Byla e2-1992-302/2016
Dėl viešojo konkurso sąlygų

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5821-345/2016 pagal ieškovės UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl viešojo konkurso sąlygų,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
  2. Ieškovė UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl atviro konkurso „Mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugos“ (pirkimo Nr. 175611) (toliau – Pirkimas, Konkursas) sąlygų, kuriuo prašo įpareigoti atsakovę panaikinti Konkurso sąlygų 36.4 punkto reikalavimą, pagal kurį dalyvis netenka pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, jeigu pasiūlymo laimėjimo atveju iki sutarties sudarymo nepateikia dokumentų (pagrindinių sutarčių), įrodančių dalyvio teisę sutarties galiojimo laikotarpiu naudotis sutarčiai vykdyti reikalingomis techninėmis priemonėmis, kaip neproporcingą, bei įpareigoti atsakovę pateikti tikslų ir aiškų atsakymą į suinteresuotų tiekėjų užduotus klausimus dėl viešojo pirkimo – pardavimo sutarties projekto 64 punkto bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - pirkimo procedūrų sustabdymą. Pažymėjo, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, o vėliau priėmus galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo vykdymas pasidarys nebeįmanomas. Taip pat prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė viešojo intereso apsauga ir atkreipė dėmesį, kad Konkursas nėra finansuojamas Europos Sąjungos ar kitų fondų lėšomis bei nėra jokių duomenų apie perkamo objekto įsigijimo skubą ir galimos žalos atsiradimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju. Be to, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ginčija atsakovės 2016-05-11 sprendimą NR. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“, kuris yra susijęs su Konkurso 6 pirkimo objekto dalimi.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomo viešojo pirkimo „Mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugos“ (pirkimo Nr. 175611) procedūras.
  2. Įvertinęs perkamų paslaugų pobūdį, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad Pirkimo procedūrų, dėl kurių yra kilęs ginčas, sustabdymas nepažeis viešojo intereso, nes nėra neabejotino neatidėliotino pagrindo kuo skubiau užbaigti Pirkimą ir įgyti minėtas paslaugas, kadangi Pirkimas nėra finansuojamas Europos Sąjungos ar struktūrinių fondų lėšomis, perkamos paslaugos iki šiol yra teikiamos. Teismo vertinimu, dėl Pirkimo procedūrų neilgam laikui sustabdymo kilsiančios pasekmės nagrinėjamu atveju savo esme bus mažesnės nei tos, kurios galėtų kilti Pirkimo procedūrų nestabdant. Be to, teismas pažymėjo, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus užtikrinta, jog, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, o tuo pačiu ir visuomenės viešojo intereso, kad viešajame pirkime lėšos būtų naudojamos ekonomiškai. Tuo tarpu, nesustabdžius procedūrų, egzistuoja reali grėsmė, jog Konkurso procedūros bus baigtos, dėl ko ieškovė nebeturėtų galimybės toliau dalyvauti Pirkime.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Be to, prie bylos prašo prijungti papildomus rašytinius įrodymus.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teigdamas, kad perkamos paslaugos iki šiol yra teikiamos ir dėl Pirkimo procedūrų sustabdymo kilsiančios pasekmės bus mažesnės už tos, kurios kiltų jų nesustabdžius, pirmos instancijos teismas nesiaiškino ir neištyrė, kokiu teisiniu pagrindu šiuo metu šios paslaugos yra teikiamos ir kokia yra jų tolesnio teikimo perspektyva. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje veikianti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema neužtikrina pasikeitusiuose teisės aktuose keliamų reikalavimų įgyvendinimo. Nuo 2015 m. kovo 26 d. yra priimtas ir galioja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo Nr. XII-1590, kuris nustato, kad savivaldybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 (toliau – Nutarimas) 2.2 punktu, savivaldybės iki 2016 m. liepos 1 d. nustatytus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius turėtų taikyti nuo artimiausių finansinių metų pradžios, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. Remiantis Nutarimo III ir IV skyriuose įtvirtintomis nuostatomis, savivaldybė, nustatydama vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už atliekų tvarkymą dydį, privalo atsižvelgti į su atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, kurias, be kita ko, sudaro mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo, įskaitant perkrovimo įrenginių eksploatavimą, sąnaudos. Tai reiškia, kad tam, jog Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje būtų įvykdyta atliekų tvarkymo sistemos reforma ir būtų įgyvendinti teisės aktų keliami reikalavimai, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d. pradėta taikyti vietinė rinkliava ar kita įmoka už atliekų tvarkymą, įvesta nauja atliekų tvarkymo sistema, kuri leistų atliekų tvarkymo administratoriui kontroliuoti atliekų tvarkymo Vilniaus mieste procesą, yra būtina įvykdyti ginčo Pirkimą ir parinkti teisės aktų reikalavimus atitinkančius mišrių komunalinių atliekų tvarkytojus ir išsiaiškinti planuojamus mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų kaštus, kurie yra privaloma vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą sudedamoji dalis. Esant nurodytoms aplinkybėms, Pirkimo procedūrų stabdymas reikštų ir atliekų tvarkymo sistemos reformų stabdymą. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos, atitinkančios pasikeitusių teisės aktų reikalavimus, įvedimas yra svarbus visai visuomenei, todėl turi būti ginamas prioritetiškai.
    2. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos. Akivaizdu, kad jokia laikinoji apsaugos priemonė negali būti pripažįstama proporcinga, jeigu jos taikymas tiesiogiai sąlygoja teisės aktams prieštaraujančios situacijos susidarymą ir vienos iš šalių padėties esminį pablogėjimą.
    3. Atsakovės ir atliekų tvarkytojų sudarytos paslaugų dėl atliekų tvarkymo sutartys, kurių pagrindu Vilniaus mieste šiuo metu yra tvarkomos atliekos, galios tik iki 2016 m. gruodžio 31 d. (šią aplinkybė patvirtina su atskiruoju skundu pateikiama sutartis), o tai reiškia, kad neužbaigus Pirkimo procedūrų ir nesudarius naujos sutarties iki 2016 m. gruodžio 31 d. nuo 2017 m. sausio 1 d. komunalinių atliekų tvarkymas Vilniaus mieste sutriktų arba būtų visiškai nutrauktas, kas keltų didelę grėsmę Vilniaus miesto gyventojų ir svečių gerovei bei sveikatai, taip pat turėtų neigiamos įtakos miesto įvaizdžiui. Sklandus ir nepertraukiamas komunalinių atliekų tvarkymo proceso vykdymas yra būtinas ne tik įprastinių Vilniaus miesto gyventojų poreikių tenkinimo užtikrinimui, bet ir sveikos, minimalias higienos normas atitinkančios aplinkos sukūrimui.
    4. Pirkimo procedūrų stabdymas ieškovei ir kitiems esamiems vežėjams sukuria nepagrįstai gerą padėtį, kadangi jie ir toliau galės diktuoti pageidaujamus atliekų tvarkymo įkainius.
    5. Įvertinus ir palyginus Pirkime dalyvaujančių tiekėjų pasiūlymų kainas ir įkainius, už kuriuos šiuo metu yra teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos, matyti, kad tuo atveju, jeigu viešojo pirkimo sutartis būtų sudaryta nedelsiant, kiekvieną mėnesį būtų sutaupyta apie 200 000 Eur Vilniaus miesto gyventojų lėšų. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukeltų ženklių finansinių nuostolių visam Vilniaus miestui, todėl jos negali būti vertinamos kaip efektyvios ir ekonomiškos.
    6. Ieškovė yra pateikusi pasiūlymą ginčo Pirkimui, todėl ieškovės pasiūlymas bus vertinamas bendra tvarka ir galės netgi būti pripažintas laimėtoju, kas patvirtina, jog Pirkimo procedūrų tęsimas savaime neeliminuos ieškovės ir Konkurso ir nepažeis jokių ieškovės teisių bei teisėtų interesų.
    7. Ieškinys yra prima facie nepagrįstas, kadangi ieškinio reikalavimai yra grindžiami pačios ieškovės prielaidomis ir samprotavimais. Ieškinyje yra modeliuojamos įvairios teorinės situacijos ir daromos prielaidos, kurios nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Be to, nėra ir kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ginčo Pirkimu siekiama įsigyti tęstinio pobūdžio paslaugas, todėl netgi ir tuo atveju, jeigu, pasibaigus Pirkimo procedūroms, teismas tenkintų ieškinį, Pirkimo procedūros galėtų būti nutrauktos, o viešojo pirkimo sutarties sudarymo atveju galėtų būti taikoma restitucija arba taikomos alternatyvios sankcijos.
  3. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą bei prijungti naujus rašytinius įrodymus. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:
    1. Iš pačios atsakovės nurodytų teisės aktų matyti, kad jau 2013 metais poįstatyminiu lygmeniu ir 2015 metais įstatyminiu lygmeniu atsakovė žinojo (turėjo žinoti) apie poreikį pereiti prie atliekų tvarkymo sistemos, kai tvarkymas apmokamas pačios savivaldybės renkamos rinkliavos pagrindu, tačiau ginčo Konkursą pradėjo vykdyti tik 2016 m. birželio 14 d., kas tik patvirtina, jog nėra skubos operatyviai vykdyti Pirkimą. Atsakovė nurodo teisės aktuose nustatytus terminus, kurie neva sąlygoja poreikį skubiai vykdyti ginčo Pirkimo procedūras, tačiau tai yra formalios sąlygos, nesusijusios su finansavimo netekimu ar kitokia grėsme.
    2. Atsakovė gali užtikrinti atliekų tvarkymo paslaugos teikimą ir po 2017 m. sausio 1 d. Iš pačios atsakovės į bylą pateiktos sutarties, pasirašytos su UAB „Ecoservice“, matyti, kad sutartyje nėra įtvirtinta sąlygų, kurios ribotų sutarties termino pratęsimo trukmę ar pratęsimų skaičių. Be to, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos leidžia perkančiajai organizacijai pasirinkti paslaugų pirkimo būdą, kai tai reikia atlikti operatyviai.
    3. Ginčo Pirkimas yra suskaidytas net 6 d alis, o tai reiškia, kad teoriškai net šeši esami tiekėjai gali būti pripažinti Konkurso nugalėtojais atskirose Pirkimo dalyse, todėl apeliantės argumentas, kad esą dabartiniai tiekėjai yra suinteresuoti užtęsti Pirkimo procedūras, negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Be to, įkainiai yra aiškiai apibrėžti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“, kuris pateikiamas su atsiliepimu.
    4. Nors apeliantė viešąjį interesą skubiu Konkurso vykdymu grindžia ir tuo, kad jį įvykdžius atliekų tvarkymo paslaugos Vilniaus gyventojams atpigtų 200 000 Eur per mėnesį, tačiau nepateikia jokių paskaičiavimų, kurie pagrįstų tokį paslaugų pigimą.
    5. Ta aplinkybė, kad ieškovė pateikė pasiūlymą, per se nepagrindžia Konkurso sąlygų teisėtumo ir nepaneigia ieškinyje nurodytų argumentų pagrįstumo. Pasiūlymas buvo pateiktas tik dėl to, kad būtų išvengta bet kokių galimų spekuliatyvių teiginių, jog ieškovė neturi suinteresuotumo ginčo Pirkimu.
    6. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Ieškinyje yra pateiktos aplinkybės, patvirtinančios akivaizdų ieškinio pagrįstumą. Tai, kad daugybė Pirkimo sąlygų yra neaiškios, papildomai pagrindžia ir antras teismui pateiktas ieškovės ieškinys dėl kitų neaiškių Konkurso sąlygų. Ieškiniu yra ginčijamos Konkurso sąlygos, kurių turinio nepagrįstumo nustatymas yra teisės klausimas, todėl neaišku, kaip ir kokius įrodymus ieškovė turi pateikti, kad įrodytų Pirkimo sąlygos neteisėtumą.
    7. Vykdydama pirkimą, atsakovė turėjo numatyti, kad Pirkimo procedūrų stabdymas yra galimas tiekėjų veiksmų padarinys, kadangi teisė skųsti perkančiosios organizacijos veiksmus yra aiškiai įtvirtinta VPĮ. Tiekėjui realizavus šią teisę, atsakovės patiriami nepatogumai negali nusverti ieškovės teisę ginti savo teises.
  4. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Ekonovus“ prašo tenkinti atsakovės atskirąjį skundą. Nurodo šiuos esminius argumentus:
    1. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmos instancijos teismas nevertino ieškinio prima facie nepagrįstumo/pagrįstumo, todėl neteisėtai ir nepagrįstai, nukrypdamas nuo imperatyvių CPK 144 straipsnio nuostatų, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės ieškinys yra grindžiamas išimtinai tik ieškovės prielaidomis ir samprotavimais. Kvestionuodama Pirkimo sąlygų teisėtumą, ieškovė nepateikė nei vieno jos poziciją pagrindžiančio įrodymo. Be to, laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ir proporcingumo bei ekonomiškumo principus.
    2. Tęstinis Pirkimu siekiamų įsigyti mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje pobūdis suponuoja teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog, netgi priėmus ieškovei palankų sprendimą, vykstant Pirkimo procedūroms ar jau sudarius Pirkimo sutartį, teismas galėtų nutraukti Pirkimo procedūras, o sutarties sudarymo atveju būtų sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas, kas reiškia, jog Pirkimo procedūrų stabdymas šiuo konkrečiu atveju nėra būtina galutinio teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo sąlyga.
    3. Pirmos instancijos teismas rėmėsi išimtinai vienu viešojo intereso elementu – Konkurso dalyvių sąžiningo varžymosi užtikrinimu, absoliučiai neatsižvelgdamas į Pirkimo objekto svarbą ne tik pačiai perkančiajai organizacijai, bet ir visai visuomenei. Tam, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje būtų įvykdyta atliekų tvarkymo sistemos reforma ir būtų įgyvendinti teisės aktų reikalavimai, patvirtinta ir laiku pradėta taikyti vietinė rinkliava ar kita įmoka už atliekų tvarkymą, įvesta nauja atliekų tvarkymo sistema, kuri leistų atliekų tvarkymo administratoriui kontroliuoti atliekų tvarkymo Vilniaus mieste procesą, būtina įvykdyti Pirkimą ir parinkti teisės aktų reikalavimus atitinkančius mišrių komunalinių atliekų tvarkytojus, išsiaiškinti mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų kaštus. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nuo 2017 m. sausio 1 d. komunalinių atliekų tvarkymas Vilniaus mieste sutriktų arba būtų visiškai nutrauktas ir tai lemtų grėsmę sveikai ir minimalias higienos normas atitinkančiai aplinkai.
    4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik pažeidžia ekonomiškumo principą, bet ir yra neproporcingos. Įvertinus ir palyginus Pirkime dalyvaujančių tiekėjų pasiūlymų kainas ir įkainius, už kuriuos šiuo metu yra teikiamos paslaugos, matyti, kad, jeigu Pirkimo sutartis būtų sudaryta nedelsiant, kiekvieną mėnesį būtų sutaupoma apie 200 000 Eur Vilniaus gyventojų lėšų. Tai reiškia, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų sukeliami ženklūs finansiniai nuostoliai.

4Teismas

konstatuoja:

5IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

7Dėl naujų rašytinių įrodymų

  1. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė naujų rašytinių įrodymų: 2016 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų skyriaus pažymos išrašą Nr. A39-782/16(3.10.15-AD10), 2015 m. gegužės 15 d. papildomo susitarimo Nr. A72-657/15(3.1.36-AD4) dėl 2007 m. gegužės 17 d. sutarties pratęsimo kopiją, 2016 m. birželio 30 d. papildomo susitarimo Nr. A64-73/16(3.10-22-TD2) kopiją su priedais, 2016 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-445 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių tvirtinimo“ kopiją, 2015 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-191 „Dėl savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų tvarkymo sistemos“ įsteigimo kopiją. Be to, ir ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2007-05-17 tarp ieškovės ir atsakovės dėl viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje su pakeitimais kopiją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“ kopiją.
  2. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė šių įrodymų pateikti anksčiau galimybės neturėjo, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išspręstas atsakovei apie tai nepranešus, taip pat į tai, jog kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims šie dokumentai žinomi, nes buvo išsiųsti kartu su atsakovės atskiruoju skundu, jie prijungtini prie bylos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokių objektyvių priežasčių neprijungti prie bylos ir ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų naujų rašytinių įrodymų, apie kurių pateikimą kitos šalys irgi buvo informuotos, išsiunčiant atsiliepimą į atskirąjį skundą šalims susipažinti.

8Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo

  1. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pagal CPK 4237 straipsnio, reglamentuojančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus viešųjų pirkimų bylose, 1 dalį teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu, be to, teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1645-381/2015).
  2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. birželio 14 d. paskelbė atvirą konkursą „Mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugos“ (pirkimo Nr. 175611). 2016 m. liepos 29 d. raštu Nr. A39-585 ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. A39-594 atsakovė pateikė Konkurso sąlygų paaiškinimus, kurių pagrindu 2016 m. rugpjūčio 16 d. ieškovė atsakovei pateikė pretenziją dėl netikslių, neaiškių, neproporcingų bei neužtikrinančių skaidrumą viešojo pirkimo sąlygų. 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. A39-683 perkančioji organizacija informavo ieškovę apie pretenzijos tenkinimą iš dalies. Manydama, kad perkančioji organizacija pretenziją išnagrinėjo netinkamai, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę panaikinti Konkurso sąlygų 36.4 punkto reikalavimą bei įpareigoti atsakovę pateikti tikslų ir aiškų atsakymą į suinteresuotų tiekėjų užduotus klausimus dėl viešojo pirkimo – pardavimo sutarties projekto 64 punkto bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - pirkimo procedūrų stabdymą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomo viešojo pirkimo „Mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugos“ procedūras. Atsakovė su tokia pirmos instancijos teismo nutartimi, nesutinka, atskiruoju skundu prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
  3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, jog dėl kokių nors antrosios ginčo šalies veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkinti ieškinio (pareiškimo) reikalavimai gali būti neįvykdyti, todėl teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausiai turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Jeigu preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismui susiformuoja nuomonė, kad toks palankus sprendimas galėtų būti priimtas, tik tada turi būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. ar yra grėsmė, kad galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
  4. Apeliantė atskirajam skunde tvirtina, kad ieškovės ieškinys yra prima facie nepagrįstas, todėl vien dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra negalimas. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013 ir kt.). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1492-236/2015 ir kt.).
  5. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų turinio, nagrinėjamu atveju ieškinyje yra aiškiai nurodyti argumentai, kuriais siekiama pagrįsti atsakovės neteisėtus veiksmus, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo nėra net tikėtinai pagrįstas.
  6. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, bei pabrėždamas, kad tiek ieškovės įrodinėjamos, tiek atsakovės neigiamos aplinkybės bus įvertintinos tik nagrinėjant bylą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės argumentai, susiję su ieškinio preliminariu pagrįstumu, yra nepagrįsti.
  7. Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo argumentu, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šiurkščiai pažeidžia viešąjį interesą, nepagrįstai suteikia prioritetą pavienio ūkio subjektų teisių gynimui, neatitinka proporcingumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principų bei neužtikrina bylos šalių interesų pusiausvyros.
  8. Viešųjų pirkimų bylose tarpusavyje konkuruoja keletas viešųjų interesų – tai yra visuomenės interesas pirkimo objekto teikiama nauda bei visuomenės interesas užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005). Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2083/2014). Vadinasi, kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis teismas turi spręsti, kurio viešojo intereso aspekto neužtikrinimas padarytų didesnės žalos – (kuo skubesnis) konkrečių prekių ar/ir paslaugų, reikalingų visuomenei, įsigijimas ar konkretaus privataus asmens interesų užtikrinimas lygiomis galimybėmis dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose bei visuomenės poreikis racionaliai ir skaidriai panaudoti biudžeto lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1907/2014). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju prioritetą suteikė viešųjų pirkimų siekiui, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nagrinėjamos bylos atveju neturi pagrindo nesutikti.
  9. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, susijusius su viešojo intereso pažeidimu, laiko nepagrįstais, kadangi vien tai, jog ginčo Pirkimas yra susijęs su viešųjų paslaugų, svarbių visam Vilniaus miestui ir jo gyventojams, teikimu, savaime nereiškia, kad atsakovės interesas yra svarbesnis. Viešųjų pirkimų ginčai nėra vien tik privataus pobūdžio, jie susiję su viešojo intereso apsauga, kad visuomenė yra suinteresuota ne tik pirkimo objektu, bet ir tuo, jog perkančiųjų organizacijų vykdomos viešojo pirkimo procedūros vyktų skaidriai, griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Tęsiant pirkimo procedūras pagal perkančiosios organizacijos sprendimus, galimai neatitinkančius imperatyvių teisės aktų reikalavimų, būtų pažeidžiama visuomenės teisė į viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumą bei teisėtumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-867-236/2016).
  10. Atsakovė nurodo, kad atliekų tvarkymo reformą turi įgyvendinti iki 2017 m. sausio 1 d., kadangi šis terminas yra įtvirtintas teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarime Nr. 711 bei 2015 m. kovo 26 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme dėl Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo Nr. XII-1590, todėl būtina yra skubiai vykdyti Pirkimo procedūras.
  11. Atkreiptinas dėmesys, kad iš pačios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktos informacijos matyti, kad atsakovė apie poreikį pereiti prie atliekų tvarkymo sistemos, kai tvarkymas apmokamas pačios savivaldybės renkamos rinkliavos pagrindu, žinojo jau nuo 2013 metų, tačiau konkursą „Mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugos“ (pirkimo Nr. 175611) paskelbė tik 2016 m. birželio 14 d., t. y. likus pusei metų iki termino pereiti prie naujos atliekų tvarkymo sistemos pabaigos. Taigi pati apeliantė nesuskubo atlikti viešojo pirkimo procedūrų, nors turėjo žinoti, kad viešuosiuose pirkimuose dalyviai turi atitinkamas teises skundžiant galimai neteisėtus perkančiųjų organizacijų sprendimus ir dėl tokių skundų teikimo gali būti stabdomos viešųjų pirkimų procedūros. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokiais savo veiksmais pati apeliantė patvirtina, kad nėra jokios būtinybės skubėti organizuojant ginčo Pirkimą. Dėl tokio perkančiųjų organizacijų veiksmų vertinimo yra pasisakyta ne vienoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-867-236/2016; 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-302/2016 ir kt.).
  12. Kaip nepagrįstas vertintinas ir apeliantės teiginys, kad kuo greičiau neužbaigus Pirkimo procedūrų ir iki 2016 m. gruodžio 31 d. nesudarius viešojo pirkimo sutarties, nuo 2017 m. sausio 1 d. komunalinių atliekų tvarkymas Vilniaus mieste sutriktų arba būtų visiškai nutrauktas. Iš atsakovės su atskiruoju skundu ir ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų raštinių įrodymų matyti, kad 2007 m. gegužės 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija su UAB „Ecoservice“ ir ieškove UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ buvo pasirašiusi Viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutartis, kuriose numatyta, jog sutartys sudaromos 8 metų laikotarpiui su galimybe jas pratęsti. Galimybe pratęsti sutarties galiojimą buvo pasinaudota 2016 m. birželio 30 d., pasirašant tarp šalių Papildomus susitarimus Nr. A64-73/16(3.10-22-TD2) ir Nr. A64-70/16(3.10-22-TD2) dėl 2007-05-17 sutarties dėl viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje pratęsimo. Minėtų susitarimų 1 punkte numatyta, kad 2007 m. gegužės 17 d. sutartis pratęsiama iki 2017 m. sausio 1 d., bet ne ilgiau nei bus sudarytos sutartys su viešojo pirkimo konkursą mišrių komunalinių atliekų surinkimo – vežimo paslaugoms laimėjusiais dalyviais ir dalyviai pagal viešojo pirkimo konkurso sąlygas bus visiškai pasirengę teikti paslaugas. Įvertinęs minėtas nuostatas, kuriose nėra jokių ribojimų 2007 m. gegužės 17 d. sutarties terminą pratęsti ilgesniam laikui, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 2007 m. gegužės 17 d. sutartis galės būti pratęsta ilgesniam laikotarpiui, t. y. iki bus sudarytos sutartys su viešojo pirkimo konkursą mišrių komunalinių atliekų surinkimo – vežimo paslaugoms laimėjusiais dalyviais, o tai reiškia, kad ir po 2017 m. sausio 1 d. atliekų tvarkymas Vilniaus mieste gali būti užtikrintas.
  13. Nors apeliantė ir tvirtina, kad ieškovei ir kitiems esamiems atliekų paslaugų teikėjams yra palanku vilkinti Pirkimo procedūrų vykdymą, kadangi jie gali dabar diktuoti paslaugų įkainius, tačiau ir šis atskirojo skundo argumentas negali būti vertinamas kaip pagrindas nagrinėjamu atveju netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip matyti iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“, šiame teisės akte yra aiškiai apibrėžtos maksimalios tarifų ribos, kurios buvo priimtinos Vilniaus miesto savivaldybei, kas suponuoja išvadą, kad tiekėjai neturi teisės vienašališkai ar derindami tarpusavyje nustatinėti naujų įkainių. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad ir dabartiniai tiekėjai dalyvauja ginčo Pirkime, kuris yra išskaidytas net į šešias atskiras dalis, todėl ir jie turi visas galimybes laimėti Konkursą, kas patvirtina tai, jog apeliantės teiginys dėl dabartinių tiekėjų siekio vilkinti Pirkimo procedūras, yra daugiau samprotaujamojo pobūdžio.
  14. Atmestinas kaip neįrodytas ir atskirojo skundo argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sąlygos ženklius finansinius nuostolius. Nors apeliantė ir nurodo, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių Vilniaus miestas kiekvieną mėnesį patirtų po 200 000 Eur nuostolių, tačiau nepateikia jokių bent preliminariai šį teiginį patvirtinančių skaičiavimų ir įrodymų (CPK 178 straipsnis), todėl tikėti šiais apeliantės teiginiais teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.
  15. Apeliantė tvirtina, kad aplinkybė, jog pati ieškovė yra pateikusi pasiūlymą Konkursui, sudaro tikimybę, jog su pačia ieškove gali būti sudaryta sutartis, o tai neva paneigia pirmos instancijos teismo argumentą, jog Konkurso nestabdymas eliminuotų galimybę ieškovei varžytis dėl Pirkimo sutarties sudarymo. Vertinant šio atskirojo skundo argumento pagrįstumą, sutiktina su ieškove, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė pateikė pasiūlymą, per se nepagrindžia ginčijamų Pirkimo sąlygų teisėtumo ir nepaneigia ieškinyje nurodytų argumentų pagrįstumo bei nesudaro pagrindo išvadai, jog, tarp šalių kilus ginčui dėl Pirkimo sąlygų, nėra pagrindo nagrinėjamu atveju iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti atsakovės vykdomo viešojo pirkimo procedūras.
  16. Atsižvelgiant į pakankamai trumpus maksimalius civilinio proceso viešųjų pirkimų bylose terminus (CPK 4236 straipsnio 1 dalis, 4238 straipsnio 4 dalis, 4239 straipsnis), į tai, kad apeliantė šiuo konkrečiu atveju neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo būtinumo bei į tai, kad ieškinio patenkinimas sąlygotų reikšmingus pasikeitimus tolesnėje viešojo pirkimo procedūrų eigoje ir turėtų esminės įtakos realiam ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, darytina išvada, jog atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomo viešojo pirkimo „Mišrių komunalinių atliekų surinkimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugos“ (pirkimo Nr. 175611) procedūrų sustabdymas keliems mėnesiams neturės realios žalos viešajam interesui, o jeigu tokia žala ir būtų padaryta, tai ji tikėtina, kad nebus didesnė nei žala, kuri galimai kiltų nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau užtikrins, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

9Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją pakeisti arba panaikinti, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartis paliktina nepakeista.

10Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu teismas

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai