Byla 2K-7-112/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Vytauto Greičiaus, Jono Prapiesčio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

4J. V. G., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

5teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. G., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Laidavimo terminas nustatytas dvejiems metams, laiduotoja paskirta A. G. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį J. V. G. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

6UAB „N“ pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 MGL dydžio (5200 Lt) bauda. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį UAB „N“ išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti ir J. V. G. gynėjos, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

9J. V. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad, atstovaudamas UAB „N“ interesams ir veikdamas šio juridinio asmens vardu, pagamino netikrą dokumentą. Veikdamas pagal išankstinį susitarimą su kitu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas kitoje byloje dėl PVM sąskaitos-faktūros suklastojimo, laikotarpiu nuo 2007 m. spalio iki 2007 m. gruodžio mėnesio tiksliai nenustatytoje vietoje pateikė šiam asmeniui UAB „N“ rekvizitus ir duomenis, kas turi būti įrašyta PVM sąskaitose-faktūrose kaip tariamai parduodama UAB „N“. Šis asmuo iš J. V. G. gautus duomenis pateikė kitam asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atliekamas kitoje byloje, o šis nenustatytu laiku ir vietoje į savo vadovaujamos UAB „L“ vardu išrašytą 2007 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija LTU Nr. 0000277, įrašė J. V. G. pateiktus žinomai melagingus duomenis, neva UAB „L“ pardavė UAB „N“ reklamos paslaugų už 58 569,30 Lt, iš jų 8 934,30 Lt PVM, po to pasirašė šioje PVM sąskaitoje-faktūroje kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė J. V. G. Pastarasis, žinodamas, kad PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytos reklamos paslaugos nėra suteiktos, pateikė ją UAB „N“ direktorei, kuri nežinodama, kad PVM sąskaita-faktūra yra netikra, pasirašė šioje PVM sąskaitoje-faktūroje.

10J. V. G. buvo kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas UAB „N“ atsakingu asmeniu – akcininku ir įmonės projektų vadovu, veikdamas šio juridinio asmens naudai ir interesais, 2007 m. spalio-gruodžio mėnesiais Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su organizuota grupe, susidedančia iš V. M. ir V. K., dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas atskirai, turėdamas tikslą apgaule panaikinti UAB „N“ turtinę prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą bei panaikintą mokėtino PVM sumą įgyti savo ir bendrininkų naudai, pasikėsino suklastoti tikrus dokumentus bei juos panaudoti, taip pasikėsino apgaule savo ir bendrininkų naudai įgyti svetimą turtą - 8 934,30 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM bei UAB „N“ naudai panaikinti prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą:

112007 m. spalio mėnesį V. K. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti J. V. G. atstovaujamai UAB „N“ PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „N“ parduotas paslaugas bei tokiu būdu apgaule sumažinti bei įgyti šios bendrovės valstybės biudžetui mokėtiną PVM, J. V. G. sutiko tokias žinomai netikras PVM sąskaitas-faktūras iš V. K. įsigyti ir įtraukti jas į UAB „N“ buhalterinę apskaitą bei laikotarpiu nuo 2007 m. spalio iki 2007 m. gruodžio mėnesio pateikė V. K. UAB „N“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turi būti nurodytos PVM sąskaitose-faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „N“. V. K. iš J. V. G. gautus duomenis pateikė V. M., kuris nenustatytu laiku ir vietoje į organizuotos grupės narių faktiškai valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „L“ 2007 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija LTU Nr. 0000277, naudodamasis kompiuteriu, įrašė J. V. G. pateiktus žinomai melagingus duomenis, neva UAB „L“ pardavė UAB „N“ reklamos paslaugų už 58 569,30 Lt, iš jų 8 934,30 Lt PVM, po to pasirašė minėtame dokumente kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą per V. K. perdavė J. V. G. Pastarasis žinodamas, kad pagal V. K. jam pateiktą minėtą UAB „L“ PVM sąskaitą-faktūrą sandoris nėra realiai įvykęs, pateikė ją UAB „N“ direktorei V. K. S., kuri, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašė minėtame dokumente kaip UAB „N“ direktorė ir pateikė šią PVM sąskaitą-faktūrą buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, taip pat nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydama šį netikrą dokumentą įtraukti į UAB „N“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją. J. V. G., imituodamas UAB „N“ atsiskaitymą su UAB „L“ už tariamai šios įmonės parduotas paslaugas, 2007 m. gruodžio 6 d. mokėjimo pavedimu iš UAB „N“ sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „SEB banke“, į UAB „L“ sąskaitą Nr. LT ( - ), esančią UAB „Medicinos banke“, pervedė 58 569,30 Lt, iš jų 8 934,30 Lt PVM, po to V. M., Vilniuje UAB „N“ pervestus pinigus, pagal iš anksto su J. V. G. sutartas apgaule įgytos PVM sumos pasidalijimo proporcijas šiuos pinigus Vilniuje padalijo organizuotos grupės nariams, o likusius išgrynintus pinigus, iš jų dalį apgaulės būdu įgyto PVM, per V. K. perdavė J. V. G. UAB „N“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, nežinodamas, kad UAB „N“ direktorės V. K. S. pateiktoje UAB „L“ 2007 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitoje-faktūroje, serija LTU Nr. 0000277, nurodytos paslaugos realiai UAB „N“ nebuvo parduotos ir ši PVM sąskaita-faktūra yra netikra, įtraukė ją į UAB „N“ buhalterinę apskaitą, tačiau į 2007 m. lapkričio mėn. PVM deklaraciją minėtoje PVM sąskaitoje-faktūroje įrašytų neteisingų duomenų apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM neįrašė, dėl to UAB „N“ valstybės biudžetui mokėtinas PVM nebuvo sumažintas.

12J. V. G. buvo kaltinamas tuo, kad tokiais veiksmais, bendrininkaudamas su organizuotos grupės nariais V. M. ir V. K., dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas atskirai, pagaminęs netikrą dokumentą – PVM sąskaitą-faktūrą, serija LTU Nr. 0000277, pasikėsino suklastoti tikrą dokumentą – įmonės PVM deklaraciją, ją panaudoti ir tokiu būdu savo ir bendrininkų naudai apgaule įgyti svetimą turtą - 8 934,30 Lt į valstybės biudžetą mokėtino PVM bei UAB „N“ naudai apgaule panaikinti turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.

13Kasaciniu skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalies bei 40 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad J. V. G. yra pagrįstai išteisintas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3, 5 dalis, šis teismas nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

15Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad realiai jokios prekės ar paslaugos UAB „N" nebuvo tiekiamos. Gaminant netikras PVM sąskaitas-faktūras buvo tik sudaryta jų tiekimo regimybė. Šią aplinkybę patvirtino žinojęs ir J. V. G.. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad J. V. G., būdamas verslininku ir ilgai dirbdamas versle, bent minimaliai suprato buhalterinę apskaitą, todėl suvokė, kad, į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukus netikrą PVM sąskaitą- faktūrą ir jos pagrindu VMI pateikus PVM deklaraciją, bus padidintas įmonės pirkimo PVM, nuo kurio priklauso mokėtino arba grąžintino PVM dydis.

16Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie J. V. G. psichinį santykį su daroma veika, nepagrįstai, visiškai neįvertinęs pirmiau minėtų aplinkybių, prioritetą suteikė jo parodymams, esą jis galvojęs, kad PVM sumokės realiai jokių prekių nesuteikusi nusikalstamai veiklai naudojama bendrovė. Šis teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas tęsiamas kitoje byloje - V. M., ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnio pagrindu - V. K., yra suinteresuoti šios bylos baigtimi, ir šių asmenų parodymus, esą susitarimo grobstyti PVM nebuvo, pripažino patikimais bei jais grindė savo išvadas. Kita vertus, aplinkybė, kad PVM sumą atitinkanti pinigų suma (18 proc.) liko fiktyvią PVM sąskaitą-faktūrą surašiusios įmonės banko sąskaitoje, vertintina ne kaip pinigų suma, skirta mokesčiams, bet sumokėti kaip atlygis V. M. už netikro dokumento surašymą ir išgrynintų pinigų grąžinimą (atlygis V. K. už tarpininkavimą perduodant dokumentus ir pinigus sudarė 6 proc.).

17Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. V. G. pagamino netikrą PVM sąskaitą-faktūrą bei šią per UAB „N" direktorę V. K. S. pateikė UAB „N" buhalterinę apskaitą tvarkiusiai M. I. Spręsdamas dėl pasikėsinimo buvimo teismas rėmėsi tik liudytojos M. I. parodymais, neva netikrą PVM sąskaitą- faktūrą ji gavo jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir, pasitarusi su J. V. G., šio dokumento į PVM deklaraciją neįtraukė. Be to, teismo manymu, aplinkybė, kad PVM sąskaitą-faktūrą neįtraukti į deklaraciją buvo nuspręsta jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, nei paneigia, nei patvirtina išteisintųjų kaltės. Pažymėtina, kad teismas visiškai nevertino UAB „N" direktorės V. K. S. - asmens, kuriam J. V. G. pateikė netikrą PVM sąskaitą-faktūrą - parodymų dėl netikro dokumento pateikimo buhalterei momento, kuriuose ji parodė, kad netikrą PVM sąskaitą-faktūrą ji kartu su kitais buhalterinės apskaitos dokumentais buhalterei pateikė iki 2007 m. gruodžio 15 d. Ji yra tuo tikra, nes nuo 2007 m. gruodžio 22 d. iki Naujųjų metų UAB „N" nedirbo. Šie bylos duomenys, anot kasatoriaus, patvirtina, kad J. V. G. atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus - pagaminęs netikrą dokumentą, jį dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios pateikė įmonės direktorei, žinodamas, kad ši minėtą dokumentą pateiks buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, kuris jį įtrauks į PVM deklaracijas. Priešingai nei tai įvertino teismas, aplinkybė, kad J. V. G. pradėjus ikiteisminį tyrimą tarėsi su buhaltere dėl netikro dokumento neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, patvirtina, jog jis suprato savo veiksmų neteisėtumą. Šie J. V. G. veiksmai negali būti pripažįstami ir savanorišku atsisakymu pabaigti nusikaltimą, nes jis atsisakė baigti nusikaltimą dėl objektyvių aplinkybių.

18Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. V. G. bendrininkavimo su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas tęsiamas, motyvuoti neįmanoma. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 konstatuota, jog bendrininkavimo pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu konstatavimas savaime nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Gali būti konstatuojama, kad asmuo, kuris pats neįgyvendino visų būtinų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudamas ir veikdamas su nenustatytu vykdytoju bendrininkų grupe, nustačius jo ir nenustatyto asmens veikos bendrumą, susitarimą su šiuo asmeniu bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo, ir jeigu byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatyto asmens pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus.

19Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs bendrininkų grupės aplinkybę iš nuosprendžio, vis dėlto patvirtino, kad J. V. G. gamino netikrą PVM sąskaitą- faktūrą ne vienas, bet kartu su kitais asmenimis, ir kad būtent kiti asmenys jo pateiktus duomenis įrašė į netikrą PVM sąskaitą-faktūrą; tai leido J. V. G. ir kitiems asmenims, dėl kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas tęsiamas, pasikėsinti apgaule įgyti valstybės biudžeto turtą. Taigi šio teismo išvada dėl bendrininkavimo nebuvimo prieštarauja jo pripažintoms faktinėms aplinkybėms. Be to, asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas tęsiamas, veiksmai nustatyti ne prielaidomis, bet konkrečiais įrodymais - paties J. V. G., V. K. ir V. M. parodymais. Byloje nustatytas tikslus šių asmenų veiksmų mechanizmas. Be to, šių asmenų veiksmai pasikėsinant sukčiauti rodo, kad veiksmai atlikti pagal gerai apgalvotą veikimo planą, pasiskirsčius su bendrininkais užduotimis, taigi suvokiant jų pobūdį ir pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių prieštaravimų nepasisakė ir jų nevertino.

20Kaltinamajame akte pateiktos formuluotės „veikdamas bendrininkų grupe su organizuota grupe, susidedančia iš V. M. ir V. K.“ teismas neturėjo vertinti kaip nesuprantamos, užkertančios kelią asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį. Priešingai nei pasisakė apeliacinės instancijos teismas, ši formuluotė savaime neimplikuoja bendrininkavimo su kitos rūšies bendrininkavimo forma. Kaltinime nurodytos organizuotos grupės narių pavardės leidžia daryti išvadą, kad J. V. G., darydamas nusikalstamas veikas, bendrininkavo ne su organizuota grupe kaip bendrininkavimo forma, bet su konkrečiais organizuotos grupės nariais, todėl tokia formuluotė yra korektiška.

21Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad J. V. G. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos keturios būtinos sąlygos ir tik esant jų visumai gali būti sprendžiama dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Viena iš tokių sąlygų yra ta, kad asmuo nusikalstamą vieką padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tuo tarpu J. V. G. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Todėl, prokuroro nuomone, jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip neatitinkantis BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų.

22Kasacinis skundas atmestinas.

23Dėl išteisinimo pagal kaltinimus padarius BK 25 straipsnio 2 dalyje 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstumo

24Prokuroras skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį ir tuo pagrindu, kad šis teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J.V.G. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus, neteisingai vertino įrodymus, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas.

25Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr.2K-155/2012, 2K-P-9/2012 ir kt.).

26Taigi ir nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis vertintina tuo aspektu, ar šis teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J. V. G. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, reikšmingas atsakant į klausimą, ar J. V. G. padarytoje veikoje yra sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis) sudėties požymiai.

27Sukčiavimas (BK 182 straipsnio 1 dalis) objektyviai reiškiasi: 1) svetimo turto įgijimu; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) turtinės prievolės išvengimu; 4) turtinės prievolės panaikinimu. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę gali pasireikšti ir prievolės mokėti atitinkamus mokesčius (pvz., PVM) panaikinimu. Tai gali būti daroma kaltininkui klastojant PVM sąskaitas-faktūras (pvz., PVM sąskaita-faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą.

28Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Taigi ir tuo atveju, kai sukčiaujant siekiama panaikinti prievolę mokėti PVM (jo dalį), sprendžiant klausimą dėl šios nusikalstamos veikos baigtinumo, reikia nustatyti momentą, nuo kurio įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis šią prievolę. Pagal 2002 m. kovo 5 d. priimtą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau - PVM įstatymas) mokėtina į biudžetą PVM suma paprastai nurodoma mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje ir pagal PVM įstatymo 90 straipsnio 1 dalį turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą, pateikimo mokesčių administratoriui momento. PVM sąskaitų-faktūrų ar kitų dokumentų, kuriuos panaudojus siekiama panaikinti bendrovės prievolę mokėti PVM, suklastojimas, jų pateikimas bendrovei ir įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą nelaikytinas baigtu sukčiavimu. Nustačius, kad kaltininkas, įtraukdamas minėtus suklastotus dokumentus į bendrovės buhalterinę apskaitą, turėjo sumanymą vėliau jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje ir taip apgaule sumažinti mokėtiną PVM sumą, jo veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas sukčiauti, nes nuo šio momento faktiškai pradedami realizuoti sukčiavimo objektyvieji požymiai. Tokio sumanymo nenustačius, kaltininko veika kaip pasikėsinimas sukčiauti paprastai negali būti kvalifikuojama.

29Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori.

30Nagrinėjamoje byloje J. V. G. buvo kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad pasikėsino apgaule savo ir bendrininkų naudai įgyti svetimą turtą - 8 934,30 Lt PVM bei UAB „N“ naudai panaikinti prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą. Byloje nustatyta, kad J. V. G., atstovaudamas UAB „N“ interesams ir veikdamas šio juridinio asmens vardu, pagal išankstinį susitarimą su kitu asmeniu pagamino netikrą dokumentą - PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje buvo įrašyti žinomai melagingi duomenis, neva UAB „L“ pardavė UAB „N“ reklamos paslaugų už 58 569,30 Lt, iš jų 8 934,30 Lt PVM. Taip pat byloje nustatyta, kad J. V. G., žinodamas, jog PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytos reklamos paslaugos nėra suteiktos, pateikė ją UAB „N“ direktorei V. K. S., kuri nežinodama, kad ši PVM sąskaita-faktūra netikra, pasirašė joje ir minėtą dokumentą perdavė UAB „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, kuris jį įtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą. Sprendžiant, ar tokie J. V. G. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sukčiavimo sudėties požymius, itin svarbu nustatyti, kokį sumanymą jis turėjo atlikdamas šiuos veiksmus. Minėta, kad nustačius, jog kaltininkas, įtraukdamas suklastotas PVM sąskaitas-faktūras į bendrovės buhalterinę apskaitą, turėjo sumanymą vėliau jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje ir taip apgaule sumažinti mokėtiną PVM sumą, jo veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas sukčiauti; tokio sumanymo nenustačius, kaltininko veika kaip pasikėsinimas sukčiauti paprastai nekvalifikuojama. Tokį kaltininko sumanymą gali patvirtinti tai, kad jis, perduodamas suklastotus dokumentus bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, jam nurodo šiuos dokumentus ne tik įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, bet ir jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje, arba nors ir neduoda tokio pavedimo, tačiau suvokdamas, jog šie apgaulingi duomenys bus įtraukti į PVM deklaraciją ir pateikti mokesčių administratoriui, neužkerta tam kelio ir pan.

31Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami minėtus J. V. G. veiksmus, susijusius su fiktyvaus sandorio tarp bendrovių sudarymo ir šio sandorio įtraukimo į UAB „N“ buhalterinę apskaitą, konstatavo, kad pagal byloje surinktus įrodymus tokie J. V. G. veiksmai negali būti pripažinti pasikėsinimu apgaule panaikinti prievolę mokėti PVM ir pasikėsinimu apgaule šią į biudžetą mokėtiną PVM pasisavinti, nes jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios tai padaryti. Darydami tokią išvadą, teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tyrė bei vertino, ar byloje esantys įrodymai patvirtina tokias aplinkybes. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Buvo išanalizuoti J. V. G., liudytojų parodymai, jie buvo gretinami ir vertinami byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Todėl laikytinas nepagrįstu kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie J. V. G. psichinį santykį su daroma veika, prioritetą suteikė jo parodymams. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog J. V. G., būdamas verslininku ir ilgai dirbdamas versle, bent minimaliai suprato buhalterinę apskaitą, savaime nereiškia, kad jis sudarydamas fiktyvų sandorį siekė apgaule panaikinti prievolę mokėti PVM. Teismų sprendimuose buvo pasisakyta ir dėl J. V. G. parodymuose esančių neatitikimų. Taigi byloje surinkti ir įvertinti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo paneigti, kad minėto fiktyvaus sandorio sudarymo tikslas buvo ne apgaule panaikinti prievolę mokėti PVM, o gauti į UAB „N“ buhalterinę apskaitą neįtrauktų pinigų. Taigi V. G. tyčinės kaltės nebuvimą teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įpareigojančių įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

32Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo nurodyti pagrindiniai argumentai, pagrindžiantys apeliacinio skundo atmetimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniam teismui konstatavus, jog J. V. G. pagrįstai išteisintas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, neteko prasmės klausimų dėl jo bendrininkavimo darant minėtą nusikalstamą veiką nagrinėjimas. Taigi tai, kad apeliacinės instancijos šių klausimų ir nenagrinėjo, dar nereiškia, jog buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

33Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J. V. G. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus, neteisingai vertino įrodymus, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas.

34Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. V. G. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ne tik pasikėsinimu apgaule panaikinti prievolę mokėti į biudžetą PVM, bet ir pasikėsinimu apgaule įgyti valstybės biudžeto lėšas. Toks asmens veikos, kuri reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikavimas ir kaip sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę, ir kaip sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą, yra nepagrįstas. Šiuo atveju į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybėje esančiu turtu, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo negali būti vertinami kaip svetimo, t.y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule. Kvalifikuojant nustatytą PVM mokestinės apgaulės schemą, kaip sukčiavimą, būtina nustatyti, koks konkretus objektyvusis sukčiavimo požymis labiausiai atitinka kaltininko padarytą veiką.

35Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies ir 40 straipsnio 2 dalies taikymo

36Kasatorius savo poziciją dėl netinkamo BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo grindžia ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas kaltinamajame akte pateiktos formuluotės „veikdamas bendrininkų grupe su organizuota grupe, susidedančia iš V. M. ir V. K.“ neturėjo vertinti kaip nesuprantamos, užkertančios kelią asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį.

37Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009). Taigi bendrininkavimas yra galimas tarp asmenų, o ne tarp skirtingų bendrininkavimo formų. Būtent minėtoje kaltinamojo akto pateiktoje formuluotėje iš esmės ir konstatuojamas bendrininkavimas tarp skirtingų bendrininkavimo formų – bendrininkų grupės ir organizuotos grupės, - kuris baudžiamosios teisės požiūriu yra nesuprantamas. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti apeliacinės instancijos pateiktu šios kaltinamojo akto formuluotės vertinimu. Taip pat niekuo nepagrįstas yra ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl bendrininkavimo nebuvimo prieštarauja to paties teismo pripažintoms bylos aplinkybėms. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį padarė esminį BPK pažeidimą.

38Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J. V. G. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių kylančių reikalavimų, netenka prasmės nagrinėti kasacinio skundo argumentus dėl BK 40 straipsnio 2 dalies taikymo.

39Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

40Atmesti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. sekretoriaujant Ritai Bartulienei,... 3. dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,... 4. J. V. G., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjai advokatei Jolantai... 5. teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją... 6. UAB „N“ pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta... 7. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis,... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,... 9. J. V. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios... 10. J. V. G. buvo kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį,... 11. 2007 m. spalio mėnesį V. K. pasiūlius už tiksliai nenustatyto dydžio... 12. J. V. G. buvo kaltinamas tuo, kad tokiais veiksmais, bendrininkaudamas su... 13. Kasaciniu skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro... 14. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20... 15. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnyje... 16. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie J. V. G. psichinį santykį... 17. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. V. G. pagamino netikrą... 18. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. V. G.... 19. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs... 20. Kaltinamajame akte pateiktos formuluotės „veikdamas bendrininkų grupe su... 21. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad J. V. G. nepagrįstai atleistas nuo... 22. Kasacinis skundas atmestinas.... 23. Dėl išteisinimo pagal kaltinimus padarius BK 25 straipsnio 2 dalyje 22... 24. Prokuroras skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį ir tuo pagrindu,... 25. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir... 26. Taigi ir nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15... 27. Sukčiavimas (BK 182 straipsnio 1 dalis) objektyviai reiškiasi: 1) svetimo... 28. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule... 29. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia... 30. Nagrinėjamoje byloje J. V. G. buvo kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį,... 31. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami minėtus J.... 32. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, motyvuotai atsakė į... 33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra... 34. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. V. G. pagal BK 25 straipsnio 2... 35. Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies ir 40 straipsnio 2 dalies taikymo... 36. Kasatorius savo poziciją dėl netinkamo BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo... 37. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras... 38. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios... 39. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 40. Atmesti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro...