Byla 2A-1362/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-243-232/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (tretieji asmenys – A. M., R. G., A. J., uždaroji akcinė bendrovė „Ober-Haus“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos 2007 m. sausio 31 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-47 (toliau – ir Kreditavimo sutartis) ir 2007 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure sudarytą Hipotekos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Hipotekos sutartis).

5Ieškovas paaiškino, kad 2006 metais vasarą per pažįstamą asmenį susipažino su trečiuoju asmeniu A. M., kuri turėjo padėti įsigyti ieškovui nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Ieškovas teigė, kad jis surastam įsigyti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), neturėjo reikiamo kiekio lėšų, tačiau A. M. pasisiūlė padėti gauti kreditą banke, taip pat pasiūlė imti kreditą su ieškovui nepažįstamu trečiuoju asmeniu R. G..

6Ieškovas teigė, kad 2006 m. lapkričio 20 d. jis kreipėsi į akcinę bendrovę (toliau – ir AB) DNB banką (buvęs pavadinimas – AB DnB NORD bankas) (toliau – ir atsakovas, Bankas) ir užpildė paraišką kreditui gauti, nurodydamas, jog pageidauja gauti 400 000 Lt dydžio kreditą 25 metams, bei išvyko dirbti ir gyventi į užsienį. Ieškovas tvirtino ir tai, kad jis 2006 m. gruodžio 11 d. A. M. išdavė generalinį įgaliojimą, kuriuo suteikė teisę jai paimti kreditą iš Banko bei tvarkyti kitus piniginius klausimus, nupirkti ieškovui nekilnojamąjį turtą. Bankas ieškovui ir solidariam bendraskoliui R. G. sutiko suteikti 749 000 Lt dydžio kreditą vartojimo reikmėms. Tarp pardavėjo A. J., ieškovo ir R. G., už kuriuos veikė ir kurių vardu pasirašinėjo A. M., 2007 m. sausio 23 d. buvo pasirašyta ir notariškai patvirtinta 0,95 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas ir trečiasis asmuo R. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis nusipirko nurodytą žemės sklypą, o 2007 m. sausio 31 d. tarp atsakovo, ieškovo ir R. G., veikiančių per atstovę, buvo pasirašyta Kreditavimo sutartis, pagal kurią ieškovas ir R. G., kaip solidarūs bendraskoliai, paėmė 749 000 Lt dydžio kreditą vartojimo reikmėms, kurį įsipareigojo grąžinti iki 2031 m. lapkričio 31 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure 2007 m. sausio 31 d. tarp Banko, ieškovo bei R. G., kurių vardu veikė atstovė, buvo sudaryta Hipotekos sutartis.

7Ieškovas pažymėjo, kad pardavėjui atsakovas 320 000 Lt pervedė 2007 m. vasario 25 d., o tą pačią dieną, kai buvo pervesti pinigai žemės sklypo pardavėjui, A. M. nuo ieškovo ir R. G. bendros sąskaitos nuėmė grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius dar 390 000 Lt, o vėliau, t. y. 2007 m. birželio 8 d. – 9 000 Lt, 2007 m. birželio 20 d. – 2 000 Lt. Kadangi ieškovas visą laiką gyveno ir dirbo Anglijoje, jis nežinojo, kokiomis sąlygomis yra sudarytas žemės sklypo įsigijimo sandoris, ir tik 2008 metų pabaigoje sužinojo, jog žemės sklypas buvo nupirktas už 320 000 Lt, o jo ir R. G. vardu yra paimtas 749 000 Lt dydžio bendras kreditas žemės sklypui, kurio vertė ne didesnė, kaip 320 000 Lt, įsigyti. Ieškovas nurodė ir tai, kad jis kreipėsi į nekilnojamojo turto vertintoją uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“, turėdamas tikslą nustatyti žemės sklypo vertę, buvusią tiek pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo dieną, tiek vertinimo užsakymo dieną. Atlikę vertinimą, turto vertintojai nustatė, kad žemės sklypo rinkos vertė 2007 m. sausio 23 d. – 150 000 Lt, o 2008 m. gruodžio 23 d. – 70 000 Lt. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad Bankas išdavė kreditą ieškovui ir R. G. sąmoningai nepatikrinęs ir neįsitikinęs, koks turtas, kaip kredito grąžinimo prievolės užtikrinimas, bus pateikiamas atsakovui. Atsakovo, kaip banko (kompetentingos kredito įstaigos), elgesys leidžia spręsti apie tai, kad Banko darbuotojai neatliko visų būtinų pareigų, jog būtų apsaugoti atsakovo klientų interesai, be to, toks atsakovo neveiklumas ir aplaidumas galėjo būti atsakovo darbuotojų ir A. M. bendro neteisėto intereso apgauti ieškovą ir R. G. rezultatas.

8Ieškovo nuomone, Kreditavimo sutartis ir Hipotekos sutartis naikintinos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.135 straipsnio 1 dalį, 1.91 straipsnį ir 1.92 straipsnį, nes A. M., sudarydama ginčo sandorius, nesilaikė pareigos veikti atstovaujamų asmenų interesais ir naudai. Ieškovo įsitikinimu, be kita ko, trečioji sandorio šalis – atsakovas (Bankas) buvo nesąžiningas tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju požiūriais, atsakovas savo nesąžiningais veiksmais prisidėjo prie to, kad būtų suteiktas nepagrįstai didelės vertės kreditas menkos vertės žemės sklypui įsigyti. Atsakovas, suteikdamas kreditą, visiškai neįsitikino pagal įgaliojimą veikusios A. M. veiksmų teisėtumu bei sąžiningumu, nes įgaliotam asmeniui leido pasirašyti Kreditavimo sutartį ir hipotekos lakštą, matydamas arba turėdamas matyti, kad tas pats žemės sklypas pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsigytas ne už kredito sumą (749 000 Lt), bet už 320 000 Lt sumą, ypatingai įvertinus tą aplinkybę, jog žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta daug ankščiau, nei sudarytos ginčo sutartys.

9Ieškovas akcentavo, kad jam buvo išduotas tokio dydžio kreditas (749 000 Lt), kokio jis niekada neprašė, t. y. atsakovas veikė prieš ieškovo valią. Kita vertus, atsakovo nesąžiningumas šioje byloje pasireiškia dar ir jo aplaidžiais veiksmais nustatant tikrąją žemės sklypo vertę. Akivaizdu, kad UAB „Ober-Haus“ arba sąmoningai, arba dėl aplaidumo, nustatė neteisingą žemės sklypo kainą prieš sudarant jo perleidimo sandorį. Atsakovas, kaip finansinė įstaiga, turinti kompetentingus darbuotojus, galinčius atlikti turto rinkos vertės nustatymą, privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai bei nesivadovauti UAB „Ober-Haus“ neteisėtu bei nepagrįstu turto rinkos įvertinimu, tuo pačiu neatliko veiksmų, kuriuos bet kuris protingas, rūpestingas ir atidus asmuo analogiškoje situacijoje būtų atlikęs. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad jis neprašo taikyti restitucijos ir įpareigoti ieškovą bei trečiąjį asmenį R. G. grąžinti pasiskolintas lėšas, nes jų nei ieškovas, nei trečiasis asmuo negavo.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Teismas, nustatęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu A. M. yra pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, t. y. jog ji, panaudodama apgaulę, įgijo didelės vertės nukentėjusiųjų R. G. ir A. B. turtą – jų vardu gauto kredito lėšas, ieškovas 2006 m. gruodžio 11 d. notarine forma patvirtintame įgaliojime suteikė įmanomai plačiausias teises įgaliotinei A. M., kuri pagal įgaliojimą galėjo tvarkyti visus ieškovo turtinius reikalus, priėjo prie išvados, kad, esant tokio plataus masto įgaliojimui, atsakovas, kuriam buvo pateiktas perkamo sklypo įvertinimas, atitinkantis suteikiamos paskolos dydį, neturėjo pagrindo neleisti A. M. disponuoti paskolos suma savo nuožiūra.

13Teismas pažymėjo, kad tarp įgaliotojo ir įgaliotinio paprastai susiklosto fiduciariniai (pasitikėjimo) teisiniai santykiai, o ieškovas, suteikdamas tokio plataus masto įgaliojimus mažai pažįstamam asmeniui (A. M.), prisiėmė ir riziką dėl žalos, galinčios jam kilti dėl įgaliotinės nesąžiningų veiksmų. Teismas įvertino tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog Bankas, išduodamas paskolą ir priimdamas paskolos grąžinimo užtikrinimą – hipoteką, žinojo, kad įgaliotinė yra nesąžininga, jog Banko darbuotojai veikė su A. M. piktavališkai susitarę. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad Bankui buvo pateiktas žemės sklypo įvertinimas, atliktas Bankui priimtino vertintojo UAB „Ober-Haus“, pagal kurį žemės sklypas buvo įvertintas 1 070 000 Lt, o likvidacinė vertė nustatyta – 750 000 Lt.

14Teismas, be kita ko, manė, kad Bankas, suteikdamas didelės vertės kreditą, kurio grąžinimas užtikrintas mažesnės, nei paskolos suma, vertės turtu pats rizikavo patirti nuostolius. Teismas aplinkybes, susijusias su tam tikrų veiksmų seka, o būtent, kad iš pradžių buvo pasirašyta sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, vėliau – Kreditavimo sutartis, tada įregistruotas hipotekos lakštas ir paskolos suma pervesta į vieno iš solidariųjų paskolos gavėjų sąskaitą, pripažino įprasta bankų praktika, pagal kurią įprastai paskolų sumos pervedamos tik po to, kai paskolos grąžinimas užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu ir / ar kitokia užtikrinimo priemone.

15Teismas, konstatavęs, kad jokia Kreditavimo sutarties nuostata nenustatė, jog kreditas suteikiamas konkrečiam žemės sklypui pirkti, priėjo prie išvados, kad kreditas buvo suteiktas vertinant užtikrinimo priemonės (įkeičiamo sklypo) vertę. Teismas nurodė, kad ieškovas įgaliojime nebuvo apribojęs įgaliotinės A. M. įgaliojimų, pavyzdžiui, nustatydamas, kokius sandorius ir kokį tikslą įgaliotinė turėdama turi teisę juos sudaryti, priešingai, įgaliojimu įgaliojo sudaryti jo (ieškovo) vardu bet kokius sandorius.

16Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad A. M. Bankui pateikus nurodyto pobūdžio tinkamai notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą, atsakovui nebuvo pagrindo atsisakyti sudaryti ginčijamą sandorį, o aplinkybė, jog dar prieš išduodamas įgaliojimą A. M., ieškovas buvo pateikęs paraišką 400 000 Lt kreditui vartojimo reikmėms gauti, vėliau jo vardu buvo pateiktas prašymas žymiai didesniam kreditui, kartu su kitu asmeniu, teismo vertinimu, taip pat nesuteikia pagrindo formuoti išvadą, kad Banko darbuotojams nebuvo pagrindo išduoti kreditą pagal pateiktą įgaliojimą.

17Teismas atkreipė dėmesį, kad įgaliojimo ieškovas neginčija, be to, ginčo atveju Banko vidinės tvarkos nuostatos, pagal kurias Bankas galėjo išduoti 70 procentų įkeičiamo turto vertės kreditą, taip pat nebuvo pažeistos.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19Trečiasis asmuo R. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Ieškovui ir R. G. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškus valią gauti kreditą būtent žemės sklypui, kurio sutartinė vertė buvo 320 000 Lt, įsigyti, atsakovas negalėjo suteikti 749 000 Lt vertės kredito. Atsakovas, kaip finansų įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, turėjo ir pagrįstai galėjo suabejoti A. M. suteiktų įgaliojimų apimtimi. Trečiojo asmens vertinimu, 749 000 Lt kreditas negalėjo būti suteiktas dar ir dėl to, kad jo grąžinimui užtikrinti Bankas priėmė nekilnojamojo turto įkeitimą, todėl Kreditavimo sutartis nelaikytina vartojimo kredito sutartimi ir turėjo atitikti siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto sutartinę vertę (320 000 Lt).
  2. Trečiojo asmens nuomone, tiek prieš Kreditavimo sutarties sudarymą, tiek ir po jos, Bankui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl žymiai mažesnės žemės sklypo vertės. Teismas be pagrindo rėmėsi išimtinai vieno vertintojo (UAB „Ober-Haus“) pateikta žemės sklypo verte, prieštaraujančia visiems kitiems byloje esantiems įrodymams ir akivaizdžiai besiskiriančia nuo juose pateiktų verčių (dėl kurių iš esmės teismo sprendime nepasisakyta), tokie teismo veiksmai prieštarauja tiek įrodymų vertinimo taisyklėms, tiek ir bendriesiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimams. Atsakovas neatliko tų teisinių veiksmų, kuriuos bet kuris protingas, rūpestingas ir atidus asmuo analogiškoje situacijoje būtų atlikęs, būtent atsakovas yra kaltas, o taip pat nesąžiningas.
  3. Trečiasis asmuo, be kita ko, nurodo, kad jis sutinka su ieškinyje išdėstytais argumentais dėl sutarčių panaikinimo pagrindų ir restitucijos taikymo.

20Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

  1. Teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas mano, kad trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, jog Bankas, dar prieš priimdamas sprendimą suteikti kreditą, žinojo, kad prašomas kreditas buvo skirtas tik žemės sklypui įsigyti; jog suteikto kredito vertė negalėjo būti didesnė nei 320 000 Lt; kad Banko darbuotoja patvirtino, jog kreditas buvo prašomas siekiant įsigyti būtent žemės sklypą, o ne kitoms reikmėms ir negalėjo būti suteiktas didesnis kreditas nei žemės sklypo įsigijimo kaina; kad Bankas neįsitikino A. M. veiksmų teisėtumu ir sąžiningumu; jog tikroji ieškovo valia buvo gauti tik 400 000 Lt kreditą.
  2. Atsakovas akcentuoja, kad trečiasis asmuo ir ieškovas, pasitikėdami A. M. ir išduodami jai plataus masto įgaliojimus, veikė labai neapdairiai, todėl visą riziką dėl įgalioto asmens nesąžiningumo privalo prisiimti patys. Kreditas buvo išduotas pagal teisėtą notariškai patvirtintą įgaliojimą, esant tinkamam įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį užtikrinimui, o sutartinė atsakomybė kredito gavėjams kilo nevykdant Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl nėra pagrindo abejoti Banko sąžiningumu tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju požiūriais. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad po Kreditavimo sutarties sudarymo buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) bendrasis planas ir buvo nustatytos teritorijų, iš jų ir į kurią patenka trečiojo asmens ir ieškovo įsigytas žemės sklypas (kaip matyti iš valstybės įmonės Registrų centro duomenų, ginčo žemės sklypui buvo nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos) naudojimosi sąlygos (nustatyti naudojimosi sklypu apribojimai – kraštovaizdžio natūralumo apsauga) ir tai turėjo žymią įtaką žemės sklypo kainai sumažėti.
  3. Atsakovas taip pat laikosi nuomonės, kad nėra teisinio pagrindo naikinti nei Kreditavimo sutartį, nei Hipotekos sutartį nuo jų sudarymo momento, be to, nepagrįstai reikalaujama netaikyti restitucijos, nes netaikant restitucijos Bankas neatgautų kredito sumos, kurią suteikė kredito gavėjams pagal Kreditavimo sutartį, o įsigytas nekilnojamasis turtas liktų ieškovo ir trečiojo asmens nuosavybe, nors jiems jau yra priteistas žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje. Atsakovas vertina, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje yra konstatuota, jog žemės sklypas įsigytas teisėtai, o 385 136,65 Lt teisėtai panaudoti žemės sklypui įsigyti, todėl nagrinėjamoje byloje nepagrįstai siekiama pripažinti Kreditavimo sutartį ir Hipotekos sutartį negaliojančiomis, t. y. siekiama visiškai išvengti įvykdyti prievolę Bankui.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

24Nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal trečiojo asmens R. G. apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, kuriomis remiantis nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas apeliacijos ribas.

25Apeliantas trečiasis asmuo R. G., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir siekdamas, kad ieškovo A. B., kuris neskundžia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, ieškinys būtų patenkintas visiškai, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, Bankas negali būti laikomas sąžiningu ir apdairiu, nes ieškovas ir apeliantas aiškiai išreiškė valią gauti kreditą būtent žemės sklypui įsigyti ir Bankas negalėjo suteikti didesnio kredito (nei žemės sklypo vertė) kitoms reikmėms, be to, Bankui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl tikrosios žemės sklypo vertės bei A. M. įgaliojimų. Apelianto įsitikinimu, iš atsakovo, kaip finansų įstaigos, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, reikalautinas aktyvus situacijos aiškinimasis. Kitaip tariant, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir mano, kad remiantis šiais įrodymais turėjo būti prieita prie priešingos išvados, t. y. konstatuota, jog nebuvo ieškovo A. B. valios gauti būtent 749 000 Lt dydžio kreditą, o atsakovas nebuvo sąžiningas ir, atsižvelgiant į tai, pagal CK 1.91, 1.92 straipsnius bei 2.135 straipsnio 1 dalį pripažintos negaliojančiomis Kreditavimo bei Hipotekos sutartis.

26Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, pirmiausia pasisakytina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Tik iš įrodymų visumos galima daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

27Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir to neginčija byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ir apeliantas), kad ieškovas A. B. ir trečiasis asmuo (apeliantas) R. G., siekdami įsigyti žemės sklypą Lietuvos Respublikoje, bet patys tiesiogiai to negalėdami padaryti (dėl darbo užsienyje), išdavė A. M. du generalinius įgaliojimus. Remdamasi minėtais įgaliojimais, A. M. ieškovo ir apelianto vardu 2007 m. sausio 23 d. sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir įsipareigojo pardavėjui sumokėti 320 000 Lt kainą. Vėliau, t. y. 2007 m. sausio 31 d., tarp atsakovo ir ieškovo bei apelianto, atstovaujamų A. M., buvo pasirašyta ginčijama Kreditavimo sutartis, pagal kurią ieškovui bei apeliantui buvo suteiktas 749 000 Lt kreditas vartojimo reikmėms. Kredito grąžinimui užtikrinti buvo sudaryta ir ieškovo ginčyta Hipotekos sutartis, kuria įkeistas minėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

28Kaip teisingai nustatė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka peržiūrėtu nuosprendžiu (baudžiamojoje byloje Nr. 1A-726-195/2013) A. M. buvo nuteista už tai, kad ji apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, konkrečiai, kad: turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – nukentėjusiųjų R. G. ir A. B. vardu gauto kredito pinigines lėšas – įgijusi nukentėjusiųjų R. G. ir A. B. pasitikėjimą ir jiems paprašius jiems atstovauti jų vardu įgyjant žemės sklypą bei Banke gaunant kreditą, iš anksto žinodama, jog nukentėjusiųjų lygiomis dalimis norimas įgyti 0,95 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bus parduodamas už 320 000 Lt, pasinaudodama 2006 m. gruodžio 5 d. UAB ,,Ober-Haus“ preliminaraus rinkos vertės nustatymu, pateikė nukentėjusiajam A. B. tikrovės neatitinkančius duomenis, kad žemės sklypas parduodamas už preliminariame vertinime nurodytą 750 000 Lt kainą, o nukentėjusiojo R. G. apie būsimą sandorį visai neinformavo, po ko Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės 2006 m. gruodžio 8 d. patvirtinto R. G. ir 2006 m. gruodžio 11 d. patvirtinto A. B. įgaliojimų, suteikiančių jai teisę pastarųjų vardu gauti paskolas, įgyti turtą bei atlikti kitus įgaliojime nurodytus veiksmus, pagrindu, atstovaudama nukentėjusiesiems Banke bei gavusi Banko (atsakovo) sutikimą dėl 749 000 Lt kredito suteikimo, 2007 m. sausio 23 d. Vilniaus mesto 15-ajame notarų biure pasirašė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią iš A. J. ieškovo ir apelianto vardu nupirko lygiomis dalimis 0,95 ha ploto minėtą žemės sklypą, nukentėjusiųjų apie tikrąsias sklypo įgijimo išlaidas (sklypo kainą bei 60 000 Lt užmokestį tarpininkavusiai UAB ,,Ramilė“) neinformavo ir žinodama, kad likusi kredito dalis nebus panaudota sklypui įgyti, 2007 m. sausio 31 d. atsakovo patalpose ieškovo ir apelianto vardu pasirašė Kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui ir apeliantui bendrą 749 000 Lt kreditą vartojimo reikmėms. A. M., nurodžiusi iš R. G. paskolinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti į pardavėjo A. J. sąskaitą AB SEB banke kaip galutinį atsiskaitymą už įsigytą žemės sklypą 320 000 Lt, 401 000 Lt sumą iš šios sąskaitos išėmė grynaisiais pinigais: 2007 m. vasario 15 d. – 390 000 Lt; 2007 m. birželio 8 d. – 9 000 Lt; 2007 m. birželio 20 d. – 2 000 Lt, iš kurių dalį panaudojo savo išlaidoms, susijusioms su kredito, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymu, padengti, o likusią sumą – 335 863,35 Lt panaudojo savo reikmėms.

29Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, kuriame buvo nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, kaip ir šioje civilinėje byloje, t. y. A. M., A. B. ir R. G. santykiai bei veiksmai iki minėtų pirkimo–pardavimo sutarties, Kreditavimo sutarties sudarymo bei po jų pasirašymo, be kita ko, nustatyta, jog A. M. sąmoningai A. B. nurodė žymiai didesnę perkamo sklypo kainą ir įtikino ieškovą bei apeliantą imti 749 000 Lt dydžio paskolą kaip bendraskoliams. Be to, R. G. ir A. B. iš A. M. priteista po 190 906 Lt turtinės žalos atlyginimo kiekvienam.

30Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 straipsnio 3 punkte, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013; kt.). Taigi A. M. nusikalstami veiksmai, konkrečiai tai, kad ji, pasinaudodama ieškovo ir apelianto pasitikėjimu ir suteiktais įgaliojimais, apgaudama ieškovą dėl tikrosios žemės sklypo vertės (o apelianto neinformuodama), jų (ieškovo ir apelianto) vardu sudarė su atsakovu Kreditavimo sutartį didesnei sumai nei iš tikrųjų reikėjo sumokėti už žemės sklypą, ir tokiu būdu 335 863,35 Lt suteikto kredito panaudojo savo reikmėms, jau yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir negali būti apeliacinės instancijos teismo civilinėje byloje įvertinti kitaip. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas A. M. ir Banko (jo darbuotojų) piktavališkas susitarimas apgauti ieškovą bei apeliantą ar kitokie suderinti neteisėti minėtų asmenų veiksmai.

31Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė (šių aplinkybių neginčija ir apeliantas), kad notaro patvirtintame ieškovo 2006 m. gruodžio 11 d. A. M. išduotame įgaliojime (I t., b. l. 8–9), ieškovas suteikė įgaliotinei itin plačias teises, be kita ko, leisdamas A. M. valdyti ir tvarkyti visą ieškovo turtą Lietuvos Respublikos teritorijoje, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, sudaryti visus įstatymo leidžiamus sandorius: išpirkti iš valstybės, pirkti (tiek asmeninės nuosavybės, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise su bet kuriuo trečiuoju asmeniu), parduoti, priimti dovaną, mainyti, pasiskolinti lėšas, pasirašyti jo vardu paskolos sutartį, įkeisti ir priimti įkaitu žemę, pastatus ir kitą turtą, atsiskaityti pagal sudarytas sutartis, gauti paskolą (tiek asmeniškai, tiek su R. G.), atidaryti bet kuriame Lietuvos ar užsienio valstybės banke ieškovo vardu sąskaitas tiek asmenines, tiek su R. G., valdyti tvarkyti ir disponuoti jose esančiomis lėšomis ir t. t. Iš esmės tokio pat turinio yra ir R. G. A. M. išduotas įgaliojimas (I t., b. l. 127–128). Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbi aplinkybė, kad šie įgaliojimai nėra suklastoti, nėra nuginčyti, t. y. nepripažinti negaliojančiais, o juose nurodytos suteiktos įgaliotinei teisės atlikti atstovaujamųjų vardu veiksmus, nepripažintos neatitinkančiomis ieškovo bei apelianto valios. Kadangi šie įgaliojimai yra teisėti, Bankas privalėjo jais remtis, sudarydamas ieškovo šioje byloje ginčytus sandorius.

32Šios bylos kontekste akcentuotina, kad asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.132 straipsnio 2 dalį atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Šioje byloje ginčijamas Kreditavimo ir Hipotekos sutartis ieškovas A. B. su atsakovu sudarė per atstovę A. M., kuri atstovavo jam notariškai patvirtinto įgaliojimo pagrindu. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma reiškia, kad esant joje nurodytoms sąlygoms, teisiniai juridinių veiksmų atlikimo padariniai tenka ne atstovui, bet atstovaujamajam. Pažymėtina, kad tam, jog atstovo su trečiuoju asmeniu sudarytas sandoris įpareigotų atstovaujamąjį, be reikalavimo dėl veikimo kito asmens vardu, atstovas dar turi veikti ir kito asmens interesais. Veikimas atstovaujamojo interesais paprastai pasireiškia dviem aspektais – per atstovaujamojo duotų instrukcijų pavedimui vykdyti įgyvendinimą ir intereso konflikto su atstovaujamuoju vengimą (Ambrasienė D., Cirtautienė S., Dambrauskaitė A., Selelionytė-Drukteinienė S., Tikniūtė A. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 164).

33Ieškovas A. B. šioje byloje ginčijo Kreditavimo ir Hipotekos sandorius, vadovaudamasis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, 1.91 straipsniu bei 1.92 straipsniu, teigdamas, kad A. M., sudarydama šiuos sandorius, nesilaikė pareigos veikti atstovaujamųjų asmenų interesais ir naudai. Pažymėtina, kad ieškovas šiuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, netaikyti restitucijos, nors pagal Kreditavimo sutartį buvo išmokėti pinigai ir ieškovas bei apeliantas nuosavybėn įgijo žemės sklypą, jiems priteistas žalos atlyginimas iš A. M..

34CK 1.92 straipsnis nustato, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino. Vadovaujantis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; kt.).

35CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris teismo tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. CK 1.91 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuo faktus. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013). Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; kt.).

36Iš pirmiau paminėtų teisės normų analizės matyti, kad atstovaujamasis (ieškovas A. B.), siekdamas, jog per tarpininką (atstovę A. M.) sudarytos sutartys su atsakovu būtų pripažintos negaliojančiomis ir nesukurtų ieškovui bei trečiajam asmeniui R. G. teisinių padarinių, turėjo įrodyti, kad Bankas, sudarydamas sandorius, žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog atstovas veikė, pažeisdamas atstovaujamųjų interesus, juos apgavo arba įrodyti, kad Bankas tyčia piktavališkai susitarė su A. M. apgauti atstovaujamuosius. Priešingas teisės normų aiškinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes sąžininga sandorio šalis nukentėtų dėl netinkamai susiklosčiusių vidinių atstovaujamųjų ir atstovo santykių, apie kurių detales ji negalėjo žinoti.

37Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, A. M. tvarkė ieškovo ir apelianto reikalus, inter alia, pasirašė už juos ginčijamą Kreditavimo sutartį bei Hipotekos lakštą, turėdama teisės aktų nustatyta tvarka sudarytus ir notaro patvirtintus įgaliojimus, kurių tikrumu bei teisėtumu atsakovas neturėjo pagrindo abejoti. Aplinkybės, kad plataus pobūdžio įgaliojimai buvo išduoti A. M. sąmoningai ir yra teisėti, neginčija ir apeliantas. Iš įgaliojime ieškovo nurodytų A. M. instrukcijų pavedimui įvykdyti matyti, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, jog A. M. veikia ne ieškovo interesais ar viršija jai suteiktus įgalinimus, t. y. nukrypsta nuo atstovaujamojo nurodymų. Atsakovas, priimdamas sprendimą išduoti ieškovui bei apeliantui 749 000 Lt kreditą, rėmėsi kvalifikuotos turto vertinimo įmonės – UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitos duomenimis (turtą įvertino asmuo, turintis turto vertintojo kvalifikaciją), iš kurių matyti, kad ieškovo ir apelianto nuosavybėn įgyto ir atsakovui įkeisto žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. sausio 24 d. buvo 1 070 000 Lt, o likvidacinė vertė – 750 000 Lt (I t., b. l. 25–36). UAB „Ober-Haus“ pateikė ir preliminarų rinkos vertės nustatymą 2006 m. gruodžio 5 d., kuriame nurodė, kad žemės sklypas nurodytą dieną (2006 m. gruodžio 5 d.) įvertinamas 1 070 000 Lt. Tokia pat įkeičiamo turto vertė nurodyta ir Hipotekos lakšte (I t., b. l. 70–73). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į paminėtą žemės sklypo vertės nustatymą, kuriuo vadovavosi Bankas, suteikto kredito suma neviršijo 70 procentų įkeičiamo turto vertės (I t., b. l. 68–69). Pažymėtina, kad šio reikalavimo įvykdymas (kredito sumos neviršijimas 70 procentų įkeičiamo turto vertės) buvo svarbus pačiam Bankui, nes būtent jo interesai nukentėtų, jeigu įkeistas turtas iš tikrųjų pasirodytų esąs žymiai pigesnis nei suteikto kredito suma. Sudarant Kreditavimo sutartį bei Hipotekos sutartį, UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita nebuvo pripažinta negaliojančia.

38Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu) 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovas neturėjo remtis UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita, konstatuodamas, jog ji neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti aplinkybes, kurios buvo sandorių sudarymo metu, nes būtent šios aplinkybės turi teisinę reikšmę, sprendžiant, ar yra ieškovo nurodytuose įstatymuose įtvirtinti pagrindai pripažinti sandorius pagal jo ieškinį negaliojančiais, o ne aplinkybės, kurios atsirado po sandorių sudarymo. Šiuo atveju byloje pateikti kiti duomenys, susiję su žemės sklypo įvertinimu (UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ turto vertės pažymos), nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo remtis UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad 2006 m. lapkričio 20 d. paraiškoje kreditui gauti ieškovas nurodė 400 000 Lt kredito sumą, tačiau tai savaime nereiškia, jog atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad ieškovas bei apeliantas siekia kreditą gauti būtent žemės sklypui įsigyti arba, kad žinojo to sklypo tikrąją vertę. Iš A. B. parodymų, duotų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad paraiškos 400 000 Lt sumai gauti pateikimo Bankui metu, nebuvo kalbos apie konkretų sklypą (II t., b. l. 48–49). Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paraiškos eilutėje „kredito paskirtis ir panaudojimo aprašymas“ nurodyta, jog kreditas skirtas vartojimo reikmėms (I t., b. l. 66–67). Savo ruožtu 2006 m. gruodžio 7 d. paties apelianto R. G. paraiškoje kreditui gauti (III t., b. l. 3–4) nurodyta būtent 749 000 Lt kredito suma, o kredito paskirtis – vartojimo reikmėms. Pažymėtina ir tai, kad Banko 2006 m. gruodžio 12 d. rašte notarų biurui nurodyta, jog Bankas priėmė sprendimą suteikti ieškovui ir apeliantui būtent 749 000 Lt kreditą (II t., b. l. 3). Ta pati suma nurodyta ir Banko 2007 m. sausio 31 d. rašte notarų biurui, papildomai nurodant, kad 320 000 Lt suma bus pervesta žemės sklypo pardavėjui. Apelianto minėtame 2006 m. gruodžio 8 d. prašyme dėl sąskaitos bendrasavininkio įtraukimo (II t., b. l. 80) iš tikrųjų pasakyta, kad į prašyme minimą sąskaitą bus pervesta gauta Banke paskola žemės sklypui pirkti, tačiau konkretus sumos dydis (nei kredito, nei žemės sklypo kainos) nėra nurodytas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, inter alia tai, kad nė vienoje iš paraiškų, taip pat ir pačioje Kreditavimo sutartyje, nebuvo nurodyta, jog kreditas skirtas žemės sklypui įsigyti, taip pat tai, kad ieškovas bei apeliantas savanoriškai išdavė A. M. itin plačias teises suteikiančius įgaliojimus, o atsakovas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo abejoti teisėtai sudarytu ir tinkamai patvirtintu įgaliojimu (ypač atsižvelgus į tai, kad R. G. paraiška, kurioje nurodyta 749 000 Lt suma, yra pateikta prieš dieną iki įgaliojimo A. M. suteikimo dienos) negali sutikti su apelianto pozicija, jog atsakovas suprato arba turėjo ir galėjo suprasti, kad kreditas skirtas tik žemės sklypui įsigyti už pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 320 000 Lt kainą, ir todėl, išdavęs didesnį kreditą, laikytinas nesąžiningu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamos Kreditavimo sutarties (I t., b. l. 14–15) 12 punkte nurodyta, jog suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, nepripažino, jog ši Kreditavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, savaime nereiškia, kad kreditas suteiktas būtent žemės sklypui įgyti ir suteikiamo kredito suma negalėjo viršyti pirkimo–pardavimo sutartyje sandorio šalių sutartos žemės sklypo pardavimo kainos. Atsakovo nesąžiningumo ar piktavališko susitarimo su A. M. neįrodo ir vėliau paruoštos kito turto vertintojo (UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“) turto vertės pažymos, kuriose nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 23 d. minėtas žemės sklypas įvertintas – 70 000 Lt (I t. b. l. 45), o 2007 m. sausio 24 d. žemės sklypo vertė buvo 150 000 Lt (III t., b. l. 5–32). Šios pažymos nebuvo pateiktos atsakovui Kreditavimo sutarties sudarymo metu. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju yra svarbios aplinkybės, kurios buvo sandorių sudarymo metu, nes būtent šios aplinkybės turi teisinę reikšmę, sprendžiant, ar yra ieškovo nurodytuose įstatymuose įtvirtinti pagrindai pripažinti sandorius pagal jo ieškinį negaliojančiais. Atsakovo veiksmai atitinka įprastą kreditų išdavimo praktiką, o apeliantas, be bendro pobūdžio motyvų apie atsakovo pareigą būti ypatingai atidžiam ir rūpestingam, nenurodė, kokias kredito išdavimo taisykles Bankas yra pažeidęs. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ta aplinkybė, jog bankams keliami didesni rūpestingumo ir protingumo reikalavimai, nereiškia, kad nuo rūpestingumo ir apdairumo pareigų atleidžiami kiti asmenys, tarp jų ir ieškovas bei apeliantas, todėl pastarieji, turėdami teisę patys nuspręsti sudaryti konkrečią sutartį ar ne, taip pat pasirinkti sutarties kontrahentą bei sutarties sąlygas, t. y. turėdami galimybę pasirinkti asmenį, kuriam suteikti įgaliojimą, taip pat suformuluoti įgaliojimo turinį, tačiau išduodami tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoje byloje, įgaliojimą mažai pažįstamam asmeniui, negali, remdamiesi ypatingu bankų statusu, perkelti visą riziką ir atsakomybę sąžiningai Kreditavimo sutarties šaliai.

39Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; kt.).

40Be to, teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto argumentus, pažymi, kad ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriame nebuvo nustatytas teisinis pagrindas pripažinti Kreditavimo ir Hipotekos sutartis negaliojančiomis dėl ieškovo valios trūkumų (CK 1.91, 1.92, 2.135 straipsniai), o apeliantas yra trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bei byloje nėra duomenų, kad jis apeliacinį skundą pateikė atstovaudamas ieškovui. Trečiasis asmuo (apeliantas) iš esmės įrodinėja kito asmens valią, sudarant šioje byloje ginčytus sandorius, nors ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, susijusių su Kreditavimo ir Hipotekos sutarčių sudarymu. Atskiro ieškinio ar reikalavimo dėl paties apelianto (trečiojo asmens) valios trūkumų sudaryti ieškovo ginčytas Kreditavimo ir Hipotekos sutartis, jis (R. G.) pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs.

41Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo A. B. ieškinys, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas.

42Dėl bylinėjimosi išlaidų

43CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė teismui prašymą priteisti 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (III t., b. l. 217–128).

45Pagal CPK 88 straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir atstovavimo išlaidos, turi būti realios ir pagrįstos. Nagrinėjant ir vertinant atsakovo prašymą, susijusį su advokato pagalbai apmokėti išlaidų priteisimu, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008; kt.). Taip pat teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

46Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 8.11 punktu, taip pat atsižvelgdama į tai, kad advokatė, rengusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, atsakovui atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, į bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, iš apelianto atsakovui priteisia iš viso 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

47Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

48Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui iš R. G. 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti... 5. Ieškovas paaiškino, kad 2006 metais vasarą per pažįstamą asmenį... 6. Ieškovas teigė, kad 2006 m. lapkričio 20 d. jis kreipėsi į akcinę... 7. Ieškovas pažymėjo, kad pardavėjui atsakovas 320 000 Lt pervedė 2007 m.... 8. Ieškovo nuomone, Kreditavimo sutartis ir Hipotekos sutartis naikintinos pagal... 9. Ieškovas akcentavo, kad jam buvo išduotas tokio dydžio kreditas (749 000... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Teismas, nustatęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu A. M. yra... 13. Teismas pažymėjo, kad tarp įgaliotojo ir įgaliotinio paprastai susiklosto... 14. Teismas, be kita ko, manė, kad Bankas, suteikdamas didelės vertės kreditą,... 15. Teismas, konstatavęs, kad jokia Kreditavimo sutarties nuostata nenustatė, jog... 16. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad A. M. Bankui... 17. Teismas atkreipė dėmesį, kad įgaliojimo ieškovas neginčija, be to, ginčo... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 19. Trečiasis asmuo R. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo... 20. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti,... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. Nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal trečiojo asmens R. G.... 25. Apeliantas trečiasis asmuo R. G., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo... 26. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės susiję su tuo, kad... 27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir to neginčija byloje dalyvaujantys asmenys,... 28. Kaip teisingai nustatė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas,... 29. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, kuriame buvo... 30. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,... 31. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė (šių aplinkybių... 32. Šios bylos kontekste akcentuotina, kad asmenys turi teisę sandorius sudaryti... 33. Ieškovas A. B. šioje byloje ginčijo Kreditavimo ir Hipotekos sandorius,... 34. CK 1.92 straipsnis nustato, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo... 35. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris teismo tvarka gali būti... 36. Iš pirmiau paminėtų teisės normų analizės matyti, kad atstovaujamasis... 37. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, A. M. tvarkė ieškovo ir apelianto reikalus,... 38. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo... 39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių... 40. Be to, teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto argumentus, pažymi, kad... 41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei pritardama pirmosios instancijos... 42. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 43. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 44. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė teismui prašymą... 45. Pagal CPK 88 straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir... 46. Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 8.11 punktu, taip pat... 47. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 48. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 49. Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui iš R. G. 1 000 Lt (vieną...