Byla 1A-278-449/2019
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo -

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Andrejui Mirnyj, gynėjui Ramūnui Dobrovolskiui, nuteistajai B. J.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro Andrejaus Mirnyj apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo -

3B. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 110 MGL dydžio (4 142,60 Eur) bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. -

4B. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5Tuo pačiu nuosprendžiu D. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį pagal laidavimą ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Dėl D. M. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I. Bylos esmė

81. B. J. buvo kaltinama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį. Ji buvo kaltinama tuo, kad būdama UAB „X“ vyriausiąja finansininke ir laikotarpiu nuo 1998 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatas būdama atsakinga už UAB „X“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, padėjo UAB „X“ direktoriui V. M. kyšininkauti, o būtent: 1.1. V. M., būnant valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „X“ direktoriumi, savo ir savo pavaldinės – UAB „X“ vyr. finansininkės B. J. naudai tiesiogiai 2017 m. spalio 13 d. priėmus 2000 Eur kyšį grynaisiais pinigais iš UAB „Y“ vadovo D. M. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, jog būtų panaikinta už nustatytą nuotekų užterštumo viršijimą UAB „Y“ apmokėti UAB „X“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija XXX Nr. YYYY, dėl 7 850,37 Eur be PVM, V. M. 2017 m. spalio 20 d. B. J. darbo kabinete, esančiame UAB „X“ patalpose, perdavė dalį iš D. M. gauto kyšio – 1 000 Eur B. J. ir davė jai neteisėtus nurodymus anuliuoti UAB „X“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija XXX Nr. YYYY, pateiktą apmokėti UAB „Y“ už nustatytą nuotekų užterštumo viršijimą. Po to, padėdama įvykdyti V. M. nusikalstamus veiksmus, t. y. už jo priimtą kyšį panaikinti PVM sąskaitą faktūrą, serija XXX Nr. YYYY, dėl 7 850,37 Eur be PVM už nustatytą UAB „Y“ nuotekų užterštumo viršijimą, 2017 m. spalio 23 d. UAB „X“ buhalterei – kasininkei Ž. S. B. J. neteisėtai nurodė panaikinti minėtą sąskaitą faktūrą, po to Ž. S., pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 „Dėl specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (nauja redakcija 2004 m. balandžio 9 d. Nr. 407) 12.3 p. ir 31 p., išėmė ir vietoje jos išrašė kitą PVM sąskaitą faktūrą tokiu pačiu numeriu ir ta pačia data. 2. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį teismas B. J. išteisino, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad B. J. nepagrįstai buvo kaltinama padėjimu UAB „X“ direktoriui V. M. priimti kyšį iš D. M.. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų iki 2017 m. spalio 13 d. buvus V. M. ir kaltinamosios B. J. susitarimą bendrininkaujant priimti kyšį iš D. M.. Kaip nustatyta bylos duomenimis, V. M. dalį gauto kyšio iš D. M. kaltinamajai B. J. perdavė tik 2017 m. spalio 20 d., t. y. tuomet, kai V. M. jau buvo priėmęs kyšį iš D. M. ir V. M. nusikalstama veika, numatyta BK 225 straipsnio 2 dalyje, už tai jis jau pripažintas kaltu ir nuteistas, jau buvo baigta. Teismas pažymėjo, kad bendrininkų susitarimas galimas tik iki tol, kol nusikalstama veika nėra pabaigta, tačiau nagrinėjamu atveju V. M. su kaltinamąja B. J. bendravo dėl neteisėtų veiksmų atlikimo (sąskaitos faktūros panaikinimo) tik jau po V. M. įvykdytos nusikalstamos veikos, todėl, atsižvelgęs į nustatytą įvykių eigą ir situaciją, teismas padarė išvadą, kad B. J. negali būti laikoma kyšio iš D. M. priėmimo bendrininke.

9II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai

102. Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras A. Mirnyj apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje B. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį išteisinta, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Prašo atlikti įrodymų tyrimą ir sudaryti galimybę pakeisti B. J. kaltinimą. Nuosprendžio dalį, kurioje B. J. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o D. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, palikti nepakeistą. 2.1. Skunde prokuroras nurodo, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Prokuroro nuomone, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą. Be to, pasak prokuroro, teismas padarė esminius BPK pažeidimus bei netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus. 2.2. Prokuroras sutinka su tuo, kad teismas aiškiai ir argumentuotai pasisakė dėl nusikalstamos veikos baigtumo momento ir B. J. negalėjimo bendrininkauti darant jau baigtą nusikaltimą. Tačiau, prokuroro nuomone, tai, kad B. J. nepadarė BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nereiškia, jog jos atliktuose veiksmuose nėra kitos nusikalstamos veikos požymių. 2.3. Skunde nurodoma, kad bylos duomenimis įrodyta, jog B. J. iš V. M. 2017 m. spalio 20 d. priėmė 1 000 Eur ir žinojo, kad tai yra pinigai, kuriuos D. M. perdavė V. M. kaip kyšį už prašomą neteisėtą veikimą panaikinant UAB „Y“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Atsižvelgiant į tai, prokuroras daro išvadą, kad B. J. suvokė, jog iš V. M. priimami pinigai gauti nusikalstamu būdu, ir priimdama šiuos pinigus ji juos įgijo, todėl jos veiksmuose yra BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. 2.4. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, palaikant valstybinį kaltinimą, buvo manoma, jog B. J. veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl alternatyva šiam kaltinimui svarstoma nebuvo, o šioje dalyje buvo tikimasi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Skunde nurodoma, kad pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį teismas, tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodoma ir tai, kad vadovaudamasis BPK 295 ir 300 straipsniais, bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva galėjo atnaujinti įrodymų tyrimą, nustatęs, jog yra naujos ar neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės arba kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota. Tokiu būdu įstatymas numato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo laikytis aktyvios pozicijos siekiant teisingumo. 2.5. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir iš joje esančių duomenų matydamas, kad kaltinime aprašyta B. J. veika, kuri kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį, gali būti perkvalifikuota pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, apie šią galimybę nepranešė nagrinėjimo teisme dalyviams. Prokuroro nuomone, tai vertintina kaip BPK 329 straipsnio 4 punkte ir 369 straipsnio 3 dalyje numatytas esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, dėl kurio B. J. nebuvo pakeistas kaltinimas ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. 2.6. Skunde nurodoma ir tai, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu bei BK 72 straipsniu, buvo siekiama iš B. J. konfiskuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą – 1 000 Eur. Tačiau pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį B. J. išteisinus, nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimo klausimas liko neišspręstas. Prokuroro nuomone, aplinkybė, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu, yra neginčijama. 3. Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistosios B. J. gynėjas nurodo, kad su prokuroro apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo šį skundą atmesti. 3.1. Pasak nuteistosios gynėjo, iš apeliacinio skundo argumentų matosi, kad pats prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog B. J. veiksmuose nėra BK 24 straipsnio 6 dalies ir BK 225 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pats prokuroras nurodo, kad teismas aiškiai ir argumentuotai pasisakė dėl nusikalstamos veikos baigtumo momento ir asmens negalėjimo bendrininkauti darant jau baigtą nusikaltimą. 3.2. Todėl nėra suprantamas apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas nuosprendžio dalį, kuria B. J. išteisinta, panaikinti kaip nepagrįstą, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, o prieš tai atnaujinti įrodymų tyrimą ir sudaryti galimybę pakeisti kaltinimą. Pasak nuteistosios gynėjo, prokuroras nesuformulavo prašymo, nėra aišku pagal kokią veiką prašoma pripažinti B. J. kalta ir kuo grindžiamas šis prašymas. Prokuroro pateiktas apeliacinis skundas užkerta kelią B. J. gintis. 3.3. Pažymima, kad kaltinimą teisme palaiko prokuroras, teismas negali suformuoti kaltinimo ir nuteisti asmens, todėl prokuroro argumentai dėl galimo kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Be to, prokurorui manant, jog pirmosios instancijos teismas padarė pažeidimus, prokuroras apeliacinės instancijos teismo turėjo prašyti grąžinti bylą nagrinėti į pirmąją instanciją tam, kad būtų sudaryta galimybė ne tik pašalinti pažeidimus, bet visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylą. Teismo posėdyje prokuroras tenkinti jo apeliacinio skundo neprašė. Jis nurodė, kad nepareiškus prašymo pakeisti B. J. kaltinimo, jis negali prašyti skirti jai bausmę ir spręsti kitus klausimus. Nuteistoji B. J. ir jos gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

11III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

124. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. O keisti B. J. kaltinimą ir netgi prokurorui teikti prašymą dėl tokio kaltinimo pakeitimo, apie kurį nurodoma apeliaciniame skunde, nėra teisinės galimybės. Keisti B. J. kaltinimą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir dėl prokuroro paduoto apeliacinio skundo neatitikimo BPK 313 straipsnio reikalavimams. 5. Šioje teismo nutartyje bylos esmė jau buvo išdėstyta, tačiau atsakant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į kai kurias šios bylos aplinkybes. 6. Skundžiamu nuosprendžiu teismas D. M. pripažino padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, bet jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. Teismas nustatė, kad D. M., būdamas UAB „Y“ direktoriumi, 2017 m. spalio 13 d. už UAB „Y“ dėl nuotekų užterštumo viršijimą išrašytos 7 850,37 Eur PVM sąskaitos – faktūros panaikinimą susitarė su UAB „X“ direktoriumi V. M. ir davė jam 2 000 Eur kyšį grynaisiais pinigais. Prieš V. M. ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu buvo atskirtas. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamuoju įsakymu V. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 d. Teismas nustatė, kad V. M., būdamas UAB „X“ direktoriumi, 2017 m. spalio 13 d. iš D. M. priėmė 2 000 Eur kyšį grynaisiais pinigais už tai, kad būtų panaikinta už nustatytą nuotekų užterštumo viršijimą UAB „Y“ išrašyta PVM sąskaita – faktūra 7 850,37 Eur sumai. 2017 m. spalio 20 d. V. M. dalį iš D. M. gauto kyšio – 1 000 Eur perdavė UAB „X“ vyriausiajai finansininkei B. J. ir davė jai neteisėtus nurodymus anuliuoti UAB „Y“ už nustatytą nuotekų užterštumo viršijimą išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą. Skundžiamu nuosprendžiu B. J. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB „X“ vyriausiąja finansininke, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą šios įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, B. J. buvo kaltinama taip pat bendrininkavimu su V. M. ir padėjimu priimti kyšį. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį ji buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. spalio 13 d. V. M. savo ir jos, t. y. B. J., naudai priėmus iš D. M. 2 000 Eur kyšį už tai, kad būtų panaikinta už nustatytą nuotekų užterštumo viršijimą UAB „Y“ išrašyta PVM sąskaita – faktūra dėl 7 850,37 Eur apmokėjimo, 2017 m. spalio 20 d. V. M. perdavė jai dalį iš D. M. gauto kyšio – 1 000 Eur. O ji, t. y. B. J., padėdama įvykdyti V. M. nusikalstamus veiksmus, 2017 m. spalio 23 d. UAB „X“ buhalterei – kasininkei Ž. S. neteisėtai nurodė paminėtą sąskaitą – faktūrą panaikinti. Kaltinimai ir teismų nustatytos bylos aplinkybės išsamiau išdėstyti kaltinamajame akte, V. M. priimtame baudžiamajame įsakyme ir skundžiamame nuosprendyje. 7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik prokuroras ir tik tą nuosprendžio dalį, kuria B. J. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį. Kadangi tai svarbu atsakant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į nuosprendyje dėstomus B. J. išteisinimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas pirmiausia išsamiai pasisakė apie kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėties, o taip pat apie bendrininkavimo požymius, nurodydamas, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą, teismas pažymėjo, jog nustatyta, kad V. M. iš D. M. kyšį priėmė 2017 m. spalio 13 d. ir ši nusikalstama veika buvo baigta tą dieną. Išnagrinėti įrodymai, taip pat ir kaltę pripažinusio V. M. parodymai nepatvirtina, kad V. M. ir B. J. tarėsi ir buvo susitarę dėl kyšininkavimo dar iki 2017 m. spalio 13 d. Nustatyta tik tai, kad V. M. dalį gauto kyšio perdavė B. J. 2017 m. spalio 20 d. Teismas padarė išvadą, kad dėl neteisėtų veiksmų atlikimo (sąskaitos – faktūros panaikinimo) V. M. su B. J. bendravo jau tik po V. M. nusikalstamos veikos padarymo, t. y. po kyšio priėmimo, todėl B. J. negali būti pripažinta kyšio priėmimo bendrininke. Vadovaujantis tokiais motyvais pirmosios instancijos teismas B. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiuose prokuroras jokių prašymų pakeisti B. J. kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo pareiškęs. Apie kaltinimo pakeitimo galimybę nagrinėjimo teisme dalyviams nepranešė ir pats teismas savo iniciatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies taip pat matosi, kad išdėstęs B. J. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį motyvus, teismas galimybės pakeisti jai kaltinimą ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą nenustatė ir jokių išvadų dėl tokios galimybės neišdėstė. 8. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. 8.1. Bylos nagrinėjimo metu galiojusi BPK 256 straipsnio (2017 m. liepos 11 d. redakcija) 1 dalis nustatė, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. 8.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018 išaiškinta, kad šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai). 8.3. Kasacinės instancijos jurisprudencijoje yra suformuota teismų praktika, kad apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. 8.4. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių keitimo iš esmės skirtingomis ir kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo yra neatsiejamas nuo BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyto reglamentavimo, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių skundai paduoti, ir kad apeliacinės instancijos teismas pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar veikos kvalifikavimą į sunkesnį, tai yra pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, gali tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose, ir ne daugiau, negu prašoma. 8.5. Kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nepaisant to, kaltinimo keitimo galimybėms procese įstatymas nustato tam tikrus ribojimus, o teismų praktikoje pateikiamas aiškinimas, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014). Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-262/2014, 2K-102/2014). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Apie tai, kaip svarbu atriboti kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimą nuo kaltinimo dėl naujos nusikalstamos veikos pareiškimo pasisakyta ir kitose kasacinėse nutartyse. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018 išaiškinta, kad apie tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016). Toks įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad kaltinimo keitimas yra susijęs su jau esančio kaltinimo papildymu, praplėtimu, tačiau turi būti išlaikoma riba, kad toks kaltinimo keitimas netaptų kaltinimu dėl visiškai kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas prieš tą asmenį nebuvo atliktas, nes tokios galimybės BPK nenustato. Toje pačioje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-66-648/2018 išaiškinta, kad toks prašymas negali būti vertinamas kaip kaltinimo keitimas, atitinkantis BPK 256 straipsnyje įtvirtinto instituto prasmę ir kaltinimo keitimo ribas. Iš esmės toks kaltinimo keitimas reiškia ne prašymą keisti kaltinimą, bet prašymą reikšti naują kaltinimą dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo, o tai neatitinka BPK nuostatos, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, esantis byloje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Dėl nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų 9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tai daro tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai, išskyrus BPK 320 straipsnio 3, 5 dalyse numatytas dvi išimtis iš šios bendros taisyklės. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Nuosprendžio apskundimo pagrindu laikomi BPK numatyti netinkami baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pritaikymas ar kitokie pažeidimai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti arba pakeisti. Tuo tarpu nuosprendžio apskundimo motyvai – tai apelianto argumentai, kuriais ginčijamos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teisiniai vertinimai ar priimti sprendimai. 10. Iš šio byloje prokuroro paduoto apeliacinio skundo matosi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dėl B. J. ir tik dėl jos išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matosi, kad jame prokuroras išdėstė faktiškai visus įmanomus nuosprendžio apskundimo pagrindus. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, o taip pat padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, o didžioji jų dalis ir patys nuosprendžio apskundimo pagrindai yra dėstomi deklaratyviai ir jų niekaip nepagrindžiant. 11. Kokį baudžiamąjį įstatymą ir kaip teismas pritaikė netinkamai, taip pat kokios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, prokuroro apeliaciniame skunde apskritai nenurodoma. Nėra ir jokių tokius teiginius pagrindžiančių bylos duomenų ir jokių apelianto motyvų. Netgi priešingai, su teismo išvadomis dėl B. J. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį prokuroras sutinka. Išteisindamas B. J. teismas išdėstė tokio sprendimo motyvus, išdėstė išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir aptarė baudžiamųjų įstatymų (BK bendrosios ir specialiosios dalies normų) taikymo klausimus. B. J. išteisinimo motyvai šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pats prokuroras nurodo su teismo išvada dėl BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį numatytos veikos požymių B. J. veikoje nebuvimo jis sutinka. Taip pat nurodo, kad teismas aiškiai ir argumentuotai pasisakė dėl nusikalstamos veikos baigtumo momento ir dėl asmens negalėjimo bendrininkauti darant jau baigtą nusikaltimą. Tai reiškia, jog prokuroras skunde pats sutinka ir su teismo išvada dėl B. J. išteisinimo, ir su tuo, kaip teismas taikė BK 24 straipsnyje ir 225 straipsnyje numatytus baudžiamuosius įstatymus. Į tai pagrįstai atkreipiamas dėmesys dėl prokuroro apeliacinio skundo pateiktuose gynėjo atsiliepimuose. Juose gynėjas taip pat nurodo apie šio skundo prieštaravimus, kai pripažinęs, jog B. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį išteisinta pagrįstai, po to prokuroras prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti kaip nepagrįstą. Šioje nutartyje jau buvo pažymėta, kad jokių kitų išvadų dėl galimybės keisti B. J. kaltinimą, dėl kitų nusikalstamų veikų požymių buvimo ar nebuvimo teismas neišdėstė. Apie kokių nors kitų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir apie kitų baudžiamųjų įstatymų netinkamą taikymą prokuroras skunde nieko nenurodo. Todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Skunde dar nurodo apie netinkamai išspręstus kitus nuosprendžio klausimus. Nors skunde nepaaiškinta, kokie tie nuosprendžio klausimai, galima manyti, kad tai klausimas dėl BK 72 straipsnio taikymo ir nusikalstamu būdu gauto turto konfiskavimo. Šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti, o jų atmetimo motyvai šioje nutartyje dar bus išdėstyti. Dėl esminių BPK pažeidimų, bylos nagrinėjimo teisme ribų ir kaltinimo pakeitimo teisme 12. Iš apeliacinio skundo matosi, jog esminiu BPK pažeidimu prokuroras vertina tai, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs B. J. veikoje bendrininkavimo priimant kyšį, neapsvarstė galimybės pakeisti kaltinimą ir perkvalifikuoti B. J. veiką į BK 189 straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad B. J. priėmė iš V. M. 1 000 Eur ir juos priimdama žinojo, kad tai yra pinigai, kuriuos V. M. priėmė kaip kyšį iš D. M.. Tai reiškia, kad B. J. įgijo turtą, žinodama, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, todėl jos veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Prokuroro nuomone, neatnaujinęs įrodymų tyrimo ir BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka nepranešęs nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę, teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Apeliaciniame skunde prokuroras prašymo pripažinti B. J. kalta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai bausmę neišdėstė. Skunde prašoma tik panaikinti nuosprendžio dalį dėl B. J. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, prieš tai atnaujinus įrodymų tyrimą ir sudarius galimybę pakeisti B. J. kaltinimą. Bylą jau nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir leisti jam pateikti teismui prašymą pakeisti B. J. kaltinimą į BK 189 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija tokį prokuroro prašymą atmetė ir nutarė įrodymų tyrimo neatlikti. Teisėjų kolegijos nuomone, nespręsdamas klausimo dėl kaltinimo B. J. pakeitimo, pirmosios instancijos tesimas BPK pažeidimų ir, juo labiau, esminių nepadarė. Kolegijos nuomone, keisti B. J. kaltinimą iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 225 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalį nebuvo ir šiuo metu nėra pagrindo. Tokia išvada daroma ne tik dėl to, kad nėra surinkta duomenų, patvirtinančių kitos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau pirmiausia dėl to, kad toks prašymas perkvalifikuoti B. J. veiką reikštų ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi bylos aplinkybes ir vadovaudamasi galiojančia teismine praktika. 13. Išnagrinėjusi šios bylos aplinkybes ir vadovaudamasi jau išdėstyta teismine praktika, teisėjų kolegija daro keletą išvadų. 14. Pirmiausia kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK reikalavimus nepakeisdamas B. J. kaltinimo iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 225 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalį. Jau buvo pažymėta, kad prokuroras teisiamajame posėdyje teismui tokio prašymo nebuvo pateikęs. Tuo tarpu pats teismas savo iniciatyva pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams apie galimybę taip perkvalifikuoti B. J. veiką ir po to ne išteisinti ją, o perkvalifikuoti jos veiką į BK 189 straipsnio 1 dalį, turėjo tik teisę, bet ne pareigą. Be to, teismas savo iniciatyva keisti kaltinimą BPK 256 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta tvarka galėjo tik esant tam pakankamam ir bylos duomenimis pagrįstam pagrindui. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad B. J. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai ir dėl to daro vienareikšmę išvadą. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai tėra tik prokuroro subjektyvi nuomonė, nes spręsti ar asmuo kaltas ir kokią jis padarė nusikalstamą veiką, turi teisę tik teismas, priimdamas nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė, kodėl nekeičia B. J. kaltinimo į BK 189 straipsnio 1 dalį, o įvertinus tai, kad prokuroras prašymo taip pakeisti kaltinimą nebuvo pareiškęs, to ir neturėjo daryti. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, nepranešęs nagrinėjimo teisme dalyviams apie kaltinimo B. J. pakeitimo teismo iniciatyva galimybę, o išėjęs į pasitarimų kambarį ir po to negrįžęs ir neatnaujinęs įrodymų tyrimo, jokių prokuroro skunde nurodomų BPK pažeidimų nepadarė. Juo labiau nebuvo padaryti esminiai, t. y. tokie BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). 15. Be to, teisėjų kolegija, vadovaudamasi jau aptarta teismine praktika kitose baudžiamosiose bylose ir tose bylose priimtų kasacinių nutarčių išaiškinimais, daro išvadą, kad kaltinimas B. J. BPK 256 straipsnio tvarka iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 225 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalies iš viso negalėjo būti pakeistas, nes tai būtų reiškę kaltinimą dėl iš viso naujos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kyšininkavimas (BK 225 straipsnis) ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas (BK 189 straipsnis) savo esme ir pobūdžiu yra visiškai skirtingos nusikalstamos veikos, priskiriamos skirtingiems BK skyriams. Skiriasi šių nusikaltimų objektai, o pripažįstant asmenį kaltu dėl šių nusikaltimų padarymo būtina nustatyti visai kitokius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šių skirtingų nusikalstamų veikų sudėčių požymius. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 225 straipsnio 2 dalies į BK 189 straipsnio 1 dalį šioje byloje būtų siejamas ne su jau esančio kaltinimo papildymu ar praplėtimu, o juo būtų peržengta riba, kai toks kaltinimo pakeitimas taptų kaltinimu dėl visiškai kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas prieš B. J. nebuvo atliktas. Būtent toks kaltinimo keitimas, apie kurį nurodoma prokuroro skunde, esmingai pažeistų kaltinamojo, o šiuo atveju – nuteistosios B. J. teisę į gynybą. 16. Iš esmės dėl tų pačių aplinkybių teisėjų kolegija atmetė ir galimybę taip pat pakeisti kaltinimą B. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jau buvo nurodyta, kad kolegija teismo posėdžio metu prokuroro pareikštą prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir leisti jam pateikti prašymą dėl kaltinimo B. J. pakeitimo atmetė. Šis prašymas pirmiausiai atmestas dėl jau aptartos priežasties, t. y. dėl to, kad tai reikštų ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme apskritai negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3, 4 dalys). 17. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro prašymas atlikti šioje byloje įrodymų tyrimą bei pateikti prašymą pakeisti B. J. kaltinimą buvo atmestas ir dėl dar vienos priežasties. Kolegijos nuomone, prokuroro paduotas apeliacinis skundas apskirtai neatitinka BPK 313 straipsnio reikalavimų. Pagal šį BPK straipsnį ir galiojančią teisminę praktiką apeliaciniame skunde be kitų jo turinio elementų turi būti nurodyti ir apelianto prašymai. Prašymų panaikinti arba pakeisti nuosprendį (nutartį) tikslumas ir konkretumas nustato aiškias apeliacinio skundo ribas. Be to, apelianto prašymų tikslumas ir konkretumas ypač svarbūs tais atvejais, kai nuosprendį ar nutartį apskundžia prokuroras ir kai tuo skundu prašoma pabloginti asmens teisinę padėtį. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į BPK 320 straipsnio 4 dalį, pagal kurią asmens padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. 18. Jau buvo nurodyta, kad prokuroro apeliaciniame skunde buvo išdėstytas tik prašymas panaikinti nuosprendžio dalį dėl B. J. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Dar buvo pareikštas prašymas atlikti įrodymų tyrimą ir leisti pateikti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. Tačiau prokuroras skunde apskritai neišdėstė, kokį apkaltinamąjį nuosprendį jis prašo priimti. Skunde neišdėstytas prašymas pripažinti B. J. kalta nei pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, nei pagal jokį kitą baudžiamąjį įstatymą, neišdėstytas ir prašymas paskirti konkrečią bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra esminis apeliacinio skundo trūkumas, dėl kurio visiškai neaiškios apeliacinio skundo ribos, o tai irgi esmingai pažeidžia B. J. teisę į gynybą, nes nuteistoji šiuo atveju apskritai nežino, kuo bus kaltinama ir nuo ko turės gintis. Susidaro situacija, kad nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka terminas pasibaigęs, prokuroras išteisinamąjį nuosprendį prašo panaikinti ir toje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nenurodo, nei pagal kokį baudžiamąjį įstatymą prašo asmenį pripažinti kaltu, nei kaip jį nubausti. Tenkinant tokius prokuroro prašymus dėl kaltinimo pakeitimo būtų susidariusi situacija, kai prašymus, kurie turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, prokuroras būtų galėjęs pateikti tik žodžiu baigiamųjų kalbų metu. Kolegija dar kartą pažymi, kad tai iš esmės pažeistų B. J. teisę į gynybą ir tai iš esmės pažeistų jos teises. Todėl tenkinti prokuroro apeliacinį skundą nėra galimybės dar ir dėl šio skundo neatitikimo BPK 313 straipsnio reikalavimams. 19. Nustačius tokius esminius paduoto apeliacinio skundo trūkumus galėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl šio skundo palikimo nenagrinėtu ir jo grąžinimo apeliantui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro skunde buvo dėstomi ir kiti nesutikimo su nuosprendžiu argumentai, į kuriuos teko atsakyti šioje nutartyje. Be to, prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir leisti pateikti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo kolegija atmetė jau apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to buvo nuspręsta prokuroro apeliacinį skundą ne palikti nenagrinėtą, o jį atmesti, kaip tai numatyta BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Dėl turto konfiskavimo 20. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad B. J. išteisinus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį, liko neišspręstas nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimo klausimas. Tačiau, kad toks turtas buvo gautas, prokuroro nuomone, neginčijama. Tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta. BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas yra viena iš BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal BK 67 straipsnio 3 dalį turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnį 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. 21. Kas šioje byloje yra konfiskuotinas turtas, nenurodoma pačiame apeliaciniame skunde. Galima tik spėti, kad tokiu turtu prokuroras vadina kaltinime nurodomą V. M. B. J. perduotą kyšio dalį, t. y. 1 000 Eur. Tačiau pripažinti tokią pinigų sumą kyšio dalyku ir išieškoti ją iš nuteistosios B. J. pagrindo nėra. Nors kaltinime nurodoma, kad V. M. 1 000 Eur kyšio dalį perdavė B. J., tie pinigai surasti ir paimti nebuvo, pinigai prie bylos nepridėti. Todėl konfiskuoti kokius nors pinigus nuosprendžiu sprendžiant daiktų klausimą (BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 307 straipsnio 6 dalies 2 punktas) teismas galimybės neturėjo ir to nepadarė. Nėra pagrindo sutikti ir su prokuroro teiginiu, kad 1 000 Eur perdavimas B. J. tikrai neginčijamai įrodytas. Pati B. J. savo kaltę neigė ir pinigų priėmimo niekada nepripažino. Skundžiamame nuosprendyje teismas kitokios išvados irgi nepadarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors kaltę dėl kyšio priėmimo visiškai pripažino V. M., jau nurodytu baudžiamuoju įsakymu iš pagal BK 225 straipsnio 2 dalies nuteisto V. M. jokia pinigų suma nebuvo konfiskuota. Tuo tarpu šioje byloje pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį B. J. buvo išteisinta. Šią nuosprendžio dalį teisėjų kolegija jau pripažino teisėta ir pagrįsta, taip pat atmetė galimybę kaltinimą B. J. keisti ir pripažinti ją kalta ir pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Kadangi B. J. dėl bendrininkavimo kyšininkavime pagrįstai išteisinta, konfiskuoti jos turtą taikant BK 72 straipsnį nėra pagrindo. Šioje dalyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną, jau anksčiau aptartą aplinkybę. Nors apeliacinio skundo motyvuose prokuroras dėsto argumentus apie būtinumą konfiskuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, joks konkretus prašymas taikyti BK 72 straipsnį ir konfiskuoti konkretų turtą apeliaciniame skunde neišdėstytas. Vadovaujantis tomis pačiomis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas negali B. J. padėtį pabloginti daugiau, negu to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro Andrejaus Mirnyj apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai