Byla 2K-102-222/2016

Dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Audronės Kartanienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio.

2Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį 8 MGL dydžio (304 Eur) bauda, 155 straipsnio 1 dalį 6 MGL dydžio (228 Eur) bauda.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta 10 MGL dydžio (380 Eur) bauda.

4Nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. A. nukentėjusiajam priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžiu panaikinta Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis (dėl nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį) ir priimtas naujas nuosprendis:

6A. A. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir baudžiamoji byla dėl šios dalies A. A. nutraukta.

7Panaikinta Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis dėl A. A. paskirtos bausmės subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.

8Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

10A. A. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad paskleidė apie S. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį ar pakirsti pasitikėjimą juo:

112013 m. liepos 20 d. viešajame tinklalapyje www.lrytas.lt paskelbus straipsnį „Ūkininkei šokas – globotinis atiduotas nežinia kam“, 2013 m. liepos 22 d. 18.08 val., pasivadinęs slapyvardžiu „gelbėkime vaika“, tinklalapyje www.lrytas.lt po straipsniu parašė komentarą: kodėl straipsnyje neparašė, kad naujas globėjas – tai Širvintose pagarsėjęs gėjus S. K., kuris gyventojų tarpe įtariamas pedofilija. Juk straipsnyje minimas berniukas vykdavo dirbti pas K. remontuoti namo, iš kur grįždavo (kaip teigia globėja) apsirūkęs. Be to, jis 2013 m. liepos 22 d. 18.14 val. socialiniame tinkle www.facebook.com, pasivadinęs vartotoju „Širvintos Širvinta“, parašė žinutę: juk vieša paslaptis, kad straipsnyje minimas gėjus yra S. K., ( - ) direktorius, ( - ) Širvintų skyriaus pirmininkas.

12Nuteistasis A. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį bei civilinio ieškinio patenkinimo ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista ši Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis, ir bylą jam nutraukti.

13Kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir, remdamasis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, akcentuoja šmeižimo subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią bei dalyką – tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas apie tiesioginės tyčios buvimą sprendė iš to, kad jis besikartojančiais veiksmais – du kartus socialiniuose tinkluose paskleidė informaciją, kuri yra jo nuomonė. Be to, teismo posėdžio metu jis (A. A.) nurodė, jog nemano, kad S. K. yra gėjus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvių kalbos instituto ekspertizę kalbos požiūriu šie tekstai yra neutralūs ir neturi įžeidžiančio aspekto. Pasak kasatoriaus, komentuodamas minėtą straipsnį, jame esančią informaciją jis suvokė kaip patikimą, neginčijamą, dėl to teismai nepagrįstai jo veiksmuose įžvelgė tiesioginę tyčią apšmeižti S. K..

14Kasatorius teigia, kad teismai komentaruose išsakytą jo nuomonę priskyrė informacijai (žiniai, faktams, duomenims) analizuodami atskirus žodžius: „gėjus, pedofilas, vaikas iš jo grįžta apsirūkęs, išnaudojamas“ ir atsiribodami nuo sakinių konteksto, juose vartojamų sąlyginių frazių: „gyventojų tarpe įtariamas“, „vieša paslaptis“, kurios rodo nuomonę (taip tarp gyventojų pasklidusią nuomonę patvirtino liudytojai A. A., J. V.). Kasatorius tvirtina, kad, remdamasis tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę ir mintis apie nukentėjusįjį, kurios nėra konkrečios ar kategoriškos.

15Kasatorius nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jį kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, nurodydamas tuos pačius objektyviuosius šmeižimo ir įžeidimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas kasatorių pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį neatribojęs įžeidimo objektyviųjų požymių nuo šmeižimo, taip iš esmės pažeidė baudžiamąjį įstatymą.

16Kasatorius teigia, kad teismai padarė ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų; nurodo, kad BPK 44 straipsnio 5 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija garantuoja asmeniui teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Pasak kasatoriaus, jo bylą nagrinėję teismai šios teisės neužtikrino, nes pirmosios instancijos teismas, 2015 m. vasario 5 d. kreipdamasis į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją su prašymu duoti sutikimą iki galutinių rinkimų į savivaldybės tarybos narius rezultatų įsigaliojimo patraukti jį (A. A.) baudžiamojon atsakomybėn ir kitaip suvaržyti jo laisvę, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir nuo to momento jį jau laikė kaltu, nes netenkino prašymų iškviesti ir apklausti straipsnyje „Ūkininkei šokas – globotinis buvo atiduotas nežinia kam“ minimos ūkininkės O. L., liudytojo M., nepaskyrė kalbos ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismas šio esminio pažeidimo nepašalino, be to, pademonstravo išankstinį nusistatymą, nes išteisinimą pagal BK 155 straipsnio 1 dalį motyvavo pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, o ne tuo, kad jis (kasatorius) nepadarė nusikalstamos veikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino pateiktos lietuvių kalbos ekspertizės, nesivadovavo doktrina apie baudžiamąją teisę kaip kraštutinę priemonę ir galimybę išspręsti galbūt pažeistas teises civilinėmis procesinėmis priemonėmis (Fedosiuk O. Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė. Jurisprudencija. 2012, 19(2), p. 715–738). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad išvadą, jog jis pripažino paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti S. K. ar pakirsti pasitikėjimą juo (bei viešai raštu jį įžeidė), pagrindė byloje nenustatytomis aplinkybėmis – teismo posėdžio metu jis prisipažino rašęs komentarus (kaip nuomonę) atsižvelgdamas į minėtą straipsnį, bet niekada neteigė, kad paskleidė tikrovės neatitinkančią, galinčią paniekinti ar pakirsti pasitikėjimą S. K. bei jį žeidžiančią informaciją.

17Nukentėjusysis S. K. atsiliepimu į nuteistojo A. A. kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš nuteistojo jo naudai 450 Eur išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

18Nukentėjusysis nurodo, kad teismai tinkamai nustatė, jog A. A. veikė tiesiogine tyčia: būdamas teisės ir valdymo magistro laipsnį įgijęs teisininkas negalėjo nesuvokti daromos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo, draudžiamumo, nes ir vidutinio išsilavinimo asmuo supranta, koks elgesys pripažįstamas visuotinai nepriimtinu ar neteisėtu, kad tiesos neatitinkantys duomenys apie kito asmens daromus teisės pažeidimus ar visuotinai smerktiną, amoralų elgesį pažeidžia to asmens teisę į garbę ir orumą. A. A. tiesos neatitinkančius duomenis apie jį (nukentėjusįjį S. K.) du kartus skirtingu laiku skelbė dviejuose tinklalapiuose ir aiškiai suprato, kad S. K. įvardydamas kaip gėjų, pedofilą, vaikų išnaudotoją, svaigintoją, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, pakertančią pasitikėjimą juo, ir to sąmoningai siekė. Nukentėjusysis pažymi, kad jis nėra gėjus, pedofilas, jo namuose nedirbo jokie nepilnamečiai asmenys, jis nesvaigino ir nesudarė sąlygų nepilnamečiams svaigintis rūkalais. S. K. manymu, teismai pagrįstai nustatė, kad nei liudytojų parodymai, nei kiti bylos duomenys nesudaro pagrindo tvirtinti, jog tokie A. A. teiginiai yra pagrįsti objektyviai egzistuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir, atriboję nuomonę nuo žinių (informacijos, duomenų), pagrįstai nustatė, kad A. A. veiksmai atitinka įstatymo uždraustą veiką (šmeižimą).

19Atsiliepime pažymima, kad informacija apie tai, jog asmuo yra gėjus, pedofilas, išnaudoja darbui vaikus, juos svaigina, gali būti patikrinta pagal tiesos kriterijų, todėl tokie duomenys, net ir gauti kaip mąstymo rezultatas, nelaikomi nuomone. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012); baudžiamoji atsakomybė netaikoma tik už nuomonės paskleidimą apie realius faktus ar įvykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012). Be to, sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-l/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas: 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakiją, išaiškinta, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

20Pasak nukentėjusiojo, atsižvelgiant į nuteistojo paskleistų teiginių pobūdį, akivaizdu, kad tai ne subjektyvi nuomonė, kurios negalima patikrinti tiesos kriterijumi, o konstatuojamojo pobūdžio duomenys, faktai apie jį, jo savybes, poelgius. Net jeigu nuteistasis teigė, kad jis rėmėsi tam tikra informacija, teismai nustatė, kad jo teiginiai nėra pagristi egzistuojančiais neiškreiptais faktais. Teismai, vertindami žeminantį teiginių pobūdį, nurodė, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis; ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Teismų praktikoje taip pat nekyla neaiškumų dėl teiginių, kai kalbama apie asmenų neteisėtus veiksmus, vertinimo: duomenys apie asmens neteisėtus, visuotinai nepriimtinus veiksmus arba poelgius, prieštaraujančius gerai moralei, laikytini žeminančio pobūdžio duomenimis. A. A. pasisakymais dviejuose interneto tinklalapiuose jis (S. K.) buvo pažemintas, sumenkintas jo, kaip politiko, ( - ) direktoriaus ir vaikų globėjo, paprasto žmogaus autoritetas ir profesinis prestižas kitų žmonių akyse; dėl tokių veiksmų nukentėjo taip pat ir jo žmona, sulaukusi patyčių.

21Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Kai jis (S. K.) kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, A. A. tapo kandidatu į savivaldybės tarybos narius. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnį kandidatas be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė. Teismas, kreipdamasis į Vyriausiąją rinkimų komisiją, tik formaliai įvykdė vieną iš pareigų – išsiaiškinti, ar ši komisija sutinka, kad kaltinamasis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir toks teismo kreipimasis nėra susijęs su teismo išankstine nuostata dėl asmens kaltės ar kitų su byla susijusių aplinkybių išankstiniu vertinimu. Be to, nuteistasis turėjo galimybę pareikšti nušalinimą teismui, jeigu minėtos aplinkybės jam kėlė abejonių teismo nešališkumu, tačiau šia teise jis nepasinaudojo.

22Nuteistojo A. A. kasacinis skundas atmestinas.

23Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo

24Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 154 straipsnio 1 dalies) taikymą argumentuoja tuo, kad teismai nepagrįstai jo veiksmuose įžvelgė tiesioginę tyčią apšmeižti S. K., jo išsakytą nuomonę be pagrindo vertino kaip informaciją, be to, apeliacinės instancijos teismas neatribojo įžeidimo, dėl kurio jį išteisino, ir šmeižimo, dėl kurio kasatorius nuteistas, objektyviųjų požymių, neatsižvelgė į kalbos ekspertizės išvadą.

25Kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

26Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008).

27Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis); tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (žiniasklaidoje ar kitomis priemonėmis) dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovei, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai – nustatomi ir aiškinantis bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas ir pan.

28Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. A. tinklalapyje www.lrytas.lt ir socialiniame tinkle www.facebook.com paskleidė tokio turinio komentarą bei žinutę: kodėl straipsnyje neparašė, kad naujas globėjas – tai Širvintose pagarsėjęs gėjus S. K., kuris gyventojų tarpe įtariamas pedofilija. Juk straipsnyje minimas berniukas vykdavo dirbti pas K. remontuoti namo, iš kur grįždavo (kaip teigia globėja) apsirūkęs; juk vieša paslaptis, kad straipsnyje minimas gėjus yra S. K., ( - ) direktorius, ( - ) Širvintų skyriaus pirmininkas. Taip pat teismai nustatė, kad tai, kas buvo paskleista, neatitinka tikrovės ir kad tokia informacija nuteistasis paniekino ir pažemino S. K., pakirto pasitikėjimą juo, t. y. jį apšmeižė. Kasatorius A. A. nepagrįstai teigia, kad pirmiau nurodytas jo komentaro ir žinutės turinys yra ne informacija, o nuomonė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtus nuteistojo pasisakymus kaip informaciją apie faktus, apibūdinančius nukentėjusįjį kaip pagarsėjusį gėjų ir asmenį, įtariamą pedofilija, išnaudojantį vaiką, kuris pas jį esą dirba ir grįžta „apsirūkęs“, padarė teisingas išvadas. Iš tiesų aptariamų pasisakymų (komentaro, žinutės) turinys reiškia konkrečias žinias (informaciją) apie apibūdinamo asmens S. K. savybes, veiksmus. Šių teiginių tikrumas gali būti objektyviai nustatytas, o tai teismai darė vertindami byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis A. A. pateikė jo užsakymu surašytą Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojos V. Meiliūnaitės išvadą, kurioje nurodyta, kad tirtų tekstų autorius (A. A.) nevartojo žodžių, kurie turėtų pažymas „menkinamasis... niekinamasis... vulgariai“, todėl kalbiniu požiūriu, pasak minėtos mokslo darbuotojos, tekstai yra neutralūs ir neturi įžeidžiančiojo aspekto. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šio tyrimo duomenis ir padarė motyvuotas išvadas, kad vis dėlto A. A. paskleisti teiginiai yra šmeižiantys S. K., t. y. neigiamo pobūdžio, jį paniekinantys ir pažeminantys. Pažymėtina tai, kad specialistų (šiuo atveju – kalbininkės) išvada (ar nuomonė) nėra privaloma teismui, ją, kaip ir kitus bylos įrodymus, teisiškai vertinti yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai pasisakyta dėl kasatoriaus tiesioginės tyčios (BK 15 straipsnio 2 dalis) buvimo: atskleistas jos turinys, nurodytos aplinkybės, parodančios, kad jis veikė sąmoningai, suvokdamas, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią ir S. K. žeminančią, žalingą informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo kitų žmonių akyse, ir to norėdamas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visus bylos įrodymus, padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad kasatoriaus veikoje yra visi būtinieji šmeižimo sudėties, t. y. BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, požymiai ir teisingai aiškino šią baudžiamojo įstatymo normą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

29Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su BPK pažeidimais, teismų nešališkumo principo pažeidimu

30Kasatorius teigdamas, kad byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, nurodo, jog teismai neužtikrino jo teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą dėl to, kad: pirmosios instancijos teismas, kreipdamasis į Vyriausiąją rinkimų komisiją su prašymu duoti sutikimą iki galutinių rinkimų į savivaldybės tarybos narius rezultatų įsigaliojimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir nuo to momento jį jau laikė kaltu, be to, netenkino prašymų apklausti kaip liudytojų O. L. bei M., nepaskyrė kalbos ekspertizės; apeliacinės instancijos teismas šio esminio pažeidimo nepašalino. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nevertino lietuvių kalbos ekspertizės, savo išvadas grindė nenustatytomis aplinkybėmis (kad kasatorius prisipažino paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją).

31Šie kasacinio skundo teiginiai prieštarauja bylos medžiagai, todėl atmestini.

32Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-122/2010, 2K-243/2009). Juo labiau nešališkumo principo (ne) įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (pvz., nuteistasis).

33Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatorius, jo skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Pirmiausia pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriuos jis pakartojo ir kasaciniame skunde, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Šiuo klausimu padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados išsamios ir argumentuotos, jų dar kartą išdėstyti šioje nutartyje nėra būtinybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius teismo kreipimąsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją prašant duoti sutikimą iki galutinių rinkimų į savivaldybės tarybos narius rezultatų įsigaliojimo kaltinamąjį A. A. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir kitaip suvaržyti jo laisvę, kaip tai susidariusioje situacijoje ir privalėjo atlikti pagal įstatymą (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnio 3 dalį), visiškai be pagrindo interpretuoja kaip išankstinę teismo nuostatą jo kaltumo klausimu. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo iš esmės argumentuojami ne konkrečiais BPK normų pažeidimais, o iš skundo turinio aišku, kad jie iš esmės yra deklaratyvūs ir tiesiog išplaukia iš to, kad bylos duomenų vertinimas neatitinka kasatoriaus lūkesčių ar kad netenkintas jo prašymas apklausti kaip liudytojus O. L. bei M. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas detaliai pasisakė dėl nuteistojo argumentų, susijusių su papildomų liudytojų apklausa, nepagrįstumo, pats dar kartą įvertino visus bylos įrodymus, iš jų – ir jo pateiktą kalbos ekspertizę, ir padarė motyvuotas išvadas dėl įrodymų pakankamumo teisingam spendimui priimti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, o vien tai, kad teismo padarytos išvados netenkina kasatoriaus, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei procesinės teisės pažeidimo.

34Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o skundžiami teismų nuosprendžiai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini pagrįstais ir teisėtais.

35Dėl proceso išlaidų

36Nukentėjusysis S. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo išieškoti iš nuteistojo A. A. kasaciniame procese turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismui pateikta advokatės Lauros Altun teisinių paslaugų sutartis, sąskaita už teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, taip pat pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis 450 Eur sumokėjimą advokatei.

37Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši nuostata galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo A. A. kasacinis skundas yra atmetamas. Kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiojo S. K. interesus byloje, todėl šis buvo priverstas kreiptis į advokatę profesionalios pagalbos surašant atsiliepimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-687/2012 ir kt.). Šiuo atveju atsižvelgiant į nedidelę suteiktos paslaugos kasacinės instancijos teisme apimtį bei sudėtingumą, į tai, kad ta pati advokatė atstovavo nukentėjusiajam pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, prašoma suma mažintina iki 250 Eur.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

39Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.

40Išieškoti iš nuteistojo A. A. nukentėjusiajam S. K. 250 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.