Byla 1A-111-396/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas dvylikos metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nuteistajam R. Ž., specialistei Izoldai Žvironaitei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas dvylikos metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

3Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. lapkričio

46 d.

5Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, kaip nusikaltimo padarymo priemonė, konfiskuotas automobilis „V“ valst. Nr. XXX.

6Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: maišą su baltos fspalvos milteliais, tai yra psichotropine medžiaga – metamfetaminu (22,545 kg), raudonos spalvos medžiaginę striukę, sportinį megztinį ir kelnes, kompaktines plokšteles Nr. 20-7/2-LOK-624, Nr. 20-7/2-LOK-727 sunaikinti.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

81. R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 00 min., ( - ) rajone, automobilio „V“ valst. Nr. XXX, priklausančio S. Š., bagažinėje, trijuose maišuose neteisėtai gabeno 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 22,545 kg psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

92. Nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad R. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

102.1. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. Ž. paskirta aiškiai per griežta bausmė. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad gabenamos psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekis net 225 kartus viršijo atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti būtiną labai didelį tokios medžiagos kiekį. Pažymi, kad visi asmenys neteisėtai gabenę labai didelį psichotropinių medžiagų kiekį, atsako pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir gali būti nubausti laisvės atėmimo bausme nuo dešimties iki penkiolikos metų. Todėl nagrinėjamojoje byloje nenustačius R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę turėjo vadovautis BK 61 straipsnio bei BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, o bausmės dydį skaičiuoti nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio.

11Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas R. Ž. paskyrė griežtesnę bausmę nei prašė prokuroras, nepagrįstai motyvuodamas tuo, jog R. Ž. savo veiksmų nevertina kritiškai ir nesigaili ką padarė. Tačiau Baudžiamojo proceso įstatymai kaltinamajam suteikia teisę pasirinkti bet kokią gynybos poziciją, o R. Ž. viso proceso metu nuosekliai neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Apelianto vertinimu, tokie teismo argumentai nesuderinami su konstitucine teise neduoti parodymų prieš save, todėl teismas pažeidė šalių rungimosi baudžiamajame procese principą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas teisingumą vykdo tik teismas. Baudžiamojo proceso teisėje tai reiškia, kad teismas baudžiamajame procese turi būti nešališkas ir objektyviai vertinti baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kuris kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.

122.2. Skunde pažymima, kad Kaunas apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas ir nepagrįstai remdamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu konfiskavo kaip nusikalstamos veikos priemonę automobilį „V“, valst. Nr. XXX, priklausantį S. Š. Byloje nustatyta, kad labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų – metamfetamino buvo gabenamas automobiliu „V“ valst. Nr. XXX. Teisiamajame posėdyje buvo nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso S. Š., tačiau nagrinėjamoje byloje jis nebuvo kaltinamas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų – metamfetamino gabenimu. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 puntą, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, jog S. Š. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jam priklausančiu automobiliu bus vežamos psichotropinės medžiagos. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad minėtu automobiliu buvo duodama naudotis įvairiems asmenims, kurių transporto priemones remontuodavo automobilio savininko sūnūs. Nurodytas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojas D. Š., teigdamas, kad 2011 m. lapkričio 20 d. automobilį buvo davęs asmeniui, kurio automobilį D. Š. remontavo. Pagal kitus bylos duomenis taip pat buvo nustatyta, kad automobilį pasiimti leido R. Š. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad automobilio savininkas S. Š. nežinojo, jog automobilis bus kam nors perduotas, juo labiau negalėjo žinoti, kad jam priklausančiu automobiliu bus vežamos draudžiamos medžiagos.

132.3. Taip pat apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje išspręstas klausimas dėl daiktų (rūbų) turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti sunaikinimo. Gynėjo nuomone, teismas netinkamai pritaikė BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nepagrįstai nusprendė sunaikinti daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, tai yra iš automobilio „V“ valst. Nr. XXX, paimtą raudonos spalvos medžiaginę striukę, sportinį megztinį ir kelnes. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas minėtų daiktų teisėtas savininkas bei ginčo dėl daiktų nebuvo, daiktai remiantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turėjo būti grąžinti teisėtam savininkui – R. Ž.

14Apeliaciniame skunde nurodoma, kad daugelis konstatuojamojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje nustatytų aplinkybių nekelia abejonių, nes jas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad S. Š. automobilio „V“ valst. Nr. XXX, bagažinėje buvo vežami trys maišai baltų miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 22,545 kg metamfetamino, tačiau byloje nėra tiesioginių įrodymų patvirtinančių, jog labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį neteisėtai gabeno R. Ž. Pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas bei jų pagrindu padarytos išvados, kelia labai daug abejonių dėl R. Ž. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Pažymima, kad byloje nėra tiesioginių R. Ž. kaltės įrodymų, nes teisiamajame posėdyje iš įvairių šaltinių gauta informacija nepatvirtino, jog R. Ž. vairavo automobilį žinodamas, kad jo bagažinėje yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Gynėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas R. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik R. Ž. kaltinančiais įrodymais, tačiau visiškai ignoravo jį teisiančius įrodymus, todėl buvo pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

152.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nesuprantama kur dingo trylika kilogramų miltelių, nes Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 21 d. rašte nurodoma, jog siunčiama 81,9 kg baltos spalvos miltelių, tuo tarpu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto 2012 m. sausio 26 d. išvadoje teigiama, jog tirti pateikta baltų miltelių, kurių bendroji masė yra 68,449 kg (sunaudota buvo tik 0,342 kg).

162.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad iš 2011 m. lapkričio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog nuo 20 val. 15 min. iki 21 val. 00 min. buvo apžiūrėtas automobilis „V“ valst. Nr. XXX. Protokole nurodyta, kad automobilis guli ant kairio šono, o jo viduje matosi išmėtyti daiktai ir krepšiai. Taip pat protokole nurodyta, kad atvertus automobilį ir atidarius bagažinę, joje rasti trys maišai. Iš ko matyti, kad automobilio bagažinė buvo uždaryta, tačiau gynėjo teigimu, neaišku kas tai padarė, nes iš policijos pareigūno R. K. tarnybinio pranešimo matyti, jog vairuotojas nuo jį sustabdžiusių pareigūnų bandė pasprukti neuždaręs automobilio bagažinės. Taip pat gynėjas pažymi, kad įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog iš įvykio vietos paimtas automobilis su jame buvusiais daiktais ir trimis maišais. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo fotografuota, tačiau jokie asmenų palikti pėdsakai nebuvo ieškomi ar išryškinti. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad iš 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros protokolo matyti, jog nuo 21 val. 10 min. iki 23 val. 15 min. buvo atlikta automobilio apžiūra. Tačiau nuteistojo gynėjui kelia abejones tai, kokiu būdu automobilis per dešimt minučių iš įvykio vietos atsirado prie K. rajono policijos komisariato, esančio ( - ). Be to, automobilio apžiūros protokole ir prie protokolo pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad ant automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklo rėmo išorės buvo išryškinti rankų pėdsakai ir buvo nukopijuoti ant dvejų daktiloplokštelių. Tuo tarpu byloje pateiktose nuotraukose, tai yra nuotraukoje Nr. 11 parodyta rankos pėdsako ant priekinių dešinės pusės durelių statramsčio radimo vieta, nuotraukoje Nr. 13 parodyta rankos pėdsako ant lango rėmo radimo vieta. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad iš nuotraukos matosi, jog tai yra kairės pusės priekinių durelių lango rėmas, nors apžiūros protokole nebuvo užfiksuota, jog rankų atspaudai būtų rasti būtent ant šių durelių lango rėmo. Gynėjo vertinimu, nėra aišku kur tiksliai buvo rasti rankų atspaudai. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo galima daryti išvadą, jog apžiūrėto automobilio salonas netvarkingas, nes viduje mėtosi įvairūs daiktai. Tuo tarpu automobilio apžiūros protokole nurodoma, kad ant automobilio galinės sėdynės yra rankinė su drabužiais, tai yra galima daryti išvadą, jog automobilyje buvę daiktai yra tvarkingai sudėti ant galinės sėdynės ir galinės palangės. Gynėjo teigimu, šiuo atveju taip pat nesuprantama, kas ir kada sutvarkė automobilio viduje buvusius daiktus ir ar visi daiktai buvo palikti automobilyje, tačiau šios nurodytos aplinkybės teisiamajame posėdyje nebuvo ištirtos.

172.6. Nuteistojo gynėjas skunde nurodė, kad apygardos teismas didelį dėmesį skyrė tam, jog ant apvirtusio automobilio išorės buvo rasti R. Ž. delno pėdsakai, nors apelianto vertinimu, jie realiai nieko nepatvirtina. Atkreipia dėmesį, kad rankų pėdsakai, nesvarbu, koks jų susidarymo būdas ir juos priimantis paviršius yra jautrūs aplinkos poveikiui, bet jie gali išlikti ir ilgesnį laiką. Be to, pagal byloje esančias nuotraukas rankų atspaudų pėdsakai buvo rasti ir kairėje, ir dešinėje automobilio pusėse. Tuo tarpu teismas pasirinko versiją, kad atspaudai buvo palikti ant dešinės pusės durelių stiklo rėmo ir statramsčio. Gynėjo teigimu, šiuo atveju teismas buvo netikslus, nes automobilio apžiūros protokole pažymėta, kad pėdsakai rasti ant dešinės pusės priekinių durelių stiklo rėmo išorės, o kad tokie pėdsakai rasti ant statramsčio nurodyta nebuvo. Statramstis buvo paminėtas tik nuotraukoje Nr. 11. Iš nurodytų aplinkybių taip pat kyla klausimas, kur tiksliai buvo rasti rankų atspaudai. Gynėjas taip pat pažymėjo, kad iš specialisto atliktos rastų rankų pėdsakų tyrimo išvados, galima teigti, jog pėdsakus paliko keli asmenys, nes išvadoje nurodyta, kad apžiūros metu nuo priekinių dešinės pusės durelių lango paimti rankų pėdsakai yra tinkami asmeniui identifikuoti, o kiti pirštų pėdsakai asmeniui identifikuoti yra netinkami. Be to, po papildomo rankų atspaudų tyrimo specialistas nustatė, kad vienas delno pėdsakas, nukopijuotas automobilio apžiūros metu daktiloskopine plokštele Nr. 2 ir pripažintas tinkamu asmeniui identifikuoti yra paliktas R. Ž. kairės rankos delnu, o du pirštų pėdsakai, nukopijuoti daktiloskopine plokštele Nr. 1, yra palikti ne R. Ž., o kitų asmenų. Gynėjo teigimu, minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad du pirštų pėdsakus paliko ne vienas, bet keli asmenys, tai yra minėti pirštų atspaudai galėjo būti palikti dvejų skirtingų asmenų, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog du pirštų pėdsakus paliko vienas asmuo. Tuo tarpu teismas skundžiamajame nuosprendyje akcentavo tai, kad rankų pėdsakus paliko ne kiti asmenys, o vienas asmuo. Tačiau toks teismo teiginys yra abejotinas, nes teismas aplinkybės dėl asmenų galėjusių palikti rankų pėdsakus ant automobilio netyrė ir jokių išvadų bei motyvų dėl to nepateikė. Be to, teismas pripažino, kad R. Ž. automobiliu galėjo naudotis iki 2011 m. lapkričio 20 d., tačiau pripažinęs minėtą aplinkybę, neargumentavo, kodėl rastas delno pėdsakas negalėjo būti paliktas anksčiau. Be to, atlikus įvairius tyrimus daugiau nebuvo rasta jokių įrodymų patvirtinančių, kad automobilį 2011 m. lapkričio 20 d. vairavo būtent R. Ž. Tuo tarpu, ant kitų automobilio paviršių, nors jie yra lygūs, nebuvo rasta jokių R. Ž. kaltinančių rezultatų. Gynėjo teigimu, aplinkybė, kad ant maišų į kuriuos buvo supilta psichotropinė medžiaga, nebuvo rasti jokie nuteistojo pėdsakai taip pat patvirtina, kad ne R. Ž. gabeno labai didelį kiekį metamfetamino.

182.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro odorologinio tyrimo metu kategoriškai pasisakyta, jog kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio vairuotojo sėdynės 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros metu, R. Ž. kvapo nėra. Gynėjo teigimu tai akivaizdu, kad 2011 m. lapkričio 20 d. automobilį vairavo ne R. Ž.

19Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. Ž. pripažino, jog automobilyje buvo palikęs daiktus, tai yra krepšį su drabužiais, tačiau daiktus jis paliko tuo metu kai buvo laikinai pasiėmęs automobilį ir ketino su M. K. važiuoti sportuoti. Gynėjas pažymėjo, tai, kad automobilyje buvo rasti R. Ž. priklausantys daiktai, nepatvirtina fakto, jog 2011 m. lapkričio 20 d. automobilį vairavo būtent jis, nes ant drabužių nebuvo rasti metamfetamino pėdsakai, kurio kilmė būtų tapati su maišuose rasta psichotropine medžiaga. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad R. Ž. negalėjo S. Š. automobilyje prieš savaitę iki 2011 m. lapkričio 20 d. palikti sportinę aprangą, nes liudytojas D. Š. parodė, jog grąžinto automobilio salone ant galinės sėdynės jis nematė jokių paliktų daiktų, tačiau gynėjo nuomone, negalima vienareikšmiškai teigti, kad sportinis krepšys su daiktais visą laiką buvo automobilyje ant galinės sėdynės, nes automobilis įvykio metu vertėsi. Be to, krepšys galėjo būti paliktas bagažinėje, o jį iš bagažinės galėjo išimti tas, kas dėjo į bagažinę maišus su psichotropine medžiaga. Taip pat iš automobilio apžiūros protokolo matyti, kad automobilyje mėtėsi įvairūs nereikalingi daiktai, todėl D. Š. galėjo neatkreipti dėmesio į salone buvusius daiktus. Gynėjas taip pat pažymi, kad liudytojas D. Š. parodymus davė nuo įvykio praėjus beveik trejiems metams, todėl kai ką galėjo ir pamiršti. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad automobilio viduje buvo rasti ir M. K. daiktai. M. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad transporto priemonėje jis galėjo palikti savo daiktus. Tačiau M. K. nebuvo įtariamas kartu su R. Ž. gabenęs psichotropines medžiagas. Teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų aplinkybių taip pat neaptarė ir dėl jų nepasisakė.

202.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tai, jog 2011 m. lapkričio 20 d. sustabdžius automobilį „V“ valst. Nr. XXX, asmuo vairavęs automobilį pateikė ne tik transporto priemonės dokumentus, bet ir R. Ž. vairuotojo pažymėjimą, taip pat nepatvirtina, kad tiriamo įvykio dieną automobilį vairavo R. Ž. Gynėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, jog jis savo vairuotojo pažymėjimo nerado dar iki tiriamo įvykio dienos vakaro. Be to, tokius nuteistojo parodymus patvirtina teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų S. Š. (gim. XXXX m.) ir D. Š. parodymai, kuriuose jie teigė, kad R. Ž. iki tiriamo įvykio naudodavosi jų tėvui priklausančiu automobiliu, be to, taip pat teigė, jog dar iki 2011 m. lapkričio 20 d. automobilyje „V“ valst. Nr. XXX buvo rastas R. Ž. priklausantis vairuotojo pažymėjimas. Be to, liudytojas S. Š. (gim. XXXX m.) teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad iki tiriamo įvykio jam priklausančiame automobilyje buvo rastas pašalinio asmens vairuotojo pažymėjimas. Liudytojas M. Ž. teisiamajame posėdyje tai pat parodė, kad R. Ž. 2011 m. lapkričio 20 d. ieškojo savo vairuotojo pažymėjimo.

21Apeliaciniame skunde teigiama, kad galima daryti prielaidą, jog 2011 m. lapkričio 20 d. R. Ž. vairavo automobilį „V“ valst. Nr. XXX, buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir pateikė automobilyje buvusį vairuotojo pažymėjimą, tačiau tai paneigia teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tai yra liudytojo D. Š. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriuos iš esmės patvirtino liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat liudytojo S. Š. (gim. XXXX) teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Iš minėtų liudytojų parodymų, gynėjo teigimu, galima daryti išvadą, kad automobilis, kuriame buvo likęs R. Ž. vairuotojo pažymėjimas, 2011 m. lapkričio 20 d. buvo duotas ne R. Ž., o visiškai kitam asmeniui, kuris buvo aukštas, stambus, atletiško kūno sudėjimo. Nors minėtų liudytojų parodymai dėl vairuotojo pažymėjimo suradimo ir automobilio perdavimo kitam asmeniui nėra identiški, tačiau tai nereiškia, kad jie sakė netiesą. Priešingai, būtų neįtikėtina, jeigu praėjus trejiems metams nuo įvykių, liudytojai identiškai papasakotų visas vairuotojo pažymėjimo suradimo ir automobilio perdavimo aplinkybes. Be to, būtina atsižvelgti į BPK 276 straipsnio nuostatas, kuriose nurodoma, kad savarankišką įrodomąją galią turi tik tie parodymai, kuriuos užfiksavo ikiteisminio tyrimo teisėjas ar kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje.

222.9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad negalima ignoruoti fakto, jog pats S. Š. (gim. XXXX m.) buvo įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Todėl jo parodymus reikėtų vertinti kaip gynybinę versiją, o jo tėvų parodymus – kaip teiginius siekiant nepakenkti nei sūnui, nei jo pažįstamiems. Todėl gynėjo teigimu, liudytojų S. Š. (gim. XXXX m.) ir R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl R. Ž. ir dėl automobilio naudojimo yra neteisingi. Be to, abejotina ar liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais iš viso buvo galima grįsti nuosprendžio teiginius, nes ji teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, todėl nei kaltinamasis, nei gynėjas negalėjo užduoti jai klausimų, kas iš esmės yra nesuderinama su BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatomis.

232.10. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo R. Ž. kaltės pažymėjo ir tai, kad abiejų S. Š. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paminėtos aplinkybės dėl automobilio skolinimo R. Ž., jo vairuotojo pažymėjimo radimo ir kt., nemenkina jų paaiškinimų teisme įrodomosios vertės. Be to, minėtų liudytojų parodymus taip pat patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai M. Ž. ir I. B.

24Apeliantas taip pat nurodo, kad R. Ž. teisinančių parodymų taip pat nepaneigė ir byloje ištirti netiesioginiai įrodymai. Nuteistasis niekada anksčiau nebuvo susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Be to, po 2011 m. lapkričio 20 d. nesislapstė, o pats atvyko į policijos įstaigą. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu netiesioginius įrodymus į vieną įrodomąją visumą sujungė policijos darbuotojų parodymai, kurie iš nuotraukų atpažino R. Ž., kaip asmenį, vairavusį automobilį, kurio bagažinėje buvo rasti trys psichotropinės medžiagos prikrauti maišai. Tačiau teisiamajame posėdyje situacija iš esmės pasikeitė, nes liudytojai A. P. ir R. K. teigė, kad automobilį vairavo ne R. Ž., o už kaltinamąjį aukštesnis, jaunesnis, sportiško kūno sudėjimo asmuo. Jie atpažinimo metu pateiktas nuotraukas lygino su nuotrauka, esančia vairuotojo pažymėjime ir pagal tai atpažino R. Ž. Būtent tokie liudytojų teisiamajame posėdyje duoti parodymai turi savarankišką įrodomąją galią. Be to, policijos pareigūnų pateiktas vairuotojo apibūdinimas praktiškai visiškai sutapo su liudytojų D. ir S. Š. nurodytu asmens, kuriam paskolino savo automobilį, apibūdinimu. Tuo tarpu teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu duotais policijos pareigūnų parodymais, kas apelianto vertinimu, iš esmės nesiderina su baudžiamojo proceso normomis reglamentuojančiomis įrodinėjimą baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo eigą nulėmė tai, kad automobilį sustabdžiusiems policijos pareigūnams buvo parodytas R. Ž. vairuotojo pažymėjimas. Tuo tarpu policijos pareigūnas R. K. nei tarnybiniame pranešime, nei 2011 m. lapkričio 23 d. vykusioje apklausoje, neapibūdino asmens, vairavusio automobilį, t. y. nieko nepasakė apie asmens aprangą, amžių, ūgį, kūno sudėjimą, plaukus, veido bruožus. Be to, tyrėjui apklausos metu liudytojas patvirtino, kad vairuotojo vardą bei pavardę sužinojo iš vairuotojo pažymėjimo, o tą pačią dieną liudytojui parodžius keturias nuotraukas, jis nuotraukoje Nr. 4, pagal bendrus veido bruožus atpažino automobilį „V“ vairavusį R. Ž.

252.11. Apeliaciniame skunde apeliantas aptaria BPK 191 straipsnio nuostatas ir nurodo, kad liudytojas R. K. nebuvo apklaustas nei apie žymes, nei apie ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti „V“ vairuotoją. Minėtos aplinkybės apelianto teigimu patvirtina, kad liudytojas teisiamajame posėdyje teisingai paaiškino, jog nuotraukoje pavaizduotą asmenį atpažino tik dėl to, kad jis tokią nuotrauką matė vairuotojo pažymėjime. Apelianto nuomone, liudytojo R. K. parodymai patvirtina, kad jis atidžiai nestudijavo ar vairuotojo pažymėjimą pateikė būtent tas asmuo, kurio nuotrauka buvo dokumente. Be to, vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2005 m. sausio 20 d., o policijos pareigūnams pateiktas 2011 m. lapkričio 20 d., akivaizdu, kad per tokį laiko tarpą asmuo pasikeičia, tačiau policijos pareigūnams asmens pokyčiai nekrito į akis, nes buvo tamsus paros metas, jų automobilio galinė dalis nebuvo apšviesta, todėl nieko keisto, kad pareigūnai neatkreipė dėmesio į tai, jog dokumentą pateikęs vyras skiriasi nuo vairuotojo pažymėjime esančioje nuotraukoje pavaizduoto asmens. Apelianto teigimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad R. K. tikrai neįsidėmėjo pažymėjimą padavusio vyro, o realiai atpažino tik anksčiau matytą nuotrauką, bet ne žmogų. Be to, teismas atlikdamas įrodymų vertinimą taip pat neatsižvelgė į asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2011 m. lapkričio 23 d. protokolą, iš kurio matyti, kad po įspėjimo, po kuriuo pasirašė liudytojas R. K. yra tekstas, kuriame parašyta, jog nuotraukoje Nr. 4 yra R. Ž., todėl akivaizdu, kad atpažįstant asmenį buvo parodyta į nuotrauką Nr. 4. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad R. Ž. į policijos įstaigą atvyko 2014 m. sausio 13 d. ir nuo pirmos apklausos kategoriškai neigė kada nors gabenęs psichotropines medžiagas. Minėti nuteistojo parodymai iš esmės skyrėsi nuo policijos pareigūnų parodymų. Tačiau po nuteistojo apklausos tyrėjai neatliko nei nuteistojo atpažinimo, nei akistatos.

262.12. Gynėjas pažymi, kad liudytojas A. P. 2011 m. lapkričio 20 d. apklausoje, taip pat kalbėjo apie vairuotoją, kurio duomenis sužinojo iš vairuotojo pažymėjimo. Jis teigė, kad automobilį vairavo ir vėliau iš jo pabėgo R. Ž. Apeliantas pažymėjo, kad liudytojas apibūdino kaip atrodė keleivis, tačiau nieko nepasakė kaip atrodė vairuotojas. Papildomos apklausos metu, liudytojas A. P. taip pat abstrakčiai nurodė, kad jis galėtų atpažinti R. Ž. pagal bendrus veido bruožus, tačiau pagal kokius konkrečiai, apklausos metu neįvardino. Tuo tarpu, teisiamajame posėdyje abu liudytojai paaiškino kodėl atpažino nuotraukas pažymėtas Nr. 2 ir Nr. 4. Todėl apelianto teigimu, nėra pagrindo teigti, kad liudytojai teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus. Apeliaciniame skunde remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2009, gynėjas teigia, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, todėl pagal logikos taisykles, apelianto manymu, būtent teisiamajame posėdyje, bet ne ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. P. bei R. K. paaiškino, kodėl nuotraukoje jie atpažino žmogų, kurio anksčiau nebuvo apibūdinę ir nebuvo nurodę pagal kokias ypatybes galėtų atpažinti asmenį. Nors teisiamajame posėdyje buvo apklaustas procesinius veiksmus su liudytojais atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas V. K., apelianto teigimu, minėto liudytojo parodymai negalėjo paneigti parodymų, kuriuos davė liudytojai A. P. bei R. K. Apeliantas nurodo, kad parodymus, kurie turi savarankišką įrodomąją galią apie faktines nusikalstamos veikos aplinkybes davė ne liudytojas V. K., o liudytojai A. P. ir R. K. Be to, liudytojas V. K. įvykio vietoje nebuvo ir jis negalėjo paneigti to, ką teisme papasakojo liudytojai sustabdę automobilį. Be to, gynėjo nuomone, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai buvo grindžiamas liudytojų A. P. bei R. K. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais paaiškinimais ir to paties pareigūno parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Pasak gynėjo, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų, kad R. Ž. dalyvavo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme, todėl turi būti išteisintas.

273. Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti ir grąžinti ją prokurorui, taip pat prašo panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę.

283.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal BPK 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, niekas nekaltas negali būti nuteistas, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais. Tačiau skundžiamas nuosprendis aukščiau minėtų reikalavimų neatitinka, kadangi jis yra nuteistas, nors nusikalstamos veikos nėra padaręs. Be to, skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis vien prielaidomis. Todėl šie esminiai jo konstitucinės ir žmogaus teisių į teisingumą pažeidimai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą, ir turi būti pripažinti absoliučiais skundžiamo nuosprendžio negaliojimo pagrindais.

29Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog policijos pareigūnų parodymai byloje nėra laikomi patikimais įrodymais, nes pareigūnai yra suinteresuoti savo darbo rezultatu. Apelianto teigimu, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. K. aiškiai buvo suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau teismas jo parodymų ne tik nelaikė nepatikimais, tačiau grindė jais priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Akcentuoja ir tai, kad byloje, išskyrus liudytojo V. K. parodymus, nėra jokių kitų įrodymų, nes teismas visų kitų liudytojų parodymus atmetė. Šiuo atveju, bylos nagrinėjimas buvo tik formalumas, nes įrodymų tyrimo iš esmės buvo atsisakyta, o bylos baigtis tapo priklausoma ne nuo atlikto įrodymų tyrimo, bet nuo ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno nuomonės. Apeliantas taip pat akcentuoja ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nėra laikomi įrodymais, jeigu jie nėra patvirtinti teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnį, 34 straipsnį, pirmosios instancijos teismas privalo atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką. Tačiau šiuo atveju į formuojamą aukštesnių teismų praktiką nebuvo atsižvelgta, nes buvo atmesti visų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai ir nuosprendis priimtas grindžiant jį vien ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais.

303.2. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir į tai, kad liudytojai policijos pareigūnai A. P. ir R. K. byloje yra visiškai nesuinteresuoti asmenys, todėl jų parodymai duoti teismo posėdyje negalėjo būti atmesti. Be to, kiekvieno liudytojo parodymų vertinimas kaip nepatikimų, turi būti argumentuotas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai teigė, kad jo pirmosios apklausos parodymai yra paviršutiniški ir nekonkretūs. Pažymi, kad jis pats 2014 m. sausio 13 d. atvyko į policijos įstaigą, nors į policiją kviečiamas nebuvo, taip pat nebuvo ieškomas. Atvyko tik siekdamas išsiaiškinti sklandžiusius gandus dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo. Nuteistasis pažymi, kad jeigu jis būtų padaręs nusikaltimą, tai atvykdamas į policiją būtų pasiruošęs tvirtą alibi, o tai, kad neprisiminė, ką tiksliai veikė 2011 m. lapkričio 20 d., iš esmės patvirtina jo nekaltumą. Be to, apklausos metu nurodė, kad apie pamesto vairuotojo pažymėjimo radimą S. Š. automobilyje, jis sužinojo maždaug prieš metus laiko, paleidus S. Š. (gim. XXXX m.) iš suėmimo. Tačiau jo parodymai buvo užrašyti neteisingai, nurodant, kad savo vairuotojo pažymėjimą pametė prieš metus laiko. Pažymi, kad jis (apeliantas) savo vairuotojo pažymėjimo pametimo datos nesiejo su 2011 m. lapkričio 20 d. įvykio data. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo teisingas ir nešališkas, todėl buvo pažeistos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, t. y. jog kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą ir nešališką teismą. Apeliantas pažymi, kad tai apima ne tik teisminį bylos nagrinėjimą, bet ir atliekamą ikiteisminį tyrimą. Be to, nagrinėjant bylą taip pat turėjo būti vadovaujamasi bendruoju principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Nuteistojo R. Ž. vertinimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o byla grąžinta prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas) arba pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

313.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme, turėtų būti atliekamas išsamus įrodymų tyrimas. Pažymi, kad būtina atsižvelgti į tai, jog byloje buvo vadovaujamasi neteisėtu būdu gautais duomenimis. Skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolais, tačiau jis nėra supažindintas su dokumentais, kurie patvirtintų tokios priemonės taikymo teisėtumą. Taip pat skundžiamame nuosprendyje minimi asmenys, kurių telefoninių pokalbių buvo klausomasi, tačiau jis taip pat nėra informuotas apie tai, kad šiems asmenims apie taikomas priemones buvo išsiųsti privalomi pranešimai. Nors minėti duomenys, jokios įrodomosios reikšmės neturi, tačiau byloje negali būti jokių neteisėtu būdu gautų duomenų. Tvirtina, kad neteisėtai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, visą ikiteisminį tyrimą daro neteisėtu.

323.4. Apeliantas taip pat pažymi, kad liudytojo S. Š. (gim. XXXX m.) ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos R. Š. parodymai apie tiriamo įvykio dienos aplinkybes dėl jų buvimo vietos yra visiškai skirtingi, tačiau prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nebuvo, nes liudytoja R. Š. mirė. Be to, liudytojas S. Š. (gim. XXXX m.) ikiteisminio tyrimo metu neigė kam nors skolinęs savo automobilį, nes suvokė, jog jis gali būti konfiskuotas. Nuteistojo nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neprofesionaliai ir aplaidžiai, nebuvo siekiama byloje nustatyti objektyvios tiesos, o buvo apkaltintas vien tik dėl to, kad jo vairuotojo pažymėjimas buvo rastas automobilyje.

333.5. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai A. P. ir R. K. teisme paaiškino, jog jie ikiteisminio tyrimo metu patyrė psichologinį spaudimą dėl to, kad nebuvo sulaikyti sustabdytame automobilyje buvę asmenys, todėl šių liudytojų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo neobjektyvūs. Apelianto teigimu akivaizdu, kad policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu patirdami psichologinį spaudimą, negalėjo atskleisti esminės aplinkybės, t. y. jog jie nepatikrino asmens tapatybės, pateikusio jo, tai yra R. Ž., pamestą vairuotojo pažymėjimą. Dėl to, policijos pareigūnai parašė ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus, kuriuose buvo įrašyti tendencingi ir neobjektyvūs duomenys, tai yra nepagrįstai nurodyta, kad iš įvykio vietos pabėgęs asmuo yra R. Ž., o ne nenustatytas asmuo. Tai pat atpažinimo protokole nepagrįstai nurodyta, kad neva atpažintas R. Ž., o ne pamestame vairuotojo pažymėjime esanti fotonuotrauka. Apeliantas pažymi, kad vairuotojo pažymėjime ir policijos duomenų bazėje esančiose fotonuotraukose, jis atrodė labai jaunas, nes jos buvo darytos prieš dešimt metų. Tuo tarpu, 2011 metų pabaigoje, jis turėjo didžiulį viršsvorį, nors policijos pareigūnai kategoriškai tvirtino, kad įtariamasis buvo jauno amžiaus, sportiško kūno sudėjimo, aukštas ir, kad tai tikrai buvo ne R. Ž. Taigi tiesioginiai liudytojų parodymai patvirtina, kad ne jis padarė byloje tiriamą nusikalstamą veiką. Apeliantas pažymėjo ir tai, kad tiek jis, tiek jo gynėjas, po jo sulaikymo, prašė atlikti akistatas ir atpažinimus, tačiau privalomi ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Be to, V. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad atpažinimas nebuvo padarytas, nes jis (R. Ž.) yra visiškai nepanašus į pamestame vairuotojo pažymėjime esančią fotonuotrauką.

343.6. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo nekaltumo įrodymas yra odorologinės ekspertizės atlikta išvada, kuri tyrimo metu buvo nutylėta. Be to, byloje nėra duomenų apie pirštų atspaudus nuimtus nuo automobilio vairo, pavarų jungimo svirties, vairuotojo durelių ir rankenėlių, bagažinės dangčio, žvejybos reikmenų dėžutės, nors byloje nustatyta, jog asmuo visus šiuos daiktus lietė. Nuteistojo teigimu yra nelogiška teigti, kad automobilyje, kuriuo naudojosi daug asmenų buvo rasti tik du pirštų atspaudai. Pažymi, kad automobiliu važiavo du asmenys, tačiau keleivio piršto atspaudų byloje apskritai nėra. Taip pat pažymi, kad automobilyje buvo rasta jo ir M. K. sportinė apranga, tačiau teismas neatsižvelgė į M. K. parodymus, kad sportinė apranga tikriausiai buvo palikta automobilio bagažinėje. Neįvertinus minėtos aplinkybės, liudytojo D. Š. parodymai dėl to, kad jis automobilio salone paliktų rūbų nematė, yra nepatikimi. Nuteistojo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad bylos medžiaga buvo klastojama, todėl apkaltinamasis nuosprendis iš viso negalėjo būti priimtas.

354. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, neišdėstė išsamios jų analizės, nepateikė logiškų, įtikinančių ir neprieštaringų išvadų, pagrįstų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą, pašalinti atskirų įrodymų prieštaravimus ir padaryti logiškas bei nuoseklias išvadas dėl R. Ž. kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

375. Apeliacinio proceso metu nuteistasis R. Ž. ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

385.1. Nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, teismo nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamo turto konfiskavimo ir daiktinių įrodymų sunaikinimo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai).

395.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas R. Ž. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, tačiau iš dalies neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, taip iš dalies pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. Ž. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose kai kuriuos įrodymus dėl nuteistojo kaltės interpretuoja sau naudinga linkme, visiškai neatsižvelgdami į ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais dėl netinkamai išspręsto klausimo dėl daiktinių įrodymų grąžinimo ir automobilio „V“, valst. Nr. XXXX, priklausančio S. Š. (gim. XXXX m.), konfiskavimo.

405.3. Iš R. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis pirmosios instancijos teismo bei ikiteisminio tyrimo šališkumą sieja su netinkamu įrodymų vertinimu.

41Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Svarbu pažymėti ir tai, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009; Nr. 2K-198/2009; Nr. 2K-195/2010; Nr. 2K-75-677/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.).

42Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai taip pat nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Be to, turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys aukščiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstų abejonių teismo nešališkumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistiesiems, tiek gynėjams teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Be to, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, faktai, kad teismui perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje buvo kilę abejonių dėl kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamų veikų išsamumo, ar tai, jog teisėjo nušalinimas nebuvo patvirtintas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo skundo argumentą, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą (t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, jog buvo atmetami kai kurie proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai buvo tenkinami, ar iš viso nesutinkama su teismo išvadomis.

435.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Todėl R. Ž. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas – deklaratyvus, ir grindžiamas iš esmės tik jo nesutikimu su skundžiamojo nuosprendžio išvadomis, todėl atmestinas.

445.5. Pažymėtina, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Tačiau vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2012). Svarbu pažymėti, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.

455.6. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apskrities Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyresnysis tyrėjas V. K. pagal BK 218 straipsnio nuostatas, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbė R. Ž. bei pranešė jo gynėjui, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas, ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo (4 t., 64 b. l.). Nagrinėjamoje byloje R. Ž. ir jo gynėjas su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino ir pateikė prašymus (4 t., 65-66 b. l.). Kauno apygardos prokuratūros prokurorė prašymus išnagrinėjo ir 2014 m. kovo 31 d. raštu juos atmetė (4 t., 67 b. l.).

46Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu paskelbus kaltinamojo akto esmę, teisiamasis R. Ž. paaiškino, jog supranta kuo yra kaltinamas, nors kaltės ir nepripažino (4 t., 110-111 b. l.). Todėl kliūčių pradėti nagrinėti bylą dėl kaltinamojo akto trūkumų, trukdančių nagrinėti bylą teisme, neiškilo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teisme nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes ir veikos kvalifikaciją. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

475.7. Skunde apeliantas R. Ž. prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tenkinti prašymai ir atliktos akistatos.

48Akistata, numatyta BPK 190 straipsnyje, yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurį atliekant dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, vienu metu apklausiami du asmenys. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis matyti, kad R. Ž. gynėjas ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymą atlikti akistatas su liudytojais, kurie sustabdė automobilį su psichotropinėmis medžiagomis (4 t., 11-12 b. l.). Tačiau Kauno apygardos prokuratūros prokurorė 2014 m. kovo 6 d. nutartimi atmėtė prašymą, nurodydama, kad šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje atlikti akistatas su liudytojais nėra būtina, nes policijos pareigūnai davė išsamius parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes (4 t., 13-14 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė negali būti pripažinta baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimu, nes suvedimas į akistatą yra diskrecinė ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ir prokurorų teisė, o ne pareiga, t. y. ar atlikti šį procesinį veiksmą sprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir šio procesinio veiksmo tikslingumą. Be to, atsisakymas atlikti akistatą, nesuvaržė tiek paties R. Ž., tiek jo gynėjo teisės teisiamajame posėdyje užduoti atitinkamus klausimus apklaustiesiems liudytojams bei išsakyti savo pozicijas dėl jų duotų parodymų.

49Dėl R. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

50pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

516. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma, kurie turi sudaryti loginę grandinę.

526.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Ž. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nesutinka, o nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo kategoriškai neigia. Tačiau atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal kaltinamojo (nuteistojo) parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų pakanka R. Ž. kaltei nustatyti ir paneigti nuteistojo gynybinę versiją, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė.

536.2. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas R. Ž. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, iš esmės grindė liudytojų A. P., R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuotais duomenimis (3 t., 29-30, 31, 32-34, 45-46, 47-49 b. l.); liudytojo V. K. parodymais, duotais apygardos teisme (4 t., 172-175 b. l.); įvykio vietos apžiūros ir automobilio apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis (1 t., 20-33 b. l.); daktiloskopijos specialisto išvadomis (1 t., 91-95, 104-105, 147-149 b. l.). Tačiau apeliantai skunduose šiuos išdėstytus ir įvertintus įrodymus vertina atsietai nuo byloje surinktų įrodymų visumos ir akivaizdžiai tik sau naudinga linkme interpretuoja įvykio aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus.

546.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai A. P. ir R. K. parodė, kad sustabdė automobilį „V“, kurį vairavo R. Ž., o jo vardą ir pavardę sužinojo iš pateikto viruotojo pažymėjimo. A. P. paprašė R. Ž. papūsti ir įsitikino, kad nuo jo alkoholio kvapas nesklinda. Tačiau vairuotojas elgėsi įtartinai, buvo išsigandęs, todėl paprašė atidaryti automobilio bagažinę, kurioje buvo maišai, o nuo jų sklido specifinis kvapas. R. Ž. jų atrišti negalėjo, todėl nuėjo į automobilio saloną atsinešti peilio, tačiau sėdo už vairo ir nuvažiavo. Abu liudytojai ikiteisminio tyrimo apklausų metu, vykusių 2011m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 23 d., tvirtino, kad iš bendrų bruožų gali atpažinti asmenį, kuris įvykio metu vairavo automobilį „V“ (3 t., 29-30, 31, 45-46 b. l.). Tuo tarpu, 2014 m. sausio 24 d. vykusios papildomos apklausos metu, liudytojas R. K. parodė, kad šiuo metu, vairuotojo, kuris 2011 m. lapkričio 20 d. vairavo automobilį „V“ neatpažintų, nes nuo įvykio praėjo nemažai laiko ir nebeprisimena šio asmens veido bruožų. Tačiau patvirtino, kad atpažinimo metu pagal nuotraukas, tiksliai atpažino asmenį, kuris įvykio metu vairavo šį automobilį ir pateikė savo vairuotojo pažymėjimą bei automobilio dokumentus (3 t., 50 b. l.).

55Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai A. P. ir R. K. iš esmės pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teigė, kad įvykio metu automobilį „V“ vairavo ne R. Ž., o kitas asmuo, kuris buvo jaunesnis, aukštas, sportiško kūno sudėjimo. Be to, kai sustabdė automobilį, buvo tamsu, vairuotoją matė trumpą laiko tarpą, detaliai automobilio dokumentų ir vairuotojo pažymėjimo netikrino, kadangi svarbiausia buvo patikrinti ar vairuotojas blaivus. Liudytojas R. K. taip pat parodė, kad viešosios policijos vadovas jiems pareiškė pretenzijas dėl blogo darbo, nes nesulaikė vairuotojo, kuris iš įvykio vietos pabėgo. Todėl negali pasakyti, ar automobilį vairavo tas asmuo, kurio vairuotojo pažymėjimas jiems buvo pateiktas (4 t., 113-114, 120-123 b. l.).

566.4. Tačiau pirmosios instancijos teismas liudytojo A. P. ir R. K. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, atmetė, kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrovės, motyvuodamas tuo, kad juos paneigia liudytojo V. K. parodymai bei asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokoluose užfiksuoti duomenys.

57Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją reikšmę, o kurie neturi, ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Be to, įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys.

58Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų A. P. ir R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra teisingi ir jais pagrįstai vadovavosi. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnui liudytojo ar įtariamojo duoti parodymai yra reikšmingi vertinant kitus įrodymus bei teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi, jeigu juos patvirtina kiti bylos duomenys (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-461/2011, Nr. 2K-420/2012, Nr. 2K-545/2012, Nr. 2K-35/2013). Svarbu pažymėti ir tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. P. ir R. K. buvo suinteresuoti bylos baigtimi arba melavo. Tai, kad liudytojų A. P. ir R. K. parodymai apklausos protokoluose buvo užrašomi taip, kai jie aiškino įvykio aplinkybes, patvirtino liudytojas V. K. (4 t., 172-175 b. l.). Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad liudytojų A. P. ir R. K. apklausos ir atpažinimo metu buvo akcentuojama į tai, jog jie atpažino R. Ž. kaip automobilio vairuotoją ir iš įvykio vietos pabėgusį asmenį, o ne kaip asmenį, kurio nuotrauka buvo įklijuota vairuotojo pažymėjime (4 t., 173 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. ir R. K. apklausti liudytojais Kauno apygardos teisme, akivaizdžiai sakė netiesą, nes policijoje jau nebedirbo (pensijoje), todėl savaip interpretavo ankstesnius savo parodymus (4 t., 113-114, 120-123 b. l.).

596.5. Tuo tarpu, liudytojo V. K. parodymus patvirtina ir kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta bylos medžiaga. Pagal BPK 191–192, BPK 195 straipsnius prieš atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti (nesvarbu ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jį gali atpažinti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas, liudytojas A. P. buvo apklaustas 2011 m. lapkričio 20 d. ir 23 d. Liudytojas A. P. parodė, kad automobilio vairuotoją galėtų atpažinti pagal bendrus veido bruožus, ir pažymėjo, kad vairuotojas buvo su tamsios spalvos neskusta barzda (3 t., 29-30, 31 b. l.). 2011 m. lapkričio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas A. P. iš keturių nuotraukų atpažino nuteistąjį R. Ž. ir nurodė, kad jį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus (3 t., 32-34 b. l.).

60Be to, ikiteisminio tyrimo metu prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas, liudytojas R. K. buvo apklaustas 2011 m. lapkričio 23 d., kurios metu parodė, kad automobilio vairuotoją galėtų atpažinti, nes jo veidą matė iš arti (3 t., 45-46 b. l.). 2011 m. lapkričio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas R. K. iš keturių nuotraukų atpažino nuteistąjį, ir nurodė, kad jį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus (3 t., 47-49 b. l.).

616.6. Teisėjų kolegija sutinka su R. Ž. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentais, kad liudytojai A. P. ir R. K. prieš asmens atpažinimą pagal nuotraukas, apklausų metu nenurodė jokių individualių atpažintino asmens požymių. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu abu liudytojai nurodė, kad asmenį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus, nenurodydami atpažįstančiojo individualių požymių. Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad pateikta atpažinimui R. Ž. nuotrauka buvo tokia pati tiek duomenų bazėje, tiek vairuotojo pažymėjime (4 t., 174 b. l.). Nors įvykis buvo 2011 m. lapkričio 20 d., o R. Ž. vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2005 m. sausio 20 d., t. y. nuotrauka, kuri buvo įklijuota vairuotojo pažymėjime, buvo daryta gerokai anksčiau, tačiau tai nėra esminė aplinkybė, kuriai esant būtų pažeistos aukščiau paminėtos BPK normos (1 t., 47 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. P. ir R. K. nė vienoje apklausoje arba atpažinimo metu neparodė, kad nuteistąjį atpažįsta būtent iš nuotraukos, kurią matė vairuotojo pažymėjime. Tai, kad liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog vairuotojas buvo su tamsios spalvos neskusta barzda, ši aplinkybė nesutrukdė jam pagal bendrus veido bruožus atpažinti R. Ž. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. neparodė, jog vairuotojas buvo apžėlęs tamsios spalvos barzda. Akivaizdu, kad apklausos metu asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino asmens požymius arba tiksliai juos apibūdinti, nes tam gali turėti reikšmės įvykio aplinkybės, stresas, apšvietimas, praėjęs laiko tarpas ir kt. Taip pat pažymėtina ir tai, kad iš asmens parodymo atpažinti protokolų matyti, jog liudytojai A. P. ir R. K. jokių pastabų ar prašymų dėl asmens parodymo atpažinti tvarkos nepareiškė ir protokoluose pasirašė.

626.7. Be to, iš parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų taip pat matyti, kad liudytojai A. P. ir R. K. buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir pasirašė (3 t., 45-46, 47-49 b. l.). Taip pat iš fotonuotraukų, kurios pridėtos prie parodymų atpažinti protokolų matyti, kad liudytojams buvo pateiktos atpažinimui keturių asmenų nuotraukos, prie kurių jokių užrašų apie jų asmenybes nėra. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad jose pateikti asmenys pagal amžių, išvaizdą ir veido bruožus labai panašūs.

63Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje parodymų atpažinti metu gauti duomenys yra tinkami ir patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti R. Ž. kaltę, todėl apygardos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

646.8. Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. Š. parodė, kad iki įvykio, t. y. 2011 m. lapkričio 20 d., automobilyje „V“ valst. Nr. XXX, rado R. Ž. vairuotojo pažymėjimą, kurį paliko saugoti tame pačiame automobilyje, o apie tai nuteistajam nepasakė. Iš šių parodymų taip pat matyti, kad įvykio dieną, aukščiau paminėtu automobiliu naudojosi vienas iš klientų, kurio pravardė „i“, tačiau jo nepažįsta, nes pametė lapelį su anketiniais duomenimis (4 t., 176-177 b. l.).

65Tačiau pirmosios instancijos teismas, pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų D. Š., S. Š. (gim. XXXX m.) ir S. Š. (gim. XXXX m.) parodymus dėl nuteistajam R. Ž. priklausančio vairuotojo pažymėjimo suradimo aplinkybių, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Iš nuteistojo R. Ž. parodymų matyti, kad jis dėl pamesto vairuotojo pažymėjimo ar dėl naujo įsigijimo niekur nesikreipė. Liudytojų A. P. ir R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai nustatyta, kad automobilio patikrinimo metu vairuotojo pažymėjimą jiems pateikė būtent R. Ž., kuris vėliau iš įvykio vietos pabėgo. Tuo tarpu, liudytojo D. Š. parodymų apie asmenį, kurio pravardė „i“, nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys.

666.9. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas R. Ž. kaltę dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo, kaip vienu iš įrodymu, vadovavosi ant automobilio rastu rankos atspaudu, kuris buvo paliktas R. Ž. kairės rankos delnu (1 t., 147-149 b. l.). Tačiau gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad R. Ž. anksčiau naudojosi automobiliu „V“ valst. Nr. XXX, todėl kairės rankos delno atspaudas galėjo būti paliktas anksčiau, t. y. iki įvykio.

67Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad nuteistasis R. Ž. ir iki minėto įvykio, galėjo naudotis S. Š. (gim. XXXX m.) priklausančiu „V“ valst. Nr. XXX (1 t., 48-49 b. l.).

68Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ( - ) rajone, ties sodų teritorijos tvora ant kairiojo šono rastas apvirtęs automobilis „V“, valst. Nr. XXX. Apžiūros metu ant automobilio priekinių dešinės pusės durelių stiklo rėmo ir ant statramsčio išryškinti rankų pėdsakai, kurie nukopijuoti ant dvejų daktiloskopinių plokštelių (1 t., 20-24, 26-35 b. l.). Daktiloskopinio tyrimo metu nustatyta, kad vienas delno pėdsakas yra paliktas R. Ž. kairės rankos delnu. Du pirštų pėdsakai, nukopijuoti daktiloskopine plokštele Nr. 1, yra palikti ne R. Ž., o kito asmens (1 t., 147-149 b. l.). Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos rašto matyti, kad tikrinant rankos pėdsakus daktiloskopinių duomenų registre buvo nustatyta, kad piršto pėdsakas yra paliktas R. K. (t. 1, 152 b. l.). Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro rašto matyti, kad tikrinant rankos pėdsakus daktiloskopinių duomenų registre buvo nustatyta, jog du rankų pirštų pėdsakai sutampa su rankų pirštų atspaudais, esančiais daktiloskopinėse kortelėse, kuriose yra nurodyti D. G. ir R. K. anketiniai duomenys (t. 1, 153 b. l.). Iš 2012 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. 140-(1577)-IS1-2776 matyti, kad ant tirti pateikto 0,5 l talpos butelio, paimto 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „V“ valst. Nr. XXX, apžiūros metu, rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. Š. genotipu (1 t., 129-130 b. l.). Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro rašto matyti, kad vyro biologiniai pėdsakai rasti ant striukės, paimtos 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „V“, valst. Nr. XXX, apžiūros metu genotipas DNR registre sutapo su genotipu M. K. genotipu (1 t., 97 b. l.).

69Akivaizdu, kad šios aplinkybės patvirtina, jog automobiliu „V“ valst. Nr. XXX, kuris priklauso S. Š. (gim. XXXX m.) iki įvykio naudojosi ne tik nuteistasis R. Ž., bet ir kiti asmenys. Nors teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų A. P. ir R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kategoriškai teigti, jog nuteistasis R. Ž. kairės rankos delno atspaudą ant automobilio rėmo paliko įvykio metu, negalima. Aukščiau paminėtos aplinkybės tik patvirtina R. Ž. bei liudytojų S. Š. (gim. XXXX m.), S. Š. (gim. XXXX m.) ir D. Š. parodymus, kad minėtu automobiliu naudojosi ne tik nuteistasis, bet ir kiti asmenys.

70Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada R. Ž. paliko kairės rankos delno atspaudą ant automobilio, nepaneigia nuteistojo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, nes tai tik vienas iš galimų nusikaltimo padarymo įrodymų byloje.

716.10. Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, įvykio vietos apžiūros metu rastas automobilis „V“ valst. Nr. XXX, buvo apžiūrėtas neatidžiai (paviršutiniškai).

72Iš byloje esančio automobilio apžiūros protokolo matyti, kad specialistas automobilio išorėje, dešinėje pusėje ant priekinių durelių stiklo rėmo išryškino rankų pėdsakus ir nukopijavo ant dvejų daktiloplokštelių (1 t., 20-24 b. l.). Tačiau iš fotolentelės Nr. 3316 nuotraukos Nr. 13 matyti, kad rankos pėdsakas išryškėjo ir buvo nukopijuotas nuo automobilio kairės pusės priekinių durelių lango rėmo (1 t., 32 b. l.).

73Apeliacinio proceso metu apklaustas specialistas R. T. paaiškino, kad neatsimena, kurioje automobilio pusėje šie pėdsakai buvo rasti (5 t., 105-107 b. l.). Akivaizdu, kad įvykio vietos apžiūros protokole ir fotonuotraukose rankų pėdsakų radimo vieta nurodyta skirtingai, o apeliacinės instancijos teisme apklausus apžiūros protokolą surašiusį specialistą taip pat nepavyko nustatyti, kokioje konkrečioje vietoje ant automobilio buvo rastas R. Ž. paliktas kairės rankos delno pėdsakas. BPK 207 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apžiūrimi daiktai kiek galima nufotografuojami arba nufilmuojami. Ši norma yra imperatyvi, todėl specialistas privalėjo nufotografuoti bei užfiksuoti konkrečią automobilio vietą, ant kurios buvo rastas rankos delno pėdsakas, kadangi esant būtinumui šias aplinkybes būtų galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Todėl esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas be pakankamo pagrindo konstatavo, kad R. Ž. kairės rankos delno atspaudą ant minėto automobilio paliko, kai jam apvirtus lipo pro keleivio dureles. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apygardos teismo išvada, t. y. kad R. Ž. delno atspaudą ant automobilio paliko būtent tiriamo įvykio naktį išlipdamas iš apvirtusio automobilio pro dešinės pusės priekines keleivio dureles, yra tikimybinė. Tačiau ji iš esmės atitinka liudytojų A. P. ir R. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad iš apvirtusio automobilio iššoko R. Ž. bei keleivis, kurie pabėgo ir pasislėpė tamsoje.

746.11. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 00 min., ( - ) rajone, automobilio „V“ valst. Nr. XXX, priklausančio S. Š., bagažinėje, trijuose maišuose neteisėtai gabeno 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 22,545 kg psichotropinės medžiagos metamfetamino.

75Įvykio vietos apžiūros automobilio „V“, valst. Nr. XXX bagažinėje buvo rasti ir išimti trys maišiai su baltos spalvos milteliais, atitinkamai 25,6 kg, 25,6 kg ir 30,7 kg svorio (1 t., 20-33 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu rasti milteliai buvo pateikti Kriminalinių tyrimų centro specialistams cheminiam ištyrimui (1 t., 54-56 b. l.). 2012 m. sausio 26 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(7486)-ISI-595 nurodyta, kad tyrimui pateikti trys plastikiniai maišai užplombuoti plombomis Nr. 0007291, Nr. 0006129, Nr. 0006056, o pakuotės nepažeistos. Minėtos specialisto išvados tiriamojoje dalyje pažymėta, kad visuose maišuose esantys baltos spalvos milteliai yra drėgni ir turi specifinį organinių tirpiklių kvapą, todėl buvo išdžiovinti ir jų svoris sumažėjo atitinkamai iki 21,384 kg, 21,103 kg ir 25,962 kg, o rastos psichotropinės medžiagos – metamfetamino grynas kiekis sudaro 22,545 kg (1 t., 61-63 b. l.).

76Apeliacinio proceso metu apklausta specialistė Izolda Žvironaitė paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu cheminiam tyrimui pateikti minėti milteliai trijuose maišuose buvo šlapi, juos išdžiovino, todėl miltelių masė atitinkamai sumažėjo (6 t., 48-50 b. l.).

77Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti aukščiau paminėta specialisto išvada ir specialistės Izoldos Žvironaitės paaiškinimais nėra jokio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2012 m. sausio 26 d. specialisto išvada Nr. 140-(7486)-ISI-595 atitinka BPK 90 straipsnyje numatytus reikalavimus, o įvykio vietoje rastų baltos spalvos miltelių svoris skiriasi nuo cheminio tyrimo metu nustatyto, nes buvo išdžiovinti. Teisėjų kolegijos nuomone, R. Ž. pareikštas kaltinimas atitinka faktines bylos aplinkybes ir jokių prieštaravimų dėl psichotropinės medžiagos svorio, rasto įvykio vietoje ir nustatytos cheminio tyrimo metu, nėra. Kadangi R. Ž. gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

786.12. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tuo tarpu bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007).

796.12.1. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, specialistas atlikdamas automobilio „V“, valst. Nr. XXX apžiūrą, nuo priekinių sėdynių sėdimosios dalies ir atlošo su lipnia juosta paėmė mikroobjektus, kvapus iš salono, foninį kvapo pavyzdį, kvapo pavyzdį nuo guminių batų, nuoplovas nuo automobilio vairo ir bėgių perjungimo svirties (1 t., 20-24 b. l.). Kaip matyti iš 2014 m. vasario 6 d. specialisto išvados Nr. 140-(00005)-IS1-6 kvapo pėdsake, paimtame 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „V“, valst. Nr. XXX, nuo vairuotojo sėdynės R. Ž. kvapo nerasta. Kvapo pėdsakuose iš juodos spalvos striukės, juodų batelių, guminių batų rastų automobilio salone, R. Ž. kvapo taip pat nerasta (1 t., 111-115 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas L. G. paaiškino, kad kvapai buvo paimti ne įvykio vietoje, o policijos komisariate, todėl praėjus pakankamai dideliam laikui, jie galėjo neišlikti (5 t., 95-97 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip vienu iš įrodymu skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį grindė 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. 140-(356)-IS1-1122, kurioje nustatyta, jog ant striukės (su logotipu „N“), sportinio megztinio ir sportinių kelnių (su užrašais „M“), paimtų 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „V“, valst. Nr. XXX, rastų asmens tapatybei nustatyti tinkamų tiriant DNR vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. Ž. genotipu (1 t., 104-105 b. l.).

806.12.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje R. Ž. odorologinio tyrimo specialisto išvadomis kaltinimas negali būti grindžiamas dėl šių aplinkybių:

81pirma, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. Ž. anksčiau, t. y. iki įvykio taip pat naudojosi minėtu automobiliu. Liudytojų S. Š. (gim. XXXX m.), S. Š. (gim. XXXX m.), D. Š. bei R. Š. (mirusi) parodymai apie automobilio „V“, valst. Nr. XXX leidimą naudotis kitiems asmenims (taip pat ir nuteistajam R. Ž.) bei jame paliktus daiktus yra prieštaringi, todėl laikomi nepatikimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. Š. (gim. XXXX m.) priklausančiu automobiliu buvo gabenamos psichotropinės medžiagos, todėl jis ir jo šeimos nariai (S. Š. (gim. XXXX m.) ir D. Š.) yra suinteresuoti, jog minėtas automobilius nebūtų konfiskuotas kaip nusikaltimo padarymo priemonė;

82antra, nuteistasis R. Ž. pripažįsta, kad iki įvykio taip pat naudojosi šiuo automobiliu, kuriame buvo palikęs sportinės aprangos krepšį. Be to, šiame automobilyje buvo rasti ir liudytojui M. K. priklausantys daiktai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis kaip nors susijęs su psichotropinių medžiagų gabenimu šioje byloje (5 t., 5-6 b. l.);

83trečia, ikiteisminio tyrimo metu nei ant vieno automobilyje rasto daikto, priklausančio R. Ž., nebuvo rasta psichotropinių medžiagų pėdsakų (1 t., 79-80 b. l.). Tai patvirtina R. Ž. nurodytą aplinkybę, kad savo daiktus automobilyje paliko dar iki įvykio, t. y. 2011 m. lapkričio 20 d.

846.12.3. Gynėjas skunde nurodo, kad apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį negalėjo grįsti liudytojos R. Š. parodymais, nes ji teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, todėl buvo pažeisti BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai.

85Tačiau teisėjų kolegija šiuos gynėjo argumentus atmeta. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus bei pateikti šiam klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje. Be to, byloje galima panaudoti pirmiau duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų:

86pirma, liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažinta, jog nėra galimybės jį surasti, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją (nukentėjusįjį) arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo (pvz.: Lučić v. Croatia, no. 5699/11, judgmentof 27 February 2014; Schatschaschwili v. Germany, no. 9154/10, judgmentof 17 April 2014). Be to, pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai liudytojas (nukentėjusysis) gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė;

87antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, būtina kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančias tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą, byloje yra pakankamai patikimi (pvz.: HorncastleandOthers v. theUnitedKingdom, no. 4184/10, judgmentof 16 December 2014)(Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-693/2015).

886.12.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto ir BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog liudytoja R. Š. yra mirusi, todėl teismas pagrįstai jos parodymus perskaitė remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis (4 t., 176 b. l.). Apygardos teismas liudytojos R. Š. parodymus vertino visų kitų įrodymų kontekste. Be to, jie nėra reikšmingi arba lemiami, sprendžiant R. Ž. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

896.12.5. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų M. Ž. ir I. B. parodymus, ir juos pripažino neįtikinamais ir nepatikimais (4 t., 178-179 b. l.; 5 t., 3-5 b. l.). Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistojo R. Ž. parodymai apie įvykius nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 20 d. vakarą, yra nenuoseklūs. Bylos duomenys patvirtina, kad R. Ž., M. Ž. ir I. B. yra draugai, todėl liudytojai siekia padėti nuteistajam išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad R. Ž. bei liudytojų M. Ž. ir I. B. parodymus neginčijamai paneigia ir liudytojų A. P. ir R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

906.13. Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos priemonėmis neteisėtai buvo renkami duomenys bei pasiklausomi jo ir kitų asmenų telefoniniai pokalbiai. Tai patvirtina telekomunikacijų tinklais perduodamos kontrolės ir įrašų darymo metu surašyti protokolai, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokius veiksmus pareigūnai atliko neteisėtai.

91Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo duomenų, jog R. Ž. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, tačiau pasislėpė. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl leidimo klausytis telefoninius pokalbius, kontroliuoti ir fiksuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir daryti jų įrašus, slaptai sekti nuteistajam artimus asmenis bei atlikti kratas (2 t., 3, 10, 14, 19, 25, 32, 36, 54, 63, 66, 73, 80, 90-91, 100, 104, 115, 121, 128, 135, 146, 157, 164, 166 b. l.; 3 t., 4, 13 b. l.). Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 154 straipsnyje, BPK 440 straipsnyje nustatyta tvarka priėmė nutartis ir leido atlikti šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus, siekiant nustatyti R. Ž. buvimo vietą, nusikalstamą veiką padariusius asmenis, jų tarpusavio ryšius, surasti bylai reikšmingus daiktinius įrodymus ir pan. (2 t., 4, 11, 15, 20, 26, 33, 37, 54, 64, 67, 74, 81-82, 92-93, 101, 105, 109, 122, 129, 147, 158-159, 167 b. l.; 3 t., 5-6, 14 b. l.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka surašė protokolus, tačiau gauta informacija buvo nereikšminga, todėl ji buvo sunaikinta (2 t., 1, 2, 7-9, 23, 24, 29-31, 60-62, 70-72, 77-78, 81-88,98-99, 112-113, 119-120, 126-127, 133-135, 141-145, 151-154, 163-165, 172-173 b. l.; 3 t., 10-12, 15-16 b. l.).

92Todėl teisėjų kolegijos konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu telekomunikacijų tinklais surinkta informacija buvo gauta ir fiksuojama teisėtu būdu, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje telekomunikacijų tinklais gauta informacija nesirėmė.

93Dėl bausmės paskyrimo

947. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

95Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

967.1. Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

977.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) iškeltus tikslus, priemones jiems pasiekti ir atsižvelgiant į šių užduočių kontekstą esminga tai, jog siekiant tikslo ir ieškant priemonių šiam tikslui pasiekti būtina įvertinti, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra – proporcija. Teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo skiriamos kaltininkui bausmės proporcingumo principo. Teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisymui reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 54 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, vykdydamas teisingumą – skirdamas bausmę, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, jog nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2014). Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

987.3. Bylos duomenys patvirtina, kad R. Ž. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį alternatyvių bausmių laisvės atėmimui įstatymas nenumato. Tačiau nustatant bausmės dydį, būtina įvertinti paties nuteistojo asmenybę bei atsižvelgti į nagrinėjamos bylos trukmę. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad R. Ž. yra jauno amžiaus, neteistas (teistumas išnykęs) (4 t., 37-38 b. l.), baustas administracinėmis nuobaudomis (4 t., 22-32 b. l.), priklausomybių ligų centre neregistruotas (4 t., 55, 57 b. l.), augina du mažamečius vaikus (4 t., 3 b. l.; 6 t., 46 b. l.), nuo 2011 m. įvairiu laikotarpiu dirbo užsienyje (6 t., 5-45 b. l.).

99Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamos bylos apimtis nėra didelė, nes Kauno apygardos teismui 2014 m. kovo 31 d. perduotos bylos apimtį sudarė tik keturi tomai (4 t., 76 b. l.). Pažymėtina, kad ši byla taip pat negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes nusikalstama veika susideda tik iš vieno epizodo, neturi sudėtingo nusikaltimo mechanizmo ar tarptautinio pobūdžio, dėl jos padarymo kaltinamas ir nuteistas tik vienas asmuo, byloje nėra didelio įrodymų kiekio, nenustatytos sudėtingos faktinės ar teisinės situacijos. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi R. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (3 t., 77 b. l.), o Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012 m. gegužės 8 d. išdavė Europos areštą orderį dėl nuteistojo baudžiamojo persekiojimo (3 t., 84-88 b. l.). Tačiau 2014 m. sausio 14 d. Europos arešto orderis buvo atšauktas, nes R. Ž. pats atvyko į Kauno apskrities vyriausiąjį komisariatą (3 t., 89 b. l.) ir BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas 2014 m. sausio 13 d. (3 t., 140 b. l.).

100Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2011 m. lapkričio 20 d., ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011 m. lapkričio 22 d., tačiau visas procesas iki šio nuosprendžio priėmimo truko daugiau kaip penkerius metus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis R. Ž. iš dalies pats sąlygojo per ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, nes buvo paskelbta jo paieška. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo baudžiamasis persekiojimas pagal Europos arešto orderį buvo vykdomas neefektyviai, nes nuteistasis po nusikaltimo padarymo netrukdomai išvyko iš Lietuvos bei grįžo atgal. Be to, bylos ilgą procesą sąlygojo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti BPK pažeidimai, kuriuos buvo bandoma pašalinti bylą nagrinėjant teismuose. Pažymėtina ir tai, kad R. Ž. panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, kuri buvo taikoma nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. (3 t., 140-141, 156-157 b. l.), nuteistasis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, kas rodo proceso prevencinę reikšmę. Be to, R. Ž. dalyvavo visuose Apeliacinio teismo posėdžiuose, todėl per visą šį laiką turėjo gyventi netikrumo būsenoje dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties (EŽTT sprendimas byloje Merit prieš Ukrainą (Merit v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75).

1017.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad proceso greitumo principas baudžiamajame procese yra ypač svarbus, nes būtent per trumpiausią bylos ištyrimo laiką ir sprendimo priėmimą gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo kriterijai yra nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, t. y. jį apibūdina: konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.); kaltininko (nuteistojo) elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo laikas (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-503/2010; EŽTT byla Kravtas prieš Lietuvą (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011).

102Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas gali paskirti švelnesnę bausmę ar kitomis įstatymo nustatytomis priemonėmis, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos teismų praktiką, nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (Kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-192/2011).

1037.5. Pažymėtina ir tai, kad R. Ž. dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės jau atliko. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau tokia nuteistojo pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Todėl Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą konstatuoja, kad nuteistajam R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį sankcijoje numatytos nors ir minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl suteikiama pirmenybė bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai bei atsižvelgiant į pernelyg ilgą proceso trukmę (daugiau kaip penkeri metai), dėl kurios buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis), taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės laikytinos išimtinėmis.

104Esant šioms aplinkybėmis R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti sumažinta. Būtent tokios bausmės paskyrimas užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

105Dėl daiktinių įrodymų sunaikinimo ir automobilio „V“ valst. Nr. XXX, konfiskavimo

1068. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad iš automobilio „V“ paimti daiktai – raudonos spalvos striukė su užrašu „N“, sportinis megztinis su užrašu „M“ bei sportinės kelnės su užrašu „M“ – turi būti sunaikinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio sprendimą nemotyvavo bei nenurodė tokio sprendimo teisinio pagrindo.

1078.1. Apeliantai nesutinka su tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nutarta sunaikinti automobilyje „V“ rastus R. Ž. priklausančius daiktus, nors jie turėjo būti grąžinti savininkui, t. y. nuteistajam.

1088.2. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinių skundų argumentu sutinka.

109Iš 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros protokolo matyti, kad automobilio apžiūros metu buvo paimti daiktai: raudonos spalvos striukė su užrašu „N“, sportinis megztinis su užrašu „M“ bei sportinės kelnės su užrašu „M“ (1 t., 21 b. l.). Be to, iš nuteistojo R. Ž. parodymų matyti, kad minėti daiktai priklauso jam. 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(356)-IS1-1122 konstatuota, kad ant minėtų daiktų rasti biologinių pėdsakų genotipai sutampa su R. Ž. genotipu (1 t., 104-105 b. l.).

1108.3. Pažymėtina, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti gali būti sunaikinami, kurių apyvarta yra uždrausta bei kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti. Šiuo atveju iš automobilio paimtų aukščiau nurodytų daiktų apyvarta nėra uždrausta, taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad tai yra menkaverčiai daiktai. Taip pat byloje nėra duomenų, kad minėti daiktai galėjo būti panaudoti darant nusikaltimą. Todėl vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, šie daiktai grąžinami nuteistajam R. Ž.

111Taip pat, iš apeliacinių skundų matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos išvada, jog vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, buvo konfiskuotas S. Š. priklausantis automobilis „V“ valst. Nr. XXX. Apeliantų teigimu minėtas automobilis turi būti grąžintas jo teisėtam savininkui (S. Š., gim. XXX m.), nes paskolindamas automobilį trečiajam asmeniui, jis nežinojo, jog jam priklausantis automobilis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti.

1128.4. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, jog automobilio savininkas S. Š. žinojo ir / ar turėjo bei galėjo žinoti, jog jam priklausančiu automobiliu bus gabenamos psichotropinės medžiagos. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti būtini BK 72 straipsnio 2 dalyje, 4 dalies 1 punkte, numatyti daikto konfiskavimo pagrindai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, automobilis „V“ valst. Nr. XXX, turi būti grąžinamas jo teisėtam savininkui – S. Š. (gim. XXXX m.).

113Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais,

Nutarė

114Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti:

115R. Ž. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki vienerių metų vienuolikos mėnesių keturių dienų.

116R. Ž. į bausmės laiką įskaityti jo kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. ir laikyti atlikus bausmę.

117Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas automobilis „V“, valst. Nr. XXX ir jį grąžinti S. Š. (gim. XXXX m.).

118Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria daiktiniai įrodymai – raudonos spalvos striukė su užrašu „N“, sportinis megztinis su užrašu „M“ bei sportinės kelnės su užrašu „M“ – sunaikinami ir juos grąžinti R. Ž.

119Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino... 4. 6 d.... 5. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, kaip nusikaltimo... 6. Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 8. 1. R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad... 9. 2. Nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas Ričardas... 10. 2.1. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. Ž.... 11. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas 12. 2.2. Skunde pažymima, kad Kaunas apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje... 13. 2.3. Taip pat apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje... 14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad daugelis konstatuojamojoje apkaltinamojo... 15. 2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nesuprantama kur dingo trylika... 16. 2.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad iš 2011 m. lapkričio 20 d.... 17. 2.6. Nuteistojo gynėjas skunde nurodė, kad apygardos teismas didelį dėmesį... 18. 2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos policijos kriminalistinių... 19. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. Ž. pripažino,... 20. 2.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tai, jog 2011 m. lapkričio 20 d.... 21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad galima daryti prielaidą, jog 2011 m.... 22. 2.9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad negalima ignoruoti... 23. 2.10. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl... 24. Apeliantas taip pat nurodo, kad R. Ž. teisinančių... 25. 2.11. Apeliaciniame skunde apeliantas aptaria BPK 191 straipsnio nuostatas ir... 26. 2.12. Gynėjas pažymi, kad liudytojas A. P. 2011 m.... 27. 3. Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo... 28. 3.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal BPK 1 straipsnį,... 29. Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos,... 30. 3.2. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir į tai, kad liudytojai policijos... 31. 3.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme, turėtų... 32. 3.4. Apeliantas taip pat pažymi, kad liudytojo S. Š.... 33. 3.5. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai A. P. ir... 34. 3.6. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo nekaltumo įrodymas yra... 35. 4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 37. 5. Apeliacinio proceso metu nuteistasis R. Ž. ir jo... 38. 5.1. Nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Ričardo... 39. 5.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo... 40. 5.3. Iš R. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad... 41. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens... 42. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai... 43. 5.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio... 44. 5.5. Pažymėtina, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3... 45. 5.6. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apskrities Organizuoto... 46. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismo teisiamojo... 47. 5.7. Skunde apeliantas R. Ž. prašo atsižvelgti į tai,... 48. Akistata, numatyta BPK 190 straipsnyje, yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurį... 49. Dėl R. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikavimo... 50. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį... 51. 6. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar... 52. 6.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Ž. ir jo... 53. 6.2. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas 54. 6.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai A. P. ir... 55. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai 56. 6.4. Tačiau pirmosios instancijos teismas liudytojo A. P.... 57. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad įstatymas numato išskirtinę... 58. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos... 59. 6.5. Tuo tarpu, liudytojo V. K. parodymus patvirtina ir... 60. Be to, ikiteisminio tyrimo metu prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas,... 61. 6.6. Teisėjų kolegija sutinka su R. Ž. ir jo gynėjo... 62. 6.7. Be to, iš parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų taip pat... 63. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje parodymų atpažinti metu... 64. 6.8. Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. Š.... 65. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pagrįstai kritiškai įvertino... 66. 6.9. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas 67. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.... 68. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ( - ) rajone, ties sodų... 69. Akivaizdu, kad šios aplinkybės patvirtina, jog automobiliu „V“ valst. Nr.... 70. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra... 71. 6.10. Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu,... 72. Iš byloje esančio automobilio apžiūros protokolo matyti, kad specialistas... 73. Apeliacinio proceso metu apklaustas specialistas R. T.... 74. 6.11. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. Ž.... 75. Įvykio vietos apžiūros automobilio „V“, valst. Nr. XXX bagažinėje buvo... 76. Apeliacinio proceso metu apklausta specialistė Izolda Žvironaitė paaiškino,... 77. Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti aukščiau paminėta specialisto... 78. 6.12. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad BPK normos,... 79. 6.12.1. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, specialistas... 80. 6.12.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje R.... 81. pirma, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R.... 82. antra, nuteistasis R. Ž. pripažįsta, kad iki įvykio... 83. trečia, ikiteisminio tyrimo metu nei ant vieno automobilyje rasto daikto,... 84. 6.12.3. Gynėjas skunde nurodo, kad apygardos teismas apkaltinamąjį... 85. Tačiau teisėjų kolegija šiuos gynėjo argumentus atmeta. Atkreiptinas... 86. pirma, liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi... 87. antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba... 88. 6.12.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas... 89. 6.12.5. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino... 90. 6.13. Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad... 91. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo... 92. Todėl teisėjų kolegijos konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu... 93. Dėl bausmės paskyrimo... 94. 7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant... 95. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną,... 96. 7.1. Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas... 97. 7.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1... 98. 7.3. Bylos duomenys patvirtina, kad R. Ž. padarė labai... 99. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamos bylos apimtis nėra... 100. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2011... 101. 7.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad proceso greitumo principas... 102. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas gali paskirti švelnesnę bausmę ar... 103. 7.5. Pažymėtina ir tai, kad R. Ž. dalį paskirtos... 104. Esant šioms aplinkybėmis R. Ž. pagal BK 260 straipsnio... 105. Dėl daiktinių įrodymų sunaikinimo ir automobilio „V“ valst. Nr. XXX,... 106. 8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad... 107. 8.1. Apeliantai nesutinka su tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nutarta... 108. 8.2. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinių skundų argumentu sutinka.... 109. Iš 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros protokolo matyti, kad... 110. 8.3. Pažymėtina, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus,... 111. Taip pat, iš apeliacinių skundų matyti, kad nesutinkama su pirmosios... 112. 8.4. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad... 113. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4... 114. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti:... 115. R. Ž. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260... 116. R. Ž. į bausmės laiką įskaityti jo kardomojo... 117. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi,... 118. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria daiktiniai įrodymai – raudonos spalvos... 119. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....