Byla 1A-265-185/2017

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant: prokurorei Reginai Tamelienei, gynėjui advokatui P. E., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-08-16 nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 7 d. ir jam paskirta 75 MGL (2824,5 Eur) dydžio bauda, nustatant šešių mėnesių jos sumokėjimo terminą, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 1 ir 7 p., M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones trejiems metams bei turto – automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. ( - ) konfiskavimas. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-04-14 04.10 val. iki 2017-04-14 10.12 val., t. y. viena laikino sulaikymo para, kuri prilyginta 2 MGL (75,32 Eur) dydžio baudai.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3M. K. nuteistas už tai, kad 2017-04-14 apie 04.00 val. Rokiškio r., Kriaunų sen., ( - ) kaimo ribose vairuodamas automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. ( - ) priklausantį M. A., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p., t. y. vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 1,61 promilės alkoholio.

4Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-08-16 nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad šiuo atveju tiek teismas, tiek prokuroras tendencingai vertino bylos aplinkybes, nesigilino į jų visumą, o vertino „sausus“ faktus. Teismas savo išvadas rėmė tik ta bylos medžiaga, kuri pagrindžia kaltinimą, vadovavosi vien tik prielaidomis. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą teismą. Mano, kad ši nuostata jo atžvilgiu yra pažeista. Teismas, priimdamas nuosprendį, nesigilino į esmę, į tam tikras bylos aplinkybes. Pagrindinis liudytojas V. N., apklausiamas teisme, patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, jokių parodymų niekam nedavė, parašas po parodymais yra ne jo. Tačiau šis faktas teismui nepasirodė svarbus, nors minimo asmens parodymai galėjo būti suklastoti, jis sąmoningai neįtrauktas į kviestinų į teismo posėdį liudytojų sąrašą. Mano, kad teismas turėjo iškviesti minimoje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją ir aiškintis, kokiu būdu liudytojo V. N. apklausos protokolas atsirado byloje. Nurodo, kad nesutinka su įrodymu vertinimu. Šiuo atveju teismo šališkumas buvo juntamas viso teisminio nagrinėjimo metu, teismui daug aplinkybių, kurias bandė paaiškinti, nepasirodė įdomios, teisminis procesas buvo skubotas, paviršutiniškas. Neneigė kaltės, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau tiek teismo, tiek prokuroro vertinimas šių aplinkybių irgi buvo šališkas. Prokuroras neteisingai vertino ir tą klausimą, kad baudą, paskirtą už ankstesnę nusikalstamą veiką, sumokėjo jau vykstant šiam teismo posėdžiui. Mano, kad reikia vertinti ne sąlygas, o tik galutinį faktą, kad bauda iki nuosprendžio priėmimo buvo sumokėta, nes sumokėti ją anksčiau dėl intensyvaus gyvenimo tempo buvo tiesiog pamiršęs. Nurodo, kad yra normalus, dirbantis, sąžiningas žmogus. Gali teigti, kad prokuroro pozicija teisme jo atžvilgiu buvo labiau paremta tiesiog žmogiškąja ambicija, nes kai jam siūlė bylą baigti baudžiamuoju įsakymu, baudos dydis buvo siūlomas tik 1700 Eur, bet kadangi buvo ir galimybė prašyti teismo netaikyti automobilio konfiskacijos, nusprendė nesutikti su siūloma bausme ir prašyti bylos nagrinėjimą surengti teisme. Tikėjosi, kad teisme prokuroras neprašys jam skirti didesnės baudos, tik bus sprendžiamas klausimas dėl automobilio konfiskacijos, tačiau prokuroras paprašė ženkliai didesnės baudos, nors jo (apelianto) pozicija teisme nesikeitė – nuo pat pradžių davė išsamius, teisingus parodymus, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi. Supranta, kad padarė neteisėtą veiką, tačiau mano, jog reikėtų vertinti ir tą aplinkybę, kad nevairavo automobilio neblaivus mieste, keliu, kur vyksta intensyvus eismas, o tik įsėdo į jį tam, jog išvažiuotų iš tos vietos, kur jis buvo užklimpęs. Sėsdamas tikrai neturėjo jokio tikslo vairuoti automobilį, kažkur važiuoti, nes automobilio savininkas buvo blaivus, kuris visą tą vakarą ir vairavo automobilį, ir tik todėl, kad jis yra smulkesnis, o automobilio savininkas ženkliai už jį stambesnis, susiklostė situacija, kuri jiems abiem turi labai skaudžių pasekmių. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis nei savo forma, nei turiniu neatitinka BPK 305 str. reikalavimų. Nuosprendyje įrodymų vertinimo nėra, jis nemotyvuotas ir nepagrįstas. Nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis, o ne įrodymais, įvertintais teismo. Visiškai neaišku, kokiais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, nėra motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus arba tie motyvai niekiniai. Paskaičius teismo nuosprendį akivaizdu, kad įrodymų vertinimas yra tiesiog perkelti duomenys iš kaltinamojo akto, o advokato baigiamoji kalba, išsakyti teiginiai ir motyvai nevertinti visiškai, jie net neįtraukti į nuosprendį. Taip pat nesutinka su transporto priemonės konfiskacija. Nurodo, kad nors turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Teigia, kad nėra pagrindo keisti BK 72 str. taikymo praktikos ir konfiskuoti transporto priemonės nesant nusikaltimų sistemiškumo, kaip tai numatyta Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) ir prieš tai galiojusiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK). Todėl mano, kad šiuo konkrečiu atveju turtas, t. y. transporto priemonė, nekonfiskuojamas, juolab kad automobilio savininkas nėra jis ir automobilio savininkas jokio pažeidimo nepadarė, automobilio neblaivus nevairavo ir jokių taisyklių nepažeidė. Dėl to automobilio konfiskavimas šioje situacijoje būtų netikslingas ir labai neteisingas automobilio savininko atžvilgiu. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad automobilio savininkas leido jam sėsti neblaiviam prie vairo, bet nevertino labai svarbios aplinkybės – leido sėsti momentiniam epizodui, esant būtinajam reikalingumui, t. y. tik tam, kad ištrauktų automobilį iš vietos, kur jis buvo užklimpęs. Mano, kad būtų nelogiška duoti vairuoti automobilį neblaiviam, kai pats automobilio savininkas buvo blaivus. Pareigūnai teisme tvirtino, kad automobilio savininkas irgi buvo neblaivus, bet tai netiesa. Aplinkybės iš karto buvo neaiškios, pareigūnų prašė jiems abiem patikrinti girtumą, tačiau automobilio savininkui jo niekas nenustatinėjo, o po to buvo tvirtinama, kad jis irgi buvo neblaivus. Tuomet kyla klausimas, kaip policijos pareigūnai galėjo leisti automobilio savininkui išvažiuoti iš įvykio vietos? Be to, įstatymas numato tik imperatyvų automobilio konfiskavimą kaltininko nuosavybėje esančios transporto priemonės, todėl darytina išvada, jog tretiesiems asmenims, kokiu šiuo atveju yra automobilio savininkas M. A., konfiskavimas neturėtų būti taikomas, t. y. jis neturėtų būti baudžiamas, nes jokios nusikalstamos veikos nepadarė.

5Teismo posėdyje advokatas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

6Skundas atmetamas.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

8Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

9Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. K., ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas įrodymus vertino dėsningai – išskirtinai nepalankiai jam, nevertino jų visumos, rėmėsi vien tik prielaidomis, nesigilino į bylos esmę bei neteisingai vertino kai kurias bylos aplinkybes ir toks šių aplinkybių vertinimas, anot apelianto, rodo teismo šališkumą, o priimtas nuosprendis yra nemotyvuotas. Tačiau sutikti su šiais nuteistojo skundo argumentais bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija neturi pagrindo.

10Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti objektyviai nešališkas. Šio principo esmė yra ta, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios pagrįstą abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjo išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninio tendencingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami, arba apskritai nesutinkant su teismo padarytomis išvadomis (kasacinė nutartis 2K-55-699/2017). Taip pat šališkumo požymių konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra, tokių aplinkybių nuteistasis nenurodė ir savo apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismas atliko M. K. lūkesčių neatitinkantį bylos įrodymų vertinimą ir kartu priėmė jam nepalankų sprendimą, ką patvirtina ir tai, jog nuteistasis galimo šališkumo klausimą iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei jis, nei jo gynėjas nušalinimo bylą nagrinėjančiam teismui nepareiškė, nors teisė nušalinti teisėją jiems buvo išaiškinta. Iš pirmosios instancijos teismo 2017-08-08, 2017-08-14 posėdžių protokolų, bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad nuteistojo M. K. gynybos teisės nebuvo varžomos, visi proceso veiksmai atlikti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nesudarant įspūdžio, kad teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis paremtas bylos nagrinėjimo teisme duomenimis ir savo forma bei turiniu atitinka BPK nuostatų reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra faktų, liudijančių pirmosios instancijos teismo išankstinį nusistatymą apelianto atžvilgiu, suinteresuotumą priimti jam nepalankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą. Taigi jokių konkrečių apylinkės teismo teisėjos šališkumo požymių nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad apelianto teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, ir priėmė jam nepalankų sprendimą, savaime nėra aplinkybės, rodančios teisėjos šališkumą.

11Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 str. 1–4 d. nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 str. 1–4 d. reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

12Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

13Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atliktas nepadarant esminių BPK 20 str. 5 d. pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekdamas pašalinti bet kokias abejones ir prieštaravimus, apklausė liudytojus, atliko akistatas, ištyrė visus kitus įrodymus, kruopščiai išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtomis aplinkybėmis, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir išsamiai išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus kaip visumą, iš to kildino savo išvadas, kurios yra pakankamai motyvuotos ir atitinkančios įrodymų turinį, taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodė įrodymus, kuriais rėmėsi ir kuriuos atmetė, bei pateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus. Todėl nuteistojo teiginiai, kad apylinkės teismas nuosprendį grindė vien tik prielaidomis, neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, nemotyvavo savo išvadų yra nepagrįsti. Kolegija konstatuoja, kad apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 7 d., neginčijamai nustatyta byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, atlikus išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstą įrodymų vertinimą. Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, ar pripažinti, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu.

14Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nevertino to, jog automobilį neblaivus jis vairavo vos kelis metrus ir prie jo vairo sėdo tik momentiniam epizodui, esant būtinajam reikalingumui, t. y. tik tam, kad išvažiuotų iš vietos, kur automobilis buvo įklimpęs vairuojamas jo savininko M. A., kuris ir paprašė jo sėsti prie vairo, o pats nuėjo stumti automobilį, nes buvo už jį (apeliantą) ženkliai stambesnis, be to, automobilio savininkas buvo blaivus, todėl būtų nelogiška jam neblaiviam duoti vairuoti automobilį. Tačiau kolegija pažymi, kad šie skundo argumentai nepagrįsti, jie nėra nauji ir, priešingai nei teigia nuteistasis, apylinkės teismo jau yra tinkamai įvertinti bei skundžiamame nuosprendyje motyvuotai atmesti kaip prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams ir neleidžiantys įžvelgti BK 31 str. 1 d. nuostatų taikymo galimybės.

15BK 31 str. yra įtvirtintas būtinasis reikalingumas, kaip viena iš aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę. BK 31 str. 1 d. nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: a) pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, b) šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir c) padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

16Kolegija pažymi, kad nuteistojo teiginiai apie būtinojo reikalingumo situacijos egzistavimą prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Policijos pareigūnai M. K. ir A. J. apylinkės teisme aiškiai parodė, kad jie M. K. vairuojamą automobilį sustabdė važiuojantį keliu, šalia jo keleivio vietoje sėdėjo M. A., o iš M. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nuo tos vietos, kur buvo užklimpęs automobilis, iki vietos, kur jį sustabdė policijos pareigūnai, buvo nuvažiuota 580 m. Šios aplinkybės paneigia ne tik apelianto teiginius apie momentinį automobilio vairavimą esant neblaiviam epizodą, bet ir jo bei M. A. parodymus, kad pareigūnams sustabdžius automobilį, M. A. tuo metu buvo lauke, šalia automobilio. Netikėti policijos pareigūnų parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes analogiškas aplinkybes jie nurodė ir savo tarnybiniuose pranešimuose bei ikiteisminio tyrimo metu apklausti kaip liudytojai, juos patvirtino ir akistatų teisme metu. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad policijos pareigūnai asmeniškai pažinotų M. K. ir dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti šios bylos baigtimi, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas V. N. teisme patvirtino, kad jis matė, kaip nuvažiavo ištrauktas įklimpęs automobilis, apie tai pasakė policijos pareigūnui, kuris pats paskambinęs jo teiravosi, ar automobilis dar neišvažiavo. Kita vertus, ir pats nuteistasis neneigė, bei tą patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas M. A., kad policijos pareigūnams sustabdžius važiuojantį automobilį, prie jo vairo neblaivus sėdėjo būtent M. K., tik jie abu tvirtino, jog nuvažiuotas atstumas buvo trumpesnis, t. y. kol išstūmė automobilį iš įklimpimo vietos ant kelio ir dar kelis metrus, ką paneigia pirmiau jau aptarti bylos įrodymai, todėl jų parodymai dėl nuvažiuoto trumpesnio atstumo laikytini tik jų gynybine taktika. Be to, visiškai sutiktina su apylinkės teismu, kad ta aplinkybė, kokį atstumą būdamas neblaivus M. K. vairavo automobilį, neturi jokios įtakos jam inkriminuotos veikos padarymui, nes KET 14 p. apskritai draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviam. Taip pat jokios įtakos apeliantui inkriminuotos veikos padarymui neturi ir jo nurodytos aplinkybės, kad automobilis užklimpo vairuojamas jo savininko M. A. ir kad M. A. aptariamo įvykio metu buvo blaivus, nes KET 14 p. reikalavimą, draudžiantį vairuoti automobilį neblaiviam, pažeidė būtent apeliantas M. K.. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apelianto kaltės ir atsakomybės pagal BK 281 str. 7 d. klausimas išspręstas tinkamai. Taip pat pažymėtina, kad apylinkės teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, reagavo į liudytojo V. N. duotus parodymus teisme, kad jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir po jo vardu surašytu liudytojo apklausos protokolu yra ne jo parašas, ir atskira 2017-08-16 nutartimi, kaip tai numato BPK 257 str. nuostatos, informavo Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrą (Rokiškis) apie nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusių policijos pareigūnų veiksmuose galimai esančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., požymius.

17Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad prokuroras ir apylinkės teismas neturėjo vertinti to, kad už ankstesnę padarytą veiką jam paskirtą baudą sumokėjo vykstant šios bylos teismo posėdžiui, nes, anot apelianto, yra svarbus pats galutinis faktas, o ne sąlyga, kada bauda buvo sumokėta, yra nepagrįsti ir nepaneigia šių aplinkybių tinkamo įvertinimo, kad M. K. aptariamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu už BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą jam paskirtos bausmės, t. y. nesumokėjęs paskirtos baudos, dėl to laikoma, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 27 str.), kas pagrįstai apylinkės teismo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 13 p.).

18Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – vairuoto automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. ( - ) konfiskacija, teigdamas, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga ir neteisinga automobilio savininko M. A. atžvilgiu, nes jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, automobilio neblaivus nevairavo ir KET reikalavimų nepažeidė.

19Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 str., kurio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, 2K-237/2011; Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-643-150/2016, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-398/2017 ir kt.). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką. Taigi nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai pastarųjų neveikia, nekeičia, nežaloja, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, BK 72 str. numato imperatyvią pareigą teismui taikyti turto konfiskavimą visa apimtimi visais atvejais, kai yra tam įstatyme numatyti pagrindai. Turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, kaltinamojo asmenybės ar kitų panašių aplinkybių, jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 str. 2 d. nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 str. nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos (kasacinė nutartis Nr. 2K-243-942/2016). Viena tokių sąlygų, kad gali būti konfiskuojamas ir ne kaltininkui nuosavybes teise priklausantis turtas, kuris buvo nusikaltimo padarymo įrankis, priemonė ar rezultatas, jeigu savininkas, perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti (BK 72 str. 4 d. 1 p.) (kitos sąlygos šiuo atveju nėra aktualios).

20BK 281 str. 7 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, taigi akivaizdu, kad be kelių transporto priemonės šios nusikalstamos veikos padarymas būtų neįmanomas. BK 281 str. 10 d. automobilis įvardijamas kaip viena iš kelių transporto priemonių rūšių, kurių vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Taigi automobilis, kurį vairavo M. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 1,61 promilės alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką. Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pats automobilio savininkas M. A. perdavė vairuoti automobilį M. K., žinodamas, kad jis yra neblaivus, todėl perdavęs automobilį vairuoti neblaiviam nuteistajam, jis privalėjo numatyti, kad jam pačiam išlieka automobilio praradimo rizika. Taigi be BK 72 str. 2 d. nurodytų konfiskuotino turto požymių yra ir kitos BK 72 str. numatytos sąlygos konfiskuoti ne kaltininkui nuosavybės teise priklausantį turtą, kuris buvo nusikaltimo padarymo priemonė.

21Kolegija atsižvelgia į Konstitucinio Teismo doktriną, pagal kurią nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenim ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997-04-08 nutarimas). Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudoti kitiems asmenims. Kaip minėta, nekonfiskuoti transporto priemonės, atitinkančios konfiskuotino turto požymius, negalima, nes tai prieštarautų imperatyvioms teisės normoms. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, savininkas praranda galimybę tokį daiktą susigrąžinti natūra. Tačiau jis gali reikalauti iš tokią nusikalstamą veiką padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykių sureguliavimas yra skirtas kaltininko atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.

22Kartu pažymėtina ir tai, kad BK 281 str. ir ANK 422 str. pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017-01-01 įsigaliojusiais BK 281 str. pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nusikalstama veika, konfiskavimo nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 str. 7 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tarp jų ir turto konfiskavimo, paskirties įgyvendinimo.

23Šioje baudžiamojoje byloje, kaip ir daugelyje kitų, konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 str. 1 d. nustatyta, kad Baudžiamojo kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 67 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo tyčinių nusikaltimų padarymo atveju gali susidaryti situacija, kad kaltininko asmeniniai interesai vertinami aukščiau nei valstybės ir visuomenės. Kai tuo tarpu įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis ar sunkus apsvaigimo laipsnis, t. y. daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje.

24Taigi įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neabejotina, kad apelianto vairuoto automobilio konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 str. 7 d., yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Minėta transporto priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, todėl siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikaltimų darymui, transporto priemonę būtina konfiskuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog nepritaria transporto priemonės, kuria padarytas neatsargus nusikaltimas, konfiskavimui, tačiau šiuo atveju M. K. veikė tiesiogine tyčia, jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Jo padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu KET nesilaikymu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, įskaitant kartu su juo važiavusį automobilio savininką M. A., nuteistajam įstatymo nuostatos buvo žinomos, jis rizikavo ne tik savo ir/ar aplinkinių sveikata ir/ar gyvybe, kartu buvo abejingas ir bet kokioms gresiančioms pasekmėms, įskaitant ir gresiančiam turto (transporto priemonės) konfiskavimui, todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimu, jo vairuoto automobilio, kuris atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas, kuris padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus.

25Nepagrįstais laikomi apeliacinio skundo argumentai dėl BK 72 str. taikymo siejant tai su nusikaltimų pakartotinumu, kaip tai numatyta ANK ir buvusiame ATPK. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, numatydamas konkrečią ribą (konkretų neblaivumo laipsnį), aiškiai atskyrė baudžiamąją ir administracinę atsakomybes. Šiuo metu transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau nei 0,4 promilės, bet ne daugiau nei 1,5 promilės) vairuotojai, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 422 str. 5 d. Transporto priemonės konfiskavimas šio straipsnio sankcijoje nėra numatytas, tai padaryta ANK 427 str. 3 d., t. y. kai asmuo pakartotinai neblaivus vairuoja transporto priemonę, jei nepraėjo vieni metai nuo paskirtos nuobaudos įvykdymo, arba kuris turi nepanaikintą ar neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas transporto priemonę. Analogišką praktiką formuoti kilus baudžiamajai atsakomybei, t. y. transporto priemonę konfiskuoti tik asmeniui pakartotinai vairavus esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, nėra teisinio pagrindo. Baudžiamoji atsakomybė, nustačius minėtą neblaivumo laipsnį, kyla be jokių išimčių, t. y. baudžiamoji atsakomybė taikoma ne kaip ultima ratio priemonė, o kaip aiškiai įstatymiškai reglamentuota įstatymų leidėjo valia. Kitų teisės šakų pagalba, įstatymų leidėjo vertinimu, nėra galimybės pasiekti norimo rezultato – saugaus eismo didinimo.

26Nors administracinė ir baudžiamoji atsakomybės turi panašumų (abi orientuotos į asmens nubaudimą, auklėjimą, įstatymų pažeidimų prevenciją), tačiau baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė atsakomybės forma, numatyta už pavojingesnius teisinių gėrių pažeidimus, todėl asmeniui turi sukelti atitinkamai sunkesnius padarinius. Priešingu atveju, kaip jau minėta, asmeniui būtų formuojamos nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip pat sudarytos sąlygos pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, juolab kad iš nuteistojo baustumo pažymos matyti, jog jis nevengia būdamas neblaivus pažeidinėti įstatymus. Įvykdyti BK 281 str. 7 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką be transporto priemonės asmuo negali, ši veika gali būti padaryta tik panaudojant kelių transporto priemonę. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms ir siekiant užkirsti kelią galimam pakartotiniam apelianto nusikalstamumui, jo vairuota transporto priemonė turi būti ir pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konfiskuota.

27Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apylinkės teismas tinkamai išsprendė apelianto kaltės, jo atsakomybės, taip pat baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo ir kt. klausimus ir BK bei BPK nuostatų nepažeidė, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

29Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

1. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. M. K. nuteistas už tai, kad 2017-04-14 apie 04.00 val. Rokiškio r., Kriaunų... 4. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Rokiškio rajono... 5. Teismo posėdyje advokatas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą... 6. Skundas atmetamas.... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą,... 8. Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio... 9. Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. K., ginčydamas pirmosios instancijos teismo... 10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d. ir Europos... 11. Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami... 12. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali... 13. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu darytina išvada, kad... 14. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nevertino to,... 15. BK 31 str. yra įtvirtintas būtinasis reikalingumas, kaip viena iš... 16. Kolegija pažymi, kad nuteistojo teiginiai apie būtinojo reikalingumo... 17. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad prokuroras ir apylinkės teismas... 18. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka su jam paskirta baudžiamojo... 19. Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką,... 20. BK 281 str. 7 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto... 21. Kolegija atsižvelgia į Konstitucinio Teismo doktriną, pagal kurią... 22. Kartu pažymėtina ir tai, kad BK 281 str. ir ANK 422 str. pakeitimų... 23. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip ir daugelyje kitų, konkuruoja asmens... 24. Taigi įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus,... 25. Nepagrįstais laikomi apeliacinio skundo argumentai dėl BK 72 str. taikymo... 26. Nors administracinė ir baudžiamoji atsakomybės turi panašumų (abi... 27. Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 29. Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti....