Byla 2A-764-577/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Herz Baltija“ ir atsakovo E. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo UAB „Herz Baltija“ ieškinį atsakovui E. O. dėl žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Herz Baltija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo E. O. 100 673,80 Lt (29 157,15 Eur) žalos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2002-01-28 iki 2012-11-15 buvo paskirtas ieškovo vadovu. Po jo atšaukimo iš pareigų paaiškėjo, jog atsakovas, piktnaudžiaudamas savo kaip vadovo įgaliojimais, naudojo ieškovo pinigines lėšas savo ir šeimos asmeniniams interesams tenkinti. Pasak ieškovo, jis patyrė žalą dėl atsakovo neteisėtų kuro išlaidų, neteisėtų atsakovo atostogų, komandiruočių ir asmeninių išlaidų bei neteisėtų reprezentacinių išlaidų ir ieškovo prekių trūkumo. Paaiškino, jog pagal atsakovui perduoto tarnybinio automobilio nuvažiuotą ridą ir kuro sunaudojimo koeficientą, laikotarpiu nuo 2010-10-28 iki 2012-11-16 automobilis turėjo sunaudoti apie 2 912,92 litro dyzelinio kuro, tačiau atsakovas jo nupirko 14 225,55 litrus ir padengė ieškovo lėšomis. Remdamasis vidutine dyzelinio kuro kaina, ieškovas teigia, jog jam padaryta 47 286,79 Lt žala. Taip pat ieškinyje nurodyta, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2010-10-28 iki 2012-11-15, naudojo lėšas savo poreikiams ir tinkamai neformino kasmetinių atostogų ar paversdavo fiktyviomis komandiruotėmis, tokiu būdu praturtėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų sąskaita. Dėl neteisėtai padengtų atsakovo asmeninių išlaidų (kelionių bilietų, apgyvendinimo, pramogų, vaikų mokyklinių prekių ir kt.), ieškovas patyrė 8 841,92 Lt nuostolių, o dėl neteisėtai gauto darbo užmokesčio neįformintų atostogų metu – 6 975,86 Lt. Be to, pasak ieškovo, atsakovas naudojo ieškovo turtą su ieškovo tikslais nesuderinamoms išlaidoms - maitinimo paslaugų ir maisto prekių išlaidos ieškovo apskaitoje 2010-2012 metais buvo 6 745,41 Lt, o išlaidos dovanų kortelėms – 17 040 Lt. Pažymėjo, jog 2012-11-16 buhalterinėje pažymoje dėl inventorizacijos rezultatų įforminimo užfiksuotas prekių trūkumas, atsiradęs iki atsakovo atleidimo dėl netinkamo prekių saugojimo. Galutinai įvertintas prekių trūkumas specialisto išvadoje - 11 391,59 Lt (bendra nuostolių suma su atstatytu PVM – 13783,82 Lt). Ieškovo teigimu, atsakovas sistemingai pažeidinėjo CK 2.87 str. reikalavimus, jo visiška materialinė atsakomybė kyla abiem DK 255 str. numatytais pagrindais, nes ieškinyje aprašytos aplinkybės rodo tyčinį atsakovo elgesio pobūdį, be to atsakovo 2005-08-29 darbo sutarties Nr. 27, galiojusios iki 2012-10-01, 5.4 punktas nustatė atsakovo visišką materialinę atsakomybę už ieškovui padarytą žalą (7 t. b.l. 117- 126).

5Atsakovas E. O. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė ji atmesti. Nurodė, kad ginčo situacijoje nėra DK 246 str. nurodytų pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygų, nes ieškovo vienintelis akcininkas atsakovui yra leidęs atsakovui naudoti tarnybinį automobilį ir kurą savo reikmėms. Atsakovas siūlė akcininkui raštu įforminti susitarimą dėl darbo užmokesčio, pridedant kuro vertę prie atlyginimo ir automobilį bei kurą tokiu atveju naudoti tik tarnybiniams reikmėms, tačiau akcininkas tą daryti atsisakė, todėl atsakovo įsitikinimu, paties akcininko kaltė turi būti laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti ar visiškai atmesti reikalavimą atlyginti žalą pagal DK 247 str. Teigė, kad juridinio asmens dalyvio sutikimas ir pritarimas vadovo veiksmams šalina veiksmų neteisėtumą ir bendrovės vadovo atsakomybę. Atsakovas nesutiko su ieškovo paskaičiuotu žalos dydžiu, kadangi ieškovas skaičiuoja žalą pagal teorinius gamintojo nurodytus kuro sunaudojimo rodiklius, nors faktiškai šie rodikliai yra kitokie. Pagal paties atliktus skaičiavimus, atsakovas teigė pagrįstai sunaudęs mažiausiai 3776,01 litrų degalų ginčo laikotarpiu. Be to, pagal žodinį susitarimą galėjo piltis kuro už 1400 Lt/mėn. asmeninėms reikmėms, o tai per ieškinyje nurodytą laikotarpį sudaro 35000 Lt, arba papildomus 8373,20 litrus kuro; iš viso pagrįstai išleisti ne mažiau nei 50 783,72 Lt (3776,01 l x 4,18 Lt/l + 8373,20 l x 4,18 Lt/l). Pažymėjo, kad apie sąnaudas kurui ieškovas buvo informuojamas kasmėnesinėmis ataskaitomis. Taip pat teigia, kad ieškovas žinojo ir neprieštaravo atsakovo kelionėms į Prancūziją ir Milaną, kurios buvo traktuojamos kaip paskatinimas atsakovui. Aplinkybę, kad ieškovo nurodomų tariamų atostogų metu jis dirbo, grindė savo išrašytomis sąskaitomis-faktūromis, elektroniniu susirašinėjimu su klientais. Nesutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovas be pagrindo atsiskaitė už maitinimo paslaugas, maisto prekes, dovanų čekius. Pažymi, kad dalis ieškovo pateiktų sąskaitų skirtos apmokėti paties akcininko atstovo, t.y. D. S. maitinimą, viešbutį, transportą jo vizitų Lietuvoje metu. Kuponais ir dovanų kortelėmis buvo apdovanojami klientai už lojalumą, nupirktų prekių kiekį, ir tokia praktika atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo taikoma nuolat. Mano, jog buhalterinės apskaitos įforminimo trūkumai savaime nereiškia, kad ieškovo nurodomos išlaidos nebuvo skirtos bendrovės reikmėms. Dėl inventorizacijos metu nustatytų prekių trūkumo, atsakovas nurodė, kad ne visos iki 2012-11-16 inventorizacijos klientams išrašytos sąskaitos buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, todėl dalis prekių inventorizacijos atlikimo dieną galėjo būti parduota, tačiau dar neįtraukta į buhalterinę apskaitą. Keturiolika išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ieškovui buvo perduota 2012-11-23. Specialisto išvadoje teigiama, kad 2012-11-16 inventorizacija atlikta pažeidžiant LRV 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintų inventorizacijos taisyklių 14, 15, 52 punktus, todėl, atsakovo įsitikinimu, 2012-11-16 inventorizacijos aktu negalima vadovautis įrodinėjant atsakovo materialinę atsakomybę (8 t. b.l. 1-13, 48-61).

6II.

7Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovui 3165,55 Eur materialinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 308,68 Eur teisinės pagalbos išlaidų, taip pat iš ieškovo atsakovui - 1787,66 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Be to, teismo sprendimu iš ieškovo valstybei priteista 9,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad šios bylos nagrinėjimui yra reikšmingi du DK 255 išvardinti atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą: tai kai žala padaryta tyčia (DK 255 str. 1 p.) ir kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 str. 3 p.). Teismas sprendė, kad atsakovas ieškovui žalą sukėlė aktyviais ir sąmoningais veiksmais, kurių pasekmes žinojo ir siekė, t.y. naudodamasis savo, kaip juridinio asmens vadovo, įgaliojimais, teikė duomenis ir formino savo asmenines išlaidas kaip įmonės išlaidas, dėl ko turėjo asmeninės naudos.

9Įvertinęs atsakovo ir akcininko atstovo D. S. susirašinėjimo turinį, teismas padarė išvadą, jog kuras atsakovo asmeninėms reikmėms buvo naudojamas su juridinio asmens dalyvio žinia ir pritarimu. Kadangi akcininkas atsisakė atsakovo pasiūlyto kuro vertę konvertuoti į darbo užmokestį, paties akcininko kaltę laikė aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti arba visiškai atmesti reikalavimą atlyginti žalą pagal DK 247 str. nuostatas. Tačiau teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo manyti, jog buvo sutarta dėl konkrečios per mėnesį naudojamo kuro sumos - 1400 Lt. Ieškovo žalos paskaičiavimą laikė netiksliu, nes nebuvo atsižvelgta į faktines automobilio naudojimo aplinkybes, realią dyzelinio kuro kainą, todėl sprendė, kad ieškovo paskaičiuota 47 286,79 Lt žala negali būti laikoma realia. Teismo nuomone, duomenų, jog buvo sutarta, kad atsakovas galės įmonės sąskaita pirkti kurą į asmeninį automobilį ar tai galės daryti kiti su atsakovu susiję asmenys nėra. Iš bylos duomenų nustatęs, kad į apskaitą buvo įtrauktas kitos įmonės vardu pirkto kuro dokumentas, kad ne kartą pirktas didesnis, nei 60 l (tarnybinio automobilio bako talpa) kuro kiekis, kad per trumpą laiko tarpą, t.y. kelių minučių ar valandų laikotarpiu, pirktas kuro kiekis, kuris akivaizdžiai netilptų į įmonės automobilio kuro baką, vienu metu kuras pirktas iš dviejų skirtingų tos pačios degalinės kolonėlių, kad atsakovo kelionės į Milaną metu, kuras buvo įsigytas Vilniuje, teismas atsakovo veiksmus pripažino neteisėtais, o dėl šios veikos išeikvotas darbdavio pinigines lėšas - darbdavio nuostoliais, t.y. realia žala, atsiradusia dėl atsakovo tyčinių veiksmų. Priteisė iš atsakovo ieškovui rašytiniais įrodymais pagrįstą 2 179,19 Lt (631,14 Eur) žalos atlyginimą už kurą.

10Taip pat teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti atsakovui materialinę atsakomybę dėl ieškovui padarytos 7 745,96 Lt (2 243,39 Eur) žalos (4754,64 Lt išlaidos už kelionę į Prancūziją,758,52 Lt išlaidos už skrydį dviem asmenims į Milaną, 560 Lt bei 1120 Lt už buto nuomą Palangoje, 552,80 Lt už maitinimą Palangoje). Teismo manymu, byloje neįrodytas vienintelio akcininko sutikimas dėl atsakovo nurodytos rūšies paskatinimo skyrimo (kelionių kartu su sutuoktine į Milaną bei Prancūziją), be to nepateikta jokių įrodymų dėl būtinumo minėtais laikotarpiais atsakovui darbo reikalais būti Palangoje. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai tenkino savo asmeninius bei šeimos poreikius ieškovo lėšomis, tai darė sąmoningai siekdamas sau naudos. Vienintelio atsakovo 2010-07-14 elektroninio laiško klientui teismas nelaikė pakankamu įrodymu, jog atsakovas atostogavo laikotarpiu nuo 2010-07-12 iki 2010-07-19. Taip pat iš byloje esančių sąskaitų-faktūrų registro, sąskaitų-faktūrų kopijų, susirašinėjimo su klientais, kitų įrodymų, sprendė, kad atsakovas ieškovo nurodytais laikotarpiais (21 parą 2011 metų liepą, rugpjūtį ir rugsėjį) realiai vykdė tiesiogines darbo funkcijas, įmonė tariamų atsakovo atostogų metu uždirbo pajamas, todėl nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir realios žalos (nepagrįstai išmokėto darbo užmokesčio), nenustatė pagrindo taikyti materialinę atsakomybę.

11Pagal byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad atsakovas ieškovo lėšomis pirko mokyklines prekes, jas priskirdamas reprezentacinėms išlaidoms ir pateikdamas įmonei apmokėti, todėl sprendė, kad atsakovas įmonės sąskaita tenkino asmeninius savo šeimos poreikius, nepagrįstai pateikęs ieškovui sąskaitą apmokėti 140,12 Lt. Taip pat teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai darbo metu naudojosi „Snoras Snow Arenos“ teikiamomis paslaugomis, tenkino asmeninius savo ir šeimos poreikius įmonės lėšomis 864,50 Lt sumai (su PVM). Šias išlaidas traktavo kaip ieškovo patirtą realią žalą, padarytą atsakovo tyčiniais veiksmais. Įvertinęs kitų ieškovo nurodomų išlaidų pobūdį, prekių kiekius, teismas padarė išvadą, jog jos iš esmės buvo skirtos ofiso, o ne asmeninėms reikmėms. Pažymėjo, kad bendravimo su klientais praktika verslo pasaulyje, apdovanojant klientus už lojalumą ir nupirktų prekių kiekį metų pabaigoje, yra įprasta. Teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog minėtos išlaidos buvo skirtos asmeniniams atsakovo poreikiams tenkinti ir dėl to ieškovui buvo padaryta reali žala.

12Dėl inventorizacijos metu nustatytų trūkumų teismas nustatė, jog ieškovas, rengdamas 2012-11-16 sandėlio inventorizacijos aktą, ne visas iki 2012-11-16 įvykusios inventorizacijos klientams išrašytas sąskaitas buvo įtraukęs į buhalterinę apskaitą. Kadangi dalis prekių inventorizacijos atlikimo dieną buvo parduota, tačiau neatspindėta sandėlio apskaitoje, teismas padarė išvadą, kad ieškovas realiai nepatyrė inventorizacijos metu nustatytų nuostolių.

13III.

14Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

15Ieškovas UAB „Herz Baltija“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-03 sprendimą ir papildomai priteisti ieškovui iš atsakovo 13 064,06 Eur nuostolių (pereikvoto kuro vertės), 2 020,35 Eur nuostolių, patirtų dėl neteisėtai neįformintų atostogų, 3 992,07 Eur nuostolių, patirtų dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo aukščiau nurodytų sumų, iš naujo paskirstyti ieškovo bylinėjimosi išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad teismas be jokio pagrindo sumažino ieškovui priteistinų pereikvoto kuro išlaidų dydį nuo 47 286,79 Lt iki 2 179,19 Lt. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas vadovavosi Specialisto išvadoje pateiktais duomenimis, tačiau atsisakė pripažinti Specialisto išvadoje šių duomenų pagrindu apskaičiuotą bendrą pereikvoto kuro išlaidų sumą – 47 123,57 Lt. Teigia, kad teismo sprendimas pažeidžia CK 2.87 str., CPK 185 str., CK 6.251 str., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, įtvirtinančios vadovo pareigą ex officio veikti juridinio asmens interesais. Pasak apelianto, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą tik dėl to, kad ieškovo akcininkas žinojo, jog atsakovas perka kurą ieškovo sąskaita į tarnybinį automobilį, pateiktas susirašinėjimas neįrodo, kad akcininkas galėjo žinoti apie neteisėtas kuro išlaidas, viršijančias tarnybinio automobilio ridą, derybose dėl atlyginimo šalys nekalbėjo apie kokias nors kuro išlaidas, kurios būtų atsietos nuo tarnybinio automobilio. Apelianto įsitikinimu, atsakovo elgesys pažeidžia vadovui taikomus elgesio standartus pagal CK 2.87 straipsnį, nes vadovas šiame straipsnyje numatytų pareigų privalo laikytis savo iniciatyva bei pats informuoti akcininką apie galimą interesų konfliktą. Pažymi, kad ieškovas pateikė kuro sąskaitas, vidutinių kuro normų ir kainų paskaičiavimus, Specialisto išvadą, kuria teismas vadovavosi, tačiau be jokių motyvų nepripažino joje apskaičiuotos galutinės pereikvoto kuro kainos, nenurodė aiškių nuotolių nustatymo motyvų. Mano, kad teismo nustatyta neprotingai mažareikšmė suma, lyginant su bylos duomenimis. Pasak apelianto, teismas iš esmės nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, kad atsakovas neformino savo kasmetinių atostogų ir taip nepagrįstai gavo darbo užmokestį už poilsio laikotarpius, nepateikė jokių motyvų (CPK 329 str. 2 d. 7 p.), kodėl atmetė reikalavimą priteisti atsakovo darbo užmokestį, gautą kelionės į Prancūziją ir Milaną metu bei pramogaujant Snow Arenoje. Apelianto įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas, eidamas vadovo pareigas, turėjo visišką diskreciją naudotis kasmetinėmis atostogomis ir tvarkyti savo darbo laiką, privalėjo sąžiningai forminti atostogas, tačiau per visą darbo laikotarpį jų nebuvo įforminęs, todėl jam buvo priskaičiuota 50 891,75 Lt dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas. Apelianto nuomone, teismas nuostolius dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo vertino neįrodytais vien neoficialiais paties atsakovo apskaičiavimais ir teiginiais, ir tvirtina, kad galutinis ieškovo prekių trūkumas yra užfiksuotas 2014-03-10 Specialisto išvadoje, atsižvelgiant į visus realiai egzistuojančius buhalterinės apskaitos duomenis. Taip pat apeliantas teigia, kad skundžiamu sprendimu neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, nes teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas atleistas nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 str. 1 d. 1 p. ir 96 str. Teigia, kad CPK 83 str. nenumato atleidimo nuo ieškovo sumokėto žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo. Be to, mano, kad teismas, sumažindamas ieškovui iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, o atsakovui iš ieškovo priteistinų išlaidų nemažindamas, pažeidė CPK 17 str., 93 str. 4 d. reikalavimus.

16Atsakovas E. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-03 sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 2179,19 Lt (631,14 Eur) išlaidų už kurą ir 7745,96 Lt (2243,39 Eur) kelionių į Prancūziją bei Milaną, buvimo Palangoje išlaidų bei priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Herz Baltija“ reikalavimus šioje dalyje atmesti visiškai, o kitoje dalyje – teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo suabejojo aplinkybe, jog buvo sutarta dėl konkrečios per mėnesį naudojamo kuro sumos – 1400 Lt bei tuo, kad kuro naudojimas minėtai sumai nebuvo susietas (ribojamas) vien tarnybinio automobilio naudojimu. Tokią savo poziciją grindžia 2007-11-05 persiųstu akcininko el. laišku. Teigia, kad susirašinėjime niekada nebuvo nurodoma, jog kuras yra suteikiamas tarnybinio automobilio naudojimui, ar tik tiek, kiek tilps į tarnybinį automobilį. Pastebi, kad tarnybinio automobilio Citroen Berlingo 1.6 HDI nuomos sutartis buvo sudaryta 2007-12-14 (po akcininko laiško), perduotas naudotis 2007-12-21, todėl kuro sunaudojimo faktas bei poreikis paaiškėjo vėliau. Pasak apelianto, susitarimo dėl kuro naudojimo asmeninėms reikmėms už 1400 Lt buvimą įrodo ir loginis įrodymų vertinimas, nes derybos dėl atlyginimo pakėlimo baigėsi situacija, kai šalių pasirašytas susitarimas, kuriuo nustatytas mažesnis atlyginimas, negu paties ieškovo pasiūlytas atsakovui derybų pradžioje. Daro išvadą, kad šalia darbo sutarties galiojo ir šalių žodinis susitarimas, pagal kurį apeliantas galėjo piltis kuro ne mažiau kaip už 1400 Lt/mėn. asmeninėms reikmėms ir tai buvo laikoma šalių sutartu faktinio atlyginimo už darbą dalimi. Teigia, kad situacija dėl kuro naudojimo yra susidariusi dėl akcininko kaltės, jam nurodžius būtent tokį bendrovės turto naudojimo būdą, atsisakius tenkinti direktoriaus prašymą bendrovės turto naudojimo būdą keisti. Pasak apelianto, juridinio asmens dalyvio žinojimas ir pritarimas yra aplinkybė, šalinanti vadovo veiksmų neteisėtumą (CK 2.84 str.), todėl šioje ginčo situacijoje nėra DK 246 str. nurodytų pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygų. Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai priteisė išlaidas, kurias bendrovė patyrė dėl apelianto išlaidų kelionių ir apsistojimo Palangoje metu, kadangi apie šias išlaidas ieškovas žinojo ir apie jas buvo informuotas kasmėnesinėmis ataskaitomis, kurių pavyzdys yra pateiktas į bylą. Teigia, kad kasmėnesinės ataskaitos buvo akcininko nustatyta bendrovės vadovo nuolatinės kontrolės forma, atspindinti aktualią bendrovės išlaidų informaciją. Ieškovo akcininkas visuomet žinojo kokios išlaidos yra patirtos, visada turėdavo daugiausia mėnesio senumo informaciją ir visą bendrovės vadovo darbo laikotarpį jokių pretenzijų nereiškė, vadinasi jas akceptavo. Pažymi, kad į bylą buvo pateikti apelianto paaiškinimai, kad 2011 metų vasarą jis darbo reikalais važiuodavo į Klaipėdą ir Žemaitiją, todėl siekdamas kasdien nevažinėti iš Vilniaus, kelis kartus nusprendė išsinuomoti butą Palangoje. Mano, jog faktas, kad nuomotojos verslo liudijimas nesuteikia teisės teikti apgyvendinimo paslaugas juridiniams asmenims, niekaip neįrodo apelianto nesąžiningumo ir neturi įtakos fakto, kad nuomos išlaidos buvo patirtos vykdant apelianto darbo funkcijas, vertinimui.

17Ieškovas UAB „Herz Baltija“, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, atsiliepime prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovo nurodytas susirašinėjimas patvirtina tik šalių derybas dėl darbo užmokesčio, o ne bendrovės lėšų naudojimą asmeninėms atsakovo reikmėms (kurui), bei neatleidžia vadovo nuo pareigų pagal CK 2.87 str. Be to, susirašinėjime kalbama apie kuro naudojimą tarnybiniame automobilyje. Pažymi, kad nuo 2007-12-14 bendrovė mokėjo lizingo įmokas už tarnybinį automobilį, todėl mėnesio įmoka (584,59 Lt) pateko į D. S. minimą 1400 Lt sumą, o kuro išlaidoms teoriškai lieka maždaug 814,41 Lt per mėnesį. Iš atsakovo 2007-11-14 el. laiško - atsakymo ieškovas daro išvadą, kad šalys kalbėjo tik apie kurą, naudojamą kartu su tarnybiniu automobiliu. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad šalys po susirašinėjimo nepatvirtino susitarimo dėl kuro išlaidų kaip darbo užmokesčio priedo, D. S. pasiūlė atsakovui didesnį bazinį darbo užmokestį, lyginant su pradiniu pasiūlymu (2007-11-05 siūlė 2750 Lt atskaičius mokesčius, o 2007-11-12 laiške – 3400 Lt atskaičius mokesčius). Mano, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad akcininkas žinojo apie asmeninių atsakovo kuro išlaidų padengimą bendrovės lėšomis bei tokių išlaidų mastą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovo akcininkas žinojo apie poilsinių kelionių išlaidas ir joms pritarė laiko nepagrįstais, nes atsakovas nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Atsikirsdamas į atsakovo teiginį, kad ataskaitas pildė buhalterės, pažymi, kad jos negalėjo žinoti apie teikiamų sąskaitų pobūdį, juolab atsakovas kai kurias keliones fiktyviai formino, kaip komandiruotes.

18Atsakovas E. O. atsiliepime į ieškovo UAB „Herz Baltija“ apeliacinį skundą prašė jį atmesti bei priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad išsamius argumentus, susijusius su kuro naudojimu, yra pateikęs apeliaciniame skunde. Dėl atsakovo darbo užmokesčio atostogų metu, pažymėjo, jog apeliantas nepaneigė aplinkybių, jog atsakovas ieškovo nurodytais laikotarpiais realiai vykdė tiesiogines darbo funkcijas. Nurodė, kad darbo funkcijų perduoti kitiems asmenims atsakovas negalėjo, kadangi ginčo laikotarpiu buvo vienintelis ieškovo darbuotojas. Atsakovas kritiškai vertina ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl inventorizacijos metu nustatytų prekių trūkumo. Pažymi, kad Specialisto išvadoje neatsispindi duomenys, jog ieškovas tyrimui perdavė ir 2012-11-23 UAB „Herz Baltija“ turto ir dokumentų priėmimo-perdavimo aktą dėl 14 išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ir pajamų orderių, todėl mano, kad teismas atsakovo paaiškinimais, o ne specialisto išvada vadovavosi pagrįstai. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Specialisto išvadoje nurodyta, kad 2012-11-16 inventorizacijos akte nėra duomenų, kurios dienos buhalterinės apskaitos duomenimis atliekama inventorizacija, fiksuoti kiti inventorizacijos atlikimo tvarkos pažeidimai. Teigia, kad apeliantas netinkamai aiškina CPK 93 str. 1 d., kadangi šioje normoje apibrėžtos kitos, nei į valstybės biudžetą mokėtinos bylinėjimosi išlaidos (pvz. advokato pagalbai), kurias teismas ieškovui iš atsakovo priteisė. Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, o ieškovas privati įmonė, turinti geresnes finansines galimybes, nei buvęs darbuotojas, o ieškovų prašoma priteisti išlaidų suma beveik 3 kartus viršija atsakovo bylinėjimosi išlaidas, mano, jog teismas pagrįstai sumažino iš atsakovo priteistinų išlaidų už teisinę pagalbą sumą. Pažymi, kad CPK 93 str. 4 d. įtvirtinta taisyklė negali būti taikoma teismui nustačius materialinio teisinio pobūdžio pažeidimus (atsakovo kaltę ar jo netinkamą pareigų atlikimą), todėl atsakovo įsitikinimu, apelianto argumentai dėl CPK 93 str. 4 d. pažeidimo turi būti atmesti.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas E. O. nuo 2002-01-28 iki 2012-11-15 buvo paskirtas atsakovo UAB „Herz Baltija“ direktoriumi (2 t. b.l. 2-5).

22Ieškovo teigimu, po atsakovo atšaukimo iš pareigų paaiškėjo, jog laikotarpiu nuo 2010-10-28 iki 2012-11-15 atsakovas piktnaudžiavo savo, kaip įmonės vadovo, padėtimi bei įgaliojimais: pirkdavo perteklinius kuro kiekius, neformindavo savo atostogų, savo ir šeimos poilsio kelionių bei kitas savo asmenines ar šeimos išlaidas dengdavo ieškovo lėšomis, kadangi prekes ir paslaugas pirkdavo įmonės vardu ir jos buvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą. Be to, atsakovas neužtikrino ieškovo prekių, esančių sandėlyje, priežiūros, dėl ko inventorizacijos metu buvo nustatytas prekių trūkumas. Ieškovas UAB „Herz Baltija“ pareiškė ieškinį dėl atsakovo veiksmais padarytos 100 673,80 Lt (29 157,15 Eur) žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Tiek ieškovas, tiek atsakovas pateikė apeliacinius skundus.

23Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009; kt.), tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015, kt.).

24Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2014-09-29 nutartyje, kuria civilinė byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad šioje byloje turi būti nagrinėjama ir sprendžiama dėl bendrovės vadovo materialinės atsakomybės bei taikomos šią atsakomybę reglamentuojančios darbo teisės normos (7 t., b.l. 97-104). Atsižvelgdamas į šiuos nutarties motyvus ieškovas patikslino ieškinį ir remiasi vadovo visiška materialine atsakomybe.

25Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Ši atsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam neatlikus arba netinkamai atlikus darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

26Materialinės atsakomybės sąlyga – žala reiškia tiesioginę žalą ir negautas pajamas, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Dar viena būtinoji materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas arba netinkamas vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).

27Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2011, yra nurodęs, kad spręsdamas klausimą dėl atsakovui taikytinos materialinės atsakomybės rūšies: ribotos ar visiškos materialinės atsakomybės už darbdavio patirtą žalą, – taikymo, kasacinis teismas vertina, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovas žalos padarė tyčia. Šia kaltės forma padaręs žalos darbuotojas, vadovaujantis DK 255 straipsnio 1 punktu, privalo ją atlyginti visą. Pažymėtina, kad visiškam žalos atlyginimui taikyti, kai konstatuojama darbuotojo tyčia padarius žalą, svarbu įvertinti tik kaltės, kuria padaroma žala, formą ir nereikšminga tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, jog „bendrosios vadovo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo ir skaidrumo imperatyvų nepaisymas bei tiesioginis finansinės drausmės pažeidimas be teisėto pagrindo naudojant bendrovės lėšas“ sudaro vadovo materialinės atsakomybės pagrindą.

28Dėl žalos už sunaudotą kurą atlyginimo

29Bylos duomenimis, 2007-12-21 priėmimo-perdavimo aktu pagal 2007-12-14 su UAB SEB lizingas sudarytą nuomos sutartį Nr. 2007-12294 atsakovui, kaip UAB „Herz Baltija“ direktoriui, naudotis perduotas 2007 m. laidos tarnybinis automobilis Citroen Berlingo 1.6 HDI Multispace (VIN ( - ) (2 t., b.l. 6-14). Ieškovas įrodinėjo, kad pagal atsakovui perduoto tarnybinio automobilio nuvažiuotą ridą ir kuro sunaudojimo koeficientą, laikotarpiu nuo 2010-10-28 iki 2012-11-16 automobilis turėjo sunaudoti apie 2 912,92 litro dyzelinio kuro, tačiau atsakovas jo nupirko 14 225,55 litrus ir padengė ieškovo lėšomis. Remdamasis vidutine dyzelinio kuro kaina, ieškovas teigė, jog jam padaryta 47 286,79 Lt žala. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 631,14 Eur (2179,19 Lt) žalos atlyginimo už kurą.

30Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista 2179,19 (631,14 Eur) išlaidų už kurą, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog jo pateikti įrodymai patvirtina, kad teisė naudoti kurą savo reikmėms jam buvo suteikta pagal susitarimą su akcininku kaip atlyginimo už darbą dalis, o ši atlyginimo dalis sudarė 1400 Lt per mėnesį. Atsakovas teigia, kad aplinkybė, jog akcininkas žinojo apie asmeninėms reikmėms naudojamą kurą ir jo vertę, šalina apelianto veiksmų neteisėtumą ir atitinkamai materialinę atsakomybę.

31Šiuo atveju, kaip teisingai patebėjo atsakovas savo apeliaciniame skunde, ieškovas reikalauja atlyginti tik tas kuro išlaidas, kurios viršija atsakovui perduoto tarnybinio automobilio ridą, t.y. reikalavimą sieja su išlaidomis kurui, kuris nebuvo panaudotas tarnybiniame automobilyje. Taigi, nagrinėjant šį ginčą svarbu nustatyti, ar tarp šalių egzistavo susitarimas dėl atsakovo galimybės įmonės lėšomis padengti į kitus automobilius pilamo kuro išlaidas už konkrečią 1400 Lt sumą per mėnesį.

32Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre laikotarpiu nuo 2005-08-12 iki 2006-12-04 UAB „Herz Baltija“ akcininku įregistruota Latvijos įmonė Kopuznemums „Herz Baltija“ SIA, o nuo 2006-12-04 - Austrijos bendrovė „Herz Armaturen“ Ges.M.B.H. (2 t. b.l. 2-5). 2005-08-29 tarp Kopuznemums „Herz Baltija“ SIA ir atsakovo sudaryta darbo sutartis Nr. 27, kuria atsakovui (direktoriui) nustatytas 3020 Lt darbo užmokestis, nurodyta, kad priedai ir premijos prie pagrindinio darbo užmokesčio nustatomi rašytiniu steigėjo įsaku“ (6.1 p., 6.2 p.) (7 t. b.l. 61-68). Atsakovas 2007-10-26 el. laišku kreipėsi į akcininką Austrijos bendrovės „Herz Armaturen“ Ges.M.B.H. vadovą, prašydamas peržiūrėti darbo užmokesčio klausimą, t.y. padidinti jį iki 6000 Lt (atskaičius mokesčius), prie fiksuoto darbo užmokesčio papildomai pridėti kintamąją procentinę darbo užmokesčio dalį, skaičiuojamą nuo apyvartos (1 t. b.l. 47-48). Atsakydamas į prašymą, 2007-11-05 akcininko atstovas D. S. persiuntė atsakovui pasiūlymą, kuriame numatytas atsakovo darbo užmokestis - 3 775 Lt su mokesčiais (apie 2750 Lt atskaičius mokesčius) (25 proc. daugiau nei šiuo metu) + automobilis ir kuras, kurį gali naudoti savo reikmėms (šiuo atveju oficialiai, ne kaip anksčiau), o tai maždaug dar 1 400 Lt; taip pat numatytas 1-1,5 proc. priedas, priklausantis nuo apyvartos (1 t. b.l. 50-51). Atsakovas 2007-11-12 prašė dar kartą peržiūrėti pasiūlymą ir nuo spalio mėn. skaičiuoti nuolatinį mėnesinį darbo užmokestį - 4 500 Lt (atskaičius mokesčius), premijas – 2-3 proc., priklausomai nuo mėnesio apyvartų bei automobilis ir kuras naudojami neribotai (ir tarnybiniais, ir asmeniniais reikalais) (1 t. 53-55). D. S. 2007-11-12 atsakyme nurodytas 3 400 Lt (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis bei 1 ir 1,5 proc. nuo apyvartos priklausantys priedai (1 t. b.l. 56-58). 2007-11-14 el. laiške akcininkui atsakovas siūlė nustatyti jam 5 000 Lt (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį (3400 Lt + 1 400 Lt (už automobilį ir kurą) = 4800 Lt suapvalinus iki 5 000 Lt), plius 1 ir 1,5 proc. premijos, kartu nurodydamas, kad automobilis, kaip ir kuras, bus naudojamas tik tarnybiniams reikalams. Sumažės nuvažiuotas atstumas ir kuro sąnaudos. Tai atsispindės ataskaitose (1 t. b.l. 59-61). 2007-12-20 atsakyme D. S. nurodė, kad galioja paskutinis jų pateiktas pasiūlymas su galimybe padidinti darbo užmokestį atgaline data nuo 2007-07-01 ir iki 2008-06-01 (1 t. b.l. 62-63). Taip pat į bylą pateiktas UAB „Herz Baltija“, atstovaujamos vienintelio akcininko „HERZ Armaturen Ges.m.b.H., ir atsakovo sudarytas Priedas Nr. 1 prie darbo sutarties, kuriame nustatyta, jog nuo 2008-01-01 direktoriui (atsakovui E. O.) mokamas pastovus mėnesinis atlyginimas po mokesčių (netto) yra 3200 Lt, o prie pastovios atlyginimo dalies kiekvieną mėnesį išmokama kintama atlyginimo dalis (premija), priklausanti nuo UAB „Herz Baltija“ pardavimų apyvartos už kiekvieną praėjusį mėnesį (6 t. b.l. 139-141). 2012-10-01 tarp UAB „Herz Baltija“ ir E. O. sudarytas susitarimas dėl naujos darbo sutarties redakcijos. Šio susitarimo 3 punkte nurodyta, kad darbuotojui mokamas mėnesinis atlyginimas susideda iš pastovios ir kintamosios dalies: pastovioji mėnesinio atlyginimo dalis yra 4500 Lt, prie pastoviosios atlyginimo dalies kiekvieną mėnesį yra išmokama kintamo atlyginimo dalis (premija) (7 t. b.l. 69-71). Pagal Susitarimo 8 punktą - kiti darbdavio įsipareigojimai, kurie neprivalomi pagal teisės aktus, bet jiems neprieštarauja, darbo sutartimi nenustatomi.

33Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014; 2014-07-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014, kt.).

34Naginėjamu atveju, susipažinusi su byloje esančiu ieškovo įmonės akcininko ir atsakovo el. susirašinėjimu dėl darbo užmokesčio padidinimo, teisėjų kolegija, nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde pateiktu šio susirašinėjimo vertinimu. Paminėtų el. laiškų turinys leidžia daryti išvadą apie buvusį faktinį šalių susitarimą dėl tarnybinio automobilio ir kuro naudojimo atsakovo asmeninėms reikmėms, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad atsakovui buvo leista įmonės sąskaita pirkti kurą asmeninėms reikmėms ne tarnybinio automobilio naudojimui, ir būtent už 1400 Lt sumą per mėnesį.

35Atsakovas apeliaciniame skunde savo teiginius dėl galimybės naudoti 1400 Lt vertės kurą įmonės lėšomis nesusietai su tarnybiniu automobiliu grindžia lingvistiniu 2007-11-05 akcininko atstovo el. laiško turinio aiškinimu. Kaip minėta, šiame laiške atsakovui pasiūlyta padidinti darbo užmokestį iki 3 775 Lt su mokesčiais ir nurodyta „+ automobilis ir kuras, kurį gali naudoti savo reikmėms (šiuo atveju oficialiai, ne kaip anksčiau), o tai maždaug dar 1 400 Lt“. Apeliantas

36teigia, kad vadovo ir akcininko susirašinėjime nebuvo nurodoma, kad kuras suteikiamas „tarnybinio automobilio naudojimui“, ar „tiek, kiek tilps į tarnybinį automobilį, be ne daugiau nei...“; taip pat pažymi, jog niekur neužsimenama, kad kuro naudojimas bus siejamas su tarnybinio automobilio talpa, rida ar naudojimu. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta, kaip visiškai nepagrįstus ir nelogiškus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai akcininko leidimą ir el. laiške paminėtą sumą traktuoja plečiamai. Pažymėtina, kad apelianto minimame pasiūlyme nurodyta konkreti darbo užmokesčio suma ir apytiksliai įvertintas leidimas naudotis tarnybiniu automobiliu bei kuru (priedas ne konkreti suma, o atomobilio su kuru naudojimas). Derybose dėl atlyginimo šalys nekalbėjo apie kokias nors kuro išlaidas, kurios būtų atsietos nuo tarnybinio automobilio.

37Atsakovas apeliaciniame laiške taip pat nurodo, kad ignoruojant faktą, jog egzistavo susitarimas dėl atsakovo teisės naudoti kurą savo reikmėms už 1400 Lt, nebūtų galima logiškai paaiškinti, kodėl vykusios derybos dėl atlyginimo pakėlimo baigėsi susitarimu, kuriuo nustatytas mažesnis, nei paties apelianto pasiūlytas derybų pradžioje, darbo užmokestis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš susirašinėjimo turinio matyti, kad derybų eigoje atsakovui siūlomas darbo užmokestis kito, buvo vertinamos įvairios aplinkybės, įskaitant įmonės veiklos rezultatus. Kita vertus, paminėtas apelianto argumentas niekaip neįrodo susitarimo kurą naudoti neatsietai nuo tarnybinio automobilio, todėl, atsižvelgiant į ieškovo reikalvimą priteisti išlaidas už kurą, panaudotą viršijant tarnybinio automobilio ridą, jis nepripažintinas reikšmingu ginčo nagrinėjimui.

38Taigi, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl buvusio susitarimo tarp atsakovo ir ieškovo įmonės akcininko už įmonės lėšas naudoti 1400 Lt vertės kurą savo poreikiams ne tarnybiniame automobilyje, kad akcininkas žinojo apie kuro naudojimą kituose automobiliuose įmonės sąskaita, pats nustatė tokį turto naudojimo būdą, laikytini nepagrįstais, todėl atmestini. Atsižvelgiant į nurodytus aplinkybes, atsakovo apeliacinio skundo dalis, kuria prašoma panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 2179,19 (631,14 Eur) išlaidų už kurą priteisimo, atmestina. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

39Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo sumažino ieškovui priteistinų pereikvoto kuro išlaidų dydį nuo 47 286,79 Lt iki 2 179,19 Lt, nes 1) neaišku, kokiu būdu ir kodėl teismas nustatė būtent tokį priteistinų pereikvoto kuro išlaidų dydį 2) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir neatsižvelgė į CK 2.87 str., kuris reikalauja iš vadovo sąžiningo elgesio ieškovo atžvilgiu visais atvejais ir nustato ex officio pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais, 3) pažeidė CPK 185 str. reikalavimus, be jokių motyvų atsisakė pripažinti Specialisto išvadoje apskaičiuotą galutinę pereikvoto kuro kainą ir nustatė neprotingai mažareikšmę sumą, lyginant su bylos duomenimis, pažeidė CK 6.251 str. 1 d.

40Taigi, apeliantas teigia, jog teismas padarytos žalos dydį nustatė pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

41Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

42Kaip minėta, pagal DK 257 str. 1 d. atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė įrodymus, jog atsakovui perduoto tarnybinio automobilio Citroen Berlingo, valst. Nr. ( - ) rida 2010-10-28 duomenimis buvo 95 400 km (2 t., b.l. 16), o paskutinę atsakovo darbo dieną (2012-11-16) – 149 343 km., t.y. šiuo laikotarpiu automobiliu nuvažiuota 53 943 km. (2 t., b.l. 17). Ieškovas, remdamasis minėto automobilio vidutine degalų sąnaudų norma (5,4 l/100 km.) (2 t., b.l. 13) paskaičiavo, kad per minėtą laikotarpį automobilis turėjo sunaudoti 2 912,92 l dyzelinio kuro, tačiau atsakovas nusipirko 14 225,55 l dyzelinio kuro ir šias išlaidas padengė ieškovo lėšomis (2 t., b.l. 19). Taigi, pasitvirtinus minėtiems duomenims, akivaizdu, jog visas į ieškovo įmonės apskaitą įtrauktas nupirktas kuras objektyviai negalėjo būti panaudotas tarnybiniame automobilyje, todėl nenustačius ieškovo akcininko leidimo atsakovui įmonės lėšomis padengti asmeninėms reikmėms naudojamo kuro kituose automobiliuose, šiam tikslui išleistos ieškovo lėšos neabejotinai laikytinos UAB „Herz Baltija“ patirta žala. Kaip minėta, pirmosios intsancijos teismas priteisė iš atsakovo kuro išlaidas, nustatęs, kad į apskaitą buvo įtrauktas kitos įmonės vardu pirkto kuro dokumentas, kad ne kartą pirktas didesnis, nei 60 l (tarnybinio automobilio bako talpa) kuro kiekis, kad per trumpą laiko tarpą, t.y. kelių minučių ar valandų laikotarpiu, pirktas kuro kiekis, kuris akivaizdžiai netilptų į įmonės automobilio kuro baką, vienu metu kuras pirktas iš dviejų skirtingų tos pačios degalinės kolonėlių, kad atsakovo kelionės į Milaną metu, kuras buvo įsigytas Vilniuje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios intsancijos teismo priteista išlaidų už kurą suma (631,14 Eur) neatlygina visos ieškovo patirtos žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo nurodyta žala (47 286,79 Lt) negali būti laikoma realia, nes paskaičiuota pagal teorinius gamintojo automobilio kuro sunaudojimo rodiklius, neatsižvelgiant į faktines automobilio naudojimo aplinkybes, skaičiavimas atliktas remiantis vidutine (o ne realia) dyzelinio kuro kaina. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais skundžiamo sprendimo motyvais, tačiau atkreipia dėmesį, jog nesutikdamas su šalies pateiktais paskaičiavimais, teismas žalos dydį gali nustatyti pagal į bylą pateiktus įrodymus.

43Ieškovas pateikė kuro pirkimą patvirtinančius dokumentus, taip pat Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014-03-10 Specialisto išvadą Dėl UAB „Herz Baltija“ ūkinės finansinės veiklos (7 t., b.l. 127-164), kurioje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2010-01-12 iki 2012-11-16 buvo nupirkta ir į apskaitą įtraukta 13 866,578 litrų 47 123,57 Lt dyzelinio kuro daugiau, nei automobilis (Citroen Berlingo., valst. Nr. ( - ) sunaudoja pagal pateiktus techninius duomenis. Jeigu laikotarpiu nuo 2010-01-12 iki 2012-11-16 13 866,578 litrų 47 123,57 Lt vertės kuras nebuvo panaudotas bendrovės reikmėms, tuomet bendrovei padarytas 47 123,57 Lt nuostolis (7 t., b.l. 159). Nors ieškiniu prašomos priteisti žalos susidarymo laikotarpis skiriasi nuo Specialisto išvadoje nurodyto nuostolio susidarymo laikotarpio, tačiau minėtoje išvadoje žalos susidarymas suskirstytas laikotarpiais, todėl apskaičiuojant žalą ieškovo nurodytu laikotarpiu yra galimybė vadovautis specialisto išvadoje esančiais duomenimis.

44Dėl kuro kainos. Pažymėtina, kad tiek ieškovo paskaičiavimai, tiek Specialisto išvados duomenys apie vidutinę įsigyto kuro kainą nustatyti vadovaujantis konkrečiais ieškovo UAB „Herz Baltija“ į apskaitą įtrauktais kuro pirkimo dokumentais (pagal kuro vertę). Duomenų, kad tyrimui buvo pateikti ne visi į apskaitą įtraukti kuro pirkimo čekiai, nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad žalos apskaičiavimo būdas, remiantis vidutine kuro kaina negali būti tinkamas ir tikslus. Kadangi ieškovo paskaičiavimuose ir Specialisto išvadoje esanti vidutinė kuro kaina ieškinyje nurodytu laikotarpiu skiriasi, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas vadovautis būtent specialistų atliktu skaičiavimu (laikotarpiu nuo 2010-10-28 iki 2012-11-16 vidutinė kuro pirkimo kaina – 3,62 Lt).

45Dėl tarnybiniu automobiliu sunaudoto kuro kiekio. Pažymėtina, kad kuro pirkimo čekiuose bei PVM sąskaitose-faktūrose nėra informacijos apie automobilį, kuriam perkamas kuras, todėl akivaizdu, jog pagal šiuos duomenis nėra galimybės nustatyti tikslų tarnybiniu automobiliu sunaudotą kurą. Kaip minėta, tiek ieškovo, tiek Specialisto išvadoje esantys paskaičiavimai atlikti pagal vidutinę degalų sąnaudų normą (5,4 l/100 km.), nurodytą automobilio nuomos sutarties specifikacijoje. Bylos duomenimis, bendrovėje kuro sunaudojimo norma nebuvo nustatyta ir fiksuojama. Apeliantas procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose) teigdamas, kad dokumentuose nustatyta automobilio kuro sunaudojimo norma neatitinka tikrovės, vadovaudamasis LR Susisiekimo ministro 1995-10-12 įsakymu Nr. 405 „Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“, bei atsižvelgdamas į faktines automobilio savybes bei naudojimo aplinkybes, paskaičiavo, jog Citroen Berlingo kuro sunaudojimo norma galėtų siekti nuo 6,4 l/100 km iki 7 l/100 km. (8 t., b.l. 7, 1 t., b.l. 45). Dėl aukščiau minėtų priežasčių nesant kitų galimybių nustatyti tikslų tarnybiniu automobiliu sunaudoto kuro kiekį ieškinyje nurodytu laikotarpiu, teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su atsakovo argumentais, jog atsižvelgiant į sezoną, kurio metu eksploatuojamas automobilis, kitas aplinkybes, faktinis kuro sunaudojimas gali skirtis nuo automobilio specifikacijoje nurodytos vidutinės kuro sunaudojimo normos, mano, jog šiuo atveju apskaičiuojant faktiškai sunaudoto kuro kiekį, yra pagrindas vadovautis maksimalia atsakovo nurodyta kuro sunaudojimo norma, t.y. 7 l/100 km. Tokiu atveju, pagal automobilio ridą bei minėtą kuro sunaudojimo normą, tarnybinis automobilis ieškinyje nurodytu laikotarpiu turėjo sunaudoti 3776,01 l dyzelinio kuro (53 943 km/100) x 7 = 3776,01 l). Tačiau, kaip minėta, atsakovas minėtu laikotarpiu įmonės lėšomis nusipirko 14 225,55 litrus kuro.

46Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktų įrodymų visumą, nepagrįstai ieškovo išleistas lėšas už kurą, atsakovo pirktą ne tarnybinio automobilio naudojimui, t.y. viršijant automobilio ridą, laikė nerealia žala, todėl atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš atsakovo ieškovui papildomai priteisiant 10 324,41 Eur (35 648,13 Lt) (nupirkta 14 225,55 l kuro (2 t., b.l. 19) – 3 776,01 l tarnybiniam automobiliui sunaudotas kuras) x 3,62 Lt)/3,4528 – priteista 631,14 Eur suma) žalos atlyginimo už kurą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo teismo sprendimo išvadoms, kad žala dėl kuro naudojimo ieškovui padaryta neteisėtais tyčiniais atsakovo veiksmais, kurie pasireiškė ieškovui priklausančių lėšų panaudojimu atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti; ši žala sukelta atsakovo aktyviais ir sąmoningais veiksmais, pasinaudojus savo, kaip juridinio asmens vadovo, įgaliojimais. Taip pat egzistuoja ir kitos materialinės atsakomybės sąlygos.

47Dėl atsakovo kelionių bei atostogų

48Skundžiamu sprendimu teismas nustatė, jog byloje neįrodytas akcininko sutikimas dėl atsakovo nurodytos rūšies paskatinimo skyrimo (kelionių su sutuoktine į Milaną bei Prancūziją), taip pat būtinumas atsakovui darbo reikalais būti Palangoje, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 4754,64 Lt išlaidas už kelionę į Prancūziją, 758,52 Lt kelionės į Italiją išlaidas, 560 Lt bei 1120 Lt už buto nuomą, 552,80 Lt maitinimą Palangoje, t.y. iš viso 7745,96 Lt.

49Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 7745,96 Lt (2243,39 Eur) kelionių į Prancūziiją ir Milaną bei buvimo Palangoje išlaidų ir ieškovo reikalavimus šioje dalyje atmesti visiškai. Nurodė, kad kelionės į Prancūziją ir Milaną buvo traktuojamos kaip paskatinimas apeliantui, o teismas nepagrįstai neakcentavo kasmėnesinių ataskaitų, kurios buvo bendrovės vadovo nuolatinės kontrolės forma, atspindinti aktualią bendrovės išlaidų informaciją kiekvieną mėnesį pagal išlaidų grupes (keliones, kurą, kt. išlaidas). Teigia, kad ieškovo akcininkas visada žinojo, kokios išlaidos yra patirtos, turėdavo daugiausia mėnesio senumo informaciją ir visą bendrovės vadovo darbo laikotarpį jokių pretenzijų nereiškė, todėl apelianto manymu, apeliantas išlaidas patyrė esant juridinio asmens dalyvio pritarimui.

50Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas neįrodė vienintelio akcininko sutikimo dėl atsakovo nurodytos rūšies paskatinimo. Kaip teisingai pastebėjo ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, apelianto nurodomose ataskaitose nėra išskirta dalis apie atsakovo pramogines, poilsines, kelionių išlaidas (1 t., b.l. 65-78), iš ataskaitų rengimo pavyzdžio (6 t., b.l. 166-177) matyti, kad į eilutę „su darbuotojais ir personalu susiję kaštai“ įtraukiamas tiek darbuotojų darbo užmokestis, socialinio draudimo mokesčiai, mokesčiai konsultantams, išlaidos automobiliui, kelionių išlaidos, darbuotojų mokymas ir kt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei vadovaudamasi įrodymų civiliniame procese vertinimo taisyklėmis, pripažįsta, kad nesant kitų įrodymų, ataskaitos negali būti laikomos pakankamu įrodymu, patvirtinančiu akcininko paskatinimo skyrimą atsakovui, sutikimą ar patvirtinimą dėl konkretaus ieškovo nurodomo lėšų panaudojimo būdo. Taipogi įvertintina tai, kad bylos duomenimis, atsakovas kelionę į Prancūziją formino kaip komandiruotę.

51Atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl išlaidų, patirtų Palangoje priteisimo. Apeliaciniame skunde teigia, kad į valstybės biudžetą pervesti mokėtini mokesčiai, susirašinėjimas su finansininke patvirtina, jog apeliantas nesiekė nuomotis buto savo asmeninėms reikmėms, o buvo suklaidintas nuomotojos. Mano, jog draudimas turint verslo liudijimą nuomoti patalpas juridiniams asmenims nereiškia, jog civilinių teisinių santykių požiūriu nuomos santykiai tarp UAB „Herz Baltija“ ir nuomotojos A. V. neatsirado. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai dėl mokesčių sumokėjimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad tiek nuomodamas patalpas, tiek ieškovo lėšomis apmokėdamas maitinimo išlaidas ieškovas tenkino savo asmeninius poreikius. Apeliantas nepaneigė skundžiamu sprendimu nustatytų aplinkybių, jog jokių komandiruočių nurodomu laikotarpiu atsakovas neturėjo, o duomenų, kad įmonėje verslo tikslais lankėsi svečiai, nėra. Vien aplinkybė, kad kvitai už buto nuomą Palangoje išrašyti ieškovo vardu, o vėliau įmonės lėšomis sumokėti mokesčiai, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti sprendimo dalį dėl išlaidų Palangoje priteisimo.

52Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 7745,96 Lt (2243,39 Eur) kelionių į Prancūziiją ir Milaną bei buvimo Palangoje išlaidas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas, todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti šios sprendimo dalies.

53Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pateiktus įrodymus, kad atsakovas neformino savo kasmetinių atostogų ir taip nepagrįstai gavo darbo užmokestį už poilsio laikotarpius 6 975,86 Lt (2 020,35 Eur). Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.

54Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje už keturias kelionėje į Prancūziją (2011-04-15 – 20 d.) praleistas darbo dienas reikalavo priteisti 854,60 Lt darbo užmokesčio, o už keturias poilsinėje kelionėje į Milaną (2012-03-30 – 2012-04-04) praleistas dienas – 835,19 Lt darbo užmokesčio. Kaip matyti iš pateiktų kelionės dokumentų, į šias keliones vyko pats atsakovas (3 t., b.l. 95, 106-107, 1 t., b.l. 165). Be to, atsakovas savo apeliaciniame skunde šias keliones traktuoja ne kaip komandiruotę, o kaip ieškovo jam suteiktą paskatinimą. Taigi, akivaizdu, jog šiomis ieškovo nurodytomis darbo dienomis atsakovas nedirbo, tačiau gavo darbo užmokestį (3 t., b.l. 129-131, 1 t., b.l. 166-169). Iš ieškovo pateiktų buhalterinių dokumentų matyti, kad už nurodytas kelionėse praleistas darbo dienas paskaičiuotas atitinkamai 854,60 Lt bei 835,19 Lt darbo užmokestis (3 t., b.l. 125, 7 t., b.l. 179). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog šių kelionių metu atsakovas dirbo. Taigi, šiuo atveju, yra pagrindas taikyti atsakovo visišką materialinę atsakomybę: atsakovas, naudodamasis savo, kaip juridinio asmens vadovo, įgaliojimais, netinkamai pildydamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius (nežymėdamas atostogų naudojimo) ir dėl to be teisėto pagrindo panaudodamas bendrovės lėšas darbo užmokesčiui, ieškovui padarė realios žalos; tokie veiksmai yra bendrosios vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo ir skaidrumo imperatyvų nepaisymas bei finansinės drausmės pažeidimas; atsakovas veikė tyčia, siekdamas asmeninės naudos; taip pat egzistuoja neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys ir atsakovo kaltė neteisėtai gavus darbo užmokestį; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovo darbo veikla.

55Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad jei atsakovas oficialiai atostogautų, ieškovas dėl atostoginių mokėjimo patirtų panašaus dydžio išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija tokį teismo argumentą laiko nepagrįstu. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, jog atsakovui už nepanaudotas 297,9 atostogų dienas buvo išmokėta kompensacija (7 t., b.l. 182-183), todėl akivaizdu, jog pasitvirtinus aplinkybei, kad atsakovas ieškovo nurodytais laikotarpiais nedirbo (atostogavo), atsakovui išmokėtas darbo užmokestis už tą patį laikotarpį, pagrįstai laikytinas ieškovo patirta žala.

56Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už kelionėse į Milaną bei Prancūziją praleistas dienas, keistinas ir šioje dalyje ieškinys tenkintinas, iš atsakovo ieškovui priteistina 489,40 Eur (1689,79 Lt) žalos atlyginimo.

57Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ginčijamo teismo sprendimo argumentais dėl kitais laikotarpiais ieškovo nurodomų atsakovo atostogų metu išmokėto darbo užmokesčio. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nesant kitų įrodymų, vien 2010-07-14 elektroniniame laiške (3 t., b.l. 90) esančio atsakovo nurodymo klientui, jog jis tą savaitę atostogauja, nepakanka išvadai apie atsakovo atostogas laikotarpiu nuo 2010-07-12 iki 2010-07-19. Be to, kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, 2010-07-19 išrašytos PVM sąskaitos-faktūros (6 t., b.l. 2-3) pirkėjui, apskritai paneigia, kad tą dieną atsakovas atostogavo.

58Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ieškovo nurodytais laikotarpiais, t.y. 2011 m. liepą, rugpjūtį ir rugsėjį dirbo, įmonė šiuo metu uždirbo pajamas, todėl sprendė, jog nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir realios žalos (nepagrįstai išmokėto darbo užmokesčio), nėra pagrindo taikyti materialinės atsakomybės. Pažymėtina, kad ieškovas nenurodė konkrečių minėto laikotarpio dienų, kuomet jo manymu, atsakovas atostogavo, todėl iš byloje pateiktų UAB „Herz Baltija“ įrodymų nustatęs duomenis apie įmonės vardu išrašytas sąskaitas-faktūras, jo susirašinėjimą su ieškovo klientais, banko AS Unicredit bank atstove, ieškovo akcininko darbuotoja, dalyvavimą Vilniuje vykusiame susitikime su klientu vykimą pakrauti ir iškrauti iš tiekėjo gautas prekes, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas minėtu laikotarpiu 16 darbo dienų atostogavo. Ginčo dėl to, jog atsakovas buvo vienintelis įmonės darbuotojas, ir kiti asmenys išrašyti sąskaitų negalėjo, nėra. Apeliacinį skundą dėl 3 870,96 Lt (1121,11 Eur) žalos (16 darbo dienų mokėto darbo užmokesčio) ieškovas grindžia abstrakčiais argumentais, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados šiuo klausimu.

59Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė 864,50 Lt išlaidas už atsakovo šeimos pramogas „Snow arenoje“, tačiau reikalavimo dėl prašomo priteisti 194,23 Lt (56,25 Eur) atsakovui išmokėtą darbo užmokestį už 2011-11-04 d., netenkino. Pažymėtina, kad iš pateiktų kvitų (3 t., b.l. 145-146) matyti, kad pramogos „Snoras Snow arena“ apmokėtos 2011-11-02, duomenų, kad paslaugomis naudojosi pats atsakovas nėra, sąskaita išrašyta ir atsakovas ją pasirašė 2011-11-04 (penktadienį; konkretus laikas nenurodytas). Šie duomenys nesudaro neabejotinos išvados, kad atsakovas 2011-11-04 darbo metu pramogavo (aplinkybė, kad dokumentus atsakovas galėjo pasirašyti po darbo valandų, nepaneigta), todėl atsakovui išmokėtas 194,23 Lt (56,25 Eur) darbo užmokestis pagrįstai nepriteistas.

60Įvertinus aptartus motyvus, konstatuotina, kad ieškovo apeliacinis skundas dėl atsakovo atostogų metu išmokėto darbo užmokesčio šioje dalyje nepagrįstas, todėl atmestinas.

61Dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo

62Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 13 783,82 Lt (3 992,07 Eur) nuostolių, patirtų dėl prekių trūkumo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas, rengdamas 2012-11-16 sandėlio inventorizacijos aktą, ne visas iki 2012-11-16 įvykusios inventorizacijos klientams išrašytas sąskaitas buvo įtraukęs į buhalterinę apskaitą, todėl dalis prekių inventorizacijos atlikimo dieną buvo parduota, tačiau dar neįtraukta į buhalterinę apskaitą, ir dėl šios priežasties susidarė faktinis prekių sandėlyje trūkumas, tačiau bendrovei nuostoliai neatsirado. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, teigdamas, kad teismas laikė nuostolius neįrodytais remdamasis vien atsakovo apskaičiavimais ir teiginiais, pažeidė visapusiško bei objektyvaus įrodymų vertinimo ištyrimo reikalavimą. Teigia, kad ieškovo prekių trūkumas užfiksuotas 2014-03-10 Specialisto išvadoje, atsižvelgiant į visus realiai egzistuojančius ieškovo buhalterinės apskaitos duomenis.

63Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus. Pažymėtina, kad teismas vadovavosi ne vien atsakovo paaiškinimais ir paskaičiavimais, tačiau ir konkrečiais į bylą pateiktais įrodymais, t.y. 2012-11-23 UAB „Herz Baltija“ turto ir dokumentų priėmimo-perdavimo aktu, kuriuo atsakovas ieškovo direktoriui K. R. perdavė 14 PVM sąskaitų-faktūrų bei pajamų orderių, išrašytų iki inventorizacijos atlikimo (1 t., b.l. 148-164, 125-126), atsižvelgė į tai, kad atsakovas 2012-11-16 inventorizacijos akte atliko prierašą, jog visos sąskaitos bei orderiai, išrašyti iki 2012-11-15 turi būti įtraukti į buhalterinę apskaitą (5 t., b.l. 119-123). Apeliantas teigia, kad prekių trūkumas galutinai konstatuotas 2014-03-10 Specialisto išvadoje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iš ieškovo nurodomos specialisto išvados dalies (27 psl., 6 p.) matyti, kad tyrimo metu buvo tikrinti būtent 2012-11-16 inventorizacijos akte bei buhalterinėje pažymoje esantys duomenys. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, Specialisto išvadoje akcentuota, jog 2012-11-16 inventorizacijos akte nėra duomenų, kurios dienos buhalterinės apskaitos duomenimis atliekama inventorizacija, Išvadoje neužsimenama, kad tyrimui buvo pateiktas 2012-11-23 UAB „Herz Baltija“ turto ir dokumentų priėmimo-perdavimo aktas ar juo perduoti dokumentai. Dėl paminėtų priežasčių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad patyrė inventorizacijos metu nustatytus nuostolius, todėl ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas, o teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 13 783,82 Lt (3 992,07 Eur) žalos priteisimo, paliktinas nepakeistas.

64Dėl bylinėjimosi išlaidų

65Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t.y. netinkamai taikė CPK 83 str. 1 d. 1 p., ir 96 str. padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas šioje byloje atleistas nuo žyminio mokesčio ieškovui atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apelianto argumentu.

66Pagal 83 str. 1 d. 1 p., 2 d. darbuotojai ir vartotojai (bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių) atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo. Taigi šiuo reglamentavimu darbuotojas, pareiškęs ieškinį ar kitą minėtame straipsnyje nurodytą procesinį dokumentą, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, mokėtino valstybei. Tačiau civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus (CPK 93 str.), nenumato, kad darbuotojas yra atleidžiamas nuo kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų (įskaitant ir sumokėto žyminio mokesčio). Pagal CPK 93 str. 1 d. - šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Kadangi pagal CPK 79 str. 1 d. bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, akivaizdu, jog CPK 93 str. taikomas paskirstant ir šalių sumokėtą žyminį mokestį. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo ieškovui žyminio mokesčio.

67Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos apimtį bei sudėtingumo lygį, nepagrįstai sumažino iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą, tuo pačiu pagrindu nemažindamas iš ieškovo atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad skundžiamame teismo sprendime sumažindamas iš atsakovo ieškovui priteistinas teisinės pagalbos išlaidas, teismas atsižvelgė ne vien į apelianto nurodytus kriterijus, tačiau ir į tai, kad atsakovas šioje byloje yra fizinis asmuo, o ieškovas – vykdanti veiklą privati įmonė, į tai, kad ieškovo prašomų priteisti išlaidų suma beveik tris kartus viršija atsakovo bylinėjimosi išlaidas, bei vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Su šiais teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, 50 proc. sumažindamas iš atsakovo ieškovui priteistinų išlaidų už teisines paslaugas dydį, nepažeidė proceso įstatymo normų. Apelianto argumentas, kad teismas pažeidė CPK 93 str. 4 d., atmestinas, kadangi šiuo straipsniu teismas nesivadovavo. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, kad byloje nėra nustatytas atsakovo netinkamas procesinis elgesys, o minėtame straipsnyje įtvirtinta taisyklė negali būti taikoma nustačius materialinio teisinio pobūdžio pažeidimus. Taigi, konstatuotina, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą, nepagrįsti, todėl atmestini.

68Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą - padidinti ieškovui iš atsakovo priteistos žalos už sunaudotą kurą sumą iki 10 955,55 Eur, bei papildomai priteisti 489,40 Eur žalos atlyginimą už išmokėtą darbo užmokestį atsakovo kelionių į Milaną bei Prancūziją metu, kitoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo apeliacinį skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

69Apeliacinių skundų argumentai, kurie šiame procesiniame sprendime nebuvo aptarti, laikytini neturinčiais esminės įtakos skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

70CPK 93 str. 5 d. numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

71Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 29 157,15 Eur žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, patenkinta 48 proc. jo reikalavimų (13 979,36 Eur) ieškovui iš atsakovo priteistina 419 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (873 Eur x 48 proc.). Pagal paminėtą reikalavimų patenkinimo proporciją, taip pat atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus dėl atsakovo mokėtinų išlaidų sumažinimo, atitinkamai paskirstytinos ir šalių patirtos teisinės pagalbos išlaidos, t.y. iš ieškovo atsakovui priteistina 1044,48 Eur, o iš atsakovo ieškovui – 1347 Eur išlaidų. Taip pat valstybei iš ieškovo priteistina 5,47 Eur, o iš atsakovo 5,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

72Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 572 Eur žyminį mokestį. Ieškovas apeliaciniu skundu prašė papildomai priteisti 19 076,48 Eur; iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, ieškovui papildomai priteista 10 813,80 Eur, t.y. patenkinta 57 proc. ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovo ieškovui priteistina 326,04 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 3 d.).

73Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Nutarė

74Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

75„Ieškinį tenkinti iš dalies.

76Priteisti iš atsakovo E. O., a.k. ( - ) ieškovo UAB „Herz Baltija“, į.k. 110857081, naudai 13 979,36 Eur materialinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 979,36 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2013-05-13, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1766 Eur bylinėjimosi išlaidų.

77Priteisti iš ieškovo UAB „Herz Baltija“, į.k. 110857081, atsakovo E. O., a.k. ( - ) naudai 1044,48 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

78Priteisti iš ieškovo UAB „Herz Baltija“, į.k. 110857081, 5,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų), valstybės naudai, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

79Priteisti iš atsakovo E. O., a.k. ( - ) 5,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų), valstybės naudai, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

80Kitą ieškinio dalį atmesti.“

81Priteisti iš atsakovo E. O. ieškovui UAB „Herz Baltija“ 326,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB „Herz Baltija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį... 5. Atsakovas E. O. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė ji atmesti. Nurodė,... 6. II.... 7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį... 9. Įvertinęs atsakovo ir akcininko atstovo D. S. susirašinėjimo turinį,... 10. Taip pat teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti atsakovui materialinę... 11. Pagal byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad atsakovas ieškovo... 12. Dėl inventorizacijos metu nustatytų trūkumų teismas nustatė, jog... 13. III.... 14. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 15. Ieškovas UAB „Herz Baltija“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus... 16. Atsakovas E. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 17. Ieškovas UAB „Herz Baltija“, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu,... 18. Atsakovas E. O. atsiliepime į ieškovo UAB „Herz Baltija“ apeliacinį... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 21. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas E. O. nuo 2002-01-28 iki... 22. Ieškovo teigimu, po atsakovo atšaukimo iš pareigų paaiškėjo, jog... 23. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog kai bendrovės vadovas padaro... 24. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2014-09-29 nutartyje, kuria... 25. Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo... 26. Materialinės atsakomybės sąlyga – žala reiškia tiesioginę žalą ir... 27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje... 28. Dėl žalos už sunaudotą kurą atlyginimo ... 29. Bylos duomenimis, 2007-12-21 priėmimo-perdavimo aktu pagal 2007-12-14 su UAB... 30. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista 2179,19... 31. Šiuo atveju, kaip teisingai patebėjo atsakovas savo apeliaciniame skunde,... 32. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre... 33. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, teismas turi įvertinti ne... 34. Naginėjamu atveju, susipažinusi su byloje esančiu ieškovo įmonės... 35. Atsakovas apeliaciniame skunde savo teiginius dėl galimybės naudoti 1400 Lt... 36. teigia, kad vadovo ir akcininko susirašinėjime nebuvo nurodoma, kad kuras... 37. Atsakovas apeliaciniame laiške taip pat nurodo, kad ignoruojant faktą, jog... 38. Taigi, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl buvusio susitarimo tarp... 39. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo sumažino... 40. Taigi, apeliantas teigia, jog teismas padarytos žalos dydį nustatė... 41. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių... 42. Kaip minėta, pagal DK 257 str. 1 d. atlygintinos žalos dydį sudaro... 43. Ieškovas pateikė kuro pirkimą patvirtinančius dokumentus, taip pat... 44. Dėl kuro kainos. Pažymėtina, kad tiek ieškovo paskaičiavimai, tiek... 45. Dėl tarnybiniu automobiliu sunaudoto kuro kiekio. Pažymėtina, kad kuro... 46. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad... 47. Dėl atsakovo kelionių bei atostogų ... 48. Skundžiamu sprendimu teismas nustatė, jog byloje neįrodytas akcininko... 49. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria... 50. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.... 51. Atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl išlaidų, patirtų Palangoje... 52. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios... 53. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino jo... 54. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje už keturias kelionėje į Prancūziją... 55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad jei... 56. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo apeliacinis skundas šioje... 57. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ginčijamo teismo... 58. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ieškovo... 59. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė 864,50 Lt išlaidas už... 60. Įvertinus aptartus motyvus, konstatuotina, kad ieškovo apeliacinis skundas... 61. Dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo... 62. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 13 783,82 Lt (3 992,07 Eur) nuostolių,... 63. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus.... 64. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 65. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai paskirstė... 66. Pagal 83 str. 1 d. 1 p., 2 d. darbuotojai ir vartotojai (bylose dėl visų... 67. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos... 68. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų... 69. Apeliacinių skundų argumentai, kurie šiame procesiniame sprendime nebuvo... 70. CPK 93 str. 5 d. numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar... 71. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 29 157,15 Eur žalos atlyginimo.... 72. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 572 Eur žyminį mokestį.... 73. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 74. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti ir... 75. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 76. Priteisti iš atsakovo E. O., a.k. ( - ) ieškovo UAB „Herz Baltija“, į.k.... 77. Priteisti iš ieškovo UAB „Herz Baltija“, į.k. 110857081, atsakovo E. O.,... 78. Priteisti iš ieškovo UAB „Herz Baltija“, į.k. 110857081, 5,47 Eur... 79. Priteisti iš atsakovo E. O., a.k. ( - ) 5,05 Eur bylinėjimosi išlaidų,... 80. Kitą ieškinio dalį atmesti.“... 81. Priteisti iš atsakovo E. O. ieškovui UAB „Herz Baltija“ 326,04 Eur...