Byla 2A-654-516/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1173-230/2016 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovėms L. K. (atstovė pagal įstatymą – N. G.), E. K., 234 VI-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai (trečiasis asmuo – notarė R. B.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia 2009 m. kovo 4 d. 234 VI-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos pažymą Nr. 168; 2) pripažinti negaliojančia 2009 m. kovo 23 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 860 dalį dėl buto Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 14 d. paveldėjimo liudijimo Nr. 1122, išduoto E. K., dalį dėl paveldėto buto Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 1393, sudarytą E. K. ir L. K., pagal kurią atsakovė E. K. padovanojo L. K. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą G-11, esantį (duomenys neskelbtini).
  2. Ieškovas nurodė, kad jis nuo 1993 m. yra 234 VI-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos (toliau – ir GNSB, bendrija) narys. Kaip ir kiti bendrijos nariai, jis mokėjo į bendrijos kasą įnašus namo statybai. Butai ir garažai, esantys name, buvo įregistruoti bendrijos narių vardu pagal bendrijos išduotas pažymas. Tačiau nuosavybės teisės į butą Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos E. K. vardu pagal 2009 m. kovo 4 d. bendrijos pažymą Nr. 168. Ieškovas paaiškino, kad po jo tėvo R. K. mirties, 2009 m. kovo 23 d. buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas Nr. 860 ir nustatytos E. K. ir R. K. dalys, padalinant kiekvienam po 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). 2009 m. balandžio 14 d. notarė E. K. po R. K. mirties išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1122 į 1/2 dalį nekilnojamojo turto. Nekilnojamąjį turtą – butą ir garažą, adresu (duomenys neskelbtini), 2009 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1393 E. K. padovanojo ieškovo dukrai L. K.. Ieškovo teigimu, visi sandoriai (bendrijos išduota pažyma Nr. 168, nuosavybės teisės liudijimas, paveldėjimo liudijimas, dovanojimo sutartis) pripažintini negaliojančiais, nes nekilnojamojo turto tikrasis savininkas yra ieškovas. 2009 m. kovo 4 d. bendrijos pažyma Nr. 168 yra apsimestinė ir prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl pripažintina negaliojančia, nes tikruoju bendrijos nariu buvo ir yra ieškovas. Ieškovas paaiškino, kad būtent jis dalyvavo ir iki šiol dalyvauja susirinkimuose, sumokėjo visus įnašus namui statyti, butą įsirengė pagal savo poreikius. E. K. nesiekė įgyti buto, nemokėjo mokesčių, ji turėjo ir turi nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena ir dabar. E. K. įsigyjant butą ir garažą, nebuvo esminio sandorio elemento – jos valios. Šiuo sandoriu buvo siekiama pridengti kitą sandorį, kurio šalis turėjo būti ieškovas. Kadangi ieškovas tuo metu ketino imtis verslo ir baiminosi, kad nesėkmės atveju gali prarasti turtą, ginčo pažyma, patvirtinanti nuosavybės teises į turtą, buvo išduota jo motinos E. K. vardu. Ieškovas nurodė, kad 1995 m. spalio 6 d. E. K. kreipėsi į bendriją, kad ji būtų priimta vietoje ieškovo, tačiau ginčo pažymoje nurodyta, kad E. K. bendrijos nare yra nuo 1994 m. liepos 16 d. Duomenų, kad E. K. buvo priimta į bendriją, o ieškovas pašalintas iš jos, nėra. Ieškovo įsitikinimu, tam, kad E. K. galėtų įgyti nuosavybės teises į butą bei garažą, kurį statė bendrija, ji turėjo įgyti nuosavybės teisę į pajų. Atsižvelgiant į tai, kad E. K. nebuvo bendrijos nariu, taip pat neįgijo nuosavybės teisių į pajų, jai negalėjo būti perduotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pripažinus 2009 m. kovo 4 d. bendrijos pažymą Nr. 168 negaliojančia, kaip apsimestinę ir prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pripažintini negaliojančiais ir vėliau sudaryti sandoriai, nes jie buvo sudaryti dėl turto, kuris atsakovei E. K. nepriklausė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisdamas iš ieškovo atsakovės L. K. atstovei pagal įstatymą N. G. 2 284 Eur atstovavimo išlaidas, o valstybei – 22,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad byloje pateiktas 234 VI-osios GNSB visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1994 m. gegužės 30 d., protokolo nuorašas patvirtina, jog šiame susirinkime iš bendrijos narių buvo išbraukta L. K., o vietoje jos į bendrijos narius įtrauktas R. K. – keturių kambarių 105,50 kv. m ploto butui statyti. Atsakovė E. K. 1995 m. spalio 6 d. pateikė bendrijai pareiškimą priimti ją į bendriją vietoje R. K. ir 1995 m. spalio 10 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo metu buvo nutarta priimti ją į GNSB narius vietoje buvusio nario R. K..
  3. Teismas konstatavo, kad GNSB 1995 m. spalio 10 d. bendrijos narių susirinkimo nutarimas dėl E. K. priėmimo į bendrijos narius nėra nuginčytas, todėl bendrijos nare laikytina E. K.. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas R. K. būtų priimtas į bendrijos narius. Nors byloje yra pateiktas ieškovo 1994 m. gegužės 26 d. pareiškimo, adresuoto 234 VI-ajai bendrijai, priimti į bendriją vietoje buvusios narės L. K. nuorašas, tačiau nėra duomenų, kad šis pareiškimas buvo gautas bendrijoje ir, jį apsvarsčius, ieškovas buvo priimtas į bendrijos narius įstatų nustatyta tvarka. Atvirkščiai, į bendrijos narius GNSB visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1994 m. gegužės 30 d., nutarimu buvo priimtas R., o ne R. K., ir šis nutarimas taip pat nėra nuginčytas. Teismas pažymėjo, kad visuotinio narių susirinkimo nutarimai yra privalomi bendrijos nariams, o nesutinkantis su nutarimu bendrijos narys turi teisę ginčyti jį teismine tvarka.
  4. Teismas akcentavo, kad ieškovas, teigdamas, jog nuo 1994 m. gegužės 26 d. būtent jis buvo bendrijos nariu, o jo turimas pajus nustatyta tvarka nebuvo perleistas, leistinų tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, t. y. nepateikė visuotinio bendrijos narių susirinkimo nutarimo dėl jo priėmimo į bendrijos narius. Teismo vertinimu, pateikti protokolų nuorašai yra 1995 m. gegužės 10 d. – 2001 m. kovo 30 d. laikotarpio, kai bendrijos nariu pradžioje buvo R. K., o vėliau – atsakovė E. K., todėl nurodymas protokoluose, kad šiuose susirinkimuose dalyvavo „R. K.“ nepaneigia nurodytų asmenų narystės, o liudytojų V. K., L. M., V. G. parodymai apie tai, jog susirinkimuose matydavo ieškovą ir jį laikė bendrijos nariu, nelaikytini tinkamais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti ieškovo narystę bendrijoje, nes narystei įgyti yra nustatyta speciali tvarka. Analogiškai vertintinas ir bendrijos 2001 m. gegužės 25 d. sudarytas sąrašas narių, kurie nepasinaudojo lengvatiniu kreditu, ir kuriame nurodytas R. K., nes jis, teismo įsitikinimu, taip pat negali patvirtinti jo narystės bendrijoje, kuri įgyjama tik įstatų nustatyta tvarka.
  5. Teismas pažymėjo, kad bendrijos išduotos ginčo pažymos Nr. 168 duomenys atitinka bendrijos turėtus duomenis, t. y. kad bendrijos nare buvo E. K. ir už butą yra sumokėti visi pajiniai įnašai. Ginčo, kad pažymą vienašališkai išdavęs subjektas (GNSB) yra netinkamas, nėra, įrodymų, jog bendrija būtų siekusi pridengti R. K. narystę kitu asmeniu – E. K., taip pat nėra. Atvirkščiai, ir pati atsakovė 234 VI-oji GNSB nesutinka, kad ši pažyma būtų panaikinta, kaip apsimestinė. Pagal ieškovą susitarimas pridengti vieno asmens narystę kito asmens naryste buvo tarp ieškovo ir atsakovės E. K., taigi šis susitarimas neturi įtakos bendrijos išduotos pažymos teisėtumui.
  6. Teismas pastebėjo, kad esminis ginčas byloje kyla ne dėl narystės bendrijoje, o dėl nuosavybės teisių į ginčo butą, ieškovui teigiant, jog butą nuosavybės teise yra įgijęs jis. Tačiau ieškovas reikalavimo dėl nuosavybės teisių į butą pripažinimo byloje nėra pareiškęs, o ieškinio reikalavimus grindė būtent nurodytos bendrijos pažymos negaliojimu. Teismo vertinimu, jam nenustačius pagrindo panaikinti šią pažymą, negali būti patenkinti ir kiti ieškovo reikalavimai. Be to, panaikinus ieškovo ginčijamą pažymą, apskritai neliktų teisinio pagrindo daiktinėms teisėms, savo ruožtu piniginių įnašų, įneštų asmeninėmis ieškovo lėšomis, nustatymas būtų galimas tik ieškovui pareiškus reikalavimus dėl asmeninės ar bendrosios dalinės nuosavybės teisių į ginčo butą pripažinimo, tačiau tokie reikalavimai nebuvo pareikšti, o ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas nesuteikia galimybių peržengti pareikštų reikalavimų ribas.
  7. Teismas nurodė, kad kadangi nuosavybės teisės į butą ieškovui nėra pripažintos ir nustatytos, neįrodytas ir paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo pagrindas. Analogiškai negali būti tenkinamas ir ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovas R. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ginčijamoje 2009 m. kovo 4 d. GNSB pažymoje Nr. 168 nurodyta, kad E. K. nuo 1994 m. liepos 16 d. yra bendrijos narė. Taigi pažymoje nurodyti duomenys prieštarauja GNSB 1995 m. spalio 10 d. narių susirinkimo protokolui, kuriame nurodyta, kad E. K. bendrijos nare tapo 1995 m. spalio 10 d. Kadangi GNSB nepateikė teismo pareikalauto protokolo originalo ir neištaisė trūkumų, 1995 m. spalio 10 d. bendrijos narių susirinkimo nutarimas turėjo būti laikomas nepaduotu ir teismas negalėjo juo remtis, priimdamas sprendimą. Teismas neįvertino įrodymų visumos. 1995 m. lapkričio 20 d., 1996 m. gegužės 10 d., 2001 m. sausio 10 d., 2001 m. kovo 30 d. visuotinių narių susirinkimų protokoluose nurodyta, kad R. K. yra bendrijos narys, o 2001 m. gegužės 25 d. bendrijos pažymoje, skirtoje bankui, nurodytas bendrijos narių sąrašas, kuriame 3 numeriu įrašytas būtent ieškovas. Ieškovas pateikė teismui ir 1994 m gegužės 26 d. pareiškimo priimti jį į bendriją kopiją. Šie įrodymai paneigia teismo išvadą, kad ieškovas, teigdamas, jog nuo 1994 m. gegužės 26 d. buvo bendrijos nariu, o jo turimas pajus nustatyta tvarka nebuvo perleistas, nepateikė tai pavirtinančių įrodymų.
    2. Teismo išvada, kad aplinkybė, jog susirinkimuose dalyvavo R. K., nepaneigia kitų asmenų (R. K. ir E. K.) narystės, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti kitoms teismo išvadoms. Jeigu, kaip teigia teismas, 1995 m. spalio 10 d. bendrijos nare tapo E. K., tai visuose vėlesniuose protokoluose turėjo būti nurodyta, kad ji susirinkime dalyvavo kaip bendrijos narė, o tuo labiau DNBS 2001 m. gegužės 25 d. pažymoje bankui. Daryti išvadą, kad įrašas protokoluose „R. K.“ yra R. K. nėra jokio pagrindo, nes R. K. bendrijos nariu galėjo būti iki 1995 m. spalio 10 d., kai tuo tarpu teismui pateiktų susirinkimų protokolų datos vėlesnės. Be to, byloje nėra įrodymų, kad E. K. ir R. K. būtų įsigiję pajų. Taigi teismui nebuvo jokio pagrindo daryti išvadą, kad minėtų asmenų narystė nepaneigta. Teismas nevertino ir pačios E. K. parodymų, kuri nuosekliai teigė, kad niekada nebuvo bendrijos nare, nemokėjo įnašų. Teismas neatsižvelgė, kad įnašai už ginčo butą įnešti R. K. lėšomis. Pagal įstatus būtent bendrijos narys turi pareigą laiku mokėti visas išmokas ir tikslines rinkliavas. Taigi nėra pagrįstos teismo išvados, kad 2009 m. kovo 4 d. išduotos bendrijos pažymos Nr. 168 duomenys atitinka bendrijos turėtus duomenis, t. y. kad bendrijos nare buvo E. K. ir už butą yra sumokėti visi pajiniai įnašai. 2016 m. liepos 1 d. GNSB pažymoje nurodyta, kad būtent R. K. sumokėjo 118 314 Lt namo statybai.
    3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo pripažinti 2009 m. kovo 4 d. pažymą Nr. 168 negaliojančia ir kitais pagrindais. Kadangi pažymos duomenys neatitinka tikrovės, ji pripažintina negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnis). Teismas netaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 23 d. nutarimo Nr. 280, kuriuo patvirtinti pavyzdiniai gyvenamojo namo statybos bendrijos įstatai. Tam, kad E. K. galėtų įgyti nuosavybės teises į butą ir garažą, kuriuos statė bendrija, ji turėjo įgyti nuosavybės teises į pajų, o kadangi ji nebuvo bendrijos nare ir neįgijo nuosavybės teisių į pajų, jai negalėjo būti perduotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, byloje surinkti įrodymai, kad ieškovas buvo tikras ginčo turto savininkas, o E. K. – jo statytinė. Teismas nevertino, kad E. K. įsigyjant turtą nebuvo esminio sandorio elemento – jos valios, todėl 2009 m. kovo 4 d. pažyma turėjo būti pripažinta negaliojančia ir pagal CK 1.87 straipsnį.
    4. Kadangi teismo išvados dėl pažymos pripažinimo negaliojančia nėra pagrįstos, nepagrįstai atmesti ir išvestiniai ieškovo reikalavimai dėl paveldėjimo, nuosavybės teisės liudijimų ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Nesutiktina ir su teismo išvada, kad dėl to, jog ieškovas nereiškė reikalavimo dėl nuosavybės teisių nustatymo (pripažinimo), toks ieškinio dalyko formulavimas neleido teismui ginti ieškovo galimai pažeistų nuosavybės teisių, vertinant ieškovo įnašus sukuriant nuosavybę ir susitarimą su buvusia bendrijos nare ir buto savininke E. K.. Pripažinus pažymą, paveldėjimo liudijimą ir sandorį negaliojančiais, turėjo būti taikomos restituciją reglamentuojančios normos arba ginčas išspręstas taikant taisykles sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 straipsnis).
  2. Atsakovė L. K., atstovaujama atstovės pagal įstatymą N. G., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Nepaisant ieškovo kvestionuojamo GNSB 1995 m. spalio 10 d. bendrijos narių susirinkimo nutarimo tikrumo, kurio ieškovas nepaneigė jokiais rašytiniais įrodymais, akivaizdu, kad būtent 2009 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 168, kurioje nurodyta, jog E. K. yra šios bendrijos narė ir jai priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), už kurį pajus sumokėtas ir E. K. bendrijai neskolinga, o ne minėto susirinkimo nutarimo, pagrindu atsakovei E. K. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo butą. Savo ruožtu pažymos Nr. 168 negaliojimo pagrindų ieškovas neįrodė.
    2. Būtent bendrija turi teisę priimti į bendriją naujus narius ir iš jos pašalinti ir tai yra priskirta visuotinio narių susirinkimo kompetencijai. 1995 m. spalio 10 d. nutarimas dėl E. K. priėmimo į bendrijos narius, nepaisant to, kad nebuvo pateiktas dokumento originalas, nėra nuginčytas, todėl nare laikytina E. K.. Ieškovas klaidingai laiko 1995 m. spalio 10 d. nutarimą nepaduotu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 115 straipsnio 3 dalimi. Bendrijos narių susirinkimo nutarimas laikytinas ne procesiniu dokumentu, o rašytiniu įrodymu, kuriam taikomas visiškai kitas teisinis reglamentavimas. CPK 114 straipsnis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas). Ieškovas klaidingai nurodo, kad teismas nustatė šio dokumento trūkumus, nes iš esmės teismas tik kreipėsi į atsakovus dėl galimybės pateikti įrodymo originalą, tačiau, kaip nurodė bendrija, tokios galimybės nebuvo, nes nuo 1995 m. spalio 10 d. nutarimo sudarymo dienos praėję daugiau nei 10 metų, todėl jo originalas archyve nėra saugomas. Taigi pateikta nutarimo kopija yra tinkamas rašytinis įrodymas byloje, kuriuo teismas pagrįstai vadovavosi.
    3. Įvertinus teisinį reglamentavimą, vienintelis dokumentas, kurio pagrindu R. K. gali įrodyti savo narystę bendrijoje, yra GNSB sprendimas (nutarimas) dėl priėmimo į bendrijos narius, tačiau tokio dokumento ieškovas nepateikė. Nurodymas protokoluose, kad susirinkimuose dalyvavo „R. K.“ nepaneigia R. ir E. K. narystės. Analogiškai vertintinas ir 2001 gegužės 25 d. bendrijos narių, kurie nepasinaudojo lengvatiniu kreditu, sąrašas, kuriame nurodytas R. K., nes bankui skirta pažyma negali patvirtinti ieškovo narystės bendrijoje, nes, kaip minėta, šią narystę įstatų nustatyta tvarka gali patvirtinti tik visuotinio narių susirinkimo nutarimas. Be to, ieškovo dalyvavimas bendrijos susirinkimuose (taip pat ir ieškovo nurodymas 2001 gegužės 25 d. bendrijos narių sąraše) laikytinas, kaip atsakovės E. K. atstovo. Šias aplinkybes patvirtina liudytojas L. M., kuris nurodė, kad kartu su mama dalyvaudavo susirinkimuose, nors nebuvo bendrijos narys ir neturėjo notariškai patvirtinto įgaliojimo. 1996 m. gegužės 10 d., 2001 m. sausio 10 d., 2001 m. kovo 30 d. protokoluose nurodyta, kad L. M. dalyvavo, nors jis nebuvo bendrijos narys, o tik atstovavo savo mamą B. O. K..
    4. Aplinkybės, kad pagal 2009 m. kovo 4 d. bendrijos pažymą Nr.167 1995 metais įnešta 45 550 Lt įnašų, o pagal kasos pajamų orderio kvitus tais pačiais metais įnešta 24 506,50 Lt, ir tai, jog ieškovas nurodė skirtingus įnašų dydžius (43 081,50 Lt ir 118 314 Lt), patvirtina, kad ieškovas nežinojo, kiek ir kokiais laikotarpiais buvo įnešta pajų, todėl akivaizdu, jog įnašus mokėjo ne jis. Ieškovo teisme duoti paaiškinimai, kad jis nėra išsaugojęs visų kasos pajamų orderio kvitų, todėl ir nenurodė tikslios įnašų sumos, yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, nes sumokėjus 118 314 Lt, ieškinyje nebūtų nurodyta kur kas mažesnė suma (43 081,50 Lt). Tai nėra logiškai paaiškinama. Be to, ieškovo pateikti įrodymai patvirtina jo pajamas tik nuo 2002 m., 1998 m. turėtas pajamas pardavus butą bei 1999 m. gavus kompensaciją už apgadintą automobilį, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie savo pajamas ir galimybes sumokėti piniginius įnašus už butą nuo 1994 iki 1998 m. Ieškovas iš gautų pajamų nuo 1998 m. iki 2004 m. turėjo pragyventi pats bei prisidėti prie sūnaus ir vyriausiosios dukters išlaikymo. Galiausiai, ieškovas su N. G. 2006 m. įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini), už sodybos dalį sumokėjęs 40 000 Lt. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jo atlyginimas 2003–2005 metais buvo 382,93 Eur. Taigi 40 000 Lt ieškovo įnašas už sodybą 2006 m. tik patvirtina faktą, kad jeigu jis turėjo tokias santaupas, tai jis iš savo lėšų, vertinant jo finansinę padėtį, nėra daręs įnašų už ginčo butą. Bendrijos VMI adresuota 2009 m. kovo 4 d. pažyma Nr.167 atitinka objektyvią situaciją, nes jeigu būtų taip kaip nurodyta ieškovo akcentuojamoje bendrijos 2016 m. liepos 1 d. pažymoje, tai teikiant VMI tokią pažymą, joje turėjo būti nurodytas ieškovas. Atsakovės GNSB pozicijos pasikeitimas paaiškinamas tuo, kad ieškovas ir bendrijos pirmininkas yra kaimynai, t. y. gyvena tame pačiame name (šalia yra ir jų butai), todėl bendrijos 2016 m. liepos 1 d. pažyma vertintina kritiškai, ji yra nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais.
    5. Tikroji E. K. valia įsigyti butą ir vėliau jį dovanoti nekelia abejonių. E. K. 1995 m. spalio 6 d. pareiškimu ji vietoj R. K. tapo bendrijos nare; 2009 m. kovo 4 d. bendrijos pažyma Nr. 168 E. K. vardu buvo įregistruota Registrų centre; tikrąją valią parodo ir dovanojimo sutarties turinys. Taigi ieškovas nepagrindė, kad turto įsigijimo, kartu ir dovanojimo, sandoriai buvo apsimestiniai. Ieškovas nepaaiškino, kokiam sandoriui pridengti galėjo būti sudarytos turto įsigijimo ir dovanojimo sutartys. Sudarant dovanojimo sandorį, kaip atsakovės L. K. atstovas pagal įstatymą dalyvavo ir pats ieškovas, kuris dovanojimo sutartį pasirašė apdovanotosios vardu. Sutarties sudarymo metu jokių prieštaravimų ieškovas nereiškė, atsakovę E. K. pripažino teisėta buto ir garažo savininke, taigi dovanojimo sutartis buvo pasirašyta ieškovo, kaip atitinkanti jo valią. Be to, net pripažinus ginčo sandorius apsimestiniais, remiantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia, nes visa neigiamų padarinių rizika šiuo atveju perkeliama apsimestinio sandorio šalims – ieškovui ir atsakovei E. K., kurie galimai veikė neteisėtai ir nesąžiningai. Savo ruožtu atsakovė L. K. laikytina sąžininga buto ir garažo savininke, nes jokios kitos dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybės, nei tos, kurios atsispindi pačios sutarties turinyje, atsakovei L. K. ar jos atstovei N. G., nebuvo ir nėra žinomos.
    6. Tiek ieškovo, tiek E. K. nesąžiningumą ir jų pateikiamos versijos nenuoseklumą patvirtina E. K. dublike dėstoma pozicija, jos argumentų prieštaringumas. Be to, ankstesniu laikotarpiu tarp L. K. tėvų – R. K. ir N. G. – vykusiuose teisminiuose procesuose dėl dukters išlaikymo ir turto padalijimo R. K. teigė, kad butas ir garažas nuosavybės teise priklausė jo motinai E. K., jis pats savo būsto neturėjo ir neturi, o jo motina savo anūkei L. K. padovanojo butą, jis gyvena dukrai priklausančiame bute ir išlaiko dukrai priklausantį butą, todėl neturi pinigų teikti dukrai N. G. prašomo dydžio išlaikymo, o kadangi dukra jau turi senelės padovanotą nekilnojamąjį turtą, išlaikymo dukrai jis turėtų mokėti mažiau. Tokiu būdu R. K. patvirtino aplinkybes, kad butas priklausė E. K., savo ruožtu priešingos pozicijos tuo metu nepateikė nei E. K., nei N. G., nei atsakovė L. K., kas patvirtina, jog pastarosios apie santykius, susijusius su buto pirkimu, tarp R. K. ir E. K. nieko nežinojo.
    7. Paveldėjimo liudijimo pripažinimo negaliojančiu pagrindo ieškovas neįrodė, nes nuosavybės teisės į butą ieškovui nėra pripažintos ir nustatytos. Be to, ginčui dėl paveldėjimo teisės liudijimo yra suėjęs CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, kurį atsakovė prašė taikyti.
    8. Ieškovas nereiškė reikalavimo dėl jo nuosavybės teisės nustatymo (pripažinimo). Savo ruožtu restitucijos ar taisyklių, taikytinų dovanojimo sutartį pripažinus negaliojančia, klausimų teismas nenagrinėjo ne dėl tos priežasties, kad jie nepateko į bylos nagrinėjimo ribas, o dėl to, jog teismui konstatavus pažymos, dovanojimo sutarties pripažinimą negaliojančiomis negalimumą, išvestiniai klausimai nenagrinėtini, nes nenuginčijus minėtų dokumentų, nei restitucijai, nei taisyklėms, kurias sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikyti nelieka pagrindo.
  3. Atsakovė E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Byloje yra pateikta tik 1995 m. spalio 10 d. bendrijos narių susirinkimo nutarimo kopija, o originalo nėra ir negali būti, nes atsakovė niekada nebuvo priimta į bendriją ir nebuvo jos narė. Nesant dokumento originalo, teismas negalėjo jo vertinti, kaip įrodymo. E. K. tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad nei ji, nei jos sutuoktinis nebuvo bendrijos nariais. R. K. buvo nariu. Visose byloje esančiuose susirinkimų protokoluose aiškiai nurodyta, kad R. K. yra bendrijos narys, o 2001 m. gegužės 25 d. pažymoje, skirtoje bankui, įrašytas būtent R. K.. Atsakovės teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad R. K. susirinkimuose atstovavo E. K., kaip įgaliotas asmuo, ar buvo įrašytas per klaidą. Jeigu E. K. 1995 metais tapo bendrijos nare, tai visuose vėlesniuose protokoluose, bei 2001 m. pažymoje bankui, ji turėjo būti nurodyta kaip narė.
    2. Apeliantas pagrįstai akcentuoja, kad byloje nėra įrodymų, jog E. K. ar jos sutuoktinis būtų įgiję pajus. Teismas nevertino, kad įnašai už ginčo butą įnešti R. K. lėšomis. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų, kad kas nors kitas, išskyrus R. K., mokėjo įmokas ir tikslines rinkliavas. Kadangi atsakovė nebuvo bendrijos nare ir neįgijo nuosavybės teisių į pajų, jai negalėjo būti perduotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.
    3. Nesuprantama, kodėl teismas neatsižvelgė į E. K. paaiškinimus, kad dovanojimo sutartį ji sudarė tik todėl, kad taip daryti jai pasakė R. K.. Atsakovė pati asmeniškai niekada neketino dovanoti anūkei itin didelės vertė turto, tuo labiau, jog ji nėra vienintelė atsakovės anūkė. Šios aplinkybės akivaizdžiai turėjo teismui leisti padaryti išvadą, kad ginčo sandoriai buvo su valios trūkumais.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Apelianto R. K. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 1995 m. spalio 10 d. susirinkimo protokolu, kurio originalas nebuvo pateiktas į bylą, neįvertino visos byloje esančių įrodymų visumos ir todėl priėjo nepagrįstas bei neteisėtas išvadas, kad ieškovas R. K. neįrodė, jog būtent jis buvo bendrijos nariu ir tikruoju buto savininku, o ginčijama bendrijos pažyma, kurios pagrindu E. K. įregistravo nuosavybės teises į ginčo butą, apsimestinė ir neatitinkanti tikrovės.
  3. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V Nr. 3K-3-228//2009; kt.). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; ir kt.).
  5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  6. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 2009 m. kovo 4 d. 234 VI-oji GNSB išdavė ieškovo ginčijamą pažymą Nr. 168, kurioje nurodyta, jog E. K. nuo 1994 m. liepos 16 d. yra šios bendrijos narė, jai priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendro 159,40 kv. m ploto, ir garažas G-11 – 27,74 kv. m ploto, bei kurioje taip pat pažymima, kad E. K. pajus už buto statybą sumokėtas ir ji bendrijai neskolinga. Byloje, be kita ko, yra ir atsakovės E. K. 1995 m. spalio 6 d. pareiškimas bendrijai, kuriuo atsakovė prašė priimti ją į bendriją vietoje R. K., savo ruožtu bendrija, nesutikdama su ieškovo ieškinio reikalavimais dėl pažymos pripažinimo apsimestine, į bylą pateikė 1995 m. spalio 10 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo protokolo kopiją, iš kurio turinio nustatyta, kad šio susirinkimo metu buvo nutarta priimti E. K. į GNSB narius vietoje buvusio nario R. K..
  7. Nors 2016 m. birželio 7 d. posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo atstovo prašymus, nutarė pareikalauti byloje esančių bendrijos išduotų dokumentų, be kita ko ir pirmiau nurodyto 1995 m. spalio 10 d. bendrijos narių susirinkimo protokolo, originalus, pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog jie (originalai) nebuvo pateikti, priešingai nei interpretuoja apeliantas, savaime nepaneigia teismo teisės remtis šio dokumento kopija ir vertinti ją visų byloje esančių įrodymų visumoje, nes, kaip teisingai akcentuota L. K. atsiliepime į skundą, originalai nebuvo pateikti dėl objektyvios priežasties – nuo ginčo protokolo surašymo dienos praėjo daugiau nei 10 metų ir jis nebėra saugomas archyve, apie ką ieškovo atstovui teismas taip pat buvo užsiminęs to paties posėdžio metu, be to, pateikta protokolo kopija buvo patvirtinta tinkamo subjekto, kaip to reikalauja CPK 114 straipsnio 1 dalis – pačios bendrijos, atstovaujamos jos pirmininko Z. M..
  8. Pastebėtina, kad tiek pirmiau nurodyto 1995 m. spalio 10 d. bendrijos narių susirinkimo protokolo turinys, tiek data atitinka paties ieškovo su ieškiniu pateiktą atsakovės E. K. surašytą 1995 m. spalio 6 d. pareiškimą priimti ją į bendriją vietoje R. K., todėl ir dėl šios priežasties nėra pagrindo abejoti nurodyto dokumento (protokolo) teisingumu, tuo labiau kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, teigdamas, jog jis, o ne jo motina, buvo bendrijos nariu, nepateikė pakankamų įrodymų šiems argumentams pagrįsti, taigi ir E. K. narystei bendrijoje paneigti (CPK 178 straipsnis).
  9. Antai, kaip jau buvo teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, pagal 1993 m. balandžio 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 280 patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų 7.6 punktą bendrija turi teisę priimti į bendriją naujus narius ir iš jos pašalinti, o pagal 22.2 punktą kompetencija spręsti naujų narių priėmimo į bendriją ir šalinimo iš jos klausimus suteikta būtent visuotiniam bendrijos narių susirinkimui. Nors ieškovas į bylą pateikė 1994 m. gegužės 6 d. jo pareiškimo (prašymo) priimti jį (R. K.) į bendrijos narius kopiją, jokių duomenų, kad minėtas prašymas buvo gautas bendrijos ir jos narių susirinkimo nagrinėtas, byloje nėra. Priešingai, byloje yra 1994 m. gegužės 30 d. bendrijos narių susirinkimo protokolo kopija, iš kurios matyti, kad 3 darbotvarkės klausimu buvo svarstytas bendrijos narės L. K. pareiškimas atšaukti ją iš bendrijos narių dėl pajaus perdavimo R. (protokole parašytas pilnas vardas) K. ir susirinkimo nutarimu buvo nutarta priimti būtent R. K. (t. y. ieškovo tėvą) į bendrijos narius. Teisėjų kolegija pažymi, kad rašymo klaidos, apsirikimo galimybę šiuo atveju paneigia ne tik tai, jog bendrija aiškiai kelis kartus nurodė būtent ieškovo tėvo vardą (o ne kitokį vardą, prasidedantį tokia pat raide), bet ir aplinkybė, kad ir pati atsakovė E. K. savo 1995 m. spalio 6 d. pareiškime dėl priėmimo į bendrijos narius taip pat aiškiai nurodė norinti tapti bendrijos nare vietoje R., o ne R., K.
  10. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, R., o vėliau E., K. narystės, įgytos įstatų nustatyta tvarka, nepaneigia ir ieškovo akcentuojami 1995 m. lapkričio 20 d., 1996 m. gegužės 10 d., 2001 m. sausio 10 d. ir 2001 m. kovo 30 d. protokolai, kuriuose vienu atveju kaip nedalyvavęs, kitu – kaip dalyvavęs susirinkime, minimas R. K.. Kaip pagrįstai pastebėjo atsakovė L. K. atsiliepime į ieškovo skundą, byloje apklaustų liudytojų parodymai leidžia manyti, kad, net jeigu protokoluose minimas „R. K.“ yra būtent R. K., pastarasis šiuose susirinkimuose galėjo dalyvauti ne kaip bendrijos narys, o kaip E. K. atstovas. 2016 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdyje apklaustas liudytoju L. M. paaiškino, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), statėsi ir bendrijos nare buvo jo motina, tačiau, nepaisant to, jis (L. M.) taip pat dalyvaudavo susirinkimuose, maža to, kaip matyti iš ieškovo minimų protokolų, L. M., lygiai taip pat kaip ir R. K., išvardytas tarp susirinkime nedalyvavusių asmenų, niekaip papildomai nedetalizuojant šio asmens santykių su bendrija (t. y. ar jis yra bendrijos narys, ar kokio nors nario atstovas). 2016 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje apklaustos bendrijos finansininkės ir bendrijos narių susirinkimo posėdžiuose ne kartą sekretoriavusios L. G. parodymai, kad ji neprisimena, kas konkrečiai buvo bendrijos nariai, nes beveik visi pajai buvo po kelis kartus perduoti, be to, buvo labai daug kiekvieno buto atstovų ir todėl žmonių kiekis buvo milžiniškas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat netiesiogiai patvirtina aplinkybę, jog vykstant namo statyboms, notaro patvirtinti atstovų įgaliojimai bendrijos nebuvo griežtai reikalaujami, todėl vien tik R. K. paminėjimas protokoluose bei ieškovo įrašymas jo akcentuojamoje 2001 m. gegužės 25 d. GNSB pažymoje bankui, nesant ieškovo priėmimo į bendriją įstatų nustatyta tvarka (visuotinio narių susirinkimo bendru nutarimu) įrodymų, neleidžia daryti išvados, kad būtent R. K., o ne E. K. buvo bendrijos nariu, taigi ir teisėtu pajaus bei atitinkamai ginčo buto savininku.
  11. Dėl tos pačios priežasties ieškovo buvimo GNSB nariu neįrodo ir byloje esančios bendrijos kasos pajamų orderių kopijos, kuriose nurodytos sumokėtos sumos ir lėšas sumokėjęs subjektas – R. K., tuo labiau, kad pats mokantis subjektas minėtuose orderiuose nepasirašė ir todėl iš jų neįmanoma nustatyti, kuris iš K. (R. ar R.) turimas omenyje. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau minėta, iki 1995 m. spalio 10 d. bendrijos nariu pagal pirmiau nutartyje nurodytus protokolus buvo ieškovo tėvo R. K., o tik 6 iš ieškovo pateiktų orderių yra surašyti po šios datos, t. y. po 1995 m. spalio 10 d., ir jais sumokėta tik 3 940 Lt suma iš visos ieškovo ieškinyje nurodytos ir pajamų orderiais pagrįstos 43 081,50 Lt sumos. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad ieškovas, teigdamas, jog būtent jis, o ne jo tėvai, buvo bendrijos narys ir būtent jis mokėjo iš savo asmeninių lėšų visus įnašus, iki bendrija į bylą pateikė pažymą apie E. K. pajaus dydį (118 314 Lt), teigė, kad jis iš viso įnešė 43 081,50 Lt sumą, nors ši suma ne tik netiksli, bet net nėra artima tikrajam pajaus dydžiui. Teisėjų kolegija sutinka su L. K. pastebėjimu, kad aplinkybė, jog asmuo negali net apytikriai įvardinti visos įnašų sumos, leidžia pagrįstai abejoti jo teiginiu, kad būtent jis iš savo lėšų mokėjo šiuos įnašus.
  12. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovas, argumentuodamas, jog būtent jis, o ne jo tėvai, buvo bendrijos nariu ir teisėtu pajaus savininku, akcentuoja, kad byloje nėra įrodymų, jog E. K. ar R. K. įstatų nustatyta tvarka įgijo pajų, pats ieškovas į bylą taip pat nepateikė jokios notariškai patvirtintos sutarties, pagrindžiančios pajaus įgijimą, nors remiantis ieškovo pateiktu 1994 m. gegužės 6 d. pareiškimu, jis siekė tapti bendrijos nariu vietoje L. K., taigi pagal paties ieškovo dėstomą versiją iš esmės įstatų nustatyta tvarka turėjo perimti pastarosios narės pajų notariškai patvirtintos sutarties pagrindu (CPK 178 straipsnis).
  13. Įvertinus visus pirmiau išdėstytus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bendrijos išduotos 2009 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 168 turinys iš esmės atitinka kitus bendrijos turimus dokumentus, patvirtinančius E. K. narystę bendrijoje, o pakankamų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad nariu iš tikrųjų buvo R. K. ir 2009 m. kovo 4 d. pažymos išdavimu bendrija tik padėjo pridengti tikrąjį narį ir buto savininką, byloje nėra. Vien tik ta aplinkybė, kad ginčo pažymoje nurodyta netiksli E. K. tapimo nare data, atsižvelgus į pirmiau nurodytą byloje esančių įrodymų visumos analizę, savaime nesudaro pagrindo pripažinti visą ginčo pažymą neatitinkančia tikrovės ir laikyti ją apsimestine (CK 1.87 straipsnis) ar prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), nes esminė pažymos aplinkybė, kurios pagrindu E. K. buvo įformintos nuosavybės teisės į ginčo butą, yra atsakovės E. K., kaip pilnai atsiskaičiusios su bendrija pajininkės, įvardinimas, o ne datos, nuo kurios pastaroji atsakovė tapo bendrijos nare, pažymoje įtvirtinimas, tuo labiau kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis).
  14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovės L. K. ir jos atstovės pagal įstatymą argumentu, kad apelianto šioje byloje iškeltą versiją dėl ginčo buto priklausimo ieškovui, o ne E. K., ir atitinkamai ginčo pažymos bei vėlesnių sandorių apsimestinumo, paneigia ir paties ieškovo elgesys bei dėstoma pozicija iki šios bylos nagrinėjimo. Antai, nors šiuo metu ieškovas aiškina, kad 2009 metais, kai buvo išduota ginčo pažyma, jis norėjo imtis verslo ir, baimindamasis prarasti jam priklausantį turtą, susitarė su motina (E. K.), kad pastarosios vardu būtų išduota pažyma ir ji įformintų nuosavybės teises į ieškovo turtą, pažymėtina, jog 2014 metais tarp ieškovo ir N. G. vykusiuose teisminiuose ginčuose dėl turto padalinimo ieškovas nuosekliai teigė, kad savo buto neturi ir neturėjo, gyveno motinos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį vėliau motina (E. K.) padovanojo savo anūkei, t. y. ieškovo dukrai, dėl ko, ieškovo įsitikinimu, jis turėtų mokėti mažesnį išlaikymą savo dukrai. Pastebėtina, kad nei L. K., nei jos atstovė pagal įstatymą motina N. G., priešingų ieškovo nurodytoms aplinkybėms dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausymo ir dovanojimo nenurodė, todėl, kaip teisingai pastebėta atsakovės atsiliepime į skundą, net ir tuo atveju, jei nesąžiningas susitarimas tarp ieškovo ir jo motinos iš tikrųjų buvo (nors byloje nėra pakankamų įrodymų jo buvimui konstatuoti), jokio pagrindo manyti, kad ir L. K. ar jos motina žinojo ar galėjo žinoti apie ginčo buto priklausymą ieškovui, nėra. Todėl minėtos pažymos apsimestinumo ir dovanojimo sutarties sudarymo su statytiniu (netikruoju savininku) sudarymo faktas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalėtų būti panaudotas prieš sąžiningai turtą įgijusią atsakovę, nes priešingu atveju būtų pažeista net tik CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu, bet ir pamatiniai teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (CK 1.5 straipsnis), nes ieškovas R. K., be kita ko pasirašęs ir buto dovanojimo sutartį, kaip jo dukros atstovas pagal įstatymą, bei E. K., ginčo dovanojimo sutarties 4.2 punktu patvirtinusi ir garantavusi, kad butas ir garažas sutarties sudarymo dieną priklauso jai išimtine nuosavybės teise, jie teisėtai įgyti ir tinkamai teisiškai įregistruoti ir dovanotoja yra vienintelė ir teisėta dovanojamų buto ir garažo savininkė, o sutarties 4.7 punktu patvirtinusi, jog, sudarydama šią sutartį, nepažeidžia jokių sutarčių ar kitokių įsipareigojimų trečiųjų asmenų atžvilgiu, gautų naudos iš savo nesąžiningų veiksmų.
  15. Šiame kontekste papildomai pastebėtina, kad ieškovo paaiškinimas, jog iš tikrųjų bendrijos nariu buvo jis ir būtent jis mokėjo iš savo asmeninių lėšų visus įnašus už ginčo butą, o ginčijama bendrijos pažyma buvo išduota jo motinos vardu ir jo motina įformino nuosavybės teises į ginčo butą paties ieškovo prašymu, pastarajam siekiant išvengti kreditorių reikalavimų verslo nesėkmės atveju ar net galimai siekiant neišviešinti visų jo realiai gautų buto statybos metu pajamų, neatitinka įstatyme įtvirtinto į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, būtino įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Toks teismui nurodytas asmens siekis vertintinas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise ir tokiu atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012).
  16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad ieškovui įrodinėjant aplinkybę, jog būtent jis buvo bendrijos narys, o ginčo pažyma apsimestinė, ir nereiškiant reikalavimo pripažinti jo asmenines ar bendrosios dalinės nuosavybės teises į ginčo butą, teismas neturi teisės peržengti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo ribų ir savo iniciatyva nustatinėti asmeninėmis ieškovo lėšomis sumokėtų įmokų bei priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių į butą pripažinimo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovo teikiamus įrodymus dėl neva jo atliktų mokėjimų bendrijai vertino jo įrodinėjamos aplinkybės, kad būtent jis buvo bendrijos narys, kontekste, tuo labiau, jog ieškovas, nors ir paminėjęs, kad visus mokėjimus atliko iš savo asmeninių lėšų, jokių įrodymų šiam teiginiui pagristi neteikė. Kaip teisingai pastebėta atsakovės L. K. atsiliepime, byloje nėra įrodymų apie ieškovo pajamas laikotarpiu nuo 1994 m. iki 1998 m., nors pagal bendrijos 2009 m. kovo 4 d. pažymą Nr. 167, skirtą VMI, didžiausi mokėjimai už ginčo butą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atlikti dar iki 1998 m., konkrečiai – net 45 550 Lt sumokėti 1995 metais, 20 900 Lt – 1996 metais, savo ruožtu 2016 m. liepos 1 d. bendrijos teismui pateikta pažyma, kad bendrijos statomo namo statybai R. K. sumokėjo 118 314 Lt, ne tik nepakankama šių sumų sumokėjimui būtent iš asmeninių ieškovo lėšų aplinkybei pagrįsti, bet ir apskritai vertintina kritiškai, nes bendrija, atstovaujama jos pirmininko, bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog ginčo pažyma nėra apsimestinė ar neatitinkanti trikovės, bendrijos nare ir pajininke pripažino būtent E. K., o 2016 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje apklaustas bendrijos pirmininkas Z. M. iš esmės paaiškino, kad išvadą, jog būtent R. K. sumokėjo pinigus, jis padarė iš esmės dėl to, kad per 10 metus keletą kartų pats matė, jog R. nešė pinigus, o R. K. nematė, nors kasos pajamų orderiai, pasibaigus jų saugojimo terminui, neišsaugoti, o įnašus bendrijoje priiminėjo ne pirmininkas, bet finansininkė, kuri, kaip minėta, teismo posėdyje negalėjo prisiimti, kas konkrečiai iš K. jai nešė pinigus.
  17. Atmetus ieškovo reikalavimus dėl 2009 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 168 pripažinimo apsimestine, neatitinkančia tikrovės, o taip pat nesant nustatytoms ieškovo nuosavybės teisėms į ginčo butą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių ieškovo reikalavimų dėl nuosavybės teisės liudijimo, paveldėjimo liudijimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, kaip išduotų ar sudarytų ne su tikruoju nekilnojamojo turto savininku.
  18. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bei ištyrė teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjam klausimui aktualias materialines teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jis paliktinas nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovei L. K., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą N. G., priteistinos atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jos atstovė pagal įstatymą sumokėjo advokatui 907,50 Eur sumą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti išlaidų suma neviršija Rekomendacijose leistino maksimalaus išlaidų dydžio ir nėra kitų pagrindų jai mažinti, todėl visa priteistina iš ieškovo.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti iš ieškovo R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), atstovaujamai atstovės pagal įstatymą N. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai