Byla 2A-849-516/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės, sekretoriaujant Marijai Zubrickienei, dalyvaujant atsakovei D. T. atsakovės atstovei advokatei Laurai Daumantaitei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rangesta“ ir atsakovės D. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-518-264/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rangesta“ ieškinį atsakovei D. T. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Byloje kilo ginčas dėl bendrovės vadovės ir vienasmenės akcininkės civilinės atsakomybės, atlikus skolos įmonei įskaitymą jai kaip akcininkei mokėtinais dividendais.
  2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Rangesta“ (toliau – BUAB ,,Rangesta“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės D. T. 51 427,16 Eur (177 567,70 Lt) žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Nurodė, kad atsakovė nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. buvo UAB „Rangesta“ vienintelė akcininkė ir vadovė; kad 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Rangesta“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo patvirtinta 2009 m. finansinė atskaitomybė; kad akcininkės dividendams paskirta 250 000 Lt (72 405 Eur) neatskaičius mokesčių; kad nutariamojoje susirinkimo protokolo dalyje apie išmokamus dividendus nepasisakyta; kad atsakovė 187 000 Lt (54 158,94 Eur) dividendų išsimokėjo ne pinigais, o 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. buhalteriniuose dokumentuose šia suma padengė savo skolą įmonei; kad po dividendų išmokėjimo įmonė liko skolinga valstybės biudžetui 46 750 Lt (13 539,73 Eur) gyventojų pajamų mokesčio. Teigė, kad atsakovė liko skolinga ieškovei 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur), nes iš 352 273,42 Lt (102 025,43 Eur), gautų į sąskaitą nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. iš įmonės grynaisiais pinigais, pavedimais ir prekėmis, ji (atsakovė) įmonei grąžino 141 418,37 Lt (40 957,59 Eur), o pateikė tik 135 332,59 Lt (39 195,03 Eur) išlaidas pateisinančius dokumentus (šią aplinkybę patvirtina 2014 m. sausio 29 d. auditoriaus išvada). Taip pat nurodė, kad pagal 2010 m. gegužės 28 d. neapmokėtų skolų suvestinę įmonė turėjo 538 656,48 Lt (156 005,70 Eur) pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, o jeigu būtų vertinamos ir 2010 metais kreditorių išrašytos ir neapmokėtos sąskaitos, ši suma dar padidėtų. Mano, kad atsakovė nepagrįstai rėmėsi tik formaliais finansinėse ataskaitose pateiktais įmonės finansiniais rodikliais ir neatsižvelgė į tai, kad pirmiausia turėjo būti padengti tuo metu egzistuojantys pradelsti įsipareigojimai kreditoriams, ypač valstybei, ir tik po to sprendžiamas dividendų paskyrimo klausimas. Teigia, kad 2010 m. gegužės 28 d. nebuvo nei finansinės galimybės, nei akcininkės valios paskirti 250 000 Lt (72 405 Eur) pelno dalį dividendams išmokėti, o atliktas 187 000 Lt (54 158,94 Eur) įskaitymas buvo tik formalus veiksmas, kuriuo buvo neteisėtai ir nesąžiningai siekiama sumažinti atsakovės skolą įmonei. Mano, kad atsakovė nepagrįstai pirmenybę suteikė tam, jog panaikintų savo skolą įmonei, padengdama ją paskirtais jai dividendais. Ieškovė pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi UAB „Rangesta“ iškelta bankroto byla, nutartyje konstatuota, kad pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 926 542,21 Lt (268 345,17 Eur); 2012 m. liepos 11 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai; 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi patvirtintas atsakovės 25 682,30 Lt (7438,11 Eur) trečiosios eilės kreditoriaus reikalavimas.
  4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2009 m. bendrovės finansiniai rodikliai augo, bendrovės veikla buvo pelninga, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant negalėjo būti priimtas sprendimas dėl dividendų skyrimo ir išmokėjimo, neegzistavo, bendrovės finansinė būklė buvo stabili. Teigia, kad esant 1 090 133 Lt (315 724,34 Eur) nepaskirstyto UAB „Rangesta“ pelno dividendams buvo paskirta tik 250 000 Lt (72 405 Eur) suma, todėl jai nei kaip akcininkei, nei kaip vadovei nebuvo pagrindo abejoti bendrovės finansiniu stabilumu ir / ar nepriimti sprendimo dėl tam tikros nepaskirstyto pelno dalies skyrimo dividendams bei jų išmokėjimo. Teigia, kad 2011 m. sausio 17 d. ji turėjo bendrovės atžvilgiu 203 250 Lt (58 865,27 Eur) kreditorinį reikalavimą ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jai buvo perdavusi 187 000 Lt (54 158,94 Eur), kurie nebuvo panaudoti bendrovės vardu bendrovės reikmėms, atitinkama pinigų suma buvo užskaityta kaip dividendų išmokėjimas. Pasak jos, 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas dėl dividendų skyrimo visiškai neapsunkino bendrovės galimybių atsiskaityti su tuomečiais bendrovės kreditoriais. Teigia, kad visiškai neaišku, koks priežastinis ryšys tarp vėliau (t. y. po 2010 m. gegužės 28 d.) bendrovės atsiradusių prievolių, bendrovės galimybių jas įvykdyti ir ieškovės ginčijamo nutarimo dėl dividendų išmokėjimo priėmimo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 19 662 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 212,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad 2010 m. gegužės 28 d. vienintelio akcininko sprendimo dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) dividendų paskyrimo nebuvo ir dėl to jie negalėjo būti mokami. Teismo vertinimu, 2010 m. gegužės 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, kad atsakovė – vienintelė akcininkė – nutarė skirti 250 000 Lt (72 405 Eur) dividendams, ir nenurodyta, kad jie (dividendai) skirti atsakovei, tačiau tai nėra esminis protokolo trūkumas ir jis nedaro šio sprendimo niekinio CK 1.78 straipsnio prasme.
  3. Teismo vertinimu, bylos įrodymai (UAB „Auditoriaus konsultacijos“ auditoriaus Artūro Kapitanovo 2014 m. sausio 9 d. ir vasario 28 d. specialisto išvados, UAB „Censitor“ auditorės Alinos Sokolovienės 2014 m. sausio 29 d. ataskaita, liudytojų Alina Sokolovienės, Artūro Kapitanovo, L. A. paaiškinimai) nepaneigia atsakovės, kaip vienintelės akcininkės, teisės pasiskirti sau dividendus už 2009 metus, kai įmonė dirbo pelningai, todėl sprendė, kad 2010 m. gegužės 28 d. sprendimas dėl jų skyrimo neprieštaravo ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatoms (2009 m. gruodžio 15 d. įstatymo redakcija). Be to, tolesni šalių veiksmai atlikus buhalterinėje apskaitoje 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. užskaitas dividendais patvirtina 2010 m. gegužės 28 d. akcininko sprendimo dėl dividendų skyrimo vykdymą, todėl konstatavo, kad 2011 m. sausio 17 d. atsakovė faktiškai turėjo kreditoriaus reikalavimą dėl neišmokėtų 203 250 Lt (58 865,27 Eur) dividendų (atskaičius 46 750 Lt (13 539,73 Eur) gyventojų pajamų mokestį).
  4. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur). Šią skolą sudarė lėšos (skola), kurias atsakovė, veikdama kaip bendrovės vadovė ir atskaitingas asmuo, buvo gavusi iš ieškovės ir per 2011–2012 m. laikotarpį (iki bankroto bylos iškėlimo) nepanaudojo ieškovės reikmėms, bei skola pagal šešias PVM sąskaitas faktūras už atsakovės įsigytas iš ieškovės prekes. Teismas nustatė, kad atsakovė nurodytos skolos ieškovei negrąžino, o dalis atsakovės turėto kreditoriaus reikalavimo (dėl neišmokėtų 203 250 Lt (58 865,27 Eur) dividendų (atskaičius 46 750 Lt (13 539,73 Eur) gyventojų pajamų mokestį) 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo įskaityta skolai dengti.
  5. Teismas nustatė, kad: ieškovė su dauguma kreditorių atsiskaitė po 2011 m. sausio 17 d., iš pradelstų įsipareigojimų liko neatsiskaityta su kreditore UAB „Glasma“ – 4 000 Lt (1 158,48 Eur) ir UAB „Alseka Kaunas“ – 2 873,46 Lt (832,21 Eur), kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje; 2010–2011 m. ieškovė veiklą vykdė, atsiskaitinėjo su kreditoriais, jos finansinė padėtis tapo artima nemokumo būsenai tik nuo 2011 m. birželio mėnesio, kai pradėta vėluoti mokėti atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti 2012 m. liepos 11 d. nutartimi; atsiskaitymo terminai su „Sodra“, VMI nebuvo pradelsti. Teismas sprendė, kad 2011 m. sausio 17 d. atliktas 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) skolos padengimas dividendais (įskaitymas), lyginant su pradelstais finansiniais įsipareigojimais, nepripažintinas esminiu įmonės kreditorių interesų pažeidimu ir neprisidėjo prie įmonės finansinės padėties pablogėjimo, nes: atsakovė taip pat buvo įmonės kreditorė; įmonė buvo moki; įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai; šioje situacijoje, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, yra leidžiama atsiskaityti su vienu iš kreditorių. Nustatęs, kad atsakovė, būdama vienintelė akcininkė ir vadovė, žodžiu informavo įmonės buhalterę dėl įskaitymo, kuris ir buvo įformintas buhalterinėje apskaitoje, teismas, remdamasis CK 1. 64 straipsnio 2 dalimi, 6.131 straipsniu, konstatavo, kad atsirado teisinių padarinių, t. y. atsakovės, kaip skolininkės, prievolė ieškovei (kreditorei) dėl 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) ir tokio paties dydžio ieškovės, kaip skolininkės, prievolė atsakovei (kreditorei) pasibaigė, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą.
  6. Teismas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 1 d. padaryta 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) atsakovės dividendų užskaita už įgytas ir neapmokėtas prekes, taip pat negrąžinta nepanaudotų lėšų – 18 694,09 Lt (5414,18 Eur) suma (177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) – 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) – 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) atlikta likus 2 mėnesiams iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir šios finansinei padėčiai esant artimai nemokumo būsenai, t. y. ieškovei jau esant nepajėgiai atsiskaityti su kreditoriais, todėl vertinama, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė CK 2.87 straipsnio 7 dalies, ABĮ 19 straipsnio 8 dalies, 37 straipsnio 12 dalies nuostatas, nes ji, kaip įmonės vadovė, savo, kaip kreditorės (akcininkės), interesus iškėlė aukščiau už įmonės ir jos kreditorių interesus, taip pat pažeidė ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2012 m. kovo 1 d.) nuostatas (dividendų išmokėjimas įmonei esant nemokiai draudžiamas). Ieškovė prarado galimybę nukreipti savo reikalavimų patenkinimą į lėšas, kurias ji būtų gavusi atsakovei tinkamai įvykdžius savo pareigas. Teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtais veiksmas padarė ieškovei 67 888,56 Lt (19 661,87 Eur) žalą dėl negrąžintų lėšų (49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) + 18 694,09 Lt (5414,18 Eur), todėl, esant nustatytoms visoms būtinosioms civilinės atsakomybės sąlygoms (CK 6.246–6.249 straipsniai), ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovės priteisė 19 662 Eur žalos atlyginimo.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovė BUAB „Rangesta“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti visiškai.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė, paėmusi iš įmonės pinigus bei gavusi prekių (dėl kurių bendros sumos ginčo byloje nėra), negrąžino dalies lėšų (177 567,70 Lt) bei neapmokėjo prekių kainos, tuo padarė įmonei žalą. 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. atlikti įrašai UAB „Rangesta“ apskaitoje nemažina atsakovės padarytos žalos, t. y. nepanaikina jos prievolės grąžinti įmonės lėšas.
    2. Atsakovė pasinaudojo ABĮ numatyta teise gauti dividendus tam, kad pateisintų neteisėtą elgesį. 2010 m. gegužės 28 d. vienintelė akcininkė nenutarė skirti 250 000 Lt dividendų, nes protokole toks sprendimas neužfiksuotas. Tvirtinamos metinės finansinės atskaitomybės esminės dalys – balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita sudarytos vėliau (2010 m. birželio 9 d.) negu vyko visuotinis akcininkų susirinkimas, be to, finansinių ataskaitų teikime nurodyta, jog finansinė atskaitomybė patvirtinta 2010 m. gegužės 31 d. Nei dividendų skyrimo metu, nei vėliau įmonė neturėjo lėšų išmokėti paskirtus dividendus ir jų pinigais neišmokėjo, taip pažeisdama tuo metu galiojusios ABĮ redakcijos 60 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad dividendai akcininkams išmokami pinigais. Byloje nėra rašytinių įrodymų, leidžiančių nustatyti 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. atliktų įskaitymų pagrindą. Teismas neįvertino šių aplinkybių teisingumo ir sąžiningumo aspektais.
    3. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. gruodžio 1 d. įrašai UAB „Rangesta“ apskaitoje atlikti remiantis konkrečiu sandoriu ar juridiniu faktu. 2010 m. gegužės 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas tokio pagrindo nesukūrė, nes jame nenurodyta, kad nutarta skirti konkrečią dividendų sumą atsakovei bei kad jie turi būti išmokėti atliekant įskaitymą. Be to, pagal ABĮ 60 straipsnį dividendai turi būti išmokėti per vieną mėnesį. Auditorė Alina Sokolovienė patvirtino, kad įrašai apskaitoje, panaikinantys atsakovės įsiskolinimą įmonei, atlikti neteisingai ir nepagrįstai.
    4. Nepagrįsti teismo motyvai, kad dividendų paskyrimas 2010 m. gegužės 28 d. ir atsakovės įsiskolinimo įmonei dalies panaikinimas 2011 m. sausio 17 d. įskaitant juos į gautinų dividendų sumą, neprieštarauja įstatymo normoms ir nepažeidė įmonės ar jos kreditorių interesų.
    5. Teismas nesiaiškino, ar UAB „Rangesta“ 2010 m. gegužės 28 d. arba 2011 m. sausio 17 d. buvo moki ABĮ prasme, nesivadovavo kasacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014. Įmonė neturėjo lėšų išmokėti dividendus grynais pinigais, todėl buvo nepajėgi įvykdyti imperatyvų ABĮ 60 straipsnio 5 dalies reikalavimą. 2009 m. balanse nurodoma, kad UAB „Rangesta“ turėjo 30 Lt pinigų trūkumą. Tai, kad įmonė neturėjo apyvartinių lėšų ir kad buvo vėluojama atsiskaityti su kreditoriais rodo, jog jokia pridėtinė vertė įmonėje nebuvo sukurta ir todėl atsakovė neturėjo pagrindo skirti sau dividendus. Be to, apyvartinių lėšų trūkumas ir vėlavimas atsiskaityti su kreditoriais rodo, kad įmonės veikla nebuvo stabili, 2010 m. nuostolinga, pasibaigusi bankroto bylos iškėlimu. Ieškovo teigimu, įmonės būklė 2010 m. gegužės 28 d. ir 2011 m. sausio 17 d. ABĮ 60 straipsnio prasme buvo nemoki.
    6. Teismas neįvertino aplinkybės, jog įmonės pelno (nuostolių) ataskaitoje rodomas pelnas nereiškia jos realaus galėjimo laiku atsiskaityti su kreditoriais ir nereiškia įmonės veiklos stabilumo. 2009 m. pabaigoje įmonė pinigų neturėjo, pardavimo pajamos 2010 m. smarkiai sumažėjo, veiklos sąnaudos, viršijusios bendrąjį pelną, buvo neproporcingai didelės ir jų didžiąją dalį sudarė bendrosios ir administracinės, o ne pardavimų veiklos sąnaudos.
    7. Teismas nepagristai nurodė, kad UAB „Rangesta“ atsiskaitymo terminai su Sodra ir VMI nebuvo pradelsti. Šį teiginį paneigia UAB „Censitor“ ataskaitose apie faktinius pastebėjimus nurodyti duomenys bei Kauno apskrities VMI bei VSDFV Kauno skyriaus pažymos. Šie įrodymai patvirtina, jog įmonė turėjo įsiskolinimų valstybės bei VSDF biudžetui tiek 2010 m. gegužės 28 d., tiek 2011 m. sausio 17 d.
    8. Duomenys apie debitorių skolas nesudaro pagrindo įmonės būklę laikyti gera. Atsakovės pateikti įrodymai prieštarauja UAB „Censitor“ 2014 m. lapkričio 10 d. ataskaitos duomenims. Be to, pats savaime debitorinių įsiskolinimų buvimas nereiškia, jog įmonė turi realių lėšų savo įsipareigojimams vykdyti, nes egzistuoja rizika, kad debitoriai savo įsipareigojimų neįvykdys.
  1. Atsakovė D. T. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo dalį dėl 19 662 Eur (67 888,56 Lt) žalos atlyginimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl 15 242,50 Eur (52 629,31 Lt) žalos priteisimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei išreikalauti iš ieškovo 2011 m. gruodžio 22 d. kasos pajamų orderį Nr. RAN1299, kurio pagrindu atsakovė įnešė į ieškovo kasą 40 400,39 Lt.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė sutinka, kad neteisėtai buvo atliktas įskaitymas 15 259,25 Lt sumai, nes tokią sumą ieškovė buvo skolinga atsakovei 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau nesutinka, jog padarė ieškovei 52 629,31 Lt (15 242,50 Eur) žalą. Sprendimo nepagrįstumą šioje dalyje lėmė teismo netinkamai įvertinti rašytiniai įrodymai bei pačios atsakovės netiksliai aiškinti ir vertinti buhalteriniai įmonės dokumentai.
    2. Teismas netinkamai apskaičiavo atsakovės skolą ieškovei ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 1 d. pagal įmonės apskaitos dokumentus buvo skolinga atsakovei 15 259,25 Lt (4 419,38 Eur).
    3. Teismas netinkamai konstatavo, kad 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) skola ieškovei susidarė už atsakovės įgytas prekes, o 18 694,09 Lt (5 414,18 Eur) skola – už negrąžintas nepanaudotas ieškovės atsakovei perduotas lėšas. Teismas netinkamai vertino 49 194,47 Lt skolos padengimo aplinkybes, taip pat padarė klaidingą išvadą, kad 49 194,47 Lt atsakovės įsiskolinimas ieškovei buvo mažinamas sumų įskaitymu. Atsakovės teigimu, 49 194,47 Lt skola atsirado už įsigytas prekes, ji už šias prekes sumokėjo, o ne įskaitė. Tai patvirtina 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštyje Nr. 2435 fiksuota aplinkybė, jog PVM sąskaitos faktūros Nr. 01001438, Nr. 01001431, Nr. 01001401, Nr. 01001384, Nr. 01001432, Nr. 01001387 išrašytos atsakovei, ir ji vėlesniais mokėjimais, t. y. 2011 m. gruodžio 22 d. sumokėjo į UAB „Rangesta“ kasą 40 400,39 Lt bei už UAB „Rangesta“ sumokėjo A. Smalsko įmonei 5 000 Lt, UAB „SSAS“ – 7 000 Lt bei atliko vėlesnius smulkius mokėjimus už UAB „Rangesta“ kitiems asmenims: UAB „Alziga“, UAB „Lukoil Baltija“ servisas, UAB „Lietuva Statoil“ per laikotarpį nuo gruodžio 2 d. iki gruodžio 31 d. Tokiu būdu 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovė liko skolinga ieškovei 0,01 Lt. Minėtas 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštis Nr. 2435 patvirtina, kad už prekes atsakovė į ieškovės kasą grynaisiais pinigais įnešė 40 400,39 Lt (kasos pajamų orderis Nr. RAN1299). Taigi, atsakovė faktiškai atsiskaitė už įsigytas prekes sumokėdama į ieškovės kasą pinigines lėšas 40 400,39 Lt (11 700,76 Eur) sumai, o likusią sumą už prekes apmokėjo tretiesiems asmenims už UAB „Rangesta“. Tokias faktines aplinkybes patvirtina specialisto UAB „Auditoriaus konsultacijos“ 2015 m. kovo 6 d. išvada, kurią atsakovė prašo prijungti prie bylos. Taip pat prašo išreikalauti iš ieškovės 2011 m. gruodžio 22 d. kasos pajamų orderį Nr. RAN1299.
    4. Iš minėto apyvartos žiniaraščio matyti, kad atsakovė pinigines lėšas, kurias turėjo sumokėti tiesiogiai UAB „Rangesta“ 64 453,72 Lt (18 667,09 Eur) sumai, dalį jų 8 794,47 Lt ji sumokėjo tretiesiems asmenims už ieškovę, o likusiuosius 40 400,39 Lt – pačiai ieškovei.
  1. Atsakovė D. T. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
  2. Atsiliepime papildomai nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė skirtingomis aplinkybėmis laikosi vis kitokios nuostatos dėl 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Rangesta“ vienintelio akcininko sprendimo sukeltų pasekmių. Ieškovė pripažino, kad BUAB „Rangesta“ bankroto byloje atsakovė yra kreditorius ir turi reikalavimo teisę į neišmokėtą dividendų dalį. 2013 m. birželio 20 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Rangesta“ vienintelio akcininko sprendimo nutarimą skirti 250 000 Lt dividendams bei priteisti jai iš atsakovės 187 000 Lt nuostolių atlyginimą. 2013 m. lapkričio 4 d. patikslintame ieškinyje ieškovė jau nurodo, kad nepripažįsta, jog buvo priimtas sprendimas dėl dividendų išmokėjimo ir atsisako nuo reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu.
    2. Ieškovė neįrodo atsakovės kaip vadovės ir kaip akcininkės civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Vertinant atsakovės kaip akcininkės atsakomybę, ieškovė pripažino, kad dividendai yra išmokėti teisėtai, nes neginčijo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo bei pateikė teismui tvirtinti atsakovės kreditorinį reikalavimą dėl dalies dividendų neišmokėjimo. Ieškovė neįrodė ir sąlygų, kurioms esant dividendų paskyrimas ir išmokėjimas nėra galimas, t. y. neįrodo neteisėtų atsakovės veiksmų. Visos įmonės skolos kreditoriams, egzistavusios 2010 m. gegužės 28 d., likviduotos, todėl dividendų išmokėjimas neturėjo įtakos atsiskaitymams su ieškovės kreditoriais bei nenulėmė įmonės nemokumo. Vertinant atsakovės kaip įmonės vadovės atsakomybę, ieškovė neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus ji atliko. Tiek 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo priėmimo metu, tiek dividendų išmokėjimo metu įmonė vykdė įprastinę veiklą, neturėjo mokestinių skolų, atsiskaitinėjo su kreditoriais. Teismas pagrįstai nurodė, kad iš 2010 metų gegužės 28 d. protokolo turinio matyti, jog (atsakovė) vienintelė akcininkė nutarė skirti 250 000 Lt, o tai, kad protokole nėra nurodyta, jog jie skirti atsakovei, nėra esminis trūkumas ir nedaro šio sprendimo niekiniu CK 1.78 straipsnio prasme. Be to, dividendų paskyrimas atspindėtas įmonės finansiniuose dokumentuose.
    3. Registrų centro duomenų bazėje fiksuota, kad 2009 m. finansinė atskaitomybė, aiškinamasis raštas yra 2010 m. gegužės 28 d., tuo tarpu minėti dokumentai būtent 2010 m birželio 9 d. buvo gauti ir registruoti Registrų centre. Be to, 2009 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje bei balanse yra nurodyta tvirtinimo žyma, kad minėti dokumentai patvirtinti 2010 m. gegužės 28 d. akcininko sprendimu. Nors pastaruosiuose dokumentuose nurodyta sudarymo 2010 m. birželio 9 d. data, tai negali būti vertinama kaip nors kitaip nei spausdinimo ar aritmetinė klaida.
    4. Nepaisant to, kad ABĮ nustatyta tvarka ir terminais paskirti dividendai akcininkui dėl tam tikrų priežasčių nėra išmokami per įstatyme numatytą terminą, akcininkas nepraranda teisės į dividendus. Dividendai atsakovei ABĮ numatytais terminais neišmokėti, todėl ji turėjo teisę į jai paskirtus dividendus kaip kreditorė. Vėliau įmonės prievolė (jos dalis) akcininkei įvykdyta įskaitymu (CK 6.131 straipsnis). Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad 2011 m. sausio 17 d. sandoris (įskaitymas) prieštarauja teisės aktams ir yra akivaizdžiai niekinis. Be to, atsakovei nebuvo suteikta ir pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius ir įmonės turto bei įsipareigojimų santykis dėl šio sandorio nepasikeitė. Teisinis pagrindas, suteikiantis teisę atlikti 2011 m. sausio 17 d. sandorį, buvo 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Rangesta“ vienintelio akcininko sprendimas išmokėti dividendus, kurio ieškovė neginčijo, šiuo sprendimu patvirtintame finansinių atskaitomybių rinkinyje atlikti pakeitimai – įmonės nuosavo kapitalo mažinimo fiksavimas bei atlikti kiti veiksmai, sąlygojantys ieškovės prievolę sumokėti atsakovei dividendų sumą.
    5. Ieškovė vadovavosi ne ta ABĮ redakcija, todėl jos teiginiai ir argumentai dėl įmonės finansinės padėties, sąlygų dividendų išmokėjimui egzistavimo neteisėti ir nepagrįsti. Byloje reikia vadovauti ABĮ redakcija, galiojusia nuo 2007 m. sausio 30 d., kurioje numatytos kitokios sąlygos, dividendų skyrimo negalimumui. Pirmoji sąlyga – įsiskolinimų mokesčiams nebuvimas (įmonė tiek 2010 m. gegužės 28 d., tiek 2011 m. sausio 17 d. buvo sumokėjusi visus mokesčius); antroji – įmonės bendra finansinė būklė (įmonės būklė buvo stabili, todėl nebuvo kliūčių skirti dividendus akcininkei). Šios ABĮ redakcijos nuostatos nenumatė apribojimų dėl įsiskolinimų kreditoriams ar pradelstų įsiskolinimų.
    6. Dividendų skyrimo metu įmonė buvo moki. 2010 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. sausio 17 d. buvo pradelsta atsiskaityti tik su UAB „Alseka Kaunas“ – 2 873,46 Lt ir UAB „Glasma“ – 4000 Lt, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje. Ieškovė pripažįsta, kad visi kiti skoliniai įsipareigojimai, įvardinti 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Rangesta“ neapmokėtų skolų suvestinėje, įvykdyti. UAB „Rangesta“ buvo pajėgi įvykdyti ir galėjo įvykdyti aukščiau nurodytus įsipareigojimus, nes įmonė vėliau įvykdė ženkliai didesnius įsipareigojimus, tačiau jie nebuvo vykdomi ne dėl negebėjimo tai padaryti.
    7. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl įmonės nemokumo ir dėl lėšų sąskaitoje neturėjimo. Nei teismų praktikoje, nei teisės aktuose nenumatyta, kad akcininkui negali būti paskirti dividendai, jeigu įmonės kasoje nėra piniginių lėšų, o juo labiau, kad įmonės nemokumas vertinamas būtent pagal tai, kokiomis piniginėmis lėšomis (grynaisiais pinigais) įmonės disponuoja.
  1. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės BUAB „Rangesta“ ir atsakovės D. T. apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą pakeitė, ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 51 427,25 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 559,84 Eur už advokato pagalbą, taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 2 241 Eur žyminio mokesčio ir 11,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimą.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovės D. T. kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteistas 46 012,97 Eur žalos atlyginimas, panaikino ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
  3. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neįvertino ieškovės finansinės padėties bei mokumo ir atsakovės, kaip bendrovės vadovės, fiduciarinių pareigų vykdymo 2011 m. sausio 17 d. įskaitymo atlikimo metu; neanalizavo ir neįvertino atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl 49 194, 47 Lt (14 247,70 Eur) skolos grąžinimo ieškovei, o ne šios skolos įskaitymo, kaip konstatuota apeliacinės instancijos teismo.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
  1. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus.

7Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

  1. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė D. T. nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. buvo ieškovės UAB ,,Rangesta“ vienintele akcininke ir vadove (t. 1, b. l. 18-19, 20). Įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu nutarta patvirtinti įmonės 2009 m. finansinę atskaitomybę, kurioje numatyta skirti dividendams 250 000 Lt (t. 1, b. l. 21).
  2. Laikotarpiu iki 2010 m. lapkričio 1 d. atsakovė iš bendrovės gavo 112 045,24 Lt (32 450,54 Eur), laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. – 352 273,42 Lt (102 025,43 Eur), iš viso – 464 678,66 Lt (134 580,24 Eur), šie pinigai buvo skirti bendrovės poreikiams tenkinti (t. 1, b. l. 25-27, 28-36). Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius dalies pinigų – 286 750,96 Lt (83 048,82 Eur), panaudojimą (byloje dėl to ginčo nėra).
  3. Ginčas byloje kilo dėl 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur), t. y. dėl ieškovės iš atsakovės nupirktų, bet nepamokėtų prekių pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 01001438 (22 721,48 Lt), 01001431 (1 197,57 Lt), 01001401 (2 904,02 Lt), 01001384 (11 352,26 Lt), 01001432 (15 778,41 Lt), 01001387 (10 500 Lt), kuriose nurodyta mokėtina suma 64 453,74 Lt (18 667,09 Eur) (t. 3, b. l. 69-75) bei 113 113,96 Lt (32 760,07 Eur) gautų ir nepanaudotų bendrovės reikmėms tenkinti.
  4. 2011 m. sausio 17 d. atsakovė dalį neišmokėtų dividendų – 109 679,14 Lt (31 765,27 Eur) įskaitė susidariusiam įsiskolinimui padengti (t. 1, b. l. 28).
  5. Kaip minėta, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės, kaip bankrutavusios įmonės vadovės 177 567,70 Lt (51 427,16 Eur) žalos, patirtos jai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų gavus pinigus, kurie buvo skirti bendrovei, gautų prekių, už kurias ji su įmone neatsiskaitė, kainos atlyginimą. Šis reikalavimas pilna apimtimi buvo patenkintas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi.
  6. 18 punkte minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria išspręstas reikalavimas dėl 5 414,18 Eur žalos atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovės ir panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria išspręstas reikalavimas dėl 46 012,98 Eur žalos priteisimo ieškovei iš atsakovės bei perdavė bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
  7. Tokiu būdu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, apeliacijos ribas sudaro šalių ginčas dėl 46 012,98 Eur žalos atlyginimo sumos, kurią savo ruožtu sudaro 31 765,27 Eur (109 679,14 Lt) atsakovės 2011 m. sausio 17 d. atliktas dividendų įskaitymas ir 14 247,70 Eur (49 194,47 Lt) skola, kurią, pasak ieškovės, atsakovė neteisėtai įskaitė, o pasak atsakovės, ji šios sumos įskaitymo neatliko, bet dalį šios skolos padengė sumokėdama grynuosius pinigus į įmonės kasą ( 40 400,39 Lt, t. y. 11 700,76 Eur), bei kitą šios skolos dalį padengė sumokėdama už ieškovę tretiesiems asmenims (8 794,08 Lt, t. y. 2 546,94 Eur).

8Dėl įmonės mokumo / nemokumo ginčo įskaitymo atlikimo metu ir įmonės vadovo atsakomybės

  1. Apeliantė (ieškovė) BUAB ,,Rangesta“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl atsakovės neteisėtai 2011 m. sausio 17 d. atlikto įskaitymo, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2011 m. sausio 17 d. įskaitymas atliktas teisėtai, nes įmonė tuo metu buvo moki. Apeliantės vertinimu, teismas turėjo aiškintis ar įmonė buvo moki ABĮ 60 straipsnio prasme, nes pelno (nuostolių) ataskaitoje rodomas pelnas nereiškia realaus galėjimo laiku atsiskaityti su kreditoriais ir įmonės veiklos stabilumo.
  2. Sprendžiant dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).
  3. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, konstatavo, kad ieškovei nepareiškus reikalavimo nei dėl dividendų paskyrimo pripažinimo neteisėtu, nei dėl įskaitymo kaip prievolės pasibaigimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, o reiškiant reikalavimą priteisti 31 765,27 Eur žalos atlyginimą deliktinės atsakomybės pagrindu, civilinė atsakomybė atsakovei gali būti taikoma tik kaip bendrovės vadovei, pažeidusiai fiduciarines pareigas (pagal CK 2.87 straipsnį). Atitinkamai, šio įskaitymo teisėtumas gali būti nustatytas tik išsiaiškinus ieškovės finansinę padėtį bei mokumą, atsakovės, kaip įmonės vadovės, fiduciarinių pareigų vykdymą 2011 m. sausio 17 d. įskaitymo atlikimo metu.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).
  5. Ieškovės apeliaciniame skunde keliamas įmonės nemokumo kriterijų nustatymo klausimas: pasak apeliantės, įmonės nemokumas negali būti vertinamas pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas; jis turi būti nustatomas pagal ABĮ 60 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atitinkamai, apeliaciniame skunde cituojama kasacinio teismo praktika, kurioje pateikiami išaiškinimai dėl įmonės nemokumo vertinimo Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir CK 6.66 straipsnio kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Tačiau įvertinant tai, kad kaip minėta 30 punkte, ieškovei nereiškiant reikalavimų dėl sprendimo paskirti dividendus pripažinimo neteisėtu ar dėl dividendų įskaitymo pripažinimo neteisėtu, atsakovės civilinės atsakomybės klausimas nagrinėjamas pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas, ieškovės apeliaciniame skunde cituojama kasacinio teismo praktika dėl teisinių bei faktinių atsakomybės pagrindų skirtingumo nėra aktuali.
  6. Įskaitymas yra savarankiškas prievolės pasibaigimo pagrindas, kuriam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 1 dalis). Todėl vertinant atsakovės atliktą įskaitymą CK 2.87 straipsnio aspektu, svarbu nustatyti ar šio įskaitymo atlikimo momentu įmonė buvo (ne)moki, ar tapo nemokia šio įskaitymo pasėkoje, ar atlikus nurodytą įskaitymą, buvo pažeisti įmonės ir / ar jos kreditorių interesai.
  7. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  8. Vertinant įmonės būseną mokumo aspektu įskaitymo atlikimo metu, t. y. 2011 m. sausio 17 d., taip pat tai, ar dėl šio įskaitymo įmonės mokumas nepakito taip, kad ji nebegalėjo toliau vykdyti veiklos, aktualus tiek teisinis, tiek faktinis įmonės mokumo aspektai.
  9. Įmonės nemokumas teisine prasme yra apibrėžiamas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  10. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
  11. Pagal į bylą pateiktus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie atspindi įmonės turto bei įsipareigojimų santykį 2010 m. gruodžio 31 d. (t. y. vos 17 d. iki atlikto įskaitymo), įmonė turėjo turto už 1 725 189 Lt (ilgalaikis turtas – 362 882 Lt, trumpalaikis turtas – 1 362 306 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 398 150 Lt (t. 1, b. l. 39), įmonė per 2010 metus patyrė 558 258 Lt nuostolių (t. 1, b. l. 40).
  12. Tačiau, kaip nurodyta 36 punkte, įmonės nemokumui apibūdinti aktualus ne įmonės per vienerius metus mokėtinų sumų santykis su turimo turto verte, o jos pradelstų įsipareigojimų santykis su turimu turtu.
  13. Byloje nėra įrodymų, kad per 17 d. nuo momento, kuriam fiksuojama įmonės turto vertė bei jo sudėtis (2010 m. gruodžio 31 d.) įmonės turimo turto būklė (vertė, sudėtis) būtų iš esmės pakitusi.
  14. Tuo tarpu iš 2011 m. sausio 17 d. neapmokėtų skolų suvestinės matyti, kad ginčo įskaitymo atlikimo metu įmonė kreditoriams iš viso buvo skolinga 892 795,40 Lt iš jų pradelsta 847 919,86 Lt (t. 1, b. l. 48-54). Tuo tarpu minėtą dieną įmonės debitorių skolos sudarė 711 758,48 Lt, iš jų pradelstos – 413 165 Lt (t. 1, b. l. 94-95). Taigi, pagal šiuos duomenis būtų galima daryti išvadą, kad ieškovės turtinė padėtis buvo artima nemokios įmonės būsenai, tačiau teisine prasme, vertinant pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, pradelsti įmonės įsipareigojimai ir pagal šiuos įrodymus neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės.
  15. Įrodinėdamos įmonės mokumo / nemokumo būseną įskaitymo momentu, šalys savo pozicijas grindė ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, konkrečiai, auditorių Artūro Kapitanovo ir Alinos Sokolovienės audito išvadomis. Atsakovės pateiktoje Artūro Kapitanovo išvadoje nurodyta, kad 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo moki, dividendų išmokėjimas negalėjo sukelti mokumo problemų (t. 2, b. l. 21-25). Ieškovės pateiktoje Alinos Sokolovienės išvadoje nurodyta priešingai – kad įskaitymo metu įmonė buvo nemoki, nes visas trumpalaikis turtas už trumpalaikius įsipareigojimus buvo mažesnis 126 559 Lt (t. 2, b. l. 153-157).
  16. Analizuojant auditorės Alinos Sokolovienės parengtą 2011 m. sausio 17 d. balansą matyti, kad įmonės trumpalaikis turtas prieš atliekant įskaitymą buvo 1 351 924 Lt, o trumpalaikiai įsipareigojimai –1 478 483 Lt. Būtent pagal šių dedamųjų santykį auditorė konstatavo įmonės nemokumą. Tačiau pateikdama šią išvadą, auditorė atsižvelgė tik į įmonės trumpalaikį turtą, bet ilgalaikis turtas, kurio vertė įskaitymo momentu buvo 353 911 Lt vertės ir kuris taip pat yra likvidus, nebuvo įvertintas. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė turėjo turto už 1 518 835 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 1 291 483 Lt, tačiau pradelsti mokėjimai, išanalizavus sutartis tarp ieškovės ir tiekėjų bei įvertinus PVM sąskaitose faktūrose nurodytus apmokėjimo terminus, iš jų sudarė tik 420 623,63 Lt (skirtingai nei buvo nurodyta 41 punkte minėtoje 2011 m. sausio 17 d. neapmokėtų skolų suvestinėje) (t. 2, b. l. 153-154), taip pat darytina išvada, kad įmonė, priešingai nei teigia, ieškovė, nebuvo nemoki.
  17. Papildomai pažymėtina tai, kad iš ieškovės pateiktos 2011 m. sausio 17 d. pradelstų apmokėti sąskaitų suvestinės matyti, jog įskaitymo atlikimo dieną įmonė turėjo vienuolika kreditorių, kuriems pradelstos mokėtinos sumos sudarė 137 172,59 Lt (t. 1., b. l. 115-116). Tuo tarpu iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ieškovės bankroto byloje, kuri jai iškelta 2012 m. vasario 13 d., Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartimi patvirtinto įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, kuriame iš paminėtos pradelstų apmokėti sąskaitų suvestinėje nurodytų įmonių į kreditorių sąrašą įtrauktos šešios (UAB ,,Adrelsta“, UAB ,,Aivitos prekyba“, UAB ,,Alseka-Kaunas“, UAB ,,Glasma“, UAB ,,Statybos technika“), patvirtinti šių kreditorių reikalavimai iš viso 27 815,99 Lt sumai, tačiau iš šios sumos tik dalis – 16 805,96 Lt buvo pradelsti ginčo įskaitymo atlikimo dieną (2011 m. sausio 17 d.), ką patvirtina pastabos aptariamoje pardelstų apmokėti sąskaitų suvestinėje. Įvertinant tai, kad su didžiąją dalimi kreditorių ir po ginčo įskaitymo įmonė atsiskaitė, pasitvirtina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir po ginčo įskaitymo įmonė toliau vykdė veiklą, šis įskaitymas įmonės mokumui įtakos neturėjo.
  18. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pagal bylos duomenis įmonė tapo nemokia 2011 m. birželio mėn., kuomet pradėta vėluoti mokėti atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė sutinkanti su tokia teismo išvada, papildomai paaiškindama, kad ši situacija susidarė ne dėl ginčo įskaitymo, o dėl to, kad su ieškove kaip su subrangove nebuvo atsiskaityta už atliktus didelės apimties statybos darbus. Tuo tarpu ieškovė jokių papildomų įrodymų dėl nemokumo momento nepateikė, nors nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, buvo siūloma tokius įrodymus teikti abiems ginčo šalims.
  19. Taigi, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nustačius, kad nagrinėjamu atveju šalys turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir šiuo aspektu kliūčių įskaityti nebuvo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties 29 pastraipą), nustačius, kad minėto įskaitymo metu įmonė vykdė veiklą ir buvo moki, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė fiduciarines savo kaip vadovės pareigas, nes ji pagal įmonės turtinę padėtį turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad šis įskaitymas nepažeis bendrovės ir jos kreditorių interesų. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo aptariamą įskaitymą vertinti kaip bendrovei bei jos kreditoriams padarytą 31 765,27 Eur žalą (CK 2.87, 6.246-6.249 straipsniai).

9Dėl 14 247,70 Eur žalos atlyginimo

  1. Atsakovė D. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai vertino 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) skolos padengimo aplinkybes, padarė klaidingą išvadą, jog šis jos įsiskolinimas ieškovei buvo mažinamas sumų įskaitymu, neįvertino aplinkybės, kad ji atsiskaitė už įsigytas prekes sumokėdama į ieškovės kasą 40 400,39 Lt sumą, o likusią sumą už prekes apmokėjo tretiesiems asmenims už UAB „Rangesta“.
  2. Kaip minėta, ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 67 888,56 Lt (19 662 Eur) žalos atlyginimą, t. y. 49 194,47 Lt (14 247,70 Eur) už neapmokėtas prekes ir 18 694,09 Lt (5 414,18 Eur) jai perduotus, bet įmonės reikmėms nepanaudotus pinigus. Apeliantė, skųsdama apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasaciniame skunde nurodė sutinkanti su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista 5 414,18 Eur. Kasacinis teismas grąžino bylą iš naujo nagrinėti dalyje dėl 14 247,70 Eur skolos (kaip aptarta 27 punkte). Todėl toliau teisėjų kolegija pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 14 247,70 Eur žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Apeliantė teigia, kad iš 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraščio Nr. 2435 matyti, jog 2011 m. gruodžio 22 d. ji sumokėjo į UAB „Rangesta“ kasą 40 400,39 Lt bei už UAB „Rangesta“ sumokėjo A. Smalsko įmonei 5 000 Lt, UAB „SSAS“ – 7 000 Lt, atliko vėlesnius smulkius mokėjimus už UAB „Rangesta“ kitiems asmenims: UAB „Alziga“, UAB „Lukoil Baltija“ servisas, UAB „Lietuva Statoil“ per laikotarpį nuo gruodžio 2 d. iki gruodžio 31 d. Tokiu būdu 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovė liko skolinga ieškovei 0,01 Lt.
  4. Apeliantė D. T. 2016 m. rugpjūčio 16 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – avanso apyskaitas, mokėjimo kvitus, PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius (t. 4, b. l. 12-51). Apeliantės pateiktas 2011 m. gruodžio 22 d. kasos pajamų orderis, kuriuo įmonė iš jos priėmė 40 400,39 Lt, patvirtina 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apyvartos žiniaraštyje nurodytą faktą, kad minėta suma įmonei buvo grąžinta (t. 4, b. l. 27). 2011 m. gruodžio 2 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina faktą, kad atsakovė sumokėjo A. Smolsko įmonei už ieškovę 5 000 Lt (t. 4, b. l. 30), 2011 m. gruodžio 15 d. kasos pajamų orderiu kvitu atsakovė sumokėjo UAB ,,SSAS“ žiniaraštyje nurodytą 7 000 Lt (t. 4, b. l. 31), iš pateiktų kasos kvitų matyti, kad UAB ,,Lietuva Statoil“, UAB ,,Lukoil Baltijos servisas“ atsakovė taip pat sumokėjo žiniaraštyje nurodytą 561,65 Lt (t. 4, b. l. 33-34, 36-51).
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog dalį pinigų įmonei ji grąžino juos įnešdama grynais į įmonės kasą (40 400,39 Lt), kitą dalį – sumokėdama savo lėšomis įmonės tiekėjams (12 561,65 Lt), daro išvada, kad minėtas įsiskolinimas panaikintas ne atlikus įskaitymą, o atlikus realius mokėjimus. Ieškovei neįrodžius vienos iš pagrindinių sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti – žalos, reikalavimas priteisti 14 247,70 Eur žalos atlyginimą laikytinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis, CK 6.249 straipsnis).

10Dėl procesinės bylos baigties

  1. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas 14 247,70 Eur žalos atlyginimo klausimą neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų bei padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė minėto dydžio žalą ir, kad egzistuoja CK 6.246-6.249 numatytos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 14 247,70 Eur žalos atlyginimas, panaikintina ir priimtinas naujas sprendimas šioje dalyje – reikalavimas priteisti 14 247,70 Eur žalos atlyginimą atmestinas; atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas (žr. 39-47 pastraipas). Sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 5 414,18 Eur, o kita ieškinio dalis atmesta, palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Dėl sprendimo rezoliucinės dalies ir sprendimo vykdymo aiškumo apeliacinės instancijos teismas aptartą procesinę bylos baigtį (rezoliucinę teismo sprendimo dalį) išdėsto nauja redakcija.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
  2. Pagal byloje pateiktus duomenis ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 559,84 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 3, b. l. 41-47). Atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikė. Patenkinus 11 proc. ieškovės reikalavimų (patenkintų reikalavimų suma 5 414,18 Eur : ieškinio sumos 51 427,16 Eur), ieškovei iš atsakovės priteistina 61,58 Eur (559,84 Eur x 11 proc.) išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.
  3. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą ieškovė nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei atleista. Jeigu ieškovė nebūtų atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį, kurio suma 51 427,16 Eur, būtų mokamas 1 317 Eur (868 Eur + ((51 427,16 Eur – 28 962 Eur) x 2 proc.)) žyminis mokestis. Atsižvelgus į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija valstybei iš atsakovės priteistina 145 Eur (1 317 Eur x 11 proc.) žyminio mokesčio.
  4. Nagrinėjamoje byloje patirta 9,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 1, b. l. 1; t. 3, b. l. 205). Kadangi ieškovė, kaip minėta, atleista nuo šių bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, o iš atsakovės priteistina su procesinių dokumentų įteikimu susijusi bylinėjimosi išlaidų dalis (1 Eur (9,52 Eur x 11 proc.)) neviršija 3 Eur, iš ieškovės ir atsakovės šios išlaidos nepriteistinos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 6 dalis).
  5. Nei ieškovė, nei atsakovė įrodymų, patvirtinančių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės teismuose, nepateikė.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

13Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

14„Ieškinį patenkinti iš dalies.

15Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Rangesta“ (j. a. k. 300046506) iš atsakovės D. T. (a. k. ( - ) 5 414,18 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus keturiolika eurų ir aštuoniolika centų) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 5 414,18 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus keturiolika eurų ir aštuoniolika centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2013 m. birželio 21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 61,58 Eur (šešiasdešimt vieną eurą ir penkiasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.

16Priteisti valstybei iš atsakovės D. T. (a. k. ( - ) 145 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.

17Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Proceso dalyviai
Ryšiai