukčiavimas pridėtinės vertės mokesčio srityje pasireiškia tuo, kad realiai teisėtai veikiantis ūkio subjektas, kaip PVM mokėtojas, kuris vykdo veiklą ir turi pareigą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais mokėti į biudžetą apskaičiuotą mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, įtraukia į buhalterinę apskaitą žinomai netikras priedangos įmonių PVM sąskaitas faktūras, apgaule padidina įmonės atskaitomą pirkimo PVM. Dėl to apskaičiuojant mokestinio laikotarpio mokėtiną į biudžetą PVM sumą iš apskaičiuotos pardavimo PVM atimama neteisėtai padidinta pirkimo PVM suma. Tokiu būdu neteisėtai, apgaule išvengiamas mokėtinas į biudžetą PVM. Šiais veiksmais fiziniai asmenys apgaule įgyja PVM, o juridinis asmuo apgaule išvengia dalies turtinės prievolės – mokėtino pridėtinės vertės mokesčio. Pridėtinės vertės mokesčio įgijimas apgaule baigtas, kai iš realiai veikiančios įmonės, remiantis netikrais dokumentais – PVM sąskaitomis-faktūromis, yra atsiskaitoma už tariamai suteiktas prekes ar paslaugas, pervedant pinigines lėšas į priedangos įmonę. (tariamos prekės ar paslaugos kaina ir pridėtinės vertės mokesčio suma). Kaip jau minėta, PVM išvengimas apgaule baigtas, kai realiai veikianti įmonė į valstybinę mokesčių inspekciją pateikia suklastotą deklaraciją, kurioje remiantis netikrais dokumentais ( PVM sąskaitomis-faktūromis) įtrauktas sumažintas valstybės biudžetui mokėtinas PVM.

59Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė tuo, kad E. K., veikdamas tiesiogine tyčia, fiktyvių PVM sąskaitų – faktūrų pagalba legalizuodavo katalizatorius, jo įgytus be oficialių dokumentų, nesumokant PVM. Byloje nustatyta, šių aplinkybių iš esmės neginčija ir apeliantas, kad sąskaitos - faktūros buvo išrašomos fiktyviems sandoriams, šių sąskaitų faktūrų pagrindu pervedami pinigai, kurie išgryninami tiek fiktyvių, tiek ir realią veiklą vykdančių įmonių vadovų ir šiems bei tarpininkams sau pasiliekant sutartą sumą kaip atlygį, pinigai grąžinami UAB “E.” vadovui E. K.. Nors apeliantas teigia, kad buvo norima legalizuoti praeityje įvykusius sandorius su fiziniais asmenimis, tačiau nėra aišku, kad tokie sandoriai su fiziniais asmenimis buvo įvykę. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad tiek E. K., tiek kitiems asmenims, kurie ne vienus metus dalyvavo versle, buvo įmonių vadovai, akcininkai, buvo žinoma, kad tokiais fiktyviais dokumentais, kuriuose nurodyti neįvykę sandoriai dėl prekių, kurios parduotos nebuvo, tačiau, nepaisant to, už jas pervedant dideles sumas pinigų, kurie būdavo išgryninami ir vėl grąžinami pirkėjui, prieš tai kiekvienam schemos dalyviui už savo dalyvavimą sukčiavimo grandinėje gavus atlygį, bus gauta neteisėta mokestinė nauda. Kaltinamieji suvokė, kad minėti fiktyvūs dokumentai, kurių pagaminime ir pateikime jie, kaip schemos dalyviai dalyvavo, tam ir buvo reikalingi, kad būtų įtraukti į įmonių, pirkusių tokius fiktyvius dokumentus, buhalterinę apskaitą, kad jie bus pateikti VMI, ir to pasėkoje bus padidintas pirkimo PVM, sumažintas mokėjimo PVM, taip panaikinant didelės vertės juridinio asmens prievolę valstybei. Visi kaltinamieji to siekė, nes iš šios veiklos turėjo naudą, nuo fiktyviose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, pinigus išgryninus, priklausė jų atlygis.

60Kaip jau minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes, PVM sukčiavimo schema iš esmės reiškėsi tuo, kad, įforminus vienos įmonės apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tariamą katalizatorių pirkimą, žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu šiai įmonei atsiskaičius už tariamas prekes, gautos lėšos buvo išgryninamos, o buhalterijoje ir PVM deklaracijose, kurios buvo teikiamos mokesčių inspekcijai, fiktyvus pirkimo PVM įrašomas į PVM atskaitą, taip nepagrįstai sumažinant mokestinę prievolę. Kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje atskleista, kaip buvo sukuriamas fiktyvus pirkimo PVM ir kaip reiškėsi apgaulė – pirkimo PVM buvo įtraukiamas į atskaitą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo deklaruojama neteisėtai sumažinta PVM prievolė. Apeliantas pagal BK 182 str. 2 d. nuteistas už tai, kad dalyvavo schemoje, kuri leido UAB “E.” išvengti (panaikinti) didelės 187 425 Lt (54 282 Eur) vertės PVM prievolės.

61Apeliantas teigia, kad neturėjo tyčios sukčiauti PVM mokėjimo srityje, sąskaitų-faktūrų išrašymo tikslas buvo katalizatorių iš fizinių asmenų pirkimo pardavimo sandoriams legalizuoti. Tvirtina, kad jis nežinojo, jog fiktyvias sąskaitas – faktūras išrašiusios įmonės nesumokės į valstybės biudžetą pardavimo PVM, tačiau, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad PVM yra mokamas tik tuo atveju, kai yra šio mokesčio objektas – realiai parduotos prekės ar paslaugos, o kaip matyti iš bylos medžiagos pagal išrašytas sąskaitas-faktūras UAB “E.” jokių prekių nepirko, buvo tik sudaryta pirkimo-pardavimo regimybė, gaminant netikras PVM sąskaitas – faktūras, vadinasi fiktyvius dokumentus išrašiusios įmonės neprivalėjo mokėti į valstybės biudžetą pardavimo PVM.

62Byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad E. K., žinodamas, kad UAB “S.”, UAB “B.”, UAB “E.” vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, PVM sąskaitos- faktūros yra suklastotos, nurodė, buhalterinę apskaitą tvarkantiems darbuotojams, jiems apie tai nežinant įtraukti fiktyvius dokumentus į bendrovės buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas bei pateikti jas VMI ir tokiu būdu už UAB “E.” tariamai pirktas prekes bei tariamai sumokėtą pirkimo pridėtinės vertės mokestį, padidinus bendrovės pirkimo PVM ir tuo pačiu sumažinus į valstybės biudžetą UAB “E.” mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM.

63Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus susitarimą tarp kaltinime nurodytų asmenų apgauti valstybę (mokesčių administratorių), išvengti PVM mokėjimo ar pan. Jo įsitikinimu UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” turėjo sumokėti pardavimo PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas, nes jam buvo grąžinami pinigai be PVM sumos, nuo kurios dar buvo paliekamas sutartas procentas kaip atlyginimas už fiktyvių dokumentų gavimą. Tokiu būdu, jis, būdamas įsitikinęs, kad nuo UAB “E.” pervestų pinigų UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” sumokėjo valstybės biudžetui PVM, jis nurodė buhalterei įtraukti šias suklastotas PVM sąskaitas- faktūras į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaracijas.

64Teisėjų kolegija neįtikinamais laiko apeliacinio skundo argumentus, kad apeliantas tikėjosi, kad fiktyvioje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta PVM suma bus sumokėta į valstybės biudžetą fiktyvias sąskaitas-faktūras išrašiusių įmonių. Teismui nekelia abejonių, kad E. K. pagal savo išsilavinimą ir užimamų pareigų, kaip ūkio subjekto vadovo, pobūdį žino Pridėtinės vertės mokesčio esminę sąlygą, t.y., kad pridėtinės vertės mokestis yra mokamas tik įvykus realioms ūkinėms operacijoms tarp ūkio subjektų. Nagrinėjamu atveju, tiek paties E. K. parodymai, tiek ir kiti bylos duomenys įrodo, jog tarp UAB “E.” ir fiktyvias sąskaitas-faktūras išrašiusių įmonių UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.”, jokie pirkimo-pardavimo sandoriai neįvyko, prekės nebuvo pirktos. Todėl nebuvo jokio pagrindo netgi prielaidai, kad valstybei bus sumokėtas pridėtinės vertės mokestis.

65Vadovaujantis PVM įstatymo nuostatomis, UAB „S“, UAB “B.”, UAB “E.” pridėtinė vertė nebuvo sukurta, t. y. prekių, kaip PVM objekto įmonės įsigijusios nebuvo ir negalėjo parduoti kitiems ūkio subjektams. Todėl išrašytose fiktyviose sąskaitose-faktūrose prekių tiekimas nevyko ir pridėtinė vertė pagal įformintus sandorius nebuvo sukurta. Teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčio mokėtojo atlikti prekių įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, t. y. prekės ar paslaugos įsigijimo ir jos panaudojimas PVM mokėtojo veiklai turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl UAB „S“, UAB “B.”, UAB “E.” nekilo prievolė mokėti PVM.

66Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus dėl apelianto bei kitų nuteistųjų, kurie nuosprendžio neskundžia – S. R. ir V. K. argumentų, kad pagal fiktyvias sąskaitas faktūras PVM mokestį biudžetui turėjo sumokėti UAB „S.“, UAB “B.” ir UAB “E.”, su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra fiktyvios, o pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. nuostatas pareiga mokėti PVM kyla tik realiai prekes ar paslaugas tiekusiems asmenims, todėl nesant pridėtinės vertės mokesčio objekto – suteiktos prekės ar paslaugos, UAB “S.”, „B.“, „E.“ nekilo pareiga mokėti PVM, o tariamą prekių pirkimą buhalterinėje apskaitoje apskaitę asmenys neįgijo teisės į PVM atskaitą- fiktyvūs sandoriai nepanaikino jų pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors šiais fiktyviais sandoriais to buvo siekiama. Byloje esančiais anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad kaltinamieji E. K., S. R., V. K. bei R. V. žinojo, jog atitinkamai pagal minėtas bendrovių UAB „S.“, UAB “B.”, UAB “E.” išrašytas PVM sąskaitas faktūras jokios ūkinės operacijos su UAB ,,E.“ nevyksta. Aukščiau aptartais veiksmais buvo siekiama ne realaus prekių įsigijimo, prisiimant visus iš to kylančius mokestinius įsipareigojimus, o priešingų tikslų – neteisėtos mokestinės naudos gavimo, kuria suinteresuoti buvo visi šios nusikalstamos schemos dalyviai.

67Pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčios kryptingumo yra teisingos, jos neprieštarauja teismų praktikoje įtvirtintoms nuostatoms.

68Byloje nustatyta sukčiavimo PVM srityje schema, kuomet viena įmonė, sudaro fiktyvius sandorius su kita įmone dėl tariamo prekių ar paslaugų pirkimo ir už jas apmoka. Įmonė, gavusi pinigus pagal fiktyvų sandorį, tiesiogiai ar per ilgesnę įmonių grandinę, išgryninusi pervestas lėšas, gražina jas pirmai įmonei, sau pasilikdama maždaug PVM dydį atitinkančią grynųjų pinigų sumą. Įmonė – nagrinėjamu atveju – UAB “E.” įtraukdama į apskaitą ir deklaruodama fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, dar papildomai įgyja ir teisę į PVM atskaitą, taip kompensuodama tos grynųjų pinigų dalies praradimą, kuris liko įmonėje, kuriai buvo pervesti pinigai pagal fiktyvų sandorį. Šios schemos būtinas elementas yra tai, kad didžioji grynųjų pinigų dalis grįžta pinigus pagal fiktyvų sandorį pervedusiai įmonei. Jei didžioji piniginių lėšų dalis nebūtų grąžinama įmonei, pervedusiai pinigus, paminėta PVM grobstymo schema netektų ekonominės prasmės, nes vien pagal PVM atskaitą gaunamos lėšos, įmonei nekompensuotų pagal fiktyvius sandorius pervedamų ir grynais negrąžinamų pinigų praradimo.

69Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimą reglamentuojančias normas, nuosprendyje neišdėstė motyvų dėl bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

70Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, dėl to visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

71E. K. patvirtino buvus susitarimą su S. R. dėl įmonių fiktyvioms sąskaitoms faktūroms išrašyti suradimo ir šios veiklos koordinavimo. Šis patvirtino tuo klausimu kreipęsis į K. K. K.. Apie bendrus susitikimus ir susitarimus dalyvaujant V. K. ir R. V. yra parodęs J. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. E. K. parodė, kad tiesiogiai bendravo su visų tarimus sandorius forminusių įmonių vadovais, aptaręs sutarties sąlygas, tokio susitikimo buvimą patvirtino ir N. Š., R. V., M. K.. Nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. E. K. nurodė, jog jie, kaip įmonių vadovai, susitikdavo asmeniškai su visais fiktyvias sąskaitas išrašyti sutikusių įmonių atstovais, pasirašydami sutartis aptardavo susitarimo sąlygas. Kaltinime minimų įmonių vadovai (taip pat ir neformalūs) bei vidiniais ryšiais su įmonėmis nesusiję asmenys suprato, kad nesant realių sandorių, negali būti surašomi dokumentai, pervedami pinigai, jie didelėmis sumomis išgryninami, perduodami (to niekur neužfiksuojant) pasitelkiant bendrininkų grandinę, kurių kiekvienas buvo suinteresuotas už savo atliktus veiksmus, kaip indėlį į bendrą nusikalstamą rezultatą, gauti atlygį iš fiktyvių sandorių pagrindu pervestų pinigų (tarp kurių ir PVM) sumų. Akivaizdu, kad minėtas atlygis bendrininkams ir galėjo būti mokamas būtent dėl to, kad buvo naikinamos juridinių asmenų prievolės valstybei sumokėti dideles pinigų sumas. Uždarame rate sudaryti verslo logikos požiūriu nepateisinami sandoriai, rodo, kad juos sudarę asmenys suprato, jog veikia fiktyviai siekdami bendro tikslo, sudaryti galimybę apgauti valstybę. Iš kaltinamųjų parodymų, jų veikimo būdo, intensyvumo matyti, jog minėti fiktyvūs sandoriai buvo sudaryti sąmoningai – siekiant gauti sutartą neteisėtą atlygį. Nurodytų aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad kaltinamieji suvokė ir žinojo, jog įmonių atstovų pagal pateiktus duomenis paruoštos ir per bendrininkų grandinę UAB “E.” vadovui pateiktos suklastotos PVM sąskaitos faktūros bus įtrauktos į jas įsigijusių įmonių buhalterinę apskaitą (nes tuo tikslu jos ir buvo perkamos), tokiu būdu šių fiktyvių dokumentų pagrindu bendrovės įgaus galimybę įtraukti į atskaitą fiktyviai sukurtą pirkimo PVM, taip įgydamos teisę jo dydžiu mažinti mokėtiną PVM. Be to, byloje nustatyta, kad fiktyvias sąskaitas faktūras išrašiusiomis įmonėmis buvo skubama atsikratyti, parduodant jas fiktyviems akcininkams, taip pat buvo siekiama atsikratyti šių įmonių dokumentais. Teisme S. R., V. K., E. K. nurodė, kad jautė tam tikrą nepasitikėjimą surastomis įmonėmis. Vėliau kilo įtarimų, kad šios nemoka PVM, tai buvo bandoma aiškintis per S. R., toliau – per K. K., R. V.. Tiek S. R., tiek V. K. ir R. V. teigė, kad jie buvo reikalingi tam, kad surastų galinčias PVM sąskaitas faktūras išrašyti įmones, tačiau minėti kaltinamieji negalėjo paaiškinti, kam jų paslaugos buvo reikalingos po to, kai minėtos įmonės buvo surastos, o įmonių vadovai susitiko ir pabendravo tiesiogiai su E. K..

72Tiek teorijoje, tiek praktikoje laikomasi nuostatos, kad, esant bendrininkavimui, pripažįstant asmenį vykdytoju, pakanka, kad jis bent iš dalies realizuotų objektyvius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį. Taikant šią nuostatą sukčiavimui, vykdytoju laikytinas tas, kuris atlieka veiksmus, realizuojančius turtinės naudos gavimo ir/ar apgaulės požymius. Tačiau pažymėtina, kad PVM sukčiavimo specifika pasireiškia tuo, kad neteisėtos PVM naudos įgijėjas formaliai yra juridinis asmuo (įmonė), taigi nusikalstama veika pirmiausia reiškiasi kaip juridiniai veiksmai vadovaujant, kontroliuojant ar atstovaujant juridiniam asmeniui. Todėl PVM sukčiavimo vykdymu laikytini ne tik fiziniai veiksmai įgyjant suklastotas sąskaitas faktūras, jas apskaitant, įrašant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, disponuojant neteisėtai gautais pinigais ir pan., bet ir vadovaujančias pareigas einančių asmenų atitinkamų sprendimų taip veikti priėmimas, nurodymų davimas pavaldiems asmenims ir pan. Taigi kaltieji asmenys, kurie atsakingi už juridinio asmens veiklą ar eina jame vadovaujančias pareigas, koks bebūtų jų dalyvavimas PVM nusikalstamoje schemoje, laikytini vykdytojais. Ir visai nesvarbu, ar jie asmeniškai dalyvavo klastojant ar įgyjant suklastotas sąskaitas faktūras, jas apskaitant, įrašant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, ar davė nurodymus tai daryti kitiems, ar tiesiog dalyvavo priimant sprendimą naudoti įmonę PVM sukčiavimo nusikalstamoje schemoje.

73Pridėtinės vertės mokestis yra netiesioginis mokestis, kuris sumokamas už prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, tenkinant šias sąlygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

74PVM sumoka galutinis vartotojas (pirkėjas), PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įgyjama prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ir paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas. Parduodant prekes ar paslaugas, pardavėjas buhalteriniuose dokumentuose (sąskaitose faktūrose ir kt.) išskiria PVM, kurį sumoka pirkėjas. Tačiau pardavėjas neįgyja nuosavybės teisės į iš pirkėjo gautą PVM, o privalo šias lėšas sumokėti valstybei įstatymo nustatyta tvarka. Tuo pačiu pirkėjas, kuris yra PVM mokėtojas, įgyja teisę pardavėjui sumokėtą PVM įtraukti į PVM atskaitą ir šia suma sumažinti prievolę mokėti valstybei PVM. Kaip jau minėta, prekės įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms įgyti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti realiai, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.

75Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo tiriamos aplinkybės ar fiktyvias sąskaitas-faktūras išrašiusios įmonės nėra sumokėjusios PVM mokesčio, tačiau UAB “S.”, UAB “B.”, UAB “E.” finansiniuose dokumentuose, kurie buvo paimti atliekant tyrimą, nėra jokių duomenų apie tai, kad PVM mokestis būtų sumokėtas.

76Iš E. K. veiksmų akivaizdu, jog, priešingai nei jis teigia, tikslas suklaidinti – apgaulė, jo veiksmuose buvo. Jis, perduodamas netikrus dokumentus bendrovės buhalterijai, suprato ir žinojo, kad bendrovei pateikus tikrovės neatitinkančią PVM mokesčio deklaraciją, atsiras jo norimos pasekmės – galimybė įgyti valstybės biudžeto lėšų nesumokėtų PVM mokesčių pavidalu. Taigi nuteistojo E. K., kuris žinojo ir suprato, kad nėra paties PVM objekto, nes dokumentuose nurodytų prekių UAB “E.” iš UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.”, nepirko, veiksmuose yra esminis sukčiavimo požymis – apgaulės panaudojimas prieš turto savininką, šiuo atveju, prieš valstybę, turint tikslą panaikinti turtinę prievolę – sumokėti Lietuvos Respublikos biudžetui 187 425 Lt (54 282 Eur) PVM.

77Kaltinamieji S. R., V. K. ir R. V. nurodė, kad buvo tiesiog tarpininkai tarp įmonių, vežiojantys dokumentus ir pinigus, tačiau tai paneigia byloje surinktų įrodymų analizė. E. K. nurodė, kad suprato S. R. dalyvavimą schemoje, kaip garantą, kad viskas tarp įmonių vyks sklandžiai, nes santykiai tarp senų pažįstamų dar nuo darbo UAB „V.“ laikų buvo grindžiami pasitikėjimu, veikimo schemos žinojimu. Iš paties S. R. parodymų matyti, kad žinojo neteisėtos veiklos mechanizmą, jį aptarė su E. K.. Būtent S. R. paaiškino, kaip bus veikiama, V. K., nurodydamas, kokio atlygio šis ir jo rasti žmonės gali tikėtis. Per S. R. surastoms įmonėms buvo perduodami duomenys, reikalingi fiktyvių PVM Sąskaitų faktūrų surašymui, ir grąžinami išgryninti pinigai atitinkamai E. K..

78Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino E. K. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, todėl naikinti nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

79Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

80nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Minėtu nuosprendžiu nuteisti ir S. R., V. K., R. V., M. K., A. N., A. N., A.... 3. Teisėjų kolegija,... 4.
  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės... 5. E. K. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. balandžio 16 d. būdamas UAB... 6. E. K., S. R. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį... 7. E. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pateikė UAB “E.” rekvizitus ir... 8. Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. K. pateikė UAB “E.” rekvizitus ir... 9. E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” PVM sąskaitas... 10. Tokiu būdu jis, E. K., veikdamas bendrininkų grupe su S. R., V. K., R. V.,... 11. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto... 12. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas buvo nenuoseklus, neadekvačiai ir... 13. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal... 14. Šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimas pašalinti sukčiavimo vienus... 15. Pagal formuojamą LAT praktiką ,,į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta... 16. Tais atvejais, kai mokesčių inspekcijai pateiktų suklastotų dokumentų... 17. Tais atvejais, kai sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti į... 18. Turtinės teisės įgijimas yra tokia situacija, kai kaltininkas apgaule... 19. Nuosavybės teisė visada yra siejama su daiktine teise ir apima daikto... 20. Šiuo konkrečiu atveju, kaltinime supainiojus net kelis objektyviuosius šios... 21. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. atsako asmuo, jei jis veikė tiesiogine... 22. Teismo išvados apie fiktyvių dokumentų išrašymo bei panaudojimo tikslus... 23. S. R. jam (E. K.) pasiūlė, kad gali jis už tam tikrą atlygį surasti... 24. Apklaustas teisme kaltinamasis V. K. taip pat patvirtino, jog PVM negrobstė.... 25. R. V. teisme parodė, jog jo įmonė UAB “S.” PVM sumokėjo, ji neskolinga,... 26. Akcentuotina tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio... 27. Nagrinėdamas bylą, teismas padarė išvadas, kad visi kaltinamieji ne tik,... 28. Sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t y., kai kaltininkas... 29. Tai, kad jis (E. K.), nei kaip fizinis asmuo, nei kaip juridinio asmens UAB... 30. Teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai neva paneigiantys kaltinamųjų... 31. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neapibrėžė sukčiavimo požymių,... 32. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus susitarimą tarp... 33. Šioje byloje atlikti ūkinės finansinės veiklos tyrimai buvo atlikti... 34. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pridėtinės vertės mokestis... 35. Teismas netinkamai įvertino jo (E. K.) tyčios kryptingumą, nes bylos... 36. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
... 37. Apeliacinis skundas atmestinas.... 38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios... 39. Teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė,... 40. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį... 41. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti... 42. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakeistos nusikalstamos veikos faktinės... 43. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra... 44. Aiškinant BPK 255 str. 2 d. nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės... 45. Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. K. kaltinamas tuo, kad <...>... 46. Kaip matyti iš kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo E. K., jis nėra... 47. Kaltinime nurodyta aplinkybė, kad E. K. <....> apgaule UAB “E.”... 48. Esminė BPK 255 str. 2 d. nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas... 49. Nors apeliantui buvo inkriminuotas didelės vertės svetimo turto – 187 425... 50. Byloje nustatyta, kad E. K. nuo 2007 m. balandžio 16 d. būdamas UAB “E.”,... 51. BK 182 str. 2 d. nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines... 52. Pagal pridėtinės vertės įstatymo nuostatos, PVM mokėtojas turi teisę... 53. Neteisėtų mokesčio mokėtojo veiksmų pripažinimą sukčiavimu pirmiausia... 54. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule... 55. PVM atskaitos tvarką reglamentuoja PVM įstatymo 1 d. 1 p. nuostatos, pagal... 56. PVM sąskaita - faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl... 57. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neapibrėžė... 58. Sukčiavimas pridėtinės vertės mokesčio srityje pasireiškia tuo, kad... 59. Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė tuo, kad E. K., veikdamas tiesiogine... 60. Kaip jau minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes, PVM sukčiavimo schema... 61. Apeliantas teigia, kad neturėjo tyčios sukčiauti PVM mokėjimo srityje,... 62. Byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad E. K., žinodamas, kad... 63. Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus... 64. Teisėjų kolegija neįtikinamais laiko apeliacinio skundo argumentus, kad... 65. Vadovaujantis PVM įstatymo nuostatomis, UAB „S“, UAB “B.”, UAB... 66. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus dėl apelianto... 67. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčios kryptingumo yra teisingos,... 68. Byloje nustatyta sukčiavimo PVM srityje schema, kuomet viena įmonė, sudaro... 69. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė... 70. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika... 71. E. K. patvirtino buvus susitarimą su S. R. dėl įmonių fiktyvioms... 72. Tiek teorijoje, tiek praktikoje laikomasi nuostatos, kad, esant... 73. Pridėtinės vertės mokestis yra netiesioginis mokestis, kuris sumokamas už... 74. PVM sumoka galutinis vartotojas (pirkėjas), PVM mokamas kiekvienoje civilinės... 75. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo tiriamos aplinkybės ar... 76. Iš E. K. veiksmų akivaizdu, jog, priešingai nei jis teigia, tikslas... 77. Kaltinamieji S. R., V. K. ir R. V. nurodė, kad buvo tiesiog tarpininkai tarp... 78. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro... 79. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 80. nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti....