Byla 2S-2654-436/2017
Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, antstolė R. M., A. M

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-4194-920/2017 pagal pareiškėjo S. M. prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, antstolė R. M., A. M..

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ginčas kilęs dėl kreditoriaus reiškiamo finansinio reikalavimo fizinio asmens bankroto byloje pagrįstumo.
    2. 2017 m. kovo 24 d. Kauno apylinkės teismas nutartimi iškėlė bankroto bylą S. M. ir nustatė terminą per 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditorių reikalavimams pareikšti. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2017 m. kovo 31 d.
    3. 2017 m. birželio 2 d. M. Š. kreipėsi į teismą prašydama įtraukti ją į S. M. kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos 23 169,60 Eur kreditorinį reikalavimą. Prašyme nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 30 d. su S. M. įregistravo santuoką. Iki santuokos sudarymo S. M. už 220 000 Lt įsigijo 0,1502 ha bendro ploto gyvenamosios teritorijos žemės sklypą adresu ( - ), kuriame santuokos metu buvo vykdomi statybos darbai (pastatytas 36 proc. baigtumo 431,87 kv. m. bendro ploto gyvenamasis namas (dviejų butų pastatas). 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi S. M. ir pareiškėja už 350 000 Lt (101 367,01 Eur) pardavė ½ dalį statinio ir 908 kv. m. žemės sklypo. 2007 m. sausio 23 d. sutartimi S. M. ir pareiškėja už 200 000 Lt (57 924 Eur) pardavė likusią dalį 431,87 kv. m. bendro ploto nebaigto statyti gyvenamojo namo ir 594 ir 0,1502 ha žemės sklypo. 2007 m. birželio 1 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas nutraukė S. M. ir M. Š. santuoką. Pagal S. M. ir pareiškėjos 2007 m. kovo 1 d. sudarytą Povedybinę sutartį ir įstatymo nuostatas, nebaigtas statyti namas parduotas po santuokos įregistravimo, todėl priklausė abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atitinkamai ir visos gautos pajamos pardavus šį gyvenamąjį namą taip pat priklausė abiems sutuoktiniams. 2015 m. gegužės 12 d. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą, skyrė pareiškėjai gyventojų pajamų mokesčio baudą bei delspinigius. Iki tol pareiškėja manė, kad iš minėto nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos yra tik jos buvusio sutuoktinio S. M. nuosavybė. Tačiau po to, kai pareiškėja sužinojo, kad jos buvęs sutuoktinis savo gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo, jog jam priklauso tik ½ už nekilnojamąjį turtą gautų pajamų, o kita pusė esą atiteko pareiškėjai, ji suvokė, kad S. M. privalo jai grąžinti sumas, gautas iš santuokoje įgyto turto pardavimo. Pareiškėja iš savo buvusio sutuoktinio už parduotą gyvenamąjį namą jokia forma, nei grynais, nei pavedimu pinigų nėra gavusi.
    4. Bankrutuojančio asmens S. M. bankroto administratorius nurodė, kad gyvenamasis namas ant S. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo išimtinai šeimos interesais. Gyvenamasi namas statytas iš pasiskolintų iš banko lėšų pagal 2006 m. birželio 7 d. kredito sutartį Nr. 06-040045-FA, pagal kurios 2006 m. spalio 13 d. pakeitimą į prievolę bankui įstojo bendraskole ir pareiškėja. Vėliau, išryškėjus šalių interesų, charakterių, požiūrių skirtumui ir prasidėjus tarpusavio nesutarimams buvo nuspręsta šeimai ir pareiškėjos mamai statytą gyvenamąjį namą parduoti, pasidalinti iš parduoto turto gautas pinigines lėšas ir nutraukti santuoką. Pareiškėja teigdama, kad jokių pajamų iš turto nėra gavusi bando pasipelnyti bankrutuojančio S. M. sąskaita. Dalimi iš sandorio gautų pajamų buvo padengtas bendraskolių kreditas, dalis pinigų pareiškėjos sutikimu buvo pervesta į S. M. sąskaitą, tačiau pinigai bendru sutikimu su buvusia sutuoktine buvo pasidalinti juos išgryninant. Gautos pajamos buvo pasidalintos ir vienas kitam neturėjo jokių pretenzijų susijusių su parduotu turtu ir iš jo pardavimo gautų pajamų.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtino S. M. kreditorių finansinius reikalavimus, kreditorės M. Š. prašymą įtraukti ją į kreditorių sąrašą ir patvirtinti kreditorinį reikalavimą atmetė. Teismas nutartį grindė šiais esminiais argumentais:
    1. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos kreditorinį reikalavimą, taip pat nenurodė, kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs šių reikalavimų įvykdymą.
    2. Byloje nėra pateikta duomenų, paneigiančių S. M. teiginius, kad jis su pareiškėja pasidalino gautus ir išgrynintus už parduotą nekilnojamąjį turtą pinigus.
    3. Klausimui išspręsti aktualūs prejudiciniai faktai, nustatyti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdytą turtą pardavė abu sutuoktiniai ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių taip pat gavo abu sutuoktiniai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
  1. Atskiruoju skundu pareiškėja M. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti M. Š. finansinį reikalavimą. Skunde nurodo, kad teismas nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, netaikė rungimosi tarp šalių principo:
    1. Pareiškėja pateikė svarius ir pagrįstus įrodymus, kad: 1) iš bendrąją sutuoktinių nuosavybe parduoto turto gautos lėšos buvo pervestos būtent į atsakovo asmeninę sąskaitą; 2) už gauto turto dalį, kuri priklauso jai, kaip sutuoktinei, ji sumokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau pareiškėja negali pateikti įrodymų, kad atsakovas negrąžino pareiškėjai priklausančių pajamų, nes minėtos lėšos realiai niekada ir nebuvo grąžintos. Šį faktą turi įrodyti būtent atsakovas.
    2. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių faktą, kad atsakovas pinigus pareiškėjai perdavė. Kadangi toks faktas niekada neegzistavo, pareiškėjai yra neįmanoma pateikti duomenų, kad atsakovas pinigais su pareiškėja nepasidalino. Pinigų perdavimo faktą visų pirma turi įrodinėti atsakovas.
    3. Teismas be pagrindo vadovavosi išimtinai Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, nes nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skyrėsi.
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutuojantis fizinis asmuo S. M. prašo jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:
    1. Turtas buvo parduotas už abu sutuoktinius tenkinančią kainą.
    2. Gautos lėšos tarp sutuoktinių buvo pasidalintos bendru sutarimu, tą patvirtina ir aplinkybės, kad santuokos nutraukimo byloje toks ginčas nekilo.
    3. Teismo vertintos administracinėje byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad už parduotą turtą gautos lėšos laikytinos abiejų sutuoktinių nuosavybe ir jos tarp šalių buvo pasidalintos, pagrįstai laikytas prejudiciniu faktu.

6Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas įtraukti ją kreditore ir patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą fizinio asmens bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ).
  4. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Su fizinio asmens bankroto procesu susiję kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 23 straipsnio 7 dalis).
  5. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančio asmens turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Teismas atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (žr. pvz. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013).
  6. Byloje nustatyta, kad M. Š. ir S. M., būdami santuokoje, ant S. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančio sklypo, panaudodami iš banko pasiskolintas lėšas, pastatė dvibutį gyvenamąjį namą. Šis turtas buvo parduotas dalimis šalims esant santuokoje. Iš gautų pinigų buvo padengtas kreditas, likusios lėšos, neprieštaraujant M. Š., buvo pervestos į S. M. atsiskaitomąją sąskaitą. 2007 m. birželio 1 d. santuoka tarp M. Š. ir S. M. buvo nutraukta bendru sutarimu. Šiame sprendime konstatuota, kad šalys nebegyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2007 m. sausio mėnesio. Pareiškėja teigia, kad S. M. nepasidalino bendrų pinigų, gautų už parduotą turtą, o tą padaryti privalėjo, nes santykiams pašlijus, buvo parduotas bendrai santuokoje sukurtas turtas, kurio gautos vertės dalis turėjo atitekti ir apeliantei. Ginčas dėl parduoto turto ir gautų lėšų už šį turtą pasidalinimo santuokos nutraukimo byloje nekilo, nes pareiškėja tuo metu nemanė, jog jai dalis lėšų priklausė. 2015 m. gegužės 12 d. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą, skyrė pareiškėjai gyventojų pajamų mokesčio baudą bei gyventojų pajamų mokesčio delspinigius. Pareiškėja tvirtina, kad būtent tada sužinojo, jog ½ už nekilnojamąjį turtą gautų pajamų dalis priklausiusi ir jai. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėja neįrodė pinigų negavimo fakto, be to, remdamasis Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, M. M. prašymo patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą S. M. byloje netenkino. Su tokiu procesiniu sprendimu nesutinka apeliantė, skųsdama nutarties dalį iš esmės vieninteliu argumentu – netinkamu procesinės teisės normų taikymu (rungimosi principo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimais, prejudicinių faktų netinkamu vertinimu) (CPK 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 punktas).
  7. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
  8. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).
  9. Nagrinėjamu atveju pareiškėja M. Š. prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą grindė nekilnojamojo turto 2007 m. sausio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, 2007 m. kovo 1 d. povedybine sutartimi, 2007 m. birželio 1 d. teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu ir sprendimais, 2014 m. vasario Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, 2015 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, S. M. atsiliepimu administracinėje byloje. Pareiškėja M. Š. teigė, to neginčijo ir bankrutuojantis fizinis asmuo S. M., kad jų santykiai pašlijo 2006 metų pabaigoje, todėl buvo nuspręsta parduoti turtą, kurį sutuoktiniai kūrė bendromis lėšomis ir pastangomis ir kuriame ketino gyventi. Šias aplinkybes patvirtina sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys (2006 m. gruodžio 11 d., 2007 m. sausio 23 d.). Pareiškėja, grįsdama savo prašymą teigė, kad jokių piniginių lėšų už parduotą bendrą santuokinį turtą, kurie buvo pervesti į buvusio sutuoktinio S. M., asmeninę sąskaitą, nėra gavusi jokia forma, nes tuo metu jau kartu negyveno. Teiginius, kad sutuoktiniai nuo 2007 m. sausio mėnesio jau nebevedė bendro ūkio ir gyveno atskirai, patvirtina tiek Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. teismo sprendimas, kuriuo buvo nutraukta santuoka bendru sutarimu (civ. byla Nr. 2-8238-742/2007) (,,nuo 2007 m. sausio mėn. kartu nebegyvena, bendro ūkio neveda“), taip pat ir 2007 m. kovo 1 d. povedybinė sutartis, kuria šalys laiko, kad visas santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau nuo šios sutarties pasirašymo nustatomas visiško nekilnojamojo turto atskirumo režimas. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties argumentų, teismas neįvertino aptariamų duomenų, o savo procesinį sprendimą grindė iš esmės tik prejudiciniu faktu, nustatytu Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdytą turtą pardavė abu sutuoktiniai ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių taip pat gavo abu sutuoktiniai.
  10. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų įrodymų, pažeidė nutarties 16-17 punktuose nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.
  11. Kartu pažymėtina, kad bankrutuojantis asmuo S. M. bei jo bankroto administratorius, nesutikdami su prašymu patvirtinti M. Š. finansinį reikalavimą, teigė, kad pinigai bendru sutikimu su buvusia sutuoktine buvo pasidalinti juos išgryninant. Šiems teiginiams pagrįsti nei bankrutuojantis asmuo, nei jo bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų išgryninimą bei tai, kad pinigai buvo perduoti būtent M. Š..
  12. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas yra nustatęs šalims pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, akivaizdu, kad bankrutuojantis asmuo S. M. šios pareigos neatliko – savo atsikirtimų apie tai, kad piniginės lėšos iš atsiskaitomosios sąskaitos buvo išgrynintos ir išmokėtos pareiškėjai, nepagrindė, nors tą padaryti nebūtų buvę labai sudėtinga (pavyzdžiui, pateikti atsiskaitomosios sąskaitos išrašą).
  13. Kartu nurodytina, kad bylos dėl bankroto teisinių santykių yra priskiriamos byloms, susijusioms su viešuoju interesu, o bylose, kuriose vyrauja viešasis interesas, teismas taip pat turi būti aktyvus, imtis priemonių išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes (žr. nutarties 14 punkte nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas nesiėmė priemonių išaiškinti kreditorės reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes, taigi neįgyvendino savo pareigos surinkti pakankamai duomenų tam, kad būtų nustatytas reiškiamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumas/nepagrįstumas.
  14. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėto klausimo esmės, išsamiai nevertino kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, nebuvo aktyvus ir savo iniciatyva nerinko klausimo išsprendimui būtinų duomenų, todėl neįgyvenimo jam priskiriamų pareigų bylose, susijusiose su viešuoju interesu. Tuo pagrindu skundžiama nutarties dalis naikintina ir klausimas pirmosios instancijos teismui perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

8Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos M. Š. prašymas patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą S. M. bankroto byloje, panaikinti ir M. Š. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai