Byla 2K-67-746/2015
Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalies, kuria M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda, 290 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui, gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskiui, nuteistajam M. B., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalies, kuria M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda, 290 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio bauda.

2Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, panaikinus Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. išteisinamąjį nuosprendį, M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda, 290 straipsnį 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio bauda. Taip pat šiuo nuosprendžiu M. B. už 2011 m. sausio 22 d. padarytas nusikalstamas veikas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams, 187 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda, 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 286 straipsnį, 290 straipsnį M. B. paskirtas bausmes apėmus, subendrinta bausmė jam paskirta 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį M. B. paskirtas bausmes atitinkamai apėmus ir iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 25 MGL (3250 Lt, t. y. 941 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalims, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su M. B. pagal BK 286 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems įpareigojant jį neišvykti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, taip pat iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

3Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžiu M. B. dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį, 290 straipsnį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų sudėčių požymių.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

5M. B. pagal BK 286 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 27 d., apie 17.00 val., Molėtų r., Kijėlių k., pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims – policijos pareigūnams ir juos įžeidė.

6M. B. nevykdė teisėtų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos tyrėjų D. P. bei P. K. reikalavimų paaiškinti daromo administracinio teisės pažeidimo aplinkybes ir, vartodamas įvairius necenzūrinius bei įžeidžiančius žodžius, tokius kaip „gaidžiai“, „mentai“, „tu negyvensi, pydare“, „ilgai nedirbsi“, „aš su tavim susidorosiu“, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš juos bei su jais susidoroti. Be to, M. B. panaudojo fizinį smurtą prieš D. P. ir sudavė jam keturis smūgius į krūtinę, stumdė, pargriovė ant žemės, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. D. P. dėl M. B. prieš jį panaudotų smurtinių veiksmų taip pat pasitempė dešiniojo kelio sąnario šalutinio šeivikaulio raištį ir dėl to jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. M. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, stumdė P. K., apėmęs rankomis už pečių, naudodamas jėgą siekė pargriauti jį ant žemės ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, taip pat grasino sulaužyti jam ranką.

7Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu M. B. taip pat nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį už 2011 m. sausio 22 d. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, svetimo turto sugadinimą, viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

8Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas visos bylos kontekste neįvertino aplinkybių, kuriomis grindžiamas M. B. išteisinimas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, M. B. kaltę padarius BK 286 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas patvirtina byloje esanti įrodymų visuma: nukentėjusiųjų D. P., P. K., liudytojų R. B., V. K., Š. J. parodymai, tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, taip pat iš dalies ir paties M. B. parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, „visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas bei jų įvertinimas bendrame bylos kontekste nepalieka jokių abejonių dėl M. B. kaltės“. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje esančius vaizdo ir garso įrašus vertino kaip M. B. kaltę paneigiančius įrodymus, nes šiuose įrašuose „užfiksuota tik dalis įvykio ir todėl tai, kas juose užfiksuota, neatskleidžia viso įvykio sekos ir veiksmų prieš įrašo pradžią“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

9Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti jam pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

10Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl nepagrįstai nuteisė jį už BK 286, 290 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nuosprendyje apsiribojo tik įrodymų išvardijimu, abstrakčiomis išvadomis neanalizuojant, kaip konkrečiai pasireiškė jo nusikalstama veika, taip pat neišdėstė pagrįstų bei išsamių motyvų dėl jo veikos kvalifikacijos, nenurodė, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus – atmeta, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatas. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neištyrė byloje esančių prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms.

11Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo kaltę patvirtina byloje esanti įrodymų visuma, teigia, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 286 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnio 1 dalį, nes: byloje neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai patvirtina tai, jog jis policijos pareigūnų neįžeidė, veiksmų, kurių padarymu yra kaltinamas, nepadarė; iš jo pateikto 2012 m. vasario 27 d. vaizdo įrašo matyti, kad jis prieš nieką nesmurtavo ir nieko neįžeidinėjo; liudytojų – policijos pareigūnų – parodymai apie tai, kad jie girdėjo kaip jis (kasatorius) įžeidinėjo nukentėjusįjį D. P. ir vartojo necenzūrinius žodžius, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir klaidinantys teismą; iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis D. P. eina prieš kamerą, bendrauja su kitais pareigūnais – konfliktas nevyksta, o nukentėjusysis P. K. aiškinasi dėl dyzelino, ginčijasi su D. V. ir atvykusiems kitiems policijos pareigūnams dėl jo (kasatoriaus) neva buvusio pasipriešinimo nurodymų neduoda; vaizdo ir garso įrašuose neužfiksuota, kad, atvykus policijos pareigūnams, kas nors kurį nors iš jų būtų užpuolęs ir dėl to ką nors reikėtų pristatyti į policijos komisariatą; byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai po darbo (ne tarnybos metu) bandydami užkirsti kelią administraciniam teisės pažeidimui veikė itin neprofesionaliai, neapgalvotai, neturėdami konkretaus veiksmų plano ir tokiais savo veiksmais sukėlė sumaištį bei dviprasmišką situaciją, dėl kurios natūraliai kilo „ten buvusių asmenų neigiamą reakciją, atsikalbinėjimą dėl galbūt atvykusių asmenų savanaudiškų tikslų, o ne tarnybinių funkcijų vykdymo“. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų P. K. ir D. P. parodymais, nes jie, priešingai nei tvirtinama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, yra paviršutiniški, fragmentiški, nesutampa tarpusavyje ir neatitinka byloje esančių objektyvių įrodymų – vaizdo ir garso įrašų. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių objektyvių įrodymų apie tai, kad „civiliniais drabužiais atvykę asmenys įvykio vietoje buvusiems asmenims neprisistatė, o šaukė, vaikštinėjo ir nekreipė dėmesio į asmenų reikalavimus prisistatyti“.

12Pasak kasatoriaus, liudytojų R. B., V. K., Š. J., iš dalies nukentėjusiųjų D. P., P. K. nurodytos nenuoseklios su įvykiu susijusios aplinkybės kelia abejonių dėl jų tikrumo. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šių aplinkybių nesutapimą ir nesiaiškino, kodėl šių asmenų parodymai prieštarauja byloje esantiems vaizdo bei garso įrašams, taip pat nesiaiškino, ar nukentėjusiajam D. P. nežymiai sutrikdyti sveikatos negalėjo kiti asmenys, kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis.

13Be to, kasatoriaus tvirtinimu, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklostė ne baudžiamieji, bet administraciniai teisiniai santykiai. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina jo paties parodymai, jo 2012 m. kovo 19 d. pateiktas 2012 m. vasario 27 d. vaizdo įrašas, pareigūnų pateiktas garso įrašas, liudytojų V. V., T. J., D. V., B. V., Š. J., V. K. parodymai. Kasatoriaus nuomone, jo veiksmų trukmė, intensyvumas, pavartotų žodžių pobūdis ir viešumas leidžia konstatuoti nebent nedidelį jo veiksmų pavojingumą, kuris neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

14Kasatoriaus teigimu, kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų, todėl nesuprantama teismo išvada, jog „byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad net ir atvykus uniformuotiems policijos pareigūnams įvairiomis replikomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas ir nesutikimas dėl policijos pareigūnų buvimo D. V. teritorijoje bei domėjimusi dyzelinio kuro pilstymu ir pan., kas rodo M. B. kryptingą elgesį prieštaraujant teisėtiems pareigūnų veiksmams bei reikalavimams“. Anot kasatoriaus, tokios apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dirbtinai siejamos su bylos aplinkybėmis ir jo kaltės buvimu, nes bylos duomenų įrodomojo turinio kritika paremta „teismo „gynybine“ pozicija dirbtinai palaikant valstybinį kaltinimą“. Kartu kasatorius pažymi, kad tokia teismo išvada taip pat prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Pasak kasatoriaus, visus parodymus būtina palyginti tarpusavyje, taip pat su kitais byloje esančiais įrodymais, išsiaiškinti prieštaravimus ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis įvertinus įrodymus, nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias vienokį ar kitokį sprendimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, todėl negalėjo priimti ir teisingo procesinio sprendimo. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, buvo šališkas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes bylos aplinkybes vertino ir aiškino išimtinai jo nenaudai, iškraipė objektyvius įrodymus, faktines bylos aplinkybes.

15Nuteistojo M. B. kasacinis skundas atmestinas.

16Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

17Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

18Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo M. B. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamo BK 290 straipsnio taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, taip pat, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, teigia, kad: byloje neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai patvirtina tai, jog jis policijos pareigūnų neįžeidė, veiksmų, kurių padarymu yra kaltinamas, nepadarė; iš jo pateikto 2012 m. vasario 27 d. vaizdo įrašo matyti, kad jis prieš nieką nesmurtavo ir nieko neįžeidinėjo; liudytojų – policijos pareigūnų – parodymai apie tai, kad jie girdėjo kaip jis (kasatorius) įžeidinėjo nukentėjusįjį D. P. ir vartojo necenzūrinius žodžius, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės ir klaidinantys teismą; iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis D. P. eina prieš kamerą, bendrauja su kitais pareigūnais – konfliktas nevyksta, o nukentėjusysis P. K. aiškinasi dėl dyzelino, ginčijasi su D. V. ir atvykusiems kitiems policijos pareigūnams dėl jo (kasatoriaus) neva buvusio pasipriešinimo nurodymų neduoda; vaizdo ir garso įrašuose neužfiksuota, kad, atvykus policijos pareigūnams, kas nors kurį nors iš jų būtų užpuolęs ir dėl to ką nors reikėtų pristatyti į policijos komisariatą; byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai po darbo (ne tarnybos metu) bandydami užkirsti kelią administraciniam teisės pažeidimui veikė itin neprofesionaliai, neapgalvotai, neturėdami konkretaus veiksmų plano ir tokiais savo veiksmais sukėlė sumaištį bei dviprasmišką situaciją, dėl kurios natūraliai kilo „ten buvusių asmenų neigiamą reakciją, atsikalbinėjimą dėl galbūt atvykusių asmenų savanaudiškų tikslų, o ne tarnybinių funkcijų vykdymo“; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų P. K. ir D. P. parodymais, nes jie, priešingai nei tvirtinama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, yra paviršutiniški, fragmentiški, nesutampa tarpusavyje ir neatitinka byloje esančių objektyvių įrodymų – vaizdo ir garso įrašų; teismo išvada, jog „byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad net ir atvykus uniformuotiems policijos pareigūnams įvairiomis replikomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas ir nesutikimas dėl policijos pareigūnų buvimo D. V. teritorijoje bei domėjimusi dyzelinio kuro pilstymu ir pan., kas rodo M. B. kryptingą elgesį prieštaraujant teisėtiems pareigūnų veiksmams bei reikalavimams“, yra nepagrįsta; tokia teismo išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

19Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1–3 punktų, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

20Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, todėl nepagrįstai nuteisė jį už BK 286, 290 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nuosprendyje apsiribojo tik įrodymų išvardijimu, abstrakčiomis išvadomis neanalizuojant, kaip konkrečiai pasireiškė jo nusikalstama veika, taip pat neišdėstė pagrįstų bei išsamių motyvų dėl jo veikos kvalifikacijos, nenurodė, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus – atmeta, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes neištyrė byloje esančių prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, buvo šališkas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes bylos aplinkybes vertino ir aiškino išimtinai jo nenaudai, iškraipė objektyvius įrodymus, faktines bylos aplinkybes.

21Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

22Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Kartu nagrinėjimo kasacinio skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Daktaras prieš Lietuvą, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008).

23Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose nagrinėjamose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014,

242K-240/2014, 2K-497/2014).

25Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir pašalinti kilusius prieštaravimus, 2014 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje tenkino prokuroro pareikštą prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, apklausė M. B., nukentėjusiuosius D. P., P. K. Kartu pažymėtina, kad M. B. ir jo gynėjas R. Mikulskis apeliacinės instancijos teisme prašymų dėl įrodymų tyrimo nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir M. B. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, ir, nurodęs, kad M. B. kaltę padarius BK 286 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas patvirtina byloje esanti įrodymų visuma (nukentėjusiųjų D. P., P. K., liudytojų R. B., V. K., Š. J. parodymai, tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, taip pat iš dalies ir paties M. B. parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas byloje nustatytoms aplinkybėms), motyvuotai konstatavo, kad „visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas bei jų įvertinimas bendrame bylos kontekste nepalieka jokių abejonių dėl M. B. kaltės“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, laikydamasi BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbios aplinkybes, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – M. B. teisinančius – įrodymus, taip pat pateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas.

26Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant M. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 324 straipsnio 6 dalies nuostatos.

27Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 290 straipsnio taikymo

28Kasatorius teigia, kad jo veiksmų trukmė, intensyvumas, pavartotų žodžių pobūdis ir viešumas leidžia konstatuoti nebent nedidelį jo veiksmų pavojingumą, kuris neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatribojo baudžiamosios nuo administracinės atsakomybės ir todėl netinkamai pritaikė BK 290 straipsnį.

29Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą atsakomybė numatyta ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK). Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą, be kita ko, policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Taigi BK 290 straipsnio ir ATPK 187 straipsnio 2 dalies paskirtis iš esmės yra ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas Iš esmės teismų praktika atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį. Baudžiamajame kodekse veikos – įžeidimo turinys nedetalizuotas, o administracinių teisės pažeidimų kodekse – šiek tiek detalizuojamas, tačiau sąvoka „kitokiu elgesiu“ taip pat gali būti vertinama labai įvairiai. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami pareigūnų atžvilgiu pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-375/2011, 2K-324/2013, 2K-218/2014, 2K-285/2014).

30Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną D. P. ir P. K. važiuodami pamatė vykdomą galbūt neteisėtą veiklą, susijusią su neteisėtu akcizinių prekių įvežimu, ir, būdami policijos pareigūnais, gavę žodinį aukštesnio pareigūno leidimą ir nurodymą imtis iniciatyvos, nusprendė išsiaiškinti aplinkybes, o įtarimams pasitvirtinus – užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams. Dėl to D. P. su P. K. sustojo ir, parodę tarnybinius pažymėjimus, pareikalavo, kad M. B. paaiškintų kuro įsigijimo bei pilstymo įvykio vietoje aplinkybes, tačiau vietoj paaiškinimo sulaukė M. B. pasipiktinimo: necenzūrinių žodžių, tokių kaip „gaidžiai“, „mentai“, „tu negyvensi, pydare“, „ilgai nedirbsi“, „aš su tavim susidorosiu“, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš juos ir jį panaudojo. Vadinasi, policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, o M. B. papiktino pats policijos pareigūnų bandymo išsiaiškinti kuro įsigijimo bei pilstymo įvykio vietoje aplinkybes faktas, todėl jis pradėjo įžeidinėti juos, nevykdė jų teisėto nurodymo. M. B. įžeidžiančius žodžius vartojo viešai – juos girdėjo ne tik D. P. ir P. K., kuriems įžeidimai buvo adresuoti, bet ir jų kolegos; įžeidžiantys žodžiai buvo adresuoti konkrečiai tarnybines pareigas vykdantiems policijos pareigūnams, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Pažymėtina, kad ir pasakytų necenzūrinių orumą žeidžiančių žodžių prasmė, ir asmenys, kuriems jie buvo adresuoti, ir situacija, kuriai esant šie žodžiai buvo pasakyti, jų sakymo tikslas – pažeminti savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – M. B. buvo suprantami ir aiškūs. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagal baudžiamojoje byloje nustatytus objektyviuosius bei subjektyviuosius veikos požymius ir jos pavojingumą M. B. veiksmus teisingai įvertino kaip nusikalstamus ir kvalifikavo juos pagal BK 290 straipsnį.

31Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

32Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 3. Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžiu M. B. dėl... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,... 5. M. B. pagal BK 286 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnio 1 dalį nuteistas už... 6. M. B. nevykdė teisėtų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato... 7. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 8. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios... 9. Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 10. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo... 11. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo... 12. Pasak kasatoriaus, liudytojų R. B., V. K., Š. J., iš dalies... 13. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad tarp... 14. Kasatoriaus teigimu, kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu... 15. Nuteistojo M. B. kasacinis skundas atmestinas.... 16. Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų... 17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus... 18. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo M. B. kasacinis skundas iš esmės... 19. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5... 20. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo... 21. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka... 22. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi... 23. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal... 24. 2K-240/2014, 2K-497/2014).... 25. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos... 26. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 27. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 290 straipsnio taikymo... 28. Kasatorius teigia, kad jo veiksmų trukmė, intensyvumas, pavartotų žodžių... 29. Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį... 30. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną D. P. ir P. K. važiuodami... 31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 32. Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti....