Byla 2A-740/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-475-273/2013, kuriuo buvo visiškai patenkintas ieškovo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys atsakovams V. K., G. M., J. J., I. J., T. M., E. M., I. M., I. D., V. M., A. M., Kauno miesto savivaldybei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys – Kauno miesto 19-ojo notaro biuro notarė A. U., Kauno miesto 18-ojo notaro biuro notarė B. G., Kauno miesto 10-ojo notaro biuro notarė O. M., Kauno miesto 18-ojo notaro biuro notaras D. G., Kauno miesto 3-iojo notaro biuro notarė J. K., uždaroji akcinė bendrovė „Romainių vaistinė“, E. V. individuali įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto valda“, J. L., A. I. V., B. K., K. K., R. B., B. M., S. V. N., L. N., R. N., N. N., A. K., T. S., I. S., P. S., V. K., A. K., U. K., V. V., J. V., B. F., J. Š., L. F., A. V., A. V.).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir ieškovas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis: 1) 1996 m. rugpjūčio 2 d. turto pasidalijimo sutartį Nr. I-7KU-2753, kuria J. J. ir Z. M. pasidalijo pagal 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 1141-v ir iš dalies jį keitusį 1994 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 86-v įgytas negyvenamąsias patalpas; 2) 1996 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartį Nr. I-7KU-3309, kuria Z. M. padovanojo vaikaitei V. T. (šiuo metu K.) nekilnojamojo turto patalpas la-3 / 17,24 kv. m, la-4 / 2,22 kv. m, la-5 / 1,27 kv. m, iš viso 20,73 kv. m, mūriniame su rūsiu, mansarda gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); 3) 1996 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartį Nr. I-7KU-3307, kuria Z. M. padovanojo savo vaikaitei I. D. nekilnojamojo turto patalpas la-1 / 1,65 kv. m, la-2 / 37,24 kv. m, iš viso 38,89 kv. m, mūriniame su rūsiu, mansarda gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); 4) 2000 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 1-13740, kuria I. D. padovanojo savo tėvui G. M. nekilnojamojo turto patalpas la-1 / 1,65 kv. m, la-2 / 37,24 kv. m, iš viso 38,89 kv. m, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); 5) 1997 m. balandžio 29 d. dovanojimo sutartį Nr. I-7KU-1134, kuria J. J. padovanojo sūnui J. J. nekilnojamojo turto patalpas 11-1 / 4,52 kv. m, 11-2 / 10,92 kv. m, 11-3 / 14,85 kv. m, 11-4 / 8,32 kv. m, 11-5 / 1,18 kv. m, II-6 / 28,72 kv. m, 11-7 / 13,27 kv. m, U-8 / 13,66 kv. m, IIa-1 / 19,20 kv. m, IIa-2 / 9,10 kv. m, iš viso 123,72 kv. m, mūriniame su rūsiu, mansarda gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); 6) 1995 m. gegužės 31 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo Kauno miesto savivaldybė perdavė, o Z. M. perėmė nuosavybėn pagal 1999 m. gegužės 25 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 625 grąžintą nuosavybėn 97,30 kv. m 8 butą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini); 7) 1999 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2688, kuria Z. M. padovanojo sūnui G. M. 8-tą butą/patalpas: VIII-I iki VIII-9, kurių bendras plotas 97,3 kv. m, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini); 8) 2009 m. rugsėjo 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 19KU-2287, kuria G. M. padovanojo sutuoktinei T. M. 8-tą butą/patalpas: nuo VIII-I iki VIII-9, kurių bendras plotas 97,3 kv. m, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini); 9) Kauno miesto 10-ojo notaro biuro notarės O. M. 2009 m. sausio 9 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria Z. M., mirusios 2008 m. kovo 9 d., turtą: butą su rūsiu (69,49 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu (106,90 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu (71,25 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); butą (57,42 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); butą (55,69 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjo įpėdiniai V. M., G. M. ir A. M.; 10) 2009 m. sausio 9 d. paveldėto turto dalybų sutartį Nr. 30, pagal kurią Z. M. įpėdiniai, lygiomis dalimis paveldėję turtą, jį pasidalijo asmenine nuosavybės teise; 11) 2009 m. birželio 10 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-1575, kuria V. M. padovanojo dukrai E. M. butą su rūsiu (69,49 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); 12) 2009 m. birželio 10 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-1573, kuria V. M. padovanojo dukrai I. M. butą (57,42 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); 13) 2009 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 19KU-1092, kuria G. M. padovanojo sutuoktinei T. M. butą (55,69 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini), ir butą su rūsiu (71,25 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); 14) 2009 m. gegužės 21 d. dovanojimo sutartį Nr. 886, kuria A. M. padovanojo dukrai V. K. butą su rūsiu (106,90 kv. m), esantį (duomenys neskelbtini); 15) Kauno miesto 19-ojo notaro biuro notarės A. U. 2009 m. rugpjūčio 11 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį dėl J. J., mirusios 2003 m. rugpjūčio 3 d., turto paveldėjimo, t. y. paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria 107,06 kv. m butą Nr. 4 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 103,44 kv. m butą Nr. 9 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 69,97 kv. m butą Nr. 3 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 96,98 kv. m butą Nr. 5 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir kitą turtą paveldėjo įpėdinis J. J.; 16) 2009 m. rugpjūčio 18 d. dovanojimo sutartį Nr. 19KU-1999, kuria J. J. padovanojo sutuoktinei I. J. 107,06 kv. m butą Nr. 4 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 103,44 kv. m butą Nr. 9 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 69,97 kv. m butą Nr. 3 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 96,98 kv. m butą Nr. 5 su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini).

5Ieškovas taip pat prašė taikyti restituciją: 1) įpareigoti V. K. grąžinti Kauno miesto savivaldybei: patalpas la-3 / 17,24 kv. m, la-4 / 2,22 kv. m, la-5 / 1,27 kv. m, esančias (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti G. M. grąžinti Kauno miesto savivaldybei patalpas la-1 / 1,65 kv. m, la-2 / 37,24 kv. m, esančias (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti J. J. grąžinti Kauno miesto savivaldybei patalpas 11-1 / 4,52 kv. m, II-2 / 10,92 kv. m, 11-3 / 14,85 kv. m, 11-4 / 8,32 kv. m, 11-5 / 1,18 kv. m, 11-6 / 28,72 kv. m, 11-7 / 13,27 kv. m, 11-8 / 13,66 kv. m, IIa-1 / 19,20 kv. m, IIa-2 / 9,10 kv. m, esančias (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti I. J. grąžinti Kauno miesto savivaldybei butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) įpareigoti T. M. grąžinti Kauno miesto savivaldybei butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) įpareigoti E. M. grąžinti Kauno miesto savivaldybei butą, esantį (duomenys neskelbtini); 7) įpareigoti I. M. grąžinti Kauno miesto savivaldybei butą, esantį (duomenys neskelbtini).

6Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad atnaujinus civilinės bylos procesą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ginčo namus, esančius (duomenys neskelbtini), iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. (byloje taip pat nurodomas ir vardas V.) P.. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeistos imperatyviosios įstatymų normos, nuosavybės teisių atkūrimas Z. M. ir J. J. į ginčo patalpas yra niekinis, turi būti taikoma restitucija natūra, duomenų, kad tai padaryti yra neįmanoma arba tai sukels didelių nepatogumų šalims, nėra.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį tenkino visiškai, taip pat priteisė iš kiekvieno atsakovo Kauno miesto savivaldybės, J. J., V. K., G. M., V. M., A. M., E. M., I. J., T. M., I. M. ir I. D. po 36,36 Lt atstovavimo išlaidų kiekvienam trečiajam asmeniui V. V., P. S., V. K., N. N., K. K., A. K., R. B., B. M. ir V. N..

9Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3546/1993 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ginčo namus, esančius (duomenys neskelbtini), iki jų paėmimo į savivaldybės fondą, asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P.. Šio teismo sprendimo pagrindu Kauno miesto valdyba priėmė 1994 m. sausio 18 d. potvarkį „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo Z. M. ir J. J.“ Nr. 86-v ir 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį „Dėl miesto Valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkio Nr. 86-c dalinio pakeitimo“ Nr. 1141-v, o taip pat 1999 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 625 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei Z. M.“ Nr. 625, kuriais Z. M. ir J. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo pastatų atitinkamas dalis. Taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 29 d. priėmė įsakymą „Dėl pilietės Z. M. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo” Nr. A-4776 ir 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą „Dėl piliečių Z. M. (įpėdinių) ir J. J. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo“ Nr. A-4777, kuriais atkūrė Z. M. (įpėdinių) ir J. J. (įpėdinių) nuosavybės teises į minėtuose įsakymuose nurodytus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butus ir grąžino šį turtą natūra.

10Teismas taip pat nustatė, kad procesas civilinėje byloje Nr. 2-3546/1993 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atnaujintas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikino po proceso atnaujinimo priimtą Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimą, 2006 m. kovo 20 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartį, kuriais buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai dėl V. P. iki nacionalizacijos valdytų asmeninės nuosavybės teise pastatų (duomenys neskelbtini), ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui. Taip pat teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir pastatų valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu fakto nustatymo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) atkūrimo tikslu.

11Teismas nustatė ir tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 86-v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 1141-v, 1999 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 625, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-4777 „Dėl piliečių Z. M. (įpėdinių) ir J. J. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir yra pagrindas konstatuoti, jog teismine tvarka panaikinus nustatytus juridinę reikšmę turinčius faktus, kurių pagrindu buvo priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o taip pat nuginčijus ir šiuos administracinius aktus, yra pagrindas panaikinti neteisėtų administracinių aktų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, t. y. panaikinti ieškinio reikalavime nurodytus sandorius ir pritaikius restituciją įpareigoti atsakovus grąžinti neteisėtų sandorių pagrindu įgytą turtą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.241 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, todėl atsakovai privalo įgytą turtą grąžinti. Teismas taip pat sprendė, kad šioje byloje nėra reikšmingas palikimą priėmusių asmenų ar pagal dovanojimo sutartis įgijusių turtą asmenų sąžiningumas ar nesąžiningumas, nes atsakovai turtą įgijo neatlygintinai (CK 4.96 straipsnio 3 dalis), be to, restitucijos taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, todėl nagrinėjamu atveju CK 1.80 straipsnio 4 dalies, 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas pripažino netaikytinomis. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip teisėtai įgyta nuosavybė.

13Teismas taip pat nurodė, kad šioje civilinėje byloje yra pagrindas sutikti su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendime nurodytu argumentu dėl bendro 10 metų senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, netaikymo, t. y. kad susidariusioje situacijoje viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Atsakovai J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos aplinkybės ir ištirti įrodymai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais ir išreikalauti iš atsakovų šių sandorių pagrindu įgytą turtą visa apimtimi. Kitokią išvadą padaręs teismas neatskleidė bylos esmės, sumenkino nuosavybės teisių atkūrimo instituto reikšmę, nepagrįstai nepaisė konstitucinių teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principų bei klaidingai interpretavo nuosavybės teisių atkūrimą bei restitucijos taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės nuostatas, dėl ko viešasis interesas ne tik kad nebuvo apgintas, bet netgi buvo pažeistas.
  2. Teismas iš esmės apsiribojo prokuroro ieškinyje nurodytų motyvų atkartojimu ir visiškai neanalizavo atsakovų nurodytų argumentų, kurie paneigia ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Ginčo turtas, kurį ieškovas prašo išreikalauti iš atsakovų, J. J. ir Z. M. (jų įpėdiniams) buvo grąžintas vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, o vėliau perleistas kitiems asmenims. Nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos, kai nustatomi teisės aktuose numatyti pagrindai, priimant atitinkamą administracinį aktą, tačiau vien tai, kad panaikinamas toks administracinis aktas, jokiu būdu nereiškia, kad savaime panaikinamas ir įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo pagrindas. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas administracinės bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina ginčo statinius (duomenys neskelbtini), priklausius A. P. įpėdiniams, o ginčijami administraciniai aktai buvo panaikinti tik dėl tos priežasties, kad įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje panaikintas 1993 m. birželio 9 d. sprendimas.
  3. Teismas nagrinėjamoje byloje visų pirma privalėjo nustatyti, kiek ginčo turto iki neteisėto jo nusavinimo asmeninės nuosavybės teise priklausė V. P., tačiau to nepadarė ir todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Z. M. ir J. J. nuosavybės teisės atkurtos nevisiškai tiksliai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tačiau vien tai savaime negali būti pagrindu konstatuoti viešojo intereso pažeidimą, kadangi ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad Z. M. ir J. J. (jų įpėdiniai) apskritai neturi teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo.
  4. Visas ginčo turtas, kurį ieškovas prašo išreikalauti, atsakovams buvo perleistas dovanojimo sutarčių pagrindu, todėl atsakovai buvo tikri, kad yra teisėti šio turto savininkai ir atsakingai juo rūpinosi, investavo asmenines lėšas į jo pagerinimą. Dalį ginčo turto (Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v; Kauno miesto valdybos 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v ir Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 grąžintą turtą) atsakovai valdo jau daugiau nei penkiolika metų. Teismas neįvertino aplinkybės, jog panaikinus ginčijamus sandorius, iš esmės sudaromos sąlygos atimti iš T. M. ir G. M. vienintelę jų gyvenamąją vietą, kurią jie sąžiningai įgijo ir pagerino. Tokia situacija neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, todėl, apeliantų nuomone, siekiant įgyvendinti teisingumą, užtikrinti materialinių teisinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių principą, skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą būtina panaikinti.
  5. Nuosavybės teisių atkūrimo į V. P. iki neteisėto nusavinimo valdytą turtą procesas apeliantams tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. Nors šiuo metu visos neteisėtai nusavinto turto grąžinimo procedūros yra baigtos, skundžiamą teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantai bus įpareigoti grąžinti Kauno miesto savivaldybės administracijai visą per dvidešimties metų laikotarpį jiems grąžintą turtą, kurį jie iki šiol valdė kaip savą. Kadangi iki šiol priimtais teismų sprendimais nebuvo paneigta jų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, apeliantai tokiu atveju bus priversti pakartotinai kreiptis į valdžios institucijas, prašydami vykdyti įstatymų jiems pavestas funkcijas. Apeliantų nuomone, tokia situacija yra netoleruotina, nes daugiau nei dvidešimt metų besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas, nenustačius apeliantų kaltės, nepagrįstai viršija terminą, per kurį valstybė buvo prisiėmusi pareigą atkurti nuosavybės teises. Tai reiškia, kad visiškos restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju visiškai neatitinka nei įstatymo reikalavimų, nei teismų šiuo klausimu formuojamos praktikos.

16Ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Atsakovai netinkamai nurodo bylos ginčo dalyką. Nagrinėjamos bylos ginčas yra ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą teisėtumo, kaip kad nurodo atsakovai, o neteisėtais administraciniais aktais sukurtų materialiųjų teisinių padarinių pašalinimas. Teismas pagrįstai neanalizavo ir nevertino nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnis). Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą Z. M. ir J. J. teisėtumo klausimas buvo išspręstas administracinėje byloje Nr. I-311-402/2012, kurioje Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino administracinius aktus dėl Z. M. ir J. J. įpėdinių nuosavybės teisių atkūrimo.
  2. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad teismine tvarka panaikinus nustatytus juridinę reikšmę turinčius faktus, kurių pagrindu buvo priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o taip pat nuginčijus ir šiuos administracinius aktus, yra pagrindas panaikinti neteisėtų administracinių aktų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, t. y. panaikinti ieškinio reikalavime nurodytus sandorius ir pritaikius restituciją įpareigoti atsakovus grąžinti neteisėtų sandorių pagrindu įgytą turtą.
  3. Taikydamas restituciją, teismas įvertino restituciją lemiančias aplinkybes, susiklosčiusių teisinių santykių bei restitucijos objekto specifiką. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra pripažintas baigtu, iki šiol nėra pateikta V. P. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų, nors jau 2010 metais J. J. ir Z. M. įpėdiniams tapo žinoma, kad spręsti J. J. ir Z. M. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pastatus (duomenys neskelbtini), nėra galimybės. Nepaisant to, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nebuvo sprendžiamas iš naujo įstatymų nustatyta tvarka, o Z. M. ir J. J. įpėdiniai nepateikė trūkstamų dokumentų Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyventojų fondo administravimo skyriui arba, siekdami nustatyti atitinkamus juridinę reikšmę turinčius faktus, šio klausimo nesiekė išspręsti civilinio proceso tvarka teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliantų teiginiai, kad byloje pateikta daug įrodymų, pagrindžiančių nuosavybės teises, vertintini kritiškai.

17Atsakovės V. K., I. J. ir T. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovės atsiliepime nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovai J. J., G. M., V. M. ir A. M. bei pateikia šiuos papildomus pagrindinius argumentus:

  1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1996 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartimi V. K. perleistos patalpos buvo visiškai apleistos, todėl, siekiant jas naudoti pagal paskirtį, buvo būtina atlikti jų kapitalinį remontą. Dėl šios priežasties nuo 1996 m. rugsėjo 27 d. iki teismo proceso nagrinėjamoje byloje pradžios V. K. investavo savo asmenines lėšas ir pagerino dovanojimo sutartimi jai perleistas patalpas. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad Z. M. 1999 metai grąžinus 1940 metais neteisėtai nusavintą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ji šį butą padovanojo savo sūnui G. M., kuris kartu su T. M. pardavė savo dviejų kambarių butą ir padarė dovanoto buto kapitalinį remontą. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sudarytos sąlygos, praėjus ilgam laikui nuo turto grąžinimo, vėl jį atimti, neatsižvelgiant į tai, kad šis turtas buvo sąžiningai įgytas ir pagerintas. Atsakovių manymu, net ir pripažinus ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia, egzistuoja pagrindas netaikyti restitucijos.
  2. Nepanaikinus skundžiamo Kauno apygardos teismo sprendimo būtų sudaromos prielaidos pažeisti proporcingumo principo reikalavimus bei būtų pakirstas atsiliepimą teikiančių asmenų pasitikėjimas valstybe ir visa jos teisine sistema, juo labiau, kad šioje byloje be pagrindo atsisakyta taikyti senaties terminą.
  3. Teismas nevertino aplinkybės, kad nuo 1840 metų namą, esantį (duomenys neskelbtini), valdė ne viena P. karta. Šį namą pirko V. K. močiutės Z. M. senelis; jame užaugo ir V. K. prosenelis V. P., kuris iš šio namo kartu su savo šeima ištremtas į Sibirą, kur ir mirė, iškentėjęs nemažai pažeminimų, skurdo ir net bado dienų. V. K. močiutė šiame name pragyveno devyniasdešimt šešerius metus, kur gimė ir visi trys jos sūnūs G. M., V. M. ir A. M.. Dabar šiame name septyniasdešimt metų gyvena V. M. su savo dukra ir vaikaite.
  4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad namo, dėl kurio vyksta teisminiai ginčai, gyventojams valstybė garantuoja kompensavimo tvarką, todėl, atsižvelgiant į ilgą bylinėjimosi laikotarpį, naikinti šioje byloje ginčijamus sandorius nėra jokio pagrindo. Atsakovių nuomone, net jei teismas ir pripažintų, kad egzistuoja sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai nusveria formalios restitucijos taikymo šioje byloje būtinybę.
  5. Teismas nepagrįstai iš kiekvieno atsakovo priteisė po 36,36 Lt atstovavimo išlaidų tretiesiems asmenims. Kadangi atsakovai ginčo turtu disponavo būdami įsitikinę, kad turtas jiems grąžintas teisėtai, todėl net ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų panaikinimas gali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu pripažinti ieškovo ginčijamus sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją, iš atsakovų vis tiek neturėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, nes jie negali būti laikomi atsakingais dėl neteisėtų Kauno miesto savivaldybės priimtų sprendimų, taigi jie neturėtų dėl šių sprendimų panaikinimo patirti neigiamų pasekmių.

18Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl atsakovų J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliacinio skundo ir Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

191. Teismas pagrįstai sprendė, jog panaikinus administracinius aktus turi būti panaikintos šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat, kaip teisėtai įgyta nuosavybė.

202. Nei šioje civilinėje byloje, nei administracinėje byloje Nr. 1-311-402/2012 nebuvo nustatyta aplinkybių, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikinti administraciniai aktai buvo priimti galbūt dėl Kauno miesto savivaldybės ar jos vykdomosios institucijos neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo turtą procese. Šioje civilinėje byloje atsakovei Kauno miesto savivaldybei tenka pareiga atsakyti pagal vienintelį ieškovo pareikštą reikalavimą, kuriuo teismo buvo prašoma pripažinti negaliojančiu 1995 m. gegužės 31 d. perdavimo–priėmimo aktą. Šis reikalavimas ieškovo buvo pareikštas Kauno miesto savivaldybei ne kaip tiesioginei atitinkamo materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo konkretus ginčas, dalyvei, o kaip potencialiai nuosavybės teisių perėmėjai, kuriai, pritaikius restituciją, turėtų būti grąžintas skundžiamame teismo sprendime nurodytas nekilnojamasis turtas.

21Tretieji asmenys L. N., R. N., N. N., A. K., V. V., J. V., B. K., K. K., R. B., B. M., V. K., S.V. N., P. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Tretieji asmenys atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais motyvais – jame nenurodoma, kokia konkrečia dalimi teismas turėtų taikyti ar netaikyti restitucijos, abstrakčiai teigiama, kad dalis turto po restitucijos taikymo vėl turėtų būti po nuosavybės teisių atkūrimo grąžinta apeliantams, tačiau nenurodomi jokie konkretūs duomenys apie šį turtą – nenurodomas nei namo plotas, nei butų numeriai. Iš tokių abstrakčių skundo motyvų darytina išvada, kad apeliantai patys nežino savo pozicijos – nei priklausančios nuosavybės pagrindo, nei turto dydžio, nei buvimo vietos, nei savininko. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti perleidžiant turtą tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų, todėl nekilnojamojo turto įgijėjai negali būti pripažinti sąžiningais, nes šeimos nariams, giminaičiams buvo gerai žinoma apie su šiuo turtu susijusius vykstančius teismo procesus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai ilgą laiką slėpė faktą, kad yra perleidę nekilnojamąjį turtą, o notarų biure melagingai nurodė, jog teisminių ginčų dėl perleidžiamo turto nėra. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad restitucija šioje byloje taikyta pagrįstai.
  2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi šioje byloje prejudicinę reikšmę turinčiais įsiteisėjusiais kitų teismų sprendimais – sprendimu civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, kuriuo buvo išspręsti nuosavybės klausimai dėl iki nacionalizacijos valdyto turto apimties, turto savininko, turto masto ir kuriuo buvo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, o pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas, bei Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo buvo panaikinti administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamą turtą.
  3. Apeliantai nepateikė ir neįrodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios leistų kitaip teisiškai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius ir priimti kitokį teismo sprendimą. Apeliantai yra suinteresuoti vilkinti bylos nagrinėjimą, nes iš ginčijamo turto nuomos gauna dideles pajamas.

22IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

24Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų (apeliantų) J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliantų apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

25Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese atsiradusių padarinių teisėtumo ir jų panaikinimo būtinumo.

26Ieškovo, ginančio viešąjį interesą, įsitikinimu, teismine tvarka panaikinus nustatytus juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. kad ginčo namus, esančius (duomenys neskelbtini), iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P., o taip pat nuginčijus administracinius aktus, pagal kuriuos Z. M. ir J. J. (V. P. dukroms) bei jų įpėdiniams atstatytos nuosavybės teisės į ginčo turtą, nuosavybės teisių atkūrimas Z. M. ir J. J. į ginčo patalpas yra niekinis, ginčijami sandoriai naikintini bei taikytina restitucija natūra, t. y. šalintinos dėl neteisėtų aktų atsiradusios pasekmės.

27Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia ieškovo pozicija ir, remdamasis vien tik tuo, kad teismine tvarka buvo panaikinti nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kurių pagrindu buvo priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. M. ir J. J., o taip pat buvo nuginčyti ir administraciniai aktai, konstatavo, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas šioje byloje panaikinti neteisėtų administracinių aktų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, t. y. panaikinti ieškinio reikalavime nurodytus sandorius ir pritaikius restituciją – įpareigoti atsakovus grąžinti neteisėtų sandorių pagrindu įgytą turtą savivaldybės nuosavybėn.

28Atsakovai (apeliantai) J. J., G. M., V. M. ir A. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės ir todėl nepagrįstai neatsižvelgė, jog vien tai, kad panaikinamas administracinis aktas, nereiškia, jog savaime panaikinamas ir įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo pagrindas, be to, restitucija nagrinėjamoje byloje netaikytina arba taikytina taip, kad nebūtų paneigtos šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Atsakovai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas administracinės bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog byloje pateikti dokumentai patvirtina ginčo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), priklausius A. P. įpėdiniams, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis šią bylą, privalėjo nustatyti, kiek ginčo turto iki neteisėto jo nusavinimo asmeninės nuosavybės teise priklausė V. P., o tai, kad Z. M. ir J. J. nuosavybės teisės atkurtos nevisiškai tiksliai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, savaime negali būti pagrindu konstatuoti viešojo intereso pažeidimą, kadangi ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad Z. M. ir J. J. (jų įpėdiniai) apskritai neturi teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo.

29Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų (apeliantų) apeliacinio skundo motyvus, ieškovo, kitų atsakovų bei trečiųjų asmenų atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantai yra teisūs, teigdami, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neišnagrinėjo esminių teisiškai reikšmingų šiai bylai išspręsti aplinkybių, nagrinėdamas bylą be jokio teisėto pagrindo apsiribojo tik tuo, kad panaikinti administraciniai aktai, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė Z. M. ir J. J. į jų tėvui V. P. iki nacionalizacijos priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą, nors byloje nebuvo paneigta šių asmenų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

30Primintina, kad J. J., Z. M. ir S. P. 1991 m. spalio 31 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), nurodydami, kad šis turtas iki nacionalizacijos priklausė jų tėvui V. P.. 1993 m. vasario 19 d. S. P. atsisakė jam priklausančios palikimo dalies seserų Z. M. ir J. J. naudai. Kauno miesto apylinkės teismas 1993 m. birželio 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjų J. J., Z. M. pareiškimą ir nustatė juridinį faktą, kad minėtus namus iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teise valdė V. P.. Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v, 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 J. J. ir Z. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į konkrečias patalpas, esančias minėtuose namuose. Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. spalio 10 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjų V. M., G. M., A. M., J. J. ir N. J. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir pastatų valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu fakto nustatymo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) atkūrimo tikslu. Teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina ginčo turtą priklausius A. P., kuris po mirties turtą paliko keturiems savo vaikams, tarp jų ir V. P., tačiau vėlesni sandoriai, kuriais likusieji įpėdiniai turtą būtų perleidę pareiškėjų nurodomam V. P., į bylą nepateikti. Pažymėtina, kad J. J. mirė 2003 m. rugpjūčio 3 d. ir jos teisių perėmėjai yra J. J. ir N. J.. Z. M. mirė 2008 m. kovo 8 d. ir jos teisių perėmėjai yra V. M., G. M., A. M..

31Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymą, 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 86-v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 1141-v, 1999 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 625 bei 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-4776 „Dėl pilietės Z. M. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo“. Teismas nurodė, kad visų ginčytų administracinių aktų priėmimo teisinis pagrindas buvo atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tikslu pagal Z. M. ar J. J. (jų įpėdinių) prašymus. Panaikinus teismų sprendimus, kuriais buvo nustatyti atitinkami juridinę reikšmę turintys faktai, ir nesant dokumento, kuriame būtų nurodyta, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A. P. įpėdiniams, bei nesant dokumento, įrodančio, kad J. J. ir Z. M. arba jų tėvas V. (V.) P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, todėl jie tapo neteisėti ir turi būti panaikinti. Administracinis teismas papildomai nurodė, kad minėtas sprendimas netrukdo prokurorui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl sandorių, kuriais ginčo turtas po to, kai buvo grąžintas natūra Z. M., J. J. (jų įpėdiniams), buvo perduotas kitiems asmenims, panaikinimo ir restitucijos taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2975/2012 Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

32Apibendrinus administracinių teismų sprendimo bei nutarties argumentaciją, darytina išvada, kad prokuroro ginčyti aktai panaikinti tik dėl to, jog nebeliko teismo sprendimų, kuriais nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. (V.) P. vienasmeniškai nuosavybės teise priklausė ginčo turtas. Pabrėžtina, kad administraciniai teismai iš esmės nenagrinėjo ir nepaneigė J. J. ir Z. M. (jų įpėdinių) teisių į ginčo turtą, o tik pažymėjo, jog nėra pakankamai dokumentų, leidžiančių nustatyti, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A. P. įpėdiniams (K. (J.), P., V. (V.) ir J. P.).

33Taigi panaikinus sprendimus atkurti nuosavybės teises J. J. ir Z. M. (jų įpėdiniams) į V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą, šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, t. y. dėl pagal specialųjį įstatymą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą) grąžinto turto išreikalavimo iš J. J. ir Z. M. įpėdinių savivaldybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Tačiau šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, jeigu ją taikius vienos šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

34Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje byloje privalėjo būti atsižvelgta į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo (restitucijos) proceso metu ypač svarbu užtikrinti, kad senų skriaudų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Teisinis reglamentavimas turėtų būti toks, kuris leistų įvertinti konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes tam, kad gera valia nuosavybę įgijusiems asmenims nebūtų perkeliama atsakomybė, turinti tekti valstybei, nusprendusiai konfiskuoti šią nuosavybę. Vertinant asmeniui tenkančią naštą, teismas privalo atsižvelgti į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė buvo įgyta, už paimtą nuosavybę sumokėtą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę padėtį (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07; 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 17978/05). Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl sugrąžinto turto iš atsakovų paėmimo savivaldybės nuosavybėn, turi būti paisoma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmąjį Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnį (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). Šiame sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešojo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

35Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatskiriami teisinės valstybės principo elementai, kurių neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatskiriamai nuo Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo principo, įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija; šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

36Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas jiems pripažintinas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kuriems jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.). Laikytina neteisėta, jeigu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui, kuris negali būti pretendentas, bet jeigu pažeista sprendimo priėmimo tvarka ar procedūra, teismas gali svarstyti, ar toks pažeidimas esminis, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių į turtą atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei ar grąžinti šio turto vertę. Turtą ar jo vertę reikėtų grąžinti valstybei, jeigu pretendentais laikyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą neturintys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat buvo nurodyta, kad kai asmenys siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam palankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų ir įstatymo nustatyta tokio sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos, tai tie teisiškai reikšmingi faktai gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje ginčijamas (skundžiamas) įstatymo įgaliotos institucijos sprendimas. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo, civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio byloje turi būti išspręsta, ar pretendentų pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo aiškiai nepagrįstas, todėl nesąžiningas; išvadą dėl restitucijos taikymo galima daryti tik po to, kai bus nustatyta, ar be pagrindo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

37Iš šioje byloje surinktų įrodymų matyti, kad Z. M., J. J. turėjo teisę paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. P. nuosavybės teise valdytą turtą, nes byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie suponuotų išvadą, jog V. P. nuosavybės teise negalėjo valdyti / nevaldė jokio turto. Pažymėtina, kad ir pirmiau nurodytuose teismų sprendimuose tokia aplinkybė nenustatyta. Atsakovai šioje byloje nurodė aplinkybes bei teikė įrodymus, kad Z. M. ir J. J. vardu jų įpėdiniams turėtų būti atkurta nuosavybės teisė į V. P. nuosavybės teise valdytą bei nacionalizuotą turtą, kurį V. P. paveldėjo po tėvo A. P. mirties, tačiau pirmosios instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo jų nenagrinėjo ir nevertino.

38Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 2A-740/2014 iki bus išnagrinėta Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1394-587/2014 pagal pareiškėjų J. J., N. J., G. M., V. M. ir A. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo ir įsiteisės šioje byloje priimtas procesinis sprendimas. Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1394-587/2014 atsakovai siekė nustatyti juridinį faktą, kad jų senelis V. P. iki neteisėto turto nusavinimo nuosavybės teise valdė dalį ginčo turto. Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu (įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 13 d.) pareiškėjų J. J., N. J., G. M., V. M., A. M. pareiškimą tenkino visiškai: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis V. P. iki neteisėto turto nusavinimo nuosavybės teise valdė 1/3 dalį nusavinimo metu turėtų gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) (statinys žemės sklypo plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (statiniai, žemės sklypo plane pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (statinys žemės sklypo plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priestatas plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini)); ir atnaujino terminą V. P. nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į V. P. iki nusavinimo valdytus statinius esančius (duomenys neskelbtini).

39Pirmiau nurodytame sprendime Kauno apylinkės teismas nustatė, kad visi A. P. įpėdiniai (žmona E. P. bei sūnūs P., V. ir J. P.) (duomenys neskelbtini), esantį nekilnojamąjį turtą valdė lygiomis dalimis (gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagrindu po A. P. mirties, o gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) kaip įsigytinį turtą savo darbu ir savo lėšomis). Duomenų apie tai, kad E. P. būtų sudariusi testamentą nėra, todėl egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti, jog po jos mirties 1939 m. gruodžio 19 d. likusį turtą lygiomis dalimis paveldėjo jos sūnūs P., V. ir J. P.. Kauno apylinkės teismas taip pat nustatė, kad 1940 m. gruodžio 11 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 601 namas (duomenys neskelbtini), nacionalizuotas, kaip priklausantis P. V., J. ir P., dalyvaujant namo savininkui V. P.. Kauno valstybinio archyvo pažymėjime ir Kauno valstybinio archyvo pateiktame „K. m. vykdomojo komiteto nacionalizuotų namų sąraše“ nurodoma apie trijų namų iš savininkų, P. ir V., nacionalizavimą. Pagal Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1952 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 609 namų valda, kurią sudaro trys gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), registruota į vietos Tarybos fondą valstybinės nuosavybės teisėmis.

40Taigi iš esmės Kauno apylinkės teismas pripažino, kad Z. M. ir J. J. įpėdiniai (J. J., N. J., G. M., V. M. bei A. M.), nepaisant to, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino administracinius aktus, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo turtą, vis dar gali pakartotinai siekti atkurti nuosavybės teises į šį turtą, o tai reiškia, jog minėtiems asmenims atkūrus nuosavybės teisę į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), šiuo metu nagrinėjamoje byloje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo pritaikyta restitucija, įpareigojant atsakovus (Z. M. ir J. J. įpėdinius) grąžinti Kauno miesto savivaldybei visą daug metų nuosavybės teise valdytą ginčo turtą, pažeistų ne tik įgytų teisių gerbimo bei teisėtų lūkesčių principus, bet elementarius racionalumo reikalavimus, kadangi, tikėtina, jog dalis iš atsakovų atimto turto turėtų būti dar kartą grąžintas atsakovams.

41Svarbu atkreipti dėmesį, kad panaikintame Kauno apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendime, kuriuo pagrindu paruošti administracinėje byloje nuginčyti administraciniai aktai, buvo konstatuotas juridinis faktas, kad namus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), buvęs adresas (duomenys neskelbtini), iki jų perėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P. (administracinės bylos Nr. I-311-402/2012 I t., b. l. 55–56), savo ruožtu Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu nustatė, kad V. P. valdė tik 1/3 dalį nusavinimo metu turėtų gyvenamųjų namų (o ne visus namus). Taigi, tikėtina, kad atsakovams gali būti / bus atkurtos nuosavybės teisės į mažesnę dalį pirmiau paminėto nekilnojamojo turto, negu buvo atkurta pagal jau nuginčytus administracinius aktus. Nagrinėjamoje byloje, siekdamas tinkamai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismas ne tik turėjo nustatyti aplinkybes, nustatytas Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendime, bet ir išsiaiškinti į kokią dalį ir kokio turto atsakovai turi galimybę įgyvendinti savo teises. Minėtų aplinkybių visapusiškas ir detalus išsiaiškinimas bei nustatymas yra itin svarbus, siekiant tinkamai taikyti restituciją ir užtikrinti esminių teisinėje valstybėje ginamų principų realų veikimą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas taip pat yra viešasis interesas, kurį privalo ginti tiek ieškovas, tiek teismas.

42Pirmosios instancijos teismas, naikindamas ginčijamus sandorius ir taikydamas restituciją natūra, iš esmės nesiaiškino atsakovų galimybės atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą (jo dalį) ir tik formaliai bei mechaniškai konstatavo, kad teismine tvarka panaikinus nustatytus juridinę reikšmę turinčius faktus bei nuginčijus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo atkurta nuosavybės teisė, turi būti panaikintos ir dėl šių aktų atsiradusios pasekmės. Atkreiptinas dėmesys, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, t. y. ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

43Kartu atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame procese, galiojant dispozityvumo principui, visų pirma proceso šalys yra suinteresuotos joms įstatymu suteiktų teisių įgyvendinimu ir pareigų vykdymu. Valstybės interesams šiuo konkrečiu atveju atstovauja prokuroras, jam viso proceso metu tenka pareiga užtikrinti, kad prireikus bus imtasi reikalingų procesinių priemonių (įskaitant taikos sutarties sudarymą), reikalingų valstybės interesams apginti ir apsaugoti efektyviausiu būdu. Nors proceso teisės normos suponuoja ir tam tikras teismo pareigas ginant viešąjį interesą, tai jokiu būdu nepaneigia šį interesą tiesiogiai ginančio subjekto – prokuroro – pareigos neapsiriboti vien formalaus reikalavimo pateikimu, bet ir įvertinti, kokia procesinė priemonė labiausiai atitiktų viešąjį interesą konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2013). Taigi nagrinėjamu atveju ir prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turėjo ne tik formaliai reikalauti administracinių aktų padarinių pašalinimo, bet imtis jam prieinamų priemonių išsiaiškinti, kokiu būdu apginti valstybės interesus, kartu nepažeidžiant ir teisėtų bei taip pat valstybės ginamų atsakovų interesų.

44Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231/2006; kt.).

45Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas be pirmiau nurodytų esminių bylos teisinių ir faktinių aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo galimybėmis, turto dalies, į kurią galėtų būti atstatytos nuosavybės teisės, išsiaiškinimu bei restitucijos racionalumu ir tikslingumu, taip pat nenagrinėjo ir nevertino atsakovų nurodomų aplinkybių dėl ginčo turtui atlikto pagerinimo, taip pat, paminėtų aplinkybių, kad kai kuriems iš atsakovų ginčo turtas yra vienintelė gyvenamoji vieta. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai turtas grąžinamas iš svetimo neteisėto valdymo, nesant atsakovų nesąžiningumo įrodymų, jiems priklauso ne tik jų padarytų būtinųjų išlaidų (apie kurias teismas nieko nepasisakė), bet ir dėl pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimas (CK 6.150 straipsnis, 4.97 straipsnis).

46Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė esminių bylos aplinkybių, todėl neatskleidė bylos esmės, o neištirtų aplinkybių apimtis ir pobūdis leidžia daryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl ji grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas turi išsiaiškinti ir konstatuoti visas bylai reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes, be kita ko, ir tai, į kokį turtą konkrečiai ir kokiomis dalimis atsakovai gali įgyvendinti savo teises, kokia apimtimi galima taikyti restituciją, arba galbūt yra teisinga jos netaikyti apskritai, atsižvelgiant į atsakovų patirtas išlaidas šiam turtui remontuoti, išlaikyti bei tai, kad atsakovai ši turtą valdo nuosavybės teise jau daug metų, o jų sąžiningumas nebuvo paneigtas.

47Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

48Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat išdėstė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Prašymas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neišsiaiškino itin reikšmingų aplinkybių dėl V. P. iki neteisėto nusavinimo valdyto turto kiekio.

49CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.). Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).

50Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nurodyti motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nesiaiškino itin reikšmingų aplinkybių, kurie šiuo atveju sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties apeliantų prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

52Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir ieškovas,... 5. Ieškovas taip pat prašė taikyti restituciją: 1) įpareigoti V. K.... 6. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad atnaujinus civilinės bylos procesą dėl... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovo Kauno apygardos... 9. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d.... 10. Teismas taip pat nustatė, kad procesas civilinėje byloje Nr. 2-3546/1993 dėl... 11. Teismas nustatė ir tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m.... 12. Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovo... 13. Teismas taip pat nurodė, kad šioje civilinėje byloje yra pagrindas sutikti... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Atsakovai J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno... 16. Ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepime į apeliacinį... 17. Atsakovės V. K., I. J. ir T. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 19. 1. Teismas pagrįstai sprendė, jog panaikinus administracinius aktus turi... 20. 2. Nei šioje civilinėje byloje, nei administracinėje byloje Nr.... 21. Tretieji asmenys L. N., R. N., N. N., A. K., V. V., J. V., B. K., K. K., R. B.,... 22. IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados... 23. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl nuosavybės teisių į... 26. Ieškovo, ginančio viešąjį interesą, įsitikinimu, teismine tvarka... 27. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia ieškovo pozicija ir, remdamasis... 28. Atsakovai (apeliantai) J. J., G. M., V. M. ir A. M. teigia, kad pirmosios... 29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų (apeliantų) apeliacinio skundo... 30. Primintina, kad J. J., Z. M. ir S. P. 1991 m. spalio 31 d. Kauno miesto... 31. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos... 32. Apibendrinus administracinių teismų sprendimo bei nutarties argumentaciją,... 33. Taigi panaikinus sprendimus atkurti nuosavybės teises J. J. ir Z. M. (jų... 34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje byloje privalėjo... 35. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą... 36. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai restitucija... 37. Iš šioje byloje surinktų įrodymų matyti, kad Z. M., J. J. turėjo teisę... 38. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi sustabdė... 39. Pirmiau nurodytame sprendime Kauno apylinkės teismas nustatė, kad visi A. P.... 40. Taigi iš esmės Kauno apylinkės teismas pripažino, kad Z. M. ir J. J.... 41. Svarbu atkreipti dėmesį, kad panaikintame Kauno apylinkės teismo 1993 m.... 42. Pirmosios instancijos teismas, naikindamas ginčijamus sandorius ir taikydamas... 43. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame procese, galiojant dispozityvumo... 44. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas... 45. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas be pirmiau nurodytų esminių... 46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau... 47. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ... 48. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat išdėstė prašymą nagrinėti bylą... 49. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine... 50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti...