Byla 2A-391/2012
Dėl piniginių sumų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-689-230/2011. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas M. Z. ieškinys atsakovams R. S. ir R. S. dėl piniginių sumų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-689-230/2011. Teisėjų kolegija

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė M. Z. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų R. S. ir R. S. po 21 958 Lt iš kiekvieno, o iš R. S. ir 241 280 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4Ieškovė nurodė, kad 1998 m. rugpjūčio 14 d. buvo pasirašyta bendros indėlio sąskaitos aptarnavimo sutartis tarp AB „Lietuvos taupomasis bankas“ ir bendros indėlio sąskaitos indėlininkų (bendrasavininkų) ieškovės M. Z. ir atsakovo R. S.. Ieškovės nuomone, tarp ieškovės ir atsakovo R. S. susiklostė pavedimo ir įgaliojimo santykiai ir atsakovą R. S. ji laikė savo įgaliotu asmeniu, kuris pagal susitarimą galėjo nuimti pinigus ir juos naudoti pagal ieškovės nurodymą jos interesams bei poreikiams tenkinti. Ieškovė teigė, kad ją ir atsakovą R. S. siejo atstovavimo santykiai, ir atsakovas bendros indėlio sąskaitos sutarties pagrindu veikė kaip jos atstovas – įgaliotinis, todėl už ieškovės pavedimą nuimti pinigus jis turėdavo atsiskaityti ir gauti pinigų perdavimo ieškovei raštišką patvirtinimą. Ieškovė ir atsakovai 1999-01-28 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir lygiomis dalimis už 104 151 Lt įsigijo namų valdą, esančią Akmenės g. 7, Kaune. Namo pirkimui R. S. iš sąskaitos paėmė 69 000 JAV dolerių. Namas buvo pirktas ieškovės pinigais, tačiau sutartyje buvo nurodyta, kad pardavėja iš ieškovės ir atsakovų gavo po 34 717 Lt. Ieškovė teigė, kad atsakovas neperdavė jai iš sąskaitos paimtų 69 000 JAV dolerių, taigi, atsakovas faktiškai pasisavino ir nepagrįstai praturtėjo 241 280 Lt, tai yra skirtumas tarp nuimtos sumos litais 276 000 Lt (69 000 JAV doleriai x 4 Lt) ir ieškovei priklausiusios pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti dalies įsigyjant namą – 34 717 Lt. Ieškovė kartu tvirtina, kad viena sumokėdama už namą visą sumą, ji yra įvykdžiusi prievolę už atsakovus 69 434 Lt sumai ( 34 717 Lt x 2).

5Be to, ieškovė su atsakovais 1999-2002 m. laikotarpiu rekonstravo gyvenamąjį namą (padidino jo plotą), tai buvo padaryta ieškovės pinigais, nes šiuo laikotarpiu nuo ieškovės sąskaitos buvo nuimta 69 567 JAV doleriai, o namo rekonstrukcijos išlaidos sudarė 65 873 Lt. Kadangi rekonstrukcija atlikta vien ieškovės lėšomis, atsakovai turi jas padengti kiekvienas jų po 1/3 rekonstrukcijos išlaidų, t.y. po 21 958 Lt.

6Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės teiginį, jog ji už atsakovus sumokėjusi už nupirktą namų valdą, paneigia pirkimo-pardavimo sutartis, kuri yra nenuginčyta ir kurioje numatyta, kad pardavėja iš pirkėjų – ieškovės ir abiejų atsakovų - gavo po 34 717 Lt. Pinigai buvo nuimamai ir perduodami ieškovei daugiau kaip 20 kartų, jokių pretenzijų ieškovė ilgą laiką nereiškė.

7Namo rekonstrukcija buvo vykdoma tiek ieškovės, tiek atsakovų lėšomis. Ieškovė duodavo pinigų, kitą dalį iš sąskaitos paimtų pinigų pasilikdavo sau, atsakovai savo lėšomis prie rekonstrukcijos prisidėjo 45 000 Lt, ką patvirtina jų turimi čekiai.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Spręsdamas dėl tarp ieškovės ir atsakovo R. S. susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas nurodė, kad ieškovė nereiškia reikalavimo bendros indėlio sąskaitos sutartį pripažinti negaliojančia, kaip apsimestinį sandorį, tik prašo ją aiškinti kaip įgaliojimą. Tačiau bendros indėlio sąskaitos sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovės ir atsakovo R. S., bet tarp jų ir banko. Todėl aiškinti tokio sandorio valią kitaip vien tarp vienos šalies – indėlininkų nėra jokios galimybės, nes tai ne tarp jų sudarytas sandoris, o sandoris tarp jų ir banko. Šio sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 68 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas notarinis įgaliojimo patvirtinimas, todėl vien šios formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 58 straipsnio 3 dalis). Dėl šios priežasties nesant įgaliojimo, patvirtinto įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė M. Z. buvo davusi įgaliojimą atsakovui R. S. tvarkyti pinigines lėšas banke, o sudaryta bendros indėlio sąskaitos sutartis patvirtina ne atstovavimo santykius, bet buvo banko sąskaitos sutartis, ką numatė tuo metu galiojusio CK 469, 469 1straipsniai (šių straipsnių 1998 m. birželio 11 d. įstatymo VIII -780 redakcija). Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmų, perduodant pinigus ieškovei, atžvilgiu negali būti taikomos tuo metu galiojusio CK pavedimo santykius reglamentuojančios normos, numatančios įgaliotinio pareigą pateikti ataskaitą (1964 m. redakcijos CK 400 straipsnis) ir pinigų perdavimą, įvykdžius pavedimą, įrodyti raštu (1964 m. redakcijos CK 43 straipsnis).

11Dėl ieškovės nurodytos kitos aplinkybės, kuria ji grindžia ieškinį, t.y., kad ji yra įvykdžiusi prievolę už atsakovus, sumokėdama jų dalį už nupirktą namą, t. y. 69 434 Lt, teismas nurodė, kad šiam santykiui taip pat taikytinos 1964 m. redakcijos CK normos, o būtent 179 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo numatyta, kad jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės esmės neišplaukia, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę pats, tai kreditorius privalo priimti įvykdymą, kurį pasiūlo už skolininką trečiasis asmuo. Tai numato ir šiuo metu galiojančio CK 6.50 straipsnis. Ieškovė neįrodė, kad yra įvykdžiusi nurodytą piniginę prievolę už atsakovus (CPK 178 straipsnis). Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad pardavėja, prieš pasirašydama šią sutartį gavo iš pirkėjų M. Z., R. S. ir R. S. lygiomis dalimis, t.y. po 34 717 Lt, iš kiekvieno. Ši pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga nėra nuginčyta, todėl turi aukštesnę įrodomąją galią ir negali būti nuginčyta liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, ir namo pardavėja liudytoja V. K. parodė, kad sutarties sudarymo metu pinigus kiekvienas pirkėjas mokėjo atskirai ir mokėjo litais. Ieškovei neįrodžius aplinkybės, kad atsakovas 1999 m. sausio 28 d. nurodytus pinigus yra įgijęs ieškovės sąskaita, nėra pagrindo tai pripažinti jo be pagrindo įgytu turtu, kuris galėtų būti išreikalautas 1964 m. redakcijos CK 512 straipsnio pagrindu. Kad atsakovas būtų pasisavinęs ieškovės pinigus nebuvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu, ką patvirtina nutarimo atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą medžiaga.

12Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, kad namo rekonstrukcija buvo vykdoma jos lėšomis, nėra įrodyta. Ieškovė rekonstrukcijos išlaidas nurodo buvus 65 873 Lt dydžio, atsakovai sutinka, kad rekonstrukcija vertintina 65 000 Lt. Ieškovė yra pateikusi čekių nuorašus, pagal kuriuos jos išlaidos sudaro 19 733 Lt. Atsakovai byloje pateikė kvitų ir čekių bendrai 42 228,66 Lt sumai. Tokiu būdu įrodymais yra pagrįsta bendra rekonstrukcijos išlaidų suma 61 961 Lt (19 733 Lt + 42 288,66 Lt). Atsižvelgiant į tai, ieškovės turėtų išlaidų rekonstrukcijai dalis iš esmės yra proporcinga jos turimai nuosavybės daliai, kadangi jos įrodymais patvirtintos išlaidos yra 19 733 Lt, o trečdalis įrodytų išlaidų sumos būtų 20 653,88 Lt (61 961, 66 Lt :3), t.y. jos išlaidų faktiškai yra net mažiau, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliaciniu skundu ieškovė M. Z. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti ieškovės naudai iš kiekvieno atsakovo po 21 958 Lt, o iš atsakovo R. S. – 241 280 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai ieškovės prašymą tarp jos ir atsakovo R. S. susiklosčiusius santykius vertinti kaip pavedimo, įgaliojimo santykius vertino kaip ieškovės prašymą bendro indėlio sąskaitos aptarnavimo sutartį vertinti kaip įgaliojimą, todėl nepagrįstai tarp ieškovės ir atsakovo R. S. faktiškai susiklosčiusių santykių nevertino kaip pavedimo teisinių santykių. Vadovaujantis tiek atsakovų, tiek liudytojų parodymais, bendro indėlio sąskaitos aptarnavimo sutartis buvo sudaryta, turint tikslą ne sąskaitoje esančius pinigus padaryti bendrais (tarp šalių nėra ginčo, kad sąskaitoje buvo tik M. Z. pinigai), tačiau palengvinti ieškovės disponavimą sąskaitoje esančiais pinigais, kad ieškovei nereikėtų važinėti į banką, o pinigus galėtų paimti atsakovas ir nereikėtų kiekvieną kartą rašyti įgaliojimo, kuris veikia ribotą laiką ir jį reikia notariškai tvirtinti. Pagal sutarties sudarymo aplinkybes, šalių ir liudytojų parodymus R. S. laikytinas M. Z. atstovu, įgaliotu asmeniu, įsipareigojusiu M. Z. pavedimu iš banko paimti jos nurodytą pinigų sumą ir juos panaudoti ieškovės poreikių tenkinimui arba perduoti ieškovei.
  2. Teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog R. S. iš banko paimtų 69 000 JAV dolerių neperdavė ieškovei, yra nepagrįsta. M. Z. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė jos neperskaičiusi, ji buvo įsitikinusi, kad už namą sumokėjo 70 000 JAV dolerių. Tik praėjus daugiau kaip 2 metams po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ketindama apdrausti turtą, ieškovė suprato, kad už visą turtą buvo sumokėta 104 151 Lt. Atsakovas R. S., veikdamas M. Z. pavedimu kaip jos įgaliotas asmuo, privalėjo iš banko paimtus pinigus, kurie liko, atskaičius M. Z. mokėtiną sumą už perkamą turtą, perduoti ieškovei, tačiau to nepadarė, taip pat nepateikė ataskaitos dėl šių pinigų panaudojimo, todėl neįvykdė įgaliotinio pareigos ir laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu, todėl privalo šią sumą grąžinti.
  3. Teismo išvada, kad atsakovai už namo rekonstrukciją sumokėjo 42 228,66 Lt asmeninių lėšų, yra nepagrįsta, nes teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovų pateikti duomenys yra prieštaringi, dalis išlaidų darbams ir medžiagoms apmokėti nėra pagrįstos čekiais ir kvitais, dalis atsakovų nurodytų medžiagų nebuvo panaudoti rekonstrukcijoje, nors jų įsigijimo kvitai atsakovų pateikti kaip rekonstrukcijos išlaidas patvirtinantys duomenys, teismas nevertino, kad už tas pačias medžiagas ir darbus mokėjo tiek ieškovė, tiek atsakovai, bendro indėlio aptarnavimo sąskaitos išrašai patvirtina, kad praktiškai tuo pačiu metu, kai tam tikros sumos buvo mokamos už atskirus rekonstrukcijos darbus ar medžiagas, buvo paimami pinigai iš sąskaitos, atsakovai nepateikė įrodymų, kad turėjo pinigų ir jais mokėjo už rekonstrukciją.

15Atsakovai, nurodydami, kad apie apeliacinio skundo padavimą jie nebuvo informuoti, todėl neturėjo galimybės pasinaudoti teise pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui paaiškinimus, kuriuose prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

18Dėl sutartinių santykių kvalifikavimo

19Tarp šalių kilo ginčas, kaip traktuoti šalių teisinius santykius, atsiradusius apeliantės ir atsakovo R. S. iš vienos pusės ir AB „Lietuvos taupomasis bankas“ iš kitos pusės 1998 m. rugpjūčio 14 d. sudarytos Bendros indėlio sąskaitos aptarnavimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sutarties pagrindu atsiradusių santykių kvalifikavimo banko sąskaitos, o ne pavedimo tarp apeliantės ir atsakovo R. S. teisiniais santykiais.

20CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti sutartis, turinčias kelių skirtingų rūšių sutarčių elementų. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir sutarties šalių atsakomybės, tampa aktualus sutarties kvalifikavimo klausimas, t. y. būtina nustatyti, kokie materialiniai įstatymai reglamentuoja šalių tarpusavio santykius. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį ir tikruosius šalių ketinimus turi būti atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo faktines aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių veiksmus ir elgesį po sutarties sudarymo, sutartinių santykių praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.).

21Šalių su AB „Lietuvos taupomasis bankas“ sudarytos sutarties (t. I., b.l. 9) 1.2. punktas numatė, kad bendroje sąskaitoje kiekvienas bendrasavininkas turi teisę vykdyti visas operacijas be kito bendrasavininko sutikimo, o 1.3 punktas nurodė, kad bendrasavininkas turi teisę raštu pareikšti draudimą kitam bendrasavininkui disponuoti bendra sąskaita. Tokios sutarties sudarymas neprieštaravo tuo metu galiojusios 1964 m. redakcijos CK 469 ir 4691 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, reglamentavusioms banko indėlio sąskaitos sutartį. Bendros indėlio sąskaitos atidarymas savo esme reiškia sąskaitos bendrasavininkų valią bendrai ir kartu kiekvienam atskirai be atskiro kito bendrasavininko sutikimo disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. Apeliantės teigimu, tikroji šalių valia, atidarant bendro indėlio sąskaitos sutartį, buvo sukurti ne naudojimosi bendra sąskaita, o pavedimo teisinius santykius, atsakovui R. S. veikiant kaip apeliantės atstovui (įgaliotiniui). Ar tarp apeliantės ir atsakovo R. S. susiklosčiusius santykius, pastarajam nuiminėjant iš bendros sąskaitos pinigus, galima vertinti kaip pavedimo teisinius santykius, kuriems taikytinos 1964 m. redakcijos CK normos, reglamentavusios pavedimo teisinius santykius ir atitinkamai numačiusios įgaliotinio pareigą pateikti ataskaitą (1964 m. CK 400 str.) ir pinigų perdavimą, įvykdžius pavedimą, įforminti raštu (1964 m. CK 43 str.), analizuotinos Sutarties sudarymo aplinkybės bei šalių elgesys Sutarties vykdymo metu. Tarp šalių nėra ginčo, kad nors sąskaita banke buvo įforminta kaip bendra apeliantės ir atsakovo sąskaita, joje buvo laikomos tik apeliantei priklausančios piniginės lėšos, kurias iš sąskaitos paimdavo atsakovas ir paimtas lėšas naudodavo apeliantės poreikių tenkinimui arba perduodavo jai. Atsakovas neneigia apeliantės nurodytų Sutarties sudarymo aplinkybių, kad bendro indėlio sąskaitos aptarnavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant palengvinti apeliantei bankinių operacijų atlikimą, kad jai nereikėtų pačiai, kiekvieną kartą prireikus paimti iš sąskaitos pinigus, važiuoti į banką. Iš to seka, kad tarp apeliantės ir atsakovo R. S. susiklostę faktiniai santykiai iš tiesų turėjo tam tikrų pavedimo teisiniams santykiams būdingų požymių. Pavedimas iš esmės reiškia vienos šalies įsipareigojimą veikti kitos šalies nurodymu pastarojo vardu ir pastarojo naudai. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas apeliantės nurodymu ir jos interesais disponavo apeliantei priklausančiomis lėšomis. Tačiau pavedimo teisiniams santykiams būdingas formalizmas, kitaip tariant, tokių santykių pradžia sietina su įgaliojimo, kuris šiuo atveju turėjo būti sudarytas specialia forma - įformintas notarine tvarka (1964 m. CK 68 str.), sudarymu. Šalys tokio įgaliojimo nebuvo sudariusios. Be to, šalių veiksmai neatitiko dar ir kitų pavedimo teisiniams santykiams būtinų požymių – atsakovas nepateikinėdavo apeliantei ataskaitos (1964 m. CK 400 str.), iš sąskaitos paimtų pinigų perdavimas apeliantei nebuvo forminamas raštiškai (1964 m. CK 43 str.), o apeliantė šių veiksmų iš atsakovo nereikalavo ir pretenzijų dėl netinkamo atsakovo kaip įgaliotinio pareigų vykdymo nereiškė. Byloje esantis apeliantės ir atsakovo bendros sąskaitos išrašas (t. I., b.l. 17-21) patvirtina, kad iš sąskaitos pinigai skirtingomis sumomis buvo nuiminėjami laikotarpiu nuo 1998 m. rugpjūčio 14 d. iki 2002 m. balandžio 13 d. Apeliantė, pateikdama savo nuomonę dėl šalių sutartinių santykių aiškinimo ir kvalifikavimo, nepaneigia ir nepaaiškina tarp šalių susiklosčiusios praktikos, kad nuo 1998 m., kuomet buvo sudaryta Sutartis, iki 2002 metų, kuomet prasidėjo nesutarimai dėl iš sąskaitos paimtų pinigų panaudojimo, jos pačios veiksmai, nereikalaujant iš atsakovo ataskaitų, nereiškiant pretenzijų dėl netinkamo atsakovo kaip įgaliotinio pareigų atlikimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad pati apeliantė jos ir atsakovo santykius būtų vertinusi kaip atstovavimo – įgaliojimo teisinius santykius. Savaip aiškindama Sutartį, apeliantė nepateikia jokių jos teiginius dėl šalių santykių kvalifikavimo pavedimo teisiniais santykiais pagrindžiančių faktinių aplinkybių (faktinio šalių elgesio, vykdant Sutartį). Apeliantė nepagrindžia, kodėl nuo Sutarties sudarymo 1998 m. rugpjūčio 14 d. iki 1999 m. sausio 28 d., kuomet iš sąskaitos atsakovas R. S. paėmė 69 000 JAV dolerių, kurių, apeliantės teigimu, jis jai neperdavė, turėjo būti laikomasi vienos tvarkos, kai atsakovo ataskaitos apeliantei nepateikimas ir pinigų jai perdavimo raštiškas neįforminimas buvo laikomas normalia, abiem pusėms priimtina praktika, o atsakovui iš sąskaitos paimant pinigus 1999 m. sausio 28 d. jau turėjo būti laikomasi kitokios tvarkos nei buvo nusistovėjusi tarp šalių iki tol, tuo tarpu nuo 1999 m. sausio 28 d. iki sąskaitos uždarymo 2002 m. – vėl tos pačios praktikos, kurios šalys laikėsi nuo sąskaitos atidarymo pradžios. Apeliantė nepagrindė, kodėl ir kokiu pagrindu atsakovas turėjo tarp šalių nusistovėjusią praktiką keisti vienintelį kartą – pateikti ataskaitą dėl pinigų, paimtų 1999 m. sausio 28 d., panaudojimo, o nepanaudotos dalies apeliantei perdavimą įforminti rašytine forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, ypač šalių elgesys, vykdant Sutartį, nesudaro pagrindo išvadai šalių sutartinius santykius kvalifikuoti kaip pavedimo teisinius santykius. Sutarties aiškinimas apeliantei palankiu būdu iš esmės reikštų nesąžiningumą atsakovo atžvilgiu, taip pat teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo principų pažeidimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių sutartinių santykių nekvalifikavo pavedimo teisiniais santykiais.

22Remiantis pateiktu išaiškinimu dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo, atmestinas apeliantės argumentas, kad R. S. laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu 241 280 Lt suma, nes, apeliantės teigimu, jis 1999 m. sausio 28 d. iš bendros sąskaitos paėmė 69 000 JAV dolerių sumą, kurios dalį (34 717 Lt) turėjo panaudoti, mokant už perkamą namų valdos apeliantei priklausančią dalį, o likusią sumą turėjo grąžinti apeliantei, tačiau pinigų sumos apeliantei neperdavė ir ataskaitos nepateikė. Kaip minėta, šalių santykiams netaikytinos teisės normos, reglamentuojančios pavedimo teisinius santykius, todėl atsakovui šiuo atveju netaikytinas įstatyme (1964 m. redakcijos CK) numatytas reikalavimas įgaliotiniui dėl ataskaitos pateikimo ir pinigų perdavimo įforminimo raštu. Remiantis nurodytu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu yra teisėta ir pagrįsta.

23Dėl pastato rekonstrukcijos išlaidų

24Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė apeliantės reikalavimą priteisti iš atsakovų po 21 958 Lt priestato statybos išlaidų atlyginimui, neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, visa pastato rekonstrukcija, kuri kainavo 65 873 Lt, buvo apmokėta jos lėšomis, todėl atsakovai turi jai atlyginti jiems tenkančią rekonstrukcijos išlaidų dalį, sudarančią po 21 958 Lt kiekvienam. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvada, jog apeliantė neįrodė jos nurodytos aplinkybės dėl pastato rekonstrukcijos išlaidų apmokėjimo vien jos lėšomis, yra neteisėta ir nepagrįsta.

25Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent apeliantė, naudodamasi visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, privalėjo įrodyti, kad jos lėšomis buvo apmokėtos visos rekonstrukcijos išlaidos. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.).

26Nagrinėjamoje byloje tiek apeliantė, tiek atsakovai savo patirtas išlaidas pastato rekonstrukcijai įrodinėjo statybinių medžiagų, įrenginių įsigijimo čekiais, sąskaitomis, kasos pajamų orderio kvitais, taip pat pateikdami sąrašus darbų ir prekių, kurių įsigijimo išlaidų pagrįsti dokumentais šalys neturi galimybių (t I, b.l. 41-75, t.II, b.l. 3-58). Abi šalys byloje teigė, kad dalis kitos šalies nurodytų rekonstrukcijos išlaidų yra nepagrįstos. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, imdamas domėn išlaidas, pagrįstas rašytiniais įrodymais, nenukrypo nuo įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė yra pateikusi čekių dėl 19 733 Lt, atsakovai – dėl 42 228,66 Lt sumos, išleistos pastato rekonstrukcijai. Tokiu būdu įrodymais pagrįsta bendra rekonstrukcijos išlaidų suma sudarytų 61 961 Lt, kuri nedaug skiriasi nuo UAB „Ekadora“ pateiktoje sąmatoje nurodytos rekonstrukcijos vertės, paskaičiuotos pagal 2004 m. kainas – 56 971,50 Lt (t.I, b.l. 138-142). Tad, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, galima daryti išvadą, kad šalių pateikti čekiai patvirtina pastato rekonstrukcijos išlaidas ir šalys prie pastato rekonstrukcijos yra prisidėjusios minėtomis sumomis, iš ko darytina išvada, jog apeliantės apmokėtų išlaidų dalis yra net mažesnė negu jai priklausytų mokėti, atsižvelgiant į jai nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį rekonstruoto turto. Apeliantės argumentai, kad už visus darbus, medžiagas, įrenginius mokėjo R. S. lėšomis, paimtomis iš sąskaitos, kurioje buvo apeliantės pinigai, ir atsakovai savo lėšomis visiškai neprisidėjo prie rekonstrukcijos finansavimo, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Jeigu laikytis apeliantės pozicijos, tampa neaišku, kodėl vienus čekius, patvirtinančius medžiagų ir įrenginių kvitus, atsakovas R. S. atidavė apeliantei, o kitų neatidavė, nors, kaip teigia apeliantė ir pagal juos buvo atsiskaityta jos lėšomis. Aplinkybė, kad tuo pačiu metu, kai R. S. paimdavo iš sąskaitos pinigus, buvo perkamos medžiagos ar darbai, vienareikšmiškai neįrodo, kad visus iš sąskaitos paimtus pinigus R. S. naudodavo rekonstrukcijai finansuoti. Šiame kontekste aktualus R. S. paaiškinimas, kad apeliantei pinigų reikėdavo sutuoktinio slaugai apmokėti, tad tikėtina, jog iš sąskaitos pinigai buvo paimami bei perduodami apeliantei ir šiuo tikslu. Be to, byloje esanti R. S. priklausiusio buto 2000-04-10 pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b.l. 102) patvirtina, kad R. S., pardavęs jam priklausantį turtą, gavo 80 000 Lt pajamų, taigi, iš esmės turėjo savo lėšų, kurias tikėtina, skyrė (turėjo galimybę skirti) rekonstrukcijos išlaidoms apmokėti. Kaip minėta, CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė duomenų, kurie neabejotinai pagrįstų jos dėstomą poziciją, o remiantis byloje esančiais įrodymais, labiau tikėtinas atsakovų pateiktos ir įrodinėjamos pozicijos pagrįstumas.

27Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.).

28Dėl bylinėjimosi išlaidų

29Paduodama apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, ieškovė M. Z. žyminiu mokesčiu apeliacinio skundo neapmokėjo ir prašė atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 16 d. nutartimi nutarė atidėti ieškovei M. Z. žyminio mokesčio sumokėjimą paduodant apeliacinį skundą iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą ir palikus galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą, iš ieškovės M. Z. priteistina 6 704 Lt žyminio mokesčio valstybei.

30Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

31Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32Priteisti iš ieškovės M. Z. (a.k. ( - ) 6 704 Lt (šešis tūkstančius septynis šimtus keturis litus) bylinėjimosi išlaidų į Lietuvos valstybės biudžetą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė M. Z. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų R. S. ir... 4. Ieškovė nurodė, kad 1998 m. rugpjūčio 14 d. buvo pasirašyta bendros... 5. Be to, ieškovė su atsakovais 1999-2002 m. laikotarpiu rekonstravo... 6. Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės teiginį, jog ji... 7. Namo rekonstrukcija buvo vykdoma tiek ieškovės, tiek atsakovų lėšomis.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Spręsdamas dėl tarp ieškovės ir atsakovo R. S. susiklosčiusių teisinių... 11. Dėl ieškovės nurodytos kitos aplinkybės, kuria ji grindžia ieškinį,... 12. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, kad namo rekonstrukcija... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliaciniu skundu ieškovė M. Z. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m.... 15. Atsakovai, nurodydami, kad apie apeliacinio skundo padavimą jie nebuvo... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 18. Dėl sutartinių santykių kvalifikavimo... 19. Tarp šalių kilo ginčas, kaip traktuoti šalių teisinius santykius,... 20. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad... 21. Šalių su AB „Lietuvos taupomasis bankas“ sudarytos sutarties (t. I., b.l.... 22. Remiantis pateiktu išaiškinimu dėl šalių sutartinių santykių... 23. Dėl pastato rekonstrukcijos išlaidų... 24. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė... 25. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12... 26. Nagrinėjamoje byloje tiek apeliantė, tiek atsakovai savo patirtas išlaidas... 27. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 29. Paduodama apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d.... 30. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 32. Priteisti iš ieškovės M. Z. (a.k. ( - ) 6 704 Lt (šešis tūkstančius...